CP v2

Tag: Persijos įlanka

  • Hormūzo sąsiauris po konflikto: pervežama tik apie 40 proc. buvusio naftos srauto, laivai slepia maršrutus

    Hormūzo sąsiauryje po JAV ir Izraelio smūgių Iranui naftos logistika pasikeitė iš esmės: dalis tanklaivių pradėjo plaukti naktimis, o jų judėjimas vis rečiau matomas viešuose sekimo duomenyse. Analitikų vertinimu, šiuo keliu dabar gabenama apie 6–7 mln. barelių naftos per dieną, arba kiek daugiau nei 40 proc. prieš konflikto eskalaciją buvusio kiekio.

    Associated Press cituojami rinkos dalyviai teigia, kad tanklaiviai dažnai išjungia automatinės laivų identifikavimo sistemos signalą, todėl standartinės statistikos lentelės neparodo realaus srauto. Tuo pat metu duomenys, pagrįsti tik įjungtais signalais, rodo gerokai mažesnį laivų skaičių ir vis dažniau fiksuoja ne tanklaivius, o kitų tipų krovinius gabenančius laivus.

    „Didelė dalis tanklaivių juda naktį ir su išjungtais identifikavimo signalais, todėl viešai matomas srautas neatspindi realybės“, – pažymi AP cituojami analitikai.

    Tiekimo grandinėms palaikyti Saudo Arabija ir kiti Persijos įlankos eksportuotojai vis aktyviau naudojasi maršrutais, kuriuos lydi JAV karinės jūrų pajėgos ir kurie driekiasi arčiau Omano krantų. Tai rodo, kad rizikos vertinimas regione tapo nuolatiniu veiksniu, lemiančiu tiek laivybos taktiką, tiek draudimo bei frachto kainas.

    Iki karo per Hormūzo sąsiaurį būdavo pervežama apie 15 mln. barelių naftos per dieną. Dabar dalis srauto nukreipiama alternatyvomis: maždaug 2 mln. barelių per dieną aplenkia sąsiaurį Jungtinių Arabų Emyratų naftotiekiu į Fudžairą prie Omano įlankos.

    Prie pokyčių prisideda ir paklausos pusė: analitikai vertina, kad dėl aukštų kainų ir lėtesnio ekonomikos augimo pasaulinė naftos paklausa galėjo sumažėti apie 5 mln. barelių per dieną. Trūkstamas dalis rinkoje dengiamos didesnėmis kitų eksportuotojų, įskaitant JAV, apimtimis ir naftos atsargų išleidimu, tačiau Hormūzo sąsiauris išlieka vienu svarbiausių kainų bei rizikos indikatorių.

  • Ormuzo sąsiauryje brangsta naftos kelias: Persijos įlankos eksportuotojai vis dažniau renkasi STS

    Persijos įlankos naftos eksportuotojai vis dažniau remiasi krovinių perpylimu tarp laivų (STS), kai įprasti maršrutai per Ormuzo sąsiaurį tampa rizikingi ir brangūs. Tokia taktika leidžia dalį kelio įveikti mažesniems tanklaiviams, o krovinį saugesniuose vandenyse perduoti didesnėms transporto priemonėms.

    STS veikimo principas paprastas: mažesnis tanklaivis, pakrovęs naftą uoste, kerta jautriausią ruožą ir jūroje perpumpuoja krovinį į didesnį laivą. Pastarasis keliauja toliau į galutinį uostą, o mažesnis laivas grįžta pakartoti ciklo, taip sumažinant didžiųjų tanklaivių buvimo laiką pavojingiausioje zonoje.

    Brangus sprendimas, bet mažiau rizikos

    Agentūra Reuters pažymi, kad išaugus grėsmėms regione dalis laivybos bendrovių vengia plukdyti laivus į aktyvaus konflikto zoną. Tuo pat metu tie vežėjai, kurie ryžtasi, prašo didesnių tarifų, nes auga draudimo, apsaugos ir operacinės rizikos kaštai.

    Tokioje aplinkoje STS tampa kompromisu: maršrutas pabrangsta dėl papildomų operacijų, laiko ir reikalingos infrastruktūros, tačiau sumažėja didžiausios vertės laivų ir įgulų rizika. Be to, tai leidžia lanksčiau valdyti laivų parką, kai didelių tanklaivių pasiūla yra ribota.

