CP v2

Tag: Perkamoji galia

  • Infliacija vėl šoktelėjo: išankstinis SVKI rodo 5,8 proc. metinį augimą 2026 metų rugpjūtį

    2026 metų rugpjūtį išankstinis metinės infliacijos įvertis, apskaičiuotas pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), siekia 5,8 proc., skelbia oficialūs statistiniai duomenys. Tai reiškia, kad vartotojų kainų lygis, palyginti su 2025 metų rugpjūčiu, išlieka reikšmingai pakilęs.

    Tuo pat metu išankstinis vidutinės metinės infliacijos įvertis rugpjūtį sudaro 4,3 proc. Šis rodiklis atspindi kainų pokyčius per ilgesnį laikotarpį ir paprastai kinta lėčiau nei metinė infliacija, todėl dažnai naudojamas vertinant bendrą infliacijos trajektoriją.

    Mėnesinis vartotojų kainų pokytis 2026 metų rugpjūtį, palyginti su liepa, pagal SVKI sudaro 0,1 proc. Nors mėnesinis augimas nedidelis, metinis tempas rodo, kad kainų spaudimas ekonomikoje išlieka, o gyventojų perkamoji galia gali būti veikiama ilgiau.

    SVKI yra Europos Sąjungoje taikomas harmonizuotas rodiklis, leidžiantis palyginti infliaciją tarp šalių vienoda metodika. Dėl to šis indeksas ypač svarbus vertinant kainų stabilumą euro zonoje ir stebint, kaip kinta vartojimo prekių bei paslaugų krepšelio kainos.

    Ekonomistai paprastai atkreipia dėmesį, kad infliacijos dinamiką dažniausiai lemia energijos ir maisto kainų svyravimai, paslaugų sektoriaus įkainiai bei darbo užmokesčio tendencijos. Kartu svarbi ir bazinė infliacija, kuri geriau parodo vidaus paklausos bei kainodaros inerciją, tačiau jos įverčiai paprastai pateikiami detalesnėse suvestinėse.

    Išankstiniai duomenys yra ankstyvas signalas rinkai ir gyventojams, tačiau vėliau gali būti patikslinami, kai surenkama daugiau informacijos. Galutiniai rodikliai dažniausiai leidžia tiksliau įvertinti, kurios prekių ir paslaugų grupės labiausiai prisidėjo prie bendro kainų augimo.

  • Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Skaičiai auga, bet vertė tirpsta

    Eurostatas paskelbė 2026 metų antrojo pusmečio minimalių mėnesinių algų duomenis, kurie rodo aiškią tendenciją: kai kuriose šalyse nominalūs dydžiai beveik nejuda, o infliacija toliau mažina realią perkamąją galią. 2026 metų pirmąjį pusmetį euro zonoje vartotojų kainos, Eurostato vertinimu, augo 3,2 proc., todėl dalis mažiausiai uždirbančiųjų realiai prarado pajamas.

    Iš 29 Europos valstybių, kurioms pateikiami palyginami skaičiai, minimalų atlyginimą nuo sausio iki liepos didino tik aštuonios. Tai reiškia, kad daugelyje šalių minimalus užmokestis bent pusmetį buvo įšaldytas, nors būtiniausių prekių ir paslaugų krepšelis brango.

    Kur didžiausia minimali alga eurais

    Pagal nominalią sumą 2026 metų liepą pirmavo Liuksemburgas: minimali mėnesinė alga siekė 2 771 eurą bruto. Tarp Europos Sąjungos šalių mažiausias minimumas fiksuotas Bulgarijoje – 620 eurų bruto.

    Įtraukus ir ES šalis kandidates, mažiausią minimalią algą turėjo Ukraina – 169 eurai bruto, o Moldovoje ji siekė 313 eurų. Eurostato duomenys rodo, kad daugiau nei pusėje šalių, kur pateikiami minimumai, jie nesiekė 1 000 eurų bruto, nors dalis šio „apatinio“ segmento yra būtent šalys kandidatės.

