CP v2

Tag: Povandeniniai tyrimai

  • Po 20 metrų gylyje aptiko 10 500 metų senumo medinius statinius: kas slypi Arendsee ežere?

    Po 20 metrų gylyje aptiko 10 500 metų senumo medinius statinius: kas slypi Arendsee ežere?

    Vokietijoje, Arendsee ežere, povandeninių tyrimų metu aptikti itin seni mediniai elementai, kurie, mokslininkų vertinimu, gali būti maždaug 10 500 metų amžiaus. Archeologai kelia hipotezę, kad tai galėjo būti mezolito laikotarpio medinių konstrukcijų liekanos, paliktos tuometinių medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių.

    Tyrimus vykdę Saksonijos-Anhalto žemių paveldo apsaugos ir archeologijos specialistai iš ežero dugno iškėlė kelis medienos fragmentus su aiškiais žmogaus apdirbimo pėdsakais. Tarp radinių minimas apie 1,6 metro ilgio medinis kuolas, ant kurio matyti kirtimo ir vėlesnio formavimo žymės, taip pat iki maždaug 1,3 metro ilgio skeltos lentos.

    Tokie radiniai yra reti, nes mediena iš tokio laikotarpio dažniausiai nesuyra tik išskirtinėmis sąlygomis. Arendsee atveju išsaugojimui ypač palankios geologinės aplinkybės: po ežero dugnu glūdi druskos klodas, o vykstant natūraliems procesams dugnas pamažu slūgsta, užnešdamas senąją pakrantę nuosėdomis.

    Kaip radiniai išliko iki šių dienų

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinių medžiagų išsaugojimui lemiami keli veiksniai: mažas deguonies kiekis, nuosėdų sluoksnis ir stabili aplinka po vandeniu. Dėl to buvusios pakrantės ir žmonių veiklos pėdsakai atsidūrė maždaug 20 metrų gylyje ir išliko geresnės būklės, nei būtų įprastomis sąlygomis.

    Toks išlikimas svarbus ne tik dėl pačių daiktų, bet ir dėl galimybės analizuoti technologiją. Medienos apdirbimo pėdsakai leidžia spręsti, kaip mezolito žmonės rinkosi žaliavą, kokius įrankius galėjo naudoti ir kaip planavo konstrukcijas.

    Didžiausia mįslė: kas tai per statiniai?

    Kol kas neatsakyta, kokiai paskirčiai tarnavo šios konstrukcijos. Archeologai neatmeta kelių versijų: tai galėjo būti pastogių ar būstų dalys, nedidelės prieplaukos, platformos, žvejybai pritaikyti statiniai arba kiti pakrantės įrenginiai.

    Ypatingas dėmesys skiriamas kuolui, nes jo forma ir apdirbimo pobūdis leidžia įtarti, kad tai galėjo būti laikantis elementas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiuo metu duomenų nepakanka vienareikšmiškai apibūdinti visos vietovės ir jos funkcijos.

    Ką tai keičia Europos istorijoje

    Maždaug prieš 10 500 metų dabartinės centrinės Vokietijos regione žmonės dar negyveno sėslaus žemdirbiško gyvenimo. Jų pragyvenimas rėmėsi medžiokle, rinkimu ir žvejyba, o šis laikotarpis vadinamas mezolitu, tai yra viduriniuoju akmens amžiumi.

    Pirmųjų ūkininkų bendruomenės į šias teritorijas, kaip įprasta nurodoma Europos priešistorės chronologijoje, atėjo gerokai vėliau. Dėl to Arendsee radiniai gali tapti svarbiu argumentu diskusijose, kiek medžiotojai ir rinkėjai patys keitė kraštovaizdį ir statė ilgaamžiškesnius objektus dar iki žemdirbystės plitimo.

    Tyrėjai planuoja tęsti vietovės žvalgymą, pasitelkdami didelės raiškos sonarą ir nuotoliniu būdu valdomą įrangą. Tikimasi tiksliau atkurti buvusią pakrantės liniją, nustatyti radinių pasiskirstymą ir atrinkti zonas, kurios galėtų atskleisti daugiau mezolito gyvenimo pakrantėje detalių.

