CP v2

Tag: Povandeninė archeologija

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.

  • Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    „Whydah Gally“ nebuvo pastatytas kaip piratų laivas: 1715 metais Londone nuleista burlaivė buvo skirta transatlantinei prekybai, įskaitant pavergtų afrikiečių gabenimą. Laivo pavadinimas kilo nuo Ouidah uosto dabartiniame Benine, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių vergų prekybos centrų Vakarų Afrikoje.

    1717 metų pradžioje laivą užgrobė piratai, vadovaujami Samuelio Bellamy, dar žinomo Black Sam vardu. Istorikai jį apibūdina kaip neįprastai greitai iškilusį Aukso piratavimo amžiaus veikėją, o „Whydah“ tapo jo flagmanu dėl greičio, ginkluotės ir didelės talpos grobiui.

    Piratai per trumpą laiką užpuolė dešimtis prekybinių laivų Karibuose ir prie kolonijinės Amerikos krantų, į laivo triumus kraudami monetas, tauriuosius metalus, papuošalus ir kitas vertybes. Dalis tyrėjų spėja, kad skendimo metu laive galėjo būti grobis, surinktas iš daugiau nei 50 užgrobtų laivų.

    Skendimas prie Cape Cod

    Katastrofa įvyko 1717 metų balandžio 26 dienos ir balandžio 27 dienos naktį prie Cape Cod krantų Masačusetse. Galinga audra užmetė laivą ant seklumos, o korpusas nuo bangų smūgių subyrėjo, nusinešdamas beveik visos įgulos gyvybes.

    Skaičiuojama, kad laive buvo apie 150 žmonių, o išgyveno tik du. Kartu su nuolaužomis į dugną nugrimzdo ir didžiulė vertybių masė, ilgainiui virtusi viena garsiausių Šiaurės Amerikos pakrančių legendų.

    267 metus trukusi mįslė

    Po skendimo pakrantėje kartais būdavo randama pavienių daiktų, tačiau tiksli nuolaužos vieta ilgai liko neaiški. Situacija pasikeitė 1984 metais, kai amerikiečių tyrėjas Barry Clifford pranešė po daugybės metų paieškų aptikęs „Whydah“ nuolaužą, remdamasis istoriniais šaltiniais ir matavimo įranga.

    Nuo tada, kaip skelbiama, iš nuolaužos iškelta daugiau nei 200 000 artefaktų. Tarp jų buvo monetų, tauriųjų metalų luitų, papuošalų, ginklų, laivo įrangos detalių ir įgulos kasdienybės daiktų, o ypač dėmesį patraukė afrikietiški aukso dirbiniai, primenantys ankstesnę laivo paskirtį.

    Kodėl dalis lobio vis dar dingusi

    Nors tyrimai vyksta dešimtmečius, reikšminga vertybių dalis, tikėtina, vis dar lieka po smėliu ir nuosėdomis. Archeologai pabrėžia, kad stiprios srovės ir nuolat besikeičiantis dugno reljefas vienus radinius atidengia, o kitus vėl užkloja, todėl paieškos yra lėtos ir priklauso nuo gamtinių sąlygų.

    Ši nuolauža laikoma vienu svarbiausių patvirtintų piratavimo laikotarpio archeologinių objektų, leidžiančių tiksliau atkurti tiek piratų kasdienybę, tiek transatlantinės prekybos realijas. Dėl to „Whydah Gally“ istorija greičiausiai dar ilgai išliks tyrėjų dėmesio centre.

  • Palangos kurorto muziejus rengia prisiminimų popietę: bus pagerbtas jūros tyrinėtojas Jūračius Liachovičius

    Palangos kurorto muziejus birželio 13 dieną 14 valandą kviečia į prisiminimų popietę „Jūros paviliotas“, skirtą palangiškio istoriko ir jūrinių ekspedicijų organizatoriaus Jūračio Liachovičiaus (1946–2017) atminimui. Muziejus tikisi suburti žmones, kurie jį pažinojo, su juo dirbo ar tiesiog nori prisiminti jo nuveiktus darbus Palangai ir Lietuvos jūriniam paveldui.

