CP v2

Tag: Pramonė

  • Panevėžys ruošia siurprizą: rugsėjį atveriami pramonės užkulisiai ir netikėti skoniai

    Rugsėjo 25–27 dienomis Panevėžio mieste ir rajone ketvirtą kartą vyks Atviros pramonės savaitgalis – industrijos festivalis, kviečiantis iš arti pamatyti, kaip veikia regiono įmonės ir pramoninis paveldas. Šiemet renginio geografija plečiasi už miesto ribų: veiklos planuojamos ir Raguvoje, Kaimiškyje, Ramygaloje bei Radviliškyje.

    Tris dienas lankytojams duris atvers gamybos įmonės, taip pat industrinę Panevėžio istoriją menančios erdvės. Organizatoriai žada ne tik ekskursijas, bet ir kūrybines veiklas, pramogas bei gastronominius atradimus, kuriuos renginio savaitę siūlys vietos maitinimo įstaigos.

    Kas slepiasi už gamyklų vartų

    Renginį organizuojančios Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ direktorė Monika Miniotaitė pabrėžia, kad festivalis padeda pamatyti pramonę ne kaip uždarą, o kaip žmonių ir idėjų ekosistemą. Anot jos, pirmą kartą atvykę lankytojai dažnai nustemba, kiek daug skirtingų kompetencijų telpa viename mieste ir rajone.

    „Atviros pramonės savaitgalis leidžia pamatyti, kad už įmonių durų slepiasi ne tik gamybos linijos, bet ir žmonės, sprendžiantys sudėtingus inžinerinius, technologinius bei kūrybinius iššūkius“, – sakė M. Miniotaitė.

    Renginyje planuojama pristatyti įvairias Panevėžio regiono pramonės kryptis – nuo elektronikos, metalo apdirbimo, plastiko ir stiklo sprendimų iki inžinerinių įrenginių projektavimo, maisto bei gėrimų, drabužių ir baldų gamybos. Akcentuojama ir tai, kokių įgūdžių šiandien reikia moderniai pramonei, kur vis daugiau vaidmens tenka automatizacijai, duomenų analitikai ir DI sprendimams.

    Industrinis paveldas ir patirtys mieste

    Festivalio programoje svarbi vieta tenka ir autentiškoms industrinėms erdvėms, kurios ankstesniais metais tapo scenomis kūrybinėms dirbtuvėms, instaliacijoms bei parodoms. Tokios vietos leidžia pramonės istoriją pažinti ne vien per faktus, bet ir per gyvą patirtį mieste.

    Organizatoriai primena, kad ankstesniais metais lankytojai buvo kviečiami į industrinę atmintį saugančius objektus, o jų panaudojimas kultūrai ir edukacijai tapo būdu naujai pažvelgti į miesto tapatybę. Tai atitinka ir platesnę Europos tendenciją, kai pramonės paveldas vis dažniau pritaikomas bendruomenės, turizmo ir kultūros reikmėms.

    Pramonės skoniai – ne tik metafora

    Netikėtą renginio sluoksnį kuria gastronominė programa: maitinimo įstaigos kviečia ragauti specialiai festivaliui sukurtų patiekalų ir gėrimų. Pernai, organizatorių teigimu, prie iniciatyvos prisijungė 8 vietos, o pramonės įkvėpti skoniai tapo dar vienu būdu pasakoti Panevėžio industrinę istoriją.

    Didelio susidomėjimo sulaukia ir ekskursijos: pernai įmonėse surengta daugiau kaip 100 ekskursijų, o dalis vietų užsipildė per pirmąsias registracijos valandas. Iš viso renginyje apsilankė daugiau kaip 2 600 žmonių, nemaža dalis jų atvyko iš didžiųjų miestų.

    Organizatoriai žada, kad šių metų dalyvių sąrašas ir detali programa bus skelbiami artėjant renginiui. Atviros pramonės savaitgalis vyks rugsėjo 25–27 dienomis, o lankytojai kviečiami iš anksto planuotis laiką Panevėžio krašte.

  • „Figure“ humanoidas užlipo kopėčiomis pats: DI pažanga, kuri gali apversti pramonę

    „Figure“ humanoidas užlipo kopėčiomis pats: DI pažanga, kuri gali apversti pramonę

    Humanoidinių robotų galimybės sparčiai plečiasi, o vis daugiau užduočių, kurios dar neseniai atrodė skirtos tik žmonėms, tampa įmanomos ir mašinoms. JAV bendrovė „Figure“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame jos humanoidinis robotas autonomiškai lipa kopėčiomis.

    Įmonės teigimu, tai atlikta be žmogaus pagalbos, o robotas pats įvertina aplinką ir koordinuoja judesius. Tokie veiksmai reikalauja tikslaus kūno stabilumo valdymo, greitos reakcijos į slydimą ar netikėtą atramų pasikeitimą ir sudėtingos visų galūnių sinchronizacijos.

    „Kopėčios atrodo paprasta kliūtis, bet robotams tai yra vienas sudėtingiausių koordinacijos išbandymų“, – teigiama „Figure“ pranešime.