    ADNOC taktika ir augančios apimtys

    Reuters išskiria, kad Abu Dabio nacionalinė naftos bendrovė Abu Dhabi National Oil Company (ADNOC) pradėjo plačiau naudoti STS modelį, dalį tanklaivių paversdama švytuokliniais. Jie gabena naftą iš Persijos įlankos terminalų į santykinai saugesnius Omano įlankos vandenis, kur kroviniai perduodami didesniems laivams.

    Remiantis analitikos bendrovės „Kpler“ vertinimais, vien per rugsėjį Omano įlankoje pagal STS schemą planuota perkrauti apie 2 500 000 barelių naftos. Rugpjūtį šis kiekis siekė apie 1 400 000 barelių, o tai rodo greitą rinkos prisitaikymą ir augantį šio metodo mastą.

    Ar STS tampa nauja norma?

    Didėjantis STS operacijų skaičius signalizuoja ne tik apie trumpalaikį atsaką į krizę, bet ir apie struktūrinį pokytį logistikos grandinėje. Kai geopolitinė rizika ilgam išlieka aukšta, rinkai prireikia sprendimų, kurie leidžia bent iš dalies palaikyti eksportą, net jei tai reiškia didesnę savikainą.

    Ekspertai pabrėžia, kad ši tendencija gali turėti ilgalaikių pasekmių: didesnės transportavimo išlaidos paprastai persiduoda į galutines žaliavos kainas, o laivybos rinkoje auga paklausa specializuotoms paslaugoms ir infrastruktūrai. Tuo pačiu bet koks įtampos sumažėjimas Ormuze galėtų greitai grąžinti dalį srautų į tradicinę schemą.

  • JAE patarėjas Gargashas: pasitikėjimą su Iranu atkurti prireiks metų, bet dialogas būtinas

    JAE patarėjas Gargashas: pasitikėjimą su Iranu atkurti prireiks metų, bet dialogas būtinas

    Jungtinių Arabų Emyratų prezidento diplomatinis patarėjas Anwaras Gargashas teigia, kad pasitikėjimo su Iranu atkūrimas užtruks metus, nors ryšiai ir dialogas tarp kaimyninių valstybių turi išlikti. Pasak jo, santykių palaikymas yra būtinybė, tačiau pasitikėjimą smarkiai pakirto išpuoliai prieš Persijos įlankos valstybes.

    Kalbėdamas Arabų žiniasklaidos viršūnių susitikime Dubajuje, Gargashas pabrėžė, kad JAE siekia suvaldyti krizę ir kartu įvertinti, kokia forma ateityje galėtų būti kuriami saugumo ir politiniai kanalai su Teheranu. Jis išskyrė, kad regione akivaizdžiai išryškėjo saugumo architektūros trapumas, todėl reikės naujų supratimo mechanizmų.

    „Galiausiai esame kaimynai. Mūsų santykiai su Iranu labai sudėtingi, o regione matome saugumo sistemos griūtį, todėl turime ieškoti naujų supratimo kanalų“, – sakė Anwaras Gargashas.

    JAE atstovas aiškino sąmoningai skiriantis dvi sąvokas: santykius ir pasitikėjimą. Jo teigimu, kasdieniams klausimams spręsti reikalingas atviras dialogas, tačiau pasitikėjimo atkūrimas yra daug lėtesnis procesas, kuriam prireiks ne mėnesių, o metų.

    Gargashas taip pat apibūdino JAE laikyseną kaip paremtą trimis kryptimis: valstybės suvereniteto gynimu, lankstumu diplomatijoje ir ekonominės raidos tęstinumu net ir įtampų metu. Jis pabrėžė, kad JAE siekia, jog krizė neparalyžiuotų ekonomikos ir tarptautinių ryšių, nes ilgalaikis stabilumas priklauso ir nuo tvarios plėtros.

    Kalbėdamas apie saugumo rizikas regione, patarėjas kritikavo Irano naudojimąsi įgaliotinėmis grupuotėmis ir teigė, kad tai leidžia Teheranui išlikti arti agresijos ribos. Jis taip pat akcentavo, kad Persijos įlankos šalys galėtų būti svarbios tarpininkaujant Iranui grįžtant į platesnę tarptautinę prekybos ir bendradarbiavimo erdvę, tačiau tai įmanoma tik nutraukus grasinimus kaimynams.