    Renginio sumanymas – ne oficialus minėjimas, o gyvas pasakojimų vakaras, kuriame skambės asmeniniai prisiminimai, istorijos ir detalės iš kasdienio bendravimo. Organizatoriai pabrėžia, kad tokios popietės padeda miesto istoriją išlaikyti ne tik dokumentuose, bet ir žmonių atmintyje.

    Gyvenimas, susietas su jūra

    J. Liachovičiaus veikla buvo glaudžiai susijusi su Palanga, švietimu ir turizmu – jis dirbo istorijos mokytoju, vėliau ėjo pareigas kelionių ir ekskursijų biure, taip pat vadovavo turizmo centrui. Šios patirtys formavo jo gebėjimą sudėtingą istorijos medžiagą pateikti suprantamai ir įtraukiai, o tai vėliau tapo svarbu ir muziejinei veiklai.

    Nuo 2003 metais jis savo profesinį kelią siejo su Klaipėdos universitetu, kuriame dirbo iki 2014 metų. Čia jis prisidėjo prie jūrinės krypties projektų ir, pasak muziejaus, kasmet koordinuodavo 10–15 didelės apimties archeologinių ekspedicijų.

    Povandeninė archeologija ir nuskendusių laivų istorijos

    Reikšminga J. Liachovičiaus biografijos dalis – povandeninio kultūros paveldo tyrimai, kur jis minimas kaip vienas šios srities pradininkų Lietuvoje. Muziejus primena, kad jis vadovavo 40 povandeninio kultūros paveldo tyrimų ekspedicijų ir nuosekliai rinko informaciją apie laivų sudužimo vietas bei istorinius objektus Lietuvos vandenyse.

    Jo sukaupta ir apdorota medžiaga papildė Lietuvos vandenyse nuskendusių ir sudužusių laivų registrą, kuris svarbus tiek mokslininkams, tiek paveldo apsaugos institucijoms. Tokie registrai leidžia geriau planuoti tyrimus, vertinti povandeninių radinių reikšmę ir apsaugoti jautrias vietas nuo niokojimo.

    Palangos kurorto muziejaus kryptis

    Nuo 2014 metų vasario 2 dienos iki pat mirties 2017 metų spalio 15 dieną J. Liachovičius vadovavo Palangos kurorto muziejui. Muziejus pažymi, kad jis siekė, jog miesto istorija būtų prieinama ne tik svečiams, bet ir patiems palangiškiams – per renginius, pasakojimus ir bendruomenę įtraukiantį darbą.

    Prisimenant jo indėlį, į popietę kviečiami visi, norintys pasidalyti asmeninėmis istorijomis, nuotraukomis ar prisiminimais. Renginio organizatoriai tikisi, kad šis susitikimas taps proga dar kartą įvertinti, kiek daug miesto atminčiai reiškia žmonės, kurie ją rinko, sistemino ir pasakojo kitiems.

    Prisiminimų popietė „Jūros paviliotas“ vyks Palangos kurorto muziejuje birželio 13 dieną 14 valandą. Dalyvavimas – atviras visiems, kurie nori pagerbti J. Liachovičiaus atminimą ir išgirsti jo gyvenimo kelią lydėjusias istorijas.

  • Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Prie Kadiso uosto Ispanijoje, vykdant gilinimo darbus dėl konteinerių terminalo plėtros, aptiktas iki šiol nežinomas XVII amžiaus laivo vrakas. Laikinai jis pavadintas Delta I, o archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingą radinių mastą ir galimą kontrabandos istoriją.

    Aplink laivo konstrukcijas rasta 27 geležinės patrankos, 18 sidabro luitų ir įvairių to meto jūreivystės daiktų. Tyrėjai skaičiuoja, kad sidabro krovinys siekia apie pusę tonos, o vienas luitas pažymėtas 1667 metų įrašu, padedančiu tikslinti laikotarpį.

    Datavimui svarbus ir bronzinis laivo varpas su užrašu Jesús, María y José 1671. Tai leidžia manyti, kad laivas nuskendo XVII amžiaus antroje pusėje, o jo krovinys buvo surinktas iš skirtingų Europos ir Amerikos prekybos grandinių.

