CP v2

Tag: Povandeninė archeologija

  • XVII amžiaus laivo mįslė Baltijoje: narai rado keistą daiktą, kurio paskirties niekas nežino

    XVII amžiaus laivo mįslė Baltijoje: narai rado keistą daiktą, kurio paskirties niekas nežino

    Greifsvaldo įlankoje Vokietijoje povandeniniai archeologai aptiko XVII amžiaus pirmosios pusės laivo liekanas ir daugiau kaip 60 su juo siejamų radinių. Tarp jų išsiskyrė nedidelis molio ar plytos gabalas su skylutėmis, įtvirtintas mediniame rėmelyje, kurio paskirtis iki šiol neaiški.

    Radavietė pastebėta narams vykdant parengiamuosius darbus prieš planuojamas statybas. Objektai buvo pasislėpę po dumblu, o labai drumstas vanduo ir minkštos nuosėdos tyrimus smarkiai apsunkino, nes kiekvienas judesys beveik visiškai panaikindavo matomumą.

    Tyrėjams teko veikti greitai: penkių žmonių komanda per 12 dienų atliko 22 nėrimus, kad spėtų užfiksuoti ir iškelti kuo daugiau detalių. Komandoje dirbo ir povandeninis archeologas Michałas Grabowskis iš Varšuvos universiteto.

    Kaip nustatytas laivo amžius

    Laivo korpuso liekanos parodė, kad jis pastatytas klinkerine konstrukcija, kai lentos persidengia tarsi čerpės. Tokia technologija šimtmečius buvo paplitusi Šiaurės Europoje, o sandarumui užtikrinti naudoti geležiniai vinys ir tarpus užpildanti dervos bei gyvūnų plaukų masė.

    Laivo datavimui pasitelkta dendrochronologija, analizuojant medienos rievių seką. Vieno išlikusio medinio elemento tyrimas parodė, kad medis nukirstas tarp 1626 ir 1639 metų, todėl laivas greičiausiai pastatytas XVII amžiaus pirmoje pusėje.

    Tikslaus laivo pavadinimo, kilmės ir nuskendimo aplinkybių nustatyti nepavyko. Kai kuriose medienos vietose matomi ugnies pėdsakai, tačiau šiuo metu to nepakanka vienareikšmiškai teigti, kad katastrofą sukėlė gaisras.

    Radinių rinkinys atskleidė kasdienybę

    Tarp radinių aptikta inkaras, lynų fragmentai, statinių dalių, batų padų ir dailidės įrankių. Tyrėjai atkreipė dėmesį į įrankių komplektą, tarp jų ir rankinio grąžto detalę, kuri leidžia manyti, kad laive galėjo būti savotiškos dirbtuvės remonto darbams kelionėje.

    Taip pat rasta beveik 3,6 metro ilgio išskobta ąžuolinė rąsto dalis. Pasak mokslininkų, ji galėjo būti naudojama kaip laivo triumo siurblys vandeniui pašalinti, o toks sprendimas Baltijos sąlygomis galėjo būti gyvybiškai svarbus.

    Rastos kaulų liekanos rodo, kad įgula valgė kiaulieną bei avių ar ožkų mėsą. Tokie duomenys padeda atkurti ne tik technologinę, bet ir kasdienę laivo aplinką, nors platesnis maršrutas ir krovinio pobūdis lieka neaiškūs.

    Keistas daiktas, kuris glumina archeologus

    Didžiausia mįslė tapo nedidelis molio ar plytos gabalas su keliomis skylučių eilėmis, įtvirtintas medinėje apdailoje. Archeologai nurodo, kad panašių objektų kituose laivų radimvietėse nėra aptikę, todėl patikimo palyginimo šiuo metu trūksta.

    Viena atsargesnių hipotezių teigia, kad tai galėjo būti improvizuotas galąstuvas atšipusiems įrankiams, pavyzdžiui, kaltams ar grąžtams. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad kol kas tai tik spėjimas, o tikroji paskirtis išlieka nežinoma.

    Tokie atradimai Baltijos regione vis dažniau praplečia supratimą apie ankstyvųjų naujųjų laikų prekybą, laivybą ir technologijas, nes dumblas ir deguonies stoka kartais padeda išsaugoti organines medžiagas. Šio laivo radiniai rodo, kiek daug informacijos gali suteikti net ir trumpai trukę gelbėjimo tyrimai.

  • Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Adrasano, archeologai tiria nuskendusio prekybinio laivo liekanas, kurių amžius siekia apie 2 100 metų. Po vandeniu aptikta tūkstančiai keramikos dirbinių, o jų gausa ir įvairovė leidžia šį radinį laikyti vienu ryškiausių pastarųjų metų Viduržemio jūros povandeninės archeologijos atradimų.

    Laivo nuolauža guli 42–55 metrų gylyje, todėl darbai vyksta sudėtingomis sąlygomis. Tyrėjai pasitelkia robotines sistemas ir specialią įrangą, leidžiančią dokumentuoti radinius, išlaikant saugumą ir mažinant poveikį pačiam objektui.

    Krovinys, stebinantis mastu

    Pirmojo intensyvaus tyrimų sezono metu į krantą buvo iškelta 6 511 sveikų keramikos gaminių, kurie perduoti Antalijos muziejui. Dar tūkstančiai šukių ir fragmentų atsidūrė konservavimo bei restauravimo laboratorijose, kur vertinama jų sudėtis, gamybos technologijos ir kilmė.

    Tarp radinių dominuoja lėkštės, dubenys, padėklai ir įvairios serviravimo formos, o tyrėjai mini net 122 skirtingus dydžius ir tipus. Tokia įvairovė rodo, kad krovinys buvo kruopščiai suformuotas kaip prekybai skirtas rinkinys, o ne atsitiktinis buities daiktų komplektas.

    Ryšys su Rhosus ir Ciceronu

    Turkijos kultūros ir turizmo institucijos nurodo, kad reikšminga dalis keramikos siejama su Rhosus centru, kuris siejamas su dabartiniu Arsuz Hatay provincijoje. Antikoje tai buvo svarbus gamybos ir prekybos taškas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, iš kur prekės galėjo keliauti į Egėjo regioną ir toliau į Italiją.

    Ypatingą dėmesį kelia hipotezė, kad dalis krovinio gali būti susijusi su indais, kuriuos savo laiške draugui mini romėnų politikas Markas Tulijus Ciceronas. Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis sutapatinimas dar nėra patvirtintas, tačiau pats radinys suteikia apčiuopiamų įrodymų apie prekybos ryšius, kuriuos anksčiau buvo galima atsekti daugiausia iš rašytinių šaltinių.

    Kaip krovinys išliko iki mūsų dienų

    Archeologų vertinimu, keraminiai dirbiniai buvo gabenti medinėse dėžėse, o tarpai tarp jų užpildyti moliu, kad transportuojant sumažėtų dūžių rizika. Paradoksalu, tačiau būtent toks pakavimo būdas galėjo tapti viena priežasčių, kodėl po katastrofos išliko tiek daug sveikų indų.

    Tarp radinių minimos ir monetos, siejamos su Antiochija ir datuojamos pirmuoju amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys, kartu su keramikos analize, leidžia atkurti galimus maršrutus ir manyti, kad laivas galėjo plaukti į vakarus, o nelaimę galėjo sukelti audra ir susidūrimas su sekluma.

    Tyrimai tęsiami, o kiti sezonai gali pateikti atsakymų ne tik apie krovinio kilmę, bet ir apie patį laivą, jo įgulą bei tuometinius prekybos tinklus. Povandeninė archeologija Viduržemio jūroje vis dažniau remiasi aukštos raiškos fotogrametrija ir nuotolinėmis technologijomis, todėl tikimasi dar tikslesnių rekonstrukcijų.

  • Italijos Mezzano ežero mįslė: narai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą – kodėl jų tiek daug?

    Italijos Mezzano ežero mįslė: narai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą – kodėl jų tiek daug?

    Italijoje, Lacijaus regione esančiame Mezzano ežere povandeniniai archeologai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą. Radinys rastas pietinėje ežero pakrantėje, menkiau tyrinėtoje zonoje, o jo būklė, specialistų teigimu, išlikusi neįprastai gera.

    Archeologai kardą priskyrė vadinamajam spada a lingua da presa tipui, išsiskiriančiam būdinga rankenos konstrukcija. Greta ginklo aptikta ir daugiau radinių: keramikos indų, bronzinių dirbinių, tarp jų skustuvas ir kirvis, leidžiantys tiksliau datuoti bei suprasti radimvietės paskirtį.

