CP v2

Tag: Povandeniniai laivai

  • Britai dvigubina atominių povandeninių laivų gamybą: 7 mlrd. eurų planas keičia AUKUS

    Britai dvigubina atominių povandeninių laivų gamybą: 7 mlrd. eurų planas keičia AUKUS

    Naujas planas parlamentui

    Jungtinės Karalystės vyriausybė paskelbė siekį reikšmingai padidinti naujų povandeninių laivų gamybos apimtis ir iš esmės stiprinti šalies branduolinės gynybos pramonės pajėgumus. Planas pristatytas parlamento dokumente Defence Nuclear Enterprise 2026 Annual Update, kuriame apibrėžiami pagrindiniai tikslai ir finansavimas artimiausiems metams.

    Numatyta, kad šalis lygiagrečiai statys naujus branduolinio variklio atakos povandeninius laivus SSN-AUKUS ir tęsis „Dreadnought“ klasės balistinių raketų povandeninių laivų programa. Tokia dviguba gamybos kryptis reiškia didelį spaudimą infrastruktūrai, tiekimo grandinėms ir kvalifikuotų specialistų rinkai.

    Kur keliaus investicijos

    Investicijų paketas siekia apie 7 mlrd. eurų ir bus skirtas laivų statybos pajėgumų plėtrai, branduolinių reaktorių gamybos didinimui bei kritinių komponentų tiekimo grandinės stiprinimui. Tikslas yra sumažinti gamybos „butelio kaklelius“, kurie dažnai riboja didelių gynybos programų tempą.

    Didžiausias dėmesys teks „BAE Systems“ povandeninių laivų statyklai Barrow-in-Furness mieste, taip pat „Rolls-Royce Submarines“ reaktorių gamybos bazei Raynesway apylinkėse netoli Derby. Lygiagrečiai numatoma daugiau užsakymų įmonėms, tiekiančioms specializuotą įrangą ir medžiagas, reikalingas branduolinei laivybai.

    Grafikas ir strateginis tikslas

    Pirmojo britiško SSN-AUKUS korpuso metalo pjovimo darbai planuojami 2027 metais, o įvedimas į Karališkojo laivyno rikiuotę numatomas trisdešimtųjų metų pabaigoje. Galutiniai sprendimai dėl bendro užsakytų laivų skaičiaus turėtų būti priimti iki 2028 metų, prieš užbaigiant detaliojo projektavimo etapą.

    Vyriausybė pabrėžia, kad gamybos plėtra skirta dviem tikslams vienu metu: užtikrinti branduolinio atgrasymo sistemos tęstinumą ir sudaryti pramoninį pagrindą gausesnei atakos povandeninių laivų flotilei. Tai ypač aktualu didėjant įtampoms jūrose ir augant poreikiui nuolatinei povandeninei stebėsenai.

    „Plėtra turi sukurti pramoninį pajėgumą, reikalingą didesnei atakos povandeninių laivų flotilei, kartu užtikrinant branduolinio atgrasymo tęstinumą“, – teigiama atnaujintame vyriausybės dokumente.

    AUKUS ir SSN-AUKUS esmė

    AUKUS yra Jungtinės Karalystės, JAV ir Australijos gynybos ir saugumo partnerystė, kurioje vienas svarbiausių elementų yra branduolinio variklio povandeninių laivų pajėgumo vystymas. SSN-AUKUS kuriamas kaip naujas britišku pagrindu paremtas atakos povandeninis laivas, kurį ateityje eksploatuos tiek Karališkasis laivynas, tiek Australijos karališkasis laivynas.

    Jungtinei Karalystei SSN-AUKUS turėtų pakeisti „Astute“ klasės laivus ir tapti kitos kartos branduolinio variklio, konvencine ginkluote ginkluotais povandeniniais laivais. Programa šiuo metu yra detaliojo projektavimo ir ilgai gaminamų komponentų užsakymo fazėje, kai paraleliai plečiama infrastruktūra, kad vėliau būtų galima pagreitinti serijinę gamybą.

  • Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Nacių povandeninis laivas U-864 prie Norvegijos: 65 tonų gyvsidabrio dilema ir ką daryti toliau

    Maždaug 150 metrų gylyje prie Norvegijos salos Fedjė dugne guli Antrojo pasaulinio karo vokiečių povandeninio laivo U-864 nuolaužos. Šis laivas, suskilęs į dvi dalis, jau daugiau kaip 80 metų kelia aplinkosauginį nerimą dėl krovinio, kuriame buvo gyvsidabrio.

    Istoriniai duomenys rodo, kad laive galėjo būti 1 867 talpyklos su gyvsidabriu, o bendra masė būtų siekusi apie 65–67 tonas. Tikslių pakrovimo dokumentų neišliko, tačiau Norvegijos institucijos pabrėžia, jog gyvsidabrio nuolaužose tikrai yra.