    Sidabro kelias iš Amerikos

    Specialistai kelia versiją, kad sidabras galėjo būti atgabentas iš dabartinės Bolivijos kasyklų regionų, įskaitant Potosí ir Oruro, kurie tuo metu priklausė Ispanijos kolonijinei sistemai. XVII amžiuje tauriųjų metalų srautai buvo griežtai kontroliuojami karūnos, tačiau realybėje klestėjo šešėlinė prekyba ir kyšininkavimas.

    Kadisas tuo laikotarpiu buvo vienas svarbiausių Atlantinės prekybos centrų, todėl kartu tapo patogia vieta apeiti oficialias taisykles. Tyrėjų teigimu, Delta I galėjo būti platesnio kontrabandos tinklo dalis, veikusi tarp Europos uostų ir Naujojo pasaulio.

    Švediškos patrankos ir olandiški tarpininkai

    Didelį dėmesį patraukė patrankos, kurios, kaip nustatyta, pagamintos Švedijoje. XVII amžiuje Švedija buvo viena reikšmingiausių ginkluotės eksportuotojų Europoje, o prekyboje dažnai dalyvaudavo Nyderlandų pirkliai ir tarpininkai.

    Archeologai identifikavo penkis skirtingus kalibrus, todėl neatmetama, kad ginkluotė buvo komplektuojama iš kelių šaltinių. Dalis patrankų apgadintos, o tai leidžia svarstyti ir apie mūšį, avariją ar bandymą skubiai atsikratyti krovinio.

    Sudėtinga gelbėjimo operacija

    Vrakas daugiau nei 300 metų gulėjo po dumblu ir smėliu, maždaug šešių metrų gylyje po uosto dugnu, todėl ilgą laiką buvo nematomas. Tik šiuolaikiniai hidrotechniniai darbai atidengė konstrukcijų fragmentus, o tolesni veiksmai pareikalavo itin tikslios gelbėjimo operacijos.

    Nardytojai dirbo beveik nulinio matomumo sąlygomis, o laivo liekanos buvo keliamos naudojant didelės galios kranus ir plūdrumo platformas. Po iškėlimo pradėtas 3D skenavimas, fotogrametrinė dokumentacija ir medienos analizė, galinti padėti nustatyti laivo statybos regioną.

    Kol kas neaišku, kokiu vardu laivas buvo vadinamas ir dėl kokių priežasčių nuskendo: audra, gaisras, mūšis ar bandymas pabėgti nuo patikros išlieka realios hipotezės. Tyrėjai taip pat pažymi, kad ankstesni gilinimo darbai galėjo pajudinti dalį artefaktų ir apsunkinti paskutinių laivo valandų rekonstrukciją.

    Ši istorija gali būti tik pradžia: toje pačioje įlankoje jau fiksuojami ir kiti panašiai žymimi radiniai, vadinami Delta II ir Delta III. Jei jų tyrimai patvirtins ryšį, Kadiso vandenys gali atskleisti dar platesnį XVII amžiaus prekybos, karo ir kontrabandos paveikslą.

  • Po Kaspijos jūra šimtmečius slėpėsi gyvenvietė: archeologai atskleidė netikėtą jos paslaptį

    Po Kaspijos jūra šimtmečius slėpėsi gyvenvietė: archeologai atskleidė netikėtą jos paslaptį

    Pietinėje Azerbaidžano pakrantėje, netoli Lenkorano, archeologai identifikavo povandeninius viduramžių laikotarpio gyvenvietės pėdsakus, kurie ilgą laiką buvo paslėpti po Kaspijos jūros vandeniu. Radiniai leidžia manyti, kad ši vieta kadaise buvo aktyviai apgyvendinta ir susijusi su prekyba bei žvejyba.

    Tyrėjai pakrantės zonoje aptiko keramikos fragmentų, pastatų liekanų ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų, datuojamų viduramžiais. Anot specialistų, tokie radiniai rodo ne pavienį objektą, o veikiau organizuotą gyvenvietę su nuolatiniu gyvenimu ir ūkine veikla.

