Tag: Povandeniniai laivai

  • Lenkų legendinis povandeninis laivas ORP „Orzeł“ papildė „World of Warships“ flotą

    Lenkų legendinis povandeninis laivas ORP „Orzeł“ papildė „World of Warships“ flotą

    Nemokamame jūrų mūšių žaidime „World of Warships“ atsirado naujas istorinis laivas – legendinis Lenkijos karinio jūrų laivyno povandeninis laivas ORP „Orzeł“.

    Kaip skelbia portalas „Gry Interia“, kūrėjai šį papildymą pristato kaip pagarbos ženklą tiek pačiam laivui, tiek jo istorijai Antrojo pasaulinio karo metais.

    ORP „Orzeł“ buvo nuleistas į vandenį 1938 metų sausį vienoje Nyderlandų laivų statyklų. Lenkijos kariniame jūrų laivyne jis tarnavo 1939–1940 metais, maždaug pusantrų metų.

    Žaidime atkurta ne tik laivo idėja, bet ir dalis jo specifikos, kuri išskyrė „Orzeł“ iš kitų to meto povandeninių laivų ir padarė jį viena ryškiausių Lenkijos jūrų istorijos legendų.

    Istorija, pavertusi „Orzeł“ legenda

    1939 metų rugsėjį povandeninis laivas buvo internuotas Estijoje. Vis dėlto įgulai, kuriai vadovavo kapitonas Janas Grudzińskis, pavyko pabėgti iš uosto – ir, kaip pabrėžiama, neturint specialios navigacijos įrangos, tokių kaip žemėlapiai ar reikalingi prietaisai.

    Po pabėgimo „Orzeł“ prasibrovė per vokiečių pajėgų kontroliuojamą Baltijos jūrą. Vėliau Šiaurės jūroje jam pavyko nuskandinti vokiečių transporto laivą „Rio de Janeiro“ – tai, kaip teigiama, turėjo reikšmingos įtakos Norvegijos invazijos eigai.

    Tačiau 1940 metų gegužę laivas dingo be žinios. ORP „Orzeł“ išplaukė į įprastą patrulį Šiaurės jūroje ir neaiškiomis iki šiol aplinkybėmis pranyko kartu su visa įgula.

    Nors buvo vykdytos intensyvios paieškos, Antrojo pasaulinio karo laikų povandeninis laivas taip ir nebuvo rastas.

    Kuo išsiskiria „Orzeł“ ir kaip jis atkurtas žaidime

    Nurodoma, kad ORP „Orzeł“ buvo 84 metrų ilgio ir 6,7 metro pločio. Laivas turėjo dyzelinius ir elektrinius variklius, galėjo panerti iki 100 metrų gylio.

    Pagrindinę ginkluotę sudarė 20 torpedų, leidžiamų iš 12 paleidimo vamzdžių. Kūrėjai pabrėžia, kad „Orzeł“ žaidime pasižymi nestandartiniu torpedų vamzdžių išdėstymu: keturios fiksuotos paleidimo angos yra ir priekyje, ir gale.

    Taip pat minimi du išoriniai, pasukami dvigubi vamzdžiai, kurie veikia iškilus į paviršių – tai turėtų suteikti žaidėjams daugiau taktinių galimybių ir skirtingų atakos scenarijų.

    Kartu į žaidimą atkeliauja ir kapitonas

    Kartu su laivu į „World of Warships“ įtrauktas ir kapitonas Janas Grudzińskis, apdovanotas „Virtuti Militari“ ordinu. Tai pristatoma kaip duoklė tiek istoriniam vadui, tiek jo įgulos pasiekimams.

    „Orzeł“ perkėlimas į žaidimą – bendradarbiavimo rezultatas: projekte dalyvavo ir Gdynės Karinio jūrų laivyno muziejus, padėjęs kūrėjams tiksliau atkurti laivą virtualioje erdvėje.

    Žaidimo kūrėjai primena, kad tai ne pirmas bendras projektas su muziejumi: anksčiau į „World of Warships“ buvo įtrauktas ir ORP „Błyskawica“, o pernai, minint žaidimo 10-metį, muziejuje atsirado nuolatinė „žaidėjo zona“.

    Taip pat pranešama, kad artėjant Lenkijos Nepriklausomybės dienai lapkričio 10 dieną 18:00 val. oficialiame „World of Warships“ „Twitch“ kanale numatyta transliacija, skirta istoriniam atnaujinimui.

