CP v2

Tag: PFAS

  • Ar „Caraway“ keptuvės tikrai ekologiškos? Ekspertai įvardijo pliusus ir brangiai kainuojančius minusus

    Nepridegančios keptuvės daugeliui yra kasdienė virtuvės būtinybė, tačiau vis dažniau keliami klausimai dėl tradicinių dangų saugumo ir poveikio aplinkai. Pastaraisiais metais dalis vartotojų ieško alternatyvų dangoms, kurios siejamos su PFAS grupės medžiagomis, dar vadinamomis ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    Vienas ryškiausiai išpopuliarėjusių prekės ženklų šioje nišoje yra „Caraway“, deklaruojantis netoksišką nepridegančią dangą ir tvaresnį požiūrį į gamybą bei pakuotes. Vis dėlto ekologiškumas čia nėra vien tik rinkodaros terminas, todėl svarbu įvertinti, ką realiai reiškia gamintojo pažadai ir kur slypi kompromisai.

    Kuo „Caraway“ grindžia tvarumą

    „Caraway“ keptuvės paprastai gaminamos iš aliuminio korpuso su keramine danga, o gamintojas teigia nenaudojantis PFAS. Tokia kryptis atitinka platesnę rinkos tendenciją, kai vartotojai renkasi produktus, žyminčius, kad sudėtyje nėra PFAS, ypač dėl ilgalaikių šių medžiagų paplitimo aplinkoje ir reguliuotojų dėmesio.

    Tvarumo argumentas dažnai remiasi ir logistika: pabrėžiamos perdirbamos kartoninės pakuotės, plastiko atsisakymas pakuotėse bei natūralesnės sudėties spaudos dažai. Kitas aspektas, kurį komunikuoja įmonė, yra darbuotojų darbo sąlygų ir atlygio standartai, nors šią dalį vartotojams praktiškai sunkiausia patikrinti be nepriklausomų auditų.

    Kur prasideda brangūs kompromisai

    Didžiausia kritika „Caraway“ dažniausiai susijusi su kaina ir ilgaamžiškumu. Keturių indų rinkinys JAV rinkoje neretai kainuoja apie 500 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, tai būtų maždaug 450 eurų, todėl toks pasirinkimas tinka ne visiems, ypač lyginant su pigesnėmis keraminėmis ar kitomis nepridegančiomis alternatyvomis.

    Ne mažiau svarbus klausimas yra priežiūra. Keraminės dangos paprastai jautresnės įbrėžimams ir netinkamam plovimui, todėl gamintojai dažnai rekomenduoja švelnų plovimą rankomis, vengti šiurkščių kempinių ir rinktis tinkamus įrankius, kad danga tarnautų ilgiau.

    Praktikoje tai reiškia, kad ekologiškumo pažadas gali susidurti su realybe, jei dėl intensyvaus naudojimo ar netinkamos priežiūros keptuvę tenka keisti dažniau. Ilgaamžiškumas yra vienas svarbiausių tvarumo kriterijų, nes dažnas keitimas didina tiek gamybos, tiek atliekų pėdsaką.

    Ką verta žinoti prieš perkant

    Renkantis nepridegančius indus verta vertinti ne tik užrašą apie sudėtį, bet ir naudojimo scenarijų. Jei virtuvėje gaminama kasdien ir naudojami metaliniai įrankiai, tvirtesni sprendimai, pavyzdžiui, nerūdijantis plienas ar anglinis plienas, gali būti praktiškesni, nors jie reikalauja kitokių įgūdžių ir priežiūros.

    „Caraway“ gali būti patrauklus pasirinkimas tiems, kurie nori PFAS nenaudojančios nepridegančios dangos, vertina dizainą ir yra pasirengę laikytis priežiūros režimo. Tačiau ieškantiems maksimalios kainos ir ilgaamžiškumo pusiausvyros verta palyginti ir kitus gamintojus, o sprendimą grįsti ne vien reklaminėmis frazėmis, bet ir realiu tarnavimo laiku.

  • Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai yra smulkios plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai, susidarančios ir iš pradžių mažos, ir suirus didesniems plastiko gaminiams. Terminas moksle išpopuliarėjo po 2004 metais paskelbto tyrėjo Richardo Thompsono darbo, o pastarąjį dešimtmetį tema tapo viena aktyviausiai tiriamų taršos krypčių.

    Šios dalelės aptinkamos vandenynuose, dirvožemyje ir ore, todėl su jomis susiduria praktiškai visi. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausi klausimai šiandien sukasi ne apie tai, ar mikroplastikų yra, o kiek jų patenka į žmogaus organizmą ir kokios gali būti ilgalaikės pasekmės.

    Kas iš tiesų yra mikroplastikai?

