Tag: Povandeninė archeologija

  • Po vandeniu slypi prarastos žmonių žemės: mokslininkai aiškinasi, ką slepia „Aquaterra“

    Po vandeniu slypi prarastos žmonių žemės: mokslininkai aiškinasi, ką slepia „Aquaterra“

    Didžiulės teritorijos, kuriose kadaise gyveno žmonės, šiandien yra atsidūrusios keliolika ar net daugiau nei šimtą metrų po vandeniu. Šiuos „prarastus“ pakrančių plotus mokslininkai vadina „Aquaterra“ – ir teigia, kad jie gali slėpti svarbių užuominų apie ankstyvą žmonijos istoriją.

    Kaip rašoma žurnale „The Atlantic“, geografas Jerome’as E. Dobsonas skaičiuoja, kad bendra tokių dabar jau užlietų teritorijų apimtis galėjo būti panaši į Pietų Amerikos plotą. Tai reiškia, jog kalbama ne apie pavienes įlankas ar salas, o apie milžinišką kadaise virš vandens buvusį pasaulį.

    Svarbu pabrėžti: „Aquaterra“ nėra „dingęs žemynas“ geologine prasme ir nėra dar viena legendinės Atlantidos versija. Tai terminas, apibūdinantis žemynų šelfo zonas, kurios ledynmečiais būdavo sausumoje, nes didelė dalis vandens būdavo „užrakinta“ ledynuose, o vandenynų lygis nukrisdavo keliasdešimčia metrų.

    Klimatui šylant ir ledynams tirpstant, jūrų lygis per paskutinius maždaug 20 tūkst. metų palaipsniui kilo, o iki maždaug prieš 6 tūkst. metų daugelis buvusių pakrančių lygumų jau buvo atsidūrusios po vandeniu. Būtent todėl nemaža dalis ankstyvųjų žmonių gyvenviečių ar migracijos kelių šiandien gali būti pasiekiami tik povandeninių tyrimų pagalba.

    Kur ieškoma praeities pėdsakų

    „Aquaterrą“ tyrinėjantys mokslininkai primena, kad pirmieji žmonės iš Afrikos pradėjo migruoti mažiausiai prieš 70 tūkst. metų, kai jūros lygis buvo pastebimai žemesnis nei dabar. Tuomet pakrantėse driekėsi plačios žemumos, upių slėniai ir pelkės – vietos, tinkamos gyventi, medžioti ir keliauti.

    Šiandien dalis tų teritorijų yra net iki 120 metrų gylyje, todėl jų archeologinis „žemėlapis“ ilgą laiką tiesiog nebuvo pasiekiamas tradicinei archeologijai. Dėl to didelė žmonių istorijos dalis gali būti likusi „aklojoje zonoje“ – ten, kur įprasti kasinėjimai neįmanomi.

    Konkrečių povandeninių radinių jau esama. Prie Pietų Afrikos krantų minimi akmeniniai įrankiai, kurių amžius siekia nuo šimtų tūkstančių iki daugiau nei milijono metų, o Šiaurės jūros dugne aptikta neandertaliečių veiklos pėdsakų.

    Europoje dėmesį traukia Cosquer urvas netoli Marselio: jo įėjimas šiandien yra maždaug 37 metrai po jūros lygiu, tačiau viduje išliko piešiniai ir raižiniai, datuojami 19–27 tūkst. metų. Kitas įdomus pavyzdys – Baltijos jūros dugne netoli Vokietijos esantis „Blinkerwall“: akmeninė struktūra, kuriai daugiau nei 10 tūkst. metų ir kuri, manoma, galėjo būti naudojama medžiojant elnius.

    Kodėl povandeninė archeologija vėluoja

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad archeologija ilgą laiką koncentravosi į sausumos radimvietes, o užlietos pakrančių teritorijos buvo tarsi nustumtos į šalį. Tačiau būtent jos galėjo būti svarbūs socialinio gyvenimo, technologijų raidos ir kultūrinių mainų centrai.

    Praktikoje tokie tyrimai sudėtingi: trukdo ribotas matomumas, žema vandens temperatūra ir pati logistika. Be to, šiuolaikinė pakrančių erozija ir tolesnis jūros lygio kilimas gali negrįžtamai naikinti archeologines vietas dar prieš jas aptinkant.

    Dėl to „Aquaterrą“ tyrinėti skatinama dabar, kol dalis pėdsakų dar neišnyko. Nors tai nereiškia, kad bus rasta „nauja Atlantida“, tokie atradimai gali reikšmingai papildyti supratimą, kaip iš tiesų gyveno ir judėjo ankstyvosios žmonių bendruomenės.

