CP v2

Tag: Pesticidai

  • Neįprastas žinduolis, aptinkamas Ukrainoje: žiemą jo kūnas gali sumažėti iki 30 proc.

    Ukrainoje aptinkama mažoji kirstukė yra vienas netikėčiausių smulkių žinduolių: šaltuoju metų laiku ji gali laikinai sumažinti kūno apimtis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su prisitaikymu taupyti energiją, kai maisto mažiau, o šilumos išlaikymas kainuoja brangiau.

    Žiemą mažosios kirstukės smegenų tūris, kaukolė ir kai kurie vidaus organai gali sumažėti maždaug 15–30 proc., o pavasarį dydis grįžta į įprastą. Toks sezoninis „susitraukimas“ žinomas kaip Dehnelio fenomenas ir laikomas reta, bet gerai dokumentuota strategija kai kurių kirstukų populiacijose.

    Šis gyvūnas išsiskiria itin greita medžiagų apykaita, todėl maisto jam reikia nuolat. Dėl to kirstukė paprastai medžioja beveik be pertraukų ir dažnai turi maitintis maždaug kas porą valandų, ieškodama smulkių vabzdžių, jų lervų bei kitų bestuburių.

    Mažoji kirstukė yra labai smulki: didesni individai su uodega gali siekti iki maždaug 10 centimetrų ilgio, o kūno masė neretai būna kelių gramų. Uodega sudaro reikšmingą bendro ilgio dalį, o aktyvus gyvenimo būdas leidžia greitai reaguoti į grobio judėjimą paklotėje ir žolėje.

    Vienas ryškesnių požymių, pagal kurį kirstukės dažnai atpažįstamos, yra rausvai rudas dantų galiukų atspalvis. Jis siejamas su geležies junginių kaupimu emalyje, kurie gali prisidėti prie dantų tvirtumo ir atsparumo dilimui, kai gyvūnas nuolat gaudo kietesnį grobį.

    Nors rūšis Eurazijoje paprastai nelaikoma nykstančia, atskiros populiacijos gali silpti dėl buveinių nykimo ir fragmentacijos. Neigiamą poveikį daro ir pesticidų naudojimas bei vabzdžių gausos mažėjimas, nes nuo bestuburių tiesiogiai priklauso kirstukių mityba ir išgyvenimas.

    Specialistai pabrėžia, kad smulkių vabzdžiaėdžių žinduolių būklė dažnai atspindi ekosistemos sveikatą. Todėl natūralių pievų, miško paklotės, pakrančių juostų ir kitų buveinių išsaugojimas, taip pat saikingesnis cheminių priemonių naudojimas yra svarbūs ne tik kirstukėms, bet ir platesnei biologinei įvairovei.

  • Mokslininkai įspėja: nyksta daugiau nei pusė migruojančių paukščių rūšių – kas juos stumia į krizę

    Mokslininkai perspėja apie globalią migruojančių paukščių krizę: daugiau nei pusė tirtų rūšių pasaulyje mažėja, o vien vietinių apsaugos priemonių nebeužtenka. Jų teigimu, paukščius veikia visas žmogaus sukeltų grėsmių kompleksas, todėl reikalinga tarptautiniu mastu derinama apsauga.

    Analizuojant daugiau kaip 3 380 migruojančių paukščių rūšių būklę nustatyta, kad mažėjimo tendencija tapo vyraujanti. Migruojančioms rūšims ypač pavojinga tai, kad jų išlikimas priklauso nuo daugelio skirtingose šalyse esančių teritorijų, kurios turi veikti kaip vientisas tinklas.

    Pagrindiniai veiksniai, siejami su populiacijų smukimu, yra buveinių nykimas ir skaidymas, invazinės rūšys, susidūrimai su pastatais, medžioklė ir nelegali prekyba. Prie rizikų taip pat priskiriamas toksinių pesticidų poveikis ir žūtis žvejybos įrankiuose, kai paukščiai įsipainioja tinkluose.

