CP v2

Tag: Povandeninė archeologija

  • Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Kas aptikta Titikakos dugne

    Tarptautinė archeologų komanda Titikakos ežere, Khoa rifo povandeninėje vietovėje, atliko detalius tyrimus, kurie atskleidė iki šiol menkai žinotą senųjų Andų religinių praktikų mastą. Tyrėjai pasitelkė sonarą ir trimatę fotogrametriją, kad sudarytų tikslią dugno topografiją ir pažymėtų objektus, paslėptus po vandeniu.

    Tyrimų metu iškelta įvairių apeiginių radinių, kurie šimtmečius gulėjo ežero dugne: metaliniai medaliai su spinduliuojančiu dievybės veidu, akmeniniai ir kriauklių papuošalai, lamų kaulų fragmentai. Taip pat aptiktos būdingos keraminės smilkyklės, tarp jų ir pumos formos indai.

    Smilkyklių viduje rasti anglies pėdsakai leidžia pagrįstai teigti, kad čia buvo deginami smilkalai ar aukos. Puma Tiwanaku kultūroje laikoma vienu svarbiausių religinių simbolių, todėl tokia ikonografija sustiprina hipotezę apie ritualinę radinių paskirtį.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Mokslininkų vertinimu, Khoa rifas buvo brangių dovanų dievybėms aukojimo vieta, o ne atsitiktinis vietos bendruomenės kulto taškas. Radinių pobūdis ir jų koncentracija rodo, kad į šią vietą galėjo atvykti piligrimai iš platesnio Andų regiono.

    Tai reikštų, kad piligrimystės tradicijos prie Titikakos ežero galėjo būti įsitvirtinusios gerokai anksčiau, nei vėliau regione įsigalėjo inkų valstybė. Tokie duomenys padeda peržiūrėti įprastą pasakojimą, pagal kurį didelio masto religiniai tinklai Anduose siejami pirmiausia su inkų laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad didelės ceremonijos ir gebėjimas pritraukti atvykėlius galėjo tapti vienu Tiwanaku galios ramsčių. Religija čia galėjo veikti kaip socialinės integracijos mechanizmas, stiprinęs politinį elitą ir palaikęs ekonominius mainus.

    Tiwanaku civilizacijos kontekstas

    Tiwanaku civilizacija klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 100 metų dabartinės vakarų Bolivijos teritorijoje, o jos įtaka siekė pietų Peru, šiaurės Čilę ir šiaurės vakarų Argentiną. Ji garsėja monumentalia architektūra ir preciziškai apdirbtais akmens blokais, o tokie objektai kaip Saulės vartai ir Kalasasajos šventykla iki šiol kelia klausimų apie technologijas ir organizaciją.

    Nors Tiwanaku tyrinėjama dešimtmečius, jos nuosmukio priežastys nėra galutinai aiškios. Viena dažniausiai aptariamų krypčių sieja žlugimą su ilgalaikiais klimato pokyčiais, sausromis ir žemdirbystės sistemos susilpnėjimu, kuris galėjo paveikti maisto tiekimą ir politinį stabilumą.

    Nauji povandeniniai radiniai prie Titikakos leidžia manyti, kad dalis religinių idėjų, kurias vėliau regionas siejo su inkų laikais, turėjo gilesnes šaknis. Khoa rifo tyrimai ne tik papildo Tiwanaku paveikslą, bet ir padeda tiksliau suprasti, kaip Anduose formavosi religiniai centrai bei piligrimystės maršrutai.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Kone 250 metų jūreivystės istorijoje gyvavusi mįslė, kur atgulė legendinis kapitono Džeimso Kuko laivas „Endeavour“, artėja prie pabaigos. Povandeninės archeologijos tyrėjai, remdamiesi naujausiu galutiniu vertinimu, teigia identifikavę Nauporto uoste JAV nuskendusį vraką, kuris atitinka šio laivo konstrukciją ir istorinius dokumentus.

    „Endeavour“ išgarsėjo 1768–1771 metais, kai gabeno Kuko ekspediciją, kuri mokslo tikslais turėjo stebėti Veneros tranzitą Saulės disko fone. Tos pačios kelionės metu buvo pasiektos Naujosios Zelandijos pakrantės ir detaliau ištirta rytinė Australijos pakrantė, todėl laivas tapo vienu atpažįstamiausių Didžiųjų geografinių atradimų epochos simbolių.