    1945 metų vasarį, kai karas Europoje artėjo prie pabaigos, U-864 vykdė slaptą misiją: per Norvegiją pasiekti Japoniją ir gabenti karinei pramonei skirtą įrangą bei specialistus. Tačiau 1945 metų vasario 9 dieną britų povandeninis laivas HMS Venturer aptiko U-864 ir torpeda jį nuskandino, žuvo visi 73 įgulos nariai.

    Po šio incidento nuolaužos ilgam dingo iš akiračio, kol 2003 metais jas aptiko Norvegijos karinis laivas KNM Tyr. Tyrimai parodė, kad povandeninis laivas guli ne vientisas, o dvi jo dalys yra atskirtos, o aplink – nuosėdos, kuriose gali būti teršalų.

    Gyvsidabris laikomas ypač problemišku teršalu todėl, kad aplinkoje jis išlieka ilgai ir natūraliai nesuyra kaip daugelis organinių junginių. Tam tikromis sąlygomis mikroorganizmai gali paversti jį metilgyvsidabriu – ypač toksiška forma, kuri kaupiasi maisto grandinėje, pirmiausia žuvyse.

    Pastaraisiais metais situaciją tikslinti leidžia pažangesnės povandeninės technologijos. Norvegijos pakrančių administracija „Kystverket“ 2025 metais atliko U-864 apžiūrą nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais robotais, naudodama 4K vaizdo kameras, fotogrametriją ir akustinius matavimus, o surinkti duomenys leido sudaryti trimatį nuolaužų ir dugno modelį.

    Didžiausias iššūkis – sprendimas, ką daryti su pavojingu kroviniu. Viena vertus, teoriškai dalį gyvsidabrio būtų galima iškelti, tačiau pati operacija gali sujudinti užterštas nuosėdas ir išplisti teršalams.

    Tokios rizikos realumą parodė 2026 metais vykdyti darbai, kai iš nuolaužų buvo iškelta 22 talpyklos. Pirminiai vertinimai rodė, kad apie 80 proc. talpyklų buvo pažeistos ir leido, į krantą išgabenta maždaug pusė tonos gyvsidabrio, tačiau tuo pačiu fiksuota, kad tarša iš darbų zonos pateko ir į vandenį.

    Dėl to Norvegijoje jau ne vienerius metus tęsiasi ginčas: ar siekti plataus masto iškėlimo, ar nuolaužas ir užterštą dugną uždengti, kad teršalai būtų izoliuoti. „Kystverket“ po 2026 metų patirties vėl rekomendavo dengimo sprendimą, argumentuodama, kad masinis krovinių išėmimas gali sukelti didesnę taršą nei jos pašalintų.

    Vis dėlto ir uždengimas nebūtų galutinis taškas, nes tokį barjerą reikėtų ilgai stebėti ir prižiūrėti. Tuo pat metu Norvegijos institucijos jau daug metų tiria regiono žuvis ir vėžiagyvius, o iki šiol rezultatai rodo stabilų arba žemą gyvsidabrio lygį, kuris, jų vertinimu, nekelia papildomo nerimo gyventojams.

    Fedjė bendruomenė gyvena žinodama, kad vos keli kilometrai nuo kranto yra istorinis karo reliktas, kurio poveikis gamtai dar ne iki galo aiškus. Technologijos leidžia vis tiksliau įvertinti nuolaužų būklę, tačiau sprendimas, ar U-864 „užrakinti“ jūros dugne, ar bandyti iškelti jo krovinį, išlieka politinis ir aplinkosauginis galvosūkis.

  • Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos povandeninio laivo nuolauža Šiaurės jūroje, kaip rodo nauji tyrimai, į aplinką leidžia sprogmenų junginius. Mokslininkai nustatė TNT pėdsakų vandenyje, dugno nuosėdose ir jūrų gyvūnijoje, o tarša, tikėtina, didės nuolaužai toliau yrant.

    Kalbama apie povandeninį laivą SM UC-30, kuris 1917 metų balandį, grįždamas į bazę, užplaukė ant britų minos ir nuskendo. Kartu žuvo 27 įgulos nariai, o laive liko kovinis krovinys, įskaitant minas ir torpedas.

    Dešimtmečius tiksli laivo vieta buvo nežinoma, kol 2016 metais nuolaužą iš naujo aptiko danų naras Gertas Normannas Andersenas. Dėl rizikos civiliniams nardymams taikomi ribojimai, todėl vietovę tirti padėjo ir Danijos karališkojo laivyno narai.

    „Nuosėdose, vandens storymėje ir jūrų organizmuose radome TNT pėdsakų. Tarša vyksta, o klausimas yra, kokio ji masto ir kaip toli nuo nuolaužos veikia jūrų aplinką“, – sakė Orhuso universiteto geologė Katrine Juul Andresen.