  • Rusija išbandė „Bulavą“, Kinija testuoja keistą trimaraną: grįžta povandeninių grėsmė

    Rusija išbandė „Bulavą“, Kinija testuoja keistą trimaraną: grįžta povandeninių grėsmė

    Rusija pranešė išbandžiusi jūrinės branduolinės triados elementą: strateginis povandeninis laivas „Generalissimus Suvorov“ iš Ochotsko jūros paleido balistinę raketą „Bulava“. Pasak Rusijos gynybos ministerijos, tai buvo planinių kovinio rengimo pratybų dalis, o kovinių galvučių imitacijos nurodytą rajoną pasiekė laiku.

    „Bulava“ yra kietojo kuro tarpžemyninė balistinė raketa, skirta paleidimui iš povandeninių laivų. Tokios sistemos esmė ta, kad paleidimas gali būti atliktas iš panirusios platformos, todėl laivas neprivalo iškilti į paviršių ir taip demaskuoti savo buvimo vietos.

    „Generalissimus Suvorov“ priklauso „Borei-A“ serijai, kuri laikoma naujos kartos Rusijos strateginių povandeninių laivų pagrindu. Laivas į rikiuotę priimtas 2022 metais, o vėliau perkeltas tarnauti Ramiajame vandenyne, kur pakeičia senesnes sovietinės konstrukcijos platformas.

    Lygiagrečiai analitikų dėmesį patraukė Kinijos bandymai su neįprastos trimarano schemos povandenine ar pusiau povandenine platforma. Remiantis palydovinėmis nuotraukomis, laivas, siejamas su bandymais Bohajaus jūros regione, turi centriniame korpuse įrengtus du ginkluotės skyrius.

    Vertinimuose teigiama, kad šiuose skyriuose galėtų būti apie 16–18 paleidimo įrenginių, tačiau oficialaus patvirtinimo nėra. Skirtingai nuo šiuolaikinių strateginių povandeninių laivų koncepcijos, tokiai sistemai, sprendžiant iš matomų sprendinių, gali reikėti iškilti, atidaryti dangčius ir pakelti paleidimo modulius į vertikalią padėtį.

    Spėjama, kad platforma galėtų būti skirta priešlėktuvinių ar priešlaivinių, taip pat sparnuotųjų raketų paleidimui į jūrinius ar sausumos taikinius. Viešojoje erdvėje minimos ir hipergarsinių raketų pritaikymo versijos, tačiau kol kas nėra duomenų, kad pasirinktas būtent toks komplektavimas.

    Konstrukcijos stabilumui galėtų būti naudojami šoniniai plūdurai, o dyzelinių variklių darbą po vandeniu leistų užtikrinti snorkelio tipo sprendiniai. Kai kurie ekspertai kelia prielaidą, kad dėl ribotos vidaus erdvės platforma gali būti projektuojama kaip nuotoliniu būdu valdoma ar iš dalies beįgė, tačiau tai išlieka hipoteze.

    Tokie bandymai rodo platesnę tendenciją: didžiosios valstybės investuoja ir į tradicinius branduolinio atgrasymo povandeninius laivus, ir į naujus, sunkiau klasifikuojamus sprendimus. Šiuolaikinė jūrinė kova vis labiau remiasi tinkliniu principu, kai platformos veikia kartu su palydovais, aviacija ir kitais jutikliais, o povandeniniai laivai tampa ne vien „vieniši medžiotojai“, bet visos sistemos dalimi.

  • Prancūzija išriedino naują branduolinį povandeninį laivą: kas slepiasi už „Rubis“ vardo

    Prancūzija išriedino naują branduolinį povandeninį laivą: kas slepiasi už „Rubis“ vardo

    Dar vienas žingsnis Barracuda programoje

    Prancūzija toliau spartina ginkluotės modernizavimą ir stiprina karinius pajėgumus jūroje. Iš Šerbūre esančios gamybos linijos išriedėjo naujas branduoliniu reaktoriumi varomas atakos povandeninis laivas, pavadintas „Rubis“.

    Ši maždaug 5 200 tonų vandentalpos platforma priskiriama Suffren tipo laivams, kurių Prancūzija planuoja turėti šešis. Pagrindinė jų užduotis – medžioti priešo laivus, tačiau numatomi ir žvalgybos bei laivyno apsaugos scenarijai.

    Kas pastatė ir kas dar laukia

    Laivą suprojektavo ir pastatė Prancūzijos laivų statybos grupė „Naval Group“. Išriedėjimas iš gamybos cecho dar nereiškia, kad laivas jau paruoštas tarnybai: priešakyje laukia baigiamieji darbai, sistemų integracija ir bandymai.

    Numatyta atlikti energijos sistemos, elektros instaliacijos ir kovinių sistemų montavimo bei patikros etapus. Tik po to laivas galės pradėti jūrinius bandymus, kurie paprastai trunka mėnesius ir apima tiek tylumo, tiek ginklų bei sensorių patikras.