    Mezzano ežero dugne slypi didelės palafitinės gyvenvietės, statytos ant medinių polių, liekanos. Tokios gyvenvietės šiame regione gyvavo bronzos amžiuje, maždaug tarp 1700 ir 1150 metų prieš Kristų, o pats objektas plačiau išryškėjo dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.

    Naujesni sistemingi povandeniniai tyrimai leido užfiksuoti daugiau kaip 600 medinių polių, esančių maždaug 2,5–10 metrų gylyje. Taip pat iškelta per 25 bronzinius dirbinius: kirvių, iečių antgalių, segių, žiedų, smeigtukų ir ypač gerai išsilaikęs pjautuvas.

    Dalies radinių pobūdis kelia prielaidą, kad gyvenvietės gyventojai galėjo užsiimti metalo apdirbimu. Tyrėjai mini ir bronzinių lydinių ruošinių fragmentus, kurie dažnai siejami su amatų veikla ir žaliavos kaupimu.

    Ypatingą dėmesį traukia tai, kad naujausias kardas jau yra trečiasis, aptiktas toje pačioje teritorijoje. Ankstesni du taip pat buvo gerai išsilaikę, o vienas jų, kaip nustatyta, galėjo būti nepakankamai užgrūdintas, todėl spėta, kad tai galėjo būti ne kovai skirtas, o simbolinis ar ritualinis daiktas.

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta ir paprastesnio paaiškinimo: dalis daiktų per šimtmečius galėjo nukristi nuo medinių konstrukcijų į vandenį. Ežero vandens lygis per maždaug 600 metų gyvenvietės gyvavimo laikotarpį kito, o kai kurie mediniai elementai turi gaisro pėdsakų, todėl daiktai galėjo patekti į dugno sluoksnius ir vėliau pasislinkti.

    Kita vertus, vienoje vietoje susitelkę ginklai kelia klausimų, ar bent dalis jų nebuvo sąmoningai palikta vandenyje. Tokia praktika bronzos amžiuje Europoje žinoma ir kituose regionuose, tačiau dėl naujausio Mezzano radinio kol kas per anksti daryti galutines išvadas.

    Mezzano ežeras archeologams vertingas ne vien dėl metalo dirbinių. Deguonies stokojančios dugno sąlygos padėjo išlikti keramikai, medienai, gyvūnų liekanoms ir kasdienybės objektams, pavyzdžiui, akmenims, naudotiems grūdams malti, todėl tyrėjai gali detaliau atkurti bendruomenės gyvenimą prieš kelis tūkstančius metų.

  • Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Prie Graikijai priklausančios Kalymno salos žvejai tinklais netikėtai iškėlė įspūdingą radinį – beveik dviejų metrų aukščio bronzinę moters skulptūrą. Artefaktas daugiau kaip 2 000 metų gulėjo maždaug 120 metrų gylyje Egėjo jūroje ir, specialistų teigimu, išliko neįprastai gerai.

    Skulptūra šiandien vadinama „Kalymno dama“ ir dažniausiai datuojama helenistiniu laikotarpiu, maždaug III amžiumi prieš Kristų. Ji vaizduoja moterį su chitonu ir sunkiu apsiaustu, o tokia apranga bei proporcijos siejamos su to meto aukštesnio socialinio sluoksnio atvaizdais.

    Kas pavaizduota skulptūroje?

    Nors skulptūra tapo vienu ryškiausių Egėjo jūros povandeninės archeologijos radinių, klausimas, ką ji vaizduoja, iki šiol atviras. Tarp versijų minima ir galimybė, kad tai galėjo būti Ptolemėjų dinastijos Egipto karalienė Arsinojė III, tačiau aiškių įrodymų tokiai tapatybei trūksta.

    Archeologai pabrėžia, kad helenistiniu laikotarpiu moterų atvaizdai skulptūroje neretai būdavo idealizuojami, todėl vien apranga ar stilistika ne visada leidžia tiksliai nustatyti konkretų asmenį. Dėl to neatmetama, kad skulptūra galėjo vaizduoti ir dievybę ar apibendrintą kilmingos moters tipą.

    Kaip ji atsidūrė jūros dugne?

    Labiausiai tikėtina versija – jūrinė katastrofa. Monumentalios bronzinės skulptūros helenistiniu laikotarpiu buvo itin brangus krovinys, o jas gabendavo laivais per svarbius Viduržemio jūros prekybos ir kultūros maršrutus.

