Tag: Pesticidai

  • JT įspėja: kasdieniuose daiktuose aptinkamos hormonų veiklą trikdančios medžiagos kelia vis didesnę grėsmę

    JT įspėja: kasdieniuose daiktuose aptinkamos hormonų veiklą trikdančios medžiagos kelia vis didesnę grėsmę

    Jungtinės Tautos perspėja, kad kasdieniuose produktuose aptinkamos medžiagos, galinčios trikdyti organizmo hormonų veiklą, tampa vis didesne grėsme žmonių sveikatai ir aplinkai.

    Kaip skelbia „Euronews“, JT nurodo, jog mokslininkai šiandien geriau supranta, kokią žalą gali sukelti vadinamieji endokrininę sistemą trikdantys cheminiai junginiai.

    Šios medžiagos gali paveikti hormonus, kurie reguliuoja daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų – nuo vystymosi ir reprodukcijos iki medžiagų apykaitos bei elgesio. JT pabrėžia, kad dalis poveikio gali būti ilgalaikis, o kai kuriais atvejais – negrįžtamas.

    Ypač nerimą kelia tai, kad tokių junginių aptinkama motinos piene ir virkštelės kraujyje, o ankstyvas poveikis – kartais dar iki kūdikiui gimstant – gali turėti pasekmių smegenų vystymuisi, augimui ir reprodukcinei sveikatai.

    Kur randamos šios medžiagos

    Endokrininę sistemą trikdančios medžiagos aptinkamos įvairiuose kasdieniuose gaminiuose: plastiko produktuose, asmens higienos priemonėse, vaistuose, žaisluose, buities prekėse, elektronikoje ir pesticiduose.

    JT ataskaitoje teigiama, kad šie junginiai siejami su plataus spektro sveikatos problemomis – nuo vaisingumo ir reprodukcinės raidos sutrikimų iki poveikio smegenų vystymuisi, neurologinei funkcijai bei skydliaukės ir kitų hormonų reguliacijai.

    Taip pat minimos sąsajos su medžiagų apykaitos pokyčiais, imuninės sistemos ir širdies bei kraujagyslių sveikatos problemomis. JT pabrėžia, kad tai rizikos, kurios svarbios ne tik žmonėms, bet ir laukinei gyvūnijai.

    Kodėl JT ragina veikti skubiau

    Naujoje ataskaitoje dvi JT institucijos ragina imtis skubaus, koordinuoto tarptautinio veikimo. Anot jų, dabartinės politikos priemonės ir reguliavimas, skirtas mažinti plačiai paplitusį gyventojų kontaktą su šiomis medžiagomis, išlieka fragmentiškas ir nepakankamas.

    Ataskaitoje pažymima, kad nors nuo 2012 metų mokslo įrodymai smarkiai pasistūmėjo į priekį, reguliavimas dažnai nespėja šių žinių paversti realiais veiksmais.

    JT teigimu, sprendimų yra: egzistuoja saugesnės alternatyvos, tačiau politikos formuotojų užduotis – užtikrinti, kad jos būtų diegiamos plačiau, siekiant apsaugoti žmonių, gyvūnų ir visos planetos sveikatą.

    Kaip endokrininę sistemą trikdantys junginiai reguliuojami ES

    Europos Sąjungoje endokrininę sistemą trikdantys junginiai reguliuojami keliuose teisės aktuose – tiek bendrojoje cheminių medžiagų sistemoje, tiek atskirų sektorių taisyklėse, pavyzdžiui, dėl pakuočių, pesticidų ar biocidinių produktų.

    Vis dėlto kritikai teigia, kad dabartinis teisinis karkasas ne visada užtikrina pakankamą apsaugą nuo poveikio žmonėms ir aplinkai.

    Ataskaitoje nurodoma, kad ES 231 medžiaga yra oficialiai identifikuota kaip endokrininę sistemą trikdanti, o dar 121 šiuo metu vertinama.

    Problemą apsunkina ir mastas pasauliniu lygiu: JT primena, kad visame pasaulyje užregistruota daugiau kaip 350 000 cheminių medžiagų ir jų mišinių, tačiau didžioji dalis jų niekada nebuvo įvertintos dėl galimų endokrininę sistemą trikdančių savybių.

    Kokius žingsnius siūlo JT

    JT teigimu, reguliuotojai turėtų siekti geriau apsaugoti pažeidžiamiausias grupes – ypač nėščiąsias, kūdikius ir vaikus – bei stiprinti poveikio stebėseną ir gerinti supratimą apie realų gyventojų kontaktą su šiomis medžiagomis.