  • Baltijos jūroje prie Švedijos pilies tiriamas daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vrakas

    Baltijos jūroje prie Švedijos pilies tiriamas daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vrakas

    Baltijos jūroje, netoli Švedijos Häringe pilies, narai ir archeologai tiria išskirtinį radinį – daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vraką, kuris, manoma, gali būti vienas ankstyviausių tokio tipo regione.

    Kaip skelbia „CBS News“, nors apie nuskendusio laivo liekanas buvo žinoma dar XIX amžiaus pabaigoje, tik palyginti neseniai pavyko aiškiau įvertinti jo amžių ir istorinę reikšmę.

    Tyrėjai teigia, kad laivas kadaise buvo apie 40–45 metrų ilgio. Remiantis iki šiol turima informacija, jis greičiausiai pastatytas XV amžiaus pabaigoje, galbūt 1480-aisiais, tačiau neatmetama, kad galėjo būti ir dar senesnis – net iš 1460-ųjų.

    Vrakas, žymimas kaip Vrak 5, mokslininkams įdomus ne tik dėl amžiaus. Jis laikomas svarbia „laiko kapsule“, padedančia suprasti viduramžių laivybą Baltijoje ir to meto karinius konfliktus.

    Kuo išsiskiria Vrak 5 konstrukcija

    Pasak projekto vadovo, Švedijos Vrako muziejaus povandeninio archeologo Hakano Altrocko, vienas svarbiausių šio laivo bruožų – statybos technologija. Korpusas buvo konstruotas lentas dėliojant briauna prie briaunos, o ne persidengiant, kaip būdinga senesniems metodams.

    Toks sprendimas leido statyti didesnius ir atsparesnius laivus. Tai buvo ypač svarbu laikotarpiu, kai laivuose ėmė rastis vis sunkesnė artilerija – tvirtesnis korpusas suteikė galimybę gabenti patrankas ir dalyvauti kariniuose veiksmuose.

    Tyrėjų vertinimu, Vrak 5 gali būti ankstyviausias žinomas tokios technologijos pavyzdys Skandinavijos laivų statyboje Baltijos regione, todėl jo dokumentavimas laikomas itin reikšmingu.

    Radiniai nuo virtuvės iki takelažo

    Naujausiuose povandeniniuose tyrimuose archeologai aptiko plytų, kurios, spėjama, galėjo būti naudojamos laivo virtuvėje. Taip pat rasta takelažo fragmentų, padedančių atkurti, kaip buvo įrengta burinė sistema.

    Dabar komanda siekia kuo tiksliau užfiksuoti laivo konstrukciją ir surasti daugiau įrodymų apie kasdienį gyvenimą laive. Narai naudoja specializuotas pompas, kuriomis nuo medinių detalių šalinamos nuosėdos – taip atidengiami konstrukcijos elementai jų nepažeidžiant.

    Pasak tyrimuose dalyvaujančios Matildos Jarl, pagal istorinius duomenis panašiuose laivuose įgulos mityba dažniausiai rėmėsi žuvimi, mėsa ir kruopomis. Maistas neretai būdavo gaminamas puoduose, o patiekalai primindavo tirštas sriubas ar troškinius.

    Įdomi detalė – ką gerdavo jūreiviai. Pagrindinis gėrimas buvo alus, nes tuometinėmis sąlygomis jį buvo paprasčiau laikyti nei vandenį, o aukštesnio statuso įgulos nariai galėjo gauti ir vyno – tai atspindėdavo hierarchiją laive.

    Didžiausia paslaptis – kodėl laivas nuskendo

    Vienas svarbiausių neatsakytų klausimų išlieka laivo žūties priežastis. Vrakas guli netoli Häringe pilies, todėl jo istorija gali būti susijusi su Švedijos ir Danijos konfliktu.

    Pagal vieną iš hipotezių, laivas galėjo nuskęsti 1501 metais, kai danai puolė pilį. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai aiškių įrodymų, patvirtinančių būtent šią versiją.

    Kita svarstoma galimybė – gaisras laive. Dar XIX amžiuje, kai pradėjo sklisti pirmosios žinios apie šį vraką, buvo pasakojama apie ugnį, galėjusią baigtis katastrofa, todėl archeologai tikrina, ar ant išlikusių konstrukcijų nėra degėsių pėdsakų.

  • Prie Turkijos rado galbūt seniausią laivo nuolaužą: 4 700 metų paslaptis keičia istoriją

    Prie Turkijos rado galbūt seniausią laivo nuolaužą: 4 700 metų paslaptis keičia istoriją

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Kekovos salos šalia Antalijos, povandeninių tyrimų metu aptiktos itin senos laivo nuolaužos, kurias mokslininkai sieja su ankstyvuoju bronzos amžiumi. Radinys glūdi maždaug 30 metrų gylyje, o preliminarus amžius siekia apie 4 400–4 700 metų, todėl tai gali būti vienas seniausių iki šiol identifikuotų tokio tipo laivų pasaulyje.

