CP v2

Tag: Plaučių vėžys

  • Mokslininkai aptiko smogo pėdsaką kraujyje: pokyčiai gali išduoti plaučių vėžį dar prieš diagnozę

    Mokslininkai aptiko smogo pėdsaką kraujyje: pokyčiai gali išduoti plaučių vėžį dar prieš diagnozę

    Oro tarša siejama ne tik su kosuliu ar dusuliu: vis daugiau duomenų rodo, kad ilgalaikis smogo poveikis gali prisidėti prie plaučių vėžio rizikos. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) dar 2013 metais lauko oro taršą ir kietąsias daleles priskyrė žmogui kancerogeniškiems veiksniams.

    Nors rūkymas išlieka svarbiausias plaučių vėžio rizikos veiksnys, jis nepaaiškina visų susirgimų. Dėl to mokslininkai ieško biologinių mechanizmų, kurie paaiškintų, kaip ilgus metus įkvepiami teršalai „įsirašo“ į organizmo procesus.

    2026 metais žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime analizuoti 1 357 žmonių duomenys iš dviejų didelių American Cancer Society projektų. Kraujo mėginiai buvo paimti tada, kai dalyviai dar neturėjo vėžio diagnozės, o vėlesniu laikotarpiu 671 žmogui nustatytas plaučių vėžys.

    Tyrėjai ištyrė 1 138 metabolitus, tai yra mažas molekules, susijusias su organizmo medžiagų apykaita. Taip pat buvo įvertinta dalyvių ilgalaikė ekspozicija keliems pagrindiniams teršalams, įskaitant azoto dioksidą, ozoną, sieros dioksidą, anglies monoksidą ir kietąsias daleles PM10 bei PM2,5.

    Svarbiausia detalė ta, kad kraujas paimtas dar iki diagnozės: vienoje kohortoje vidutinis laikas iki ligos nustatymo siekė septynerius metus, kitoje – dvejus metus. Tai leido ieškoti ankstyvų pokyčių, kurie atsiranda dar iki kliniškai nustatomo vėžio.

    Analizė parodė, kad 522 metabolitai buvo susiję bent su vienu oro teršalu. Iš jų išskirti aštuoni metabolitai, kurie siejosi ir su taršos poveikiu, ir su vėlesne plaučių vėžio rizika.

    Keturi metabolitai, tarp jų gama gliutamilgliutaminas ir fenilacetilgliutaminas, statistiškai „tarpininkavo“ ryšiui tarp PM10, PM2,5 ar ozono poveikio ir plaučių vėžio rizikos. Tai reiškia, kad dalis taršos poveikio rizikai gali būti paaiškinama per šiuos su uždegimu, oksidaciniu stresu ir energijos apykaita siejamus biocheminius kelius.

    „Matuojami kraujo metabolitų pokyčiai gali pasirodyti dar iki to, kai liga tampa diagnozuojama įprastais metodais“, – teigiama tyrimo išvadų apibendrinime.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai dar nėra praktinis kraujo testas, galintis pasakyti, ar konkrečiam žmogui smogas sukels plaučių vėžį. Identifikuoti metabolitai laikomi potencialiais biomarkeriais, kuriuos būtina patvirtinti papildomais tyrimais ir skirtingose populiacijose.

    Tyrimas turi ir ribojimų: taršos poveikis vertintas pagal gyvenamosios vietos duomenis, o metabolominis profilis nustatytas vieną kartą. Be to, dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus ir baltaodžiai, todėl rezultatų pritaikomumą reikia patikrinti įvairesnėse grupėse.

    Ekspertai pabrėžia, kad ši kryptis svarbi visuomenės sveikatai: jei ankstyvi metabolominiai signalai bus patvirtinti, ateityje jie galėtų padėti tiksliau įvertinti aplinkos veiksnių vaidmenį ir geriau identifikuoti didesnės rizikos grupes. Tačiau kol kas pagrindinė žinutė išlieka paprasta: oro tarša nėra vien komforto klausimas, jos poveikis organizmui gali kauptis metų metus.