    Komanda rinko nuosėdų ir vandens mėginius bei ėmė jūrų organizmų mėginius skirtingose nuolaužos vietose ir aplinkiniame dugne. Taip pat buvo fiksuojama nuolaužos būklė, kiek atsidengusios minos ir ar sprogstamosios medžiagos tiesiogiai kontaktuoja su jūros vandeniu.

    Siekiant įvertinti biologinį poveikį, lauko eksperimente prie kelių Šiaurės jūros nuolaužų buvo laikomos specialiai užaugintos mėlynosios geldelės. Kadangi pradžioje jų augimo sąlygos buvo panašios, vėliau užfiksuoti skirtumai padėjo sieti poveikį su konkrečių nuolaužų aplinka.

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė ne tik TNT, bet ir su juo susijusiems junginiams 4-ADNT ir 2-ADNT, kurie gali susidaryti TNT skylant bakterijų veikloje ar vykstant cheminėms reakcijoms jūros vandenyje. Būtent šių medžiagų koncentracijos leido aiškiau atskirti, kurios vietos kelia didesnę taršos riziką.

    Didžiausios koncentracijos užfiksuotos UC-30 vietoje, o kartu pastebėti ir biologiniai streso požymiai, siejami su oksidaciniu stresu bei medžiagų apykaitos sutrikimais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai rodo ne vien teorinę taršą, bet ir galimą poveikį organizmų fiziologijai.

    Problema platesnė nei viena nuolauža: pasaulio jūrose guli tūkstančiai karo laikų laivų, dalis jų tebėra su šaudmenimis. Po dešimtmečių sūriame vandenyje metalinės konstrukcijos koroduoja, todėl didėja tikimybė, kad sprogmenų medžiagos ims skverbtis į aplinką.

    Vien Vokietijos akvatorijoje Šiaurės ir Baltijos jūrose, skaičiuojama, gali būti apie 1 600 000 tonų įprastinių šaudmenų, likusių po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, įskaitant ir po karo sąmoningai nuskandintus užtaisus. Šios sankaupos siejamos ne tik su sprogimo rizika, bet ir su ilgalaike chemine tarša.

    Nuolaužų ir šaudmenų tvarkymas laikomas itin sudėtingu: sprogdinimas gali paskleisti teršalus plačiau, o iškėlimas yra pavojingas ir brangus. Todėl daugelyje vietų pasirenkama stebėsena, rizikos vertinimas ir prioritetų nustatymas ten, kur tarša gali paveikti žvejybą, jūrų ekosistemas ar infrastruktūros projektus.

  • JAV karinis laivynas ruošia lūžį: povandeninių gelbėjimo misijų planas per 72 valandas

    JAV karinis laivynas ruošia lūžį: povandeninių gelbėjimo misijų planas per 72 valandas

    JAV karinis laivynas ieško naujos kartos povandeninių gelbėjimo sistemų, kurios pakeistų dabar naudojamą povandeninių laivų įgulų gelbėjimo ir dekompresijos sprendimų kompleksą. Pagrindinis siekis – sukurti mažesnę, modulinę sistemą, galinčią bet kurioje pasaulio vietoje pradėti įgulos evakuaciją ne vėliau kaip per 72 valandas.

    Projektą kuruoja JAV karinio jūrų laivyno Jūrų sistemų vadovybės povandeninių specialiųjų misijų sistemų programos biuras. Tokia kryptis pasirinkta dėl logistikos realybės: gelbėjimo operacijose lemia ne vien pati technika, bet ir greitas transportavimas, parengties palaikymas, oro sąlygos bei galimybė operuoti skirtinguose regionuose.

    Planuojama turėti ne vieną didelę platformą, o kelis mažesnius gelbėjimo aparatus, kuriuos būtų galima skubiai perdislokuoti komerciniais krovininiais lėktuvais ir kariniu transportu, įskaitant C-17 klasės orlaivius. Laivynas numato, kad nuo projektavimo ir vystymo sutarties skyrimo iki sistemos sukūrimo ir įvedimo galėtų praeiti apie penkeri metai.

    Tuo pačiu platesnėje modernizacijos programoje nurodoma, kad pradinė operacinė parengtis tikėtina ne anksčiau kaip 2032 metais, o pilna – ne anksčiau kaip 2040 metais. Tai rodo, kad kalbama apie ilgalaikį pajėgumų pertvarkymą, o ne greitą vieno įrenginio įsigijimą.

    Pakeičiama sistema nėra vienas aparatas – tai visas rinkinys, apimantis paiešką ir lokalizavimą, intervenciją, gelbėjimą, slėgio valdymą, dekompresiją ir paviršiaus paramą. Į ją įeina įrangos grandinė nuo dugno paieškos iki evakuacijos sprendimų, kai daliai scenarijų būtinas žmonių perkėlimas išlaikant slėgį.