    Mokslininkai dažniausiai skiria pirminius mikroplastikus, kurie gaminami tyčia pramonėje ar produktuose, ir antrinius, atsirandančius irimo metu, kai didesni plastiko daiktai skyla į vis smulkesnes dalis. Vis dažniau atskirai akcentuojamos ir tekstilės mikropluošto dalelės, atsipalaiduojančios dėvint ar skalbiant sintetinius audinius.

    Tekstilės mikropluoštas laikomas reikšmingu taršos šaltiniu dėl greitosios mados masto ir ribotų tekstilės perdirbimo apimčių. Dėl to mikroplastikų problema glaudžiai susijusi ne tik su pakuotėmis, bet ir su drabužių vartojimu bei atliekų tvarkymu.

    Poveikis gamtai: nuo jūros iki dirvos

    Vandenyje mikroplastikai gali būti praryti įvairių rūšių organizmų, o poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties. Tyrimai rodo, kad kai kurioms rūšims tai siejama su mechaniniu dirginimu, užsikimšimu, uždegiminėmis reakcijomis ir kitais biologiniais pokyčiais.

    Dirvožemyje plastiko dalelės gali keisti struktūrą, vandens sulaikymą ir mikroorganizmų bendrijas, o tai ilgainiui gali atsiliepti dirvos derlingumui ir augalų būklei. Vis dėlto ilgalaikes pasekmes įvertinti sudėtinga, nes tarša yra labai nevienalytė, o poveikis dažnai priklauso nuo vietos sąlygų.

    Ką žinome apie riziką žmogui?

    Didžiausias neapibrėžtumas išlieka vertinant, kaip mikroplastikai veikia žmogaus sveikatą realiomis, kasdienėmis sąlygomis. Tyrėjai sutaria, kad poveikio keliai yra keli: dalelės aptinkamos ore, ypač patalpų dulkėse, jos gali patekti su maistu ir vandeniu, o dalis taršos siejama ir su transportu, pavyzdžiui, nuo padangų dilimo.

    „Mikroplastikai yra ir kambaryje, kuriame dabar sėdite: jie ore, dulkėse, nuo drabužių ir pakuočių“, – sakė nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Tačiau vien to, kad dalelės aptinkamos aplinkoje ir žmogaus kasdienybėje, nepakanka tvirtoms išvadoms apie konkretų poveikį sveikatai. Šiuo metu trūksta vienareikšmiškų įrodymų, kurie leistų tiksliai susieti apibrėžtą mikroplastikų poveikio lygį su konkrečiomis ligomis, nors laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai kelia pagrįstų klausimų dėl uždegiminių ir imuninės sistemos pokyčių.

    Papildomas aspektas yra tai, kad plastikai gali pernešti ar išskirti chemines medžiagas, tarp jų ir PFAS grupės junginius, kurių dalis siejama su padidėjusia rizika sveikatai. Dėl šios priežasties mokslinė diskusija vis dažniau apima ne tik pačias daleles, bet ir jų cheminį „krūvį“ bei sąveiką su kitais teršalais.

    Kaip realiai sumažinti poveikį?

    Specialistai skiria dvi kryptis: sisteminius sprendimus ir kasdienius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią efektą duoda mažesnė plastiko gamyba, griežtesnis reguliavimas, geresnis atliekų surinkimas ir perdirbimas, nes tarša susidaro visoje grandinėje nuo gamybos iki atliekų.

    Kasdieniame gyvenime siūloma palaipsniui mažinti vienkartinių plastiko gaminių naudojimą, rinktis ilgaamžes alternatyvas, o maisto ir gėrimų atveju dažniau teikti pirmenybę stiklui ar metalui. Taip pat verta atkreipti dėmesį į patalpų dulkes ir vėdinimą, nes dalis mikroplastikų patenka būtent per orą.

    „Ilgainiui svarbiausia yra kolektyvinis veiksmas ir spaudimas sprendimų priėmėjams, o trumpuoju laikotarpiu padeda paprasti pasirinkimai namuose“, – sakė Heather Leslie.

    Kodėl ši tema niekur nedings?

    Mokslininkai pabrėžia, kad plastiko tarša yra ilgalaikė, nes plastikas aplinkoje suyra lėtai, o jau išmestos atliekos dar ilgai skaidysis į smulkesnes daleles. Net ir sumažinus gamybą, anksčiau pagamintas plastikas aplinkoje išliks dešimtmečius, todėl mikroplastikų kiekiai trumpuoju laikotarpiu savaime nemažės.