    Siaurumos ir raketų grėsmė

    Gargashas atkreipė dėmesį į strategines jūrų arterijas ir jų reikšmę pasaulio ekonomikai. Jo vertinimu, bandymai perimti Bab el Mandebo sąsiaurio kontrolę yra ne vien regioninė problema, nes tokios siaurumos yra tarptautinės laivybos keliai, nuo kurių priklauso tiekimo grandinės ir energijos išteklių gabenimas.

    Jis taip pat pabrėžė solidarumą su Saudo Arabija po pranešimų apie raketų ir dronų sukeltus pavojus, akcentuodamas, kad šios valstybės saugumas yra glaudžiai susijęs su viso Persijos įlankos regiono stabilumu. Anot jo, bet koks taikymasis į religines vietas yra nepriimtinas ir turi būti vienareikšmiškai smerkiamas.

    Kontaktai su Teheranu be terminų

    Nors Gargashas nenurodė konkretaus grafiko, kada galėtų vykti kiti tiesioginiai kontaktai su Iranu, jis teigė, kad politinis dialogas turėtų būti pradėtas. Jo žodžiais, JAE karo nesirinko, tačiau gina savo interesus ir tuo pat metu palieka atviras duris diplomatiniams sprendimams.

    Pasak patarėjo, Irano sprendimų priėmimas tapo labiau išskaidytas, o tai apsunkina aiškių susitarimų siekimą. Jis pridūrė, kad Irane turi skambėti stipresnės pozicijos, pasisakančios prieš konfrontaciją su Persijos įlankos valstybėmis, nes ilgalaikis nestabilumas kenkia ir pačiam Iranui.

    „JAE yra graži šalis, bet mes nesame lengvas taikinys“, – sakė Anwaras Gargashas.

  • Aliuminio rinka kaista dėl krizės Persijos įlankoje: Kinija muša rekordus, bet pasiūlos vis tiek trūksta

    Aliuminio rinka pastaraisiais mėnesiais patiria išskirtinį spaudimą: sutrikus tiekimui iš Persijos įlankos regiono, pirkėjai aktyviau ėmė ieškoti metalo Azijoje, pirmiausia Kinijoje. Tačiau net ir didžiausias pasaulio gamintojas šiandien nebegali greitai „užpilti“ rinkos papildomais kiekiais.

    Kinijos statistika rodo, kad pirminio aliuminio gamyba rugpjūtį pasiekė istorinį mėnesio rekordą – 3,98 mln. tonų, tai yra 4,7 proc. daugiau nei prieš metus. Per pirmuosius aštuonis metų mėnesius šalis pagamino 31,12 mln. tonų, o augimas siekė 3,9 proc.

    Rekordai nepadengia trūkumo

    Jei dabartinis tempas išsilaikytų, metinė Kinijos gamyba priartėtų prie 46,7 mln. tonų, o tai būtų daugiau nei pernai. Vis dėlto rinką neramina tai, kad Kinijoje jau kurį laiką galioja gamybos pajėgumų ribojimo politika, o nominali riba siejama su maždaug 45 mln. tonų per metus.

    Ši politika sugriežtinta dar 2017 metais, kai Pekinas pradėjo stabdyti nekontroliuojamą pajėgumų plėtrą, siekdamas valdyti pasaulinę pasiūlą ir energijos suvartojimą. Aliuminio lydymas yra itin elektros energijai imlus procesas, todėl gamybos didinimą riboja ne tik administracinės, bet ir energetikos infrastruktūros realijos.

    Rinkos dalyviai pabrėžia, kad dėl tokios sistemos Kinija praktiškai neturi daug laisvų rezervų, kuriuos būtų galima greitai aktyvuoti, jei pasaulyje pritrūksta metalo. O tai reiškia didesnę riziką kainoms, ypač jei sutrikimai kituose regionuose užsitęs.

    Persijos įlankos vaidmuo ir rizikos

    Didelę įtaką situacijai daro įtampa Ormūzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio jūrinių maršrutų. Sutrikus laivybai regione, su problemomis susidūrė ne tik naftos ir suskystintų gamtinių dujų logistikos grandinės, bet ir dalis aliuminio eksporto, nes Persijos įlankos šalys yra reikšmingos šio metalo tiekėjos.

    Regiono svarbą didina tai, kad aliuminio pramonei būtina pigi elektros energija, o Persijos įlankos valstybės ją dažnai gali užtikrinti konkurencingomis sąlygomis. Skaičiuojama, kad Artimieji Rytai pagamina apie 9 proc. pasaulinio pirminio aliuminio, o už Kinijos ribų jų dalis viršija 20 proc., todėl net laikini sutrikimai turi matomą efektą.