    72 valandų reikalavimas pirmiausia siejamas su logistikos iššūkiais ir skirtingų avarinių scenarijų laiko grafikais. Net turint nuolatinę parengtį, operacijas gali pristabdyti audros, aukštas bangavimas, gylis, taip pat povandeninio laivo padėtis jūros dugne ir korpuso pasvirimo kampas.

    Numatoma, kad tarptautinė partnerių reakcija galėtų įvykti per 96 valandas tais atvejais, kai JAV ar partnerių gelbėjimo pajėgumai laikinai nepasiekiami dėl remonto, pratybų ar kitų įsipareigojimų. Todėl kuriant naują sprendimą akcentuojama ne tik techninė galia, bet ir tai, kaip greitai sistemą galima atgabenti, surinkti ir pradėti realią gelbėjimo fazę.

    Tarp ateities reikalavimų minimas automatinis povandeninio laivo buvimo vietos perdavimas be įgulos įsikišimo ir realaus laiko povandeninis ryšys. Taip pat svarstomos galimybės vykdyti evakuaciją išlaikant slėgį ir plačiai skenuoti jūros dugną, kad būtų galima greičiau identifikuoti, įvertinti ir apžiūrėti objektus maksimaliose JAV povandeninių laivų operacinėse gelmėse.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios programos vertė yra ne tik karinė, bet ir humanitarinė: povandeninių incidentų atveju svarbiausi yra greitas lokalizavimas, stabilus ryšys ir aiški gelbėjimo grandinė nuo pirmo signalo iki saugaus žmonių perkėlimo. JAV laivyno pasirinkta modulinė koncepcija turėtų sumažinti priklausomybę nuo vieno didelio sprendimo ir padidinti tikimybę, kad pagalba bus pasiekiama laiku.

  • JAV iš tarnybos išima vieną galingiausių povandeninių laivų: kuo pakeis USS Georgia

    JAV iš tarnybos išima vieną galingiausių povandeninių laivų: kuo pakeis USS Georgia

    Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas baigia vieno žinomiausių smūginių povandeninių laivų karjerą: atominis USS Georgia (SSGN-729) po paskutinės misijos grįžo į Kings Bay bazę Džordžijos valstijoje ir artimiausiu metu bus išimtas iš rikiuotės. Laivas tarnavo apie 42 metus, todėl jo eksploatacija pasiekė ribas, kurias diktuoja korpuso, reaktoriaus ir sistemų resursai.

    USS Georgia priklauso Ohio klasei, tačiau tai ne strateginis balistinių raketų nešėjas, o SSGN tipo platforma, pritaikyta konvenciniams smūgiams. 2002–2007 metais keturi Ohio klasės laivai buvo modernizuoti: atsisakyta balistinių raketų paleidimo įrangos, o vietoje jos įrengta galimybė gabenti iki 154 sparnuotųjų raketų „Tomahawk“.

    Tokios platformos JAV suteikė itin didelės vienkartinės salvos galimybę, ypač Viduržemio jūroje ir Artimuosiuose Rytuose, kur reikalingas greitas, tikslus ir sunkiai aptinkamas smūgio būdas. Dėl slaptumo, autonomiškumo ir didelio ginkluotės kiekio SSGN ilgus metus buvo vienas patikimiausių instrumentų, kai norima demonstruoti galią neperkeliant didelių pajėgų į regioną.

    Pagal JAV karinio jūrų laivyno ilgalaikius planus, per artimiausius dvejus metus iš tarnybos turėtų pasitraukti ir likę trys Ohio klasės SSGN: USS Ohio (SSGN-726), USS Michigan (SSGN-727) ir USS Florida (SSGN-728). Jų vietą palaipsniui perims Virginia klasės atominiai povandeniniai laivai, ypač Block V ir vėlesni variantai su Virginia Payload Module.

    Vis dėlto pajėgumų matematika laivynui sudėtinga: Virginia su papildomu moduliu turėtų turėti 42 „Tomahawk“ raketas, tad vieno Ohio klasės SSGN pakeitimui prireikia maždaug trijų su puse Virginia klasės laivų ekvivalento. Tai reiškia pereinamąjį laikotarpį, kai bendras maksimalios salvos potencialas gali sumažėti, net jei naujesni laivai bus modernesni jutiklių, ryšių ir išgyvenamumo prasme.

    Lygiagrečiai JAV tęsia ir strateginės triados jūrinės dalies atnaujinimą: šiuo metu eksploatuojama 14 senstančių Ohio klasės balistinių raketų povandeninių laivų, kiekvienas galintis gabenti iki 20 tarpžemyninių Trident II D5 raketų. Juos numatyta pakeisti 12 Columbia klasės laivų, o pirmojo operacinio patruliavimo pradžia planuojama 2031 metais.