    Vis dėlto šis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai: vieniems tai pažangos, kartografijos ir jūrinių tyrimų istorija, kitiems – Europos kolonizacijos Ramiojo vandenyno regione pradžios ženklas. Dėl to laivo identifikavimas svarbus ne tik kaip archeologinis atradimas, bet ir kaip diskusijų apie istorijos interpretaciją atskaitos taškas.

    Kaip laivas tapo „Lord Sandwich“

    Pasibaigus garsiajai ekspedicijai, laivo karjera nebuvo tokia romantiška. Laivas buvo parduotas privatiems savininkams, pervadintas „Lord Sandwich“ ir vėliau pritaikytas karo reikmėms, tarp jų ir JAV Nepriklausomybės karo laikotarpiu.

    1778 metais britų pajėgos jį sąmoningai nuskandino Nauporto uoste kartu su kitais laivais, siekdamos suformuoti povandeninę užtvarą ir apsunkinti priešo veiksmus. Nuo tada tiksli jo buvimo vieta ir identitetas išliko ginčų objektu, o per laiką uosto dugne susidarė sudėtingas kelių vrakų „kapinynas“.

    Kokie įrodymai leido identifikuoti vraką

    Paieškos intensyviau vyko nuo XX amžiaus pabaigos, kai istorikai ir povandeninės archeologijos specialistai ėmė sistemingai lyginti archyvinius šaltinius su povandeniniais radiniais. Tyrėjai analizavo konstrukcinius požymius, kurie paprastai išlieka net ir smarkiai suirus medienai: korpuso sijų geometriją, tvirtinimo vietas, balasto išdėstymą ir kitus techninius elementus.

    Galiausiai pakankamai duomenų sukaupta dėl vrako, anksčiau žymėto RI 2394. Teigiama, kad jo matmenys ir konstrukciniai sprendimai atitinka XVIII amžiaus dokumentuose aprašytą „Endeavour“ ir vėlesnius pertvarkymus, atliktus laivą naudojant kaip transporto ir karo paskirties priemonę.

    Prie išvadų prisidėjo ir medienos analizės, padėjusios įvertinti, kurie fragmentai galėjo būti pirminiai, o kurie – vėlesnių remontų rezultatas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus buvo ne vienas radinys, o visuma požymių, kurie sutapo su istoriniais įrašais apie laivo perstatymus ir eksploatacijos laikotarpį iki nuskandinimo.

    Kontroversijos ir kodėl prireikė laiko

    Laivo paieškas lydėjo ir nesutarimai, nes ankstesni pareiškimai apie „Endeavour“ radimą buvo kritikuojami kaip per ankstyvi. Skirtingos tyrėjų grupės pabrėžė, kad tokio tipo identifikacijai reikalingas ne vien tikėtinas sutapimas, bet ir detali įrodymų grandinė, atlaikanti profesionalią kritiką.

    Šįkart situaciją pakeitė galutinis vertinimas, kuriame apibendrintos ankstesnės išvados, papildomos povandeninių tyrimų detalės ir naujai sujungti archyviniai duomenys. Nors jūrinės archeologijos praktikoje absoliutus tikrumas ne visada pasiekiamas dėl irimo bei vėlesnių uosto pokyčių, tyrėjai teigia pasiekę tokį įrodymų lygį, kuris leidžia identifikaciją laikyti pagrįsta.

    Šis atradimas gali turėti pasekmių ir paveldo apsaugai, nes identifikuotas vrakas paprastai sulaukia didesnio dėmesio dėl konservavimo, tyrimų tęstinumo ir prieigos ribojimų. Kartu jis dar kartą primena, kad istorinių laivų paieškos dažnai trunka dešimtmečius ir reikalauja nuoseklaus darbo su dokumentais, inžineriniais duomenimis ir povandeninės aplinkos realijomis.

  • Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Prie Filipinų Lusono salos vakarinės pakrantės narai aptiko Japonijos krovininio laivo „Hofuku Maru“ nuolaužas. Šis laivas Antrojo pasaulinio karo metais gabeno sąjungininkų karo belaisvius ir 1944 metais buvo nuskandintas per JAV karinių pajėgų ataką.