    Tarp rekomenduojamų veiksmų minima ir spartesnė identifikacija bei testavimas, poveikio kaštų įvertinimas bei griežtesnės taisyklės, kurios leistų pereiti nuo reagavimo po fakto prie prevencijos.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į „kurmio daužymo“ problemą, kai iš rinkos pašalinus vieną medžiagą ji pakeičiama kita, panašios struktūros arba dar nepakankamai ištirta, todėl rizika gali išlikti.

  • Kodėl verta nuplauti bananą prieš lupant: rizika slypi ne minkštime, o žievėje

    Bananus daugelis laiko „supakuotu“ užkandžiu, todėl jų plauti prieš valgant dažnam atrodo visiškai nereikalinga. Vis dėlto specialistai ragina skirti kelias sekundes ir bananą nuplauti dar prieš lupant.

    Kaip aiškinama portale „EatingWell“, banano žievė iki jūsų virtuvės nukeliauja ilgą kelią: vaisiai skinami, pakuojami, gabenami, brandinami, rūšiuojami ir parduotuvėse liečiami daugybės žmonių. Ant žievės esantys nešvarumai, mikroorganizmai ar likučiai gali atsidurti ant rankų, stalviršio ir galiausiai – ant paties vaisiaus.

    Nors žievės dažniausiai nevalgome, problema atsiranda tuomet, kai lupant pirštai nuo išorės pereina prie minkštimo. Panašus „pernešimo“ efektas galimas ir pjaustant bananą su žieve – tarša gali patekti per peilį.

    Praktinė nauda paprasta: nuplovus bananą sumažėja kryžminės taršos rizika, ypač jei vaisius laikote ant stalviršio ar pjaustymo lentos, kur vėliau ruošiate kitą, jau paruoštą maistą.

    Kas ant banano žievės gali susikaupti

    Maistinės saugos požiūriu žievė yra „kontaktinis paviršius“: ji liečiasi su aplinka ūkyje, transportavimo metu ir parduotuvėje. Minimi ir galimi aplinkos teršalai, pavyzdžiui, gyvūnų atliekos, taip pat mikrobai, pernešami rankomis.

    Prisideda ir parduotuvės aplinka – pirkinių vežimėliai, kasos juostos, daugkartiniai krepšiai. Straipsnyje cituojami tyrėjai, kurie, tirdami maisto parduotuves Portugalijoje ir Ispanijoje, nurodė, kad būtent vaisių ir daržovių skyriuje rasta daugiausia bakterijų ir grybelių taršos.

    Pesticidų likučiai dažniau lieka žievėje

    Specialistų teigimu, žievė patiria didžiausią sąlytį su dirvožemiu ir žemės ūkyje naudojamomis medžiagomis, pavyzdžiui, pesticidais ar insekticidais. Būtent dėl to didesnė dalis likučių paprastai susitelkia išoriniame sluoksnyje.

    Straipsnyje remiamasi lauko tyrimu, kuriame vertintas vieno dažnai bananams purškiamo fungicido likučių pasiskirstymas: nurodoma, kad 65–97 proc. likučių liko žievėje, o rizika valgant patį vaisių įvertinta kaip nedidelė. Tačiau žievė yra ta dalis, kurią laikome rankose – todėl likučiai aktualūs būtent per kontaktą.

    Kaip bananus plauti ir laikyti namuose

    Rekomendacija paprasta: pirmiausia nusiplaukite rankas – JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) nurodo 20 sekundžių su šiltu vandeniu ir muilu. Tuomet bananą prieš lupant perplaukite po tekančiu vandeniu ir lengvai patrinkite, o galiausiai nusausinkite švariu rankšluosčiu ar popieriniu rankšluosčiu.

    Taip pat patariama nenaudoti indų ploviklio ar specialių „vaisių ploviklių“ – FDA nurodo, kad pakanka paprasto vandens. Laikymui siūloma bananus palikti kambario temperatūroje, o prinokusius perkelti į šaldytuvą: žievė patamsės, bet minkštimas ilgiau išliks tvirtas.

    Dar viena detalė – daugkartiniai pirkinių krepšiai. Straipsnyje primenama, kad juos verta dezinfekuoti po kiekvieno apsipirkimo arba dažnai skalbti, nes būtent jie gali tapti papildomu bakterijų „pernešėju“.

    Ne tik bananai: kokius vaisius dar verta nuplauti

    Ta pati logika galioja ir kitiems vaisiams, kurių žievės paprastai nevalgome: pjaunant peilis gali „nutempti“ bakterijas nuo paviršiaus į minkštimą. Kaip pavyzdžiai minimi melionai, avokadai, mangai ir papajos – juos taip pat rekomenduojama nuplauti prieš pjaustant.