    Plaučių vėžio prevencijoje vis dar svarbiausios priemonės yra rūkymo atsisakymas, pasyvaus rūkymo vengimas ir kuo mažesnė taršos ekspozicija, ypač didelio užterštumo dienomis. Daliai rizikos grupių taip pat taikomos ankstyvosios patikros programos, pavyzdžiui, mažos dozės kompiuterinė tomografija, kai ją rekomenduoja gydytojai.

  • Mokslininkai rado smogo pėdsaką kraujyje: pokyčiai matomi dar iki plaučių vėžio diagnozės

    Mokslininkai rado smogo pėdsaką kraujyje: pokyčiai matomi dar iki plaučių vėžio diagnozės

    Smogas – ne tik kosulys

    Oro tarša vis dažniau siejama ne vien su pablogėjusia savijauta ar lėtinių kvėpavimo ligų paūmėjimais. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) dar 2013 metais lauko oro taršą ir kietąsias daleles priskyrė prie žmonėms kancerogeniškų veiksnių, o stipriausi įrodymai siejami su plaučių vėžiu.

    Nors rūkymas išlieka svarbiausiu plaučių vėžio rizikos veiksniu, jis nepaaiškina visų susirgimų. Dėl to mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria aplinkos poveikiui, ypač ilgalaikiam smulkiųjų dalelių ir kitų teršalų įkvėpimui.

    Iki šiol buvo aišku, kad tarša gali skatinti uždegimą ir oksidacinį stresą, kai sutrinka pusiausvyra tarp reaktyviųjų dalelių susidarymo ir ląstelių apsaugos mechanizmų. Tačiau tiksliai apčiuopti, kokie išmatuojami biologiniai pokyčiai atsiranda dar gerokai iki ligos, ilgą laiką buvo sudėtinga.

    Kraujo mėginiai paimti dar prieš diagnozę

    2026 metais žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime buvo analizuojami 1 357 dalyvių duomenys iš dviejų didelių American Cancer Society projektų. Kraujo paėmimo metu nė vienam dalyviui nebuvo diagnozuotas vėžys, tačiau vėlesniais metais 671 žmogui nustatytas plaučių vėžys, o 686 dalyviai sudarė kontrolinę grupę.

    Mokslininkai ištyrė 1 138 metabolitus – mažas molekules, kurios atspindi organizmo medžiagų apykaitos procesus. Kartu įvertinta dalyvių ekspozicija šešiems pagrindiniams teršalams, tarp jų anglies monoksidui, azoto dioksidui, kietosioms dalelėms PM10 ir PM2,5, ozonui bei sieros dioksidui.

    Ypač svarbu tai, kad kraujo mėginiai buvo surinkti iki diagnozės. Vienoje kohortoje vidutinis laikas tarp kraujo paėmimo ir plaučių vėžio nustatymo siekė apie septynerius metus, kitoje – apie dvejus metus, todėl atsirado galimybė ieškoti ankstyvų signalų dar iki ligos nustatymo.

    Kokie pokyčiai rasti ir ką tai reiškia

    Analizė parodė, kad 522 metabolitai buvo susiję bent su vienu oro taršos rodikliu. Tuomet išskirti aštuoni metabolitai, kurie siejosi ir su taršos poveikiu, ir su vėlesne plaučių vėžio rizika.

    Dalis šių metabolitų, kaip nurodo autoriai, statistiškai tarpininkavo ryšiui tarp ekspozicijos PM10, PM2,5 ar ozonui ir plaučių vėžio rizikos. Pastebėti pokyčiai atitiko biologinius kelius, susijusius su uždegimu, oksidaciniu stresu, energijos apykaita ir organizmo reakcija į svetimas medžiagas.

    „Svarbiausia, kad išmatuojami metabolomo skirtumai buvo matomi dar iki plaučių vėžio diagnozės, o tai priartina prie biologinio mechanizmo, kaip tarša ilgainiui gali didinti riziką“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Vis dėlto rezultatai nereiškia, kad jau dabar galima atlikti kraujo testą, kuris patikimai pasakytų, ar konkrečiam žmogui smogas sukels plaučių vėžį. Nustatyti metabolitai kol kas laikomi potencialiais biomarkeriais, kuriuos būtina patvirtinti papildomuose tyrimuose.