    Columbia klasė bus ginkluojama 16 modernizuotų Trident II D5 raketų, o ši sistema išlieka vienu svarbiausių JAV strateginio atgrasymo elementų. JAV gynybos planuotojams tai dvigubas iššūkis: vienu metu reikia išlaikyti konvencinių smūgių povandeninį „kumštį“ ir užtikrinti, kad branduolinio atgrasymo grandis laiku pereitų į naują kartą be pajėgumų spragų.

  • Rusija iki 2060 metų laiko „Borej“: sprendimas aiškus – mesti iššūkį JAV

    Rusija iki 2060 metų laiko „Borej“: sprendimas aiškus – mesti iššūkį JAV

    Rusijos karinio jūrų laivyno vadovybė liepos 26 dieną paskelbė planą strateginius povandeninius laivus „Borej“ ir „Borej-A“ išlaikyti tarnyboje iki 2060 metų ir vėliau. Skelbiama, kad tokį ilgaamžiškumą turi užtikrinti modulinė konstrukcija ir numatyta modernizavimo programa.

    Šiuo metu Rusija eksploatuoja aštuonis šios šeimos branduolinius povandeninius laivus, o ilgalaikis tikslas siejamas su pajėgų išplėtimu iki dvylikos vienetų. Tai reikštų iki 192 balistinių raketų paleidimo įrenginių, nes vienas laivas standartinėje konfigūracijoje neša po 16 šachtų.

    Kas yra „Borej“ klasė

    Pagrindiniai projekto 955 „Borej“ laivai Rusijos laivyne yra „Jurij Dolgorukij“, „Aleksandr Nevskij“ ir „Vladimiras Monomachas“. Juos papildė penki patobulinti projekto 955A „Borej-A“ laivai, tarp jų „Kniaz Vladimiras“, „Kniaz Oleg“, „Generalissimus Suvorov“, „Imperator Aleksandras III“ ir „Kniaz Požarskij“.

    „Borej“ klasė sukurta kaip Rusijos strateginių branduolinių pajėgų jūrinė grandis, kurios esmė yra nuolatinis patruliavimas ir galimybė smogti balistinėmis raketomis. Toks modelis atitinka branduolinio atgrasymo logiką, kai siekiama išlaikyti vadinamąjį antrąjį smūgį net ir krizės atveju.

    Raketos ir techninės savybės

    „Borej“ laivai ginkluoti kietojo kuro balistinėmis raketomis RSM-56 „Bulava“, paleidžiamomis iš D-30 sistemos šachtų. Skelbiama, kad raketos startinė masė siekia apie 36,8 tonos, ilgis apie 11,5 metro, o metamoji masė apie 1 150 kilogramų.

    Pagal viešai skelbiamus parametrus „Borej“ korpusas yra maždaug 170 metrų ilgio, povandeninė vandentalpa apie 24 000 tonų, o maksimalus greitis po vandeniu gali siekti iki 29 mazgų. Laivai naudoja OK-650V tipo reaktorių, o autonominio plaukiojimo trukmė nurodoma apie 90 dienų.

    Modernizuota „Borej-A“ versija siejama su KTP-6-185SP tipo reaktoriumi ir konstrukciniais pakeitimais, kuriais siekiama sumažinti akustinį pėdsaką. Tarp minimų sprendimų yra išorinio profilio glodinimas ir pakeitimai, mažinantys hidrodinaminį triukšmą, nes būtent aptikimo tikimybė šiuolaikiniame povandeniniame kare laikoma kritiniu veiksniu.

    Ką reiškia tarnyba iki 2060 metų

    Ilgalaikis išlaikymas tarnyboje leistų Rusijai remtis viena pagrindine strateginių povandeninių laivų šeima, turinčia bendrą ginkluotės liniją ir tęstinę gamybą. Tai svarbu ir logistikos, ir įgulų rengimo, ir modernizavimo požiūriu, ypač kai planuojama eksploatacija trunka kelis dešimtmečius.

    Jeigu 2025 metais į tarnybą priimtas „Kniaz Požarskij“ realiai tarnautų 30–40 metų, jo eksploatacija galėtų tęstis iki 2055 arba 2065 metų, o vėliau perduoti laivai teoriškai liktų rikiuotėje dar ilgiau. Toks horizontas reiškia, kad modernizavimo sprendimai būtų priimami etapais, atnaujinant elektroniką, ryšio priemones ir triukšmo mažinimo sistemas.

    Strategiškai ši kryptis signalizuoja siekį ilgą laiką išlaikyti jūrinį branduolinį atgrasymą prieš JAV ir NATO. Pastaraisiais metais būtent povandeninių pajėgų konkurencija, jautri žvalgybai ir technologiniam pranašumui, išlieka viena svarbiausių didžiųjų valstybių karinio planavimo sričių.