    Jei datavimas pasitvirtins, atradimas gali praplėsti žinias apie pirmąsias intensyvesnes jūrų prekybos sistemas Viduržemio jūroje. Ankstyvajame bronzos amžiuje regione ryškėjo tolimesni mainai, o kai kuriose teritorijose kūrėsi organizuotesnės uostų ir prekybos grandys.

    Kas rasta laivo vietoje

    Medinė konstrukcija per tūkstantmečius neišliko, tačiau jūros dugne aptiktas krovinys leidžia atkurti dalį istorijos. Archeologai praneša radę daugiau nei 30 keraminių transportinių indų, taip pat tris stambius akmeninius inkarus.

    Remiantis pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 10 metrų ilgio ir skirtas kroviniams gabenti. Indų forma ir gamybos ypatybės tapo svarbiausiu raktu nustatant laikotarpį, nes radiokarboninis datavimas be organinės medžiagos šiuo atveju yra ribotas.

    Datavimas ir galimos kilmės versijos

    Keramika apibūdinama kaip turinti dvi ąseles, iškilimą vidurinėje dalyje ir plokščią pagrindą. Tokie bruožai lyginami su radiniais Egipte ir Artimuosiuose Rytuose, o tai, tyrėjų teigimu, dera su ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Papildomos užuominos siejamos su molio ir gamybos analizėmis, kurios leidžia svarstyti, kad dalis indų galėjo būti pagaminta Jordano slėnio dirbtuvėse. Panašūs radiniai fiksuoti ir kitose Viduržemio regiono vietose, todėl tai stiprina hipotezę apie plačias to meto prekybines jungtis.

    „Šis radinys yra tarsi laiko kapsulė jūros dugne, leidžianti pažvelgti į laikotarpį, iš kurio turime labai mažai tiesioginių liudijimų apie tolimas keliones jūra“, – sakė tyrimams vadovaujantis profesorius Hakan Öniz.

    Ką galėjo gabenti ir kur plaukė

    Mokslininkai neatmeta, kad amforose buvo gabentas alyvuogių aliejus, vynas ar medžių sakai, nes kai kuriuose induose aptikta blizgi, tiršta nuosėda. Jos sudėtį ketinama nustatyti laboratoriniais metodais, tačiau pabrėžiama, kad indai galėjo būti naudoti pakartotinai.

    Pagal dabartines prielaidas laivas galėjo išplaukti iš rytinės Viduržemio jūros dalies, dabartinio Levanto regiono, ir judėti link Trojos šiaurės vakarų Turkijoje arba Kretos. Tiksli maršruto kryptis kol kas nėra patvirtinta, nes trūksta tiesioginių navigaciją liudijančių objektų.

    Tyrėjai taip pat mini neįprastą radinį su devyniais ženklais ir dviem skylėmis, kuris galėjo būti naudojamas pienui mušti ir sviestui ar sūriui gaminti. Vis dėlto pabrėžiama, kad šią versiją dar reikės pagrįsti papildomais tyrimais.

  • Prie Turkijos krantų aptiktas, kaip manoma, seniausias laivo vrakas: 4 700 metų amforos

    Prie Turkijos krantų aptiktas, kaip manoma, seniausias laivo vrakas: 4 700 metų amforos

    Radinių vieta ir amžius

    Prie Turkijos Antalijos provincijos Kekovos salos vykdomų povandeninių tyrimų metu archeologai aptiko amforų, datuojamų maždaug 4 400–4 700 metų. Manoma, kad jos priklausė ankstyvojo bronzos amžiaus laivo kroviniui ir gali būti vienas seniausių iki šiol žinomų laivo vrakų.

    Apie atradimą viešai pranešta 2026 metais, akcentuojant, kad radiniai gali papildyti žinias apie Anatolijos jūrinę istoriją. Tyrėjų teigimu, tokio laikotarpio objektai jūros dugne yra itin reti, nes organinės medžiagos dažniausiai suyra, o kroviniai išsisklaido.

    Ką rodo amforų analizė?

    Amforos, sprendžiant iš formos ir pirminių tyrimų, galėjo būti naudotos alyvuogių aliejui arba vynui gabenti. Molio sudėties analizė rodo, kad dalis indų tikėtina pagaminta Levanto regione, siejamame su Jordano slėnio dirbtuvėmis.

    Panašių indų aptikimas kituose Viduržemio jūros regionuose leidžia kalbėti apie ankstyvas, bet plačias prekybos jungtis. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad analogų rasta Egipte, taip pat Trojoje ir Kretoje, todėl krovinių judėjimas galėjo apimti didelę rytinės Viduržemio jūros dalį.

    „Savo Mėlynojoje tėvynėje atveriame pasaulio seniausio laivo vrako pėdsakus“, – sakė Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus.

    Kaip buvo aptiktas vrakas?