    „Tai svarbus pasiekimas, rodantis mūsų įsipareigojimą klientams“, – sakė Pierre Éric Pommellet.

    Kuo išsiskiria Suffren tipo laivai

    Skelbiama, kad „Rubis“ ilgis siekia 99,5 metro, o maksimalus greitis po vandeniu – iki 25 mazgų. Įguloje numatyta apie 60 jūreivių, taip pat erdvė iki 12 specialiųjų pajėgų karių, kas rodo orientaciją į slaptesnes misijas.

    Suffren tipo laivai kuriami pagal Barracuda programą ir turi pakeisti senesnius Rubis klasės laivus, kurie eksploatuojami nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Vienas svarbiausių akcentų – mažesnis triukšmingumas, kuris šiuolaikiniame povandeniniame kare tiesiogiai lemia išgyvenamumą.

    Prancūzija nurodo tikslą šešių laivų seriją užbaigti iki 2030 metų. Po „Rubis“ bandymų jūroje ir vėlesnio perdavimo kariniam laivynui, programa turėtų priartėti prie pabaigos, o paskutinis serijos laivas vadinamas „Casabianca“.

  • Rusijos povandeninis laivas paleido raketas: „Kalibr“ taikinį pasiekė už 1 200 km

    Rusijos povandeninis laivas paleido raketas: „Kalibr“ taikinį pasiekė už 1 200 km

    Bandymas Ramiajame vandenyne

    Rusija pranešė Ramiajame vandenyne išbandžiusi sparnuotąsias raketas iš branduoliniu varikliu varomo daugiafunkcio povandeninio laivo „Novosibirsk“. Skelbiama, kad pratybų metu buvo panaudotos dvi skirtingos raketų sistemos, o vienas smūgis esą atliktas į itin tolimą taikinį.

    Pasak Rusijos pusės, buvo paleistos „Oniks“ ir „Kalibr“ raketos. Teigiama, kad „Kalibr“ sėkmingai smogė į taikinį, kuris buvo maždaug už 1 200 kilometrų, o „Oniks“ atakavo jūrinį taikinį.

    Nurodoma, kad paleidimai vyko vykdant suplanuotą kovinio rengimo programą. Tokie bandymai paprastai skirti patikrinti įgulos veiksmus, laivo sistemų darbą ir realias ginklų panaudojimo procedūras.

    Ką reiškia „Kalibr“ nuotolis?

    „Kalibr“ pavadinimu žinoma visa rusų sparnuotųjų raketų šeima, kuri turi kelias versijas, skirtas skirtingoms užduotims. Dalis modifikacijų gali būti naudojamos smūgiams į sausumos taikinius, todėl jų nuotolis yra vienas iš svarbiausių vertinamų parametrų.

    Viešai skelbiami „Kalibr“ nuotolio vertinimai skiriasi priklausomai nuo varianto ir užtaiso, tačiau tokie pranešimai apie smūgį už 1 200 kilometrų rodo, kad Rusija siekia demonstruoti galimybes veikti dideliu atstumu. Karo Ukrainoje kontekste būtent sparnuotosios raketos tapo vienu dažniausiai minimų toliašaudės ugnies instrumentų.

    Tuo metu „Oniks“ dažniausiai įvardijama kaip priešlaivinė raketa, skirta kovai su antvandeniniais taikiniais. Tokia ginkluotė svarbi laivynui, kai siekiama atgrasyti ar apriboti priešininko veiksmus jūroje.

    Povandeninis laivas „Novosibirsk“

    „Novosibirsk“ priskiriamas 885M projekto „Jasen-M“ klasės daugiafunkciams branduoliniams povandeniniams laivams. Šios klasės laivai laikomi vienais moderniausių Rusijos laivyne, o jų užduotys apima tiek povandeninių ir antvandeninių taikinių medžioklę, tiek smūgius raketomis.

    Skelbiama, kad laivo ilgis siekia apie 120 metrų, o povandeninė vandentalpa gali būti apie 13 000 tonų. Įgulos dydis paprastai nurodomas iki 85 žmonių, o maksimalus greitis po vandeniu gali siekti apie 30 mazgų.

    Rusijos pranešimuose taip pat minima, kad tokio tipo laivai be „Oniks“ ir „Kalibr“ gali būti pritaikyti nešti ir „Cirkon“ raketas. Pastarųjų atžvilgiu tarptautinėje erdvėje nuolat keliami klausimai dėl realių techninių charakteristikų ir operacinio parengimo.