    Kalymnas buvo netoli kelių intensyviai naudotų laivybos kelių, jungusių graikiškąjį pasaulį su rytine Viduržemio jūros dalimi. Todėl manoma, kad skulptūra galėjo būti didesnio krovinio dalis, o laivui nuskendus ji nugrimzdo į dugną.

    Radinių grandinė ir konservavimas

    „Kalymno damos“ istorija paskatino atidesnį regiono tyrimą, o vėliau imta fiksuoti ir daugiau su tuo pačiu kontekstu siejamų radinių. Pranešama apie kitus senovinius fragmentus, tarp jų – didesnio nei natūralaus dydžio barzdoto valdovo galvą su makedonišku galvos apdangalu bei raitelių ir ginkluotų karių skulptūrų dalis.

    Po iškėlimo skulptūrai prireikė ilgų konservavimo darbų, nes bronza, ilgai buvusi jūroje, paprastai būna padengta nuosėdomis ir korozijos sluoksniais. Atlikus restauravimą, „Kalymno dama“ sugrąžinta į salą ir tapo vienu svarbiausių vietos archeologijos muziejaus eksponatų.

    Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo atradimo, skulptūra vis dar kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Tyrėjai ieško duomenų, kurie leistų tiksliau nustatyti jos kilmę, kelionės maršrutą ir aplinkybes, lėmusias, kad toks vertingas kūrinys atsidūrė Egėjo jūros gelmėse.

  • Bodrumas ir Egėjo pakrantė: pilis, povandeninės archeologijos lobiai ir ramybės kurortai

    Bodrumas ir Egėjo pakrantė: pilis, povandeninės archeologijos lobiai ir ramybės kurortai

    Bodrumas: daugiau nei paplūdimiai

    Bodrumas Turkijos Egėjo pakrantėje seniai traukia keliautojus, tačiau miestas išsiskiria ne vien prabangaus poilsio reputacija. Čia vienoje vietoje susipina kryžiuočių palikimas, senovės jūrinė istorija ir iki šiol gyvos vietos tradicijos.

    Kelionėje po regioną „Euronews“ laidos Grand Voyager vedėja Lilly Douse aplanko Bodrumą ir aplinkines vietoves. Maršrutas atveria ir gerai žinomus simbolius, ir mažiau girdėtas stoteles, kurios keičia įprastą kurorto įvaizdį.

    Pilis ir 3 000 metų senumo radiniai

    Vienas ryškiausių miesto akcentų yra Bodrumo pilis – kryžiuočių tvirtovė, kurią prieš daugiau nei 600 metų statė Šv. Jono riteriai. Skirtingi pilies bokštai primena apie riterių kilmę iš įvairių Europos regionų, todėl architektūroje atsispindi nevienalytė istorija.

    Šiandien tvirtovėje veikia Bodrumo povandeninės archeologijos muziejus, kuriame saugomi iš laivų sudužimo vietų iškelti artefaktai. Dalis eksponatų siekia daugiau nei 3 000 metų, o kolekcija padeda suprasti, kokią reikšmę Egėjo jūra turėjo prekybai ir kultūrų mainams.

    Nuo alyvuogių aliejaus iki e. dviračių

    Šiauriau miesto, tarp kalvų ir jūros, keliautojai vis dažniau renkasi sveikatingumo poilsį. Laidoje aplankomas „Six Senses Kaplankaya“ kurortas, kuriame siūlomos baseinų erdvės, turkiški hamamai, procedūrų kambariai ir individualios gerovės vertinimo programos.

    Egėjo regione alyvuogių aliejus yra ne mada, o tūkstantmečius trunkanti kasdienybės dalis. Netoli Şenköy lankomasi pas vietos gamintojus, ragaujami skirtingi aliejai ir susipažįstama su tradiciniais patiekalais, įskaitant sarma su įdarytais vynuogių lapais, bulguru ir žolelėmis.

    Norint pamatyti kitą krašto pusę, kelionė pasuka į žemyno gilumą prie Bafos ežero. Tyrinėjant apylinkes elektriniu dviračiu atsiveria įspūdingos uolų formacijos, senovės graikų griuvėsiai ir apžvalgos taškai, primenantys, kad regionas turi ne vien pakrantės, bet ir gilią istorijos sluoksnių geografiją.

    Tokie sustojimai leidžia Bodrumą matyti plačiau: kaip vietą, kur prabangus poilsis egzistuoja greta archeologijos, vietos maisto tradicijų ir ramesnių gamtinių maršrutų. Būtent ši įvairovė vis dažniau tampa pagrindiniu argumentu keliaujantiems ne tik pasideginti, bet ir patirti regioną.

