CP v2

Tag: PFAS

  • Mikroplastikai jau čia pat: mokslininkai įvardijo, ką tikrai žinome ir ko dar ne

    Mikroplastikai jau čia pat: mokslininkai įvardijo, ką tikrai žinome ir ko dar ne

    Mikroplastikai – smulkios, iki 5 milimetrų dydžio plastiko dalelės – per pastaruosius du dešimtmečius iš nišinės sąvokos tapo viena ryškiausių aplinkosaugos ir sveikatos temų. Terminas „microplastics“ pirmą kartą pavartotas 2004 metais, kai jį įvardijo Plimuto universiteto jūrų biologijos profesorius Richardas Thompsonas.

    Mokslininkų dėmesį augina ir paprasta priežastis: plastiko dalelės aptinkamos ne tik vandenynuose, bet ir dirvožemyje, ore bei maisto grandinėje. Tačiau svarbiausias klausimas išlieka tas pats: kiek iš tiesų žinome apie jų poveikį žmogui ir ekosistemoms, o kur prasideda nežinomybės zona.

    Kas laikoma mikroplastikais?

    Mikroplastikais vadinamos plastiko nuotrupos, granulės ar pluoštai, kurių dydis paprastai neviršija 5 milimetrų. Jos skirstomos į pirminius mikroplastikus, kurie sąmoningai gaminami pramonės ar vartojimo reikmėms, ir antrinius, susidarančius didesniems plastikiniams gaminiams yrant į smulkesnes daleles.

    Atskirai išskiriami tekstilės kilmės mikropluoštai, kurie į aplinką patenka dėvint ir skalbiant sintetinius audinius. Mokslininkai pabrėžia, kad greitosios mados plėtra ir ribotos tekstilės perdirbimo galimybės lemia didelį šios taršos mastą.

    Poveikis aplinkai: nuo jūros iki dirvožemio

    Ekosistemose mikroplastikai veikia skirtingais keliais: gyvūnai juos praryja, dalelės gali kauptis organizmuose, o kartu su jomis pernešami ir kiti teršalai. Jūrų aplinkoje poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties, o rizika ypač aktuali smulkiems organizmams.

    „Mažesniuose organizmuose mikroplastikai gali sukelti fizinę žalą, mechaninį užsikimšimą, skatinti imuninį atsaką ir turėti genotoksinį poveikį“, – sakė Markės politechnikos universiteto mokslo prorektorius Francesco Regoli.

    Sausumoje mikroplastikai siejami su dirvožemio savybių pokyčiais, įskaitant struktūrą, vandens laidumą ir biologinius procesus, kurie svarbūs dirvožemio derlingumui. Vis dėlto ilgalaikį poveikį įvertinti sudėtinga, nes tarša labai nevienalytė, o dalelių tipų ir priedų įvairovė apsunkina palyginimus tarp tyrimų.

    Ką tai reiškia žmogui ir kaip mažinti riziką?

    Žmogaus sveikatos klausimas kol kas yra vienas sudėtingiausių, nes trūksta ilgalaikių, tarpusavyje palyginamų tyrimų, kurie leistų tvirtai susieti konkrečią ekspoziciją su aiškiomis pasekmėmis. Tačiau mokslas vis dažniau fiksuoja, kad mikroplastikų šaltiniai yra kasdieniai: patalpų ir lauko oras, automobilių padangų dėvėjimasis, drabužių pluoštai, plastikinės pakuotės.

    „Jie yra tiesiog tame kambaryje, kuriame, tikėtina, dabar sėdite. Jie yra ir lauke: ore, ant kelių, atsiskiria nuo padangų, drabužių, pakuočių“, – sakė Amsterdame dirbanti nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Pasak jos, šiandien dar neturime pakankamo įrodymų svorio, kad būtų galima tiksliai pasakyti, kokia mikroplastikų ekspozicija sukelia konkrečias sveikatos baigtis. Kartu mokslinėje literatūroje daugėja duomenų apie galimus biologinius mechanizmus, įskaitant uždegiminius procesus ir imuninės sistemos pokyčius, ypač remiantis ląstelių ir gyvūnų modeliais.

    Papildoma rizika siejama su tuo, kad plastikas gali pernešti ar išskirti cheminių medžiagų, tarp jų ir perfluorintas bei polifluorintas alkilines medžiagas, dar vadinamas PFAS. Dalis PFAS junginių tarptautinėje mokslinėje ir reguliacinėje praktikoje vertinami kaip galintys didinti sveikatos rizikas, todėl mikroplastikų ir cheminių priedų sąveika laikoma viena svarbiausių krypčių tolesniems tyrimams.