    Vrakas identifikuotas po ankstesniais metais vykdytų povandeninių apžvalgų, kuriose dalyvavo Akdeniz universitetas. Surinkti amforų pavyzdžiai leido daryti prielaidą, kad laivas nuskendo ankstyvajame bronzos amžiuje.

    Nuoseklios kasinėjimų fazės pradėtos 2026 metais, gavus Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos leidimus. Darbams vadovauja Antalijos muziejaus direkcija, o mokslinę tyrimų kryptį koordinuoja archeologų komanda.

    Devyni ženklai ant amforos

    Viena iš aptiktų amforų išsiskyrė dviem skylėmis korpuse ir devyniais aiškiai matomais ženklais. Pirminės interpretacijos leidžia svarstyti, kad tai galėjo būti vadinamoji plakimo amfora, pritaikyta pieno produktams gaminti.

    Jeigu ši versija pasitvirtintų, radinys praplėstų supratimą ne tik apie prekių gabenimą, bet ir apie kasdienybę jūroje. Mokslininkai kelia hipotezę, kad jūrininkai galėjo gabentis ožkas, kelionėse melžti ir laive pasigaminti sviestą ar sūrį.

    Turkijos institucijos pabrėžia, kad povandeninis kultūros paveldas tampa strategine tyrimų kryptimi, o nauji radiniai turėtų padėti tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų prekybos kelių geografiją. Artimiausiu metu laukiama detalesnių laboratorinių rezultatų ir tikslesnio krovinio bei maršruto įvertinimo.

  • Prie Aleksandrijos aptiktas unikalus bronzinis žiedas: jame – vieno garsiausių pasaulio stebuklų atvaizdas

    Prie Aleksandrijos aptiktas unikalus bronzinis žiedas: jame – vieno garsiausių pasaulio stebuklų atvaizdas

    Radinyje – dingusio stebuklo užuomina

    Prie Egipto krantų, po vandeniu esančioje Antirhodo salos teritorijoje, archeologai aptiko bronzinį antspaudo žiedą su išraižytu architektūriniu motyvu. Tyrėjų teigimu, jis primena Aleksandrijos Faro švyturio atvaizdus, žinomus iš kai kurių II amžiaus monetų.

    Kas buvo šio žiedo savininkas ir kada tiksliai dirbinys pagamintas, kol kas neaišku. Vis dėlto pats motyvas laikomas išskirtiniu, nes tokio tipo antspaudo žiedas su Faro švyturio ikonografija iki šiol nebuvo fiksuotas kaip patikimai žinomas radinys.

    Ką slepia nuskendusi karališkoji Aleksandrija

    Radavietė siejama su senovės Aleksandrijos karališkuoju kvartalu, kuris kadaise buvo svarbi miesto dalis šalia didžiojo uosto Portus Magnus. Ši zona dėl seisminių įvykių ir jūros lygio pokyčių per šimtmečius atsidūrė po vandeniu, todėl joje iki šiol randama vertingų urbanistinių liekanų.

    Povandeninius tyrimus šiame regione jau ne vienerius metus vykdo Europos povandeninės archeologijos institutas kartu su Egipto paveldo apsaugos institucijomis. Mokslininkai dirba keliose vietose, kur fiksuojami šventyklų, rūmų ir kitų statinių fragmentai, o taip pat įvairūs kasdienybės artefaktai.

    Faro švyturys – nuo praktikos iki legendos

    Aleksandrijos Faro švyturys buvo pastatytas Ptolemėjų dinastijos laikais, valdant Ptolemėjui II, maždaug 280 metais prieš mūsų erą. Jo paskirtis buvo praktinė: padėti laivams pasiekti vieną svarbiausių Viduržemio jūros uostų, tačiau kartu šis statinys tapo ir miesto galios simboliu.

    Istoriniai šaltiniai bei tyrėjų rekonstrukcijos leidžia manyti, kad švyturys galėjo siekti daugiau nei 100 metrų aukštį, todėl buvo tarp aukščiausių to meto statinių. Vėlesni žemės drebėjimai jį nuniokojo, o viduramžiais dalis akmenų, kaip manoma, buvo panaudota kitoms tvirtovėms ir statiniams.

    „Toks radinys gali padėti geriau suprasti, kaip švyturio įvaizdis gyvavo ne vien oficialioje ikonografijoje, bet ir kasdieniuose, asmeniškai naudojamuose daiktuose“, – sako tyrėjai.