    Pastaraisiais dešimtmečiais mokslas kartu suteikė ir daugiau galimybių padėti: paukščiai vis tiksliau sekami mažais palydoviniais siųstuvais, naudojami genetiniai tyrimai, automatizuotos radijo stebėsenos sistemos, auga piliečių mokslo projektų duomenų apimtis. Tai leidžia tiksliau nustatyti svarbiausius migracijos koridorius ir vietas, kur apsaugos priemonės duotų didžiausią efektą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tradicinis modelis, kai saugomos tik pavienės perėjimo ar žiemojimo teritorijos, dažnai neapsaugo rūšies, kurios gyvenimo ciklas driekiasi per žemynus ir vandenynus. Todėl siūloma planuoti apsaugą visiems metų laikams: nuo perėjimo vietų iki sustojimo taškų migracijos metu ir žiemaviečių.

    „Vien atskirų vietų apsauga, nors ir būtina, dažnai nepakankama rūšims, kurių keliai veda per žemynus ir vandenynus“, – sakė tyrėjai.

    Kita problema – nevienodas valstybių įsitraukimas į tarptautinius susitarimus ir praktines priemones, be kurių migruojančių rūšių apsauga tampa fragmentuota. Vis dėlto mokslininkai ragina neprarasti optimizmo: ankstesni pavyzdžiai, kai ribojus pavojingas chemines medžiagas pavyko atkurti kai kurių rūšių populiacijas, rodo, kad kryptingos priemonės veikia.

    Jų vertinimu, ateities kartų galimybė matyti didžiąsias paukščių migracijas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: kaip greitai bus mažinamos buveinių naikinimo apimtys, ribojami pavojingi chemikalai, diegiamos paukščiams saugesnės pastatų ir infrastruktūros praktikos bei stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas.

  • Prancūzijos aplinkos ministrė paskelbė apie pasitraukimą, bet Macronas įkalbėjo likti poste

    Prancūzijos aplinkos ministrė paskelbė apie pasitraukimą, bet Macronas įkalbėjo likti poste

    Prancūzijos ekologinės pertvarkos ministrė Monique Barbut, trečiadienį paskelbusi atsistatydinanti, galiausiai liks pareigose po prezidento Emmanuelio Macrono prašymo persvarstyti sprendimą. Ministro kabinetas nurodė, kad ji apsisprendė tęsti darbą dėl skubaus poreikio reaguoti į klimato kaitos poveikį, kuris, anot jų, jau smarkiai veikia Prancūziją, ir spręsti aplinkos sveikatos problemas.

    Vyriausybės atstovė Maud Bregeon per ministrų kabineto posėdį patvirtino, kad prezidentas atsisakė priimti ministrės atsistatydinimą. Pasak jos, E. Macronas ir M. Barbut sutiko nesutikti dėl parlamento priimto žemės ūkio įstatymo, tačiau esą rado bendrą pagrindą trijose srityse: vandens, miškų ir aplinkos sveikatos politikoje.

    „Prezidentas nepriėmė jos atsistatydinimo, o jie sutarė dėl trijų esminių ramsčių – vandens, miškų ir aplinkos sveikatos“, – sakė Maud Bregeon.

    Politinė įtampa kilo dėl ginčo, susijusio su pesticidų reguliavimu. M. Barbut ankstesniame įraše socialiniame tinkle „LinkedIn“ kritikavo Vyriausybę, teigdama, kad ji atsitraukė nuo anksčiau duotų pažadų žemės ūkiui skirtame teisės akte ir atvėrė kelią diskusijoms dėl tam tikrų pesticidų sugrąžinimo.

    Ministrė tvirtino, kad Vyriausybė esą užkirto kelią platesnėms diskusijoms ir tai vertino kaip dar vieną reikšmingą žingsnį atgal aplinkosaugos politikoje. Jos biuras vėliau patvirtino, kad nors ji ir lieka poste, pozicija dėl pesticidų klausimo nepasikeitė.

    Prancūzijos parlamentas antradienį pritarė skubos tvarka svarstytam žemės ūkio įstatymui. Jame numatyta, kad Prancūzijos maisto, aplinkos ir darbuotojų saugos agentūra galėtų, esant tam tikroms sąlygoms, leisti naudoti acetamipridą ir flupyradifuroną – Europos Sąjungoje leidžiamas, tačiau Prancūzijoje anksčiau draustas medžiagas.

    Pagal priimtą modelį šie pesticidai būtų taikomi tik atskiroms, sunkumų patiriančioms šakoms, tarp jų lazdynų riešutų ir cukrinių runkelių augintojams. Šis sprendimas Prancūzijoje jau ne pirmus metus kelia aštrias diskusijas, nes dalis visuomenės ir aplinkosaugos organizacijų reikalauja griežtesnio cheminių augalų apsaugos priemonių ribojimo.