  • Graikų dugne – nacių karo laivas beveik kaip naujas: po 83 metų atskleidė stulbinančias detales

    Graikų dugne – nacių karo laivas beveik kaip naujas: po 83 metų atskleidė stulbinančias detales

    Vakarų Graikijoje, netoli Mytikas vietovės, narai aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivo LS 6 nuolaužą. Ji guli maždaug 96 metrų gylyje, todėl tyrimams prireikė specialios giluminio nardymo įrangos ir kruopštaus planavimo.

    LS 6 buvo mažas, apie 12,5 metro ilgio, lengvosios greitosios valties tipo laivas, priklausęs Kriegsmarine. Šios klasės laivai buvo projektuojami taip, kad pasiektų didelį greitį išlaikant kuo mažesnę masę, o tam naudotos tuo metu neįprastos medžiagos, įskaitant aliuminį.

    Istoriniuose aprašymuose nurodoma, kad laivą projektavo „Dornier“, o jį varė „Junkers“ dyzeliniai varikliai Jumo 205. Tokia kombinacija leido išvystyti iki maždaug 40 mazgų greitį, o ginkluotę sudarė, be kita ko, 20 mm MG151 tipo patranka, taip pat buvo numatytos torpedos ir giluminės bombos.

    Vienas netipiškiausių sprendimų buvo torpedų paleidimo įtaisų įrengimas laivagalio dalyje. Tai leido atakuoti atsitraukiant nuo taikinio, kas tokio dydžio laivui buvo svarbu dėl ribotos vietos ir manevravimo specifikos.

    Trumpa karjera ir žūtis jūroje

    LS 6 kartu su seseriniu LS 5 į Viduržemio jūrą atsidūrė 1943 metais, kai nedideli laivai buvo perkelti sausuma. Toks sprendimas sietas su tuo, kad sąjungininkų kontrolė ties Gibraltaru ribojo galimybes laisvai perplukdyti vienetus iš Šiaurės Europos.

    1943 metų rugsėjo 24 dieną LS 6 buvo užpultas netoli Igumenicos, o atakoje dalyvavo Italijos „Reggiane“ Re.2002 lėktuvai. Laivas patyrė rimtų pažeidimų ir buvo nuspręsta jį tempti remonto link Pirėjo, tačiau pakeliui korpusas ėmė vis labiau leisti vandenį.

    Tempimo metu apkrovos dar labiau padidino pažeidimus, ir galiausiai laivas nuskendo netoli Mytikas. Nuolauža ilgam liko nežinoma, o tiksli vieta nebuvo patikimai fiksuota šaltiniuose, todėl paieškos užtruko dešimtmečius.

    Kaip pavyko rasti nuolaužą

    Paieškos rimčiau pajudėjo 2013 metais, kai vokiečių istorikas Peteris Schenkas pasidalijo informacija su graikų naru ir dokumentalistu Vasilisu Mentogianniu. Tyrėjai analizavo archyvinius dokumentus, žemėlapius ir liudijimus apie paskutinį LS 6 reisą, kad susiaurintų galimą paieškos zoną.

    Radus nuolaužą, narai pranešė išvydę beveik pilną korpusą, išlikusius „Junkers“ variklius, įrangos detales ir ginkluotės liekanas. Išskirtiniu radiniu tapo prie laivo priekio vis dar esanti tempimo virvė, laikoma tiesioginiu paskutinės kelionės įrodymu.

    Specialistų teigimu, toks išlikimas po daugiau nei aštuonių dešimtmečių nėra dažnas, ypač kai kalbama apie lengvųjų lydinių konstrukcijas. Nuolaužos būklė leidžia tiksliau rekonstruoti tiek šios klasės laivų dizainą, tiek jų pritaikymą Viduržemio jūros karo veiksmams.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Antrojo pasaulinio karo nuolaužos jūrose dažnai laikomos ir istoriniu šaltiniu, ir rizikos objektu, nes dalyje jų gali būti likę pavojingų medžiagų ar šaudmenų. Dėl to tokie objektai paprastai dokumentuojami atsargiai, o tikslios koordinatės ne visada viešinamos, siekiant apsaugoti vietą nuo plėšikavimo.

    LS 6 atvejis išsiskiria tuo, kad nuolauža suteikia retą galimybę iš arti įvertinti neįprastą Kriegsmarine eksperimentinį požiūrį į mažų, itin greitų kovinių laivų kūrimą. Tyrėjai tikisi, kad tolimesnė dokumentacija padės papildyti žinias apie šios klasės laivų naudojimą ir techninius sprendimus.