    Situaciją dar labiau apsunkina rekordiškai žemi atsargų lygiai, dėl kurių rinka tampa jautri bet kokiems logistikos ar gamybos trikdžiams. Tai didina kainų svyravimų tikimybę ir skatina vartotojus užsitikrinti tiekimą iš anksto, dažnai sutinkant mokėti brangiau.

    Kainos kyla, o paklausa auga

    Aliuminis pastaruoju metu išlieka brangus: už toną tarptautinėse rinkose buvo mokama apie 3 290 JAV dolerių, tai yra maždaug 3 020 eurų. Nors tai mažiau nei ankstesniame pike, palyginti su laikotarpiu prieš karo eskalaciją regione, kainų lygis vis tiek aukštesnis ir rinkoje vėl daugėja kalbų apie naują kilimo bangą.

    Paklausą į viršų stumia ir struktūrinės priežastys. Aliuminis yra vienas svarbiausių metalų energetikos transformacijoje: jo reikia elektros perdavimo tinklams, atsinaujinančios energetikos infrastruktūrai, transporto priemonių lengvinimui ir platesnei elektrifikacijai.

    Analitikų vertinimu, jei investicijos į naujus pajėgumus ir energetikos prieinamumą nepaspartės, artimiausiais metais gali atsiverti reikšmingas deficitas. Pagrindinės kliūtys pasiūlai didėti išlieka riboti pramonės pajėgumai, nepakankamos investicijos ir konkurencingos elektros energijos trūkumas.

  • Irano laivas apšaudytas Hormūzo sąsiauryje: žuvęs žmogus, Teheranas dar aiškinasi, kas smogė

    Hormūzo sąsiauryje sekmadienį apšaudytas Irano prekybinis laivas, pranešė Irano valstybinė žiniasklaida. Skelbiama, kad per incidentą žuvo vienas žmogus, dar keturi buvo sužeisti.

    Valstybinė naujienų agentūra IRNA nurodė, kad kol kas nėra nustatyta, iš kur buvo paleistas sviedinys ar raketa. Incidentas įvyko netoli Kešmo salos, kuri yra strategiškai svarbioje laivybos zonoje.

    JAV kariuomenė pranešimų apie apšaudymą viešai nekomentavo. Tuo pat metu regione tęsiantis įtampai, bet koks incidentas Hormūzo sąsiauryje iš karto sulaukia tarptautinio dėmesio, nes šiuo maršrutu keliauja reikšminga dalis pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų srautų.

    Diplomatinės derybos ir griežta retorika

    Iranas anksčiau informavo, kad pirmadienį regiono šalių užsienio reikalų ministrai turėtų susitikti aptarti Irano ir Omano pastangų dėl laivybos sąsiauryje valdymo. Vis dėlto Bahreinas jau paskelbė nedalyvausiantis susitikime, o tai rodo, kad vieningos regiono pozicijos pasiekti gali būti sudėtinga.

    Teheranas taip pat pabrėžė, kad susitarimas su Omanu savaime nereiškia laisvos laivybos atkūrimo. Irano prezidentas Mahmoudas Pezeškianas interviu teigė, jog vandens kelias būtų atvertas tik tuo atveju, jei Jungtinės Valstijos nutrauktų, Irano teigimu, taikomą blokadą.

    Įtampą dar labiau pakurstė radikalus Irano dienraštis „Kayhan“, raginęs į bet kokį išpuolį prieš Irano tanklaivį atsakyti atakomis prieš kitus tanklaivius regione. Leidinys perspėjo, kad tokia eskalacija galėtų sukelti precedento neturintį naftos pasiūlos trūkumą ir sukrėsti pasaulio ekonomiką.

    Kodėl Hormūzo sąsiauris toks jautrus?

    Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, kuriame net trumpalaikiai trikdžiai dažnai sukelia naftos kainų šuolius ir didina draudimo bei logistikos kaštus. Dėl to tiek valstybės, tiek rinkos dalyviai itin jautriai reaguoja į bet kokias žinias apie apšaudymus, sulaikymus ar naujus tranzito ribojimus.

    Iranas pastaraisiais mėnesiais ėmė reikalauti, kad laivai gautų jo leidimus tranzitui per sąsiaurį, argumentuodamas tai saugumo ir suvereniteto motyvais. Taip pat svarstoma įvesti mechanizmą, pagal kurį būtų renkami mokesčiai už paslaugas, susijusias su tranzitu.