    Bendrovė nurodo, kad humanoidas „Figure 03“ naudoja DI modelį „Helix“, skirtą veikti nenuspėjamomis, nuolat kintančiomis sąlygomis. Tokiuose scenarijuose svarbiausia ne vien mechanika, bet ir gebėjimas realiu laiku suderinti suvokimą, planavimą ir judesio kontrolę, kad klaidos nebūtų kaupiamos žingsnis po žingsnio.

    Pramonėje tai laikoma reikšmingu signalu, nes kopėčios ir panašios kliūtys dažnos sandėliuose, statybose, aptarnavimo darbuose ar avarinėse situacijose. Nors realiam pritaikymui paprastai reikia papildomų saugos priemonių, patikimumo testų ir aiškių darbo scenarijų, tokie demonstravimai rodo, kaip greitai humanoidai artėja prie universalesnių užduočių.

    „Figure“ taip pat skelbia didinanti gamybos apimtis: anksčiau buvo pagaminamas vienas robotas per dieną, o dabar – viena vienetą per valandą. Bendrovė teigia jau pristaičiusi daugiau nei 350 humanoidinių robotų ir neatmeta tolesnio gamybos didinimo, jei išliks paklausa.

    Humanoidų rinka šiuo metu auga dėl dviejų veiksnių: atpigusios jutiklių ir pavarų technologijos bei DI proveržio, leidžiančio robotams greičiau mokytis ir patikimiau veikti realiame pasaulyje. Vis dėlto ekspertai dažnai pabrėžia, kad nuo įspūdingų demonstracijų iki stabilaus darbo kasdienėse aplinkose dar yra kelias, kurį lemia sauga, energijos efektyvumas ir priežiūros kaštai.

  • Lenkija siūlo mažesnius elektros skirstymo tarifus didžiausioms pramonės įmonėms: kas keisis?

    Naujas projektas Vyriausybėje

    Lenkijoje parengtas Energetikos ministerijos nutarimo projektas, kuriuo siūloma sumažinti elektros skirstymo tarifus ypač daug energijos vartojantiems pramonės klientams. Dokumentas paskelbtas liepos 17 dieną Teisėkūros centro svetainėje ir perduotas konsultacijoms bei derinimui tarp institucijų.

    Projektas keistų taisykles, kaip formuojami ir apskaičiuojami tarifai bei kaip atsiskaitoma už elektros energiją. Pagrindinis tikslas – tiksliau atspindėti realius tinklo kaštus skirtingoms vartotojų grupėms ir geriau pritaikyti kainodarą pramonės specifikai.

    Kam numatytos nuolaidos?

    Siūloma įvesti naują vartotojų kategoriją: įmonės, kurios elektrą ima iš 110 kV ar aukštesnės įtampos tinklų ir pramonės objekte savo reikmėms per metus suvartoja ne mažiau kaip 100 GWh. Būtent šiai grupei numatomas mažesnis pastoviosios ir kintamosios tinklo tarifo dalių dydis.

    Reguliavimo poveikio vertinime skaičiuojama, kad pastovioji tarifo dalis galėtų mažėti 10 proc., o kintamoji – 50 proc. Lenkijos institucijų vertinimu, bendra tokių įmonių nauda dėl mažesnių tinklo mokesčių siektų apie 73 000 000 eurų.

    „Reguliavimo pasekmės tinklo tarifams įvertintos taikant kriterijus: įtampa ne mažesnė kaip 110 kV ir suvartojimas savo reikmėms ne mažesnis kaip 100 GWh per metus, darant prielaidą, kad pastovioji dalis mažėja 10 proc., o kintamoji – 50 proc.“, – nurodoma poveikio vertinime.

    Kas dar keistųsi sąskaitose?

    Projekte numatomi ir kiti pakeitimai, susiję su sąskaitų už elektrą sudedamosiomis dalimis. Tarp jų – laiko zonų taikymas vadinamajam kokybės mokesčiui, kad vartotojai būtų skatinami perkelti vartojimą į laikotarpius, kai elektra rinkoje paprastai būna pigesnė.

    Šis sprendimas siejamas su augančia atsinaujinančių energijos išteklių generacija: kai vėjo ar saulės elektrinės pagamina daug, kainos dažniau krenta, o tinklui tampa svarbu paskatinti paklausą tuo metu. Taip tarifai būtų labiau orientuoti į sistemos balansavimą ir efektyvesnį tinklų panaudojimą.

    Taip pat aptariamas mokėjimų nustatymas elektrai, tiekiamai vadinamąja tiesiogine linija – jungtimi tarp gamintojo ir pramonės vartotojo, apeinant viešuosius tinklus. Tokie sprendimai pastaraisiais metais aptariami dažniau, nes pramonė ieško stabilesnių kainų ir greitesnių būdų apsirūpinti elektra.

    Projekto kontekste primenama, kad ankstesnės šios srities taisyklės, priimtos 2022 metais, pagal numatytą terminą nustos galioti 2026 metų rugsėjo 7 dieną. Todėl naujas reglamentavimas pristatomas kaip tęstinumo užtikrinimas ir prisitaikymas prie pasikeitusios energetikos sistemos.

