CP v2

Tag: Plastikai

  • Juodi plastikiniai virtuvės įrankiai: kada „nylonas“ karštyje gali tapti rizika sveikatai?

    Juodos plastikinės mentelės, šaukštai ar samteliai virtuvėje dažnai atrodo kaip saugus, praktiškas pasirinkimas: jie lengvi, nebraižo nepridegančių dangų, o ant jų mažiau matyti dėmės. Tačiau maisto saugos ekspertai primena, kad svarbu ne tik tai, ar gaminys skirtas sąlyčiui su maistu, bet ir kaip jis naudojamas, ypač kai liečiasi su karštu maistu.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimuose nuolat akcentuojama vadinamoji migracija, kai cheminės medžiagos iš gaminio gali pereiti į maistą ar gėrimą. Tokia rizika paprastai didėja kylant temperatūrai, ilgėjant kontaktui ir senstant pačiam įrankiui, kai jis susibraižo, matėja ar ima deformuotis.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Dalis juodų virtuvės įrankių parduodami kaip nailoniniai, tačiau praktikoje tai dažnai būna poliamidai, pavyzdžiui, PA 6 arba PA 6,6. Šios medžiagos vertinamos dėl tvirtumo, bet kelių šalių rizikos vertinimuose pabrėžiama, kad ilgalaikis kontaktas su karštu maistu nėra neutralus, nes gali didėti tam tikrų junginių migracija.

    Vokietijos Federalinis rizikos vertinimo institutas yra rekomendavęs kiek įmanoma trumpinti poliamidinių virtuvės įrankių kontaktą su karštu maistu, ypač kai temperatūra viršija 70 laipsnių Celsijaus. Tai aktualu ne tik kepant: tokias temperatūras lengvai pasiekia karšta sriuba, padažai, ką tik išvirę makaronai ar košės.

    Praktikoje riziką dažniausiai didina kasdieniai įpročiai, kai šaukštas paliekamas puode kelioms minutėms, remiasi į karšto indo dugną arba ilgai mirksta verdančiame maiste. Vienkartinis trumpas pamaišymas nebūtinai reikšmingas, bet nuolatinis kartojimas per metus ar kelerius gali didinti bendrą ekspoziciją.

    Juoda spalva ir perdirbto plastiko klausimas

    Atskira tema yra juodi plastikai, ypač jei gaminys pagamintas iš perdirbtų žaliavų. Pastaraisiais metais tyrimuose daug dėmesio skiriama rizikai, kad į vartojimo prekes su perdirbtu plastiku gali patekti nepageidaujamos medžiagos, kurios anksčiau buvo naudotos, pavyzdžiui, elektronikos gaminiuose.

    2024 metais žurnale „Chemosphere“ publikuotame tyrime analizuota daugiau kaip 200 juodų vartojimo prekių, o dalyje jų aptikus padidintą bromo kiekį, toliau ieškota bromintų ir fosforo organinių degumą mažinančių priedų. Tyrėjai kėlė prielaidą, kad tokie priedai į dalį gaminių galėjo patekti per perdirbimo grandinę, kai plastikas iš įvairių šaltinių sumaišomas.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog kiekviena juoda mentelė yra pavojinga ar pagaminta iš netinkamos žaliavos. Problema ta, kad vartotojui iš išvaizdos beveik neįmanoma patikimai atskirti aukštos kokybės gaminio nuo tokio, kurio sudėtis ar kilmė kelia daugiau klausimų.

    Ką rodo kontrolė ir ką verta daryti namuose?

    Europos Sąjungos greitojo įspėjimo sistema RASFF periodiškai skelbia pranešimus apie su maistu besiliečiančius gaminius, kai nustatoma neleistina ar per didelė tam tikrų medžiagų migracija. Tarp tokių pranešimų pasitaiko ir dėl nailoninių virtuvės įrankių, pavyzdžiui, dėl pirminių aromatinių aminų ar 4,4’-diaminodifenilmetano migracijos.

    Tai nereiškia, kad parduotuvėse esantys gaminiai nuolat nesaugūs, tačiau primena, jog argumentas „jei parduoda, vadinasi visiškai saugu“ yra pernelyg supaprastintas. Rinka remiasi gamintojų dokumentais, atitikties deklaracijomis ir atrankinėmis patikromis, o dalis problemų išryškėja tik po to, kai produktas jau būna patekęs į namų virtuvę.

    Praktiškiausia taisyklė yra paprasta: juodų plastikinių ar poliamidinių įrankių neverta palikti puode su karštu maistu, ypač ilgiau, nei reikia. Jei įrankis senas, subraižytas, matinis, deformuotas ar turi aiškių lydimosi požymių, jį saugiau pakeisti, o karštiems patiekalams dažniau rinktis nerūdijančio plieno, medinius arba kokybiško maistinio silikono gaminius.

    Ši tema nėra kvietimas panikuoti ar išmesti viską iš stalčiaus. Tai priminimas, kad „nematoma“ rizika virtuvėje dažniausiai kyla ne iš vieno karto, o iš įpročių, temperatūros ir ilgalaikio naudojimo, todėl keli nedideli pokyčiai gali sumažinti nereikalingą kasdienę ekspoziciją.

  • Senuose automobiliuose – iki 360 kg plastiko: ES ruošia naujas taisykles ir tikslus gamintojams

    Senuose automobiliuose – iki 360 kg plastiko: ES ruošia naujas taisykles ir tikslus gamintojams

    Kodėl automobiliuose tiek plastiko?

    Šiuolaikiniuose lengvuosiuose automobiliuose plastikai sudaro apie 14–18 proc. transporto priemonės masės. Tai reiškia, kad vidutiniame automobilyje gali būti iki maždaug 360 kilogramų įvairių polimerų ir jų mišinių.

