Tag: Pienininkystė

  • Pabedinskienė grįžo iš Švedijos ūkių: štai ką lietuviams verta perimti jau dabar

    Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkė Algimanta Pabedinskienė, viešėdama Stokholme vykusiame Copa-Cogeca Europos ūkininkų kongrese, paskutinę renginio dieną lankėsi dviejuose Švedijos ūkiuose. Pažintiniuose vizituose daugiausia dėmesio skirta pieno gamybai, augalininkystės ir gyvulininkystės derinimui, dirvožemio tausojimui bei vietinės produkcijos realizavimui.

    Vizitus organizavo Švedijos ūkininkų federacija LRF, o praktinės patirtys tapo kongreso diskusijų tęsiniu. Jose aptarta, kaip didėjant sąnaudoms, griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams ir svyruojant rinkoms išlaikyti ūkių konkurencingumą bei užtikrinti ilgalaikį apsirūpinimą maistu.

    Mišrus ūkis kaip stabilumo garantas

    Pirmasis vizitas vyko Backa Gård ūkyje, kuriame pieno gamyba derinama su augalininkyste, ganyklų priežiūra ir miškininkyste. Toks veiklų „portfelis“ leidžia paskirstyti riziką, kai vienos šakos pajamos mažėja, o kitos padeda išlaikyti pinigų srautą.

    Švedijoje miškininkystė dažnai vertinama kaip papildomas ekonominio atsparumo ramstis, ypač tais metais, kai žaliavų kainos žemės ūkyje svyruoja. Ūkiuose taip pat akcentuojamas ilgalaikis investicijų planavimas ir infrastruktūra, leidžianti taupiau naudoti energiją bei pašarus.

    Ne mažiau svarbi tema buvo kartų kaita ir ūkio perėmimo planavimas. Daugelyje Europos šalių ūkininkų amžiaus struktūra sensta, todėl sprendimai, padedantys jaunimui perimti ūkius, laikomi kritiniu veiksniu viso sektoriaus tęstinumui.

    „Backa Gård pavyzdys rodo, kad šiuolaikinis ūkis laimi tada, kai neapsiriboja viena šaka. Pieno gamyba, augalininkystė ir miškininkystė gali papildyti viena kitą ir suteikti daugiau stabilumo, o ilgalaikis planavimas tampa būtinybe“, – sakė Algimanta Pabedinskienė.

    Dirvožemis ir trumpa grandinė

    Antroje dienos dalyje delegacija lankėsi Österby Gård ūkyje, kuriame plėtojama mėsinė galvijininkystė ir augalininkystė. Čia akcentuota sėjomaina, dirvožemio struktūros gerinimas ir sprendimai, padedantys išlaikyti ilgalaikį derlingumą.

    Šios priemonės svarbios ne tik aplinkosaugai, bet ir ekonomikai, nes geresnė dirvožemio būklė mažina priklausomybę nuo brangių įsigyjamų sąnaudų. Pastaraisiais metais visoje Europoje daugėja praktikų, kai ūkiai investuoja į tikslesnį tręšimą, organinių medžiagų grąžinimą į dirvą ir efektyvesnį pašarų bazės planavimą.

    Kitas ryškus Österby Gård bruožas buvo tiesioginė prekyba: ūkyje veikianti parduotuvė leidžia realizuoti vietinę produkciją trumpesne tiekimo grandine. Tai suteikia galimybę ūkininkui pasilikti didesnę galutinės kainos dalį, o pirkėjui aiškiau suprasti produkto kilmę.

    „Österby Gård patirtis parodo, kad svarbu ne tik užauginti, bet ir mokėti parduoti. Tiesioginė prekyba stiprina ryšį su vartotoju, o ūkiui padeda kurti didesnę pridėtinę vertę“, – sakė Algimanta Pabedinskienė.

    Ką tai reiškia Lietuvai?

    Aplankyti ūkiai atskleidė du vienas kitą papildančius modelius: veiklų įvairinimą, kuris didina finansinį atsparumą, ir tvarų žemės naudojimą, kuris saugo ilgalaikį produktyvumą. Lietuvai tai aktualu dėl gamybos sąnaudų augimo, klimato rizikų, investicijų poreikio ir ūkių perėmimo iššūkių.

    Copa-Cogeca kongrese Stokholme taip pat daug kalbėta apie būsimą Bendrosios žemės ūkio politikos kryptį, inovacijas ir maisto saugumą. Praktiniai vizitai parodė, kad sprendimai dažnai prasideda nuo ūkio lygmens, kai skaičiuojamas kiekvienas kaštas, o tvarumo tikslai derinami su realiomis pajamomis.