    Vis dėlto per pastaruosius metus sparčiai tobulėja mikroplastikų aptikimo metodai, rizikos vertinimo modeliai ir taršos stebėsena, o tai leidžia tiksliau nustatyti šaltinius ir veiksmingiausias prevencijos priemones. Ekspertai tikisi, kad augant duomenų kiekiui, visuomenės sveikatos rekomendacijos taps konkretesnės, o reguliavimas labiau orientuosis į didžiausią taršą generuojančias sritis.

  • Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Rinka auga, klausimų daugėja

    Grožio industrija pastaraisiais metais sparčiai auga, o socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariami ne tik produktų pažadai, bet ir jų sudėtis. Dalis kremų, šveitiklių ar makiažo priemonių vis dar gali turėti mikroplastikų, nors ES jau ėmėsi ribojimų.

    Mikroplastikai – tai smulkios plastiko dalelės, kurios gali patekti į aplinką, o galimas poveikis sveikatai tebėra aktyviai tiriamas. Diskusijose pabrėžiama, kad svarbu atskirti netyčinį plastiko patekimą nuo sąmoningai į gaminius dedamų polimerų.

    Kas iš tiesų slepiasi sudėtyje?

    Mikroplastikų galima aptikti tiek nuplaunamuose produktuose, pavyzdžiui, veido šveitikliuose, tiek nenunuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpų dažai. Kosmetikoje jie naudojami dėl skirtingų savybių: suteikti glotnumą, tekstūrą ar blizgesį.

    Aplinkos chemikai atkreipia dėmesį, kad problemą dažnai stiprina ne vien plastiko dalelės, bet ir priedai. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių bei kitų medžiagų, kurios didina riziką aplinkai ir gali kelti papildomų klausimų dėl ilgalaikio poveikio žmogui.

    Tarp dažniau minimų grupių yra ir PFAS, vadinamosios itin patvarios sintetinės cheminės medžiagos. Jos siejamos su aplinkos tarša dėl ilgo irimo, todėl ES kontekste vis garsiau kalbama apie platesnį tokių medžiagų reguliavimą.

    Kodėl mikroplastikai dar neišnyko?

    ES mikroplastikų ribojimai įtvirtinti Europos Komisijos 2023 metais priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką. Dokumente numatyti ribojimai ir kitoms produktų grupėms, pavyzdžiui, plovikliams ar trąšoms, jei mikroplastikai į jas dedami tyčia.

    Tačiau kosmetikos atveju taikomi pereinamieji laikotarpiai, todėl dalis gaminių dar kurį laiką gali likti prekyboje. Pagal nustatytą tvarką nuplaunami asmens priežiūros produktai turėtų būti palaipsniui išimti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenunuplaunama kosmetika – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o kai kurios makiažo priemonės – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Svarbu tai, kad pereinamieji terminai daugiausia susiję su pateikimu į rinką, o ne momentiniu visų atsargų dingimu. Tai reiškia, kad įmonės gali dar kurį laiką parduoti anksčiau pagamintas partijas, todėl vartotojai mikroplastikų kosmetikoje gali aptikti ir po ribojimų įsigaliojimo.

    Kokios alternatyvos ir ką gali vartotojai?

    Ekspertai pabrėžia, kad mikroplastikus įmanoma pakeisti alternatyviomis medžiagomis, pavyzdžiui, biologiškai skaidomomis dalelėmis iš augalinės kilmės žaliavų. Kaip vienas pavyzdžių minimos ryžių lukštų pagrindu išgaunamos dalelės, galinčios atlikti panašią funkciją kaip mikroplastikai.

    Vartotojams patariama atidžiau skaityti sudėtį ir stebėti, kaip gamintojai keičia formules artėjant pereinamųjų laikotarpių pabaigai. Reguliavimas ES mastu laikomas precedentu, kuris gali turėti įtakos ir kitų patvarių cheminių medžiagų griežtesniam vertinimui ateityje.

  • Baltas kaip sniegas, bet be pigmento: mokslininkų medžiaga gali pakeisti pakuotes ir drabužius

    Baltas kaip sniegas, bet be pigmento: mokslininkų medžiaga gali pakeisti pakuotes ir drabužius

    Mokslininkai sukūrė medžiagą, kuri atrodo itin balta, nors joje nėra įprastų baltų pigmentų. Vietoje cheminių priedų pasitelkta mikroskopinė struktūra, kuri taip išsklaido šviesą, kad paviršius vizualiai tampa ryškiai baltas.

    Šis reiškinys vadinamas struktūrine balta spalva. Gamtoje ji pasitaiko dažnai: sniego, debesų ar jūros putų baltumas kyla ne iš dažiklių, o iš to, kaip smulkios struktūros sklaido ir atspindi šviesą.

    Nauja gamybos technologija

    Tyrėjai pritaikė metodą, pavadintą DFP, kai polimere suformuojama itin smulkių, atvirų porų sistema. Būtent ši porėta architektūra leidžia efektyviai sklaidyti šviesą ir pasiekti didelį baltumą be papildomo pigmento.