    Bandymų metu, kaip teigiama, Rusijos Ramiojo vandenyno laivyno pajėgos užtikrino poligono saugumą, o atitinkama zona laikinai buvo ribojama civilinei laivybai ir aviacijai. Tokios procedūros yra įprastos vykdant raketinius šaudymus jūroje.

  • Prancūzija paleido M51.3 iš branduolinio povandeninio laivo: ką tai reiškia Europai

    Prancūzija paleido M51.3 iš branduolinio povandeninio laivo: ką tai reiškia Europai

    Prancūzija spalio 6 dieną prie Bretanės krantų pirmą kartą iš branduolinio povandeninio laivo Le Vigilant paleido naujausią strateginės balistinės raketos versiją M51.3. Bandymas buvo vykdomas Atlanto vandenyne, o raketa buvo be branduolinės kovinės galvutės.

    Skrydis stebėtas Prancūzijos matavimo ir sekimo sistemomis, o raketa, kaip skelbta, nukrito Šiaurės Atlante šimtus kilometrų nuo pakrantės. Prancūzijos institucijos pabrėžė, kad tai buvo techninis bandymas, o ne signalas dėl konkrečios geopolitinės situacijos.

    M51.3: kuo ji skiriasi

    M51 raketų šeima Prancūzijos ginkluotėje naudojama nuo 2010 metais pradėtos eksploatacijos ir yra jūrinės branduolinio atgrasymo dalies pagrindas. M51.3 laikoma trečiąja šios sistemos evoliucija, skirta modernizuoti galimybes atsižvelgiant į naujas grėsmes.

    Raketa yra apie 12 metrų ilgio, jos masė viršija 50 tonų, ji naudoja kietąjį kurą ir turi tris pakopas. Tokios klasės raketos yra skirtos tarpžemyniniam nuotoliui, o trajektorijos fazėse jos pasiekia itin didelius greičius grįžtant į atmosferą.

    Prancūzijos pusė nurodo, kad M51.3 tikslas yra didesnis nuotolis, tikslumas ir geresnės galimybės įveikti priešraketinę gynybą. Skelbta, kad ši versija į operacinę tarnybą įvesta 2025 metų spalį.

    Le Vigilant vaidmuo ir bandymo prasmė

    Ne mažiau svarbi bandymo dalis buvo pats povandeninis laivas Le Vigilant, kuris prieš tai buvo remontuotas ir modernizuotas. Paleidimas turėjo patvirtinti, kad po darbų laivo ginkluotės ir valdymo sistemos vėl pilnai suderinamos su M51.3.

    Tokie bandymai paprastai tikrina ne vien raketą, bet ir visą grandinę: paleidimo įrangą, ugnies valdymo sprendimus, ryšio ir saugos procedūras, taip pat matavimo infrastruktūrą. Pranešta, kad stebėjimui buvo pasitelkta ir specializuota Prancūzijos matavimo priemonių bazė, įskaitant laivą Monge.

    Macrono žinutė ir Europos kontekstas

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas bandymą stebėjo iš fregatos Auvergne. Po bandymo jis akcentavo, kad tik nedaugelis valstybių turi tokį technologinį ir pramoninį pajėgumą savarankiškai kurti bei palaikyti jūrinį strateginį atgrasymą.

    „Iš daugiafunkcės fregatos Auvergne stebėjau pirmąjį naujos balistinės raketos M51.3 paleidimą iš branduolinio povandeninio laivo Le Vigilant. Labai nedaug valstybių turi tokį išmanymą“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Šis bandymas vertinamas kaip nuosekli Prancūzijos branduolinio atgrasymo modernizacijos dalis, o ne momentinė reakcija į dienos įvykius. Platesniame Europos saugumo kontekste tokios programos rodo ilgalaikį strateginį planavimą, kai didėja dėmesys atgrasymui, priešraketinei gynybai ir kritinių pajėgumų atsparumui.

  • Britai dvigubina atominių povandeninių laivų gamybą: 7 mlrd. eurų planas keičia AUKUS

    Britai dvigubina atominių povandeninių laivų gamybą: 7 mlrd. eurų planas keičia AUKUS

    Naujas planas parlamentui

    Jungtinės Karalystės vyriausybė paskelbė siekį reikšmingai padidinti naujų povandeninių laivų gamybos apimtis ir iš esmės stiprinti šalies branduolinės gynybos pramonės pajėgumus. Planas pristatytas parlamento dokumente Defence Nuclear Enterprise 2026 Annual Update, kuriame apibrėžiami pagrindiniai tikslai ir finansavimas artimiausiems metams.

    Numatyta, kad šalis lygiagrečiai statys naujus branduolinio variklio atakos povandeninius laivus SSN-AUKUS ir tęsis „Dreadnought“ klasės balistinių raketų povandeninių laivų programa. Tokia dviguba gamybos kryptis reiškia didelį spaudimą infrastruktūrai, tiekimo grandinėms ir kvalifikuotų specialistų rinkai.