  • Prie Sicilijos aptiktas romėnų laivo sudužimas: jūros dugne rasta šimtai amforų

    Prie Sicilijos aptiktas romėnų laivo sudužimas: jūros dugne rasta šimtai amforų

    Prie Sicilijos krantų, netoli Mazara del Vallo miesto, aptiktas romėnų laikų laivo sudužimas, kurio radiniai jau vadinami vienu reikšmingiausių pastarųjų metų povandeninės archeologijos atradimų Italijoje. Laivas, kaip nurodo Italijos kultūros institucijos, tikėtina datuojamas laikotarpiu tarp 2 ir 1 amžiaus prieš Kristų.

    Nuolaužos yra maždaug už trijų jūrmylių nuo kranto, apie 46 metrų gylyje. Toks gylis laikomas pasiekiamu specializuotoms narų komandoms, tačiau tyrimams vis dažniau pasitelkiama ir nuotolinė įranga, leidžianti tiksliai fiksuoti objektų padėtį bei sumažinti riziką radiniams.

    Kas rasta jūros dugne?

    Italijos kultūros ministerija skelbia, kad jūros dugne aptikta šimtai amforų, daugiausia priskiriamų Dressel 1A tipui. Tokios amforos plačiai siejamos su romėnų prekyba Viduržemio jūroje ir dažnai naudotos gabenti vyną bei kitus produktus.

    Be keramikos, identifikuotos ir dvi švininės inkarų dalys, taip pat dar viena iš švino pagaminta konstrukcija. Tokie radiniai gali padėti tiksliau nustatyti laivo konstrukcijos ypatybes, krovinio pobūdį ir galimą maršrutą.

    Tyrimai tęsis, teritorija bus saugoma

    Italijos kultūros ministras Alessandro Giuli pabrėžė, kad tai išskirtinis atradimas, atskleidžiantis senovės jūrų prekybos mastą ir maršrutus, kuriais Viduržemio jūra tapo civilizacijų sankirta. Pasak jo, tolesni darbai leis atkurti istoriją ne tik mokslo bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei.

    „Jūra ir toliau grąžina brangius mūsų istorijos fragmentus, o Mazara del Vallo laivo sudužimas pasakoja apie žmones, maršrutus ir prekybą, pavertusią Viduržemio jūrą civilizacijų kryžkele“, – sakė Alessandro Giuli.

    Atradimas nustatytas po bendros patikros, kurią atliko Carabinieri Kultūros paveldo apsaugos padalinys Palerme, Sicilijos regiono Jūros superintendencija ir Carabinieri povandeninis padalinys Mesinoje. Pranešama, kad tyrimus paskatino privačių asmenų pateikta informacija, o operaciją papildomai rėmė patrulinis laivas iš Trapanio.

    Dabar vietovė bus toliau dokumentuojama, siekiant atkurti archeologinį kontekstą ir parengti apsaugos priemones. Praktikoje tai paprastai reiškia tikslius fotogrametrinius matavimus, radinių žymėjimą, būklės vertinimą ir sprendimus, ar objektus palikti vietoje, ar dalį jų kelti konservavimui.

    Dar vienas radinys netoli Sicilijos

    Vos prieš kelias dienas netoli Sicilijos paskelbta ir apie kitokio pobūdžio atradimą: prie Panarea salos, Eolų salyne, po vandeniu identifikuotas didelis krateris ir nauji hidroterminiai šaltiniai. Šie duomenys svarbūs vertinant povandeninio vulkaninio komplekso raidą ir galimus aktyvumo scenarijus.

    Nurodoma, kad struktūra yra maždaug vienos jūrmylės atstumu į šiaurės rytus nuo Panarea, 60–80 metrų gylyje. Kraterio matmenys įspūdingi, apie 100 metrų ilgio ir 60 metrų pločio, o šalia fiksuotos dujų emisijos iš jūros dugno.

  • Prie Graikijos rado 2 400 metų senumo laivą: šimtai amforų išliko stulbinamai tvarkingai

    Prie Graikijos rado 2 400 metų senumo laivą: šimtai amforų išliko stulbinamai tvarkingai

    Egėjo jūroje, netoli Andro salos, povandeniniai archeologai aptiko antikinio prekybinio laivo nuolaužas, datuojamas V amžiaus pabaiga arba IV amžiaus pradžia prieš mūsų erą. Didžiausią susidomėjimą kelia krovinys: dugne išliko apie 600–650 amforų, kurios guli beveik tokia tvarka, kokia buvo sudėtos laivo triume.