    Lenkijos energetikos ministras Miłosz Motyka anksčiau viešai teigė, kad tarifų reglamentas, kuriuo numatomos mažesnės elektros kainos pramonei, turėtų būti paskelbtas rugsėjo mėnesį. Ministerijoje taip pat buvo sudaryta speciali darbo grupė, kuri turi parengti rekomendacijas dėl tarifų formavimo, įskaitant sprendimus energijai imliai pramonei.

  • Vokietijos pramonė įspėja dėl brangstančių geležinkelio mokesčių: poveikis gali būti greitas

    Įmonės baiminasi naujų sąnaudų

    Vokietijos ekonomikai ieškant būdų taupyti, pramonės atstovai įspėja apie dar vieną riziką verslui: augančius ir sunkiai prognozuojamus mokesčius už naudojimąsi geležinkelio infrastruktūra. Pasak jų, tai gali tiesiogiai didinti krovinių vežimo geležinkeliais kainą ir silpninti Vokietijos gamintojų konkurencingumą.

    Šią poziciją viešai išsakė penkios Vokietijos sektorių asociacijos, atstovaujančios chemijos, energetikos, popieriaus, plieno pramonę ir krovininių vagonų savininkus. Jų teigimu, pokyčiai ypač jautrūs įmonėms, kurių logistika remiasi reguliariais žaliavų ir produkcijos srautais.

    Biudžeto projekte – mažesnės kompensacijos

    Asociacijos nurodo, kad Vokietijos biudžeto projekte numatytas 65 000 000 eurų sumažinimas dotacijoms, kuriomis buvo amortizuojami mokesčiai už prieigą prie bėgių. Verslas įspėja, kad mažėjant kompensacijoms realios sąnaudos gali būti perkeltos vežėjams, o galiausiai ir pramonės įmonėms.

    Pramonės atstovai pabrėžia, jog problema yra ne vien absoliuti mokesčių suma, bet ir jų nepastovumas. Kai tarifai tampa sunkiai prognozuojami, įmonėms sudėtingiau planuoti ilgalaikes tiekimo grandines, sudaryti vežimo kontraktus ir priimti investicinius sprendimus.

    Kritika infrastruktūros kokybei

    Dar vienas argumentas, kurį kelia asociacijos, yra infrastruktūros kokybės ir paslaugos patikimumo klausimas. Pasak jų, mokesčiai didėja net ir tuo metu, kai geležinkelių tinkle fiksuojami vėlavimai, o krovinių vežimas patiria trikdžių, kurie sukuria papildomas išlaidas ir neapibrėžtumą.

    Verslas akcentuoja, kad bet kokie tolesni kainų augimai turėtų būti siejami su aiškiai matomu kokybės gerėjimu, nes priešingu atveju geležinkeliai pralaimės konkurencinę kovą kelių transportui. Tai reikštų ir didesnį spaudimą klimato tikslams, nes geležinkeliai laikomi viena svarbiausių alternatyvų mažinant transporto išmetimus.

    „Esant dabartiniam ekonominiam klimatui, šie mokesčiai yra neproporcingi ir tampa reikšminga našta geležinkelio logistikai“, – teigiama asociacijų pareiškime.

    „Įmonėms būtinas planavimo tikrumas. Patikimi ir prieinami mokesčiai už prieigą prie bėgių yra svarbi investicijų ir geležinkelio krovinių vežimo konkurencingumo sąlyga“, – pabrėžia pramonės organizacijos.

    Ko prašo pramonė

    Asociacijos ragina išlaikyti kompensacijas bent jau dabartiniame lygyje ir užtikrinti didesnį tarifų nuspėjamumą. Taip pat siūloma spartinti infrastruktūros kokybės gerinimą, kad įmonės galėtų pasikliauti geležinkelių tinklu planuodamos gamybos ir tiekimo grafikus.

    Kartu keliama ir platesnė idėja peržiūrėti visą mokesčių už prieigą prie bėgių modelį, kad jis būtų labiau orientuotas į ilgalaikį konkurencingumą. Pramonė perspėja, kad jei geležinkelių kaštai taps pernelyg dideli, dalis srautų bus perkelta į kelius, o tai reikštų didesnį spaudimą ir kelių infrastruktūrai bei logistikos išlaidoms.

  • Vokietija ieško elektrikų iš Lenkijos: siūlo iki 900 eurų per savaitę ir nemokamą būstą

    Vokietijos įdarbinimo agentūros ieško statybos ir pramonės elektrikų bei elektromonterių, o skelbimuose vis dažniau akcentuojama vokiška darbo sutartis. Tokios pozicijos siejamos su infrastruktūros atnaujinimu, pramonės modernizavimu ir energinio efektyvumo projektais, kuriems reikia daugiau kvalifikuotų rankų.

