CP v2

Tag: Povandeninė archeologija

  • Prie Sicilijos aptiktas romėnų laivo sudužimas: jūros dugne rasta šimtai amforų

    Prie Sicilijos aptiktas romėnų laivo sudužimas: jūros dugne rasta šimtai amforų

    Prie Sicilijos krantų, netoli Mazara del Vallo miesto, aptiktas romėnų laikų laivo sudužimas, kurio radiniai jau vadinami vienu reikšmingiausių pastarųjų metų povandeninės archeologijos atradimų Italijoje. Laivas, kaip nurodo Italijos kultūros institucijos, tikėtina datuojamas laikotarpiu tarp 2 ir 1 amžiaus prieš Kristų.

    Nuolaužos yra maždaug už trijų jūrmylių nuo kranto, apie 46 metrų gylyje. Toks gylis laikomas pasiekiamu specializuotoms narų komandoms, tačiau tyrimams vis dažniau pasitelkiama ir nuotolinė įranga, leidžianti tiksliai fiksuoti objektų padėtį bei sumažinti riziką radiniams.

    Kas rasta jūros dugne?

    Italijos kultūros ministerija skelbia, kad jūros dugne aptikta šimtai amforų, daugiausia priskiriamų Dressel 1A tipui. Tokios amforos plačiai siejamos su romėnų prekyba Viduržemio jūroje ir dažnai naudotos gabenti vyną bei kitus produktus.

    Be keramikos, identifikuotos ir dvi švininės inkarų dalys, taip pat dar viena iš švino pagaminta konstrukcija. Tokie radiniai gali padėti tiksliau nustatyti laivo konstrukcijos ypatybes, krovinio pobūdį ir galimą maršrutą.

    Tyrimai tęsis, teritorija bus saugoma

    Italijos kultūros ministras Alessandro Giuli pabrėžė, kad tai išskirtinis atradimas, atskleidžiantis senovės jūrų prekybos mastą ir maršrutus, kuriais Viduržemio jūra tapo civilizacijų sankirta. Pasak jo, tolesni darbai leis atkurti istoriją ne tik mokslo bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei.

    „Jūra ir toliau grąžina brangius mūsų istorijos fragmentus, o Mazara del Vallo laivo sudužimas pasakoja apie žmones, maršrutus ir prekybą, pavertusią Viduržemio jūrą civilizacijų kryžkele“, – sakė Alessandro Giuli.

    Atradimas nustatytas po bendros patikros, kurią atliko Carabinieri Kultūros paveldo apsaugos padalinys Palerme, Sicilijos regiono Jūros superintendencija ir Carabinieri povandeninis padalinys Mesinoje. Pranešama, kad tyrimus paskatino privačių asmenų pateikta informacija, o operaciją papildomai rėmė patrulinis laivas iš Trapanio.

    Dabar vietovė bus toliau dokumentuojama, siekiant atkurti archeologinį kontekstą ir parengti apsaugos priemones. Praktikoje tai paprastai reiškia tikslius fotogrametrinius matavimus, radinių žymėjimą, būklės vertinimą ir sprendimus, ar objektus palikti vietoje, ar dalį jų kelti konservavimui.

    Dar vienas radinys netoli Sicilijos

    Vos prieš kelias dienas netoli Sicilijos paskelbta ir apie kitokio pobūdžio atradimą: prie Panarea salos, Eolų salyne, po vandeniu identifikuotas didelis krateris ir nauji hidroterminiai šaltiniai. Šie duomenys svarbūs vertinant povandeninio vulkaninio komplekso raidą ir galimus aktyvumo scenarijus.

    Nurodoma, kad struktūra yra maždaug vienos jūrmylės atstumu į šiaurės rytus nuo Panarea, 60–80 metrų gylyje. Kraterio matmenys įspūdingi, apie 100 metrų ilgio ir 60 metrų pločio, o šalia fiksuotos dujų emisijos iš jūros dugno.