    Kontroversija turi ir ankstesnį kontekstą: dar prieš metus didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukęs įstatymas, kuriuo buvo siekta sugrąžinti acetamipridą, vėliau buvo panaikintas Konstitucinės tarybos sprendimu. Dėl to bet koks bandymas grįžti prie panašių priemonių Prancūzijoje tampa politiškai jautrus ir susiduria su aukštais teisėkūros bei viešosios komunikacijos reikalavimais.

    Šią savaitę valdančiosios daugumos parlamentarų grupė svarstė galimybę išbraukti ginčijamą nuostatą pataisa, tačiau ministrai tam nepritarė. Sprendimas atmesti pataisą ir tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių ministrės viešą pasitraukimo pareiškimą.

    M. Barbut Prancūzijos politikoje laikoma tiesmuka ir principinga figūra. Ji anksčiau ne kartą buvo viešai užsiminusi apie galimą atsistatydinimą ir dėl ministerijos finansavimo, pabrėždama, kad klimato kaitos prisitaikymo priemonėms ir vadinamajam Žaliajam fondui būtini adekvatūs biudžetai.

    Žaliasis fondas Prancūzijoje siejamas su savivaldybių ir vietos institucijų investicijomis į ekologinę pertvarką, įskaitant energijos efektyvumo didinimą, taršos mažinimą ir prisitaikymą prie ekstremalių orų. Nors Vyriausybė neatmetė galimų taupymo priemonių, ministrė teigė siekusi užtikrinti tokį finansavimo lygį, kuris leistų tęsti pagrindines ministerijos programas.

    Šis epizodas atskleidžia platesnę dilemą, su kuria susiduria daug Europos šalių: kaip suderinti ūkininkų konkurencingumą, derliaus apsaugą ir ekonominį stabilumą su visuomenės lūkesčiais mažinti cheminių medžiagų naudojimą bei vykdyti griežtesnę klimato ir biologinės įvairovės politiką. Prancūzijoje tokie sprendimai dažnai tampa ir politinio pasitikėjimo išbandymu Vyriausybei.

  • Aktyvuota anglis sode: kada ji gelbsti šaknis ir pelėsį, o kada „suvalgo“ trąšas?

    Aktyvuota anglis sode: kada ji gelbsti šaknis ir pelėsį, o kada „suvalgo“ trąšas?

    Aktyvuota anglis, dažniausiai žinoma kaip vaistinė priemonė, gali praversti ir sode ar kambarinėms gėlėms. Dėl itin porėtos struktūros ji pasižymi didele adsorbcija, todėl geba „pririšti“ dalį organinių junginių ir sumažinti jų poveikį šaknims.

    Vis dėlto tai nėra universalus sprendimas visoms dirvos bėdoms. Aktyvuota anglis gali padėti tik tam tikrose situacijose, o naudojama be reikalo kartais duoda priešingą efektą, nes kartu suriša ir augalams reikalingas medžiagas.

    Kaip veikia aktyvuota anglis?

    Aktyvuota anglis gaminama iš anglies žaliavos, kuri papildomai apdorojama taip, kad susidarytų milijonai mikroporų. Būtent šios poros sukuria labai didelį paviršiaus plotą, todėl anglis efektyviai adsorbuoja įvairius organinius junginius.

    Praktiškai tai reiškia, kad ji gali surišti dalį pesticidų likučių, fenolinių junginių ar kvapą sukeliančių medžiagų. Tačiau mineralinių medžiagų ir sunkiųjų metalų ji paprastai suriša gerokai prasčiau, todėl ši priemonė nėra skirta spręsti, pavyzdžiui, švino ar arseno taršos problemoms.

    Įsišaknijimas ir pelėsis vazonuose

    Daugelis naudoja aktyvuotą anglį dauginant augalus vandenyje, kai siekiama ilgiau išlaikyti švaresnį tirpalą ir sulėtinti puvimo procesus. Nedidelis kiekis gali padėti sumažinti organinių medžiagų perteklių, dėl kurio vanduo greitai drumstėja.