    Skelbimuose nurodoma, kad uždarbis, priklausomai nuo įdarbinimo formos ir valandų skaičiaus, gali siekti maždaug 740–900 eurų per savaitę. Darbo krūvis dažnai įvardijamas didesnis nei įprastas, minima apie 50–60 valandų per savaitę, kai standartas daugelyje darboviečių yra 40 valandų.

    Kiek galima uždirbti?

    Jei dirbama pagal individualią veiklą ar kitą savarankiško darbo modelį, skelbimuose sutinkami įkainiai siekia apie 26 eurus bruto už valandą. Dirbant pagal darbo sutartį, dažniau minima apie 15 eurų neto už valandą, tačiau galutinę sumą lemia grafikas ir konkrečios sąlygos.

    Tokie skaičiai reiškia, kad per mėnesį, dirbant intensyviai, atlygis gali priartėti prie maždaug 3 600 eurų. Vis dėlto realus „į rankas“ gaunamas uždarbis skiriasi dėl mokesčių, komandiruočių tvarkos, priedų ir to, ar darbas siūlomas per agentūrą, ar tiesiogiai darbdavio.

    Nemokamas būstas ir kitos sąlygos

    Be atlyginimo, kai kuriuose pasiūlymuose nurodoma ir papildoma nauda: nemokamas apgyvendinimas darbuotojams, įdarbinamiems pagal darbo sutartį. Tokia sąlyga svarbi, nes būsto nuoma Vokietijoje daugelyje regionų išlieka brangi, o laikiniems darbuotojams tai gali sudaryti didelę mėnesio išlaidų dalį.

    Tarp minimų užduočių pasitaiko apšvietimo keitimas iš keltuvo, naujų LED šviestuvų montavimas ant bėgių ar kiti elektros instaliacijos darbai statybose ir pramonėje. Kandidatams paprastai keliami reikalavimai turėti profesinę patirtį, gebėti dirbti savarankiškai ir laikytis saugos standartų.

    Kodėl pasiūlymai vilioja?

    Susidomėjimą darbais užsienyje didina ne tik atlygio lygis, bet ir aiškiai įvardytos darbo sąlygos, apgyvendinimas bei didelis valandų skaičius, leidžiantis per trumpesnį laiką uždirbti daugiau. Kita vertus, intensyvus grafikas reiškia ir didesnį krūvį, todėl prieš priimant sprendimą svarbu įvertinti poilsio laiką, komandiruočių trukmę ir sutarties detales.

    Lenkijos ir kitų regiono šalių specialistams tokie pasiūlymai dažnai tampa alternatyva, o ne būtinybe, nes vietos darbo rinkose nedarbo lygis pastaraisiais metais išlieka palyginti žemas. Vis dėlto kvalifikuotų elektros specialistų paklausa Vokietijoje išlieka didelė, todėl agentūros aktyviai ieško darbuotojų kaimyninėse šalyse.

  • ES siekia griežtinti prekybos gynybą nuo pigių Kinijos importų: ar Vokietija pagaliau pritars?

    ES siekia griežtinti prekybos gynybą nuo pigių Kinijos importų: ar Vokietija pagaliau pritars?

    Europos Komisija ieško paramos didesnėms galioms riboti pigių, valstybės remiamų Kinijos prekių srautą į ES ir tikisi, kad šį kartą svarstykles nusvers Vokietija. Briuselyje vertinama, kad Vokietijos pramonės sunkumai ir lėtas augimas gali pakeisti Berlyno ilgai laikytą atsargesnę poziciją Kinijos atžvilgiu.

    Vokietija daugelį metų vengė žingsnių, galinčių supykdyti Pekiną, nes bijojo atsakomųjų priemonių, kurios smogtų eksportuotojams. Tačiau augant spaudimui dėl darbo vietų ir investicijų praradimo, Europos pareigūnai vis dažniau kalba apie būtinybę turėti greitesnius ir tikslesnius prekybos gynybos instrumentus.

    Kas keistųsi ES prekybos gynyboje?

    Diskusijų centre yra idėja sukurti vadinamąjį perteklinės gamybos instrumentą, kuris leistų operatyviau reaguoti, kai į ES rinką plūsta valstybės subsidijuotos prekės ir spaudžia kainas. Tokios priemonės papildytų jau veikiančius antidempingo ir antisubsidijų mechanizmus, tačiau būtų labiau pritaikytos greitiems, sektoriams jautriems sprendimams.

    Europos Komisija akcentuoja, kad siekiama europinio, o ne pavienių valstybių požiūrio: sprendimai turėtų mažinti strateginę priklausomybę nuo vieno tiekėjo ir kartu saugoti pramonės konkurencingumą. Praktikoje tai reikštų daugiau galimybių riboti rinką užliejančius produktus, kai nustatoma nesąžininga konkurencija.

    Vokietijos dilema: rinka Kinijoje ir spaudimas namuose

    Didžiausia įtampa kyla dėl Vokietijos ekonominio modelio: jos pramonė, ypač automobilių sektorius ir chemijos pramonė, yra glaudžiai susiję su Kinijos rinka. Dalis didžiųjų koncernų baiminasi, kad griežtesnės ES priemonės išprovokuotų Pekino atsaką, kuris galėtų paveikti pardavimus, tiekimo grandines ar žaliavų prieinamumą.