    Žemės ūkio rūmų teigimu, tarptautinė patirčių sklaida padeda greičiau atpažinti veikiančius sprendimus ir pritaikyti juos Lietuvos sąlygomis. Pasak A. Pabedinskienės, siekiant gyvybingo kaimo ir stabilaus apsirūpinimo maistu, būtina kurti sąlygas ūkiams investuoti, įvairinti veiklą ir didinti produkcijos pridėtinę vertę.

  • Ūkininkams skiriami 19,6 mln. eurų kelia klausimų: ŽŪR reikalauja ministro skaidrumo

    Lietuvos žemės ūkio rūmai (ŽŪR) oficialiu raštu kreipėsi į žemės ūkio ministrą, prašydami daugiau aiškumo, kaip bus paskirstoma beveik 20 mln. eurų parama ūkininkams. Kreipimosi kopija taip pat pateikta Ministrui Pirmininkui, nes, ŽŪR vertinimu, kalbama apie reikšmingas viešąsias lėšas.

    ŽŪR pabrėžia palaikantys sprendimą ūkininkams skirti papildomą finansinę pagalbą, tačiau kritikuoja siūlomą skirstymo modelį. Organizacija teigia, kad prieš priimant galutinį sprendimą trūksta viešai pateiktų skaičiavimų ir ekonominio pagrindimo.

    Kas sudaro beveik 20 mln. eurų?

    ŽŪR nurodo, kad Lietuvai iš Europos Komisijos skubios pagalbos paketo numatyta 9,788 mln. eurų. Šią sumą planuojama padvigubinti nacionalinio biudžeto lėšomis, todėl bendra parama siektų 19,576 mln. eurų.

    Anot ŽŪR, Europos Komisijos nustatyta logika reikalauja, kad tokia pagalba būtų skiriama remiantis objektyviais, nediskriminaciniais kriterijais ir realiais ekonominiais sunkumais. Dėl to, organizacijos teigimu, ypač svarbu, kad kriterijų parinkimas būtų patikrinamas ir aiškiai paaiškintas.

    300 hektarų ir 300 karvių ribos

    Didžiausią klausimų dalį, pasak ŽŪR, kelia siūlomos ribos, siejamos su ūkio dydžiu, pavyzdžiui, 300 hektarų ar 300 pieninių karvių. ŽŪR tvirtina, kad Europos Komisija nereikalauja paramą dalyti būtent pagal deklaruotų hektarų ar gyvulių skaičių, todėl tokie slenksčiai turi būti pagrįsti konkrečiais ekonominiais skaičiavimais.

    ŽŪR atkreipia dėmesį, kad skirtingų sektorių ūkiai patiria nevienodas sąnaudas ir skirtingą rinkos spaudimą, todėl vienodi „mechaniniai“ kriterijai gali iškreipti paramos proporcijas. Organizacijos teigimu, be poveikio vertinimo kyla rizika, kad pagalba nepasieks tų ūkių, kuriems jos labiausiai reikia.

    Prašo viešumo ir tikro dialogo

    ŽŪR prašo ministerijos pateikti ir viešai paskelbti Europos Komisijai pateiktą paramos paskirstymo mechanizmą, metodiką ir ekonominį pagrindimą. Taip pat siekiama aiškumo, kiek ūkių realiai galėtų pretenduoti į paramą ir kaip lėšos pasiskirstytų tarp sektorių bei skirtingo ekonominio dydžio ūkių.

    ŽŪR teigia, kad anksčiau buvo teikę alternatyvių pasiūlymų, pavyzdžiui, vertinti ūkio ekonominį dydį ar žemės ūkio veikloje sunaudojamo gazolio apimtis, tačiau iki šiol neaišku, kaip šie pasiūlymai buvo įvertinti. Organizacija taip pat kelia klausimą, ar buvo analizuota kitų Europos Sąjungos šalių praktika.

    „Papildoma parama ūkininkams reikalinga, tačiau viešosios lėšos turi būti skirstomos skaidriai, patikrinamai ir ekonomiškai pagrįstai“, – rašte teigia ŽŪR.

    Kreipimesi keliama ir socialinio dialogo tema. ŽŪR tvirtina, kad ministerijos kolegijos posėdyje formalaus balsavimo dėl siūlomo modelio nebuvo, o dalis organizacijų išsakė kritinių pastabų, todėl viešojoje erdvėje minimas vienbalsis pritarimas, jų vertinimu, neatitinka realios situacijos.