    Kodėl žiedas svarbus istorikams

    Antspaudo žiedai senovėje atliko svarbią administracinę funkciją: jais buvo tvirtinami dokumentai ir žymima nuosavybė, paliekant įspaudą vaške ar minkštoje molio masėje. Dėl to tokie dirbiniai dažnai atspindi ne tik estetiką, bet ir socialinį statusą, pareigas ar ryšius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad panašumas į II amžiaus monetų atvaizdus yra tik orientyras, o tikslesniam datavimui reikės papildomų tyrimų. Tikimasi, kad tolesnė analizė kartu prisidės prie geresnio supratimo, kaip buvo organizuojamas Aleksandrijos uostas ir kaip sąveikavo karališkasis dvaras bei miesto jūrinė infrastruktūra.

    Pastaraisiais metais povandeninė archeologija sparčiai tobulėja dėl tikslesnio sonaro žemėlapių sudarymo, fotogrametrijos ir 3D dokumentavimo metodų. Tokie įrankiai leidžia detaliau fiksuoti radinius ir jų kontekstą, o tai ypač svarbu trapioms, srovei ir erozijai jautrioms povandeninėms vietovėms.

  • Indijos pakrantėje aptiko nuskendusio miesto pėdsakus: paslaptinga anomalija vis dar glumina

    Indijos pakrantėje aptiko nuskendusio miesto pėdsakus: paslaptinga anomalija vis dar glumina

    Indijos Bengalijos įlankoje povandeniniai tyrimai pateikė naujų įrodymų, siejamų su senoviniu Poompuhar miestu, kadaise buvusiu svarbiu Čolų karalystės uostu. Archeologai jūros dugne identifikavo keturis anksčiau nefiksuotus žiedinius šulinius, daugiau kaip 250 keramikos fragmentų ir dalį išskirtinės formos ąsočio.

    Radinių visuma stiprina hipotezę, kad dalis miesto kadaise buvo sausumoje, o vėliau atsidūrė po vandeniu dėl pakrantės erozijos, audrų, ilgalaikių jūros lygio svyravimų ir upės vagos pokyčių. Tokie procesai Bengalijos įlankos pakrantėse nėra reti, todėl Poompuhar laikomas vienu ryškesnių pavyzdžių, kaip kraštovaizdį gali perkurti gamtiniai veiksniai.

    Poompuhar, dar žinomas kaip Kaveripoompattinam, buvo įsikūręs prie Kaveri upės žiočių. Rašytiniuose šaltiniuose jis apibūdinamas kaip aktyvus prekybos centras su uosto, gyvenamosiomis ir turgaviečių zonomis, o archeologiniai tyrimai rodo ryšius su įvairiais Indijos regionais ir tolimesnėmis Azijos dalimis.

    Daug dėmesio sulaukė žiediniai šuliniai, sudėti iš apvalių degto molio segmentų. Tokios konstrukcijos senovėje dažnai buvo naudojamos vandeniui išgauti ar infrastruktūrai tvarkyti, o jų buvimas dabartiniame jūros dugne laikomas svarbia užuomina, kad teritorija anksčiau buvo sausuma. Tyrėjų vertinimu, šuliniai taip pat gali padėti rekonstruoti senąjį Kaveri vagos ruožą, kuris vėliau buvo užlietas.

    Ne mažiau reikšmingas ir aptiktas ąsočio fragmentas, siejamas su jūrine prekyba Vakarų Azijoje. Pasak archeologų, tai pirmas tokio tipo radinys, užfiksuotas Poompuhar povandeninių tyrimų metu, o viso indo skersmuo galėjo siekti apie 30–35 centimetrus. Panašūs indai buvo naudojami gabenti skysčius, pavyzdžiui, vyną ar aliejų.

    Tai papildo ankstesnius duomenis apie Poompuhar tarptautinį vaidmenį: ankstesniuose tyrimuose minėti importiniai radiniai, tarp jų amforos ir įvairi keramika. Tokie objektai rodo, kad Tamil Nadu pakrantė galėjo būti įtraukta į platesnius Indijos vandenyno prekybos maršrutus, siejusius Pietų Aziją su Arabijos pusiasaliu ir Persijos įlankos regionu.

    Vis dėlto didžiausia mįslė lieka vadinamoji povandeninė anomalija. Ankstesnių ekspedicijų metu aptikta masyvi U raidės formos konstrukcija maždaug 23 metrų gylyje, kurios ilgis siekia apie 40 metrų, o plotis apie 20 metrų. Netoliese fiksuotos ir kitos struktūros, nuogulų anomalijos bei galimos laivo liekanos, tačiau jų paskirtis kol kas neaiški.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol detaliai ištirta tik apie 10 proc. planuojamos teritorijos. Kitas darbų etapas numatomas pasibaigus musonų sezonui, kai sąlygos nardymui ir prietaisų darbui tampa stabilesnės. Tikimasi, kad tęsiami tyrimai leis tiksliau įvertinti nuskendusios miesto dalies mastą ir atskleisti, kaip jūros lygio kaita bei pakrantės dinamika pakeitė šios istorinės vietovės likimą.

