CP v2

Tag: Pirštų atspaudai

  • Pirštų atspaudai atskleidė netikėtą terakotinės armijos kūrėjų tiesą: dalyvavo ir vaikai

    Pirštų atspaudai atskleidė netikėtą terakotinės armijos kūrėjų tiesą: dalyvavo ir vaikai

    Kas pasikeitė po naujos analizės

    Kinijos pirmojo imperatoriaus Čin Ši Chuango mauzoliejaus terakotinė armija nuo atradimo 1974 metais laikoma vienu svarbiausių XX amžiaus archeologijos radinių. Tūkstančiai natūralaus dydžio karių figūrų, vežimai ir arkliai rodo milžinišką valstybės projektą, tačiau ilgai nebuvo aišku, kas konkrečiai lipdė šiuos kūrinius.

    Naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas siūlo netikėtą atsakymą: prie dalies figūrų prisidėjo ne vien suaugę meistrai. Tyrėjai analizavo ant molio paviršiaus išlikusius pirštų atspaudus ir pagal juos bandė nustatyti, kokio amžiaus žmonės dirbo su skulptūromis.

    Ką parodė pirštų atspaudai

    Tyrime įvertinti 36 terakotiniai kariai iš vienos archeologinės iškasos. Iš pradžių užfiksuotas 91 atspaudas, tačiau atmetus pasikartojančius ir per menkai išlikusius, galutinei analizei atrinkti 79 aiškesni pėdsakai.

    Atspaudai rasti įvairiose vietose, įskaitant galvas, pečius, šarvų dalis, rankas ir apykakles. Pasak tyrėjų, tai rodo skirtingus darbo etapus, kai drėgnas molis buvo formuojamas, glotninamas, jungiamos detalės ir tvirtinami dekoratyviniai elementai.

    Mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė vadinamųjų odos keterėlių pločiui, tai yra smulkioms linijoms, sudarančioms pirštų pagalvėlių raštą. Šis požymis kinta vaikui augant, o suaugus gali padėti statistiškai atskirti skirtingas grupes.

    Taikant statistinį modelį padaryta prielaida, kad apie 45 proc. atspaudų galėjo priklausyti suaugusiems vyrams, apie 32,7 proc. suaugusioms moterims, o apie 22,3 proc. vaikams iki 15 metų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tikslus darbuotojų skaičiavimas, o tik tikėtinų grupių pasiskirstymo įvertis pagal pėdsakus.

    Kodėl galėjo dirbti vaikai

    Jei dalis atspaudų iš tiesų priklausė vaikams, tai dera su istoriniais pasakojimais apie Čin dinastijos laikų amatininkų rengimo sistemą. Tokiose schemose jauni mokiniai galėjo atlikti paprastesnius ir pasikartojančius veiksmus, o sudėtingiausi darbai tekdavo patyrusiems meistrams.

    Šis kontekstas padeda paaiškinti, kodėl atspaudai aptikti ir ant šarvų ar smulkesnių detalių: tokie elementai galėjo būti tvirtinami greta pagrindinių formavimo darbų. Vis dėlto tyrėjai vengia kategoriškų išvadų ir nurodo, kad skirtingose dirbtuvėse darbo pasidalijimas galėjo skirtis.

    Studijos autoriai taip pat akcentuoja ribotumus: analizuota tik 36 figūrų imtis, o atspaudų skaičius nebūtinai atitinka realų žmonių skaičių. Papildomą neapibrėžtumą kelia tai, kad demografiniai skaičiavimai remti šiuolaikiniais europiniais palyginamaisiais duomenimis, todėl rezultatus būtina vertinti atsargiai.

    Nepaisant to, išvada svarbi platesniam terakotinės armijos supratimui: tikėtina, kad šis projektas rėmėsi ne siauru elitinių meistrų ratu, o daug įvairesne darbo jėga. Tai leidžia naujai pažvelgti į Čin laikų dirbtuvių organizavimą ir įgūdžių perdavimo tradicijas.