    Kas keitė Kaspijos pakrantę

    Šis atradimas svarbus ne tik archeologijai: jis papildo žinias apie Kaspijos jūros lygio svyravimus, kurie per tūkstantmečius buvo itin ryškūs. Mokslininkai pabrėžia, kad vandens lygį šiame uždarame baseine veikia klimato kaita, upių įtekėjimo ir garavimo balansas, taip pat regiono geologiniai procesai.

    Tokie svyravimai galėjo periodiškai užlieti pakrantės teritorijas, priversti bendruomenes trauktis arba perkelti gyvenvietes į saugesnes vietas. Lenkorano apylinkių radiniai laikomi vienu aiškesnių pavyzdžių, kaip smarkiai per laiką galėjo kisti kranto linija.

    Įtarimų kelia akmeniniai statiniai

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė po dugno nuosėdomis aptikti akmeninių konstrukcijų pėdsakai. Pirminės išvados leidžia spėti, kad tai galėjo būti pastatų pamatai arba su pakrančių infrastruktūra susiję statiniai, pavyzdžiui, prieplaukos ar sandėliavimo vietos.

    Jei šios prielaidos pasitvirtins, radinys suteiks vertingos informacijos apie viduramžių pakrančių architektūrą ir tai, kaip buvo organizuojamas gyvenimas prie Kaspijos jūros. Pietinė pakrantė istoriškai buvo svarbi jungtis tarp Kaukazo, Persijos ir Centrinės Azijos maršrutų, todėl tokios gyvenvietės galėjo atlikti reikšmingą vaidmenį regioninėje prekyboje.

    Kas bus daroma toliau

    Tolesniuose etapuose planuojami detalesni povandeniniai tyrimai, pasitelkiant sonarą ir 3D dugno dokumentavimą. Tai turėtų padėti tiksliai nustatyti gyvenvietės ribas, patikslinti datavimą ir atkurti scenarijų, kaip ir kada teritorija atsidūrė po vandeniu.

    Archeologai neatmeta, kad Kaspijos jūros dugne gali būti ir daugiau panašių objektų, tačiau jų paieška reikalauja didelių technologinių išteklių ir sistemingo kartografavimo. Kuo tiksliau bus susieti archeologiniai duomenys su pakrantės dinamikos rekonstrukcijomis, tuo aiškesnis taps šio regiono istorinis kraštovaizdis.

    „Šie radiniai rodo, kad šiandien po vandeniu esantys plotai anksčiau galėjo būti aktyviai gyvenami ir ekonomiškai svarbūs“, – sakė tyrėjai, komentuodami pirmines išvadas.

  • Lenkijos atominei dar nepradėjus, Baltijoje rado paslaptingą statinę: gali būti 600 metų

    Lenkijos atominei dar nepradėjus, Baltijoje rado paslaptingą statinę: gali būti 600 metų

    Nors pirmosios Lenkijos atominės elektrinės statybos dar nėra prasidėjusios, numatomoje jūrinės infrastruktūros zonoje Baltijos jūroje aptiktas netikėtas radinys. Atliekant dugno patikrą buvo užfiksuota ir vėliau iškelta medinė statinė, kuri, pirminiais vertinimais, gali būti iš XV–XVII amžiaus laikotarpio.

    Objektas aptiktas maždaug 19 metrų gylyje, dalis jo buvo įsmigusi į dugno nuosėdas, todėl identifikavimas nebuvo paprastas. Statinę iškėlė narai, darbus prižiūrint povandeninės archeologijos specialistams, o radinys perduotas konservavimui ir detalesniems tyrimams.

    Vertinant būklę, radinys išsiskiria išlikimu: statinė yra apie 70 centimetrų aukščio, maždaug 40 centimetrų skersmens ir sveria per 200 kilogramų. Nors dalis lentelių pažeista, išliko konstrukcinės detalės ir žymės, kurios gali padėti nustatyti kilmę bei prekybos grandinę.

