CP v2

Tag: Plėšrieji paukščiai

  • Indijos vėjo parkas netikėtai pakeitė ekosistemą: plėšrūnų mažiau, smulkūs žinduoliai suklestėjo

    Indijos vėjo parkas netikėtai pakeitė ekosistemą: plėšrūnų mažiau, smulkūs žinduoliai suklestėjo

    Indijos Karnatakos lygumose jau daug metų veikiantys vėjo parkai tiekia elektrą, tačiau kartu keičia vietos gamtą. Tyrėjai fiksuoja ne tik pavienius gyvūnų susidūrimus su turbinomis, bet ir platesnį poveikį visai mitybos grandinei.

    Ilgainiui teritorijose prie turbinų sumažėjo plėšriųjų paukščių aktyvumas, o kai kur jų aptinkama rečiau nei gretimuose plotuose be įrenginių. Tuo pat metu ant žemės daugėja smulkių žinduolių ir kai kurių antžeminių paukščių, kuriems anksčiau šiose vietose tekdavo labiau saugotis.

    Kas keičiasi vėjo parkuose?

    Mokslininkai, tyrę paukščių ir žinduolių pasiskirstymą centrinėje Karnatakoje 2016–2018 metais, nustatė skirtumus tarp teritorijų su turbinomis ir kontrolinių vietovių. Bendras rūšių skaičius ir kai kurių paukščių gausa buvo didesni vietose, kur vėjo jėgainių nėra.

    Vėjo parkų aplinkoje dalis rūšių vengia maitintis, perėti ar nakvoti dėl trikdymo, triukšmo ir nuolatinio judesio. Prie rizikų prisideda ir susidūrimai su mentėmis, ypač pavojingi didesniems, lėčiau besidauginantiems plėšriesiems paukščiams.

    Kodėl suklesti smulkūs gyvūnai?

    Kai plėšrūnų mažiau, susidaro vadinamasis „ekologinis vakuumas“: grobio rūšims sumažėja spaudimas. Tokiose sąlygose smulkūs žinduoliai ir ant žemės gyvenantys paukščiai gali dažniau maitintis atvirose vietose, ilgiau išbūti teritorijoje ir greičiau gausėti.

    Šis procesas primena grandininę reakciją, kai pokytis viršutinėje mitybos grandinės dalyje persiduoda žemyn. Rezultatas – vietovė prie turbinų tampa savotiška saugesne zona toms rūšims, kurios paprastai yra plėšrūnų taikinys.

    Ką tai reiškia žaliajai energetikai?

    Vėjo energetika išlieka svarbi mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad projektus būtina derinti su biologinės įvairovės apsauga. Praktikoje tai reiškia tinkamesnį vietų parinkimą, jautrių buveinių vengimą ir priemones, mažinančias paukščių susidūrimus.

    Tyrėjų įžvalgos rodo, kad vėjo parkų poveikis gali būti ne tik tiesioginis, bet ir struktūrinis: keičiasi rūšių santykiai ir vietos ekosistemos pusiausvyra. Todėl planuojant naujus parkus vis svarbesni tampa ilgalaikiai stebėjimai ir poveikio gamtai vertinimas.

  • Černobylio rezervate užfiksuoti jūrinio erelio jaunikliai: kodėl šiemet perėjimas vėlavo

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos rezervate šį pavasarį keliuose jūrinio erelio lizduose užfiksuoti jaunikliai. Rezervato specialistai, stebėdami lizdus dronu, aptiko skirtingo amžiaus jauniklių ir viename lizde dar likusį kiaušinį, rodantį, kad perėjimas vyko nevienodu tempu.

    Vienas jauniklis, aptiktas prie Domantovo salos, buvo maždaug 25 dienų amžiaus ir jau tvirtai laikėsi lizde. Kitoje vietoje, į pietus nuo Otaševo kaimo, rastas maždaug savaitės jauniklis, o šalia jo dar buvo vienas kiaušinis, todėl tikėtina, kad dalis porų perėjimą pradėjo vėliau.