    Gamintojai plastiką renkasi dėl mažesnio svorio, lengvesnio formavimo ir aerodinamikos sprendimų, taip pat dėl kainos. Tačiau tai, kas patogu gamyboje, vėliau tampa viena sudėtingiausių dalių perdirbant eksploataciją baigusią transporto priemonę.

    Kas nutinka automobiliui po utilizavimo?

    Utilizavimo grandinė dažniausiai prasideda nuo pavojingų ir vertingų dalių išėmimo: akumuliatorių, ratų, katalizatorių, oro pagalvių, eksploatacinių skysčių. Likęs kėbulas ir salonas keliauja į pramoninį smulkintuvą, kur viskas virsta mišria mase.

    Metalus atskirti ir perlydyti palyginti paprasta, o plastikai susimaišo su putplasčiais, tekstile, guma ir dulkėmis. Dalis lengvosios frakcijos, kurioje plastiko itin daug, dažnai sudeginama kaip pramoninis kuras, prarandant žaliavą ir sukuriant papildomas emisijas.

    ES planas: daugiau perdirbto plastiko naujuose automobiliuose

    Europos Sąjungoje svarstomos taisyklės, kurios apimtų visą automobilio gyvavimo ciklą: nuo projektavimo iki utilizavimo. Vienas pagrindinių tikslų – įpareigoti gamintojus didinti perdirbto plastiko dalį naujuose automobiliuose.

    Pagal aptariamas kryptis, praėjus maždaug šešeriems metams nuo taisyklių įsigaliojimo, automobiliuose turėtų būti ne mažiau kaip 20 proc. perdirbto plastiko, o vėliau kartelė galėtų kilti iki 25 proc. Kartu akcentuojamas ir uždarojo ciklo perdirbimas, kai plastikas iš seno automobilio realiai grįžta į naujo gamybą.

    „Plastiko perdirbimas automobilių pramonėje iki šiol vaidino tik nedidelį vaidmenį, vis dar esame labai ankstyvoje stadijoje“, – sakė Miuncheno technikos universiteto profesorius Magnusas Fröhlingas.

    Ką rodo tyrimai: technologijos juda, bet tikslai labai ambicingi

    Miuncheno technikos universiteto mokslininkai vertino, kiek plastiko realiai įmanoma susigrąžinti iš utilizuotų automobilių ir panaudoti dar kartą. Analizuota daugiau nei 400 eksploataciją baigusių automobilių, įskaitant vidaus degimo, hibridinius ir elektrinius modelius.

    Tyrėjai taikė rūšiavimą su jutikliais, veikiančiais vidurinėje infraraudonųjų spindulių srityje, o medžiaga buvo papildomai smulkinama, sijojama ir valoma. Sistema bandė atpažinti dažnus automobiliuose naudojamus plastikus, pavyzdžiui, polipropileną, polikarbonatus, poliamidus ir ABS.

    Didžiausiu praktiniu barjeru tapo tamsūs ir juodi plastikai, kuriuos optinėms sistemoms atpažinti sunkiau. Perdirbimą apsunkina ir priedai, armuojantys pluoštai, daugiasluoksnės dangos bei tai, kad automobiliuose vienu metu naudojama daug skirtingų polimerų variantų.

    Vis dėlto dalį frakcijų pavyko atgauti gana švarių: polipropileno – daugiau nei 26 proc., polikarbonatų – daugiau nei 31 proc., poliamidų – apie 22 proc. ABS atveju rezultatai buvo gerokai prastesni ir siekė apie 5 proc., kas rodo, kad vien universalaus sprendimo visoms medžiagoms kol kas nėra.

    Modeliuojant visos ES mastą iki 2050 metų, viename iš realistiškiausių scenarijų prognozuota, kad plastiko, kuris būtų paimtas iš senų automobilių ir sugrąžintas į naujų gamybą, dalis 2035 metais galėtų siekti apie 3,9 proc. Tai gerokai mažiau nei siekiai, kurie svarstomi politiniu lygmeniu.

    Sprendimas prasideda nuo dizaino ir demontavimo

    Ekspertai pabrėžia, kad vien rūšiavimo įranga problemos neišspręs, jei automobilių konstrukcijos ir medžiagų pasirinkimai išliks tokie patys. Kuo daugiau skirtingų polimerų, priedų ir suklijuotų sluoksnių, tuo brangiau ir sudėtingiau atskirti žaliavas iki tokios kokybės, kad jos vėl tiktų aukštesnės vertės gaminiams.

    Vienas efektyviausių kelių – perdirbimui tinkamų detalių išėmimas prieš smulkinimą, pavyzdžiui, atskirai surenkant kai kuriuos plastikinius elementus. Tačiau rankinis demontavimas yra lėtas ir brangus, todėl plačiai taikomas retai, o didžioji plastiko dalis vis dar nukeliauja į mišrią frakciją.

    Nauda klimatui ir pramonės kryptis

    Tyrėjų vertinimu, pažangesnis plastiko atskyrimas ir grąžinimas į žaliavų ciklą galėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas maždaug 29 proc., lyginant su tuo atveju, kai tos pačios atliekos sudeginamos. Papildoma nauda atsirastų ir dėl mažesnio poreikio gaminti naują plastiką iš iškastinių žaliavų.

    Automobilių pramonė į uždarą medžiagų ciklą žiūri vis rimčiau: didėja investicijos į medžiagų atgavimą, o kartu sparčiai plečiasi ir elektrinių automobilių baterijų perdirbimo infrastruktūra. Vis dėlto plastiko grąžinimas į naujų automobilių gamybą išlieka viena sunkiausių grandžių, kuriai prireiks ir technologinių, ir projektavimo pokyčių.