Medvarlė, dar vadinama europine medvarle, yra šilumamėgis varliagyvis, paplitęs pietų ir vidurio Europoje, taip pat dalyje Mažosios Azijos ir šiaurės Afrikoje. Nors ją įprasta sieti su vandeniu, didelę gyvenimo dalį ji praleidžia sausumoje ir augalijoje, dažnai pakilusi virš žemės.
Dažniausiai medvarlę galima aptikti ten, kur arti yra vandens telkinių: kūdrų, tvenkinių, užliejamų pievų ar lėtai tekančių kanalų. Tokiose vietose veisimosi sezonu jai svarbus vanduo, tačiau kasdieniam gyvenimui ji renkasi krūmus, žolynus ir medžių lajas, kur lengviau pasislėpti ir medžioti.
Kaip medvarlė prisitaiko?
Vienas ryškiausių medvarlės bruožų yra gebėjimas keisti kūno spalvą ir taip maskuotis aplinkoje. Jos atspalviai gali svyruoti nuo ryškiai žalios ar žolės žalumo iki gelsvų, rusvų ar net tamsesnių tonų, priklausomai nuo apšvietimo, drėgmės ir temperatūros.
Dėl tokio kamufliažo medvarlę pamatyti sunku net tada, kai ji yra visai netoliese. Prie to prisideda ir dydis: suaugusi medvarlė dažniausiai užauga iki maždaug 5 centimetrų, todėl tarp lapų ir žolės ji lengvai pranyksta.
Laipioti medžiais jai padeda specialios pirštų pagalvėlės, leidžiančios tvirtai laikytis ant lygių ar beveik vertikalių paviršių. Dėl to medvarlė gali kabintis ne tik į augalus ar medžių žievę, bet ir į įvairius žmogaus sukurtus paviršius, pavyzdžiui, sienas.
Ar medvarlė pavojinga žmogui?
Kartais manoma, kad medvarlė yra nuodinga, nes jos odoje esančios liaukos išskiria apsauginę medžiagą. Tačiau tai pirmiausia gynybos mechanizmas nuo plėšrūnų, o žmogui ši medžiaga paprastai nėra pavojinga.
Vis dėlto po kontakto rekomenduojama laikytis higienos, nes jautresniems žmonėms ar patekus į akis ir gleivines gali pasireikšti dirginimas. Kaip ir su visais laukiniais gyvūnais, saugiausia yra stebėti jų neliečiant ir netrikdant.
Ką ėda ir kas jai kelia grėsmę?
Medvarlė minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais ir voragyviais. Ji dažnai medžioja tykodama, o grobį sugriebia staigiu liežuvio judesiu, todėl net ir sėdėdama ramiai gali būti aktyvi medžiotoja.
Pati medvarlė tampa maistu įvairiems plėšrūnams, tarp jų paukščiams ir gyvatėms. Vis dėlto didžiausios ilgalaikės grėsmės siejamos su buveinių nykimu: šlapynių sausinimu, netinkamais melioracijos sprendimais, vandens telkinių pertvarkymu, urbanizacija ir intensyviu pesticidų naudojimu.
Dar vienas išskirtinis medvarlės bruožas yra balsingumas: jos skleidžiamas garsas gali būti girdimas iš labai toli, ypač vakarais ir naktimis. Nors garsas dažnai apibūdinamas kaip čirškiantis ar barškantis, jis labiau primena greitą trakštelėjimą nei įprastą varlių kurkimą.