    Kita vertus, Vokietijos vidaus politikoje stiprėja reikalavimai apsaugoti darbo vietas ir pramoninę bazę, o įmonės vis garsiau kalba apie konkurenciją su pigesniais importais. Komisija skaičiuoja, kad būtent šis vidinis spaudimas Berlyne gali tapti lūžio tašku, kai kompromisai dėl griežtesnių priemonių taps politiškai įmanomi.

    Kokie sprendimai laukia artimiausiu metu?

    Europos Komisijos vadovybė planuoja aptarti iniciatyvas gegužės 29 dieną, o vėliau jas pateikti ES lyderiams birželio 18–19 dienomis vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime Briuselyje. Jei Vokietija pritartų, tai sustiprintų šalių, siekiančių aktyvesnės prekybos gynybos, pozicijas ir pagreitintų naujų priemonių įteisinimą.

    Vis dėlto greito ir vienareikšmio susitarimo nesitikima: dalis valstybių narių akcentuoja riziką eksportui ir atsakomosioms Kinijos priemonėms, o verslas Europoje nėra vieningas. Briuselyje vis dažniau kartojama, kad tikslas nėra uždaryti rinką, o turėti patikimą, proporcingą atsaką atvejams, kai konkurencija tampa sistemingai nesąžininga.

    „Tai būtina diskusija vis sudėtingesniu geopolitikos ir geoekonomikos laikotarpiu. Susiduriant su iššūkiais, mums reikia europinio požiūrio“, – sakė Europos Komisijos atstovė Paula Pinho.

  • Uzbekistanas meta žaliavas į šalį: eksportas sprogo, o DI ir pramonė atveria naujas rinkas

    Uzbekistanas meta žaliavas į šalį: eksportas sprogo, o DI ir pramonė atveria naujas rinkas

    Uzbekistanas pastaraisiais metais iš esmės keičia savo eksporto modelį: nuo žaliavų pardavimo pereina prie didesnės pridėtinės vertės gaminių ir paslaugų. Šalies institucijų pateikiami duomenys rodo, kad eksporto struktūroje vis didesnę dalį sudaro apdirbta produkcija, o verslas aktyviai ieško naujų rinkų Europoje ir kituose regionuose.

    Uzbekistano centrinis bankas skelbia, kad pernai bendras eksportas pasiekė apie 28,37 mlrd. eurų. Tiekimas į Europą, pagal tuos pačius duomenis, augo 23 proc. ir sudarė apie 1,93 mlrd. eurų, o tai signalizuoja apie nuoseklesnį šalies įsitvirtinimą aukštesnių standartų rinkose.

    Pokytį skatina ne vien pramonės plėtra, bet ir valdžios taikomos priemonės: nuo dalyvavimo tarptautinėse parodose finansavimo iki eksporto skatinimo ir užsienio rinkodaros. Tikslas aiškus: padėti įmonėms modernizuoti gamybą, sustiprinti tiekimo grandines ir konkuruoti ne kaina, o kokybe bei technologiniu turiniu.

    Pridėtinės vertės šuolis

    Uzbekistano centrinio banko vertinimu, eksportuojamų produktų kategorijų skaičius nuo 2017 iki 2024 metų beveik padvigubėjo ir pasiekė 4 359. Toks augimas dažniausiai siejamas su platesne gamybine baze ir sugebėjimu pasiūlyti rinkai ne vien žaliavas, bet ir galutinį produktą.

    Investicijų, pramonės ir prekybos ministerijos duomenimis, pagaminti ir pusiau pagaminti gaminiai sudaro apie 11,28 mlrd. eurų, arba 52 proc. viso eksporto. Tuo metu žaliavos, anot ministerijos, siekia apie 1,62 mlrd. eurų, arba 7 proc., kas rodo reikšmingą priklausomybės nuo žaliavų mažėjimą.

    Tekstilės sektoriuje akcentuojama, kad šalyje apdirbama visa vietoje užauginama medvilnė, o gaminamas asortimentas išsiplėtė iki kelių šimtų galutinių prekių. Kartu plečiama maisto, chemijos, metalo gaminių ir buitinės technikos gamyba, leidžianti į eksportą nukreipti vis įvairesnius gaminius.

    Įmonės taikosi į regioną

    Vartojimo prekių ir pramonės gaminiai tampa viena svarbiausių eksporto transformacijos atramų. Šią kryptį iliustruoja buitinės technikos gamintoja „Sam-Ferre“, kuri plečia pardavimus kaimyninėse rinkose ir planuoja didinti eksporto apimtis.

    „Eksportuojame į septynias kaimynines šalis, tarp jų Kazachstaną, Turkmėnistaną, Tadžikistaną, Azerbaidžaną, Kirgiziją, Sakartvelą ir Afganistaną“, – sakė gamybos direktorius Atajanas Nažmetdinovas.