  • Europos Parlamento „pusryčių direktyvos“: ką jos keičia medui, sultims ir ūkininkų pajamoms

    Europos Parlamentas kasdien daro įtaką tam, ką matome parduotuvių lentynose, net jei tai ne visada akivaizdu. Nuo produktų sudėties ženklinimo iki medaus kilmės nurodymo ar ūkininkų derybinių galių, ES teisė tiesiogiai paliečia ir vartotojų pusryčių stalą.

    Europos Sąjungos maisto saugos sistema laikoma viena griežčiausių pasaulyje, nes remiasi išankstiniu rizikos vertinimu, nuolatine kontrole ir atsekamumo taisyklėmis. Vis dėlto institucijos pripažįsta, kad skaidrumo ir sąžiningos konkurencijos srityse dar lieka spragų, kurias siekiama užpildyti atnaujinant taisykles.

    Svarbi kryptis yra strategija Nuo lauko iki stalo, kuria siekiama derinti vartotojų apsaugą, mažesnį poveikį aplinkai ir tvaresnę žemės ūkio ekonomiką. Tai reiškia ne tik griežtesnes taisykles gamintojams, bet ir aiškesnę informaciją pirkėjui, kad sprendimai prie kasos būtų paremti faktais.

    Pusryčių produktų ženklinimas

    Vadinamosios pusryčių direktyvos apima kelias ES taisyklių grupes, susijusias su dažnai pusryčiams perkamais produktais, tokiais kaip medus, sultys ir panašios kategorijos maistas. Atnaujinimų esmė yra skaidresnis ženklinimas, kad vartotojas lengviau suprastų, ką perka, ir būtų sunkiau klaidinti etiketėmis.

    Vienas jautriausių klausimų yra medaus mišiniai, kai viename stiklainyje gali būti kelių šalių kilmės medus. Griežtesni reikalavimai kilmei ir sudėčiai turi mažinti klastojimo riziką bei padėti atskirti kokybiškus produktus nuo tų, kurie rinkoje atsiranda dėl pigaus importo ir sudėtingų tiekimo grandinių.

    Ūkininkų pajamos ir derybinė galia

    Europos Parlamentas vis dažniau akcentuoja problemą, kad ūkininkai ne visada gauna proporcingą dalį galutinės maisto produkto kainos. Dėl to teisėkūroje stiprinamos nuostatos, skirtos didesniam kainodaros skaidrumui ir aiškesniems santykiams maisto tiekimo grandinėje.

    Tikslas yra sumažinti situacijų, kai gamintojai priversti parduoti produkciją beveik savikaina, o didžiausia vertės dalis susitelkia vėlesnėse grandyse. ES sprendimai šioje srityje dažniausiai orientuoti į sąžiningesnes sutartines sąlygas ir didesnes galimybes ūkininkams derėtis kolektyviai.

    „Tai yra žingsnis link sąžiningesnio pasidalijimo verte visoje maisto tiekimo grandinėje“, – sakė Europos Parlamento narys ir Žemės ūkio bei kaimo plėtros komiteto vadovybės atstovas Krištofas Hetmanas.

    Pesticidai ir reali parama ūkiams

    ES pesticidų reguliavimas remiasi principu, kad kiekviena veiklioji medžiaga turi būti įvertinta prieš pateikiant ją į rinką, o maistas tikrinamas dėl likučių. Tai svarbu ne tik vartotojų sveikatai, bet ir aplinkai, nes taisyklės siekia mažinti taršą bei poveikį biologinei įvairovei, įskaitant apdulkintojus.

    Politinis balansas čia sudėtingas: visuomenė tikisi mažesnio cheminių medžiagų naudojimo, o ūkininkai pabrėžia derliaus stabilumo ir kainų spaudimo realijas. Dėl to šalia ribojimų dažnai keliama ir paramos tema, kad pokyčiai neatsilieptų maisto prieinamumui ir kainoms.

    Diskusijose dėl importo taip pat svarstomi apsauginiai mechanizmai, jei pigesnė produkcija iš trečiųjų šalių pradėtų daryti reikšmingą spaudimą vietos gamintojams. Tokios priemonės paprastai siejamos su tikslu išlaikyti vienodas konkurencijos sąlygas ir apsaugoti ES standartų laikymąsi.

    Ekspertai pabrėžia, kad vartotojams artimiausias pokyčių rezultatas yra aiškesnės etiketės ir didesnis atsekamumas, o ilgalaikė ambicija yra tvaresnė maisto sistema. Praktikoje tai reiškia daugiau kontrolės, daugiau informacijos ir didesnį spaudimą visiems grandinės dalyviams dirbti skaidriau.

  • Mokslininkai atskleidė, kaip plauti obuolius: vien vandens nepakanka, bet muilas – klaida

    Daugelis žmonių obuolius prieš valgį tiesiog trumpai perlieja vandeniu, tačiau tyrimai rodo, kad toks įprotis ne visada padeda sumažinti pesticidų likučių kiekį. Skirtingi chemikalai prie žievės gali prilipti nevienodai, o dalis jų per laiką net įsiskverbia į vaisių.