    Virš 2 000 eurų bruto per mėnesį 2026 metų liepą buvo tik penkios šalys: be Liuksemburgo, tai Airija (2 391 euras), Vokietija (2 343 eurai), Nyderlandai (2 338 eurai) ir Belgija (2 234 eurai). Prancūzija liko netoli – 1 867 eurai bruto.

    Kur „minimumas“ vertingiausias

    Vien nominalūs eurai neatsako į klausimą, kiek realiai galima nusipirkti už minimalų atlyginimą skirtingose šalyse. Dėl to Eurostatas pateikia palyginimą pagal perkamąją galią, kai atlyginimas perskaičiuojamas į perkamosios galios standartą, leidžiantį geriau įvertinti kainų lygio skirtumus.

    Pagal perkamąją galią minimalūs atlyginimai išsiskirsto gerokai siauriau nei pagal nominalias sumas. 2026 metų liepos duomenyse didžiausia minimali alga pagal perkamąją galią fiksuota Vokietijoje (2 164), o mažiausia – Albanijoje (705). Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Ukrainai ir Moldovai, palyginamų perkamąją galią atspindinčių duomenų šiame pjūvyje nepateikta.

    Liuksemburgas pagal perkamąją galią išlieka tarp lyderių (2 108), tačiau čia jį aplenkia Vokietija, o toliau rikiuojasi Nyderlandai (2 023), Belgija (1 922) ir Airija (1 756). Tai iliustruoja, kad aukšta alga eurais ne visada reiškia proporcingai didesnę kasdienę perkamąją galią.

    Kas laimi ir kas pralaimi perskaičiavus

    Lyginant vietas nominaliame reitinge ir reitinge pagal perkamąją galią, ryškiausi pokyčiai matomi Rumunijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Rumunija pakilo iš 20 į 12 vietą, o Šiaurės Makedonija – iš 24 į 16 vietą, abiem atvejais šoktelėdamos per aštuonias pozicijas.

    Prie labiausiai „išlošiančių“ pagal perkamąją galią taip pat priskiriama Serbija, o Kroatija ir Bulgarija pakilo po kelias vietas. Didžiausias „pralaimėtojas“ buvo Estija: ji krito iš 16 į 26 vietą, kas rodo, kad kainų lygis ir būsto bei paslaugų brangumas gali „suvalgyti“ nominalaus minimumo pranašumus.

    Europos Sąjungoje žemiausią minimalią algą pagal perkamąją galią turėjo Estija (935), labai nedaug atsiliko Latvija (938). Žemiau 1 000 pagal perkamąją galią taip pat buvo Bulgarija, o tarp ne ES šalių – ir Turkija.

    Kodėl infliacija smogia būtent mažiausiai uždirbantiems

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį Eurostato vertinimu infliacija ypač išsiskyrė Maltoje (8,2 proc.), Kipre (5,4 proc.) ir Nyderlanduose (4,7 proc.). Šalyse, kur minimalus atlyginimas per pusmetį nebuvo koreguojamas, reali pajamų vertė krito net ir tada, kai nominali suma liko tokia pati.

    Įdomus pavyzdys – Turkija, kur infliacija 2025 metų gruodžio–2026 metų birželio laikotarpiu siekė 17,8 proc. Kadangi minimalus atlyginimas šalyje atnaujinamas tik kartą per metus, perkamąją galią mažiausiai uždirbantys praranda greitai, ypač kai kainos kyla sparčiau nei atlyginimai.

    Europos kontekste svarbu ir tai, kad ne visos ES šalys turi įstatymu nustatytą minimalią algą. Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Austrijoje ir Suomijoje minimalus atlygis paprastai nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, todėl Eurostato „minimalaus atlyginimo“ lentelėse šios valstybės dažnai nėra tiesiogiai lyginamos.

  • Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Atlyginimai Europoje: trečdalyje šalių perkamoji galia vis dar mažesnė nei 2021 metais

    Europos namų ūkių biudžetus pastaraisiais metais spaudė pandemijos pasekmės, Rusijos karas prieš Ukrainą, energijos kainų šuoliai ir rekordinė infliacija. Nors nominalūs atlyginimai daug kur augo, kainos kilo greičiau, todėl daliai dirbančiųjų perkamoji galia taip ir neatsistatė.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vertinant gyventojų gerovę svarbiausi yra realieji atlyginimai, kai pajamų pokytis lyginamas su infliacija. Būtent ši metrika parodo, ar už tą patį atlyginimą galima nusipirkti daugiau, ar mažiau prekių ir paslaugų.

    OECD 2026 metų užimtumo apžvalgoje, kurioje vertintos 27 Europos valstybės, skaičiuojama, kad nuo 2021 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio realieji atlyginimai smuko devyniose šalyse. Per tą patį laikotarpį euro zonoje realieji atlyginimai sumažėjo apie 1,8 proc.

    Kodėl atlyginimai nespėjo paskui kainas?

    OECD analitikai atkreipia dėmesį, kad 2022–2023 metų pragyvenimo brangimo krizė dar buvo jaučiama ir 2026 metų pirmąjį ketvirtį. Viena pagrindinių priežasčių – kolektyvinės sutartys ir derybos dėl darbo užmokesčio dažnai atnaujinamos ne kasmet, todėl atlyginimų korekcijos vėluoja.

    Pasak OECD, minimalūs atlyginimai daugelyje šalių dažniausiai buvo keliami sparčiau ir labiau priartėjo prie kainų kilimo, tačiau tai ne visada kompensavo bendrą infliacijos poveikį. Didžiausią spaudimą pajuto vidutines pajamas gaunantys darbuotojai, kurių išlaidos būstui, energijai ir maistui sudaro didelę biudžeto dalį.

    Kur realieji atlyginimai smuko labiausiai?

    Didžiausias realiųjų atlyginimų nuosmukis fiksuotas Italijoje – apie 6,1 proc. Ekspertai tai sieja su lėtu kolektyvinių sutarčių atnaujinimu, silpnesne produktyvumo dinamika ir vangiu ekonomikos augimu, dėl ko nominalūs atlyginimai į infliaciją reagavo per lėtai.

    Ryškesni nuosmukiai matyti ir Čekijoje bei Švedijoje, kur realieji atlyginimai taip pat sumažėjo keliomis procentinėmis dalimis. Nedidelis, bet neigiamas pokytis fiksuotas ir tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Slovakija, Suomija, Airija bei Šveicarija.

    Kas išsiskyrė augimu?

    Tyrime išskirtiniu atveju įvardijama Turkija, kur realiųjų atlyginimų augimas statistiškai siekė apie 78,6 proc., tačiau ekonomistai įspėja, kad toks skaičius gali pervertinti faktinį gyvenimo lygio šuolį. Akcentuojama, jog startinė bazė 2021 metais buvo žema, o dalį augimo nulėmė minimalios algos kėlimai ir vėlesnis atsistatymas po ankstesnių ekonominių sukrėtimų.

    Europos Sąjungoje didžiausias realiųjų atlyginimų augimas fiksuotas Vengrijoje – apie 29,8 proc., o Lenkijoje – apie 16,5 proc. Tarp euro zonos šalių ryškiausiai išsiskyrė Lietuva, kur realieji atlyginimai, pagal OECD duomenis, augo apie 14,8 proc., o Latvijoje – apie 7,4 proc.

    Didžiosiose Europos ekonomikose situacija buvo nevienoda: Jungtinėje Karalystėje realieji atlyginimai augo apie 3,6 proc., Vokietijoje – apie 0,9 proc., Prancūzijoje pokytis buvo minimalus, o Italijoje ir Ispanijoje fiksuotas kritimas. OECD pabrėžia, kad šiuos skaičius gali keisti vėlesni energijos kainų svyravimai, kurie tiesiogiai veikia infliaciją ir namų ūkių perkamąją galią.