    Radavietė yra regione, kuris senovėje buvo viena svarbiausių jūrinių jungčių tarp žemyninės Graikijos, Kikladų salų ir Mažosios Azijos pakrančių. Ši atkarpa jūrininkams garsėjo pavojingomis srovėmis ir stipriais vėjais, todėl nenuostabu, kad čia randama daug įvairių laikotarpių nuolaužų.

    Amforos išsidėsčiusios taisyklingomis eilėmis, todėl tyrėjai gali tiksliau atkurti, kaip buvo paskirstytas krovinys ir kokio dydžio galėjo būti laivas. Nors medinės korpuso dalys per šimtmečius daugiausia suiro, toks krovinio „pėdsakas“ leidžia spręsti apie laivo konstrukciją ir krovos principus.

    Ką gali atskleisti amforų kilmė?

    Pirminiai vertinimai rodo, kad amforos galėjo būti pagamintos skirtinguose graikų pasaulio centruose. Tai reikštų, kad laivas greičiausiai neplukdė prekių tik iš vieno uosto į kitą, o buvo platesnio prekybos tinklo dalis, sustodavusi keliuose taškuose ir gabendavusi įvairių regionų produkciją.

    Antikoje amforos buvo pagrindinė taros rūšis vertingoms prekėms: vynui, alyvuogių aliejui, žuvies produktams ir kitiems maisto gaminiams. Jų forma buvo pritaikyta tankiai ir stabiliai sudėti triume, kad krovinys išliktų kuo saugesnis net ilgesnėse kelionėse.

    Tolesnė keraminių indų analizė gali padėti nustatyti tikslesnes gamybos vietas, o kartu ir galimus maršrutus. Skirtingi dirbtuvių centrai turėjo savitą formų „parašą“: proporcijas, kaklelio ir ąselių sprendimus, molio sudėtį bei gamybos technologiją, todėl amforos dažnai tampa patikimais prekybos ryšių žymekliais.

    Ar amforose dar liko turinio pėdsakų?

    Ne mažiau intriguojanti dalis yra tai, kas galėjo būti amforų viduje. Net jei originalūs produktai seniai sunyko, šiuolaikinė cheminė analizė neretai aptinka mikroskopinius organinių medžiagų pėdsakus, leidžiančius atsekti, ar inde buvo vynas, aliejus, derva ar kiti mišiniai.

    Kol kas pagrindinis dėmesys skiriamas kruopščiai dokumentacijai: radavietė fiksuojama aukštos raiškos nuotraukomis, fotogrametrija ir trimatiais skaitmeniniais modeliais. Tik užbaigus šį etapą paprastai sprendžiama, ar verta kelti atskirus radinius, nes kiekvienas iškėlimas kelia ir konservavimo, ir paveldo apsaugos rizikų.

    Povandeniniai laivų kapinynai mokslininkams itin vertingi tuo, kad jūros dugne objektai dažnai išlieka mažiau paliesti žmogaus veiklos nei sausumos radavietėse. Dėl to vienas toks radinys gali pateikti retai išlikusį, beveik „užšaldytą“ antikinės prekybos momentą.

  • Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie pietinių Kroatijos krantų, netoli Mljeto salos, archeologai baigė vieno įspūdingiausių pastarojo meto povandeninių tyrimų etapų. Iš ankstyvųjų viduramžių laikų datuojamo bizantiško laivo nuolaužų iškelta daugiau kaip 600 gramų aukso, o toks kiekis Viduržemio jūroje laikomas išskirtiniu.

    Tarp radinių minimos auksinės monetos, prabangios diržų sagties detalės, inkrustuotos brangakmeniais ir perlais, bei ypač dėmesį patraukęs auksinis signetinis žiedas. Tyrėjai nurodo, kad žiede pavaizduotas Bizantijos imperatorius, todėl tai vargu ar galėjo būti eilinio pirklio daiktas.

    Kas slypėjo laive?

    Tyrimų komanda, dirbusi kelis sezonus, nuosekliai dokumentavo radavietę ir iškėlė ne tik brangenybes. Tarp nuolaužų aptikta amforų, keramikos, girnų akmenų, žvejybos reikmenų ir net stalo žaidimų detalių, leidžiančių spręsti apie kasdienį kelionės gyvenimą.