    Procesas apibūdinamas kaip palyginti paprastas: polimeras veikiamas šviesa, kad jo struktūra pakistų, o vėliau naudojamas švelnus tirpiklis. Tai sukelia polimero brinkimą ir suformuoja mikroporų tinklą.

    Ne tik balta, bet ir atstumianti vandenį

    Ta pati mikroskopinė struktūra suteikia dar vieną savybę: paviršius tampa šiurkštesnis ir pradeda stipriai atstumti vandenį. Efektas lyginamas su lotoso lapu, ant kurio vandens lašai nesusigeria, o išlieka beveik rutuliški ir lengvai nurieda.

    Tokio derinio praktinė reikšmė didelė, nes pramonėje baltumas ir nepermatomumas dažnai išgaunamas titano dioksidu, o hidrofobiškumas neretai siejamas su PFAS grupės medžiagomis. Pastarosios vis dažniau atsiduria reguliuotojų ir mokslininkų dėmesio centre dėl ilgaamžiškumo aplinkoje ir galimų rizikų.

    Ką tai gali pakeisti pramonėje

    Mokslininkai teigia, kad naujasis metodas gali sumažinti poreikį daliai tokių priedų, nes norimos savybės pasiekiamos suprojektuojant pačią medžiagos sandarą. Technologija demonstruota ne tik laboratoriniuose mėginiuose: ją pavyko pritaikyti polimerinėms plėvelėms ir audiniams.

    Tyrimuose naudoti keli komerciškai prieinami polimerai, todėl tai gali palengvinti kelią į platesnį pritaikymą. Potencialios kryptys apima pakuočių, dangų, plėvelių ir tekstilės gamybą, kur svarbu baltumas, atsparumas drėgmei ir mažesnis priklausymas nuo papildomų cheminių priedų.

    Vienas įspūdingiausių parametrų yra pasiekiama struktūrų formavimo raiška, kuri, kaip skelbiama, gali siekti apie 20 000 DPI. Tai reiškia itin tikslų mikroskopinės architektūros valdymą, atveriantį kelią medžiagoms, kurių savybes lemia ne priedai, o pati jų struktūra.

  • Mikroplastikai kosmetikoje: ES jau riboja, bet jų dar rasite kremuose ir lūpdažiuose

    Mikroplastikai kosmetikoje: ES jau riboja, bet jų dar rasite kremuose ir lūpdažiuose

    Europos Sąjunga mikroplastikus kosmetikoje pradėjo riboti 2023 metais, tačiau tai dar nereiškia, kad jų neberasite kasdienėje rutinoje. Pereinamieji laikotarpiai ir leidimas išparduoti turimas atsargas reiškia, kad dalis produktų su mikroplastikais rinkoje išliks dar ne vienerius metus.

    Mikroplastikai – tai labai smulkios plastiko dalelės, kurios gali būti įmaišomos į priemones sąmoningai, pavyzdžiui, siekiant šveitimo, glotnumo ar blizgesio efekto. Jos aptinkamos tiek nuplaunamuose produktuose, kaip veido šveitikliai, tiek nenuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpdažiai.

    Kas kelia didžiausią riziką?

    Aplinkos chemikai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne vien pačiame plastike, o jo sudėtyje esančiuose prieduose. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių ir kitų cheminių medžiagų, kurių poveikis aplinkai ir žmogaus sveikatai vertinamas vis griežčiau.

    Ekspertai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kosmetikos priemonių mikroplastikai prisideda prie bendros taršos, nes nuplaunami į nuotekas ir gali patekti į vandens telkinius. Nors valymo įrenginiai dalį teršalų sulaiko, mikroplastikų kontrolė išlieka sudėtinga dėl jų dydžio ir įvairovės.

    Kodėl draudimas neveikia iškart?

    Mikroplastikų ribojimas ES įtvirtintas Europos Komisijos priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką, bet ir kitas prekių grupes, kur mikroplastikai būna įdedami tyčia. Šis reguliavimas laikomas vienu plačiausių, nes taikomas didelei polimerų grupei, o ne pavienėms medžiagoms.

    Vis dėlto reglamente numatyti pereinamieji laikotarpiai, todėl realūs pokyčiai vartotojų lentynose vyks palaipsniui. Nuplaunamų asmens priežiūros priemonių mikroplastikai turėtų būti atsisakyti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenuplaunamoje kosmetikoje – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o dekoratyvinėje kosmetikoje – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Praktiškai tai reiškia, kad gamintojai ir prekybininkai dar galės parduoti anksčiau pagamintas prekes, kol bus išnaudotos turimos atsargos. Dėl to mikroplastikai kosmetikoje, net ir įsigaliojus ribojimams, tam tikrą laiką išliks kasdienybėje.