    ŽŪR taip pat ragina ministrą susitikti su organizaciją sudarančiomis žemdirbių bendruomenėmis ir aptarti ne tik paramos skirstymą, bet ir platesnius sektoriaus iššūkius. Tarp jų minimi ūkių konkurencingumas, šeimos ūkių gyvybingumas, kartų kaita ir apsirūpinimo maistu saugumas.

    Organizacijos teigimu, sprendimai dėl paramos turi būti priimami atvirai, pateikiant argumentus ir aiškius skaičiavimus, kad visuomenei nekiltų abejonių dėl teisingumo. ŽŪR prašo atsakymų į pateiktus klausimus ir konkrečių siūlymų dėl tolesnio dialogo.

  • PRL laikų delikatesas grįžta į madą: kodėl šis mėlynasis sūris vėl lenkia importą?

    Mėlynasis pelėsinis sūris, kuris PRL laikais daugeliui buvo prabangos simbolis, šiandien vėl atrandamas iš naujo. Kalbama apie Rokpol tipo sūrį, kurtą įkvėpus Europos sūrininkystės tradicijų ir pritaikytą vietinei pienininkystei, kur dominavo karvės pienas.

    Šio sūrio istorija siekia XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kai Lenkijos pieninėse pradėti bandymai pagaminti vietinę alternatyvą garsiesiems Vakarų Europos pelėsiniams sūriams. Technologams teko sudėtinga užduotis: išlaikyti būdingą charakterį, tačiau receptūrą pritaikyti kitai žaliavai ir tuometinėms gamybos sąlygoms.

    Kaip gimsta mėlynos gyslelės

    Rokpol tipo sūrio gamyba remiasi kruopščiai valdoma fermentacija ir tauriųjų pelėsių kultūrų naudojimu. Dažniausiai pasitelkiama Penicillium roqueforti kultūra, kuri sūriui suteikia mėlynai žalsvas gysleles, aštresnį aromatą ir ryškų skonį.

    Formuojant sūrį, jo masė subrandinama ir vėliau tankiai subadoma specialiomis adatomis, kad į vidų patektų deguonis. Tai būtina pelėsiui vystytis, nes būtent oro kanalai ir sukuria sūrio viduje matomą marmurinį raštą.

    Kodėl anksčiau tai buvo prabanga

    Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose tokie sūriai dažnai buvo laikomi deficitu, todėl patekdavo ant stalo ne kasdien. Jie tapdavo vaišių akcentu, derinamu su vynu ar naudojamu padažams, kai norėdavosi ypatingesnio skonio.

    Ryškus sūrumas, pikantiškumas ir kremiška tekstūra daugybei žmonių siejosi su vakarietiška virtuve, kurios pasirinkimas tuomet buvo ribotas. Dėl to Rokpol tipo sūris ilgainiui įgijo nostalgišką reputaciją ir iki šiol prisimenamas kaip išskirtinis produktas.

    Kodėl vėliau jis prarado populiarumą

    Po 1989 metais įvykusių ekonominių pokyčių rinka sparčiai atsivėrė importui, o parduotuvių lentynas užpildė Roquefort, Gorgonzola ir kiti gerai išreklamuoti sūriai. Daliai vietinių gamintojų tapo sunku konkuruoti su tarptautinių prekių ženklų marketingu ir dideliais tiekimo mastais.

    Kai kurios tradicinės gamybos linijos buvo pervadintos arba integruotos į naujus prekinius ženklus, o pats Rokpol pavadinimas kai kur pradėtas sieti su pigesnės kategorijos mėlynuoju sūriu. Vis dėlto skonio intensyvumas ir technologinė logika išliko artima klasikinei mėlynojo sūrio tradicijai.

    Kaip jį valgyti, kad atsiskleistų skonis

    Mėlynasis sūris neturėtų būti patiekiamas ką tik iš šaldytuvo, nes šaltis slopina aromatus. Geriausia jį išimti bent 30 minučių prieš valgį, kad atsiskleistų sviestiškos natos ir būdingas pelėsinis kvapas.

    Virtuvėje jis ypač universalus: tinka su kriaušėmis, medumi, riešutais, taip pat tirštų padažų gamybai. Ištirpintas riebesnėje grietinėlėje, pavyzdžiui, 30 proc., su juodaisiais pipirais sukuria sodrų padažą makaronams ar mėsai.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija grįžti prie lokalių produktų ir aiškios kilmės, todėl mėlynieji sūriai, gaminami arčiau namų, vėl sulaukia daugiau dėmesio. Tokie sūriai dažnai pasirenkami dėl kainos ir skonio santykio, o nostalgija tik sustiprina jų sugrįžimą į kasdienį racioną.

  • Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas rodo, kad pieno baltymus gaminant vadinamąja precizine fermentacija žemės poreikis galėtų būti iki 96 proc. mažesnis nei tradicinėje pienininkystėje. Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą lemia tai, jog nebereikėtų nei auginti pašarų, nei laikyti didelių galvijų bandų.

    Žemės naudojimo klausimas tampa vis aštresnis, nes žemės ūkis užima didelę dalį tinkamos gyventi planetos sausumos, o gyvulininkystė čia sudaro didžiausią „pėdsaką“. Tuo pat metu gyvūninės kilmės produkcija pasaulinei mitybai suteikia santykinai mažesnę dalį kalorijų, palyginti su užimamais plotais.

    Kas yra precizinė fermentacija

    Precizinė fermentacija remiasi mikroorganizmų, pavyzdžiui, mielių ar grybų, panaudojimu tam tikriems ingredientams pagaminti. Šiuo atveju jie „užprogramuojami“ gaminti pieno baltymus, kurie vėliau gali būti naudojami kuriant gėrimus ar kitus produktus, panašius į įprastą pieną.

    Tyrėjai aiškina, kad tokiose alternatyvose pieno baltymai dažnai derinami su augalinės kilmės riebalais ir angliavandenių šaltiniais, todėl galutinis produktas gali būti be laktozės ir cholesterolio. Maistinės sudėties požiūriu dalis vitaminų ir mineralų gali būti pridedami, kad produktas labiau atitiktų vartotojų lūkesčius.

    Kiek žemės būtų galima „susigrąžinti“

    Tyrime skaičiuota, kiek žemės reikia pagaminti vienai metrinei tonai precizinės fermentacijos pagrindu pagaminto pieno produkto, ir tai palyginta su pieninių karvių ganyklomis bei pašarams auginamais pasėliais. Skirtumas, anot autorių, būtų ryškus net ir dalinai pakeitus įprastą gamybą.

    Skaičiuojama, kad pakeitus 20 proc. šalies pieno gamybos, būtų atlaisvinta vidutiniškai apie 859 kilohektarai žemės. Visiškai pakeitus tradicinę pienininkystę, potencialiai būtų atlaisvinta apie 4 294 kilohektarai, tai prilyginta teritorijai, artimai Danijos žemyninės dalies plotui.

    „Atsisakius gyvūnų auginimo ir jų pašarų gamybos, žemės taupymo potencialas gali būti reikšmingas“, – teigia tyrimo autoriai. Jie priduria, kad atlaisvinti plotai galėtų būti panaudoti įvairiai: nuo gamtos atkūrimo ir miškų plėtros iki būsto plėtros ar kitų maisto produktų gamybos.

    Kodėl tai svarbu klimato tikslams

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokios technologijos galėtų padėti spręsti dilemą, su kuria susiduria politikos formuotojai: kaip mažinti žemės ūkio poveikį aplinkai nemažinant pagaminamo maisto kiekio. Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos Europos šalys, svarsto, kaip iki 2050 metų pasiekti klimato neutralumo tikslus, o žemės naudojimas čia yra vienas jautriausių klausimų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien žemės „sutaupymas“ nėra vienintelis kriterijus. Tam, kad precizinė fermentacija taptų plačiai taikoma, svarbūs ir kiti veiksniai: energijos šaltiniai gamybai, reguliavimas, produktų sauga, vartotojų pasitikėjimas bei kaina, kuri lemtų konkurencingumą su įprastu pienu.

    Ši kryptis laikoma viena sparčiausiai besivystančių alternatyvių baltymų ir naujos kartos maisto gamybos sričių. Kadangi pieno vartojimas pasaulyje išlieka aukštas ir kai kur auga, vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leistų išlaikyti pasiūlą mažesnėmis aplinkos sąnaudomis.

  • Ūkininkai įspėja dėl ŽŪM krypties: smulkiesiems nauji ribojimai, daliai sektorių – nulis

    Žemės ūkio ministerijoje svarstomi Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano įgyvendinimo pokyčiai smulkiuose ir šeimos ūkiuose kelia nerimą. Ūkininkų atstovai tvirtina, kad siūlymai gali didinti administracinę naštą ir labiau remti atskiras šakas, o daliai veiklų palikti mažiau galimybių.