    Tačiau svarbu nepersistengti, nes aktyvuota anglis nėra augimo stimuliatorius. Be to, ji gali surišti ir augalų hormonus bei kai kuriuos šaknų formavimą skatinančių priemonių komponentus, todėl jos nereikėtų maišyti su įsišaknijimą skatinančiais preparatais viename tirpale.

    Vazonuose ant žemės paviršiaus pasitaikantis baltas purus apnašas neretai būna ne pavojinga pelėsis, o saprofitiniai grybai, mintantys negyva organika. Dažniausiai tai signalas, kad substratas per ilgai išlieka šlapias, o šaknims trūksta oro, todėl pirmas žingsnis turėtų būti laistymo ir drenažo korekcija.

    Jei apnašos kartojasi, pravartu nuimti viršutinį žemės sluoksnį ir jį pakeisti, o aktyvuotą anglį naudoti lokaliai, nedideliais kiekiais. Ji gali prisidėti prie kvapų ir dalies organinių junginių suvaldymo, tačiau tik kartu su geresne ventiliacija ir tinkamesniu laistymu.

    Kada ji tinka dirvai „gelbėti“?

    Aktyvuota anglis naudingiausia tuomet, kai įtariama, kad dirvoje liko organinių augalų apsaugos produktų ar herbicidų likučių, pavyzdžiui, po netikslaus purškimo ar išsiliejusio tirpalo. Tokiais atvejais ji gali sumažinti likučių poveikį, nes dalį jų suriša ir neleidžia taip lengvai patekti į augalą per šaknis.

    Kad poveikis būtų realus, anglis turi kontaktuoti su ta dirvos dalimi, kur yra likučių, todėl vien pabarstyti paviršių dažniausiai neužtenka. Svarbus principas paprastas: tai, ko anglis „nepaliečia“, ji ir nesuriša.

    Tuo pat metu tai ir pagrindinė rizika: aktyvuota anglis nėra selektyvi, todėl gali surišti ir dalį trąšų, mikroelementų ar biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to jos nereikėtų naudoti profilaktiškai visame darže ar gėlyne, ypač intensyviai tręšiamose lysvėse.

    Jei kyla įtarimų dėl sunkiaisiais metalais užterštos dirvos, aktyvuotos anglies gali nepakakti, o problemos sprendimas prasideda nuo dirvožemio tyrimo. Tokiose situacijose svarbiausia ne improvizacija, o tikslus taršos šaltinio nustatymas ir tinkamos priemonės parinkimas.

    Renkantis produktą verta prisiminti ir saugumo aspektą: sodo reikmėms tinkamesnė vaistinė aktyvuota anglis, o ne grilio anglis. Pastaroji gali būti su priedais, kurie augalams ir dirvožemio mikroorganizmams nėra pageidaujami.

  • Ne visi obuoliai tinka senjorams: rinkitės šias 3 veisles – dėkos širdis ir žarnynas

    Obuoliai senjorų mityboje dažnai laikomi vienu paprasčiausių būdų kasdien gauti skaidulų ir antioksidantų. Vis dėlto ne kiekviena veislė vienodai tinka: skiriasi rūgštingumas, cukrų kiekis, pektinų gausa ir tai, kaip obuolys toleruojamas jautresnio virškinimo.

    Su amžiumi dažnėja vidurių užkietėjimas, lėtesnė žarnyno peristaltika, taip pat didėja širdies ir kraujagyslių ligų bei 2 tipo diabeto rizika. Dėl to verta rinktis veisles, kurios turi daugiau pektinų, mažesnį saldumą ir daugiau polifenolių, o prireikus obuolius vartoti termiškai apdorotus.

    3 veislės, kurios dažnai pasiteisina

    Šara reneta dažnai vertinama dėl ryškesnio rūgštumo ir pektinų gausos. Tokie obuoliai neretai tinka žmonėms, kuriuos vargina vangus tuštinimasis ar pūtimas, o dėl tvirtesnės struktūros jie patogūs kepti ir troškinti.

    Idared iš naujesnių veislių išsiskiria tuo, kad gali būti vertinamas dėl antioksidantų ir maloniai rūgštoko skonio. Daliai senjorų jis patogus ir kaip žaliava tyrelei ar lengvam obuolių padažui, kai norisi švelnesnės tekstūros.