  • XVII amžiaus laivo mįslė Baltijoje: narai rado keistą daiktą, kurio paskirties niekas nežino

    XVII amžiaus laivo mįslė Baltijoje: narai rado keistą daiktą, kurio paskirties niekas nežino

    Greifsvaldo įlankoje Vokietijoje povandeniniai archeologai aptiko XVII amžiaus pirmosios pusės laivo liekanas ir daugiau kaip 60 su juo siejamų radinių. Tarp jų išsiskyrė nedidelis molio ar plytos gabalas su skylutėmis, įtvirtintas mediniame rėmelyje, kurio paskirtis iki šiol neaiški.

    Radavietė pastebėta narams vykdant parengiamuosius darbus prieš planuojamas statybas. Objektai buvo pasislėpę po dumblu, o labai drumstas vanduo ir minkštos nuosėdos tyrimus smarkiai apsunkino, nes kiekvienas judesys beveik visiškai panaikindavo matomumą.

    Tyrėjams teko veikti greitai: penkių žmonių komanda per 12 dienų atliko 22 nėrimus, kad spėtų užfiksuoti ir iškelti kuo daugiau detalių. Komandoje dirbo ir povandeninis archeologas Michałas Grabowskis iš Varšuvos universiteto.

    Kaip nustatytas laivo amžius

    Laivo korpuso liekanos parodė, kad jis pastatytas klinkerine konstrukcija, kai lentos persidengia tarsi čerpės. Tokia technologija šimtmečius buvo paplitusi Šiaurės Europoje, o sandarumui užtikrinti naudoti geležiniai vinys ir tarpus užpildanti dervos bei gyvūnų plaukų masė.

    Laivo datavimui pasitelkta dendrochronologija, analizuojant medienos rievių seką. Vieno išlikusio medinio elemento tyrimas parodė, kad medis nukirstas tarp 1626 ir 1639 metų, todėl laivas greičiausiai pastatytas XVII amžiaus pirmoje pusėje.

    Tikslaus laivo pavadinimo, kilmės ir nuskendimo aplinkybių nustatyti nepavyko. Kai kuriose medienos vietose matomi ugnies pėdsakai, tačiau šiuo metu to nepakanka vienareikšmiškai teigti, kad katastrofą sukėlė gaisras.

    Radinių rinkinys atskleidė kasdienybę

    Tarp radinių aptikta inkaras, lynų fragmentai, statinių dalių, batų padų ir dailidės įrankių. Tyrėjai atkreipė dėmesį į įrankių komplektą, tarp jų ir rankinio grąžto detalę, kuri leidžia manyti, kad laive galėjo būti savotiškos dirbtuvės remonto darbams kelionėje.

    Taip pat rasta beveik 3,6 metro ilgio išskobta ąžuolinė rąsto dalis. Pasak mokslininkų, ji galėjo būti naudojama kaip laivo triumo siurblys vandeniui pašalinti, o toks sprendimas Baltijos sąlygomis galėjo būti gyvybiškai svarbus.

    Rastos kaulų liekanos rodo, kad įgula valgė kiaulieną bei avių ar ožkų mėsą. Tokie duomenys padeda atkurti ne tik technologinę, bet ir kasdienę laivo aplinką, nors platesnis maršrutas ir krovinio pobūdis lieka neaiškūs.

    Keistas daiktas, kuris glumina archeologus

    Didžiausia mįslė tapo nedidelis molio ar plytos gabalas su keliomis skylučių eilėmis, įtvirtintas medinėje apdailoje. Archeologai nurodo, kad panašių objektų kituose laivų radimvietėse nėra aptikę, todėl patikimo palyginimo šiuo metu trūksta.

    Viena atsargesnių hipotezių teigia, kad tai galėjo būti improvizuotas galąstuvas atšipusiems įrankiams, pavyzdžiui, kaltams ar grąžtams. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad kol kas tai tik spėjimas, o tikroji paskirtis išlieka nežinoma.

    Tokie atradimai Baltijos regione vis dažniau praplečia supratimą apie ankstyvųjų naujųjų laikų prekybą, laivybą ir technologijas, nes dumblas ir deguonies stoka kartais padeda išsaugoti organines medžiagas. Šio laivo radiniai rodo, kiek daug informacijos gali suteikti net ir trumpai trukę gelbėjimo tyrimai.

  • Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Adrasano, archeologai tiria nuskendusio prekybinio laivo liekanas, kurių amžius siekia apie 2 100 metų. Po vandeniu aptikta tūkstančiai keramikos dirbinių, o jų gausa ir įvairovė leidžia šį radinį laikyti vienu ryškiausių pastarųjų metų Viduržemio jūros povandeninės archeologijos atradimų.

    Laivo nuolauža guli 42–55 metrų gylyje, todėl darbai vyksta sudėtingomis sąlygomis. Tyrėjai pasitelkia robotines sistemas ir specialią įrangą, leidžiančią dokumentuoti radinius, išlaikant saugumą ir mažinant poveikį pačiam objektui.