  • Prie Graikijos rado 2 400 metų senumo laivą: šimtai amforų išliko stulbinamai tvarkingai

    Prie Graikijos rado 2 400 metų senumo laivą: šimtai amforų išliko stulbinamai tvarkingai

    Egėjo jūroje, netoli Andro salos, povandeniniai archeologai aptiko antikinio prekybinio laivo nuolaužas, datuojamas V amžiaus pabaiga arba IV amžiaus pradžia prieš mūsų erą. Didžiausią susidomėjimą kelia krovinys: dugne išliko apie 600–650 amforų, kurios guli beveik tokia tvarka, kokia buvo sudėtos laivo triume.

    Radavietė yra regione, kuris senovėje buvo viena svarbiausių jūrinių jungčių tarp žemyninės Graikijos, Kikladų salų ir Mažosios Azijos pakrančių. Ši atkarpa jūrininkams garsėjo pavojingomis srovėmis ir stipriais vėjais, todėl nenuostabu, kad čia randama daug įvairių laikotarpių nuolaužų.

    Amforos išsidėsčiusios taisyklingomis eilėmis, todėl tyrėjai gali tiksliau atkurti, kaip buvo paskirstytas krovinys ir kokio dydžio galėjo būti laivas. Nors medinės korpuso dalys per šimtmečius daugiausia suiro, toks krovinio „pėdsakas“ leidžia spręsti apie laivo konstrukciją ir krovos principus.

    Ką gali atskleisti amforų kilmė?

    Pirminiai vertinimai rodo, kad amforos galėjo būti pagamintos skirtinguose graikų pasaulio centruose. Tai reikštų, kad laivas greičiausiai neplukdė prekių tik iš vieno uosto į kitą, o buvo platesnio prekybos tinklo dalis, sustodavusi keliuose taškuose ir gabendavusi įvairių regionų produkciją.

    Antikoje amforos buvo pagrindinė taros rūšis vertingoms prekėms: vynui, alyvuogių aliejui, žuvies produktams ir kitiems maisto gaminiams. Jų forma buvo pritaikyta tankiai ir stabiliai sudėti triume, kad krovinys išliktų kuo saugesnis net ilgesnėse kelionėse.

    Tolesnė keraminių indų analizė gali padėti nustatyti tikslesnes gamybos vietas, o kartu ir galimus maršrutus. Skirtingi dirbtuvių centrai turėjo savitą formų „parašą“: proporcijas, kaklelio ir ąselių sprendimus, molio sudėtį bei gamybos technologiją, todėl amforos dažnai tampa patikimais prekybos ryšių žymekliais.

    Ar amforose dar liko turinio pėdsakų?

    Ne mažiau intriguojanti dalis yra tai, kas galėjo būti amforų viduje. Net jei originalūs produktai seniai sunyko, šiuolaikinė cheminė analizė neretai aptinka mikroskopinius organinių medžiagų pėdsakus, leidžiančius atsekti, ar inde buvo vynas, aliejus, derva ar kiti mišiniai.

    Kol kas pagrindinis dėmesys skiriamas kruopščiai dokumentacijai: radavietė fiksuojama aukštos raiškos nuotraukomis, fotogrametrija ir trimatiais skaitmeniniais modeliais. Tik užbaigus šį etapą paprastai sprendžiama, ar verta kelti atskirus radinius, nes kiekvienas iškėlimas kelia ir konservavimo, ir paveldo apsaugos rizikų.

    Povandeniniai laivų kapinynai mokslininkams itin vertingi tuo, kad jūros dugne objektai dažnai išlieka mažiau paliesti žmogaus veiklos nei sausumos radavietėse. Dėl to vienas toks radinys gali pateikti retai išlikusį, beveik „užšaldytą“ antikinės prekybos momentą.

  • Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie pietinių Kroatijos krantų, netoli Mljeto salos, archeologai baigė vieno įspūdingiausių pastarojo meto povandeninių tyrimų etapų. Iš ankstyvųjų viduramžių laikų datuojamo bizantiško laivo nuolaužų iškelta daugiau kaip 600 gramų aukso, o toks kiekis Viduržemio jūroje laikomas išskirtiniu.