    Masačusetso universiteto Amherste mokslininkai lygino kelis būdus: plovimą po čiaupu, dezinfekuojantį tirpalą ir 1 proc. valgomosios sodos tirpalą. Būtent sodos tirpalas buvo veiksmingiausias šalinant dalį likučių nuo obuolio paviršiaus.

    Kas geriausiai veikia?

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem pesticidams, kurie gali likti ant vaisių žievės: tiabendazolui ir fosmetui. Valgomosios sodos tirpalas šiuos likučius nuo paviršiaus šalino efektyviau nei vien vanduo.

    Pastebėta, kad norint apčiuopiamo rezultato svarbus laikas: kelių minučių nuplovimas pokyčio gali beveik neduoti. Tyrėjai nurodė, kad tirpalui prireikė maždaug 12–15 minučių, kad reikšmingiau sumažintų minėtų medžiagų likučius nuo žievės.

    Sodos poveikis siejamas su šarminėmis savybėmis, kurios gali padėti ardyti kai kurių junginių struktūrą ir palengvinti jų nuskalavimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad soda panaikina viską: dalis pesticidų gali būti ne tik ant paviršiaus, bet ir vaisiaus viduje.

    Kodėl ne viską įmanoma nuplauti?

    Mokslininkai pabrėžė, kad pesticidų likučiai laikui bėgant gali įsigerti į obuolio žievę. Tyrime fiksuota, jog per 24 valandas į obuolį galėjo patekti apie 20 proc. užtepto tiabendazolo ir apie 4,4 proc. fosmeto.

    Kai medžiagos jau yra prasiskverbusios į vaisių, paprastas plovimas tampa gerokai mažiau veiksmingas. Dėl to svarbu suvokti ribas: net ir kruopštesnis plovimas gali sumažinti likučius, bet nebūtinai juos pašalins visiškai.

    Kaip plauti namuose, kad būtų saugu?

    Kasdienybėje nereikia sudėtingų eksperimentų, tačiau verta laikytis kelių taisyklių. JAV Maisto ir vaistų administracija rekomenduoja vaisius ir daržoves plauti po tekančiu vandeniu, kartu švelniai patrinant jų paviršių, o po to nusausinti švaria šluoste ar popieriniu rankšluosčiu.

    Svarbi detalė – obuolių nerekomenduojama plauti muilu ar indų plovikliais, nes jų likučiai gali pasilikti ant žievės, o tokių priemonių nauda namų sąlygomis nėra patikimai įrodyta. Jei norisi papildomo žingsnio, valgomosios sodos tirpalas gali būti alternatyva, tačiau reikėtų įvertinti, kad tam reikia laiko.

    Dar vienas praktinis patarimas: jei obuolius planuojate laikyti kelias dienas, geriau juos plauti tik prieš valgant. Drėgmė ant žievės gali paspartinti gedimą, todėl nuplauti ir šlapi vaisiai šaldytuve dažniau praranda kokybę.

    Trumpam laikymui obuoliai gali stovėti kambario temperatūroje, tačiau ilgesniam šviežumui dažniausiai labiau tinka šaldytuvas. Vėsesnėje aplinkoje vaisiai lėčiau minkštėja ir ilgiau išlieka traškūs.

  • Šie 5 paprasti žingsniai padės ežiams išgyventi žiemą: pavasarį jūsų sodas atsidėkos

    Ežiai yra vieni naudingiausių laukinių gyvūnų sode: jie minta vabzdžiais, lervomis, vikšrais ir kitais kenkėjais, todėl gali natūraliai prisidėti prie augalų apsaugos. Specialistai pabrėžia, kad ežiams palankus, mažiau tvarkomas ir chemija neapkrautas kiemas dažniau tampa saugia jų gyvenamąja vieta.

    Rudenį ežiai intensyviai maitinasi ir kaupia riebalų atsargas žiemos miegui, kuris paprastai prasideda atvėsus orams. Kad sėkmingai peržiemotų, suaugusiam ežiui svarbu pasiekti pakankamą kūno masę, o jaunikliai, nespėję sustiprėti, žiemą išgyvena sunkiau.

    Kaip padėti ežiams rudenį

    Paprasčiausia pagalba yra palikti natūralias slėptuves: sode praverčia lapų, šakų ar nupjautos žolės krūvelė nuošalesniame kampe. Tokiose vietose ežiai susisuka lizdą, kur gali saugiai slėptis nuo šalčio ir plėšrūnų.

    Jei norite, galima įrengti ir specialų medinį namelį, pripildytą sausų lapų arba šiaudų. Svarbu jį pastatyti ramioje vietoje, kad slėptuvė nebūtų nuolat trikdoma žmonių ar naminių gyvūnų.