    Krovinys, stebinantis mastu

    Pirmojo intensyvaus tyrimų sezono metu į krantą buvo iškelta 6 511 sveikų keramikos gaminių, kurie perduoti Antalijos muziejui. Dar tūkstančiai šukių ir fragmentų atsidūrė konservavimo bei restauravimo laboratorijose, kur vertinama jų sudėtis, gamybos technologijos ir kilmė.

    Tarp radinių dominuoja lėkštės, dubenys, padėklai ir įvairios serviravimo formos, o tyrėjai mini net 122 skirtingus dydžius ir tipus. Tokia įvairovė rodo, kad krovinys buvo kruopščiai suformuotas kaip prekybai skirtas rinkinys, o ne atsitiktinis buities daiktų komplektas.

    Ryšys su Rhosus ir Ciceronu

    Turkijos kultūros ir turizmo institucijos nurodo, kad reikšminga dalis keramikos siejama su Rhosus centru, kuris siejamas su dabartiniu Arsuz Hatay provincijoje. Antikoje tai buvo svarbus gamybos ir prekybos taškas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, iš kur prekės galėjo keliauti į Egėjo regioną ir toliau į Italiją.

    Ypatingą dėmesį kelia hipotezė, kad dalis krovinio gali būti susijusi su indais, kuriuos savo laiške draugui mini romėnų politikas Markas Tulijus Ciceronas. Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis sutapatinimas dar nėra patvirtintas, tačiau pats radinys suteikia apčiuopiamų įrodymų apie prekybos ryšius, kuriuos anksčiau buvo galima atsekti daugiausia iš rašytinių šaltinių.

    Kaip krovinys išliko iki mūsų dienų

    Archeologų vertinimu, keraminiai dirbiniai buvo gabenti medinėse dėžėse, o tarpai tarp jų užpildyti moliu, kad transportuojant sumažėtų dūžių rizika. Paradoksalu, tačiau būtent toks pakavimo būdas galėjo tapti viena priežasčių, kodėl po katastrofos išliko tiek daug sveikų indų.

    Tarp radinių minimos ir monetos, siejamos su Antiochija ir datuojamos pirmuoju amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys, kartu su keramikos analize, leidžia atkurti galimus maršrutus ir manyti, kad laivas galėjo plaukti į vakarus, o nelaimę galėjo sukelti audra ir susidūrimas su sekluma.

    Tyrimai tęsiami, o kiti sezonai gali pateikti atsakymų ne tik apie krovinio kilmę, bet ir apie patį laivą, jo įgulą bei tuometinius prekybos tinklus. Povandeninė archeologija Viduržemio jūroje vis dažniau remiasi aukštos raiškos fotogrametrija ir nuotolinėmis technologijomis, todėl tikimasi dar tikslesnių rekonstrukcijų.

  • Italijos Mezzano ežero mįslė: narai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą – kodėl jų tiek daug?

    Italijos Mezzano ežero mįslė: narai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą – kodėl jų tiek daug?

    Italijoje, Lacijaus regione esančiame Mezzano ežere povandeniniai archeologai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą. Radinys rastas pietinėje ežero pakrantėje, menkiau tyrinėtoje zonoje, o jo būklė, specialistų teigimu, išlikusi neįprastai gera.

    Archeologai kardą priskyrė vadinamajam spada a lingua da presa tipui, išsiskiriančiam būdinga rankenos konstrukcija. Greta ginklo aptikta ir daugiau radinių: keramikos indų, bronzinių dirbinių, tarp jų skustuvas ir kirvis, leidžiantys tiksliau datuoti bei suprasti radimvietės paskirtį.

    Mezzano ežero dugne slypi didelės palafitinės gyvenvietės, statytos ant medinių polių, liekanos. Tokios gyvenvietės šiame regione gyvavo bronzos amžiuje, maždaug tarp 1700 ir 1150 metų prieš Kristų, o pats objektas plačiau išryškėjo dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.

    Naujesni sistemingi povandeniniai tyrimai leido užfiksuoti daugiau kaip 600 medinių polių, esančių maždaug 2,5–10 metrų gylyje. Taip pat iškelta per 25 bronzinius dirbinius: kirvių, iečių antgalių, segių, žiedų, smeigtukų ir ypač gerai išsilaikęs pjautuvas.

    Dalies radinių pobūdis kelia prielaidą, kad gyvenvietės gyventojai galėjo užsiimti metalo apdirbimu. Tyrėjai mini ir bronzinių lydinių ruošinių fragmentus, kurie dažnai siejami su amatų veikla ir žaliavos kaupimu.