    Kur keliaus investicijos

    Investicijų paketas siekia apie 7 mlrd. eurų ir bus skirtas laivų statybos pajėgumų plėtrai, branduolinių reaktorių gamybos didinimui bei kritinių komponentų tiekimo grandinės stiprinimui. Tikslas yra sumažinti gamybos „butelio kaklelius“, kurie dažnai riboja didelių gynybos programų tempą.

    Didžiausias dėmesys teks „BAE Systems“ povandeninių laivų statyklai Barrow-in-Furness mieste, taip pat „Rolls-Royce Submarines“ reaktorių gamybos bazei Raynesway apylinkėse netoli Derby. Lygiagrečiai numatoma daugiau užsakymų įmonėms, tiekiančioms specializuotą įrangą ir medžiagas, reikalingas branduolinei laivybai.

    Grafikas ir strateginis tikslas

    Pirmojo britiško SSN-AUKUS korpuso metalo pjovimo darbai planuojami 2027 metais, o įvedimas į Karališkojo laivyno rikiuotę numatomas trisdešimtųjų metų pabaigoje. Galutiniai sprendimai dėl bendro užsakytų laivų skaičiaus turėtų būti priimti iki 2028 metų, prieš užbaigiant detaliojo projektavimo etapą.

    Vyriausybė pabrėžia, kad gamybos plėtra skirta dviem tikslams vienu metu: užtikrinti branduolinio atgrasymo sistemos tęstinumą ir sudaryti pramoninį pagrindą gausesnei atakos povandeninių laivų flotilei. Tai ypač aktualu didėjant įtampoms jūrose ir augant poreikiui nuolatinei povandeninei stebėsenai.

    „Plėtra turi sukurti pramoninį pajėgumą, reikalingą didesnei atakos povandeninių laivų flotilei, kartu užtikrinant branduolinio atgrasymo tęstinumą“, – teigiama atnaujintame vyriausybės dokumente.

    AUKUS ir SSN-AUKUS esmė

    AUKUS yra Jungtinės Karalystės, JAV ir Australijos gynybos ir saugumo partnerystė, kurioje vienas svarbiausių elementų yra branduolinio variklio povandeninių laivų pajėgumo vystymas. SSN-AUKUS kuriamas kaip naujas britišku pagrindu paremtas atakos povandeninis laivas, kurį ateityje eksploatuos tiek Karališkasis laivynas, tiek Australijos karališkasis laivynas.

    Jungtinei Karalystei SSN-AUKUS turėtų pakeisti „Astute“ klasės laivus ir tapti kitos kartos branduolinio variklio, konvencine ginkluote ginkluotais povandeniniais laivais. Programa šiuo metu yra detaliojo projektavimo ir ilgai gaminamų komponentų užsakymo fazėje, kai paraleliai plečiama infrastruktūra, kad vėliau būtų galima pagreitinti serijinę gamybą.

  • Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Maždaug 150 metrų gylyje prie Norvegijos salos Fedjė dugne guli Antrojo pasaulinio karo vokiečių povandeninio laivo U-864 nuolaužos. Šis laivas, suskilęs į dvi dalis, jau daugiau kaip 80 metų kelia aplinkosauginį nerimą dėl krovinio, kuriame buvo gyvsidabrio.

    Istoriniai duomenys rodo, kad laive galėjo būti 1 867 talpyklos su gyvsidabriu, o bendra masė būtų siekusi apie 65–67 tonas. Tikslių pakrovimo dokumentų neišliko, tačiau Norvegijos institucijos pabrėžia, jog gyvsidabrio nuolaužose tikrai yra.

    1945 metų vasarį, kai karas Europoje artėjo prie pabaigos, U-864 vykdė slaptą misiją: per Norvegiją pasiekti Japoniją ir gabenti karinei pramonei skirtą įrangą bei specialistus. Tačiau 1945 metų vasario 9 dieną britų povandeninis laivas HMS Venturer aptiko U-864 ir torpeda jį nuskandino, žuvo visi 73 įgulos nariai.

    Po šio incidento nuolaužos ilgam dingo iš akiračio, kol 2003 metais jas aptiko Norvegijos karinis laivas KNM Tyr. Tyrimai parodė, kad povandeninis laivas guli ne vientisas, o dvi jo dalys yra atskirtos, o aplink – nuosėdos, kuriose gali būti teršalų.