    Tarp radinių minimos auksinės monetos, prabangios diržų sagties detalės, inkrustuotos brangakmeniais ir perlais, bei ypač dėmesį patraukęs auksinis signetinis žiedas. Tyrėjai nurodo, kad žiede pavaizduotas Bizantijos imperatorius, todėl tai vargu ar galėjo būti eilinio pirklio daiktas.

    Kas slypėjo laive?

    Tyrimų komanda, dirbusi kelis sezonus, nuosekliai dokumentavo radavietę ir iškėlė ne tik brangenybes. Tarp nuolaužų aptikta amforų, keramikos, girnų akmenų, žvejybos reikmenų ir net stalo žaidimų detalių, leidžiančių spręsti apie kasdienį kelionės gyvenimą.

    Išlikusios konstrukcijos dalys rodo, kad laivas galėjo būti apie 18 metrų ilgio ir gabenti iki 60 tonų krovinį. Vis dėlto amforų rasta gerokai mažiau, nei tikėtasi tokio dydžio prekybiniame laive, todėl stiprėja versija, kad pagrindinis reiso tikslas buvo ne masinių prekių gabenimas, o žmonių ir ypač brangaus krovinio transportavimas.

    Kelionė, kuri baigėsi katastrofa

    Radinių analizė leidžia spėti, kad laivas nuskendo VII amžiuje arba VIII amžiaus pradžioje – laikotarpiu, kai Bizantijos imperija išgyveno politinius sukrėtimus ir karinius konfliktus. Būtent tuo metu Viduržemio jūros maršrutai tapo pavojingesni, o dideliems kroviniams ir svarbiems keleiviams reikėjo geresnės apsaugos.

    Mokslininkai neatmeta, kad laivas galėjo išplaukti iš Konstantinopolio ir keliauti link Ravenos – svarbaus Bizantijos atramos taško Italijoje. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, nuolaužos taptų itin reikšmingu liudijimu apie tuometines elito keliones ir ryšių tinklą, jungusį Rytus su Vakarais.

    Kodėl šis radinys toks svarbus?

    Tokio turtingumo ankstyvųjų viduramžių laivų nuolaužos yra reta sėkmė, nes brangūs metalai dažnai būdavo išgraibstomi dar senovėje arba vėlesniais laikais. Šiuo atveju radiniai leidžia ne tik vertinti Bizantijos juvelyrikos meistrystę, bet ir kelti klausimus, kas tiksliai plaukė laivu ir kokia misija buvo patikėta.

    Archeologams šis objektas tampa savotiška laiko kapsule: iš vienos pusės, ji padeda atkurti konkretaus reiso aplinkybes, iš kitos – suteikia naujų duomenų apie prekybos, diplomatijos ir valdžios elitų judėjimą Viduržemio jūros baseine pereinamuoju laikotarpiu tarp vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių.

    Radinių konservavimas ir detalesnė analizė tęsiami, o galutinės išvados priklausys nuo papildomų tyrimų, įskaitant datavimą, metalų sudėties analizę ir ikonografinius palyginimus. Mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas papildomas fragmentas gali padėti tiksliau nustatyti laivo kilmę, maršrutą ir jo keleivių statusą.

  • Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Atradimas prie Lindau krantų

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto pietų Vokietijoje, povandeninės archeologijos specialistai aptiko medinių konstrukcijų, kurios, kaip paaiškėjo, yra laivo vrako liekanos. Radinys iš pradžių atrodė kaip pavienės medienos dalys, tačiau iš ežero dugno kyšantys špantai ir korpuso fragmentai leido patvirtinti, kad tai nuskendęs laivas.

    Pirmąją užuominą, anot tyrėjų, pateikė patyręs pramoginis naras, gerai pažįstantis vietovę. Būtent tokie vietos narų pastebėjimai dažnai tampa pradžia rimtesniems tyrimams, nes dideliuose ežeruose daugelis objektų ilgus metus lieka nepastebėti.

    Radinį tiria Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos komanda. Organizacija vienija profesionalius archeologus, apmokytus mokslinius narus, studentus ir patyrusius mėgėjus, todėl dalis darbų atliekama savanorystės pagrindu.

    Kas nustebino labiausiai?