    Tyrėjų teigimu, laive buvo 1 289 britų ir olandų karo belaisviai, dalis jų anksčiau buvo išsekinti priverstiniu darbu Birmos–Tailando geležinkelyje. Laivo triumuose sąlygos buvo itin prastos: trūko ventiliacijos, sanitarinių sąlygų, maisto ir vandens, o pats laivas nebuvo pažymėtas kaip belaisvių transportas.

    Tragiška ataka 1944 metais

    1944 metų rugsėjo 21 dieną „Hofuku Maru“ plaukė kaip antrasis laivas Japonijos konvoje netoli Lusono. JAV karinio laivyno lėktuvai atakavo konvojų, laikydami jį teisėtu kariniu taikiniu, ir viena torpeda pataikė į „Hofuku Maru“ korpusą.

    Laivas, kaip nurodoma tyrime, subyrėjo ir nuskendo per mažiau nei tris minutes, o iki 1 000 belaisvių galėjo likti įkalinti triumuose. Iš 1 289 laive buvusių žmonių žuvo 1 047, o išgyvenusieji, pasiekę krantą, buvo vėl suimti Japonijos pajėgų.

    Dokumentas, padėjęs rasti nuolaužas

    Laivo paieškos ilgą laiką strigo dėl prieštaringų pokario įrašų, apytikslių koordinatų ir skirtingų liudininkų pasakojimų. Esminiu lūžiu tapo 2025 metais aptiktas ir suskaitmenintas japoniškas karinis dokumentas, kuriame buvo aprašyta atakos eiga, laivų išsidėstymas ir pažymėta, kad smūgį gavo antrasis konvojaus laivas.

    Šią informaciją sugretinę su JAV ataskaitomis, tyrėjai padarė išvadą, kad nuolaužų reikia ieškoti gerokai piečiau, nei manyta anksčiau. Būtent tai leido patikslinti paieškos zoną ir galiausiai nustatyti tikslią vietą jūroje.

    Penki nėrimai ir 3D rekonstrukcija

    Paieškos komanda, pasitelkusi sonarą ir povandeninį vaizdinimą, aptiko nuolaužas maždaug 50 metrų gylyje, netoli Zambaleso provincijos pakrantės. Vėliau atlikti penki techniniai nėrimai, kurių metu iš šimtų nuotraukų buvo sukurtas trimatis fotogrametrinis modelis.

    Skenuojant nustatyta, kad laivas guli suskilęs į dalis, o korpuso matmenys ir konstrukcinės detalės atitinka istorinius brėžinius. Dalis vietovės buvo užnešta vulkaniniais pelenais, siejamais su Pinatubo ugnikalnio išsiveržimu 1991 metais.

    Nardymo metu taip pat aptikta žmogaus palaikų, todėl vieta laikoma karo kapaviete, saugoma tarptautinių normų. Tikslios koordinatės neviešinamos, siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo ir nelegalių nardymų.

    Nyderlandų institucijos paskelbė ketinančios bendradarbiauti su partneriais, kad būtų tinkamai įamžintos aukos, o su tyrimu siejama organizacija planuoja informuoti žuvusiųjų šeimas. Tyrėjų vertinimu, regiono vandenyse vis dar lieka keli neidentifikuoti vadinamųjų pragaro laivų nuskendimo objektai.

  • Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Prie Indijos krantų aptiko nuskendusį miestą: užuominos apie 9 500 metų senumo civilizaciją

    Sonaras atskleidė keistas struktūras

    Netoli Indijos krantų maždaug 36 metrų gylyje aptiktos po vandeniu esančios struktūros, kurios, tyrėjų teigimu, pasižymi aiškiais geometriniais kontūrais. Apie radinį pradėta kalbėti dar 2000 metų pabaigoje, kai Indijos Nacionalinio vandenynų technologijų instituto specialistai vykdė rutininį jūros aplinkos tyrimą.

    Tuomet, pasitelkus sonarą, užfiksuotos didelio masto formacijos, primenančios žmogaus sukurtą kompleksą. Skelbta, kad teritorija gali siekti daugiau nei 8 kilometrus ilgio ir apie 3 kilometrus pločio, tačiau šie vertinimai vėliau buvo nevienareikšmiškai interpretuojami.

    Kodėl šis radinys kelia ginčus?