    Įmonės skelbiamais skaičiais, 2025 metais ji į užsienį išsiuntė 42 000 vienetų produkcijos už maždaug 6,98 mln. eurų. 2026 metais tikslas didinamas iki 60 000 vienetų, o planuojamos pajamos siektų apie 11,16 mln. eurų.

    „60–80 proc. lokalizacijos lygis kuria darbo vietas, stiprina tiekimo grandines ir skatina tvaresnę, energiją taupančią gamybą“, – teigė A. Nažmetdinovas.

    DI ir paslaugos keičia eksportą

    Eksporto geografija plečiasi kartu su reguliacinių barjerų mažinimu ir valiutos liberalizavimu, o registruotų eksportuotojų skaičius, kaip nurodoma, viršija 9 000. Uzbekistano įmonės reguliariai prekiauja su 165 šalimis ir pasiekia iki 190 rinkų, taip mažindamos priklausomybę nuo kelių pagrindinių partnerių.

    Investicijų, pramonės ir prekybos ministerijos atstovas Junusbekas Jusupovas pabrėžė, kad kinta pati eksporto logika: tekstilė vis dažniau reiškia siūtus drabužius, o elektronikos eksporte atsiranda kabeliai, transformatoriai ir kiti gaminiai vietoje vien tik metalų žaliavos.

    „Paslaugos, tokios kaip turizmas, IT ir transportas, 2025 metais sudarė daugiau nei 41 proc. viso eksporto“, – sakė J. Jusupovas.

    Jis taip pat nurodė, kad IT sektorius sparčiai plečiasi, o įmonės vis aktyviau naudoja dirbtinis intelektas ir skaitmeninę rinkodarą, siekdamos augti Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Tai atspindi bendrą tendenciją, kai didesnė eksporto dalis kuriama ne vien gamyklose, bet ir technologijų bei paslaugų sektoriuose.

  • DI lenktynėse Europa jau atsilieka: Lietuvos ir Lenkijos šansas – pramonės ir gynybos nišos

    Kur slypi reali konkurencija?

    Ekspertai, diskutuodami apie DI plėtrą regione, pabrėžia, kad Europa, įskaitant Lenkiją ir Lietuvą, vargiai sukurs tiesioginius konkurentus pasaulio lyderiams, tokiems kaip „OpenAI“, „Google“ ar „Meta“. Milžiniškų universalių modelių lenktynėse pranašumą lemia kapitalas, duomenų mastas ir skaičiavimo infrastruktūra, kurią Europai sunku atkartoti tokiu tempu.

    Tačiau tai nereiškia, kad regionas pasmerktas likti vien technologijų vartotoju. Vis dažniau akcentuojama kryptis – mažesni, konkrečioms sritims pritaikyti modeliai ir sprendimai, kurie kuria vertę ten, kur svarbios specifinės žinios, pramoniniai duomenys ir saugumo reikalavimai.

    Nišos: pramonė, energetika, gynyba

    Didžiausias Europos pranašumas – stipri pramoninė bazė ir įmonės, turinčios unikalius procesų duomenis. Dėl to DI sprendimai gamybai, energetikai, sveikatos apsaugai, kibernetiniam saugumui ir vadinamosioms dvejopos paskirties technologijoms gali tapti sritimis, kuriose kuriama apčiuopiama ekonominė grąža.

    Kartu augantis saugumo iššūkių fonas skatina investicijas į gynybos ir civilines DI taikymo kryptis: autonomines sistemas, robotiką, dronų valdymą, logistinių grandinių optimizavimą, situacijos suvokimo sprendimus. Tokie produktai dažnai pritaikomi ir civilinėms reikmėms – nuo gelbėjimo darbų iki žemės ūkio.

    „Mūsų šansas yra nišose: nereikia didžiausių modelių, svarbiau – pritaikyti sprendimai pramonei ir saugumui“, – sakė vienas diskusijos dalyvių.

    Kodėl verslas nusivilia DI?

    Pasak technologijų vadovų, dažna problema – įmonės bando diegti DI tikėdamosi, kad jis savaime „sutvarkys chaosą“. Jei procesai nėra apibrėžti, duomenys išmėtyti, o atsakomybės ir sprendimų grandinė neaiški, DI gali ne sumažinti, o sustiprinti veiklos netvarką.

    Praktikoje tai reiškia, kad sėkmingas diegimas prasideda nuo procesų suvaldymo, duomenų kokybės, duomenų valdymo taisyklių ir aiškių tikslų. Tik po to DI tampa įrankiu, integruojamu į realų verslo veikimą, o ne atskiru IT eksperimentu.

    Taip pat pabrėžiama, kad DI negali būti vien IT skyriaus projektas. Kai sprendimai neįtraukiami į organizacijos veiklos modelį, neapibrėžiami savininkai ir rodikliai, bandomieji projektai dažnai įstringa ir nepasiekia masto.

    Mokslas, valstybė ir įmonės: be bendro stalo nebus proveržio

    Diskusijose kartojama, kad viena didžiausių regiono kliūčių – institucinis susiskaidymas, kai mokslas, verslas ir viešasis sektorius veikia atskirai. DI projektams reikia ilgalaikių partnerystės mechanizmų: bendrų duomenų iniciatyvų, bandomųjų poligonų, aiškaus viešųjų pirkimų kelio ir finansavimo perėjimui nuo prototipo prie diegimo.