    „Tai gali būti prekybinio krovinio dalis, susijusi su laivu, kuris prieš kelis šimtus metų nuskendo per audrą ar avariją jūroje“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys specialistai.

    Radinio viduje, pirminiais duomenimis, gali būti geležies luitai, vadinami osmandu. Tai istoriškai vertinga žaliava, viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais naudota kalvystėje, o didelė dalis jos buvo gaminama Skandinavijoje ir jūriniais maršrutais gabenama į Baltijos uostus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Baltija yra palanki povandeniniams archeologiniams radiniams, nes žemesnė temperatūra ir specifinės sąlygos gali geriau išsaugoti medieną nei daugelyje kitų jūrų. Dėl to nenuostabu, kad infrastruktūros projektams būtini dugno tyrimai kartais atveria ir netikėtą istorinį sluoksnį.

    Toliau planuojami laboratoriniai darbai: mediena ir metalinis turinys bus atskiriami, nes jiems reikalingi skirtingi konservavimo metodai. Medinė dalis turėtų būti stabilizuojama specialiu džiovinimo procesu vakuume, o metalas tiriamas dėl cheminės sudėties ir galimos kilmės, siekiant tiksliau nustatyti krovinio istoriją.

    Kol kas toje vietoje neaptikta aiškių laivo liekanų, tačiau archeologai neatmeta, kad papildomi tyrimai gali atskleisti daugiau objektų. Toks radinys reiškia ir papildomą užduotį projekto vykdytojams: prieš pradedant darbus jūroje, svarbu užtikrinti, kad kultūros paveldo objektai būtų tinkamai įvertinti ir apsaugoti.

  • Nardytojai prie Furni salyno aptiko 22 laivų nuolaužas: tarp radinių ir 2 000 metų senumo kroviniai

    Graikijos Egėjo jūroje, netoli Furni salyno, povandeninės ekspedicijos metu aptiktas įspūdingas laivų nuolaužų telkinys. Per 13 dienų nardytojai ir archeologai užfiksavo 22 nuskendusius laivus, kurių dalis datuojama senovės laikais ir yra maždaug 2 000 metų senumo.

    Tyrimus vykdė Graikijos Povandeninių senienų ephoratas kartu su partneriais iš tarptautinių jūrinių tyrimų organizacijų. Į šią vietovę specialistus atvedė vietos žvejų ir narų pasakojimai apie neįprastas amforų ir keramikos sankaupas jūros dugne.

    Furni salynas nėra žinomas kaip didelis istorinis prekybos miestas, tačiau jo geografinė padėtis svarbi. Ši akvatorija yra patogus kelias tarp Rytų ir Vakarų Viduržemio jūros maršrutų, todėl per šias salas šimtmečiais judėjo prekybiniai laivai.

    Nuolaužos aptiktos skirtinguose gyliuose maždaug nuo 3 iki 55 metrų, o tai rodo, kad laivai galėjo sudužti įvairiomis aplinkybėmis ir skirtingais laikotarpiais. Tarp nustatytų epochų minimi senovės Graikijos archainei kultūrai priskiriami laikai, Romos era ir vėlesni šimtmečiai iki XVI amžiaus.

    Archeologus ypač sudomino tai, kad dalies laivų kroviniai išliko neįprastai gerai. Jūros dugne rasta amforų, kuriomis senovėje gabentas vynas, alyvuogių aliejus ir žuvų padažas, o kai kur keramika sudarė ištisas juostas, nusidriekusias povandeninių šlaitų kryptimi.

    Keli laivai įvardyti kaip išskirtiniai dėl specifinių krovinių. Tarp radinių minėta reta keramika, didelės amforos iš Juodosios jūros regiono ir pailgos amforos, kurių forma siejama su Sinopės miesto gaminiais.

    Iki šio projekto Graikijos vandenyse oficialiai buvo registruota apie 180 senųjų laivų sudužimo vietų, tad naujai fiksuotos nuolaužos pastebimai praplėtė žinomą žemėlapį. Tyrėjai pabrėžia, kad 2015 metais buvo patikrinta tik nedidelė pakrantės dalis, todėl tikėtina, kad aplinkinėje akvatorijoje dar gali slypėti daugiau nuolaužų.