    Tyrimas turi ir ribotumų: taršos poveikis vertintas remiantis gyvenamosios vietos duomenimis, o metabolominis profilis nustatytas vieną kartą. Be to, dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus ir baltaodžiai, todėl išvadas dar reikia tikrinti įvairesnėse populiacijose.

    Nepaisant to, darbas sustiprina pagrindinę žinutę: smogas nėra vien trumpalaikio diskomforto klausimas. Jo poveikis gali palikti ilgai išliekančių biologinių pėdsakų, kurie išryškėja gerokai anksčiau, nei liga diagnozuojama įprastais būdais.

  • Mokslininkai nustebinti: ši grupė dažniau suserga vėžiu ir dažniau nuo jo miršta

    Didžiosios Britanijos mokslininkai, daugiau nei du dešimtmečius stebėję tūkstančių žmonių sveikatą, nustatė aiškią sąsają: sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis vėžys diagnozuojamas dažniau, o daliai jų didesnė ir mirties nuo onkologinių ligų rizika.

    Analizė atlikta remiantis ilgalaikio EPIC-Norfolk projekto duomenimis. Tyrime buvo vertinta 22 534 dalyvių sveikata, o stebėsena tęsėsi apie 25 metus, todėl tyrėjai galėjo palyginti širdies būklių ir vėžio atvejų dažnį per ilgą laikotarpį.

    Ryškiausias skirtumas išryškėjo lyties pjūvyje. Vyrams, turintiems širdies ir kraujagyslių sutrikimų, bendras vėžio atvejų skaičius buvo didesnis, o mirties nuo onkologinių ligų rizika taip pat dažniau fiksuota būtent vyrų grupėje.

    Labiausiai šis ryšys matytas plaučių ir stemplės vėžio atvejais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai nereiškia, jog širdies ligos tiesiogiai sukelia vėžį, tačiau statistinė sąsaja yra pakankamai nuosekli, kad ją būtų verta vertinti klinikinėje praktikoje.

    „Nustatėme, kad vyrams dažniau pasitaikė tiek vėžio diagnozės, tiek, deja, mirtys nuo jo“, – sakė Aberdyno universiteto gydytojas Tiberiu Pana.

    Kodėl vyrams ryšys stipresnis, kol kas aiškiai neatsakyta. Viena tikėtinų versijų siejama su bendrais rizikos veiksniais, kurie kenkia širdžiai ir kartu didina onkologinių ligų tikimybę, pavyzdžiui, rūkymu, antsvoriu, mažu fiziniu aktyvumu ir alkoholio vartojimu.

    Autoriai atkreipia dėmesį ir į praktinę problemą: širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės dažnai intensyviai stebimi dėl širdies komplikacijų, tačiau vėžio prevencija ir ankstyvas išaiškinimas šioje grupėje gali gauti mažiau dėmesio, nei reikėtų.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda nuosekli prevencija: rūkymo atsisakymas, svorio kontrolė, judėjimas, kraujospūdžio ir cholesterolio korekcija, taip pat dalyvavimas patikrose pagal amžių ir riziką. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie jau turi diagnozuotų širdies ir kraujagyslių ligų.

  • Kodėl vieni rūkaliai suserga vėžiu, o kiti ne: naujas tyrimas atskleidė genetikos vaidmenį

    Kodėl vieni rūkaliai suserga vėžiu, o kiti ne: naujas tyrimas atskleidė genetikos vaidmenį

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Ilgus metus medikai stebi paradoksą: dalis žmonių, kurie rūkė dešimtmečius, niekada nesuserga plaučių vėžiu, o kai kuriems nerūkantiems ši liga vis tiek diagnozuojama. Panašiai ir su oda: ne kiekvienas, daug laiko praleidžiantis saulėje, suserga odos vėžiu.

    Naujas žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas pateikia vieną iš galimų paaiškinimų: net ir palyginti nedideli paveldėti genetiniai skirtumai gali lemti, kaip po DNR pažaidos vystosi navikas. Mokslininkai teigia, kad tai sustiprina argumentus, jog prevencija ir patikros programos ateityje turės labiau atsižvelgti į individualią riziką.