    Kritinė ir vadinamoji „slėnio“ problema: tarp fundamentinių tyrimų ir komercinio produkto dažnai pritrūksta finansavimo bei užsakovo, kuris iškart testuotų sprendimą realioje aplinkoje. Dėl to siūloma daugiau dėmesio skirti taikomiesiems projektams ir stabiliai, keliems metams į priekį numatomai paramai.

    Atskirai akcentuojamas mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo. Jei DI diegimas jose taps masiškesnis, tai gali turėti greitą poveikį produktyvumui, tačiau tam reikia ne tik subsidijų, bet ir praktinės kompetencijų ugdymo sistemos bei aiškių sėkmės pavyzdžių.

  • ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    Investicijų rodiklis smuko iki dugno

    Europos Sąjungos įmonės vis atsargiau leidžia pinigus naujai įrangai, pastatams ir technologijoms. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad verslo investicijų rodiklis 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį smuko iki 21,8 proc. ir pasiekė žemiausią lygį nuo 2015 metų.

    Šis rodiklis parodo, kokią dalį sukuriamos pridėtinės vertės įmonės nukreipia investicijoms. Į statistiką neįtraukiami bankai ir kitos finansų korporacijos, o skaičiai labiau atspindi gamybos, prekybos, transporto, apgyvendinimo ir kitų paslaugų sektorių situaciją.

    Palyginimui, dar prieš pandemiją investicijų intensyvumas buvo gerokai didesnis: 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 26,77 proc. Dabartinis lygis priartėjo prie vieno žemiausių istorinių taškų, fiksuotų po pasaulinės finansų krizės, kai 2010 metų pirmąjį ketvirtį rodiklis buvo 20,93 proc.

    Net didžiausi verslo centrai atsilieka

    Ryškus signalas rinkoms yra tai, kad vienos žemiausių investicijų proporcijų fiksuotos didžiuosiuose Europos verslo centruose. Liuksemburgo, Airijos ir Nyderlandų rodikliai buvo mažesni nei 17 proc., nors šios šalys ilgą laiką laikytos patraukliomis tarptautiniam kapitalui.

    Eurostatas pažymi, kad Liuksemburgo atvejis iš dalies paaiškinamas santykinai mažu pramonės svoriu ekonomikoje. Tuo metu Airijoje investicijų rodiklis per mažiau nei dešimtmetį sumažėjo apie 27 procentiniais punktais, o tai rodo struktūrinius pokyčius ir didesnį jautrumą pasaulinėms tiekimo grandinėms bei mokesčių ir reguliavimo aplinkai.

    Ekonomistų vertinimu, investicijos yra vienas svarbiausių produktyvumo ir BVP augimo variklių, nes jos leidžia įmonėms modernizuoti gamybą, skaitmeninti procesus ir didinti našumą. Tuo pat metu Europos Centrinis Bankas ir tarptautinės institucijos pastaraisiais metais nuosekliai akcentuoja, kad Europos produktyvumo augimas atsilieka nuo JAV, o investicijų vangumas šią atskirtį gali dar labiau padidinti.

    Kodėl įmonės traukiasi ir kur ieško išeičių?

    Europos Centrinis Bankas, apklausęs 64 dideles euro zonos įmones dėl jų investicinių planų, nustatė kelias pagrindines stabdančias priežastis. Apie 90 proc. respondentų kaip svarbiausią veiksnį įvardijo silpną paklausą, kuri mažina pasitikėjimą pardavimų perspektyvomis ir atideda plėtros sprendimus.

    Daugiau nei 80 proc. įmonių taip pat minėjo mažesnį pelningumą, didelę reguliavimo naštą ir augančius darbo kaštus. Tokia kombinacija ypač skaudžiai veikia pramonę, kur investicijos dažnai yra didelės, ilgalaikės ir sunkiai atsiperkančios, jei rinkos ciklas pasisuka nepalankia kryptimi.

    „Verslo investicijos yra vienas svarbiausių BVP augimo veiksnių. Investicijos į įrangą, programinę įrangą ir gamyklas iš esmės yra produktyvumo augimo variklis“, – sakė INSEAD ekonomikos profesorius Antonio Fatas.

    Įmonių sprendimus papildomai veikia geopolitinė įtampa, tiekimo grandinių trikdžiai ir prekybos barjerai, ypač ten, kur gamintojai susiduria su tarifais ir neapibrėžtumu dėl eksporto rinkų. ECB taip pat pabrėžia, kad ilgalaikius planus apsunkina ir sunkiai prognozuojamas klimato politikos reguliavimas, kai įmonėms sudėtinga įvertinti, kokių investicijų reikės po kelerių metų, kad jos atitiktų naujus reikalavimus.