    Tyrimų metu iš dugno esą buvo iškelta įvairių radinių: keramikos fragmentų, karoliukų, skulptūrų detalių, mūrų fragmentų, taip pat žmonių kaulų ir dantų. Daugiausia diskusijų sukėlė radiokarboninio datavimo rezultatai, kai kuriems objektams leidę spėti apie maždaug 9 500 metų senumą.

    Jei toks amžius būtų patvirtintas pačioms struktūroms, tai reikštų sensacingą scenarijų: urbanizuotos bendruomenės galėjo egzistuoti gerokai anksčiau nei Induso slėnio civilizacija. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje pabrėžiama, kad vieno objekto, pavyzdžiui, medienos gabalo, amžius nebūtinai sutampa su viso komplekso atsiradimo laiku.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į pakrančių archeologijai būdingą problemą: srovės bei nuosėdų pernaša gali perkelti objektus iš kitų vietų. Dėl to būtina aiškiai atskirti, kas rasta pirminėje padėtyje, o kas galėjo būti atnešta vėliau.

    Induso slėnio civilizacijos pamoka

    Induso slėnio, dar vadinama harapų, civilizacija laikoma viena ankstyviausių pasaulyje, klestėjusi maždaug 2600–1900 metais prieš mūsų erą. Jos miestai išsiskyrė pažangiu planavimu, kanalizacijos sistemomis ir tolimos prekybos ryšiais, siekusiais net Mesopotamiją.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl ši civilizacija nyko: svarstytos invazijų, ligų, konfliktų ar didelių potvynių hipotezės. Vis dažniau akcentuojama, kad lemiamas veiksnys galėjo būti klimato kaita, ypač ilgalaikiai sausros periodai ir susilpnėję musonai, mažinę upių vandeningumą.

    Kai kritulių sumažėja, nukenčia žemdirbystė, o dideliems miestams išlaikyti prireikia vis daugiau išteklių. Dalis tyrėjų mano, kad Induso slėnio civilizacija ne žlugo staiga, o palaipsniui transformavosi: gyventojai kėlėsi į regionus, kur vandens režimas buvo stabilesnis, o didžiuosius centrus pakeitė mažesnės gyvenvietės.

    Po vandeniu aptiktas kompleksas prie Indijos krantų šioje istorijoje tampa tarsi lakmuso popierėliu, parodančiu, kaip sunku atskirti sensaciją nuo patikrinto mokslo. Norint atsakyti, ar tai iš tiesų nuskendęs miestas, lemiami bus papildomi geologiniai, archeologiniai ir datavimo tyrimai, atliekami taikant griežtą radinių kilmės kontrolę.

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.

  • Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    „Whydah Gally“ nebuvo pastatytas kaip piratų laivas: 1715 metais Londone nuleista burlaivė buvo skirta transatlantinei prekybai, įskaitant pavergtų afrikiečių gabenimą. Laivo pavadinimas kilo nuo Ouidah uosto dabartiniame Benine, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių vergų prekybos centrų Vakarų Afrikoje.

    1717 metų pradžioje laivą užgrobė piratai, vadovaujami Samuelio Bellamy, dar žinomo Black Sam vardu. Istorikai jį apibūdina kaip neįprastai greitai iškilusį Aukso piratavimo amžiaus veikėją, o „Whydah“ tapo jo flagmanu dėl greičio, ginkluotės ir didelės talpos grobiui.

    Piratai per trumpą laiką užpuolė dešimtis prekybinių laivų Karibuose ir prie kolonijinės Amerikos krantų, į laivo triumus kraudami monetas, tauriuosius metalus, papuošalus ir kitas vertybes. Dalis tyrėjų spėja, kad skendimo metu laive galėjo būti grobis, surinktas iš daugiau nei 50 užgrobtų laivų.

    Skendimas prie Cape Cod

    Katastrofa įvyko 1717 metų balandžio 26 dienos ir balandžio 27 dienos naktį prie Cape Cod krantų Masačusetse. Galinga audra užmetė laivą ant seklumos, o korpusas nuo bangų smūgių subyrėjo, nusinešdamas beveik visos įgulos gyvybes.

    Skaičiuojama, kad laive buvo apie 150 žmonių, o išgyveno tik du. Kartu su nuolaužomis į dugną nugrimzdo ir didžiulė vertybių masė, ilgainiui virtusi viena garsiausių Šiaurės Amerikos pakrančių legendų.