    Kol kas nėra aišku, ar naujausias apšaudymo atvejis yra pavienis incidentas, ar platesnės eskalacijos dalis. Tačiau pats faktas, kad Teheranas dar nenustatė smūgio šaltinio, kelia papildomų klausimų dėl saugumo sąsiauryje ir galimų tolesnių atsakomųjų žingsnių.

  • Iranas grasina nauja uždaryta zona Persijos įlankoje: ką tai reikštų laivybai per Hormuzo sąsiaurį

    Kas skelbiama Teherane

    Iranas pranešė artimiausiomis dienomis paskelbsiantis naują „uždarytą zoną“ Persijos įlankoje ir pateiksiantis atnaujintas laivybos maršrutų schemas per Hormuzo sąsiaurį. Apie tai viešai kalbėjo Irano aukščiausiosios nacionalinio saugumo institucijos atstovas Mohsenas Rezaei.

    Pasak jo, į naujai apibrėžtą zoną įplaukiantys laivai būtų įtraukiami į sankcijų sąrašus. Detalių apie zonos ribas ir taikymo mechanizmą kol kas pateikta nedaug, tačiau signalas aiškus: Iranas siekia didesnės kontrolės viename svarbiausių pasaulio energijos „butelio kakliukų“.

    Hormuzo sąsiauris – kritinis naftos maršrutas

    Hormuzo sąsiauris jungia Persijos įlanką su Omano įlanka ir yra esminis naftos bei dujų eksporto kelias iš regiono. Iki karo veiksmų suaktyvėjimo per šį koridorių esą buvo gabenama apie 20 proc. pasaulinio naftos vartojimo.

    Pastarosiomis dienomis laivų srautas sąsiauryje smarkiai sumenko. Skelbiama, kad maždaug 10 dienų vidurkis siekė apie 10 laivų per parą, kai anksčiau jis buvo apie 130, todėl rinkos ir draudikai jautriai reaguoja į bet kokius papildomus ribojimus.

    Konflikto fonas ir rizikos rinkoms

    Po maždaug pusmečio įtampos regione konfliktas, prasidėjęs JAV ir Izraelio smūgiais Iranui, atrodo įstrigęs. Laikinos paliaubos, apie kurias buvo pranešta birželį, subyrėjo, o diplomatiniai bandymai grįžti prie derybų kol kas nedavė apčiuopiamų rezultatų.

    Iranas savo pareiškimais sieja laivybos sąlygų švelninimą su JAV elgesio pokyčiais, akcentuodamas, kad aktyviau įsitrauktų į sąsiaurio „atvėrimą“ tik pasibaigus, jo teigimu, sabotažui, grasinimams ir atakoms. Tuo pat metu JAV karinės struktūros yra pranešusios apie smūgius Irano tanklaiviams, o tai dar labiau didina eskalacijos tikimybę.

    Praktinis naujos „uždarytos zonos“ poveikis priklausys nuo to, kaip ji bus įgyvendinama: ar tai bus formalus navigacinis ribojimas, ar spaudimo priemonė, didinanti rizikos priedą laivybai. Bet kuriuo atveju, mažesnis tanklaivių srautas per Hormuzo sąsiaurį reiškia didesnį nepastovumą naftos kainoms, augančias draudimo išlaidas ir papildomą įtampą tiekimo grandinėms.

  • Karas Persijos įlankoje perbraižo energetiką: kas laimi iš OIE, anglies ir brangių degalų

    Karas Persijos įlankoje ir sutrikęs naftos bei suskystintų gamtinių dujų tiekimas tapo vienu ryškiausių pastarųjų mėnesių sukrėtimų energetikos rinkoms. Dėl įtampos svarbiuose tranzito keliuose brangstant iškastiniam kurui, daugelis valstybių Europoje ir Azijoje spartina sprendimus, kurie mažintų priklausomybę nuo importo.

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) pastaraisiais metais nuosekliai fiksuoja augantį atsinaujinančios energetikos pajėgumų plėtrą, o tokie sukrėtimai ją dar labiau pagreitina. Energetikos politika vis dažniau remiasi ne vien klimato tikslais, bet ir saugumo argumentu: kuo daugiau vietinės gamybos, tuo mažiau pažeidžiamumo kainų šuoliams.