  • Pirštų atspaudai ne tokie unikalūs, kaip manėme? DI rado netikėtą dėsningumą

    Pirštų atspaudai ne tokie unikalūs, kaip manėme? DI rado netikėtą dėsningumą

    Pirštų atspaudai dešimtmečius laikyti beveik neklystančiu žmogaus tapatybės įrodymu, tačiau nauji tyrimai rodo, kad vaizdas gali būti sudėtingesnis. Mokslininkai pabrėžia, jog svarbu atskirti bendrą raštą nuo smulkių detalių, pagal kurias ir vyksta identifikavimas.

    Papiliarinės linijos pradeda formuotis dar vaisiaus vystymosi metu, maždaug pirmąjį nėštumo trimestrą, o iki antrojo pabaigos pagrindinis raštas jau būna susiformavęs. Vėliau auga pats pirštas, bet odos keterų išsidėstymas iš esmės išlieka visą gyvenimą, jei nėra didelių randų ar pažeidimų.

    Ilgą laiką manyta, kad už atspaudų unikalumą atsakingi genai, tačiau genetika labiau nulemia bendras tendencijas, o ne tikslią kiekvienos linijos vietą. Galutinį rezultatą suformuoja daugybė mikro veiksnių, tarp jų audinių augimas, kraujagyslių ir nervų raida bei sąlygos gimdoje, todėl net vieno kiaušinėlio dvyniai paprastai neturi identiškų atspaudų.

    Kodėl apskritai turime linijas?

    Papiliarinės linijos nėra sukurtos tapatybės patikrai, jų paskirtis pirmiausia biologinė. Odos keteros didina trintį ir padeda tvirčiau suimti daiktus, o kartu prisideda prie lytėjimo tikslumo, nes pirštų pagalvėlės yra itin jautrios.

    Teismo ekspertizėje tapatinimas remiasi smulkiomis atspaudo ypatybėmis, vadinamomis minucijomis, pavyzdžiui, kur linija baigiasi ar išsišakoja. Praktikoje daug lemia pėdsako kokybė, nes jis gali būti dalinis, išteptas ar deformuotas, todėl galutinį vertinimą daro specialistai, o ne vien automatika.

    DI atradimas: panašumų daugiau?

    2024 metais paskelbti tyrimai, kuriuose taikytas dirbtinis intelektas, sudomino kriminalistikos ir biometrikos bendruomenę. Analizuojant apie 60 000 atspaudų, buvo tikrinama ne tai, ar skirtingi žmonės gali turėti sutampančius atspaudus, o ar skirtingi tos pačios rankos pirštai turi atpažįstamų bendrų bruožų.

    Tyrėjai nurodė, kad sistema gebėjo gana dažnai atspėti, jog du skirtingų pirštų atspaudai priklauso tam pačiam asmeniui, o vienos poros palyginime rezultatas siekė apie 77 proc. Paaiškėjo, kad algoritmas daugiau dėmesio skyrė bendroms linijų kryptims, kampams ir kreivumui, ypač centrinėje atspaudo dalyje, o ne vien tradiciškai akcentuojamoms minucijoms.

    Šie rezultatai nereiškia, kad pirštų atspaudai staiga tapo nepatikimi ar kad tapatybę galima paneigti vien panašumais. Greičiau tai rodo, kad atspaudai gali slėpti papildomą informacijos sluoksnį, o skirtingi tos pačios asmens pirštai gali turėti daugiau bendrų struktūrinių požymių, nei manyta iki šiol.

    Biometrija patogi, bet jautri

    Pirštų atspaudai šiandien plačiai naudojami kasdienėje biometrijoje, pavyzdžiui, atrakinti išmaniuosius telefonus ar patvirtinti tapatybę sistemose. Vis dėlto saugumo ekspertai nuolat primena esminį skirtumą nuo slaptažodžių: slaptažodį galima pakeisti, o biometrinių duomenų pakeisti praktiškai neįmanoma.

    Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad biometrika turi būti diegiama taip, kad jautrūs šablonai būtų saugomi įrenginyje, o ne perduodami ir kaupiami centralizuotai be būtinybės. Kartu stiprėja tendencija naudoti kelių veiksnių patvirtinimą, kai piršto atspaudas yra tik viena iš apsaugos grandžių.

    Be pirštų atspaudų, tapatybės nustatymui gali būti naudojama rainelė, veidas, balsas ar net kraujagyslių raštai, o tiksliausias biologinis identifikatorius išlieka DNR. Nauji DI paremti metodai rodo, kad biometrikos galimybės plečiasi, tačiau kartu didėja ir reikalavimai duomenų apsaugai bei metodų patikimumo vertinimui.

  • 15 000 metų senumo molio papuošalai slepia netikėtą paslaptį: mokslininkai rado pirštų atspaudus

    15 000 metų senumo molio papuošalai slepia netikėtą paslaptį: mokslininkai rado pirštų atspaudus

    Artimųjų Rytų archeologiniai radiniai keičia nusistovėjusį požiūrį, kada žmonės pradėjo naudoti molį ne buitiniams, o simboliniams tikslams. Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė, kad dar gerokai iki žemdirbystės ir keramikos atsiradimo žmonės lipdė molio papuošalus ir juos sąmoningai dekoravo.

    Tyrėjai penkiose natufiečių kultūros vietovėse aptiko 142 molinius karolius ir pakabukus, datuojamus maždaug prieš 15 000 metų. Rinkinys surinktas iš kelių šiandieninio Izraelio teritorijoje esančių vietų, tarp jų el-Wad, Nahal Oren, Hayonim ir Eynan-Mallaha.

    Radiniai išsiskyrė formų įvairove: nuo cilindrinių ir ovalių iki diskų pavidalo dirbinių. Dalis papuošalų buvo padengti raudonu pigmentu su ochra, o ant paviršiaus matyti plonos skystu moliu užneštos dangos pėdsakai.

    „Tai seniausias žinomas atvejis, kai žmonės papuošalus dengė plonu skysto molio sluoksniu kaip spalvota danga“, – teigia tyrimo autoriai.

    Dar įspūdingesnė detalė atsiskleidė analizuojant paviršius: ant dirbinių išliko 50 pirštų atspaudų. Jų dydžio ir proporcijų analizė leidžia daryti išvadą, kad papuošalus gamino įvairaus amžiaus žmonės, nuo vaikų ir paauglių iki suaugusiųjų.

    Vienas iš radinių buvo ypač mažas, vos apie 10 milimetrų skersmens molinis žiedas, kuris galėjo būti skirtas vaikui. Kito karolio paviršiuje užfiksuotas atspaudas, tikėtina, priklausė maždaug dešimties metų vaikui, o tai rodo, kad tokia veikla nebuvo vien profesionalių amatininkų sritis.

    Mokslininkai taip pat aprašė 19 skirtingų papuošalų tipų, o dalis jų savo forma priminė augalus, svarbius natufiečių kasdienybei. Tarp galimų atpažįstamų motyvų minimi laukiniai miežiai, kviečiai, lęšiai ir žirniai, o kai kur aptikti augalinių skaidulų pėdsakai leidžia spėti, kad dirbiniai buvo veriami ir nešiojami.

    Šie duomenys sustiprina platesnę pastarųjų metų tendenciją archeologijoje: simbolinis elgesys, socialiniai ritualai ir sudėtingesnės bendruomeninės praktikos formavosi dar iki neolito lūžio. Kitaip tariant, žemdirbystė ir keramika galėjo ne pradėti, o tik paspartinti jau anksčiau vykusius kultūrinius pokyčius.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Science Advances. Autorių teigimu, molis, dar netapęs indų gamybos pagrindu, galėjo veikti kaip socialinės tapatybės ir ryšių ženklinimo priemonė, o patys papuošalai tapo reta galimybe tiesiogiai susieti paleolitinę kūrybą su ją kūrusiais žmonėmis.