    Kaip genetika keičia naviko raidą

    Tyrėjai aiškinasi ne tik, ar žmogus turi didesnę tikimybę susirgti, bet ir kas vyksta vėžiui formuojantis. Pagrindinė idėja tokia: aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, tabako dūmai ar ultravioletiniai spinduliai, sukelia DNR pažaidas, tačiau paveldėtas genetinis fonas gali nulemti, kurios mutacijos įsitvirtins ir kokiu keliu navikas evoliucionuos.

    Pasak tyrimui vadovavusio mokslininko Duncano Odomo, pirmą kartą pavyko įvertinti, kokiu mastu genetinis fonas veikia mutacijų procesus ir skirtingus naviko vystymosi kelius.

    „Pirmą kartą pavyko parodyti, kiek genetinis fonas lemia ir mutacijų procesus, ir kelius, vedančius į naviko vystymąsi“, – sakė Duncanas Odomas.

    Tyrimo dizainas: vienoda žala, skirtingi rezultatai

    Mokslininkai pasitelkė keturias genetiškai skirtingas pelių linijas, kad modeliuotų įvairovę, panašią į žmonių populiacijoje. Visoms pelėms vienodomis sąlygomis ir tuo pačiu amžiumi buvo skirta identiška dozė kepenis pažeidžiančios kancerogeninės medžiagos dietilnitrozamino, kuris siejamas su DNR pažaida.

    Nors poveikio dozė ir laikas sutapo, vėžys vystėsi skirtingais „evoliuciniais maršrutais“: navikai pasiekdavo panašius biologinius tikslus, tačiau per skirtingas mutacijas ir genetinius pokyčius. Iš viso buvo išanalizuota beveik 600 navikų, kad būtų atkurta jų raidos seka.

    Ką tai gali reikšti patikroms ir gydymui

    Tyrėjų vertinimu, jei tokie dėsningumai pasitvirtintų žmonėms, tai turėtų praktinių pasekmių. Pirma, patikros strategijos galėtų būti labiau pritaikomos pagal paveldėtą riziką, o ne vien pagal amžių ar gyvenimo būdą.

    Antra, paveldėta genetika gali turėti įtakos ir tam, kaip navikai reaguoja į gydymą, ypač į terapijas, susijusias su DNR pažaida, pavyzdžiui, kai kuriuos chemoterapijos ar radioterapijos metodus. Tai dar vienas argumentas, kodėl personalizuota medicina ir tikslinė diagnostika tampa vis svarbesnės.

    „Dar reikia daugiau tyrimų, kad suprastume, ką tai reiškia žmonėms, tačiau šis rezultatas gali pakeisti mūsų supratimą apie vėžio pradžią ir padėti kurti tikslesnius būdus su juo kovoti“, – sakė Samas Godfrey.

  • Medikai įspėja: šis įprotis greitai naikina plaučius – pasekmės gali būti mirtinos

    Plaučiai kasdien be perstojo aprūpina organizmą deguonimi, tačiau viena plačiai paplitusi priklausomybė sparčiai silpnina jų funkciją. Gydytojai pabrėžia, kad rūkymas išlieka vienu svarbiausių išvengiamų veiksnių, didinančių lėtinių ir mirtinų ligų riziką.

    Cigarečių dūmuose yra tūkstančiai cheminių medžiagų, tarp jų ir kancerogenai, galintys pažeisti ląsteles bei skatinti genetinius pokyčius. Ilgainiui tai siejama su didesne plaučių vėžio ir kitų onkologinių susirgimų tikimybe.

    Rūkymas taip pat nuolat dirgina kvėpavimo takų gleivinę, palaiko uždegimą ir gali ardyti alveoles, kurios yra atsakingos už dujų apykaitą. Dėl šių pokyčių mažėja plaučių elastingumas, o žmogus pradeda dusti net ramybės būsenoje.