    Kokios alternatyvos atsiranda rinkoje?

    Pramonė vis aktyviau ieško pakaitalų, kurie leistų išlaikyti produkto tekstūrą ar šveitimo efektą be plastiko dalelių. Tarp minimų sprendimų – biologiškai suyrančios dalelės iš augalinės kilmės žaliavų, pavyzdžiui, iš nevalgomų augalų dalių, tokių kaip ryžių lukštai.

    Aplinkos teisės specialistai pabrėžia, kad mikroplastikų byla ES tapo precedentu, kaip reguliuoti itin patvarias medžiagas grupės principu. Tai svarbu ir kitose srityse, kur svarstomi ribojimai dėl ilgai aplinkoje išliekančių cheminių junginių, įskaitant PFAS grupę.

    Vartotojams rekomenduojama atkreipti dėmesį į sudėtį ir vengti produktų, kuriuose nurodomi sintetiniai polimerai, jei siekiama mažinti mikroplastikų pėdsaką. Tačiau iki visiško perėjimo prie pakaitalų rinkoje dar kurį laiką bus ir senos sudėties produktų.

  • Mikroplastikai jau čia pat: mokslininkai įvardijo, ką tikrai žinome ir ko dar ne

    Mikroplastikai jau čia pat: mokslininkai įvardijo, ką tikrai žinome ir ko dar ne

    Mikroplastikai – smulkios, iki 5 milimetrų dydžio plastiko dalelės – per pastaruosius du dešimtmečius iš nišinės sąvokos tapo viena ryškiausių aplinkosaugos ir sveikatos temų. Terminas „microplastics“ pirmą kartą pavartotas 2004 metais, kai jį įvardijo Plimuto universiteto jūrų biologijos profesorius Richardas Thompsonas.

    Mokslininkų dėmesį augina ir paprasta priežastis: plastiko dalelės aptinkamos ne tik vandenynuose, bet ir dirvožemyje, ore bei maisto grandinėje. Tačiau svarbiausias klausimas išlieka tas pats: kiek iš tiesų žinome apie jų poveikį žmogui ir ekosistemoms, o kur prasideda nežinomybės zona.

    Kas laikoma mikroplastikais?

    Mikroplastikais vadinamos plastiko nuotrupos, granulės ar pluoštai, kurių dydis paprastai neviršija 5 milimetrų. Jos skirstomos į pirminius mikroplastikus, kurie sąmoningai gaminami pramonės ar vartojimo reikmėms, ir antrinius, susidarančius didesniems plastikiniams gaminiams yrant į smulkesnes daleles.

    Atskirai išskiriami tekstilės kilmės mikropluoštai, kurie į aplinką patenka dėvint ir skalbiant sintetinius audinius. Mokslininkai pabrėžia, kad greitosios mados plėtra ir ribotos tekstilės perdirbimo galimybės lemia didelį šios taršos mastą.

    Poveikis aplinkai: nuo jūros iki dirvožemio

    Ekosistemose mikroplastikai veikia skirtingais keliais: gyvūnai juos praryja, dalelės gali kauptis organizmuose, o kartu su jomis pernešami ir kiti teršalai. Jūrų aplinkoje poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties, o rizika ypač aktuali smulkiems organizmams.

    „Mažesniuose organizmuose mikroplastikai gali sukelti fizinę žalą, mechaninį užsikimšimą, skatinti imuninį atsaką ir turėti genotoksinį poveikį“, – sakė Markės politechnikos universiteto mokslo prorektorius Francesco Regoli.

    Sausumoje mikroplastikai siejami su dirvožemio savybių pokyčiais, įskaitant struktūrą, vandens laidumą ir biologinius procesus, kurie svarbūs dirvožemio derlingumui. Vis dėlto ilgalaikį poveikį įvertinti sudėtinga, nes tarša labai nevienalytė, o dalelių tipų ir priedų įvairovė apsunkina palyginimus tarp tyrimų.

    Ką tai reiškia žmogui ir kaip mažinti riziką?

    Žmogaus sveikatos klausimas kol kas yra vienas sudėtingiausių, nes trūksta ilgalaikių, tarpusavyje palyginamų tyrimų, kurie leistų tvirtai susieti konkrečią ekspoziciją su aiškiomis pasekmėmis. Tačiau mokslas vis dažniau fiksuoja, kad mikroplastikų šaltiniai yra kasdieniai: patalpų ir lauko oras, automobilių padangų dėvėjimasis, drabužių pluoštai, plastikinės pakuotės.