    Gyvsidabris laikomas ypač problemišku teršalu todėl, kad aplinkoje jis išlieka ilgai ir natūraliai nesuyra kaip daugelis organinių junginių. Tam tikromis sąlygomis mikroorganizmai gali paversti jį metilgyvsidabriu – ypač toksiška forma, kuri kaupiasi maisto grandinėje, pirmiausia žuvyse.

    Pastaraisiais metais situaciją tikslinti leidžia pažangesnės povandeninės technologijos. Norvegijos pakrančių administracija „Kystverket“ 2025 metais atliko U-864 apžiūrą nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais robotais, naudodama 4K vaizdo kameras, fotogrametriją ir akustinius matavimus, o surinkti duomenys leido sudaryti trimatį nuolaužų ir dugno modelį.

    Didžiausias iššūkis – sprendimas, ką daryti su pavojingu kroviniu. Viena vertus, teoriškai dalį gyvsidabrio būtų galima iškelti, tačiau pati operacija gali sujudinti užterštas nuosėdas ir išplisti teršalams.

    Tokios rizikos realumą parodė 2026 metais vykdyti darbai, kai iš nuolaužų buvo iškelta 22 talpyklos. Pirminiai vertinimai rodė, kad apie 80 proc. talpyklų buvo pažeistos ir leido, į krantą išgabenta maždaug pusė tonos gyvsidabrio, tačiau tuo pačiu fiksuota, kad tarša iš darbų zonos pateko ir į vandenį.

    Dėl to Norvegijoje jau ne vienerius metus tęsiasi ginčas: ar siekti plataus masto iškėlimo, ar nuolaužas ir užterštą dugną uždengti, kad teršalai būtų izoliuoti. „Kystverket“ po 2026 metų patirties vėl rekomendavo dengimo sprendimą, argumentuodama, kad masinis krovinių išėmimas gali sukelti didesnę taršą nei jos pašalintų.

    Vis dėlto ir uždengimas nebūtų galutinis taškas, nes tokį barjerą reikėtų ilgai stebėti ir prižiūrėti. Tuo pat metu Norvegijos institucijos jau daug metų tiria regiono žuvis ir vėžiagyvius, o iki šiol rezultatai rodo stabilų arba žemą gyvsidabrio lygį, kuris, jų vertinimu, nekelia papildomo nerimo gyventojams.

    Fedjė bendruomenė gyvena žinodama, kad vos keli kilometrai nuo kranto yra istorinis karo reliktas, kurio poveikis gamtai dar ne iki galo aiškus. Technologijos leidžia vis tiksliau įvertinti nuolaužų būklę, tačiau sprendimas, ar U-864 „užrakinti“ jūros dugne, ar bandyti iškelti jo krovinį, išlieka politinis ir aplinkosauginis galvosūkis.

  • Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos povandeninio laivo nuolauža Šiaurės jūroje, kaip rodo nauji tyrimai, į aplinką leidžia sprogmenų junginius. Mokslininkai nustatė TNT pėdsakų vandenyje, dugno nuosėdose ir jūrų gyvūnijoje, o tarša, tikėtina, didės nuolaužai toliau yrant.

    Kalbama apie povandeninį laivą SM UC-30, kuris 1917 metų balandį, grįždamas į bazę, užplaukė ant britų minos ir nuskendo. Kartu žuvo 27 įgulos nariai, o laive liko kovinis krovinys, įskaitant minas ir torpedas.

    Dešimtmečius tiksli laivo vieta buvo nežinoma, kol 2016 metais nuolaužą iš naujo aptiko danų naras Gertas Normannas Andersenas. Dėl rizikos civiliniams nardymams taikomi ribojimai, todėl vietovę tirti padėjo ir Danijos karališkojo laivyno narai.

    „Nuosėdose, vandens storymėje ir jūrų organizmuose radome TNT pėdsakų. Tarša vyksta, o klausimas yra, kokio ji masto ir kaip toli nuo nuolaužos veikia jūrų aplinką“, – sakė Orhuso universiteto geologė Katrine Juul Andresen.

    Komanda rinko nuosėdų ir vandens mėginius bei ėmė jūrų organizmų mėginius skirtingose nuolaužos vietose ir aplinkiniame dugne. Taip pat buvo fiksuojama nuolaužos būklė, kiek atsidengusios minos ir ar sprogstamosios medžiagos tiesiogiai kontaktuoja su jūros vandeniu.

    Siekiant įvertinti biologinį poveikį, lauko eksperimente prie kelių Šiaurės jūros nuolaužų buvo laikomos specialiai užaugintos mėlynosios geldelės. Kadangi pradžioje jų augimo sąlygos buvo panašios, vėliau užfiksuoti skirtumai padėjo sieti poveikį su konkrečių nuolaužų aplinka.