    Diskusijos paaštrėjo po Stebėsenos komiteto posėdžio, kuriame aptarti aktyvaus ūkininko kriterijai, planuojama parama kartų kaitai ir skubios kompensacijos dėl išaugusių sąnaudų. Ūkininkų organizacijos akcentuoja, kad viešojoje erdvėje smulkūs ūkiai vis dažniau sutapatinami su vadinamaisiais sofos ūkininkais, nors tai nėra tas pats.

    Aktyvaus ūkininko riba mažėtų

    ŽŪM siūlė keisti aktyvaus ūkininko atpažinimo logiką, mažinant tiesioginių išmokų ribą, iki kurios pareiškėjas automatiškai laikomas aktyviu. Vietoje 2 000 eurų būtų taikoma 1 000 eurų riba, o tai reikštų, kad didesnei daliai pareiškėjų atsirastų papildomi įsipareigojimai.

    Ministerijos posėdyje minėta, kad tokie pareiškėjai sudaro apie 16 proc. visų deklaruojančių, tai yra 18 064 ūkiai. Smulkių ūkių atstovai perspėja, kad papildomos procedūros gali tapti kritinės šeimos ūkiams, kurie realiai gamina produkciją, bet veikia mažais mastais.

    „Smulkus ūkis ir sofos ūkininkas nėra tas pats. Jei prižiūrimi plotai ir gaminama produkcija, parama turi būti skiriama pagal aiškius, teisingus kriterijus“, – sakė Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkės pavaduotoja Eglė Markevičiūtė.

    Jos teigimu, rizika kyla tada, kai tikslas identifikuoti piktnaudžiavimą virsta plačiu reikalavimų išplėtimu visiems mažesniems ūkiams. Tokiu atveju dalis ūkių gali pasitraukti ne dėl veiklos stokos, o dėl biurokratinės ir finansinės naštos.

    Ūkių perėmimas ir sektoriniai prioritetai

    Diskusijų kelia ir planuojama priemonė Bendradarbiavimas dėl ūkių perėmimo, kuri turėtų prisidėti prie kartų kaitos kaime. Ūkininkų atstovai atkreipia dėmesį, kad projekte ryškiai išskiriama pieninė gyvulininkystė, numatant papildomus atrankos balus būtent šiai šakai.

    Kritikai pabrėžia, kad vienas tikslų turėtų būti ir platesnė vietinės produkcijos pasiūla, ypač daržovių, vaisių ir uogų sektoriuose, kur importo dalis išlieka didelė. Jų nuomone, kartų kaitą geriausiai skatintų parama naujai ateinantiems, kvalifikaciją turintiems žmonėms, o ne tik jau veiklą vykdantiems ūkiams.

    „Jeigu parama pasiekia tik tuos, kurie ir taip ūkininkauja, naujų ūkių neatsiranda. Priemonė turi realiai atverti kelią naujiems žmonėms kaime“, – teigė E. Markevičiūtė.

    Paramos schema ir deklaravimo idėja

    Posėdyje taip pat pristatyta beveik 19,6 mln. eurų skubios paramos schema kompensacijoms dėl išaugusių trąšų ir kuro kainų. Pagal aptartą modelį didžioji dalis lėšų būtų skiriama už deklaruotą plotą, o atskira dalis – už pienines karves, taikant ribas iki 300 hektarų ir iki 300 pieninių karvių.

    Ūkininkų organizacijos kelia klausimą, ar toks paskirstymas nekuria dvigubo pranašumo vienai veiklai, kai tuo pat metu pievų, skirtų prekinių žolinių pašarų gamybai, į kompensuojamas kultūras gali būti neįtraukiamos. Tai ypač aktualu mėsinei galvijininkystei ir kitiems gyvulininkystės ūkiams, kurių sąnaudos taip pat išaugo, o supirkimo kainos pastaraisiais metais patyrė reikšmingų svyravimų.

    Kitas aptartas klausimas – idėja plėsti privalomą pajamų deklaravimą visiems ūkininkams. Ūkininkų atstovai ragina prieš įvedant naują prievolę įvertinti jos administracinį efektą, kad pareiga netaptų papildoma našta smulkiausiems ūkiams ir kontrolę vykdančioms institucijoms.

    Žemdirbių organizacijos tikisi, kad galutiniai sprendimai bus derinami su socialiniais partneriais ir apims skirtingus sektorius, nes geopolitiniai, klimato ir rinkos svyravimai paliečia visus ūkius. Jų vertinimu, ilgalaikis planavimas turėtų skatinti mišrius ūkius ir regionų gyvybingumą, o ne vienos krypties specializaciją.

  • Ūkininkai įspėja: ŽŪM siūlymai dėl išmokų ir kontrolės gali smogti 18 000 smulkių ūkių

    Žemės ūkio ministerijos siūlomi pokyčiai, aptarti Stebėsenos komiteto posėdyje, kelia įtampą smulkiems ir šeimos ūkiams. Žemdirbių atstovai sako, kad kryptis vis labiau palanki grūdininkystei, o dalis gyvulininkystės ir mišrių ūkių poreikių lieka nuošalyje.

    Diskusijų centre atsidūrė planai griežtinti „aktyvaus ūkininko“ atpažinimo kriterijus ir kartu plėsti kontrolę. Ūkininkai baiminasi, kad kova su vadinamaisiais sofos ūkininkais gali virsti papildoma našta tiems, kurie realiai dirba, bet deklaruoja mažesnius plotus.

    „Aktyvaus ūkininko“ riba

    Ministerija siūlė mažinti tiesioginių išmokų ribą, iki kurios ūkininkas automatiškai laikomas aktyviu, nuo 2 000 iki 1 000 eurų. Pagal ŽŪM pateiktus skaičius, tai paliestų apie 16 proc. deklaruojančiųjų, iš viso 18 064 ūkius.

    Ūkininkų organizacijos pabrėžia, kad tokia korekcija reikštų daugiau dokumentavimo ir papildomų įsipareigojimų tiems, kurie viršija 1 000 eurų ribą. Kritikai primena, kad didesnė administracinė našta prieštarautų viešai deklaruotam siekiui supaprastinti ūkininkavimą ir mažinti biurokratiją.

    „Smulkus ūkis ir sofos ūkininkas nėra tas pats: jei plotai prižiūrimi ir produkcija gaminama, parama turi būti prieinama“, – sakė posėdyje dalyvavusi Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkės pavaduotoja Eglė Markevičiūtė.

    Parama ūkių perėmimui

    Ūkininkų atstovams klausimų sukėlė ir ŽŪM siūlyta priemonė, skirta bendradarbiavimui dėl ūkių perėmimo. Pagal svarstytą projektą už pieninės gyvulininkystės ūkio perėmimą numatyta skirti 20 atrankos balų, o analogiškų sektorinių prioritetų kitoms šakoms nenumatyta.

    Žemdirbiai akcentuoja, kad kartų kaitos problema kaime turėtų būti sprendžiama platesniu mastu, pritraukiant naujus žmones į žemės ūkį, o ne tik stiprinant jau veikiančius ūkius. Jie taip pat atkreipia dėmesį į vietinės daržininkystės, sodininkystės ir uogininkystės svarbą, ypač viešajam maitinimui ir vaikų mitybai.

    Deklaravimas ir skubios kompensacijos

    Posėdyje nuskambėjo ir idėja apie privalomą pajamų deklaravimą visiems ūkininkams. Ūkininkų atstovų vertinimu, prieš plečiant pareigas būtina aiškiai įvardyti naudą ir įvertinti, ar mažiausi ūkiai bei valstybės institucijos pajėgtų suvaldyti išaugusį administravimo mastą.

    Taip pat pristatyta beveik 19,6 mln. eurų skubios paramos schema kompensacijoms dėl išaugusių trąšų ir kuro kainų. Pagal svarstytą modelį apie 16,6 mln. eurų būtų skiriama už plotą, o 3 mln. eurų – už pienines karves, tuo metu pievoms, skirtoms prekinių žolinių pašarų gamybai, kompensuojamų kultūrų sąraše vietos nenumatyta.

    Gyvulininkystės ir mišrių ūkių atstovai pabrėžia, kad sąnaudų šuoliai palietė visus, o kompensacijų logika turėtų būti neutrali sektorių atžvilgiu. Jie ragina paramos schemą tikslinti kartu su socialiniais partneriais, kad nė vienas realiai gaminantis ūkis neliktų už ribos.

    Ūkininkų organizacijos perspėja, kad pavieniai pakeitimai, sudėti į vieną paketą, gali paskatinti smulkių ir vidutinių ūkių traukimąsi, o tai ilgainiui silpnintų kaimo gyvybingumą ir maisto gamybos įvairovę. Žemdirbiai tikisi, kad galutiniai sprendimai bus priimami įvertinus poveikį skirtingiems sektoriams ir užtikrinant vienodas konkurencines sąlygas.