    „Jie yra tiesiog tame kambaryje, kuriame, tikėtina, dabar sėdite. Jie yra ir lauke: ore, ant kelių, atsiskiria nuo padangų, drabužių, pakuočių“, – sakė Amsterdame dirbanti nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Pasak jos, šiandien dar neturime pakankamo įrodymų svorio, kad būtų galima tiksliai pasakyti, kokia mikroplastikų ekspozicija sukelia konkrečias sveikatos baigtis. Kartu mokslinėje literatūroje daugėja duomenų apie galimus biologinius mechanizmus, įskaitant uždegiminius procesus ir imuninės sistemos pokyčius, ypač remiantis ląstelių ir gyvūnų modeliais.

    Papildoma rizika siejama su tuo, kad plastikas gali pernešti ar išskirti cheminių medžiagų, tarp jų ir perfluorintas bei polifluorintas alkilines medžiagas, dar vadinamas PFAS. Dalis PFAS junginių tarptautinėje mokslinėje ir reguliacinėje praktikoje vertinami kaip galintys didinti sveikatos rizikas, todėl mikroplastikų ir cheminių priedų sąveika laikoma viena svarbiausių krypčių tolesniems tyrimams.

    Ekspertai pabrėžia dvi kryptis, kaip mažinti mikroplastikų poveikį: sisteminius sprendimus ir asmeninius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausi laikomi politiniai ir pramonės pokyčiai, susiję su plastiko gamybos mažinimu, geresniu atliekų tvarkymu ir taršos šaltinių kontrole.

    Trumpuoju laikotarpiu žmonės gali mažinti plastiko vartojimą buityje, dažniau rinktis daugkartinius sprendimus, vengti nereikalingos plastikinės pakuotės ir atkreipti dėmesį į tekstilę. „Taupote pinigus kiekvieną kartą, kai nenusiperkate brangios kavos išsinešti plastikiniame puodelyje“, – sakė H. Leslie.

    Mokslininkai sutaria, kad mikroplastikai išliks ilgalaike problema: net ir sumažinus plastiko gamybą, aplinkoje jau esantis plastikas ir toliau irs, didindamas smulkiųjų dalelių kiekį. Vis dėlto tyrimų pažanga spartėja, o per pastarąjį dešimtmetį sukaupta žinių bazė leidžia tiksliau vertinti rizikas ir kurti efektyvesnes prevencijos priemones.

  • Šokiruojantis tyrimas: PFAS „amžinieji chemikalai“ aptikti beveik visų žmonių kraujyje

    Šokiruojantis tyrimas: PFAS „amžinieji chemikalai“ aptikti beveik visų žmonių kraujyje

    PFAS pėdsakai – beveik kiekviename mėginyje

    JAV atliktas didelės apimties tyrimas parodė, kad vadinamieji amžinieji chemikalai PFAS aptinkami beveik visų tirtų žmonių kraujyje. Iš 10 566 serumo ir plazmos mėginių šios medžiagos buvo nustatytos 98,8 proc. atvejų.

    Tyrimo duomenys gauti iš toksikologinių tyrimų laboratorijai NMS Labs Pensilvanijoje pateiktų mėginių, kuriuose buvo ieškoma dažniausiai tiriamų PFAS junginių. Tyrėjai pabrėžia, kad tai realaus gyvenimo pjūvis, rodantis, jog PFAS poveikis dažniausiai nėra pavienis.

    Kodėl jie vadinami amžinaisiais

    PFAS yra plati žmogaus sukurtų perfluoralkilinių ir polifluoralkilinių medžiagų grupė, kuri dėl labai atsparių cheminių ryšių aplinkoje skyla itin lėtai. Dėl šios priežasties jos gali kauptis vandenyje, dirvožemyje, maisto grandinėje ir žmogaus organizme.

    Šios medžiagos dešimtmečiais naudotos įvairiose pramonės šakose, nes suteikia gaminiams atsparumą riebalams, vandeniui ir karščiui. PFAS gali būti siejamos su nepridegančiomis dangomis, dalimi tekstilės ir baldų apdorojimo sprendimų, tam tikromis pakuotėmis, putomis gaisrams gesinti ir kitais produktais.

    Dažniausiai aptinkami – ir beveik visada kartu

    Tyrėjai nustatė, kad vien tik vienas PFAS junginys aptiktas vos 0,18 proc. mėginių, o didžioji dalis mėginių turėjo kelių PFAS mišinį. Tokia „kokteilio“ situacija, mokslininkų teigimu, yra esminė vertinant galimą poveikį sveikatai.

    Vienas dažniausių junginių buvo PFHxS, aptiktas 97,9 proc. mėginių. Šis junginys siejamas su potencialiu poveikiu kepenims ir imuninei sistemai, todėl dalyje valstybių jo naudojimas ribojamas, tačiau dėl ilgo išlikimo aplinkoje ankstesnė tarša gali išlikti dar ilgai.