    Ypatingą dėmesį traukia tai, kad naujausias kardas jau yra trečiasis, aptiktas toje pačioje teritorijoje. Ankstesni du taip pat buvo gerai išsilaikę, o vienas jų, kaip nustatyta, galėjo būti nepakankamai užgrūdintas, todėl spėta, kad tai galėjo būti ne kovai skirtas, o simbolinis ar ritualinis daiktas.

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta ir paprastesnio paaiškinimo: dalis daiktų per šimtmečius galėjo nukristi nuo medinių konstrukcijų į vandenį. Ežero vandens lygis per maždaug 600 metų gyvenvietės gyvavimo laikotarpį kito, o kai kurie mediniai elementai turi gaisro pėdsakų, todėl daiktai galėjo patekti į dugno sluoksnius ir vėliau pasislinkti.

    Kita vertus, vienoje vietoje susitelkę ginklai kelia klausimų, ar bent dalis jų nebuvo sąmoningai palikta vandenyje. Tokia praktika bronzos amžiuje Europoje žinoma ir kituose regionuose, tačiau dėl naujausio Mezzano radinio kol kas per anksti daryti galutines išvadas.

    Mezzano ežeras archeologams vertingas ne vien dėl metalo dirbinių. Deguonies stokojančios dugno sąlygos padėjo išlikti keramikai, medienai, gyvūnų liekanoms ir kasdienybės objektams, pavyzdžiui, akmenims, naudotiems grūdams malti, todėl tyrėjai gali detaliau atkurti bendruomenės gyvenimą prieš kelis tūkstančius metų.

  • Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Prie Graikijai priklausančios Kalymno salos žvejai tinklais netikėtai iškėlė įspūdingą radinį – beveik dviejų metrų aukščio bronzinę moters skulptūrą. Artefaktas daugiau kaip 2 000 metų gulėjo maždaug 120 metrų gylyje Egėjo jūroje ir, specialistų teigimu, išliko neįprastai gerai.

    Skulptūra šiandien vadinama „Kalymno dama“ ir dažniausiai datuojama helenistiniu laikotarpiu, maždaug III amžiumi prieš Kristų. Ji vaizduoja moterį su chitonu ir sunkiu apsiaustu, o tokia apranga bei proporcijos siejamos su to meto aukštesnio socialinio sluoksnio atvaizdais.

    Kas pavaizduota skulptūroje?

    Nors skulptūra tapo vienu ryškiausių Egėjo jūros povandeninės archeologijos radinių, klausimas, ką ji vaizduoja, iki šiol atviras. Tarp versijų minima ir galimybė, kad tai galėjo būti Ptolemėjų dinastijos Egipto karalienė Arsinojė III, tačiau aiškių įrodymų tokiai tapatybei trūksta.

    Archeologai pabrėžia, kad helenistiniu laikotarpiu moterų atvaizdai skulptūroje neretai būdavo idealizuojami, todėl vien apranga ar stilistika ne visada leidžia tiksliai nustatyti konkretų asmenį. Dėl to neatmetama, kad skulptūra galėjo vaizduoti ir dievybę ar apibendrintą kilmingos moters tipą.

    Kaip ji atsidūrė jūros dugne?

    Labiausiai tikėtina versija – jūrinė katastrofa. Monumentalios bronzinės skulptūros helenistiniu laikotarpiu buvo itin brangus krovinys, o jas gabendavo laivais per svarbius Viduržemio jūros prekybos ir kultūros maršrutus.

    Kalymnas buvo netoli kelių intensyviai naudotų laivybos kelių, jungusių graikiškąjį pasaulį su rytine Viduržemio jūros dalimi. Todėl manoma, kad skulptūra galėjo būti didesnio krovinio dalis, o laivui nuskendus ji nugrimzdo į dugną.

    Radinių grandinė ir konservavimas

    „Kalymno damos“ istorija paskatino atidesnį regiono tyrimą, o vėliau imta fiksuoti ir daugiau su tuo pačiu kontekstu siejamų radinių. Pranešama apie kitus senovinius fragmentus, tarp jų – didesnio nei natūralaus dydžio barzdoto valdovo galvą su makedonišku galvos apdangalu bei raitelių ir ginkluotų karių skulptūrų dalis.

    Po iškėlimo skulptūrai prireikė ilgų konservavimo darbų, nes bronza, ilgai buvusi jūroje, paprastai būna padengta nuosėdomis ir korozijos sluoksniais. Atlikus restauravimą, „Kalymno dama“ sugrąžinta į salą ir tapo vienu svarbiausių vietos archeologijos muziejaus eksponatų.

    Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo atradimo, skulptūra vis dar kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Tyrėjai ieško duomenų, kurie leistų tiksliau nustatyti jos kilmę, kelionės maršrutą ir aplinkybes, lėmusias, kad toks vertingas kūrinys atsidūrė Egėjo jūros gelmėse.