Pirštų atspaudai atskleidė netikėtą terakotinės armijos kūrėjų tiesą: dalyvavo ir vaikai

Kas pasikeitė po naujos analizės

Kinijos pirmojo imperatoriaus Čin Ši Chuango mauzoliejaus terakotinė armija nuo atradimo 1974 metais laikoma vienu svarbiausių XX amžiaus archeologijos radinių. Tūkstančiai natūralaus dydžio karių figūrų, vežimai ir arkliai rodo milžinišką valstybės projektą, tačiau ilgai nebuvo aišku, kas konkrečiai lipdė šiuos kūrinius.

Naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas siūlo netikėtą atsakymą: prie dalies figūrų prisidėjo ne vien suaugę meistrai. Tyrėjai analizavo ant molio paviršiaus išlikusius pirštų atspaudus ir pagal juos bandė nustatyti, kokio amžiaus žmonės dirbo su skulptūromis.

Ką parodė pirštų atspaudai

Tyrime įvertinti 36 terakotiniai kariai iš vienos archeologinės iškasos. Iš pradžių užfiksuotas 91 atspaudas, tačiau atmetus pasikartojančius ir per menkai išlikusius, galutinei analizei atrinkti 79 aiškesni pėdsakai.

Atspaudai rasti įvairiose vietose, įskaitant galvas, pečius, šarvų dalis, rankas ir apykakles. Pasak tyrėjų, tai rodo skirtingus darbo etapus, kai drėgnas molis buvo formuojamas, glotninamas, jungiamos detalės ir tvirtinami dekoratyviniai elementai.

Mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė vadinamųjų odos keterėlių pločiui, tai yra smulkioms linijoms, sudarančioms pirštų pagalvėlių raštą. Šis požymis kinta vaikui augant, o suaugus gali padėti statistiškai atskirti skirtingas grupes.

Taikant statistinį modelį padaryta prielaida, kad apie 45 proc. atspaudų galėjo priklausyti suaugusiems vyrams, apie 32,7 proc. suaugusioms moterims, o apie 22,3 proc. vaikams iki 15 metų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tikslus darbuotojų skaičiavimas, o tik tikėtinų grupių pasiskirstymo įvertis pagal pėdsakus.

Kodėl galėjo dirbti vaikai

Jei dalis atspaudų iš tiesų priklausė vaikams, tai dera su istoriniais pasakojimais apie Čin dinastijos laikų amatininkų rengimo sistemą. Tokiose schemose jauni mokiniai galėjo atlikti paprastesnius ir pasikartojančius veiksmus, o sudėtingiausi darbai tekdavo patyrusiems meistrams.

Šis kontekstas padeda paaiškinti, kodėl atspaudai aptikti ir ant šarvų ar smulkesnių detalių: tokie elementai galėjo būti tvirtinami greta pagrindinių formavimo darbų. Vis dėlto tyrėjai vengia kategoriškų išvadų ir nurodo, kad skirtingose dirbtuvėse darbo pasidalijimas galėjo skirtis.

Studijos autoriai taip pat akcentuoja ribotumus: analizuota tik 36 figūrų imtis, o atspaudų skaičius nebūtinai atitinka realų žmonių skaičių. Papildomą neapibrėžtumą kelia tai, kad demografiniai skaičiavimai remti šiuolaikiniais europiniais palyginamaisiais duomenimis, todėl rezultatus būtina vertinti atsargiai.

Nepaisant to, išvada svarbi platesniam terakotinės armijos supratimui: tikėtina, kad šis projektas rėmėsi ne siauru elitinių meistrų ratu, o daug įvairesne darbo jėga. Tai leidžia naujai pažvelgti į Čin laikų dirbtuvių organizavimą ir įgūdžių perdavimo tradicijas.