    Ekspertai pabrėžia dvi kryptis, kaip mažinti mikroplastikų poveikį: sisteminius sprendimus ir asmeninius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausi laikomi politiniai ir pramonės pokyčiai, susiję su plastiko gamybos mažinimu, geresniu atliekų tvarkymu ir taršos šaltinių kontrole.

    Trumpuoju laikotarpiu žmonės gali mažinti plastiko vartojimą buityje, dažniau rinktis daugkartinius sprendimus, vengti nereikalingos plastikinės pakuotės ir atkreipti dėmesį į tekstilę. „Taupote pinigus kiekvieną kartą, kai nenusiperkate brangios kavos išsinešti plastikiniame puodelyje“, – sakė H. Leslie.

    Mokslininkai sutaria, kad mikroplastikai išliks ilgalaike problema: net ir sumažinus plastiko gamybą, aplinkoje jau esantis plastikas ir toliau irs, didindamas smulkiųjų dalelių kiekį. Vis dėlto tyrimų pažanga spartėja, o per pastarąjį dešimtmetį sukaupta žinių bazė leidžia tiksliau vertinti rizikas ir kurti efektyvesnes prevencijos priemones.

  • Šokiruojantis tyrimas: PFAS „amžinieji chemikalai“ aptikti beveik visų žmonių kraujyje

    Šokiruojantis tyrimas: PFAS „amžinieji chemikalai“ aptikti beveik visų žmonių kraujyje

    PFAS pėdsakai – beveik kiekviename mėginyje

    JAV atliktas didelės apimties tyrimas parodė, kad vadinamieji amžinieji chemikalai PFAS aptinkami beveik visų tirtų žmonių kraujyje. Iš 10 566 serumo ir plazmos mėginių šios medžiagos buvo nustatytos 98,8 proc. atvejų.

    Tyrimo duomenys gauti iš toksikologinių tyrimų laboratorijai NMS Labs Pensilvanijoje pateiktų mėginių, kuriuose buvo ieškoma dažniausiai tiriamų PFAS junginių. Tyrėjai pabrėžia, kad tai realaus gyvenimo pjūvis, rodantis, jog PFAS poveikis dažniausiai nėra pavienis.

    Kodėl jie vadinami amžinaisiais

    PFAS yra plati žmogaus sukurtų perfluoralkilinių ir polifluoralkilinių medžiagų grupė, kuri dėl labai atsparių cheminių ryšių aplinkoje skyla itin lėtai. Dėl šios priežasties jos gali kauptis vandenyje, dirvožemyje, maisto grandinėje ir žmogaus organizme.

    Šios medžiagos dešimtmečiais naudotos įvairiose pramonės šakose, nes suteikia gaminiams atsparumą riebalams, vandeniui ir karščiui. PFAS gali būti siejamos su nepridegančiomis dangomis, dalimi tekstilės ir baldų apdorojimo sprendimų, tam tikromis pakuotėmis, putomis gaisrams gesinti ir kitais produktais.

    Dažniausiai aptinkami – ir beveik visada kartu

    Tyrėjai nustatė, kad vien tik vienas PFAS junginys aptiktas vos 0,18 proc. mėginių, o didžioji dalis mėginių turėjo kelių PFAS mišinį. Tokia „kokteilio“ situacija, mokslininkų teigimu, yra esminė vertinant galimą poveikį sveikatai.

    Vienas dažniausių junginių buvo PFHxS, aptiktas 97,9 proc. mėginių. Šis junginys siejamas su potencialiu poveikiu kepenims ir imuninei sistemai, todėl dalyje valstybių jo naudojimas ribojamas, tačiau dėl ilgo išlikimo aplinkoje ankstesnė tarša gali išlikti dar ilgai.

    „Šis didelis duomenų rinkinys parodo realią situaciją, kaip keli PFAS dažnai pasitaiko kartu žmonių organizme“, – sakė toksikologė Laura Labay.

    „Vertinant biologinį poveikį būtina analizuoti cheminių medžiagų mišinius, nes galimos suminės, sustiprinančios ar viena kitą slopinančios sąveikos“, – teigiama tyrimo autorių išvadose.