    OIE pagreitis ir saulės bumas

    Didžiausias trumpalaikis laimėtojas šiame etape yra atsinaujinantys energijos ištekliai, ypač saulės elektrinės. Stogų fotovoltinės sistemos ir dideli saulės parkai diegiami greičiau nei tradiciniai energijos gamybos projektai, o jų savikaina daugelyje rinkų tapo konkurencinga net be išskirtinių subsidijų.

    Šalyse, kur elektros kainos jautriai priklauso nuo importuojamo kuro, saulės ir vėjo generacija vertinama kaip būdas stabilizuoti sąskaitas ir sumažinti tiekimo rizikas. Kartu auga ir investicijos į tinklų modernizavimą bei energijos kaupimą, nes nepastoviai generacijai reikia lankstesnės sistemos.

    Anglis grįžta kaip saugumo pagalvė

    Vis dėlto rinkos reakcija nėra vien kryptinga. Kai kuriose šalyse, siekiant užtikrinti stabilų elektros tiekimą, trumpuoju laikotarpiu vėl didinamas anglies panaudojimas, nes ji lengviau sandėliuojama, o jos tiekimo grandinės dažnai labiau diversifikuotos.

    Tokia kryptis kelia dilemą: energetinis saugumas trumpam gali nustelbti klimato tikslus, o didesnis anglies deginimas didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Europos Sąjungoje ši tendencija paprastai vertinama kaip laikina, tačiau ji parodo, kad perėjimui prie mažataršės energetikos būtini ir atsarginiai pajėgumai.

    Brangūs degalai stumia elektrifikaciją

    Transportas išlieka didžiausias naftos vartotojas, todėl kainų šuoliai labiausiai matomi degalinėse ir logistikos grandinėse. Dėl brangesnio kuro dalis vartotojų ir verslų greičiau persvarsto pasirinkimus: daugiau dėmesio skiriama elektromobiliams, viešajam transportui, maršrutų optimizavimui ir efektyvesniems automobiliams.

    Didėjanti elektrifikacija siejama ir su gamybos bei eksporto dinamika, ypač Azijoje, kur elektromobilių sektorius išlieka vienu sparčiausiai augančių. Kartu tai didina spaudimą elektros sistemoms: auga paklausa, todėl dar svarbesnės tampa vietinės generacijos investicijos, kaupimo sprendimai ir tinklų pralaidumas.

    Ekspertai pabrėžia, kad energetikos miksą keisti brangu, o aukštesnės palūkanų normos gali lėtinti didelius infrastruktūros projektus. Dėl to transformacija dažnai vyksta dviem greičiais: greitai plečiamos saulės ir vėjo elektrinės, bet lygiagrečiai kai kur laikinai grįžtama prie anglies ar ilgiau išlaikomi dujiniai pajėgumai.

    „Energetikos sistemos pertvarka reikalauja didelių investicijų, o brangesnis kapitalas didina pradinės plėtros kaštus, todėl kelias į dekarbonizaciją nėra vienakryptis“, – sakė DNV transformacijos perspektyvų vadovas Sverre Alvik.

    Artimiausiu metu daug lems tai, ar išliks sutrikimai strateginiuose tiekimo keliuose ir kiek greitai rinką papildys nauji suskystintų gamtinių dujų pajėgumai. Tačiau jau dabar matyti, kad karinė įtampa tapo papildomu katalizatoriumi: energetikos politika vis dažniau orientuojasi į pigesnius, vietinius ir greitai diegiamus sprendimus.

  • „TotalEnergies“ pelnosi iš pigesnės Irako ir Kataro naftos: kaip kroviniai vis dar keliauja per Ormuzo sąsiaurį

    Prancūzijos energetikos grupė „TotalEnergies“ pastaraisiais mėnesiais išsiskyrė kaip vienas aktyviausių Irako ir Kataro naftos pirkėjų bei prekiautojų, nors Persijos įlankoje išlieka padidėjusi karinė ir politinė įtampa. Rinkos dalyviai pažymi, kad būtent tokiais laikotarpiais atsiranda didžiausi kainų skirtumai, kuriuos tarptautinės bendrovės bando išnaudoti.

    Didžiausias rizikos taškas regione yra Ormuzo sąsiauris, per kurį įprastai gabenama reikšminga pasaulinės naftos dalis. Bet kokie apribojimai, patikrinimų sugriežtinimas ar draudimai daliai laivų gali staigiai sumažinti srautus, o tai iš karto pakelia kainas tarptautinėse biržose.