    Tuo pačiu atsiranda ir potencialus investicijų katalizatorius. ECB nurodo, kad dalis įmonių tikisi, jog didesnės gynybos išlaidos Europoje artimiausiais metais gali paskatinti naujus užsakymus ir investicijas, ypač pramonės sektoriuje, kuris tiesiogiai dalyvauja tiekimo grandinėse.

    Nors bendras ES vaizdas išlieka niūrus, atskirose šalyse matomi ir priešingi signalai. Eurostato duomenys rodo, kad Graikijoje investicijų rodiklis nuo 2015 metų augo vienu sparčiausių tempų, o Vengrijoje ir Kroatijoje fiksuoti vieni didžiausių investavimo lygių, viršijantys 28 proc. Tai rodo, kad investicijų ciklą smarkiai lemia nacionalinės pramonės struktūra, ES paramos panaudojimas ir konkrečių sektorių plėtros bangos.

  • Po 30 metų Lenkijoje „Garo“ uždaro gamybą: iki metų pabaigos planuoja tvarkingą veiklos stabdymą

    Po 30 metų Lenkijoje „Garo“ uždaro gamybą: iki metų pabaigos planuoja tvarkingą veiklos stabdymą

    Švedų grupei priklausanti įmonė „Garo“ pranešė pradedanti gamybos veiklos uždarymo procesą Lenkijoje. Bendrovės vadovas Marekas Samborskis socialiniuose tinkluose nurodė, kad sprendimas priimtas po maždaug 30 metų veiklos šalyje.

    Pasak jo, artimiausiu metu pradedamas veiklos „vėsaus uždarymo“ etapas turėtų tęstis iki metų pabaigos. Įmonė pabrėžia, kad procesas bus vykdomas planuotai, siekiant užtikrinti verslo tęstinumą ir įvykdyti visus įsipareigojimus partneriams.

    „Sunkia širdimi priėmėme sprendimą užbaigti gamybą Lenkijoje. Šią žinią aš ir visa komanda Lenkijoje priėmėme su didele atsakomybe“, – sakė „Garo“ padalinio vadovas Marekas Samborskis.

    Įmonės teigimu, svarbiausias prioritetas dabar yra darbuotojai, kuriuos palies pokyčiai. Bendrovė žada suteikti jiems paramą ir ieškoti sprendimų, kurie sumažintų socialines pasekmes, tačiau konkrečių skaičių ar priemonių kol kas nepateikė.

    „Mūsų absoliutus prioritetas šiuo metu yra „Garo“ Lenkijos darbuotojai. Dėsime visas pastangas, kad kiekvienas žmogus, kurį palies pokyčiai, gautų tinkamą pagalbą“, – sakė M. Samborskis.

    Lenkijoje veikiantis „Garo“ padalinys regione dirbo nuo 1996 metų. Bendrovė specializuojasi kintamosios srovės sieninėse elektromobilių įkrovimo stotelėse, vadinamuosiuose wallbox įrenginiuose, kurie gali būti montuojami tiek privačiai, tiek viešose vietose.

    Viešai skelbta, kad 2023 metais įmonėje dirbo apie 160 žmonių, o po naujos gamyklos atidarymo buvo planuojama didinti komandą iki maždaug 300 darbuotojų. Tai reiškia, kad sprendimas stabdyti gamybą gali paliesti ne tik esamus darbuotojus, bet ir regiono pramonės bei tiekimo grandinių planus.

    Kas lemia sprendimą?

    „Garo“ pranešime detaliai neįvardijama, kodėl nuspręsta trauktis iš gamybos Lenkijoje, tačiau tokie sprendimai dažniausiai siejami su sąnaudų struktūra, paklausos svyravimais ir gamybos perkėlimu ar konsolidavimu kitose šalyse. Elektromobilių įkrovimo įrangos rinka pastaraisiais metais auga, bet kartu didėja konkurencija ir spaudimas kainoms.

    Europoje įkrovimo infrastruktūros plėtra tebėra vienas pagrindinių elektromobilumo prioritetų, tačiau gamintojai susiduria su nelygiu paklausos pasiskirstymu skirtingose rinkose, viešųjų pirkimų ciklais ir reguliaciniais reikalavimais. Dėl to dalis įmonių peržiūri investicijas ir gamybos geografiją.

    Ką tai reiškia darbuotojams ir rinkai?

    Iki metų pabaigos numatytas „tvarkingas“ veiklos stabdymas paprastai reiškia, kad įmonė sieks užbaigti vykdomus užsakymus, išspręsti tiekimo sutarčių klausimus ir suplanuoti gamybos linijų išjungimą etapais. Tokiu laikotarpiu svarbiausia tampa aiški komunikacija su darbuotojais, vietos institucijomis ir verslo partneriais.

    Rinkai tai gali reikšti dar didesnę konsolidaciją tarp įkrovimo įrangos gamintojų ir daugiau erdvės kitiems tiekėjams regione. Tuo pat metu elektromobilių įkrovimo infrastruktūros plėtra Lenkijoje ir kitose Vidurio Europos šalyse išlieka aktuali, tad paklausa produktams niekur nedingsta, keičiasi tik tiekėjų ir gamybos grandinės.