    267 metus trukusi mįslė

    Po skendimo pakrantėje kartais būdavo randama pavienių daiktų, tačiau tiksli nuolaužos vieta ilgai liko neaiški. Situacija pasikeitė 1984 metais, kai amerikiečių tyrėjas Barry Clifford pranešė po daugybės metų paieškų aptikęs „Whydah“ nuolaužą, remdamasis istoriniais šaltiniais ir matavimo įranga.

    Nuo tada, kaip skelbiama, iš nuolaužos iškelta daugiau nei 200 000 artefaktų. Tarp jų buvo monetų, tauriųjų metalų luitų, papuošalų, ginklų, laivo įrangos detalių ir įgulos kasdienybės daiktų, o ypač dėmesį patraukė afrikietiški aukso dirbiniai, primenantys ankstesnę laivo paskirtį.

    Kodėl dalis lobio vis dar dingusi

    Nors tyrimai vyksta dešimtmečius, reikšminga vertybių dalis, tikėtina, vis dar lieka po smėliu ir nuosėdomis. Archeologai pabrėžia, kad stiprios srovės ir nuolat besikeičiantis dugno reljefas vienus radinius atidengia, o kitus vėl užkloja, todėl paieškos yra lėtos ir priklauso nuo gamtinių sąlygų.

    Ši nuolauža laikoma vienu svarbiausių patvirtintų piratavimo laikotarpio archeologinių objektų, leidžiančių tiksliau atkurti tiek piratų kasdienybę, tiek transatlantinės prekybos realijas. Dėl to „Whydah Gally“ istorija greičiausiai dar ilgai išliks tyrėjų dėmesio centre.

  • Palangos kurorto muziejus rengia prisiminimų popietę: bus pagerbtas jūros tyrinėtojas Jūračius Liachovičius

    Palangos kurorto muziejus birželio 13 dieną 14 valandą kviečia į prisiminimų popietę „Jūros paviliotas“, skirtą palangiškio istoriko ir jūrinių ekspedicijų organizatoriaus Jūračio Liachovičiaus (1946–2017) atminimui. Muziejus tikisi suburti žmones, kurie jį pažinojo, su juo dirbo ar tiesiog nori prisiminti jo nuveiktus darbus Palangai ir Lietuvos jūriniam paveldui.

    Renginio sumanymas – ne oficialus minėjimas, o gyvas pasakojimų vakaras, kuriame skambės asmeniniai prisiminimai, istorijos ir detalės iš kasdienio bendravimo. Organizatoriai pabrėžia, kad tokios popietės padeda miesto istoriją išlaikyti ne tik dokumentuose, bet ir žmonių atmintyje.

    Gyvenimas, susietas su jūra

    J. Liachovičiaus veikla buvo glaudžiai susijusi su Palanga, švietimu ir turizmu – jis dirbo istorijos mokytoju, vėliau ėjo pareigas kelionių ir ekskursijų biure, taip pat vadovavo turizmo centrui. Šios patirtys formavo jo gebėjimą sudėtingą istorijos medžiagą pateikti suprantamai ir įtraukiai, o tai vėliau tapo svarbu ir muziejinei veiklai.

    Nuo 2003 metais jis savo profesinį kelią siejo su Klaipėdos universitetu, kuriame dirbo iki 2014 metų. Čia jis prisidėjo prie jūrinės krypties projektų ir, pasak muziejaus, kasmet koordinuodavo 10–15 didelės apimties archeologinių ekspedicijų.

    Povandeninė archeologija ir nuskendusių laivų istorijos

    Reikšminga J. Liachovičiaus biografijos dalis – povandeninio kultūros paveldo tyrimai, kur jis minimas kaip vienas šios srities pradininkų Lietuvoje. Muziejus primena, kad jis vadovavo 40 povandeninio kultūros paveldo tyrimų ekspedicijų ir nuosekliai rinko informaciją apie laivų sudužimo vietas bei istorinius objektus Lietuvos vandenyse.

    Jo sukaupta ir apdorota medžiaga papildė Lietuvos vandenyse nuskendusių ir sudužusių laivų registrą, kuris svarbus tiek mokslininkams, tiek paveldo apsaugos institucijoms. Tokie registrai leidžia geriau planuoti tyrimus, vertinti povandeninių radinių reikšmę ir apsaugoti jautrias vietas nuo niokojimo.