    Ką svarbu žinoti apie riziką ir ribas

    Tyrimas fiksavo ne PFAS koncentracijas, o aptikimo faktą, tad jis neatsako į klausimą, kokie lygiai konkrečiam žmogui yra pavojingi. Be to, tyrėjai daugiausia rėmėsi 13 dažniausiai tiriamų PFAS junginių panelėmis, todėl bendras PFAS „krūvis“ gali būti didesnis.

    Mokslinėje literatūroje PFAS siejami su įvairiais galimais sveikatos sutrikimais, tačiau ne visais atvejais yra aiškiai įrodytas priežastinis ryšys. Dalis įrodymų ateina iš stebėjimo tyrimų, taip pat ląstelių ir gyvūnų modelių, o vertinant žmonių sveikatą daug lemia poveikio trukmė, dozė ir konkrečių junginių mišinys.

    Reguliuotojai pastaraisiais metais vis aktyviau griežtina reikalavimus PFAS naudojimui ir taršos kontrolei, o mokslas ieško efektyvesnių šalinimo technologijų. Vis dėlto didžiausias iššūkis išlieka tai, kad PFAS jau yra plačiai paplitę, o jų pakeitimas saugesnėmis alternatyvomis reikalauja laiko ir patikimų duomenų.

  • Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Vandentiekio vandens saugumas Europoje labai skiriasi, o didžiausią įtaką tam daro požeminio vandens būklė ir jo tarša. Europos aplinkos agentūra skelbia, kad daugiau nei 20 proc. ES požeminio vandens telkinių cheminė būklė yra prasta.

    Tai reiškia, kad dalyje vietovių viršijami ES Vandens pagrindų direktyvoje nustatyti kenksmingų medžiagų, įskaitant sunkiuosius metalus, limitai. Kuo blogesnė žaliavinio vandens kokybė, tuo brangesnis ir sudėtingesnis jo paruošimas gerti.

    Kas Europoje pirmauja?

    Tarptautiniuose vertinimuose dauguma Europos valstybių patenka tarp stipriausių pasaulyje pagal geriamojo vandens ir sanitarijos rodiklius. Pagal Environmental Performance Index (EPI) aukščiausi įverčiai skiriami šalims, kurios geriausiai apsaugo žmonių sveikatą nuo nesaugaus geriamojo vandens rizikų.

    Tarp šalių, gavusių maksimalų įvertinimą, minimos Suomija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Tokie rezultatai paprastai siejami su griežta taršos kontrole, investicijomis į vandentvarką ir nuoseklia monitoringo sistema.

    Kur rodikliai prasčiausi?

    Žemesni balai fiksuojami Europos pakraščiuose ir šalyse, kur vandens tiekimo infrastruktūra modernizuojama lėčiau arba sudėtingesnės pradinės gamtinės sąlygos. EPI duomenimis, tarp prasčiausiai įvertintų šalių Europoje minimos Moldova, Sakartvelas ir Albanija.

    Tame pačiame sąrašo gale atsiduria ir kai kurios ES valstybės, įskaitant Latviją, Lietuvą ir Rumuniją. Tai nereiškia, kad vandentiekio vanduo automatiškai yra nesaugus, tačiau signalizuoja apie didesnes sistemines rizikas ir didesnę priklausomybę nuo kokybiško valymo.

    Kodėl požeminis vanduo kelia tiek rūpesčių?

    Požeminis vanduo ES yra kritiškai svarbus: jis sudaro apie 65 proc. geriamojo vandens išteklių ir reikšmingą dalį vandens, naudojamo žemės ūkyje. Dėl to bet kokia tarša greitai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos bei visuomenės sveikatos klausimu.

    Europos Komisija yra nurodžiusi, kad nitratų koncentracija viršija ES ribą 14 proc. požeminio vandens matavimo vietų. ES nustatyta riba yra 50 miligramų litre, o didesnės koncentracijos dažnai siejamos su intensyviu tręšimu ir žemės ūkio nuotėkiu.

    Vien nitratų šalinimas iš vandens ES mastu gali kainuoti apie 320 mlrd. eurų per metus, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien valymas. Praktikoje tai reiškia griežtesnę taršos kontrolę, tikslesnį trąšų naudojimą ir jautrių teritorijų apsaugą.