    Tokie radiniai padeda tikslinti prekybos kryptis, senovinių prekių judėjimą ir jūrinių kelionių rizikas skirtingais istoriniais laikotarpiais. Be to, gerai išlikęs krovinys suteikia progą detaliau tyrinėti gamybos centrus, keramikos kilmę ir regionų tarpusavio ryšius.

    „Manėme, kad rasime tris ar keturias nuolaužas ir tuo būtume labai patenkinti, tačiau rezultatas gerokai pranoko lūkesčius“, – sakė vienas ekspedicijos vadovų Peteris Campbellas.

    Archeologai pabrėžia, kad povandeninis kultūros paveldas yra jautrus tiek gamtiniams procesams, tiek neteisėtam radinių paėmimui. Dėl to tokios vietos paprastai registruojamos, stebimos ir, esant poreikiui, saugomos, o dalis detalių viešinama atsargiai.

  • Kadyso įlankoje aptiktas XVI amžiaus laivo sudužimas: dumblas išsaugojo maistą ir įkalčius apie įgulą

    Kadyso įlankoje aptiktas XVI amžiaus laivo sudužimas: dumblas išsaugojo maistą ir įkalčius apie įgulą

    Ispanijos Kadyso įlankoje tyrėjai identifikavo ir ištyrė XVI amžiaus laivo sudužimą, kuris beveik 8 metrų gylyje ilgus šimtmečius buvo užpustytas dumblu. Mokslininkai teigia, kad būtent storas nuosėdų sluoksnis sukūrė aplinką, kurioje organinės liekanos išliko neįprastai gerai.

    Laivas siejamas su 1587 metų britų išpuoliu prieš Kadyso uostą, kai karalienės Elžbietos I įsakymu anglų ekspedicija, vadovaujama Fransio Dreiko, naikino uoste buvusius laivus. Tyrėjai nurodo, kad tiriamas sudužimas priskiriamas laivui San Giorgio e Sant’Elmo Buonaventura, minimam to meto istoriniuose šaltiniuose.

    Kas rasta nuolaužose

    Tyrimų metu aptikta gyvulių kaulų, tarp jų karvių, kiaulių, ožkų ir vištų, rodančių, kokios atsargos galėjo būti gabenamos ar laikomos laive. Taip pat rastas moters, kuri, kaip vertinama, galėjo būti 25–35 metų, kaukolės fragmentas su sužalojimu kaktos srityje.

    Ypač daug dėmesio sulaukė sandariai uždarytos talpos su sūryme laikytomis alyvuogėmis ir prieskoniais, tokiais kaip kaparėliai, lauro lapai, rozmarinai ir raudonėliai. Tyrėjų teigimu, toks radinys padeda tiksliau rekonstruoti kasdienę mitybą ir maisto konservavimo praktiką ankstyvųjų naujųjų laikų laivyboje.

    DI ir DNR: nauji povandeninės archeologijos įrankiai

    Tyrime derinti keli metodai, įskaitant archeologiją, archyvinių šaltinių analizę, dendrochronologiją ir genetinius tyrimus. Tokiuose projektuose vis plačiau taikomas DI duomenų sutikslinimui, vaizdų analizei ir radinių katalogavimui, nes nuolaužų sluoksniai ir jų fragmentiškumas reikalauja itin tikslaus dokumentavimo.

    Iš talpų vidaus paimtuose mėginiuose nustatyti mikroorganizmų pėdsakai, kurie gali būti siejami su kvėpavimo takų ir odos infekcijomis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai suteikia papildomų užuominų apie įgulos sveikatą ir ligas, su kuriomis jūreiviai galėjo susidurti ilgų reisų metu.

    Raudonas dažas iš Amerikos ir Baltijos mediena

    Dar vienas netikėtas atradimas buvo medinės statinės su tiršta raudona medžiaga, kuri, mokslininkų teigimu, identifikuota kaip košenilės kilmės dažas. Šis dažas ankstyvųjų naujųjų laikų prekyboje buvo itin vertinamas, nes leido išgauti ryškiai raudonus atspalvius tekstilei ir kitiems gaminiams.