    Dar vienas lizdas patikrintas netoli Kupovato kaimo, kur augo apie mėnesio amžiaus jauniklis. Tuo metu prie Lelyvo kaimo esantis lizdas, kuris pernai buvo likęs tuščias dėl elektros perdavimo linijos įrengimo darbų, ir šiemet jauniklių neturėjo, tačiau gretimame lizde jau buvo matyti jauniklių požymių.

    „Šiemet jūriniai ereliai perėti pradėjo vėliau nei įprastai, o tam įtakos galėjo turėti atšiauresnė žiema ir užsitęsęs šaltas pavasaris“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Jūrinis erelis yra viena didžiausių plėšriųjų Eurazijos paukščių rūšių, o suaugusių paukščių atpažinimo ženklas yra baltas uodegos galas. Šis plėšrūnas dažniausiai laikosi prie vandens telkinių, kur gausu žuvies, o lizdus suka aukštuose medžiuose, stengdamasis rinktis mažiau trikdomas vietas.

    Istoriškai rūšies populiacija daugelyje Europos regionų buvo smarkiai sumažėjusi dėl persekiojimo ir cheminių medžiagų poveikio, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriose šalyse stebimas atsikūrimas. Ornitologai pabrėžia, kad sėkmingas perėjimas priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo ramybės perėjimo teritorijose, pakankamos maisto bazės bei žmogaus veiklos intensyvumo netoliese.

    Černobylio zona, nors ir siejama su radiacine tarša, daliai laukinių gyvūnų tapo vieta, kur mažesnis nuolatinis žmonių trikdymas leidžia veistis ir dideliems plėšriesiems paukščiams. Stebėsena dronais tokiuose plotuose laikoma praktišku sprendimu, nes leidžia įvertinti perėjimo sėkmę kuo mažiau artinantis prie lizdų.

  • Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Mįslė urvuose: neandertaliečiai galėjo garbinti plėšriuosius paukščius – pėdsakai siekia 175 000 metų

    Archeologų radiniai iš kelių Europos urvų vis dažniau kelia klausimą, ar neandertaliečiai turėjo sudėtingesnį simbolinį pasaulį, nei ilgai manyta. Tyrėjai fiksuoja selektyvų plėšriųjų paukščių kaulų apdorojimą, ypač ten, kur išryškėja aiškūs akmeniniais įrankiais padarytų pjūvių pėdsakai.

    Skirtingose vietovėse kartojasi panašus motyvas: randami erelių, grifų ar varninių paukščių sparnų kaulai, o taip pat nagai, kurių pašalinimas atrodo tikslingas. Mokslininkai tokį elgesį sieja su galimu plunksnų ar nagų naudojimu kaip puošmenų, statuso ženklų arba ritualinių atributų.

    Vienas dažniausiai aptariamų pavyzdžių yra Fumane urvas Italijoje, kur aptiktas plėšriųjų paukščių sparnų kaulų telkinys, interpretuojamas kaip ne atsitiktinis maisto likutis. Panašiai Ispanijos Cova Negra vietovėje aprašyti radiniai, kuriuose išsiskiria specifinis, išrankus tam tikrų paukščio dalių pasirinkimas.

    Šios hipotezės dažnai lyginamos su vėlesnėmis žmonių kultūromis, kur erelis tapo dangaus, galios ir sakralumo simboliu. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tiesioginio įrodymo apie organizuotą religiją nėra, o kalbama veikiau apie ankstyvas simbolines praktikas, kurios galėjo apimti kūno puošybą ir bendruomenines reikšmes.

    Bruniquel urvo paslaptis

    Dar daugiau diskusijų kelia Prancūzijoje esantis Bruniquel urvas, kuriame aptiktos į apskritimus sukrautos sulaužytų stalagmitų konstrukcijos. Datavimas rodo, kad jos gali būti maždaug 175 000 metų senumo, todėl priskiriamos laikotarpiui gerokai iki Homo sapiens paplitimo Europoje.