    „Šis didelis duomenų rinkinys parodo realią situaciją, kaip keli PFAS dažnai pasitaiko kartu žmonių organizme“, – sakė toksikologė Laura Labay.

    „Vertinant biologinį poveikį būtina analizuoti cheminių medžiagų mišinius, nes galimos suminės, sustiprinančios ar viena kitą slopinančios sąveikos“, – teigiama tyrimo autorių išvadose.

    Ką svarbu žinoti apie riziką ir ribas

    Tyrimas fiksavo ne PFAS koncentracijas, o aptikimo faktą, tad jis neatsako į klausimą, kokie lygiai konkrečiam žmogui yra pavojingi. Be to, tyrėjai daugiausia rėmėsi 13 dažniausiai tiriamų PFAS junginių panelėmis, todėl bendras PFAS „krūvis“ gali būti didesnis.

    Mokslinėje literatūroje PFAS siejami su įvairiais galimais sveikatos sutrikimais, tačiau ne visais atvejais yra aiškiai įrodytas priežastinis ryšys. Dalis įrodymų ateina iš stebėjimo tyrimų, taip pat ląstelių ir gyvūnų modelių, o vertinant žmonių sveikatą daug lemia poveikio trukmė, dozė ir konkrečių junginių mišinys.

    Reguliuotojai pastaraisiais metais vis aktyviau griežtina reikalavimus PFAS naudojimui ir taršos kontrolei, o mokslas ieško efektyvesnių šalinimo technologijų. Vis dėlto didžiausias iššūkis išlieka tai, kad PFAS jau yra plačiai paplitę, o jų pakeitimas saugesnėmis alternatyvomis reikalauja laiko ir patikimų duomenų.

  • Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Vandentiekio vandens saugumas Europoje labai skiriasi, o didžiausią įtaką tam daro požeminio vandens būklė ir jo tarša. Europos aplinkos agentūra skelbia, kad daugiau nei 20 proc. ES požeminio vandens telkinių cheminė būklė yra prasta.

    Tai reiškia, kad dalyje vietovių viršijami ES Vandens pagrindų direktyvoje nustatyti kenksmingų medžiagų, įskaitant sunkiuosius metalus, limitai. Kuo blogesnė žaliavinio vandens kokybė, tuo brangesnis ir sudėtingesnis jo paruošimas gerti.

    Kas Europoje pirmauja?

    Tarptautiniuose vertinimuose dauguma Europos valstybių patenka tarp stipriausių pasaulyje pagal geriamojo vandens ir sanitarijos rodiklius. Pagal Environmental Performance Index (EPI) aukščiausi įverčiai skiriami šalims, kurios geriausiai apsaugo žmonių sveikatą nuo nesaugaus geriamojo vandens rizikų.

    Tarp šalių, gavusių maksimalų įvertinimą, minimos Suomija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Tokie rezultatai paprastai siejami su griežta taršos kontrole, investicijomis į vandentvarką ir nuoseklia monitoringo sistema.

    Kur rodikliai prasčiausi?

    Žemesni balai fiksuojami Europos pakraščiuose ir šalyse, kur vandens tiekimo infrastruktūra modernizuojama lėčiau arba sudėtingesnės pradinės gamtinės sąlygos. EPI duomenimis, tarp prasčiausiai įvertintų šalių Europoje minimos Moldova, Sakartvelas ir Albanija.

    Tame pačiame sąrašo gale atsiduria ir kai kurios ES valstybės, įskaitant Latviją, Lietuvą ir Rumuniją. Tai nereiškia, kad vandentiekio vanduo automatiškai yra nesaugus, tačiau signalizuoja apie didesnes sistemines rizikas ir didesnę priklausomybę nuo kokybiško valymo.

    Kodėl požeminis vanduo kelia tiek rūpesčių?

    Požeminis vanduo ES yra kritiškai svarbus: jis sudaro apie 65 proc. geriamojo vandens išteklių ir reikšmingą dalį vandens, naudojamo žemės ūkyje. Dėl to bet kokia tarša greitai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos bei visuomenės sveikatos klausimu.

    Europos Komisija yra nurodžiusi, kad nitratų koncentracija viršija ES ribą 14 proc. požeminio vandens matavimo vietų. ES nustatyta riba yra 50 miligramų litre, o didesnės koncentracijos dažnai siejamos su intensyviu tręšimu ir žemės ūkio nuotėkiu.

    Vien nitratų šalinimas iš vandens ES mastu gali kainuoti apie 320 mlrd. eurų per metus, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien valymas. Praktikoje tai reiškia griežtesnę taršos kontrolę, tikslesnį trąšų naudojimą ir jautrių teritorijų apsaugą.