    Medikai rūkymą įvardija kaip pagrindinį rizikos veiksnį lėtinei obstrukcinei plaučių ligai, kuri dažnai vystosi nepastebimai ir progresuoja metų metus. Šiai būklei būdingas lėtinis kosulys, skrepliavimas, švokštimas ir vis prastėjanti fizinio krūvio tolerancija.

    Žala neapsiriboja vien rūkančiuoju: pasyvus rūkymas didina kvėpavimo takų ligų riziką aplinkiniams, ypač vaikams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms. Kuo daugiau dūmų patalpose ar automobilyje, tuo didesnė toksinių dalelių koncentracija ir ilgalaikės pasekmės.

    Rūkymas silpnina ir natūralią plaučių apsaugą nuo infekcijų, todėl gali dažnėti bronchitai, pneumonijos, o rizikos grupėms didėja ir sunkių komplikacijų tikimybė. Be to, tabako dūmų toksinai veikia visą organizmą, didindami širdies ir kraujagyslių ligų, įskaitant infarktą ir insultą, riziką.

    „Vienintelis patikimas būdas sustabdyti žalą yra visiškai mesti rūkyti, o nauda sveikatai prasideda greitai“, – sako gydytojai.

    Specialistai primena, kad metimas rūkyti turi apčiuopiamą poveikį net ir ilgai rūkiusiems žmonėms: gerėja kvėpavimas, mažėja uždegiminiai procesai, o ilgalaikėje perspektyvoje krenta sunkių ligų rizika. Jei mesti sunku, rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, kurie gali pasiūlyti įrodymais grįstą pagalbą.

  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.

  • Gydytojai įspėja: ši vėžio forma progresuoja žaibiškai – simptomai dažnai nepastebimi

    Viena agresyviausių onkologinių ligų, kuri dažnai nustatoma per vėlai, yra kasos vėžys. Specialistai pabrėžia, kad šios ligos pavojus slypi ne tik greitame progresavime, bet ir tame, jog ankstyvose stadijose ji neretai nesukelia aiškių, specifinių simptomų.

    Kasos vėžio prognozės daugeliu atvejų būna prastesnės nei kitų dažnų vėžio formų, nes liga dažnai diagnozuojama jau pažengusi. Dalis pacientų į medikus kreipiasi tik tada, kai atsiranda ryškesni požymiai, o navikas būna išplitęs į aplinkinius audinius ar organus.

    Ankstyvieji simptomai dažniausiai būna neryškūs: nepaaiškinamas svorio kritimas, apetito stoka, pilvo diskomfortas, pykinimas ar nugaros skausmas. Šiuos požymius žmonės neretai sieja su virškinimo sutrikimais, stresu ar kitomis dažnesnėmis būklėmis, todėl prarandamas brangus laikas.

    Vėlesnėse stadijose gali pasireikšti gelta, patamsėjęs šlapimas, pašviesėjusios išmatos, stipresnis skausmas viršutinėje pilvo dalyje, taip pat naujai išsivystęs cukrinis diabetas ar staiga pablogėjusi jo kontrolė. Tokie požymiai laikomi rimtu signalu nedelsti ir kreiptis į gydytoją, nes jie gali rodyti tulžies latakų užspaudimą ar kitus su kasos pažeidimu susijusius pokyčius.

    Gydymo rezultatus apsunkina ir biologinės naviko ypatybės. Kasos navikai neretai turi tankų audinių „barjerą“, kuris gali mažinti kai kurių vaistų patekimą į naviką ir silpninti sisteminio gydymo efektyvumą, todėl dažnai taikomas kelių metodų derinys: chirurginis gydymas, chemoterapija, spindulinė terapija ar tikslinė terapija, kai ji tinkama pagal naviko genetinius požymius.

    Medikai taip pat išskiria ir kitas itin agresyvias onkologines ligas, tarp jų – glioblastomą. Tai aukšto piktybiškumo galvos smegenų navikas, kuris linkęs sparčiai augti ir infiltruoti aplinkinius audinius, o net ir po gydymo dažnai atsinaujina, todėl gydymas paprastai būna sudėtingas ir reikalaujantis kelių specialybių komandos.