  • Pigios atostogos Turkijoje baigiasi: kur lietuviams dabar už 100 eurų išeina daugiausia

    Turkija, ilgus metus laikyta vienu pigiausių poilsio krypčių pasirinkimų, šią vasarą sparčiai praranda kainos pranašumą. Naujausi UniCredit Bank Austria vertinimai rodo, kad skirtumas tarp to, ką už tą pačią sumą galima įsigyti Turkijoje ir Lietuvoje, beveik išnyko.

    Skaičiuojant pagal perkamosios galios palyginimą, 2025 metais už 100 eurų Turkijoje buvo galima nusipirkti tiek, kiek Lietuvoje būtų kainavę apie 118 eurų. Šiemet situacija pasikeitė: už 100 eurų Turkijoje įsigyjama maždaug tiek, kiek Lietuvoje už apie 102 eurus.

    Kas brangsta labiausiai?

    Toks pokytis reiškia, kad keliautojams brangsta ne vien viešbučiai ar skrydžiai, bet ir kasdienės išlaidos vietoje. Kai valiutos kurso pranašumas sumenksta, daugiau kainuoja maistas, transportas, pramogos ir kiti smulkūs pirkiniai, kurie dažnai sudaro reikšmingą atostogų biudžeto dalį.

    Kainų augimas fiksuojamas ir kitose anksčiau pigiausiomis laikytose kryptyse. Vis dėlto dalis regiono šalių išlieka palankesnės trumpoms ar šeimos kelionėms, ypač jei svarbiausias kriterijus yra išlaidos vietoje.

    Kur už 100 eurų gauname daugiau?

    Vertinimuose išsiskiria Bulgarija, kuri net ir brangstant kainoms išlieka viena geriausių krypčių pagal tai, kiek realiai galima įsigyti už tą pačią sumą. Skaičiuojama, kad už 100 eurų Bulgarijoje galima įsigyti panašiai tiek, kiek Lietuvoje kainuotų apie 139 eurus.

    Rumunija taip pat minima tarp išlaidų prasme palankiausių krypčių, nors kainų augimas palietė ir ją. Tai reiškia, kad keliautojai, ieškantys mažiausio kasdienio išlaidų lygio, vis dažniau žvalgosi ne į Turkiją, o į kitas regiono šalis.

    Ispanija ir Portugalija stebina stabilumu

    Tuo metu Ispanijoje ir Portugalijoje kainos, remiantis tuo pačiu palyginimu, iš esmės išliko stabilios. Dėl to šiose šalyse keliautojai gali tikėtis kiek lengviau kontroliuojamo biudžeto, o kai kuriais atvejais ir šiek tiek mažesnių išlaidų nei Lietuvoje.

    Brangimas ryškus ir Kroatijoje, kur kainų lygis jau kurį laiką vertinamas kaip aukštesnis nei Lietuvoje. Tai stiprina bendrą tendenciją, kad tradiciškai populiarios Viduržemio jūros kryptys vis dažniau konkuruoja ne pigumu, o paslaugų kokybe ir patogumu.

    „Šiemet šis skirtumas beveik išnyko: už 100 eurų Turkijoje nusipirksime tik tiek, kiek Lietuvoje už maždaug 102 eurus“, – teigiama UniCredit Bank Austria duomenų apžvalgoje.

    Keliautojams tai signalas planuojant atostogas labiau vertinti ne vien viešbučio ar skrydžio kainą, bet ir realias išlaidas vietoje. Net nedidelis kainų lygio pokytis gali tapti lemiamu, ypač keliaujant šeimai ar ilgesniam laikui.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • Lenkija ir Portugalija šovė į viršų: kur Europoje 2025 metais realiai augo pajamos?

    Lenkija ir Portugalija šovė į viršų: kur Europoje 2025 metais realiai augo pajamos?

    Europos ekonomikos augimą dažnai apibūdina bendrasis vidaus produktas, tačiau šis rodiklis ne visada parodo, kaip keičiasi žmonių kasdienė finansinė padėtis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama realioms namų ūkių pajamoms, įvertintoms atsižvelgiant į infliaciją.

