CP v2

Tag: Požeminiai vandenys

  • 500 metrų po žeme aptiko slaptą pasaulį: jame šeimininkauja grybai ir net gali būti naujų rūšių

    500 metrų po žeme aptiko slaptą pasaulį: jame šeimininkauja grybai ir net gali būti naujų rūšių

    Mokslininkai, tirdami giliai po žeme esančias uolienas, aptiko netikėtai gyvybingą ekosistemą, kurią dominuoja grybai. Analizuodami vandenį iš dujų gręžinių jie nustatė 689 grybų rūšis, iš kurių 13 gali būti iki šiol mokslui nežinomos.

    Tyrimas atliktas Antrim Shale formacijoje, organinėmis medžiagomis turtingame skalūnų sluoksnyje, besidriekiančiame po Didžiųjų ežerų regiono dalimi. Vandens mėginiai paimti iš maždaug 200–500 metrų gylio, kur sąlygos iš pažiūros turėtų būti nepalankios sudėtingesnei gyvybei.

    Genetinė analizė ir mikroskopiniai stebėjimai parodė, kad viename laše požeminio vandens gali būti apie 250 grybų ląstelių. Toks kiekis prilygsta tam, kas neretai aptinkama jūros vandens laše, o tai leidžia manyti, kad giliai po žeme vyksta aktyvūs biologiniai procesai.

    Grybai nebuvo vieninteliai šio pasaulio gyventojai. Mėginiuose rasta ir kitų smulkių organizmų, įskaitant tardigradas bei mažas kirmėles, o tai rodo, kad šimtus metrų po žeme gali veikti labiau susijęs maisto grandinės tinklas, nei manyta anksčiau.

    Ne mažiau svarbus ir vandens amžius. Izotopiniai matavimai leidžia spręsti, kad dalis šio vandens paskutinį kartą su paviršiumi galėjo kontaktuoti maždaug prieš 11 000 metų, kai tirpo paskutinio ledynmečio ledynai.

    Mokslininkų teigimu, vanduo į uolienas greičiausiai pateko per natūralias poras ir plyšius, kartu nusinešdamas mikroorganizmus, kurie vėliau prisitaikė prie nuolatinės tamsos ir ribotų išteklių. Tokiose terpėse gyvybė gali remtis ne fotosinteze, o organinės medžiagos skaidymu ir sudėtingais biocheminiais virsmais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šie atradimai gali būti svarbūs geriau suprasti anglies apytaką. Giluminės uolienos kaupia didelius organinės medžiagos kiekius, o jose gyvenantys mikroorganizmai, įskaitant grybus, gali prisidėti prie anglies ir kitų elementų transformacijų.

    Komanda neapsiribojo vien DNR nustatymu. Iš giliųjų sluoksnių pavyko izoliuoti ir laboratorijoje išauginti daugiau nei 200 grybų tipų, taip sukuriant pirmą viešai prieinamą gilaus podirvio grybų kolekciją, saugomą Mičigano universiteto herbariume.

    Dabar mokslininkai planuoja tikslinti, kokias savybes šie organizmai turi ir ar jos galėtų būti pritaikomos praktiškai. Viena iš krypčių yra jų gebėjimas skaidyti sunkiai yrantį substratą, įskaitant skalūnus, anglį, naftos komponentus ar net kai kurias plastiko rūšis, kas ateityje galėtų būti aktualu biotechnologijoms ir taršos mažinimui.

  • Nauja sensacija Alabamoje: urvinėje upėje aptikta akla žuvis, kuriai suteiktas demono vardas

    Alabamos šiaurėje esanti nedidelė Bobkato urvo sistema jau seniai laikoma viena įdomiausių JAV požeminių ekosistemų. Nors pati vandeniu užlieta urvo atkarpa nėra ilga, joje susiformavo itin izoliuota buveinė, kurioje rūšys prisitaikė prie nuolatinės tamsos ir ribotų išteklių.

    Tyrėjai beveik keturis dešimtmečius čia stebėjo ir analizavo alabaminę urvinę krevetę Palaemonias alabamae, kuri aptinkama tik kai kuriose šio regiono urvų sistemose. Nauja ekspedicija pateikė dar vieną netikėtumą: požeminėje upėje užfiksuota iki šiol mokslui nežinoma žuvis.

    Mokslininkų darbas paskelbtas mokslo žurnale Scientific Reports. Jame aprašoma blyški, mažesnė nei 5 centimetrų ilgio, be akių žuvis, kuriai suteiktas pavadinimas Demogorgonichthys arcanus, lietuviškai dažnai verčiamas kaip urvinė žuvis demonas.

    Tyrėjų teigimu, ši žuvis taip genetiškai skiriasi nuo kitų žinomų urvinių žuvų, kad jai prireikė atskiros genties. Toks sprendimas biologijoje nėra kasdienybė ir paprastai reiškia labai ilgą evoliucinę izoliaciją bei savitą prisitaikymo kelią.

    Ekspedicijų metu gyvūnų pastebėta nedaug, o bendras stebėtų individų skaičius, kaip nurodo autoriai, neviršija kelių dešimčių. Dėl to rūšis iš karto laikoma viena rečiausių, o jos apsauga ateityje gali tapti aktuali, jei urvo hidrologinis režimas keistųsi dėl sausros, taršos ar vandens gavybos.

    Kol kas mokslininkai negali tiksliai pasakyti, ar ši žuvis urve gyveno visada, ar į urvinę sistemą pateko palyginti neseniai. Viena iš hipotezių – ji galėjo kilti iš gilesnio vandeningojo horizonto ir per požeminius vandens kelius pasiekti urvo upę.

    Giminystės ryšiais naujasis radinys siejamas su pietinių JAV urvinėmis žuvimis, tačiau turi aiškių skirtumų. Be būdingų kūno formos ir snukio bruožų, ji neturi pigmentacijos, o genetiniai duomenys rodo pokyčius, susijusius su šviesos jutimu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad gyvenimas visiškoje tamsoje daugeliui požeminių rūšių lemia panašias evoliucines kryptis: rega tampa nereikalinga, o energija nukreipiama į kitus pojūčius. Tokios adaptacijos žinomos ir kitoms urvų rūšims, pavyzdžiui, kai kurioms salamandroms, vabzdžiams ar vėžiagyviams, kurių gyvenimas priklauso nuo stabilios, bet pažeidžiamos požeminės aplinkos.

    Atradimas taip pat primena, kad net ir gerai tirtuose regionuose gali slėptis dar neaprašytų rūšių, ypač ten, kur įprasti stebėjimo metodai neveikia. Požeminių vandenų biologinė įvairovė dažnai lieka nepastebėta, todėl kiekvienas toks radinys tampa svarbus ne tik taksonomijai, bet ir platesniam gamtosaugos planavimui.