    Prie greitai progresuojančių vėžio formų priskiriamas ir smulkialąstelinis plaučių vėžys, dažnai siejamas su rūkymu ir pasižymintis ankstyvu išplitimu. Taip pat minėtina ūminė mieloidinė leukemija – kraujodaros sistemos piktybinė liga, kuri gali vystytis greitai ir per trumpą laiką sukelti gyvybei pavojingas komplikacijas, jei gydymas nepradedamas nedelsiant.

    Ekspertai akcentuoja, kad pagrindinė problema, kalbant apie šias ligas, yra ankstyvos diagnostikos trūkumas ir nespecifiniai simptomai. Dėl to ypač svarbu atkreipti dėmesį į organizmo siunčiamus signalus, reguliariai tikrintis sveikatą, o turint rizikos veiksnių, tokių kaip rūkymas, nutukimas, lėtinis pankreatitas ar šeiminė onkologinių ligų istorija, su šeimos gydytoju aptarti individualų stebėsenos planą.

    Nors medicinoje sparčiai diegiami nauji diagnostikos ir gydymo sprendimai, įskaitant personalizuotą gydymą ir klinikinius tyrimus, daugeliu atvejų lemiamas veiksnys išlieka laikas. Kuo anksčiau liga įtariama ir patvirtinama, tuo daugiau atsiranda realių gydymo galimybių ir didesnė tikimybė pasiekti geresnį rezultatą.

  • Tai nustebins: vaisiai ir daržovės siejami su plaučių vėžio rizika – kaltinami pesticidai

    Plaučių vėžys ilgą laiką buvo siejamas su amžiumi ir rūkymu, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia atvejai tarp jaunesnių nerūkančių žmonių. Naujas tyrėjų aptariamas paaiškinimas nukreipia žvilgsnį į galimą, bet sunkiai pastebimą veiksnį – pesticidų likučius maiste.

    Pietų Kalifornijos universiteto Norriso kompleksinio vėžio centro mokslininkai pristatė hipotezę, kad didesnis neekologiškų vaisių, daržovių ir pilno grūdo produktų vartojimas kai kuriais atvejais gali būti susijęs su didesne plaučių vėžio rizika. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiausias įtariamas mechanizmas yra ilgalaikis žemų dozių pesticidų poveikis.

    „Matome augantį plaučių vėžio atvejų skaičių tarp nerūkančių jaunų žmonių, todėl ieškome aplinkos veiksnių, kurie galėtų prisidėti prie rizikos“, – sakė tyrimui vadovavęs gydytojas onkologas Jorge Nieva.

    Pasak tyrėjų, neekologiškai užaugintuose produktuose dažniau nustatomi didesni pesticidų likučių kiekiai nei kitose maisto grupėse. Tai nebūtinai reiškia, kad pats vaisių ar daržovių vartojimas yra problema, tačiau keliama prielaida, jog daliai žmonių lemiamas gali būti būtent cheminių medžiagų foninis poveikis ilgą laiką.

    Tyrime taip pat atkreiptas dėmesys į profesinę riziką: žmonės, kurie dirba žemės ūkyje ar kituose sektoriuose ir reguliariai kontaktuoja su pesticidais, kai kuriuose ankstesniuose stebėjimuose turėjo didesnius plaučių vėžio rodiklius. Tyrėjai tai vertina kaip papildomą argumentą, kad pesticidų poveikis gali būti vienas iš veiksnių, vertų gilesnio nagrinėjimo.

    Atskira tyrimo dalis pabrėžia lyčių skirtumus: nerūkančioms moterims plaučių vėžys nustatomas dažniau nei to paties amžiaus vyrams. Tyrėjai pažymi, kad analizuotoje imtyje moterys vidutiniškai vartojo daugiau vaisių ir daržovių, tačiau tai savaime dar neįrodo priežastinio ryšio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kol kas kalbama apie galimą sąsają, o ne įrodytą priežastį. Kad ryšys būtų patikimai patvirtintas, reikalingi išsamesni tyrimai, įskaitant tiesioginį pesticidų poveikio vertinimą žmonėms, pavyzdžiui, matuojant metabolitų ar kitų žymenų kiekius kraujo ar šlapimo mėginiuose.