    Papildomą spaudimą vandens kokybei daro pesticidai, farmaciniai junginiai ir mikroplastikai. Atskiruose tyrimuose taip pat akcentuojamos PFAS grupės medžiagos, kurios dėl ilgo irimo aplinkoje dažnai vadinamos ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    ES taip pat stiprina stebėseną: 2022 metais patvirtintas pirmasis geriamojo vandens stebimų medžiagų sąrašas, skirtas sekti tam tikrus endokrininę sistemą galinčius veikti junginius. Tikslas yra anksčiau aptikti rizikas ir, prireikus, laiku keisti reguliavimą bei vandens paruošimo praktiką.

  • Mokslininkai perspėja: nematoma chemikalų banga gali smogti žmonių ir gyvūnų vaisingumui

    Mokslininkai perspėja: nematoma chemikalų banga gali smogti žmonių ir gyvūnų vaisingumui

    Mokslininkai perspėja, kad pasaulyje sparčiai daugėjant sintetinių cheminių medžiagų gali ryškėti „tyli“ vaisingumo krizė. Naujoje apžvalgoje teigiama, jog pesticidai, plastikai, tarša ir vadinamosios amžinosios cheminės medžiagos gali veikti tiek žmones, tiek daugelį gyvūnų rūšių.

    Apžvalgos autoriai pabrėžia, kad cheminių medžiagų poveikis dažnai persidengia su klimato kaitos keliamais veiksniais, tokiais kaip šylanti aplinka ir deguonies stoka vandenyse. Tokia sąveika, jų vertinimu, didina reprodukcinį stresą ir gali prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo bei prastesnių sveikatos rodiklių.

    „Ekosistemų ir žmonių sveikata yra glaudžiai susijusios: šylanti temperatūra, hipoksija ir cheminių medžiagų poveikis kartu didina reprodukcinį stresą“, – teigiama apžvalgoje.

    Moksliniame darbe akcentuojama, kad dalis įrodymų šiuo metu yra paremti sąsajomis, todėl kalbama apie rizikas, o ne apie vieną vienintelę priežastį. Vis dėlto pateikiami istoriniai pavyzdžiai rodo, kad kai kurios medžiagos jau buvo sukėlusios apčiuopiamą žalą gyvūnų populiacijoms ir žmonių sveikatai.

    Vienas geriausiai žinomų atvejų yra insekticidas DDT, siejamas su paukščių kiaušinių lukštų plonėjimu ir populiacijų mažėjimu, o kai kuriuose tyrimuose aptarta ir galima neigiama įtaka jūrų žinduolių vaisingumui. Autoriai pažymi, kad kai tokios medžiagos ribojamos ar uždraudžiamos, kai kurių rūšių reprodukciniai rodikliai gali palaipsniui gerėti.

    Apžvalgoje taip pat daug dėmesio skiriama PFAS grupei, vadinamoms amžinosiomis cheminėmis medžiagomis, kurios dėl atsparumo aplinkoje išlieka ilgai. Dalis PFAS junginių siejami su endokrininės sistemos trikdymu, o tai gali turėti įtakos hormonų pusiausvyrai, svarbiai reprodukcijai, nėštumui ir vaisiaus vystymuisi.

    „Žmonių vaisingumo tendencijos atspindi laukinės gamtos reakcijas ir rodo, kad visos gyvos būtybės nevalingai veikiamos cheminių medžiagų, kurių saugumas ne visada pakankamai įvertintas“, – rašo autoriai.

    Dar viena auganti tyrimų kryptis yra mikroplastikai ir nanoplastikai, kurių pėdsakai aptinkami įvairiose aplinkose ir gyvūnų organizmuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vis dar trūksta tvirtų atsakymų, kiek šios dalelės gali paveikti lytines ląsteles ar vaisiaus raidą, tačiau įtariama, kad dalis poveikių gali būti susiję su hormonų reguliacijos sutrikimais.

    Autoriai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis yra ne viena medžiaga, o jų mišiniai, kurie realiame pasaulyje veikia kartu. Būtent todėl vis dažniau kalbama apie griežtesnį cheminių medžiagų vertinimą, atsargumo principo taikymą ir tarptautinius susitarimus dėl plastiko taršos mažinimo.

    Ekspertai primena, kad asmeniniai sprendimai gali sumažinti dalį kasdienės rizikos, tačiau esminiai pokyčiai dažniausiai priklauso nuo reguliavimo ir pramonės standartų. Apžvalga iškelia bendrą žinią: žmogaus sveikata ir gamtos būklė yra vienos sistemos dalys, todėl reprodukcinės sveikatos signalai turi būti vertinami plačiame aplinkos kontekste.