    Išlikusios konstrukcijos dalys rodo, kad laivas galėjo būti apie 18 metrų ilgio ir gabenti iki 60 tonų krovinį. Vis dėlto amforų rasta gerokai mažiau, nei tikėtasi tokio dydžio prekybiniame laive, todėl stiprėja versija, kad pagrindinis reiso tikslas buvo ne masinių prekių gabenimas, o žmonių ir ypač brangaus krovinio transportavimas.

    Kelionė, kuri baigėsi katastrofa

    Radinių analizė leidžia spėti, kad laivas nuskendo VII amžiuje arba VIII amžiaus pradžioje – laikotarpiu, kai Bizantijos imperija išgyveno politinius sukrėtimus ir karinius konfliktus. Būtent tuo metu Viduržemio jūros maršrutai tapo pavojingesni, o dideliems kroviniams ir svarbiems keleiviams reikėjo geresnės apsaugos.

    Mokslininkai neatmeta, kad laivas galėjo išplaukti iš Konstantinopolio ir keliauti link Ravenos – svarbaus Bizantijos atramos taško Italijoje. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, nuolaužos taptų itin reikšmingu liudijimu apie tuometines elito keliones ir ryšių tinklą, jungusį Rytus su Vakarais.

    Kodėl šis radinys toks svarbus?

    Tokio turtingumo ankstyvųjų viduramžių laivų nuolaužos yra reta sėkmė, nes brangūs metalai dažnai būdavo išgraibstomi dar senovėje arba vėlesniais laikais. Šiuo atveju radiniai leidžia ne tik vertinti Bizantijos juvelyrikos meistrystę, bet ir kelti klausimus, kas tiksliai plaukė laivu ir kokia misija buvo patikėta.

    Archeologams šis objektas tampa savotiška laiko kapsule: iš vienos pusės, ji padeda atkurti konkretaus reiso aplinkybes, iš kitos – suteikia naujų duomenų apie prekybos, diplomatijos ir valdžios elitų judėjimą Viduržemio jūros baseine pereinamuoju laikotarpiu tarp vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių.

    Radinių konservavimas ir detalesnė analizė tęsiami, o galutinės išvados priklausys nuo papildomų tyrimų, įskaitant datavimą, metalų sudėties analizę ir ikonografinius palyginimus. Mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas papildomas fragmentas gali padėti tiksliau nustatyti laivo kilmę, maršrutą ir jo keleivių statusą.

  • Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Bodeno ežere aptiktas viduramžių laivo vrakas: narai archeologai nustebo dėl jo amžiaus

    Atradimas prie Lindau krantų

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto pietų Vokietijoje, povandeninės archeologijos specialistai aptiko medinių konstrukcijų, kurios, kaip paaiškėjo, yra laivo vrako liekanos. Radinys iš pradžių atrodė kaip pavienės medienos dalys, tačiau iš ežero dugno kyšantys špantai ir korpuso fragmentai leido patvirtinti, kad tai nuskendęs laivas.

    Pirmąją užuominą, anot tyrėjų, pateikė patyręs pramoginis naras, gerai pažįstantis vietovę. Būtent tokie vietos narų pastebėjimai dažnai tampa pradžia rimtesniems tyrimams, nes dideliuose ežeruose daugelis objektų ilgus metus lieka nepastebėti.

    Radinį tiria Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos komanda. Organizacija vienija profesionalius archeologus, apmokytus mokslinius narus, studentus ir patyrusius mėgėjus, todėl dalis darbų atliekama savanorystės pagrindu.

    Kas nustebino labiausiai?

    Didžiausia staigmena buvo vrako amžius: pirminiai lūkesčiai rodė, kad radinys turėtų būti gerokai naujesnis. Vis dėlto nedidelio medienos mėginio analizė parodė, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais, tai yra vėlyvaisiais Viduramžiais.

    „Ypač įdomu buvo tai, kad iš tiesų pavyko identifikuoti medines liekanas kaip vraką. Iš pradžių tai visai nebuvo akivaizdu“, – sakė povandeninės archeologijos tyrėjas Tobiasas Pfledereris.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Bodeno ežere žinoma tik nedaug vėlyvųjų Viduramžių laikotarpio laivų vrakų, todėl šis objektas gali papildyti žinias apie tuometinę laivybą, maršrutus ir laivų statybos technologijas. Pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio ir maždaug 3 metrų pločio.

