Kodėl automobiliuose tiek plastiko?
Šiuolaikiniuose lengvuosiuose automobiliuose plastikai sudaro apie 14–18 proc. transporto priemonės masės. Tai reiškia, kad vidutiniame automobilyje gali būti iki maždaug 360 kilogramų įvairių polimerų ir jų mišinių.
Gamintojai plastiką renkasi dėl mažesnio svorio, lengvesnio formavimo ir aerodinamikos sprendimų, taip pat dėl kainos. Tačiau tai, kas patogu gamyboje, vėliau tampa viena sudėtingiausių dalių perdirbant eksploataciją baigusią transporto priemonę.
Kas nutinka automobiliui po utilizavimo?
Utilizavimo grandinė dažniausiai prasideda nuo pavojingų ir vertingų dalių išėmimo: akumuliatorių, ratų, katalizatorių, oro pagalvių, eksploatacinių skysčių. Likęs kėbulas ir salonas keliauja į pramoninį smulkintuvą, kur viskas virsta mišria mase.
Metalus atskirti ir perlydyti palyginti paprasta, o plastikai susimaišo su putplasčiais, tekstile, guma ir dulkėmis. Dalis lengvosios frakcijos, kurioje plastiko itin daug, dažnai sudeginama kaip pramoninis kuras, prarandant žaliavą ir sukuriant papildomas emisijas.
ES planas: daugiau perdirbto plastiko naujuose automobiliuose
Europos Sąjungoje svarstomos taisyklės, kurios apimtų visą automobilio gyvavimo ciklą: nuo projektavimo iki utilizavimo. Vienas pagrindinių tikslų – įpareigoti gamintojus didinti perdirbto plastiko dalį naujuose automobiliuose.
Pagal aptariamas kryptis, praėjus maždaug šešeriems metams nuo taisyklių įsigaliojimo, automobiliuose turėtų būti ne mažiau kaip 20 proc. perdirbto plastiko, o vėliau kartelė galėtų kilti iki 25 proc. Kartu akcentuojamas ir uždarojo ciklo perdirbimas, kai plastikas iš seno automobilio realiai grįžta į naujo gamybą.
„Plastiko perdirbimas automobilių pramonėje iki šiol vaidino tik nedidelį vaidmenį, vis dar esame labai ankstyvoje stadijoje“, – sakė Miuncheno technikos universiteto profesorius Magnusas Fröhlingas.
Ką rodo tyrimai: technologijos juda, bet tikslai labai ambicingi
Miuncheno technikos universiteto mokslininkai vertino, kiek plastiko realiai įmanoma susigrąžinti iš utilizuotų automobilių ir panaudoti dar kartą. Analizuota daugiau nei 400 eksploataciją baigusių automobilių, įskaitant vidaus degimo, hibridinius ir elektrinius modelius.
Tyrėjai taikė rūšiavimą su jutikliais, veikiančiais vidurinėje infraraudonųjų spindulių srityje, o medžiaga buvo papildomai smulkinama, sijojama ir valoma. Sistema bandė atpažinti dažnus automobiliuose naudojamus plastikus, pavyzdžiui, polipropileną, polikarbonatus, poliamidus ir ABS.
Didžiausiu praktiniu barjeru tapo tamsūs ir juodi plastikai, kuriuos optinėms sistemoms atpažinti sunkiau. Perdirbimą apsunkina ir priedai, armuojantys pluoštai, daugiasluoksnės dangos bei tai, kad automobiliuose vienu metu naudojama daug skirtingų polimerų variantų.
Vis dėlto dalį frakcijų pavyko atgauti gana švarių: polipropileno – daugiau nei 26 proc., polikarbonatų – daugiau nei 31 proc., poliamidų – apie 22 proc. ABS atveju rezultatai buvo gerokai prastesni ir siekė apie 5 proc., kas rodo, kad vien universalaus sprendimo visoms medžiagoms kol kas nėra.
Modeliuojant visos ES mastą iki 2050 metų, viename iš realistiškiausių scenarijų prognozuota, kad plastiko, kuris būtų paimtas iš senų automobilių ir sugrąžintas į naujų gamybą, dalis 2035 metais galėtų siekti apie 3,9 proc. Tai gerokai mažiau nei siekiai, kurie svarstomi politiniu lygmeniu.
Sprendimas prasideda nuo dizaino ir demontavimo
Ekspertai pabrėžia, kad vien rūšiavimo įranga problemos neišspręs, jei automobilių konstrukcijos ir medžiagų pasirinkimai išliks tokie patys. Kuo daugiau skirtingų polimerų, priedų ir suklijuotų sluoksnių, tuo brangiau ir sudėtingiau atskirti žaliavas iki tokios kokybės, kad jos vėl tiktų aukštesnės vertės gaminiams.
Vienas efektyviausių kelių – perdirbimui tinkamų detalių išėmimas prieš smulkinimą, pavyzdžiui, atskirai surenkant kai kuriuos plastikinius elementus. Tačiau rankinis demontavimas yra lėtas ir brangus, todėl plačiai taikomas retai, o didžioji plastiko dalis vis dar nukeliauja į mišrią frakciją.
Nauda klimatui ir pramonės kryptis
Tyrėjų vertinimu, pažangesnis plastiko atskyrimas ir grąžinimas į žaliavų ciklą galėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas maždaug 29 proc., lyginant su tuo atveju, kai tos pačios atliekos sudeginamos. Papildoma nauda atsirastų ir dėl mažesnio poreikio gaminti naują plastiką iš iškastinių žaliavų.
Automobilių pramonė į uždarą medžiagų ciklą žiūri vis rimčiau: didėja investicijos į medžiagų atgavimą, o kartu sparčiai plečiasi ir elektrinių automobilių baterijų perdirbimo infrastruktūra. Vis dėlto plastiko grąžinimas į naujų automobilių gamybą išlieka viena sunkiausių grandžių, kuriai prireiks ir technologinių, ir projektavimo pokyčių.
Leave a Reply