    Palangos kurorto muziejaus kryptis

    Nuo 2014 metų vasario 2 dienos iki pat mirties 2017 metų spalio 15 dieną J. Liachovičius vadovavo Palangos kurorto muziejui. Muziejus pažymi, kad jis siekė, jog miesto istorija būtų prieinama ne tik svečiams, bet ir patiems palangiškiams – per renginius, pasakojimus ir bendruomenę įtraukiantį darbą.

    Prisimenant jo indėlį, į popietę kviečiami visi, norintys pasidalyti asmeninėmis istorijomis, nuotraukomis ar prisiminimais. Renginio organizatoriai tikisi, kad šis susitikimas taps proga dar kartą įvertinti, kiek daug miesto atminčiai reiškia žmonės, kurie ją rinko, sistemino ir pasakojo kitiems.

    Prisiminimų popietė „Jūros paviliotas“ vyks Palangos kurorto muziejuje birželio 13 dieną 14 valandą. Dalyvavimas – atviras visiems, kurie nori pagerbti J. Liachovičiaus atminimą ir išgirsti jo gyvenimo kelią lydėjusias istorijas.

  • Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Prie Kadiso uosto Ispanijoje, vykdant gilinimo darbus dėl konteinerių terminalo plėtros, aptiktas iki šiol nežinomas XVII amžiaus laivo vrakas. Laikinai jis pavadintas Delta I, o archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingą radinių mastą ir galimą kontrabandos istoriją.

    Aplink laivo konstrukcijas rasta 27 geležinės patrankos, 18 sidabro luitų ir įvairių to meto jūreivystės daiktų. Tyrėjai skaičiuoja, kad sidabro krovinys siekia apie pusę tonos, o vienas luitas pažymėtas 1667 metų įrašu, padedančiu tikslinti laikotarpį.

    Datavimui svarbus ir bronzinis laivo varpas su užrašu Jesús, María y José 1671. Tai leidžia manyti, kad laivas nuskendo XVII amžiaus antroje pusėje, o jo krovinys buvo surinktas iš skirtingų Europos ir Amerikos prekybos grandinių.

    Sidabro kelias iš Amerikos

    Specialistai kelia versiją, kad sidabras galėjo būti atgabentas iš dabartinės Bolivijos kasyklų regionų, įskaitant Potosí ir Oruro, kurie tuo metu priklausė Ispanijos kolonijinei sistemai. XVII amžiuje tauriųjų metalų srautai buvo griežtai kontroliuojami karūnos, tačiau realybėje klestėjo šešėlinė prekyba ir kyšininkavimas.

    Kadisas tuo laikotarpiu buvo vienas svarbiausių Atlantinės prekybos centrų, todėl kartu tapo patogia vieta apeiti oficialias taisykles. Tyrėjų teigimu, Delta I galėjo būti platesnio kontrabandos tinklo dalis, veikusi tarp Europos uostų ir Naujojo pasaulio.

    Švediškos patrankos ir olandiški tarpininkai

    Didelį dėmesį patraukė patrankos, kurios, kaip nustatyta, pagamintos Švedijoje. XVII amžiuje Švedija buvo viena reikšmingiausių ginkluotės eksportuotojų Europoje, o prekyboje dažnai dalyvaudavo Nyderlandų pirkliai ir tarpininkai.

    Archeologai identifikavo penkis skirtingus kalibrus, todėl neatmetama, kad ginkluotė buvo komplektuojama iš kelių šaltinių. Dalis patrankų apgadintos, o tai leidžia svarstyti ir apie mūšį, avariją ar bandymą skubiai atsikratyti krovinio.

    Sudėtinga gelbėjimo operacija

    Vrakas daugiau nei 300 metų gulėjo po dumblu ir smėliu, maždaug šešių metrų gylyje po uosto dugnu, todėl ilgą laiką buvo nematomas. Tik šiuolaikiniai hidrotechniniai darbai atidengė konstrukcijų fragmentus, o tolesni veiksmai pareikalavo itin tikslios gelbėjimo operacijos.

    Nardytojai dirbo beveik nulinio matomumo sąlygomis, o laivo liekanos buvo keliamos naudojant didelės galios kranus ir plūdrumo platformas. Po iškėlimo pradėtas 3D skenavimas, fotogrametrinė dokumentacija ir medienos analizė, galinti padėti nustatyti laivo statybos regioną.