    Kaip veikia pelno formulė?

    Pagal viešai aptariamus sandorių įverčius, dalis Persijos įlankos naftos šiuo metu parduodama pastebimai pigiau nei „Brent“ etalonas. Minimas 50–60 JAV dolerių už barelį lygis perskaičiavus sudarytų apie 46–55 eurus, kai „Brent“ kainos tam tikrais laikotarpiais buvo gerokai aukštesnės.

    Tokioje situacijoje prekybininkų logika paprasta: pigesnė žaliava perkama kilmės regione, o parduodama ten, kur kainos aukštesnės ir paklausa stabilesnė. Kuo labiau rinka įskaičiuoja riziką dėl tiekimo sutrikimų, tuo didesnė gali būti marža, jei fizinis krovinys vis dėlto pasiekia pirkėją.

    Transportas brangsta, bet skirtumas išlieka

    Pagrindinė kliūtis šiame modelyje yra logistika ir draudimas. Supertankerio reisas iš Persijos įlankos ir grįžimas naujam kroviniui gali kainuoti apie 20 mln. JAV dolerių, tai yra maždaug 18 mln. eurų, o šios išlaidos tiesiogiai mažina pelningumą.

    Vis dėlto, jei laivas gabena apie 2 mln. barelių, vien transporto kaštai vienam bareliui gali siekti apie 9 eurus. Net ir tuomet, kai skirtumas tarp įsigijimo kainos regione ir pardavimo kainos rinkoje išlieka didelis, prekyba gali generuoti reikšmingą pelną.

    Kodėl Ormuzo sąsiauris toks svarbus?

    Ormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes per jį keliauja tanklaiviai iš pagrindinių Persijos įlankos eksportuotojų. Įtampa šiame regione beveik visada iškart atsispindi ne tik naftos, bet ir draudimo bei krovinių gabenimo kainose.

    Analitikai pabrėžia, kad net dalinis srautų sumažėjimas gali sukelti grandininę reakciją: brangesnė logistika, ilgesni maršrutai, didesnė paklausos įtampa Europoje ir Azijoje, o galiausiai ir didesnės degalų kainų svyravimo rizikos vartotojams.

    „Galime pasakyti, kad nafta dabar per Ormuzo sąsiaurį juda labai tyliai ir nepastebimai“, – sakė „TotalEnergies“ vadovas Patrickas Pouyanné.

    Rinkoje tai vertinama kaip signalas, kad dalis tiekimo grandinių prisitaikė prie naujų sąlygų, o didieji prekiautojai randa būdų tęsti gabenimą, nepaisant ribojimų ir papildomų sąnaudų. Tačiau ši situacija išlieka trapi: bet koks naujas eskalacijos etapas gali per kelias valandas pakeisti tiek kainas, tiek realius srautus jūroje.

  • Trumpas apie Ormuzo sąsiaurį ir Iraną: pagrasino Omanui, jei šis trukdys JAV jūrų blokadai

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos galėtų smogti Omanui, jei šis trukdytų JAV veiksmams, susijusiems su Irano jūrų blokada ir kontrole Ormuzo sąsiauryje. Tokie pasisakymai nuskambėjo komentuojant įtampą Persijos įlankoje ir Vašingtono siekį didinti spaudimą Teheranui.

    Trumpas teigė neturintis aiškaus grafiko dėl tolesnių sprendimų ir nesąs linkęs skubėti, kalbėdamas apie laikotarpį, kuris siejamas su JAV ir Irano derybomis bei laikinais susitarimais. Jo retorikoje buvo kartojama mintis, kad ekonominis ir karinis spaudimas turėtų priversti Iraną nusileisti.

    „Jei Omanas stos mums skersai kelio, mes jį smarkiai subombarduosime“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Ormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos ir prekybos „butelio kakliukų“, per kurį juda reikšminga dalis regiono naftos ir suskystintų dujų srautų. Dėl to bet koks karinės eskalacijos signalas šioje zonoje paprastai akimirksniu kelia rizikos vertinimus, o rinkose didina įtampą dėl tiekimo sutrikimų.

    Omanas regione dažnai įvardijamas kaip svarbus tarpininkas, palaikantis ryšius su skirtingomis pusėmis, todėl griežta Vašingtono žinutė Maskate kelia papildomų klausimų dėl diplomatinio kanalo ateities. Tuo pat metu JAV siekis riboti Irano manevro laisvę jūroje glaudžiai siejamas su sankcijų politika ir bandymu mažinti Teherano pajamas.