    Antonovka paprastai laikoma mažiau saldžia, turinčia ryškesnių organinių rūgščių ir tinkančia kompotams ar tyrelei. Jei žmogus stebi cukraus kiekį racione, ši veislė dažnai pasirenkama kaip alternatyva saldesniems desertiniams obuoliams.

    Kodėl obuoliai naudingi širdžiai ir žarnynui

    Obuoliuose esantis pektinas yra tirpioji skaidula, kuri gali padėti reguliuoti tuštinimąsi ir prisidėti prie palankesnio cholesterolio profilio. Be to, obuoliuose esantys polifenoliai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Praktikoje senjorams dažnai geriausiai tinka paprasta taisyklė: jei žali obuoliai dirgina skrandį ar žarnyną, verta rinktis keptus obuolius, tyrę arba kompotą be perteklinio cukraus. Termiškai apdoroti obuoliai dažnai būna lengviau virškinami, ypač jei yra jautrumas ar dantų problemos.

    Luobelė, pesticidai ir saugesnis paruošimas

    Dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų yra luobelėje ir visai šalia jos, tačiau būtent ten gali likti ir daugiau augalų apsaugos priemonių pėdsakų. Dėl to ypač jautriems žmonėms, turintiems virškinimo sutrikimų ar gretutinių ligų, dažnai rekomenduojama obuolius nulupti.

    Jei norisi luobelę palikti, padėti gali kruopštus nuplovimas ir mirkymas šiltame vandens tirpale su geriamąja soda, po to obuolius būtina dar kartą nuplauti švariu vandeniu. Taip pat verta rinktis ekologiškus vaisius, ypač jei obuoliai valgomi kasdien.

    Jeigu senjoras serga diabetu, vartoja kraują skystinančius vaistus ar turi pažengusių virškinimo ligų, saugiausia mitybos pokyčius aptarti su šeimos gydytoju arba dietologu. Net ir sveiki produktai gali netikti, jei porcijos per didelės arba pasirinktas netinkamas paruošimo būdas.

  • Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Kaip teisingai plauti mėlynes? Daugelis daro vieną klaidą, todėl uogos greitai sugenda

    Mėlynių sezonui įsibėgėjant, socialiniuose tinkluose vėl plinta patarimai uogas mirkyti sodoje, acte ar specialiuose skysčiuose. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: daugeliu atvejų pakanka kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu.

    Mėlynės vertinamos dėl antioksidantų, ypač antocianinų, taip pat skaidulų ir vitamino C. Vis dėlto net ir kokybiškai atrodančios uogos gali turėti nešvarumų, mikroorganizmų ar pesticidų likučių, todėl plauti jas prieš valgant būtina.

    Ypač svarbu atidžiai elgtis su miško uogomis. Ant jų kartais gali patekti parazitų kiaušinėlių, o suvalgymas neplautų uogų gali baigtis virškinimo sutrikimais ar retesnėmis, bet rimtomis infekcijomis, kurios ilgą laiką gali nepasireikšti aiškiais simptomais.

    Didžiausia klaida – mėlynes nuplauti ir palikti šlapias šaldytuve. Drėgmė spartina minkštėjimą ir pelėsio atsiradimą, todėl uogos greičiau praranda tvirtumą ir skonį, net jei laikomos žemoje temperatūroje.

    Jei plaunate didesnį kiekį, uogas nuvarvinkite ir gerai nusausinkite. Patogu jas paskleisti vienu sluoksniu ant popierinio rankšluosčio ir švelniai nusausinti, o tik tada dėti į indą laikymui.

    Specialūs vaisių ir daržovių plovikliai ne visada yra reikalingi, o kartais gali palikti sunkiau nuplaunamų likučių ir pakeisti uogų skonį. Dėl to saugesnis pasirinkimas dažniausiai yra švarus vanduo, švelnus perplovimas ir kruopštus nusausinimas.

  • Kur geriau pirkti braškes: gydytoja įvardijo rizikas turguje ir ką tikrina prekybos tinklai

    Braškių sezonui įsibėgėjant, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp dviejų vietų: turgaus ir prekybos tinklų. Gydytojai primena, kad didžiausią įtaką saugumui daro ne vien kaina ar skonis, o kilmės atsekamumas, laikymo sąlygos ir higiena.