    Kol kas neaišku, kokiu vardu laivas buvo vadinamas ir dėl kokių priežasčių nuskendo: audra, gaisras, mūšis ar bandymas pabėgti nuo patikros išlieka realios hipotezės. Tyrėjai taip pat pažymi, kad ankstesni gilinimo darbai galėjo pajudinti dalį artefaktų ir apsunkinti paskutinių laivo valandų rekonstrukciją.

    Ši istorija gali būti tik pradžia: toje pačioje įlankoje jau fiksuojami ir kiti panašiai žymimi radiniai, vadinami Delta II ir Delta III. Jei jų tyrimai patvirtins ryšį, Kadiso vandenys gali atskleisti dar platesnį XVII amžiaus prekybos, karo ir kontrabandos paveikslą.

  • Po Kaspijos jūra šimtmečius slėpėsi gyvenvietė: archeologai atskleidė netikėtą jos paslaptį

    Po Kaspijos jūra šimtmečius slėpėsi gyvenvietė: archeologai atskleidė netikėtą jos paslaptį

    Pietinėje Azerbaidžano pakrantėje, netoli Lenkorano, archeologai identifikavo povandeninius viduramžių laikotarpio gyvenvietės pėdsakus, kurie ilgą laiką buvo paslėpti po Kaspijos jūros vandeniu. Radiniai leidžia manyti, kad ši vieta kadaise buvo aktyviai apgyvendinta ir susijusi su prekyba bei žvejyba.

    Tyrėjai pakrantės zonoje aptiko keramikos fragmentų, pastatų liekanų ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų, datuojamų viduramžiais. Anot specialistų, tokie radiniai rodo ne pavienį objektą, o veikiau organizuotą gyvenvietę su nuolatiniu gyvenimu ir ūkine veikla.

    Kas keitė Kaspijos pakrantę

    Šis atradimas svarbus ne tik archeologijai: jis papildo žinias apie Kaspijos jūros lygio svyravimus, kurie per tūkstantmečius buvo itin ryškūs. Mokslininkai pabrėžia, kad vandens lygį šiame uždarame baseine veikia klimato kaita, upių įtekėjimo ir garavimo balansas, taip pat regiono geologiniai procesai.

    Tokie svyravimai galėjo periodiškai užlieti pakrantės teritorijas, priversti bendruomenes trauktis arba perkelti gyvenvietes į saugesnes vietas. Lenkorano apylinkių radiniai laikomi vienu aiškesnių pavyzdžių, kaip smarkiai per laiką galėjo kisti kranto linija.

    Įtarimų kelia akmeniniai statiniai

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė po dugno nuosėdomis aptikti akmeninių konstrukcijų pėdsakai. Pirminės išvados leidžia spėti, kad tai galėjo būti pastatų pamatai arba su pakrančių infrastruktūra susiję statiniai, pavyzdžiui, prieplaukos ar sandėliavimo vietos.

    Jei šios prielaidos pasitvirtins, radinys suteiks vertingos informacijos apie viduramžių pakrančių architektūrą ir tai, kaip buvo organizuojamas gyvenimas prie Kaspijos jūros. Pietinė pakrantė istoriškai buvo svarbi jungtis tarp Kaukazo, Persijos ir Centrinės Azijos maršrutų, todėl tokios gyvenvietės galėjo atlikti reikšmingą vaidmenį regioninėje prekyboje.

    Kas bus daroma toliau

    Tolesniuose etapuose planuojami detalesni povandeniniai tyrimai, pasitelkiant sonarą ir 3D dugno dokumentavimą. Tai turėtų padėti tiksliai nustatyti gyvenvietės ribas, patikslinti datavimą ir atkurti scenarijų, kaip ir kada teritorija atsidūrė po vandeniu.

    Archeologai neatmeta, kad Kaspijos jūros dugne gali būti ir daugiau panašių objektų, tačiau jų paieška reikalauja didelių technologinių išteklių ir sistemingo kartografavimo. Kuo tiksliau bus susieti archeologiniai duomenys su pakrantės dinamikos rekonstrukcijomis, tuo aiškesnis taps šio regiono istorinis kraštovaizdis.

    „Šie radiniai rodo, kad šiandien po vandeniu esantys plotai anksčiau galėjo būti aktyviai gyvenami ir ekonomiškai svarbūs“, – sakė tyrėjai, komentuodami pirmines išvadas.