    Didžiausia staigmena buvo vrako amžius: pirminiai lūkesčiai rodė, kad radinys turėtų būti gerokai naujesnis. Vis dėlto nedidelio medienos mėginio analizė parodė, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais, tai yra vėlyvaisiais Viduramžiais.

    „Ypač įdomu buvo tai, kad iš tiesų pavyko identifikuoti medines liekanas kaip vraką. Iš pradžių tai visai nebuvo akivaizdu“, – sakė povandeninės archeologijos tyrėjas Tobiasas Pfledereris.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Bodeno ežere žinoma tik nedaug vėlyvųjų Viduramžių laikotarpio laivų vrakų, todėl šis objektas gali papildyti žinias apie tuometinę laivybą, maršrutus ir laivų statybos technologijas. Pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio ir maždaug 3 metrų pločio.

    Kodėl vrakas greičiausiai liks dugne?

    Nors visuomenei įspūdingiausiai skamba vrako iškėlimas, specialistai šiuo metu tokio sprendimo neplanuoja. Pagrindinė priežastis – sudėtingas ir brangus konservavimas: iš vandens iškeltą medieną reikia ilgai stabilizuoti, kitaip ji gali greitai suirti.

    Be to, povandeninėje aplinkoje, ypač kai konstrukcijas dengia nuosėdos, mediena neretai išlieka geriau apsaugota nei iškėlus į sausumą. Dėl to dažnas pasirinkimas – minimaliai invaziniai tyrimai, tikslus vietos fiksavimas ir dokumentavimas, o kasinėjimai svarstomi tik tiek, kiek būtina laivo konstrukcijai ir matmenims patikslinti.

    Tyrimų kontekste minimas ir pastaraisiais metais fiksuotas žemas Bodeno ežero vandens lygis, kuris gali atidengti anksčiau nepastebėtas dugno detales. Vis dėlto tokie pokyčiai kelia ir rizikų, nes didesni temperatūros svyravimai bei srovių poveikis gali spartinti jautrių organinių medžiagų irimą.

  • Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto, povandeniniai archeologai aptiko medinių laivo konstrukcijos dalių, kurios, kaip paaiškėjo, yra gerokai senesnės, nei manyta iš pradžių. Tyrėjai skelbia, kad radinys gali suteikti naujų žinių apie laivybą ir laivų statybą vėlyvaisiais viduramžiais.

    Apie įtartinus objektus ežero dugne mokslininkams pranešė vietovę gerai pažįstantis pramoginis naras. Atvykę specialistai iš pradžių svarstė, ar tai tik atsitiktinės medienos liekanos, tačiau vėliau užfiksuoti rėmai ir korpuso fragmentai leido gana greitai patvirtinti, kad tai vrakas.

    Pasak Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos atstovų, aptiktas laivas, preliminariai, galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio, o jo plotis siekė maždaug 3 metrus. Tokie matmenys rodo, kad tai buvo nedidelis, ežero laivybai pritaikytas medinis laivas, kurio konstrukcija skyrėsi nuo anksčiau tame pačiame regione rastų luotų tipo valčių.

    Data nustatyta pagal medieną

    Didžiausia staigmena tyrėjams tapo amžius. Atlikus nedidelio medienos mėginio analizę, suderintą su Bavarijos žemės paminklų apsaugos institucijomis, nustatyta, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas atlikti tik pirmieji nėrimai ir pirminiai matavimai: teritorija dokumentuota, parengtos detalios nuotraukos ir vaizdai, leidžiantys tiksliau įvertinti išlikusią konstrukciją. Būtent šie ankstyvieji duomenys ateityje padės apsispręsti, ar verta imtis riboto masto kasinėjimų.

    Kodėl vrako neketinama kelti

    Nors pats radinys atrodo išskirtinis, laivo iškėlimas artimiausiu metu neplanuojamas. Specialistai aiškina, kad tokie darbai reikalautų brangios ir ilgos konservavimo procedūros, o netinkamai iškėlus mediena gali greitai suirti dėl kontakto su oru ir temperatūros pokyčių.