    OECD skelbiami duomenys rodo, kad 2025 metais 14 iš 16 analizuotų Europos šalių realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui augo, o dviejose valstybėse mažėjo. Šis rodiklis vertinamas kaip artimesnis gyvenimo lygio pokyčiams, nes atspindi, kiek lėšų namų ūkiai realiai turi vartojimui arba taupymui.

    Kur pajamos augo sparčiausiai?

    Didžiausią metinį realių namų ūkių pajamų vienam gyventojui augimą 2025 metais fiksavo Lenkija, kur jis siekė 4,1 proc. OECD aiškino, kad augimą palaikė didėjęs darbuotojų atlygis, kuris kompensavo mažėjusias socialines išmokas.

    Tarp lyderių taip pat atsidūrė Nyderlandai, kur realios pajamos augo 2,3 proc., ir Portugalija su 2 proc. augimu. Toliau rikiavosi Danija (1,9 proc.), Graikija (1,8 proc.) ir Ispanija (1,5 proc.).

    Graikijos atveju OECD pabrėžė, kad svarbų vaidmenį atliko didėjusios darbuotojų pajamos ir grynosios turto pajamos, o nedarbo lygis pasiekė žemiausią tašką nuo 2009 metų. Virš 1 proc. augimą dar fiksavo Belgija (1,4 proc.), Vengrija (1,2 proc.) ir Švedija (1,2 proc.).

    Didžiosios ekonomikos: Ispanija pirmauja, Prancūzija atsilieka

    Vertinant didžiąsias Europos ekonomikas, geriausiai 2025 metais atrodė Ispanija, kur realios pajamos vienam gyventojui didėjo 1,5 proc. Tuo metu Italija atitiko OECD vidurkį su 0,8 proc. augimu, tačiau metų pabaigoje rodikliai suprastėjo dėl išaugusios infliacijos ir sumažėjusių turto pajamų.

    Čekija ir Jungtinė Karalystė fiksavo po 0,7 proc. augimą, Vokietija 0,6 proc. Jungtinėje Karalystėje metų pabaigoje matytas atsigavimas, kurį OECD siejo su augusiu darbuotojų atlygiu, socialinėmis išmokomis ir mažesniais mokesčiais pajamoms bei turtui.

    Prancūzijoje realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui 2025 metais augo vos 0,2 proc. Tai reiškia, kad net ir esant bendram ekonomikos stabilumui, gyventojų perkamoji galia galėjo didėti labai nežymiai.

    Kodėl kai kur pajamos krito?

    Vienintelės dvi šalys, kuriose 2025 metais realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui smuko, buvo Suomija ir Austrija. Suomijoje metinis kritimas siekė 0,7 proc., Austrijoje 1,8 proc.

    VATT Ekonomikos tyrimų instituto atstovas Tuomas Matikka situaciją Suomijoje siejo su lėtu ekonomikos augimu pastaraisiais metais, augusiu nedarbu ir socialinių išmokų bei viešųjų išlaidų karpymais, skirtais mažinti biudžeto deficitą.

    OECD papildomai nurodė, kad Suomijoje reikšmingą neigiamą įtaką darė ir didesni mokesčiai pajamoms bei turtui. Austrijos atvejis išsiskyrė tuo, kad po 3,6 proc. augimo 2024 metais 2025 metais fiksuotas ryškus apsisukimas į minusą.

    OECD vertinimu, visoje organizacijoje realių namų ūkių pajamų augimas 2025 metais sulėtėjo iki 0,8 proc., kai 2024 metais jis siekė 2,1 proc. Tai rodo, kad infliacijos, mokesčių, darbo rinkos ir socialinės politikos pokyčių derinys ėmė stipriau riboti realų gyventojų pajamų augimą Europoje.

  • Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Vidutiniai atlyginimai Europoje 2025 metais išsiskyrė itin ryškiai: nuo mažiau nei 20 000 eurų per metus iki daugiau nei 100 000 eurų. Tačiau įvertinus perkamąją galią skirtumai sumažėja, nors atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių išlieka didelis.

    Tokias išvadas pateikia EBPO ataskaita „Taxing Wages 2026“, kurioje lyginami metiniai bruto vidutiniai darbo užmokesčiai 27 Europos valstybėse. Į šį sąrašą patenka 22 Europos Sąjungos šalys, o skaičiai atspindi atrinktus ekonomikos sektorius ir viso etato darbuotojus.

    Kas Europoje moka daugiausia?

    Didžiausią metinį bruto vidutinį atlyginimą, pagal EBPO pateiktus duomenis, fiksuoja Šveicarija – 107 487 eurai. Tai vienintelė šalis Europoje, kur vidutinis metinis atlygis peržengia 100 000 eurų ribą.

    Antroje vietoje rikiuojasi Islandija su 85 950 eurų, o tarp Europos Sąjungos valstybių pirmauja Liuksemburgas – 77 844 eurai. Į pirmąjį penketą taip pat patenka Danija (71 961 euras) ir Nyderlandai (69 028 eurai), netoli jų – Norvegija (68 420 eurų).

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų lyderiauja Vokietija, kur vidutinis metinis bruto atlyginimas siekia 66 700 eurų, o Jungtinėje Karalystėje – 65 340 eurų. Prancūzijoje rodiklis sudaro 45 964 eurus, Italijoje – 36 594 eurus, Ispanijoje – 32 678 eurus.

    Kur ES atlyginimai mažiausi?

    Mažiausias metinis bruto vidutinis atlyginimas Europos Sąjungoje fiksuojamas Slovakijoje – 19 590 eurų. Iš viso devynios ES šalys EBPO lentelėje nesiekia 30 000 eurų metinės ribos.

    Žemiau 25 000 eurų taip pat patenka Vengrija (21 257 eurai), Latvija (21 321 euras), Čekija (23 685 eurai), Portugalija (24 254 eurai) ir Lenkija (24 490 eurų). Estija (25 603 eurai), Graikija (26 563 eurai) ir Lietuva (28 474 eurai) viršija 25 000 eurų, bet lieka žemiau 30 000 eurų.

    Nominaliais skaičiais lentelės viršuje dominuoja Šiaurės ir Vakarų Europa, o Pietų ir Rytų Europos valstybės dažniau telkiasi žemiau. Vis dėlto vien tik nominalūs atlyginimai neatskleidžia, kiek realiai galima įpirkti vietos rinkoje.

    Ką pakeičia perkamoji galia?

    Vertinant perkamąją galią, atlyginimų skirtumai tarp šalių sumažėja, nes atsižvelgiama į kainų lygio skirtumus. Tam naudojamas perkamosios galios paritetas, padedantis palyginti realią atlygio vertę skirtingose ekonomikose.

    Pagal perkamosios galios paritetą Šveicarija išlieka pirmoje vietoje, o Vokietija šokteli gerokai aukščiau nei nominalioje rikiuotėje. Tuo metu Islandijos pozicija silpnėja, nes aukštas kainų lygis sumažina realią atlyginimų perkamąją galią.

    Ekspertai akcentuoja, kad atlyginimų skirtumus Europoje paprastai lemia produktyvumo lygis ir ekonomikos struktūra, darbo rinkos institucijos bei kolektyvinės derybos, taip pat pragyvenimo kaštai. Dėl to net panašius nominalius atlyginimus turinčiose šalyse realus gyvenimo lygis gali skirtis.

    Svarbu ir tai, kad EBPO pateikiami skaičiai yra bruto, todėl „į rankas“ gaunama suma gali smarkiai kisti dėl skirtingų gyventojų pajamų mokesčių ir socialinių įmokų. Dėl šios priežasties net ir aukštą vidutinį bruto atlyginimą turinčiose valstybėse neto pajamos nebūtinai auga tokiu pačiu tempu.