    Papildomą spaudimą vandens kokybei daro pesticidai, farmaciniai junginiai ir mikroplastikai. Atskiruose tyrimuose taip pat akcentuojamos PFAS grupės medžiagos, kurios dėl ilgo irimo aplinkoje dažnai vadinamos ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    ES taip pat stiprina stebėseną: 2022 metais patvirtintas pirmasis geriamojo vandens stebimų medžiagų sąrašas, skirtas sekti tam tikrus endokrininę sistemą galinčius veikti junginius. Tikslas yra anksčiau aptikti rizikas ir, prireikus, laiku keisti reguliavimą bei vandens paruošimo praktiką.

  • Mokslininkai perspėja: nematoma chemikalų banga gali smogti žmonių ir gyvūnų vaisingumui

    Mokslininkai perspėja: nematoma chemikalų banga gali smogti žmonių ir gyvūnų vaisingumui

    Mokslininkai perspėja, kad pasaulyje sparčiai daugėjant sintetinių cheminių medžiagų gali ryškėti „tyli“ vaisingumo krizė. Naujoje apžvalgoje teigiama, jog pesticidai, plastikai, tarša ir vadinamosios amžinosios cheminės medžiagos gali veikti tiek žmones, tiek daugelį gyvūnų rūšių.

    Apžvalgos autoriai pabrėžia, kad cheminių medžiagų poveikis dažnai persidengia su klimato kaitos keliamais veiksniais, tokiais kaip šylanti aplinka ir deguonies stoka vandenyse. Tokia sąveika, jų vertinimu, didina reprodukcinį stresą ir gali prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo bei prastesnių sveikatos rodiklių.

    „Ekosistemų ir žmonių sveikata yra glaudžiai susijusios: šylanti temperatūra, hipoksija ir cheminių medžiagų poveikis kartu didina reprodukcinį stresą“, – teigiama apžvalgoje.

    Moksliniame darbe akcentuojama, kad dalis įrodymų šiuo metu yra paremti sąsajomis, todėl kalbama apie rizikas, o ne apie vieną vienintelę priežastį. Vis dėlto pateikiami istoriniai pavyzdžiai rodo, kad kai kurios medžiagos jau buvo sukėlusios apčiuopiamą žalą gyvūnų populiacijoms ir žmonių sveikatai.

    Vienas geriausiai žinomų atvejų yra insekticidas DDT, siejamas su paukščių kiaušinių lukštų plonėjimu ir populiacijų mažėjimu, o kai kuriuose tyrimuose aptarta ir galima neigiama įtaka jūrų žinduolių vaisingumui. Autoriai pažymi, kad kai tokios medžiagos ribojamos ar uždraudžiamos, kai kurių rūšių reprodukciniai rodikliai gali palaipsniui gerėti.

    Apžvalgoje taip pat daug dėmesio skiriama PFAS grupei, vadinamoms amžinosiomis cheminėmis medžiagomis, kurios dėl atsparumo aplinkoje išlieka ilgai. Dalis PFAS junginių siejami su endokrininės sistemos trikdymu, o tai gali turėti įtakos hormonų pusiausvyrai, svarbiai reprodukcijai, nėštumui ir vaisiaus vystymuisi.

    „Žmonių vaisingumo tendencijos atspindi laukinės gamtos reakcijas ir rodo, kad visos gyvos būtybės nevalingai veikiamos cheminių medžiagų, kurių saugumas ne visada pakankamai įvertintas“, – rašo autoriai.

    Dar viena auganti tyrimų kryptis yra mikroplastikai ir nanoplastikai, kurių pėdsakai aptinkami įvairiose aplinkose ir gyvūnų organizmuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vis dar trūksta tvirtų atsakymų, kiek šios dalelės gali paveikti lytines ląsteles ar vaisiaus raidą, tačiau įtariama, kad dalis poveikių gali būti susiję su hormonų reguliacijos sutrikimais.

    Autoriai pabrėžia, kad didžiausias iššūkis yra ne viena medžiaga, o jų mišiniai, kurie realiame pasaulyje veikia kartu. Būtent todėl vis dažniau kalbama apie griežtesnį cheminių medžiagų vertinimą, atsargumo principo taikymą ir tarptautinius susitarimus dėl plastiko taršos mažinimo.

    Ekspertai primena, kad asmeniniai sprendimai gali sumažinti dalį kasdienės rizikos, tačiau esminiai pokyčiai dažniausiai priklauso nuo reguliavimo ir pramonės standartų. Apžvalga iškelia bendrą žinią: žmogaus sveikata ir gamtos būklė yra vienos sistemos dalys, todėl reprodukcinės sveikatos signalai turi būti vertinami plačiame aplinkos kontekste.