    Be to, povandeniniai archeologai pabrėžia, kad geriausia apsauga daugeliu atvejų yra palikti objektą vandenyje, ypač jei jis dengiamas nuosėdomis. Tokia natūrali aplinka padeda stabilizuoti būklę ir sumažina irimo riziką, kol renkami duomenys ir planuojami tolimesni tyrimai.

    Klimato signalas ežerams

    Šis radinys taip pat atkreipė dėmesį į vandens telkinių pokyčius: pastaraisiais metais Bodeno ežere fiksuojami žemesni vandens lygiai, o tai gali lemti, kad anksčiau paslėpti objektai tampa lengviau pastebimi. Archeologai pastebi, kad tokios sąlygos kartais padeda aptikti naujus radinius, tačiau kartu didina riziką jų būklei, jei nuosėdų danga pažeidžiama.

    Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti dokumentavimą ir tikslinti laivo konstrukcijos ypatybes, kad būtų galima aiškiau atsakyti, kokiai laivybos tradicijai šis XV amžiaus laivas priklausė. Tyrėjai tikisi, kad radinys papildys iki šiol ribotą vėlyvųjų viduramžių vrakų skaičių Bodeno ežere.

  • Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Kas aptikta Titikakos dugne

    Tarptautinė archeologų komanda Titikakos ežere, Khoa rifo povandeninėje vietovėje, atliko detalius tyrimus, kurie atskleidė iki šiol menkai žinotą senųjų Andų religinių praktikų mastą. Tyrėjai pasitelkė sonarą ir trimatę fotogrametriją, kad sudarytų tikslią dugno topografiją ir pažymėtų objektus, paslėptus po vandeniu.

    Tyrimų metu iškelta įvairių apeiginių radinių, kurie šimtmečius gulėjo ežero dugne: metaliniai medaliai su spinduliuojančiu dievybės veidu, akmeniniai ir kriauklių papuošalai, lamų kaulų fragmentai. Taip pat aptiktos būdingos keraminės smilkyklės, tarp jų ir pumos formos indai.

    Smilkyklių viduje rasti anglies pėdsakai leidžia pagrįstai teigti, kad čia buvo deginami smilkalai ar aukos. Puma Tiwanaku kultūroje laikoma vienu svarbiausių religinių simbolių, todėl tokia ikonografija sustiprina hipotezę apie ritualinę radinių paskirtį.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Mokslininkų vertinimu, Khoa rifas buvo brangių dovanų dievybėms aukojimo vieta, o ne atsitiktinis vietos bendruomenės kulto taškas. Radinių pobūdis ir jų koncentracija rodo, kad į šią vietą galėjo atvykti piligrimai iš platesnio Andų regiono.

    Tai reikštų, kad piligrimystės tradicijos prie Titikakos ežero galėjo būti įsitvirtinusios gerokai anksčiau, nei vėliau regione įsigalėjo inkų valstybė. Tokie duomenys padeda peržiūrėti įprastą pasakojimą, pagal kurį didelio masto religiniai tinklai Anduose siejami pirmiausia su inkų laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad didelės ceremonijos ir gebėjimas pritraukti atvykėlius galėjo tapti vienu Tiwanaku galios ramsčių. Religija čia galėjo veikti kaip socialinės integracijos mechanizmas, stiprinęs politinį elitą ir palaikęs ekonominius mainus.

    Tiwanaku civilizacijos kontekstas

    Tiwanaku civilizacija klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 100 metų dabartinės vakarų Bolivijos teritorijoje, o jos įtaka siekė pietų Peru, šiaurės Čilę ir šiaurės vakarų Argentiną. Ji garsėja monumentalia architektūra ir preciziškai apdirbtais akmens blokais, o tokie objektai kaip Saulės vartai ir Kalasasajos šventykla iki šiol kelia klausimų apie technologijas ir organizaciją.

    Nors Tiwanaku tyrinėjama dešimtmečius, jos nuosmukio priežastys nėra galutinai aiškios. Viena dažniausiai aptariamų krypčių sieja žlugimą su ilgalaikiais klimato pokyčiais, sausromis ir žemdirbystės sistemos susilpnėjimu, kuris galėjo paveikti maisto tiekimą ir politinį stabilumą.