    „Sprendimas remiasi tuo, kad laivai sukurti modernizuoti ir gali būti pritaikomi naujiems reikalavimams ilgą laiką“, – sakė Rusijos karinio jūrų laivyno vadas, admirolas Aleksandras Moisejevas.

  • Izraelis prašo JAV „Boeing P-8A Poseidon“: ar nauji lėktuvai bus skirti sekti Turkijos povandeninius?

    Izraelis prašo JAV „Boeing P-8A Poseidon“: ar nauji lėktuvai bus skirti sekti Turkijos povandeninius?

    Izraelis svarsto galimybę iš JAV įsigyti patrulinių ir priešpovandeninės kovos lėktuvų „Boeing P-8A Poseidon“. Apie tai skelbia Izraelio žiniasklaida, o kariuomenėje, anot pranešimų, jau vyksta tokio pirkinio poreikio ir scenarijų analizė.

    Jei sandoris įvyktų, „P-8A“ galėtų tapti pagrindu pirmajai Izraelio specializuotai jūrinei patrulinei grandžiai, skirtai veikti rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tokios platformos paprastai naudojamos laivų ir povandeninių taikinių paieškai, taip pat situacijos jūroje stebėjimui dideliais atstumais.

    „Boeing P-8A Poseidon“ yra karinių jūrų pajėgų patrulinis orlaivis, galintis dislokuoti sonarines bojas, apdoroti akustinius kontaktus ir padėti nustatyti panirusių taikinių buvimo vietą. Lėktuvas taip pat gali būti ginkluojamas torpedomis, o jo jūrinis radaras pritaikytas plataus ploto stebėjimui ir taikinių sekimui.

    Izraelio planuose „P-8A“ būtų derinamas su esama žvalgybos aviacija, įskaitant modifikuotą „Gulfstream G550“ platformą „Oron“. Skelbiama, kad „P-8A“ orientuotųsi į jūrines užduotis Viduržemio jūroje, o „Oron“ dažniau būtų naudojamas stebėjimui virš Gazos Ruožo, Libano, Sirijos, Irano ir Raudonosios jūros regiono.

    Šaltinių teigimu, idėja kol kas lieka planavimo stadijoje, o galimas pirkimas galėtų būti siejamas su platesniais JAV ir Izraelio gynybos finansavimo susitarimais. Praktikoje tokie įsigijimai dažniausiai reiškia ne tik orlaivius, bet ir ilgalaikę infrastruktūrą, apmokymus, atsargines dalis, ginkluotės integraciją bei aptarnavimo grandinę.

    Didžiausią ažiotažą kelia nutekėjimuose minima galima orientacija į Turkijos povandeninių laivų stebėjimą, nors Ankara yra NATO narė. Izraelio ir Turkijos santykiai pastaraisiais metais išlieka įtempti, o regioninė konkurencija dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje bei Artimuosiuose Rytuose dažnai persikelia ir į saugumo sritį.

    Turkijos karinis jūrų laivynas turi daugiau nei dešimt dyzelinių elektrinių povandeninių laivų, kurių dalis sukurti remiantis vokiečių 209 tipo sprendiniais, o modernizacija siejama su 214 tipo platformomis. Be to, Turkija vysto nacionalinį MİLDEN projektą, kurio pirmųjų naujų povandeninių laivų pasirodymas siejamas su 2030-ųjų pradžia.

    Gynybos ekspertai pabrėžia, kad tokios klasės orlaiviai didina situacijos matomumą jūroje ir leidžia greičiau reaguoti į galimas grėsmes, tačiau kartu gali kelti papildomą politinę įtampą. Izraelio sprendimas dėl „P-8A“ priklausytų ir nuo JAV eksporto leidimų, ir nuo regioninės saugumo situacijos dinamikos.

  • Jungtinės Karalystės karinis laivynas silpniausias per dešimtmečius: senstantys laivai ir spragos NATO užduotyse

    Karališkasis laivynas – mažiau laivų, daugiau rizikų

    Jungtinės Karalystės Karališkasis laivynas pastaraisiais metais susiduria su įtampa, kurią lemia ribotas kovinių laivų skaičius ir senstanti technika. Tai reiškia, kad mažesnėmis pajėgomis tenka atlikti daugiau užduočių: nuo šalies vandenų apsaugos iki įsipareigojimų NATO operacijose.

    Gynybos ekspertai dažnai pabrėžia, kad problema nėra vien laivų „kiekis“, bet ir jų parengtis. Kai dalis vienetų ilgai remontuojami ar laukia modernizacijos, realiai jūroje esantis pajėgumas dar labiau sumažėja.