    Statinių mediena, kaip nurodoma tyrimo išvadose, siejama su Baltijos regionu, o medienos datavimas atitinka laikotarpį aplink laivo žūtį. Tyrėjai teigia, kad tai leidžia tiksliau suprasti, kaip skirtingų Europos regionų žaliavos ir iš Amerikos atkeliavę produktai susikirsdavo viename maršrute.

    Projektą vykdė kelių sričių specialistai iš skirtingų institucijų, o mokslininkai pabrėžia, kad tokie sudužimai yra tarsi laiko kapsulės. Kadyso įlankos atvejis rodo, kad povandeninė archeologija, pasitelkdama šiuolaikinius laboratorinius metodus, gali atkurti ne tik laivo žūties aplinkybes, bet ir kasdienes įgulos gyvenimo detales.

  • Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Romėnų laivo paslaptis prie Kroatijos: 2 200 metų senumo vrakas atskleidė netikėtą kelionių istoriją

    Adrijos jūra dar kartą patvirtino esanti viena turtingiausių Europos povandeninės archeologijos erdvių. Prie Kroatijos krantų tiriamas daugiau kaip prieš 2 200 metų nuskendęs laivas atskleidė, kad romėnų laivybos technologijos buvo gerokai pažangesnės, nei ilgą laiką manyta.

    Mokslininkų dėmesį patraukė Ilovik–Paržine 1 vadinamas vrakas, kurį tyrėjai sieja su Romos Respublikos laikotarpiu. Ankstesni darbai daugiausia buvo skirti medinei konstrukcijai, tačiau naujausi tyrimai išryškino kur kas retesnį informacijos šaltinį, organines medžiagas, naudotas korpusui sandarinti.

    Kaip išduodamos remonto vietos?

    Tyrėjai nustatė, kad sandarinimo sluoksniuose išliko mikroskopinių augalų žiedadulkių pėdsakų. Tokia analizė leidžia atsekti, kokiose Adrijos vietose laivas galėjo būti remontuojamas, nes skirtinguose regionuose paplitusi augalija palieka skirtingą žiedadulkių foną.

    Remiantis sluoksnių seka, laivas buvo taisomas ne kartą ir, tikėtina, skirtinguose uostuose. Tai keičia ankstesnį įsivaizdavimą, kad senoviniai prekybiniai laivai dažniau būdavo trumpalaikiai, o ne ilgai eksploatuojami ir nuosekliai modernizuojami.

    Kokias medžiagas naudojo romėnai?

    Be įprastos medžių dervos, aptikta ir dervos bei bičių vaško mišinio požymių. Specialistų vertinimu, toks derinys buvo elastingesnis ir patogesnis naudoti pašildžius, todėl galėjo geriau prisitaikyti prie korpuso judėjimo bangose ir apkrovų keliamų deformacijų.

    Skirtinga remonto sluoksnių sudėtis taip pat rodo, kad Adrijos regione veikė nevienodos laivadirbystės tradicijos. Kitaip tariant, tas pats laivas tapo tarsi archyvu, kuriame užfiksuota, kaip įvairiose vietovėse skyrėsi praktiniai sprendimai ir meistrystė.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinės kilmės medžiagos povandeninėje archeologijoje ilgai buvo nuvertinamos, nes jas sudėtingiau išsaugoti ir ištirti nei metalą ar medieną. Vis dėlto tokie radiniai gali pateikti itin tikslią informaciją apie kasdienę techninę priežiūrą, žaliavų tiekimą ir net laivų judėjimo geografiją.

    Šio vrako istorija leidžia daryti platesnę išvadą apie romėnų jūrinę infrastruktūrą: prekybos maršrutai buvo intensyvūs, o uostai ir dirbtuvės sudarė tinklą, kuriame vyko nuolatinė technologinių žinių sklaida. Vieno laivo gyvenimo ciklas rodo ne primityvią, o profesionaliai organizuotą ir ilgalaikę laivybą.