    Nauji povandeniniai radiniai prie Titikakos leidžia manyti, kad dalis religinių idėjų, kurias vėliau regionas siejo su inkų laikais, turėjo gilesnes šaknis. Khoa rifo tyrimai ne tik papildo Tiwanaku paveikslą, bet ir padeda tiksliau suprasti, kaip Anduose formavosi religiniai centrai bei piligrimystės maršrutai.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Kone 250 metų jūreivystės istorijoje gyvavusi mįslė, kur atgulė legendinis kapitono Džeimso Kuko laivas „Endeavour“, artėja prie pabaigos. Povandeninės archeologijos tyrėjai, remdamiesi naujausiu galutiniu vertinimu, teigia identifikavę Nauporto uoste JAV nuskendusį vraką, kuris atitinka šio laivo konstrukciją ir istorinius dokumentus.

    „Endeavour“ išgarsėjo 1768–1771 metais, kai gabeno Kuko ekspediciją, kuri mokslo tikslais turėjo stebėti Veneros tranzitą Saulės disko fone. Tos pačios kelionės metu buvo pasiektos Naujosios Zelandijos pakrantės ir detaliau ištirta rytinė Australijos pakrantė, todėl laivas tapo vienu atpažįstamiausių Didžiųjų geografinių atradimų epochos simbolių.

    Vis dėlto šis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai: vieniems tai pažangos, kartografijos ir jūrinių tyrimų istorija, kitiems – Europos kolonizacijos Ramiojo vandenyno regione pradžios ženklas. Dėl to laivo identifikavimas svarbus ne tik kaip archeologinis atradimas, bet ir kaip diskusijų apie istorijos interpretaciją atskaitos taškas.

    Kaip laivas tapo „Lord Sandwich“

    Pasibaigus garsiajai ekspedicijai, laivo karjera nebuvo tokia romantiška. Laivas buvo parduotas privatiems savininkams, pervadintas „Lord Sandwich“ ir vėliau pritaikytas karo reikmėms, tarp jų ir JAV Nepriklausomybės karo laikotarpiu.

    1778 metais britų pajėgos jį sąmoningai nuskandino Nauporto uoste kartu su kitais laivais, siekdamos suformuoti povandeninę užtvarą ir apsunkinti priešo veiksmus. Nuo tada tiksli jo buvimo vieta ir identitetas išliko ginčų objektu, o per laiką uosto dugne susidarė sudėtingas kelių vrakų „kapinynas“.

    Kokie įrodymai leido identifikuoti vraką

    Paieškos intensyviau vyko nuo XX amžiaus pabaigos, kai istorikai ir povandeninės archeologijos specialistai ėmė sistemingai lyginti archyvinius šaltinius su povandeniniais radiniais. Tyrėjai analizavo konstrukcinius požymius, kurie paprastai išlieka net ir smarkiai suirus medienai: korpuso sijų geometriją, tvirtinimo vietas, balasto išdėstymą ir kitus techninius elementus.

    Galiausiai pakankamai duomenų sukaupta dėl vrako, anksčiau žymėto RI 2394. Teigiama, kad jo matmenys ir konstrukciniai sprendimai atitinka XVIII amžiaus dokumentuose aprašytą „Endeavour“ ir vėlesnius pertvarkymus, atliktus laivą naudojant kaip transporto ir karo paskirties priemonę.

    Prie išvadų prisidėjo ir medienos analizės, padėjusios įvertinti, kurie fragmentai galėjo būti pirminiai, o kurie – vėlesnių remontų rezultatas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus buvo ne vienas radinys, o visuma požymių, kurie sutapo su istoriniais įrašais apie laivo perstatymus ir eksploatacijos laikotarpį iki nuskandinimo.

    Kontroversijos ir kodėl prireikė laiko

    Laivo paieškas lydėjo ir nesutarimai, nes ankstesni pareiškimai apie „Endeavour“ radimą buvo kritikuojami kaip per ankstyvi. Skirtingos tyrėjų grupės pabrėžė, kad tokio tipo identifikacijai reikalingas ne vien tikėtinas sutapimas, bet ir detali įrodymų grandinė, atlaikanti profesionalią kritiką.