    Prekybos tinklai dažnai laikomi saugesniu pasirinkimu, nes tiekėjams taikomos aiškesnės taisyklės, o produktų kelias nuo ūkio iki lentynos paprastai būna geriau dokumentuotas. Be to, didesnėse grandinėse dažniau veikia vidinės kokybės kontrolės procedūros ir standartizuotos sandėliavimo temperatūros.

    Turgaus ar tinklo privalumai

    Turgus turi akivaizdų pliusą: sezono metu uogos neretai būna ką tik nuskintos ir greičiau pasiekia pirkėją. Vietinė produkcija, kai ji sunoksta natūraliai, dažnai būna aromatingesnė, o pirkėjas gali įvertinti išvaizdą ir kvapą dar prieš perkant.

    Vis dėlto turguje daugiau priklauso nuo konkretaus pardavėjo atsakomybės: kaip uogos buvo transportuojamos, ar neperkaista saulėje, ar laikomos švariose dėžėse. Jei braškės stovi šilumoje, greičiau daugėja mikroorganizmų, didėja gedimo ir maisto sukeltų infekcijų rizika.

    Nitratai: baimės dažnai perdėtos

    Specialistai pabrėžia, kad nitratai patys savaime nėra „nuodas“, nes natūraliai aptinkami dirvožemyje ir vandenyje, o augalams yra būtini augti. Problema atsiranda tuomet, kai jų kiekis viršija saugias ribas, tačiau braškės paprastai nepriskiriamos didžiausiems nitratų kaupikams.

    Svarbu ir tai, kad iš uogos dydžio ar ryškios spalvos patikimai nustatyti nitratų kiekio neįmanoma. Jam įtaką daro veislė, oras, apšvietimas, tręšimas ir auginimo sąlygos, todėl vien vizualus įspūdis gali klaidinti.

    „Pagal uogos išvaizdą nitratų kiekio nustatyti neįmanoma, patikimiausias vertinimas yra laboratoriniai tyrimai“, – sakė gydytoja.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad buitinių matuoklių rezultatai gali būti netikslūs, nes jie dažnai vertina ne nitratus tiesiogiai, o elektrinį laidumą, kurį veikia vandens kiekis, mineralai ir uogos sunokimas. Dėl to patikimiausia yra oficiali kontrolė ir atsakingas tiekimas.

    Kas iš tiesų pavojingiausia braškėse

    Praktikoje dažnesnę grėsmę nei nitratai kelia pesticidų likučiai, mikrobinė tarša ir netinkamas laikymas. Uogos valgomos neapdorotos termiškai, todėl bet koks užterštumas nuo rankų, paviršių ar vandens gali turėti didesnę reikšmę savijautai nei dažniausiai minimi nitratai.

    Vaikams pirmosios sezono braškės paprastai nėra problema, jei vaikas sveikas, o uogos perkamos patikimoje vietoje ir tinkamai nuplaunamos. Didesnė rizika kyla tuomet, kai vienu kartu suvalgomas labai didelis kiekis arba kai uogos būna pradėjusios gesti.

    Negalavimai po braškių dažniau siejami su žarnyno infekcija, individualiu jautrumu ar sugedusiu produktu. Jei pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas ar viduriavimas, ypač vaikams, svarbu stebėti skysčių balansą ir prireikus kreiptis į medikus.

    Kaip saugiau vartoti braškes

    Norint sumažinti rizikas, braškes verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu ir, jei yra galimybė, trumpai pamirkyti švariame šaltame vandenyje, o tada dar kartą perplauti. Kotelį rekomenduojama pašalinti po plovimo, kad neį vidų nepatektų nešvarumai.

    Taip pat svarbu uogas laikyti šaldytuve ir nesivilioti akivaizdžiai pernokusiomis ar pažeistomis braškėmis. Net ir naudingas produktas turėtų būti įvairios mitybos dalis, todėl vaikams ir suaugusiesiems geriau rinktis saiką, o ne didelius kiekius vienu kartu.

  • Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo patarimai vaisius ir daržoves plauti ne tik vandeniu, bet ir mirkyti acte ar sodos tirpale. Teigiama, kad taip esą geriau pašalinami pesticidų likučiai ir kiti nešvarumai, tačiau specialistų rekomendacijos dažnai skamba paprasčiau.

