Smogas – ne tik kosulys
Oro tarša vis dažniau siejama ne vien su pablogėjusia savijauta ar lėtinių kvėpavimo ligų paūmėjimais. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) dar 2013 metais lauko oro taršą ir kietąsias daleles priskyrė prie žmonėms kancerogeniškų veiksnių, o stipriausi įrodymai siejami su plaučių vėžiu.
Nors rūkymas išlieka svarbiausiu plaučių vėžio rizikos veiksniu, jis nepaaiškina visų susirgimų. Dėl to mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria aplinkos poveikiui, ypač ilgalaikiam smulkiųjų dalelių ir kitų teršalų įkvėpimui.
Iki šiol buvo aišku, kad tarša gali skatinti uždegimą ir oksidacinį stresą, kai sutrinka pusiausvyra tarp reaktyviųjų dalelių susidarymo ir ląstelių apsaugos mechanizmų. Tačiau tiksliai apčiuopti, kokie išmatuojami biologiniai pokyčiai atsiranda dar gerokai iki ligos, ilgą laiką buvo sudėtinga.
Kraujo mėginiai paimti dar prieš diagnozę
2026 metais žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime buvo analizuojami 1 357 dalyvių duomenys iš dviejų didelių American Cancer Society projektų. Kraujo paėmimo metu nė vienam dalyviui nebuvo diagnozuotas vėžys, tačiau vėlesniais metais 671 žmogui nustatytas plaučių vėžys, o 686 dalyviai sudarė kontrolinę grupę.
Mokslininkai ištyrė 1 138 metabolitus – mažas molekules, kurios atspindi organizmo medžiagų apykaitos procesus. Kartu įvertinta dalyvių ekspozicija šešiems pagrindiniams teršalams, tarp jų anglies monoksidui, azoto dioksidui, kietosioms dalelėms PM10 ir PM2,5, ozonui bei sieros dioksidui.
Ypač svarbu tai, kad kraujo mėginiai buvo surinkti iki diagnozės. Vienoje kohortoje vidutinis laikas tarp kraujo paėmimo ir plaučių vėžio nustatymo siekė apie septynerius metus, kitoje – apie dvejus metus, todėl atsirado galimybė ieškoti ankstyvų signalų dar iki ligos nustatymo.
Kokie pokyčiai rasti ir ką tai reiškia
Analizė parodė, kad 522 metabolitai buvo susiję bent su vienu oro taršos rodikliu. Tuomet išskirti aštuoni metabolitai, kurie siejosi ir su taršos poveikiu, ir su vėlesne plaučių vėžio rizika.
Dalis šių metabolitų, kaip nurodo autoriai, statistiškai tarpininkavo ryšiui tarp ekspozicijos PM10, PM2,5 ar ozonui ir plaučių vėžio rizikos. Pastebėti pokyčiai atitiko biologinius kelius, susijusius su uždegimu, oksidaciniu stresu, energijos apykaita ir organizmo reakcija į svetimas medžiagas.
„Svarbiausia, kad išmatuojami metabolomo skirtumai buvo matomi dar iki plaučių vėžio diagnozės, o tai priartina prie biologinio mechanizmo, kaip tarša ilgainiui gali didinti riziką“, – teigiama tyrimo išvadose.
Vis dėlto rezultatai nereiškia, kad jau dabar galima atlikti kraujo testą, kuris patikimai pasakytų, ar konkrečiam žmogui smogas sukels plaučių vėžį. Nustatyti metabolitai kol kas laikomi potencialiais biomarkeriais, kuriuos būtina patvirtinti papildomuose tyrimuose.
Tyrimas turi ir ribotumų: taršos poveikis vertintas remiantis gyvenamosios vietos duomenimis, o metabolominis profilis nustatytas vieną kartą. Be to, dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus ir baltaodžiai, todėl išvadas dar reikia tikrinti įvairesnėse populiacijose.
Nepaisant to, darbas sustiprina pagrindinę žinutę: smogas nėra vien trumpalaikio diskomforto klausimas. Jo poveikis gali palikti ilgai išliekančių biologinių pėdsakų, kurie išryškėja gerokai anksčiau, nei liga diagnozuojama įprastais būdais.
Leave a Reply