    Šįkart situaciją pakeitė galutinis vertinimas, kuriame apibendrintos ankstesnės išvados, papildomos povandeninių tyrimų detalės ir naujai sujungti archyviniai duomenys. Nors jūrinės archeologijos praktikoje absoliutus tikrumas ne visada pasiekiamas dėl irimo bei vėlesnių uosto pokyčių, tyrėjai teigia pasiekę tokį įrodymų lygį, kuris leidžia identifikaciją laikyti pagrįsta.

    Šis atradimas gali turėti pasekmių ir paveldo apsaugai, nes identifikuotas vrakas paprastai sulaukia didesnio dėmesio dėl konservavimo, tyrimų tęstinumo ir prieigos ribojimų. Kartu jis dar kartą primena, kad istorinių laivų paieškos dažnai trunka dešimtmečius ir reikalauja nuoseklaus darbo su dokumentais, inžineriniais duomenimis ir povandeninės aplinkos realijomis.

  • Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Prie Filipinų Lusono salos vakarinės pakrantės narai aptiko Japonijos krovininio laivo „Hofuku Maru“ nuolaužas. Šis laivas Antrojo pasaulinio karo metais gabeno sąjungininkų karo belaisvius ir 1944 metais buvo nuskandintas per JAV karinių pajėgų ataką.

    Tyrėjų teigimu, laive buvo 1 289 britų ir olandų karo belaisviai, dalis jų anksčiau buvo išsekinti priverstiniu darbu Birmos–Tailando geležinkelyje. Laivo triumuose sąlygos buvo itin prastos: trūko ventiliacijos, sanitarinių sąlygų, maisto ir vandens, o pats laivas nebuvo pažymėtas kaip belaisvių transportas.

    Tragiška ataka 1944 metais

    1944 metų rugsėjo 21 dieną „Hofuku Maru“ plaukė kaip antrasis laivas Japonijos konvoje netoli Lusono. JAV karinio laivyno lėktuvai atakavo konvojų, laikydami jį teisėtu kariniu taikiniu, ir viena torpeda pataikė į „Hofuku Maru“ korpusą.

    Laivas, kaip nurodoma tyrime, subyrėjo ir nuskendo per mažiau nei tris minutes, o iki 1 000 belaisvių galėjo likti įkalinti triumuose. Iš 1 289 laive buvusių žmonių žuvo 1 047, o išgyvenusieji, pasiekę krantą, buvo vėl suimti Japonijos pajėgų.

    Dokumentas, padėjęs rasti nuolaužas

    Laivo paieškos ilgą laiką strigo dėl prieštaringų pokario įrašų, apytikslių koordinatų ir skirtingų liudininkų pasakojimų. Esminiu lūžiu tapo 2025 metais aptiktas ir suskaitmenintas japoniškas karinis dokumentas, kuriame buvo aprašyta atakos eiga, laivų išsidėstymas ir pažymėta, kad smūgį gavo antrasis konvojaus laivas.

    Šią informaciją sugretinę su JAV ataskaitomis, tyrėjai padarė išvadą, kad nuolaužų reikia ieškoti gerokai piečiau, nei manyta anksčiau. Būtent tai leido patikslinti paieškos zoną ir galiausiai nustatyti tikslią vietą jūroje.

    Penki nėrimai ir 3D rekonstrukcija

    Paieškos komanda, pasitelkusi sonarą ir povandeninį vaizdinimą, aptiko nuolaužas maždaug 50 metrų gylyje, netoli Zambaleso provincijos pakrantės. Vėliau atlikti penki techniniai nėrimai, kurių metu iš šimtų nuotraukų buvo sukurtas trimatis fotogrametrinis modelis.

    Skenuojant nustatyta, kad laivas guli suskilęs į dalis, o korpuso matmenys ir konstrukcinės detalės atitinka istorinius brėžinius. Dalis vietovės buvo užnešta vulkaniniais pelenais, siejamais su Pinatubo ugnikalnio išsiveržimu 1991 metais.