    Lenkijos maisto edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka savo socialinių tinklų kanaluose pabrėžė, kad braškių mirkymas acte ar sodoje daugeliu atvejų yra beprasmė mada. Pasak jos, svarbiausia yra teisinga higiena ir plovimas prieš pat valgymą, o ne agresyvūs tirpalai, galintys pakeisti skonį ar pažeisti minkštą vaisių.

    „Braškių mirkymas acte arba sodoje yra tiesiog beprasmiškas. Nesiduokite apgaunami kvailų madų ir specialių vaisių plovimo skysčių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Kaip aiškinama visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijose, daugumą šviežių vaisių ir daržovių pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia drungnu, ir tai daryti prieš pat vartojimą. Plovimas padeda sumažinti ant paviršiaus esančius nešvarumus, dulkes, dalį mikroorganizmų ir kai kurių medžiagų likučius, tačiau stebuklingo vieno metodo, kuris visiškai pašalintų viską, nėra.

    Kontekstas, dėl kurio atsirado acto ir sodos „ritualai“, dažnai siejamas su baime dėl parazitų ar ligų sukėlėjų, ypač renkant laukines uogas. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne tik uogų nuplovimas, bet ir rankų higiena, o renkant laukinėje gamtoje verta įvertinti taršos riziką, nes uogos gali turėti kontaktą su laukiniais gyvūnais.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad šviežių uogų nereikėtų ilgai mirkyti, nes jos greitai sugeria vandenį, tampa minkštos ir greičiau genda. Jei tikslas yra prailginti braškių laikymą, efektyviau jas laikyti sausai, vėsiai, neplautas, o nuplauti tik prieš valgant ar ruošiant patiekalą.

    Jei kyla abejonių dėl produkcijos švaros, paprastas sprendimas yra kruopštus plovimas tekančiu vandeniu, pažeistų vietų pašalinimas, o kai įmanoma, vaisių ir daržovių lupimas. Ypač jautriems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams ar nusilpusio imuniteto asmenims, svarbiausia laikytis bendrų virtuvės higienos taisyklių ir vengti kryžminės taršos.

  • Įberkite šito į vandenį: taip nuplautos braškės neteks pesticidų likučių ir nešvarumų

    Prasidėjus braškių sezonui, daugelis jas tik trumpai perlieja vandeniu, tačiau toks plovimas ne visada pašalina ant uogų paviršiaus likusius nešvarumus ar dalį augalų apsaugos priemonių pėdsakų. Specialistai primena, kad braškės yra minkštos ir raukšlėtu paviršiumi, todėl ant jų lengviau užsilaiko dulkės, dirvožemio dalelės ir mikroorganizmai.

    Europos maisto saugos institucijos vertina, kad vartotojams didžiausią reikšmę turi ne vien pesticidų likučių kontrolė ūkyje, bet ir higiena namuose. Tinkamas vaisių ir uogų nuplovimas po tekančiu vandeniu padeda sumažinti galimų teršalų kiekį, nors visiškai jų pašalinti vien buitinėmis priemonėmis ne visada įmanoma.

    Ar pakanka tik vandens?

    Vien tik perliejimas vandeniu dažnai nuplauna matomus nešvarumus, bet ne visada efektyviai pašalina lipnesnes apnašas. Dėl to dalis žmonių renkasi papildomus, virtuvėje esančius sprendimus, pavyzdžiui, acto ar sodos tirpalus, o po jų uogas kruopščiai perplauna švariu vandeniu.

    Svarbi detalė, kurią akcentuoja ir maisto saugos rekomendacijos: braškes geriausia plauti prieš pat valgymą, o ne iškart parsinešus namo. Nuplautos ir drėgnos uogos greičiau genda, todėl ilgiau laikant šaldytuve didėja pelėsio rizika.

    Actas ir soda: kaip naudoti namuose

    Dažnai minima buitinė schema yra dviejų etapų plovimas: trumpas mirkymas vandens ir acto tirpale, o po to mirkymas sodos tirpale. Įprastai rekomenduojama maišyti vandenį su actu santykiu maždaug 3:1 ir palaikyti uogas apie 5 minutes, o vėliau kelioms minutėms perkelti į vandenį su nedideliu kiekiu sodos.