    Rudenį ežiams ypač praverčia vanduo, todėl negili lėkštelė su švariu vandeniu gali tapti realia pagalba, ypač sausringu laikotarpiu. Vandenį reikėtų reguliariai keisti, o indą laikyti taip, kad į jį nepatektų daug lapų ar purvo.

    Jei ežiai užklysta dažnai, kai kurie gyventojai palieka papildomo pašaro, tačiau čia būtinas atsargumas. Dažniausiai rekomenduojamas sprendimas yra nedidelis kiekis aukštos mėsos sudėties drėgno ar sauso kačių pašaro, o pagrindinė taisyklė yra neperšerti ir nepalikti maisto ilgam, kad neprisiviliotų graužikų.

    Dar vienas praktiškas sprendimas yra užtikrinti judėjimo kelius: ežiai dažnai keliauja tarp sklypų ieškodami maisto ir slėptuvių. Dėl to tvorose ar aptvaruose paliekama nedidelė anga prie žemės gali padėti ežiui grįžti į savo slėptuvę ir sumažinti riziką, kad jis įstrigs.

    Dažniausios klaidos, kurios kenkia

    Tvarkantis kiemą rudenį verta elgtis ypač atsargiai: prieš grėbiant lapus, pjaunant žolę ar judinant šakų krūvas patartina įsitikinti, kad ten nėra įsitaisiusio ežio. Dalis ežių sužeidimų įvyksta būtent per sodo darbus, kai gyvūnas nepastebimas.

    Vienas svarbiausių dalykų yra niekada neduoti ežiams pieno.

    „Pienas ežiams gali sukelti stiprų virškinimo sutrikimą ir dehidrataciją, o tai kai kuriais atvejais baigiasi gyvūno žūtimi“, – pabrėžia gyvūnų globos specialistai.

    Taip pat verta mažinti chemijos naudojimą sode: pesticidai ir nuodai kenkėjams gali netiesiogiai paveikti ir ežius, nes užnuodija jų maisto bazę. Natūralesnė, įvairesnė aplinka su krūmynais, lapija ir vabzdžiais rudenį padeda ežiams pasiruošti žiemai ir didina jų išgyvenamumą.

    Kada verta kreiptis pagalbos

    Jei vėlai rudenį ar žiemos pradžioje matote dieną klaidžiojantį labai mažą, apatišką ar sužeistą ežį, tai gali būti ženklas, kad jam reikia pagalbos. Tokiu atveju patartina pasitarti su laukinių gyvūnų globėjais arba veterinarijos specialistais, nes netinkami sprendimai namuose kartais situaciją tik pablogina.

    Ekspertai primena, kad ežiai yra laukiniai gyvūnai, todėl geriausia pagalba dažniausiai yra saugi aplinka ir kuo mažiau streso. Palikę kelias natūralias slėptuves, vandens ir sumažinę pavojus kieme, galite realiai prisidėti prie to, kad pavasarį šie naktiniai sodo pagalbininkai sugrįžtų.

  • Pamatėte ežį sode? Specialistai įspėja: tai gali būti ir gera, ir nerimą kelianti žinia

    Jei vis dažniau savo sode pastebite ežį, skubėti jo vyti nereikėtų. Gamtininkai pabrėžia, kad šis naktinis gyvūnas dažnai rodo, jog aplinka nėra „sterili“ ir joje dar veikia natūralūs ryšiai tarp dirvožemio, vabzdžių ir augalų.

    Ežiai į sodus užsuka ieškodami maisto ir slėptuvių, todėl jų apsilankymai paprastai nėra atsitiktiniai. Ten, kur gausu sliekų, vabalų, lervų ir šliužų, ežiams lengviau išgyventi, o sodas jiems tampa patogia medžioklės teritorija.

    Ežys gali būti sodo bioindikatorius

    Specialistai ežį vadina savotišku bioindikatoriumi: jei jis grįžta, tikėtina, kad sode pakanka gyvosios įvairovės. Priešingai, intensyviai tvarkomose teritorijose, kur dažnai naudojami pesticidai ir nelieka natūralių slėptuvių, ežiams maisto ir saugumo gerokai mažiau.

    Svarbu ir tai, kad ežiams reikalingos ramios vietos dienai praleisti, pasislėpti nuo plėšrūnų ir žmonių. Todėl gyvūną gali privilioti lapų, šakų krūvos, tankesni krūmai ar natūralesni sodo pakraščiai.

    Nauda sodui ir ką ežys iš tiesų ėda

    Ežiai aktyvūs sutemus ir naktį, kai ieško bestuburių. Jie minta įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, taip pat sliekais, o kai kuriais atvejais ir šliužais, todėl sodininkai juos laiko natūraliais pagalbininkais.

    Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad ežio racionas priklauso nuo sezono ir to, ko konkrečioje vietovėje gausiausia. Kitaip tariant, ežys nėra garantuotas sprendimas nuo visų kenkėjų, bet jo buvimas rodo, kad sodas nėra tapęs dykuma gyvajai gamtai.

    Kodėl ežių mažėja ir kada jam reikia pagalbos

    Europoje ežių populiacijos pastaraisiais dešimtmečiais mažėja, o tarp dažniausių priežasčių minimi buveinių fragmentavimas, intensyvus žemės ir sodybų tvarkymas, chemikalų naudojimas bei žūtys keliuose. Dėl to bet koks saugesnis, įvairesnis kiemas ar sodas gali tapti svarbia grandimi jų išlikimui.

    Ežiai yra naktiniai gyvūnai, tad dieną ilgai atviroje vietoje matomas, akivaizdžiai nusilpęs ar sužeistas ežys gali signalizuoti bėdą. Tokiu atveju rekomenduojama gyvūną atsargiai patraukti į pavėsį, padėti dubenėlį šviežio vandens ir kreiptis į laukinių gyvūnų globėjus ar veterinarijos specialistus.

    Norint sodą padaryti saugesnį ežiams, verta palikti natūralių slėptuvių ir atsargiau elgtis tvarkant kompostą ar pjaunant žolę, ypač prietemomis. Kuo mažiau nereikalingos chemijos ir kuo daugiau natūralių kampų, tuo didesnė tikimybė, kad ežys sugrįš.

    Taigi kitą kartą, kai sutemus sode pamatysite adatytą svečią, tai gali būti ženklas, kad jūsų aplinka vis dar palanki gyvybei. Tačiau kartu verta įvertinti ir jo būklę, nes kartais netikėtas pasirodymas dieną reiškia, kad pagalbos reikia ne sodui, o pačiam ežiui.

  • Radai ežį sode rudenį? Štai kaip iš tiesų jam padėti peržiemoti ir ko jokiu būdu nedaryti

    Rudenį ežiai intensyviai ieško maisto ir saugios vietos žiemos miegui, todėl jų pasirodymas sode dažniausiai reiškia, kad aplinka jiems palanki. Sodininkams tai gera žinia, nes ežiai natūraliai mažina kai kurių kenkėjų, vabzdžių lervų ir šliužų gausą. Tačiau net ir geranoriška pagalba gali pakenkti, jei elgiamasi neteisingai.

    Artėjant šalčiams ežiui svarbu sukaupti pakankamai riebalų atsargų, kad žiemos miegas būtų saugus. Europinio ežio kūno masė prieš žiemojimą turi būti pakankama, o per lengvi jaunikliai rudenį gali būti labiau pažeidžiami. Dėl to žmonės dažnai bando ežius šerti, bet čia ir slypi dažniausios klaidos.

    Kaip paruošti sodą ežiui

    Paprasčiausia pagalba yra saugi slėptuvė: palikite ramiame kampelyje lapų krūvą, šakų krūsnį ar nedidelę vietą su natūralia paklote. Ežiai dažnai renkasi sausas, nuo vėjo apsaugotas vietas, todėl tvarkant kiemą verta palikti šiek tiek natūralios netvarkos.

    Labai svarbu užtikrinti praėjimą: jei sklypas aptvertas ištisine tvora, ežiams gali būti sunku judėti ieškant maisto ir poros. Nedidelė anga tvoroje ar tarpas prie žemės padeda jiems migruoti tarp teritorijų, o tai ypač aktualu rudenį.

    Pravartu palikti dubenėlį šviežio vandens, ypač jei rudenį būna sausa. Vanduo ežiui saugesnis pasirinkimas nei bandymai duoti pieno ar įvairių virtuvės likučių. Dubenėlį geriausia laikyti žemai, stabiliai ir kasdien pakeisti vandenį.

    Ko nedaryti, net jei norisi padėti

    Dažna klaida yra duoti pieno: ežiai netoleruoja laktozės, todėl pienas gali sukelti virškinimo sutrikimų ir dehidrataciją. Taip pat nereikėtų šerti duona, saldumynais ar stipriai apdorotu maistu, nes jis netinka laukiniam gyvūnui ir gali pakenkti sveikatai.

    Rudenį tvarkant sodą didžiausią pavojų kelia deginamos lapų krūvos ir technika. Prieš kūrenant laužą ar judinant lapų krūvas būtina jas atsargiai peržiūrėti, nes ežiai gali būti jau įsirengę slėptuvę. Panašiai rizikinga naudoti trimerį ar žoliapjovę tankiose, nepermatomose vietose.