    Nardymo metu taip pat aptikta žmogaus palaikų, todėl vieta laikoma karo kapaviete, saugoma tarptautinių normų. Tikslios koordinatės neviešinamos, siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo ir nelegalių nardymų.

    Nyderlandų institucijos paskelbė ketinančios bendradarbiauti su partneriais, kad būtų tinkamai įamžintos aukos, o su tyrimu siejama organizacija planuoja informuoti žuvusiųjų šeimas. Tyrėjų vertinimu, regiono vandenyse vis dar lieka keli neidentifikuoti vadinamųjų pragaro laivų nuskendimo objektai.

  • Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Sonaras atskleidė keistas struktūras

    Netoli Indijos krantų maždaug 36 metrų gylyje aptiktos po vandeniu esančios struktūros, kurios, tyrėjų teigimu, pasižymi aiškiais geometriniais kontūrais. Apie radinį pradėta kalbėti dar 2000 metų pabaigoje, kai Indijos Nacionalinio vandenynų technologijų instituto specialistai vykdė rutininį jūros aplinkos tyrimą.

    Tuomet, pasitelkus sonarą, užfiksuotos didelio masto formacijos, primenančios žmogaus sukurtą kompleksą. Skelbta, kad teritorija gali siekti daugiau nei 8 kilometrus ilgio ir apie 3 kilometrus pločio, tačiau šie vertinimai vėliau buvo nevienareikšmiškai interpretuojami.

    Kodėl šis radinys kelia ginčus?

    Tyrimų metu iš dugno esą buvo iškelta įvairių radinių: keramikos fragmentų, karoliukų, skulptūrų detalių, mūrų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Daugiausia diskusijų sukėlė radiokarboninio datavimo rezultatai, kai kuriems objektams leidę spėti apie maždaug 9 500 metų senumą.

    Jei toks amžius būtų patvirtintas pačioms struktūroms, tai reikštų sensacingą scenarijų: urbanizuotos bendruomenės galėjo egzistuoti gerokai anksčiau nei Induso slėnio civilizacija. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama, kad vieno objekto, pavyzdžiui, medienos gabalo, amžius nebūtinai sutampa su viso komplekso atsiradimo laiku.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į pakrančių archeologijai būdingą problemą: srovės bei nuosėdų pernaša gali perkelti objektus iš kitų vietų. Dėl to būtina aiškiai atskirti, kas rasta pirminėje padėtyje, o kas galėjo būti atnešta vėliau.

    Induso slėnio civilizacijos pamoka

    Induso slėnio, dar vadinama harapų, civilizacija laikoma viena ankstyviausių pasaulyje, klestėjusi maždaug 2600–1900 metais prieš mūsų erą. Jos miestai išsiskyrė pažangiu planavimu, kanalizacijos sistemomis ir tolimos prekybos ryšiais, siekusiais net Mesopotamiją.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl ši civilizacija nyko: svarstytos invazijų, ligų, konfliktų ar didelių potvynių hipotezės. Vis dažniau akcentuojama, kad lemiamas veiksnys galėjo būti klimato kaita, ypač ilgalaikiai sausros periodai ir susilpnėję musonai, mažinę upių vandeningumą.

    Kai kritulių sumažėja, nukenčia žemdirbystė, o dideliems miestams išlaikyti prireikia vis daugiau išteklių. Dalis tyrėjų mano, kad Induso slėnio civilizacija ne žlugo staiga, o palaipsniui transformavosi: gyventojai kėlėsi į regionus, kur vandens režimas buvo stabilesnis, o didžiuosius centrus pakeitė mažesnės gyvenvietės.

    Po vandeniu aptiktas kompleksas prie Indijos krantų šioje istorijoje tampa tarsi lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip sunku atskirti sensaciją nuo patikrinto mokslo. Norint atsakyti, ar tai iš tiesų nuskendęs miestas, lemiami bus papildomi geologiniai, archeologiniai ir datavimo tyrimai, atliekami taikant griežtą radinių kilmės kontrolę.