    Po abiejų etapų braškes būtina gausiai perplauti šaltu tekančiu vandeniu, kad neliktų tirpalų likučių, ir švelniai nusausinti. Tam tinka popierinis rankšluostis, nes nuo perteklinės drėgmės uogos greičiau suminkštėja ir praranda tekstūrą.

    Dažna klaida, kuri brangiai kainuoja

    Viena dažniausių klaidų yra nuskinti kotelius prieš plovimą. Palikti koteliai veikia kaip natūrali užtvara, padedanti sumažinti vandens patekimą į uogos vidų, todėl braškės mažiau suglemba ir ilgiau išlieka skanios.

    Jei braškės skirtos vaikams, nėščiosioms ar žmonėms su silpnesniu imunitetu, pravartu rinktis ypač kruopštų nuplovimą ir vartoti tik šviežias, nepažeistas uogas. Taip sumažinama rizika susidurti su nepageidaujamais mikroorganizmais ir kartu išsaugomas braškių maistinis potencialas.

  • Špinatai atsidūrė gėdingame pesticidų reitinge: ekspertai pasakė, ar verta nerimauti

    Špinatai atsidūrė gėdingame pesticidų reitinge: ekspertai pasakė, ar verta nerimauti

    JAV nevyriausybinė organizacija Environmental Working Group kasmet skelbia vadinamąjį Dirty Dozen sąrašą, paremtą oficialių laboratorinių patikrų duomenimis apie pesticidų likučius vaisiuose ir daržovėse. Naujausiame reitinge į pirmas vietas iškilo lapiniai žalumynai, o ypač špinatai, taip pat lapiniai kopūstai ir kitos lapinės daržovės.

    Toks rezultatas daugeliui kelia nuostabą, nes špinatai dažnai laikomi sveikos mitybos simboliu ir dažnai patenka į salotas, glotnučius bei lengvus patiekalus. Problema dažniausiai siejama ne su pačia daržove, o su tuo, kad ant jos paviršiaus gali išlikti augalų apsaugos produktų likučių po auginimo ir derliaus nuėmimo grandinės.

    Environmental Working Group akcentuoja, kad dalyje mėginių aptinkama ne viena medžiaga, o kelių likučių deriniai. Būtent mišinių tema dažnai kelia daugiausia diskusijų, nes ilgalaikio poveikio vertinimas sudėtingesnis, nors rizika paprastai vertinama pagal nustatytas ribas ir konkretų suvartojimo kiekį.

    Lapinių daržovių ypatumas tas, kad valgoma būtent ta augalo dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, o nelygus, plonas lapų paviršius gali lengviau „sulaikyti“ nešvarumus. Skirtingai nei, pavyzdžiui, bananai ar apelsinai, špinatai neturi žievės, kurią galima nulupti ir taip sumažinti dalį paviršinių likučių.

    Vis dėlto šį JAV sudarytą reitingą svarbu vertinti kontekste, nes Europos Sąjungoje galioja kitos taisyklės ir kontrolės sistema. Europos maisto saugos institucijos vertina pesticidų likučių stebėseną, o skelbiami rezultatai paprastai rodo, kad didžioji dalis mėginių atitinka teisės aktuose nustatytas ribas, o vartotojų rizika vertinama kaip maža.

    Ekspertai taip pat pabrėžia proporcijų principą: reitingai neturėtų virsti žinute nevalgyti daržovių. Daugelyje šalių visuomenės sveikatos problema dažniau yra per mažas daržovių vartojimas, o ne jų perteklius, todėl svarbiausia – subalansuota mityba ir įvairovė lėkštėje.

    Špinatai išlieka maistingi: jie yra folatų, vitamino K, kalio, magnio, skaidulų ir biologiškai aktyvių augalinių junginių šaltinis. Todėl juos išbraukti iš raciono dažniausiai nėra pagrindo, ypač jei laikomasi elementarios higienos ir mitybos įvairovės.

    Praktiškai rekomenduojama špinatus kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, švelniai judinant lapus, o tada gerai nusausinti. Norint papildomos atsargos, dalis žmonių lapus trumpai pamirko vandenyje su nedideliu kiekiu sodos, tačiau ir toks būdas negarantuoja, kad bus pašalinta viskas, todėl svarbiausia išlieka nuoseklus plovimas, produktų rotacija ir patikimų tiekėjų pasirinkimas.