    Rusijos demonstracijos Baltijos ir Atlanto kontekste

    Viešojoje erdvėje aptariami epizodai, kai Rusijos karo laivai tarptautiniuose vandenyse vykdo pratybas ar šaudymo treniruotes netoli Jungtinės Karalystės pakrantės. Formaliu požiūriu tokie veiksmai gali būti teisėti, tačiau jų pasirinktas laikas ir vieta dažnai vertinami kaip signalas ir spaudimo demonstravimas.

    Net jei konkretus laivas laikomas pasenusiu ar riboto pajėgumo, pati situacija išryškina platesnę problemą: jūrinių pajėgų parengtis tampa svarbi ne tik realiam kariniam atsakui, bet ir atgrasymui. Kai sąjungininkų laivynas turi mažiau „laisvų“ vienetų, bet kokia provokacija tampa brangesnė valdymo prasme.

    Modernizacija ir atotrūkis tarp planų bei realybės

    Londonas yra paskelbęs apie laivyno atnaujinimą, įskaitant branduolinių povandeninių laivų bei kitų pajėgumų plėtrą. Tikslas aiškus: atkurti kovinę masę ir užtikrinti, kad Jungtinė Karalystė galėtų patikimai vykdyti užduotis tiek savo regione, tiek NATO formatu.

    Vis dėlto laivų statyba ir modernizacija užtrunka, o pereinamasis laikotarpis išlieka jautriausias. Kol nauji projektai nepasiekia pilnos parengties, spragos užpildomos intensyvesniu senesnių platformų naudojimu, o tai didina nusidėvėjimą ir remonto apimtis.

    Ši dinamika paaiškina, kodėl Jungtinė Karalystė atsargiau vertina papildomų jūrinių misijų plėtrą tolimuose regionuose. Praktikoje tai tampa balansavimo klausimu: kaip išlaikyti globalius įsipareigojimus, kai dalis pajėgumų būtini nuolatinei namų vandenų ir Šiaurės Atlanto stebėsenai.

  • Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Baltijos jūros dugne, maždaug 50 jūrmylių į šiaurę nuo Ustkos, aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių povandeninio laivo U-583 vrakas. Skaičiuojama, kad jis guli apie 70 metrų gylyje, o jo paieškos užtruko dešimtmečius dėl netikslių istorinių koordinačių.

    Atradimą siejama su Lenkijos narų ir tyrėjų komanda, dirbusia kartu su hidrografijos specialistais. Prieš ekspediciją buvo kelis mėnesius iš naujo analizuojami archyviniai dokumentai ir karo laikų pranešimai, nes ankstesnėse ataskaitose nurodyta vieta, kaip įtarta, galėjo būti klaidinga.

    Paieškose lemiamą vaidmenį suvaidino moderni jūros dugno kartografavimo įranga, įskaitant daugiaspindulį sonarą, leidžiantį detaliai atvaizduoti reljefą. Būtent tokios technologijos šiandien vis dažniau tampa pagrindiniu įrankiu identifikuojant istorinius objektus, kai vien archyvų informacijos nepakanka.

    Pirminiai skenavimai rodo, kad korpusas gali būti išlikęs stebėtinai gerai. Tai siejama su specifinėmis Baltijos jūros sąlygomis gilesniuose sluoksniuose, kur mažesnis druskingumas, ribotas deguonies kiekis ir menkesnė biologinė veikla dažnai lėtina metalo irimą, palyginti su atviresniais vandenynais.

    U-583 buvo VIIC tipo Kriegsmarine povandeninis laivas, pradėtas statyti 1940 metais Hamburgo „Blohm & Voss“ laivų statykloje. Į tarnybą jis priimtas 1941 metais ir daugiausia naudotas kaip mokomasis laivas Baltijoje, nespėjęs atlikti kovinių patrulių.

    Laivo istorija baigėsi 1941 metų lapkričio 15 dieną vakare per pratybas, kai įvyko susidūrimas su kitu vokiečių povandeniniu laivu U-153. U-583 nuskendo kartu su visa 45 žmonių įgula, išgyvenusių nebuvo, o tikroji katastrofos vieta ilgai išliko neaiški.

    Tyrėjai teigia planuojantys bendradarbiauti su jūrinėmis institucijomis, kad vieta būtų apsaugota nuo neleistinos veiklos. Neatmetama, jog vėliau gali būti rengiamos papildomos ekspedicijos su nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais aparatais, kurie padėtų tiksliau dokumentuoti būklę ir patikslinti nelaimės aplinkybes.

  • Ukrainiečiai įvertino Lenkijos povandeninių laivų sandorį: suma stulbina, terminai kelia klausimų

    Ukrainiečiai įvertino Lenkijos povandeninių laivų sandorį: suma stulbina, terminai kelia klausimų

    Lenkija birželio 29 dieną pasirašė sutartį su Švedijos laivų statytoju „Saab Kockums“ dėl trijų naujų A26 tipo povandeninių laivų, dažnai įvardijamų kaip A26 „Blekinge“. Pagal planą pirmieji pristatymai turėtų prasidėti 2031 metais, o visas grafikas nusitęstų iki 2038 metų.