    Tokio masto statinys, esantis giliai urve, reiškia planavimą, bendrą darbą ir ugnies naudojimą sudėtingoje aplinkoje. Dalis mokslininkų tai laiko svariu argumentu, kad neandertaliečiai gebėjo koordinuotai veikti ir kurti erdves, kurios galėjo turėti ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją.

    Ką iš tiesų leidžia sakyti įrodymai?

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama atsargumo būtinybė: pjūvių žymės ir atrinktų kūno dalių rinkiniai rodo elgesį, kurio ne visada paaiškina vien mityba. Tačiau šie duomenys nėra vienareikšmis įrodymas apie kultą, nes alternatyvūs paaiškinimai gali apimti amatų praktiką ar utilitarinį plunksnų naudojimą.

    Vis dėlto bendra kryptis aiški: neandertaliečių įvaizdis moksle per pastaruosius dešimtmečius smarkiai pasikeitė. Vis daugėja požymių, kad jie galėjo turėti simbolinės komunikacijos elementų, puošybos tradicijų ir sudėtingesnių socialinių praktikų, nei buvo įsivaizduojama anksčiau.

  • Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Kaip atpažinti pelkinį lingį: didžiausias lingių genties plėšrūnas ir jo medžioklės ženklai

    Didelis plėšrus paukštis virš pelkių

    Pelkinis lingys yra didžiausias savo genties atstovas, lengvai atpažįstamas pagal lėtą, žemai virš žemės sklendžiantį skrydį. Suaugę paukščiai dažniausiai užauga maždaug 48–62 centimetrų ilgio, o sparnų mostas gali viršyti 140 centimetrų.

    Jo siluetas atrodo liesas ir „ilgas“: ilgos kojos, gana platus sparnas ir skrydyje aiškiai matoma V formos laikysena, kai sparnai lengvai pakelti į viršų. Toks skrydis leidžia tiksliai „šukuoti“ teritoriją, ieškant grobio net menkiausiuose žolės judesiuose.

    Plunksnos, svoris ir skirtumai

    Pelkinio lingio nugaros plunksnos dažniausiai tamsiai rudos, su šviesesniais raštais, o apatinė kūno dalis būna šviesesnė. Vienas pastebimiausių požymių yra beveik balta dėmė ties uodegos pamatu, kuri ypač gerai matoma skrydžio metu.

    Patelės paprastai būna didesnės už patinus, todėl dydis gali padėti atskirti lytis stebint paukščius gamtoje. Šių plėšriųjų paukščių kūno masė dažniausiai svyruoja maždaug nuo 580 iki 1 100 gramų.

    Kur gyvena ir kuo minta

    Pelkinis lingys yra specializuotas atvirų ir drėgnų vietovių medžiotojas, todėl dažniausiai sutinkamas pelkėse, šlapynėse, pievose ir atvirose agrarinėse teritorijose. Jis gerai prisitaiko ir prie žmogaus keičiamo kraštovaizdžio, todėl neretai stebimas ganyklose ar ūkinėse vietovėse.

    Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, ropliais ir vabzdžiais, o išgyvenamumą didina tai, kad neatsisako ir dvėselienos. Medžiodamas pelkinis lingys skrenda labai žemai, atidžiai stebi žolynus, o pastebėjęs grobį staigiai neria žemyn ir sugriebia jį nagais.

    Lizdus šis plėšrūnas dažniausiai krauna ant žemės, tankioje pelkių augalijoje, todėl jie gali būti pažeidžiami ir plėšrūnų, ir žmogaus veiklos. Patelė paprastai sudeda kelis kiaušinius, o jaunikliai kelias savaites būna visiškai priklausomi nuo tėvų.

    Stebėtojams svarbu prisiminti, kad stiprus trikdymas gali baigtis tuo, jog suaugę paukščiai palieka lizdą. Dėl to, aptikus perėjimo vietą, rekomenduojama laikytis atstumo ir vengti pakartotinių apsilankymų toje pačioje teritorijoje.