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė ne tik TNT, bet ir su juo susijusiems junginiams 4-ADNT ir 2-ADNT, kurie gali susidaryti TNT skylant bakterijų veikloje ar vykstant cheminėms reakcijoms jūros vandenyje. Būtent šių medžiagų koncentracijos leido aiškiau atskirti, kurios vietos kelia didesnę taršos riziką.

    Didžiausios koncentracijos užfiksuotos UC-30 vietoje, o kartu pastebėti ir biologiniai streso požymiai, siejami su oksidaciniu stresu bei medžiagų apykaitos sutrikimais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai rodo ne vien teorinę taršą, bet ir galimą poveikį organizmų fiziologijai.

    Problema platesnė nei viena nuolauža: pasaulio jūrose guli tūkstančiai karo laikų laivų, dalis jų tebėra su šaudmenimis. Po dešimtmečių sūriame vandenyje metalinės konstrukcijos koroduoja, todėl didėja tikimybė, kad sprogmenų medžiagos ims skverbtis į aplinką.

    Vien Vokietijos akvatorijoje Šiaurės ir Baltijos jūrose, skaičiuojama, gali būti apie 1 600 000 tonų įprastinių šaudmenų, likusių po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, įskaitant ir po karo sąmoningai nuskandintus užtaisus. Šios sankaupos siejamos ne tik su sprogimo rizika, bet ir su ilgalaike chemine tarša.

    Nuolaužų ir šaudmenų tvarkymas laikomas itin sudėtingu: sprogdinimas gali paskleisti teršalus plačiau, o iškėlimas yra pavojingas ir brangus. Todėl daugelyje vietų pasirenkama stebėsena, rizikos vertinimas ir prioritetų nustatymas ten, kur tarša gali paveikti žvejybą, jūrų ekosistemas ar infrastruktūros projektus.

  • JAV karinis laivynas ruošia lūžį: povandeninių gelbėjimo misijų planas per 72 valandas

    JAV karinis laivynas ruošia lūžį: povandeninių gelbėjimo misijų planas per 72 valandas

    JAV karinis laivynas ieško naujos kartos povandeninių gelbėjimo sistemų, kurios pakeistų dabar naudojamą povandeninių laivų įgulų gelbėjimo ir dekompresijos sprendimų kompleksą. Pagrindinis siekis – sukurti mažesnę, modulinę sistemą, galinčią bet kurioje pasaulio vietoje pradėti įgulos evakuaciją ne vėliau kaip per 72 valandas.

    Projektą kuruoja JAV karinio jūrų laivyno Jūrų sistemų vadovybės povandeninių specialiųjų misijų sistemų programos biuras. Tokia kryptis pasirinkta dėl logistikos realybės: gelbėjimo operacijose lemia ne vien pati technika, bet ir greitas transportavimas, parengties palaikymas, oro sąlygos bei galimybė operuoti skirtinguose regionuose.

    Planuojama turėti ne vieną didelę platformą, o kelis mažesnius gelbėjimo aparatus, kuriuos būtų galima skubiai perdislokuoti komerciniais krovininiais lėktuvais ir kariniu transportu, įskaitant C-17 klasės orlaivius. Laivynas numato, kad nuo projektavimo ir vystymo sutarties skyrimo iki sistemos sukūrimo ir įvedimo galėtų praeiti apie penkeri metai.

    Tuo pačiu platesnėje modernizacijos programoje nurodoma, kad pradinė operacinė parengtis tikėtina ne anksčiau kaip 2032 metais, o pilna – ne anksčiau kaip 2040 metais. Tai rodo, kad kalbama apie ilgalaikį pajėgumų pertvarkymą, o ne greitą vieno įrenginio įsigijimą.

    Pakeičiama sistema nėra vienas aparatas – tai visas rinkinys, apimantis paiešką ir lokalizavimą, intervenciją, gelbėjimą, slėgio valdymą, dekompresiją ir paviršiaus paramą. Į ją įeina įrangos grandinė nuo dugno paieškos iki evakuacijos sprendimų, kai daliai scenarijų būtinas žmonių perkėlimas išlaikant slėgį.

    72 valandų reikalavimas pirmiausia siejamas su logistikos iššūkiais ir skirtingų avarinių scenarijų laiko grafikais. Net turint nuolatinę parengtį, operacijas gali pristabdyti audros, aukštas bangavimas, gylis, taip pat povandeninio laivo padėtis jūros dugne ir korpuso pasvirimo kampas.