    Sutarties vertė siekia apie 4,4 mlrd. eurų, jei remiamasi viešai skelbta 18,7 mlrd. zlotų suma. Be to, Lenkija ketina 2027–2032 metais išsinuomoti vieną A17 tipo povandeninį laivą, kad išlaikytų povandenines pajėgas, o nuomos kaina siektų apie 170 mln. eurų.

    Šiuos sprendimus aptarė Ukrainos gynybos tematikos portalas Defence Express, atkreipdamas dėmesį į laukimo trukmę iki realaus pajėgumų sustiprinimo. Portalo vertinimu, vien laivo pastatymo reikia laukti apie penkerius metus, o po to dar reikalingas laikas bandymams jūroje ir įgulos parengimui.

    „Tai yra laikotarpis, kai Lenkija dar neturės pilnaverčių galimybių medžioti Rusijos laivų“, – rašė Defence Express.

    Ukrainos apžvalgininkai taip pat pabrėžė, kad A26 programa iki šiol dar nėra pasiekusi stadijos, kai šis tipas jau būtų aktyviai eksploatuojamas kitų šalių laivynuose. „Saab Kockums“ šiuo metu pirmiausia stato du A26 korpusus Švedijai, kurių perdavimas numatomas 2031 ir 2033 metais, todėl Lenkijos grafikas iš dalies priklausys nuo šių darbų eigos.

    Dar vienas akcentas – termino pasikeitimas. Ukrainos portalas priminė, kad ankstesnėse diskusijose pirmojo laivo pristatymas buvo minimas 2030 metais, tačiau pasirašius sutartį oficialiai įvardyti 2031 metai, o tai gali reikšti tiek terminų patikslinimą, tiek papildomas integracijas ar reikalavimų korekcijas.

    Diskusijų kelia ir ginkluotės klausimas. Kai kurie analitikai svarstė, ar A26 platforma bus pritaikyta ilgojo nuotolio sparnuotosioms raketoms smogti taikiniams sausumoje, tačiau viešojoje erdvėje pasirodė signalų, kad šio reikalavimo galėjo būti atsisakyta, o tai mažintų integracijos apimtį ir rizikas.

    Investicijos ir pažadai dėl darbo vietų

    Ukrainos portalas išskyrė ir pramoninę sandorio dalį: švedai žada investuoti 100 mln. eurų į Lenkijos pramonę, kad šalyje būtų įdiegtos povandeninių laivų remonto ir priežiūros paslaugos. Tokia kryptis atitinka Europos tendenciją gynybos pirkimuose didinti vietos pramonės vaidmenį ir mažinti priklausomybę nuo užsienio pajėgumų.

    Taip pat viešai minėtas tikslas įtraukti šimtus Lenkijos įmonių kaip tiekėjus ir sukurti iki 7 000 darbo vietų per kelis programos įgyvendinimo ir eksploatacijos dešimtmečius. Vis dėlto rinkoje pabrėžiama, kad tokie skaičiai dažnai priklauso nuo to, kokia dalis darbų realiai bus lokalizuota, ir kaip bus paskirstytos priežiūros, modernizavimo bei atsarginių dalių grandinės.

    Ekspertų vertinimu, povandeninių laivų programos yra vienos sudėtingiausių gynybos pramonėje, nes apima ne tik laivo statybą, bet ir ilgalaikį įgulų rengimą, infrastruktūros kūrimą, logistines atsargas bei dešimtmečius trunkančią priežiūrą. Dėl to galutinė nauda gynybos pramonei dažniausiai išryškėja palaipsniui, o pažadų įgyvendinimą lemia konkrečios sutartinės sąlygos.

    Kodėl A26 svarbus Baltijos regionui

    A26 klasės povandeniniai laivai laikomi svarbiais Baltijos jūros saugumo kontekste, nes tokio tipo platformos didina atgrasymą, gerina žvalgybos galimybes ir sudaro papildomą spaudimą potencialiam priešininkui planuojant jūrines operacijas. Baltijos jūra yra palyginti sekli ir intensyviai stebima, todėl povandeninių pajėgumų išlaikymas reikalauja modernių sensorių, tylumo ir patikimos logistikos.

    Lenkijai šis sandoris užbaigia ilgai užsitęsusį naujų povandeninių laivų įsigijimo etapą, tačiau kartu atveria naują laikotarpį, kai pagrindiniu iššūkiu taps grafiko laikymasis, įgulų parengimas ir realus pramoninių pažadų įgyvendinimas. Ukrainos komentatoriai būtent tai ir išskiria kaip svarbiausius klausimus artimiausiems metams.