    Kodėl vrakas greičiausiai liks dugne?

    Nors visuomenei įspūdingiausiai skamba vrako iškėlimas, specialistai šiuo metu tokio sprendimo neplanuoja. Pagrindinė priežastis – sudėtingas ir brangus konservavimas: iš vandens iškeltą medieną reikia ilgai stabilizuoti, kitaip ji gali greitai suirti.

    Be to, povandeninėje aplinkoje, ypač kai konstrukcijas dengia nuosėdos, mediena neretai išlieka geriau apsaugota nei iškėlus į sausumą. Dėl to dažnas pasirinkimas – minimaliai invaziniai tyrimai, tikslus vietos fiksavimas ir dokumentavimas, o kasinėjimai svarstomi tik tiek, kiek būtina laivo konstrukcijai ir matmenims patikslinti.

    Tyrimų kontekste minimas ir pastaraisiais metais fiksuotas žemas Bodeno ežero vandens lygis, kuris gali atidengti anksčiau nepastebėtas dugno detales. Vis dėlto tokie pokyčiai kelia ir rizikų, nes didesni temperatūros svyravimai bei srovių poveikis gali spartinti jautrių organinių medžiagų irimą.

  • Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto, povandeniniai archeologai aptiko medinių laivo konstrukcijos dalių, kurios, kaip paaiškėjo, yra gerokai senesnės, nei manyta iš pradžių. Tyrėjai skelbia, kad radinys gali suteikti naujų žinių apie laivybą ir laivų statybą vėlyvaisiais viduramžiais.

    Apie įtartinus objektus ežero dugne mokslininkams pranešė vietovę gerai pažįstantis pramoginis naras. Atvykę specialistai iš pradžių svarstė, ar tai tik atsitiktinės medienos liekanos, tačiau vėliau užfiksuoti rėmai ir korpuso fragmentai leido gana greitai patvirtinti, kad tai vrakas.

    Pasak Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos atstovų, aptiktas laivas, preliminariai, galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio, o jo plotis siekė maždaug 3 metrus. Tokie matmenys rodo, kad tai buvo nedidelis, ežero laivybai pritaikytas medinis laivas, kurio konstrukcija skyrėsi nuo anksčiau tame pačiame regione rastų luotų tipo valčių.

    Data nustatyta pagal medieną

    Didžiausia staigmena tyrėjams tapo amžius. Atlikus nedidelio medienos mėginio analizę, suderintą su Bavarijos žemės paminklų apsaugos institucijomis, nustatyta, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas atlikti tik pirmieji nėrimai ir pirminiai matavimai: teritorija dokumentuota, parengtos detalios nuotraukos ir vaizdai, leidžiantys tiksliau įvertinti išlikusią konstrukciją. Būtent šie ankstyvieji duomenys ateityje padės apsispręsti, ar verta imtis riboto masto kasinėjimų.

    Kodėl vrako neketinama kelti

    Nors pats radinys atrodo išskirtinis, laivo iškėlimas artimiausiu metu neplanuojamas. Specialistai aiškina, kad tokie darbai reikalautų brangios ir ilgos konservavimo procedūros, o netinkamai iškėlus mediena gali greitai suirti dėl kontakto su oru ir temperatūros pokyčių.

    Be to, povandeniniai archeologai pabrėžia, kad geriausia apsauga daugeliu atvejų yra palikti objektą vandenyje, ypač jei jis dengiamas nuosėdomis. Tokia natūrali aplinka padeda stabilizuoti būklę ir sumažina irimo riziką, kol renkami duomenys ir planuojami tolimesni tyrimai.

    Klimato signalas ežerams

    Šis radinys taip pat atkreipė dėmesį į vandens telkinių pokyčius: pastaraisiais metais Bodeno ežere fiksuojami žemesni vandens lygiai, o tai gali lemti, kad anksčiau paslėpti objektai tampa lengviau pastebimi. Archeologai pastebi, kad tokios sąlygos kartais padeda aptikti naujus radinius, tačiau kartu didina riziką jų būklei, jei nuosėdų danga pažeidžiama.

    Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti dokumentavimą ir tikslinti laivo konstrukcijos ypatybes, kad būtų galima aiškiau atsakyti, kokiai laivybos tradicijai šis XV amžiaus laivas priklausė. Tyrėjai tikisi, kad radinys papildys iki šiol ribotą vėlyvųjų viduramžių vrakų skaičių Bodeno ežere.