    Dar viena problema yra chemija: šliužų masalai ir pesticidai gali tiesiogiai pakenkti ežiui arba netiesiogiai, sumažindami jo maisto bazę. Jei norite, kad ežys liktų sode, verta rinktis mechanines ir mažiau toksiškas priemones, o geriausia kurti natūralią pusiausvyrą.

    Kada reikalinga specialistų pagalba

    Jei ežys dieną guli atviroje vietoje, sunkiai juda, yra akivaizdžiai sužeistas ar apatiškas, tai gali būti bėdos signalas. Tokiu atveju geriau nebandyti gydyti patiems, o kreiptis į laukinių gyvūnų globėjus ar veterinarijos specialistus, galinčius įvertinti būklę.

    Dažniausiai geriausia pagalba ežiui yra paprasta: saugi slėptuvė, vanduo ir kuo mažiau trikdymo. Palikdami dalį sodo natūralų, atsisakydami agresyvios chemijos ir atsargiai tvarkydami lapus, padedate ežiui sėkmingai peržiemoti ir kitą sezoną sugrįžti.

  • Europą užliejo klastoti pesticidai: nelegalus verslas siekia 18 mlrd. eurų, rizika ūkiams auga

    Europą užliejo klastoti pesticidai: nelegalus verslas siekia 18 mlrd. eurų, rizika ūkiams auga

    Nelegalūs pesticidai tampa masiniu reiškiniu

    Europoje sparčiai auga nelegalių ir suklastotų pesticidų rinka: vertinama, kad iki 14 proc. viso pesticidų pardavimo gali sudaryti neteisėti produktai. Kai kuriose Graikijos vietovėse jų dalis, kaip teigiama, gali siekti net apie ketvirtadalį.

    Didžiausia problema ta, kad tokie produktai dažnai parduodami kaip įprastos, leistinos priemonės, tačiau jų sudėtis nepatikrinama. Tai reiškia, kad į ūkius gali patekti medžiagos, kurios Europos Sąjungoje yra uždraustos dėl galimo poveikio sveikatai ir aplinkai.

    Kodėl ūkininkai rizikuoja

    Šiaurinėje Graikijoje ūkininkai pripažįsta, kad pagrindinis motyvas yra kaina: nelegalūs pesticidai gali kainuoti kelis kartus pigiau nei registruotos priemonės. Kai pajamos spaudžiamos augančių sąnaudų, dalis ūkių pasiduoda pagundai rinktis pigiausią variantą.

    Mokslininkai ir kontrolės institucijos perspėja, kad būtent kainos skirtumas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl klastotės taip greitai plinta. Problema paaštrėja tada, kai pirkėjai nebežino, ką iš tiesų pila ant laukų ir kokie likučiai gali patekti į maisto grandinę.

    „Žmones vilioja kaina, bet rizika gali būti nepalyginamai brangesnė už sutaupymą“, – sako su tyrimais susipažinę ekspertai.

    Organizuoti tinklai ir milžiniški sulaikyti kiekiai

    Teisėsauga teigia, kad už nelegalių pesticidų platinimo dažnai stovi organizuotos tarptautinės grupuotės. Produktai gabenami automobiliais, sunkvežimiais, o kai kuriais atvejais net turistiniais autobusais, išnaudojant intensyvius regiono srautus.

    Nuo 2020 metų įvairiose operacijose Europoje buvo sulaikyta beveik 8 700 tonų uždraustų pesticidų. TRACIT vertinimu, pasaulinė tokios prekybos vertė per metus siekia apie 18 milijardų eurų, o tai rodo, kad kalbama ne apie pavienius atvejus, o apie sisteminį šešėlinį verslą.

    Ekspertai pabrėžia, kad nelegalūs pesticidai yra ne tik ekonominė, bet ir reputacinė grėsmė: užteršti derliai gali reikšti prarastas rinkas, griežtesnius patikrinimus ir didesnę finansinę riziką visam sektoriui.

  • Neįprastas žinduolis, aptinkamas Ukrainoje: žiemą jo kūnas gali sumažėti iki 30 proc.

    Ukrainoje aptinkama mažoji kirstukė yra vienas netikėčiausių smulkių žinduolių: šaltuoju metų laiku ji gali laikinai sumažinti kūno apimtis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su prisitaikymu taupyti energiją, kai maisto mažiau, o šilumos išlaikymas kainuoja brangiau.

    Žiemą mažosios kirstukės smegenų tūris, kaukolė ir kai kurie vidaus organai gali sumažėti maždaug 15–30 proc., o pavasarį dydis grįžta į įprastą. Toks sezoninis „susitraukimas“ žinomas kaip Dehnelio fenomenas ir laikomas reta, bet gerai dokumentuota strategija kai kurių kirstukų populiacijose.