    Numatoma, kad tarptautinė partnerių reakcija galėtų įvykti per 96 valandas tais atvejais, kai JAV ar partnerių gelbėjimo pajėgumai laikinai nepasiekiami dėl remonto, pratybų ar kitų įsipareigojimų. Todėl kuriant naują sprendimą akcentuojama ne tik techninė galia, bet ir tai, kaip greitai sistemą galima atgabenti, surinkti ir pradėti realią gelbėjimo fazę.

    Tarp ateities reikalavimų minimas automatinis povandeninio laivo buvimo vietos perdavimas be įgulos įsikišimo ir realaus laiko povandeninis ryšys. Taip pat svarstomos galimybės vykdyti evakuaciją išlaikant slėgį ir plačiai skenuoti jūros dugną, kad būtų galima greičiau identifikuoti, įvertinti ir apžiūrėti objektus maksimaliose JAV povandeninių laivų operacinėse gelmėse.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios programos vertė yra ne tik karinė, bet ir humanitarinė: povandeninių incidentų atveju svarbiausi yra greitas lokalizavimas, stabilus ryšys ir aiški gelbėjimo grandinė nuo pirmo signalo iki saugaus žmonių perkėlimo. JAV laivyno pasirinkta modulinė koncepcija turėtų sumažinti priklausomybę nuo vieno didelio sprendimo ir padidinti tikimybę, kad pagalba bus pasiekiama laiku.

  • JAV iš tarnybos išima vieną galingiausių povandeninių laivų: kuo pakeis USS Georgia

    JAV iš tarnybos išima vieną galingiausių povandeninių laivų: kuo pakeis USS Georgia

    Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas baigia vieno žinomiausių smūginių povandeninių laivų karjerą: atominis USS Georgia (SSGN-729) po paskutinės misijos grįžo į Kings Bay bazę Džordžijos valstijoje ir artimiausiu metu bus išimtas iš rikiuotės. Laivas tarnavo apie 42 metus, todėl jo eksploatacija pasiekė ribas, kurias diktuoja korpuso, reaktoriaus ir sistemų resursai.

    USS Georgia priklauso Ohio klasei, tačiau tai ne strateginis balistinių raketų nešėjas, o SSGN tipo platforma, pritaikyta konvenciniams smūgiams. 2002–2007 metais keturi Ohio klasės laivai buvo modernizuoti: atsisakyta balistinių raketų paleidimo įrangos, o vietoje jos įrengta galimybė gabenti iki 154 sparnuotųjų raketų „Tomahawk“.

    Tokios platformos JAV suteikė itin didelės vienkartinės salvos galimybę, ypač Viduržemio jūroje ir Artimuosiuose Rytuose, kur reikalingas greitas, tikslus ir sunkiai aptinkamas smūgio būdas. Dėl slaptumo, autonomiškumo ir didelio ginkluotės kiekio SSGN ilgus metus buvo vienas patikimiausių instrumentų, kai norima demonstruoti galią neperkeliant didelių pajėgų į regioną.

    Pagal JAV karinio jūrų laivyno ilgalaikius planus, per artimiausius dvejus metus iš tarnybos turėtų pasitraukti ir likę trys Ohio klasės SSGN: USS Ohio (SSGN-726), USS Michigan (SSGN-727) ir USS Florida (SSGN-728). Jų vietą palaipsniui perims Virginia klasės atominiai povandeniniai laivai, ypač Block V ir vėlesni variantai su Virginia Payload Module.

    Vis dėlto pajėgumų matematika laivynui sudėtinga: Virginia su papildomu moduliu turėtų turėti 42 „Tomahawk“ raketas, tad vieno Ohio klasės SSGN pakeitimui prireikia maždaug trijų su puse Virginia klasės laivų ekvivalento. Tai reiškia pereinamąjį laikotarpį, kai bendras maksimalios salvos potencialas gali sumažėti, net jei naujesni laivai bus modernesni jutiklių, ryšių ir išgyvenamumo prasme.

    Lygiagrečiai JAV tęsia ir strateginės triados jūrinės dalies atnaujinimą: šiuo metu eksploatuojama 14 senstančių Ohio klasės balistinių raketų povandeninių laivų, kiekvienas galintis gabenti iki 20 tarpžemyninių Trident II D5 raketų. Juos numatyta pakeisti 12 Columbia klasės laivų, o pirmojo operacinio patruliavimo pradžia planuojama 2031 metais.

    Columbia klasė bus ginkluojama 16 modernizuotų Trident II D5 raketų, o ši sistema išlieka vienu svarbiausių JAV strateginio atgrasymo elementų. JAV gynybos planuotojams tai dvigubas iššūkis: vienu metu reikia išlaikyti konvencinių smūgių povandeninį „kumštį“ ir užtikrinti, kad branduolinio atgrasymo grandis laiku pereitų į naują kartą be pajėgumų spragų.