    Trumpas taip pat patvirtino, kad JAV palaiko ryšio kanalus su Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpusu. Tai rodo, kad komunikacija vyksta ne vien per oficialius politinius kanalus, bet ir per struktūras, kurios regione turi reikšmingą įtaką saugumo sprendimams bei operacijoms.

    Be Irano temos, prezidentas užsiminė ir apie atskirą komunikacijos kanalą su Hamas, teigdamas, kad galutinis tikslas būtų šios grupuotės nusiginklavimas. Komentuodamas Izraelio vidaus politiką, Trumpas sakė manantis, kad jam būtų teisingiausia laikytis atokiau nuo Izraelio rinkimų, nors neatmetė galimybės paremti kurį nors kandidatą.

  • Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Naftos kainos smigo po įtampos Hormūzo sąsiauryje: ką tai reiškia degalams ir infliacijai

    Pirmadienio rytą naftos kainos smarkiai krito po to, kai Jungtinės Valstijos ir Iranas susilaikė nuo naujų karinių smūgių Persijos įlankoje. Rinkos dalyviai įvertino, kad bent trumpuoju laikotarpiu sumažėjo rizika dėl tiekimo sutrikimų viename svarbiausių pasaulio energijos koridorių.

    Rugsėjo mėnesio „Brent“ ateities sandorių kaina smuko 4,66 proc. iki maždaug 79 eurų už barelį, o WTI nafta pigo 5,02 proc. iki maždaug 73 eurų už barelį. Palyginimui, praėjusią savaitę „Brent“ buvo trumpam pakilusi iki maždaug 87 eurų už barelį ir pasiekusi aukščiausią lygį per maždaug du mėnesius.

    Hormūzo sąsiauris – kritinis taškas

    Investuotojų nerimą pastaraisiais mėnesiais labiausiai kaitino Hormūzo sąsiauris – siaura jūrų arterija prie Irano krantų, per kurią įprastai keliauja reikšminga pasaulio naftos dalis iš Persijos įlankos. Bet koks laivybos ribojimas čia gali greitai sumažinti pasiūlą ir pakelti kainas visame pasaulyje.

    Ši įtampa paskatino naftos gamintojus ir pirkėjus ieškoti alternatyvių maršrutų, tačiau ir jie nėra be rizikos. Pastaruoju metu atakos buvo fiksuojamos ir Raudonosios jūros regione, todėl draudimo kaštai, logistikos išlaidos ir pristatymo terminai išlieka jautrūs saugumo situacijai.

    Kodėl kainos taip greitai juda

    Naftos rinka į geopolitiką reaguoja akimirksniu, nes kainoje atsiranda vadinamoji rizikos premija. Kai tikimybė sutrikdyti tiekimą mažėja, premija traukiasi ir kotiruotės krenta net ir tada, kai faktinis naftos srautas dar nespėja pasikeisti.

    Šį kartą kainų šuolis sutapo su lėtėjančia infliacija, todėl brangesnė energija vėl tapo svarbiu veiksniu centrinėms bankininkystės prognozėms. CME Group duomenimis, rinkos dalyviai vertino apie 36 proc. tikimybę, kad JAV centrinis bankas artimiausiame posėdyje dar kartą kels bazines palūkanų normas.

    Ką tai gali reikšti Europai

    Europos vartotojams naftos kainų kritimas dažniausiai reiškia mažesnį spaudimą degalų kainoms, tačiau poveikis pasireiškia ne iš karto. Galutinę kainą lemia ir valiutų kursai, perdirbimo maržos, logistikos grandinė, taip pat mokesčiai, todėl degalinėse pokyčiai gali vėluoti.

    Jei energijos kainos vėl šokteltų, tai galėtų apsunkinti infliacijos suvaldymą ir didinti tikimybę, kad palūkanų normos ilgiau išliks aukštesnės. Vis dėlto net ir po šiandieninio kritimo rinkoje išlieka didelė nežinomybė, nes regiono saugumo rizikos ir laivybos trikdžiai kol kas nėra išnykę.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad vasaros mėnesiais naftos kainas papildomai veikia sezoniškai išaugusi paklausa, kai intensyvėja kelionės ir didėja degalų suvartojimas. Todėl artimiausiu metu kainų kryptį lems ne tik geopolitika, bet ir realūs pasiūlos bei paklausos rodikliai.