    Šis gyvūnas išsiskiria itin greita medžiagų apykaita, todėl maisto jam reikia nuolat. Dėl to kirstukė paprastai medžioja beveik be pertraukų ir dažnai turi maitintis maždaug kas porą valandų, ieškodama smulkių vabzdžių, jų lervų bei kitų bestuburių.

    Mažoji kirstukė yra labai smulki: didesni individai su uodega gali siekti iki maždaug 10 centimetrų ilgio, o kūno masė neretai būna kelių gramų. Uodega sudaro reikšmingą bendro ilgio dalį, o aktyvus gyvenimo būdas leidžia greitai reaguoti į grobio judėjimą paklotėje ir žolėje.

    Vienas ryškesnių požymių, pagal kurį kirstukės dažnai atpažįstamos, yra rausvai rudas dantų galiukų atspalvis. Jis siejamas su geležies junginių kaupimu emalyje, kurie gali prisidėti prie dantų tvirtumo ir atsparumo dilimui, kai gyvūnas nuolat gaudo kietesnį grobį.

    Nors rūšis Eurazijoje paprastai nelaikoma nykstančia, atskiros populiacijos gali silpti dėl buveinių nykimo ir fragmentacijos. Neigiamą poveikį daro ir pesticidų naudojimas bei vabzdžių gausos mažėjimas, nes nuo bestuburių tiesiogiai priklauso kirstukių mityba ir išgyvenimas.

    Specialistai pabrėžia, kad smulkių vabzdžiaėdžių žinduolių būklė dažnai atspindi ekosistemos sveikatą. Todėl natūralių pievų, miško paklotės, pakrančių juostų ir kitų buveinių išsaugojimas, taip pat saikingesnis cheminių priemonių naudojimas yra svarbūs ne tik kirstukėms, bet ir platesnei biologinei įvairovei.

  • Mokslininkai įspėja: nyksta daugiau nei pusė migruojančių paukščių rūšių – kas juos stumia į krizę

    Mokslininkai perspėja apie globalią migruojančių paukščių krizę: daugiau nei pusė tirtų rūšių pasaulyje mažėja, o vien vietinių apsaugos priemonių nebeužtenka. Jų teigimu, paukščius veikia visas žmogaus sukeltų grėsmių kompleksas, todėl reikalinga tarptautiniu mastu derinama apsauga.

    Analizuojant daugiau kaip 3 380 migruojančių paukščių rūšių būklę nustatyta, kad mažėjimo tendencija tapo vyraujanti. Migruojančioms rūšims ypač pavojinga tai, kad jų išlikimas priklauso nuo daugelio skirtingose šalyse esančių teritorijų, kurios turi veikti kaip vientisas tinklas.

    Pagrindiniai veiksniai, siejami su populiacijų smukimu, yra buveinių nykimas ir skaidymas, invazinės rūšys, susidūrimai su pastatais, medžioklė ir nelegali prekyba. Prie rizikų taip pat priskiriamas toksinių pesticidų poveikis ir žūtis žvejybos įrankiuose, kai paukščiai įsipainioja tinkluose.

    Pastaraisiais dešimtmečiais mokslas kartu suteikė ir daugiau galimybių padėti: paukščiai vis tiksliau sekami mažais palydoviniais siųstuvais, naudojami genetiniai tyrimai, automatizuotos radijo stebėsenos sistemos, auga piliečių mokslo projektų duomenų apimtis. Tai leidžia tiksliau nustatyti svarbiausius migracijos koridorius ir vietas, kur apsaugos priemonės duotų didžiausią efektą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tradicinis modelis, kai saugomos tik pavienės perėjimo ar žiemojimo teritorijos, dažnai neapsaugo rūšies, kurios gyvenimo ciklas driekiasi per žemynus ir vandenynus. Todėl siūloma planuoti apsaugą visiems metų laikams: nuo perėjimo vietų iki sustojimo taškų migracijos metu ir žiemaviečių.

    „Vien atskirų vietų apsauga, nors ir būtina, dažnai nepakankama rūšims, kurių keliai veda per žemynus ir vandenynus“, – sakė tyrėjai.

    Kita problema – nevienodas valstybių įsitraukimas į tarptautinius susitarimus ir praktines priemones, be kurių migruojančių rūšių apsauga tampa fragmentuota. Vis dėlto mokslininkai ragina neprarasti optimizmo: ankstesni pavyzdžiai, kai ribojus pavojingas chemines medžiagas pavyko atkurti kai kurių rūšių populiacijas, rodo, kad kryptingos priemonės veikia.

    Jų vertinimu, ateities kartų galimybė matyti didžiąsias paukščių migracijas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: kaip greitai bus mažinamos buveinių naikinimo apimtys, ribojami pavojingi chemikalai, diegiamos paukščiams saugesnės pastatų ir infrastruktūros praktikos bei stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas.