CP v2

Tag: Pramonė

  • Vokietija ieško elektrikų iš Lenkijos: siūlo iki 900 eurų per savaitę ir nemokamą būstą

    Vokietijos įdarbinimo agentūros ieško statybos ir pramonės elektrikų bei elektromonterių, o skelbimuose vis dažniau akcentuojama vokiška darbo sutartis. Tokios pozicijos siejamos su infrastruktūros atnaujinimu, pramonės modernizavimu ir energinio efektyvumo projektais, kuriems reikia daugiau kvalifikuotų rankų.

    Skelbimuose nurodoma, kad uždarbis, priklausomai nuo įdarbinimo formos ir valandų skaičiaus, gali siekti maždaug 740–900 eurų per savaitę. Darbo krūvis dažnai įvardijamas didesnis nei įprastas, minima apie 50–60 valandų per savaitę, kai standartas daugelyje darboviečių yra 40 valandų.

    Kiek galima uždirbti?

    Jei dirbama pagal individualią veiklą ar kitą savarankiško darbo modelį, skelbimuose sutinkami įkainiai siekia apie 26 eurus bruto už valandą. Dirbant pagal darbo sutartį, dažniau minima apie 15 eurų neto už valandą, tačiau galutinę sumą lemia grafikas ir konkrečios sąlygos.

    Tokie skaičiai reiškia, kad per mėnesį, dirbant intensyviai, atlygis gali priartėti prie maždaug 3 600 eurų. Vis dėlto realus „į rankas“ gaunamas uždarbis skiriasi dėl mokesčių, komandiruočių tvarkos, priedų ir to, ar darbas siūlomas per agentūrą, ar tiesiogiai darbdavio.

    Nemokamas būstas ir kitos sąlygos

    Be atlyginimo, kai kuriuose pasiūlymuose nurodoma ir papildoma nauda: nemokamas apgyvendinimas darbuotojams, įdarbinamiems pagal darbo sutartį. Tokia sąlyga svarbi, nes būsto nuoma Vokietijoje daugelyje regionų išlieka brangi, o laikiniems darbuotojams tai gali sudaryti didelę mėnesio išlaidų dalį.

    Tarp minimų užduočių pasitaiko apšvietimo keitimas iš keltuvo, naujų LED šviestuvų montavimas ant bėgių ar kiti elektros instaliacijos darbai statybose ir pramonėje. Kandidatams paprastai keliami reikalavimai turėti profesinę patirtį, gebėti dirbti savarankiškai ir laikytis saugos standartų.

    Kodėl pasiūlymai vilioja?

    Susidomėjimą darbais užsienyje didina ne tik atlygio lygis, bet ir aiškiai įvardytos darbo sąlygos, apgyvendinimas bei didelis valandų skaičius, leidžiantis per trumpesnį laiką uždirbti daugiau. Kita vertus, intensyvus grafikas reiškia ir didesnį krūvį, todėl prieš priimant sprendimą svarbu įvertinti poilsio laiką, komandiruočių trukmę ir sutarties detales.

    Lenkijos ir kitų regiono šalių specialistams tokie pasiūlymai dažnai tampa alternatyva, o ne būtinybe, nes vietos darbo rinkose nedarbo lygis pastaraisiais metais išlieka palyginti žemas. Vis dėlto kvalifikuotų elektros specialistų paklausa Vokietijoje išlieka didelė, todėl agentūros aktyviai ieško darbuotojų kaimyninėse šalyse.

  • ES siekia griežtinti prekybos gynybą nuo pigių Kinijos importų: ar Vokietija pagaliau pritars?

    ES siekia griežtinti prekybos gynybą nuo pigių Kinijos importų: ar Vokietija pagaliau pritars?

    Europos Komisija ieško paramos didesnėms galioms riboti pigių, valstybės remiamų Kinijos prekių srautą į ES ir tikisi, kad šį kartą svarstykles nusvers Vokietija. Briuselyje vertinama, kad Vokietijos pramonės sunkumai ir lėtas augimas gali pakeisti Berlyno ilgai laikytą atsargesnę poziciją Kinijos atžvilgiu.

    Vokietija daugelį metų vengė žingsnių, galinčių supykdyti Pekiną, nes bijojo atsakomųjų priemonių, kurios smogtų eksportuotojams. Tačiau augant spaudimui dėl darbo vietų ir investicijų praradimo, Europos pareigūnai vis dažniau kalba apie būtinybę turėti greitesnius ir tikslesnius prekybos gynybos instrumentus.

    Kas keistųsi ES prekybos gynyboje?

    Diskusijų centre yra idėja sukurti vadinamąjį perteklinės gamybos instrumentą, kuris leistų operatyviau reaguoti, kai į ES rinką plūsta valstybės subsidijuotos prekės ir spaudžia kainas. Tokios priemonės papildytų jau veikiančius antidempingo ir antisubsidijų mechanizmus, tačiau būtų labiau pritaikytos greitiems, sektoriams jautriems sprendimams.

    Europos Komisija akcentuoja, kad siekiama europinio, o ne pavienių valstybių požiūrio: sprendimai turėtų mažinti strateginę priklausomybę nuo vieno tiekėjo ir kartu saugoti pramonės konkurencingumą. Praktikoje tai reikštų daugiau galimybių riboti rinką užliejančius produktus, kai nustatoma nesąžininga konkurencija.

    Vokietijos dilema: rinka Kinijoje ir spaudimas namuose

    Didžiausia įtampa kyla dėl Vokietijos ekonominio modelio: jos pramonė, ypač automobilių sektorius ir chemijos pramonė, yra glaudžiai susiję su Kinijos rinka. Dalis didžiųjų koncernų baiminasi, kad griežtesnės ES priemonės išprovokuotų Pekino atsaką, kuris galėtų paveikti pardavimus, tiekimo grandines ar žaliavų prieinamumą.

    Kita vertus, Vokietijos vidaus politikoje stiprėja reikalavimai apsaugoti darbo vietas ir pramoninę bazę, o įmonės vis garsiau kalba apie konkurenciją su pigesniais importais. Komisija skaičiuoja, kad būtent šis vidinis spaudimas Berlyne gali tapti lūžio tašku, kai kompromisai dėl griežtesnių priemonių taps politiškai įmanomi.

    Kokie sprendimai laukia artimiausiu metu?

    Europos Komisijos vadovybė planuoja aptarti iniciatyvas gegužės 29 dieną, o vėliau jas pateikti ES lyderiams birželio 18–19 dienomis vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime Briuselyje. Jei Vokietija pritartų, tai sustiprintų šalių, siekiančių aktyvesnės prekybos gynybos, pozicijas ir pagreitintų naujų priemonių įteisinimą.

    Vis dėlto greito ir vienareikšmio susitarimo nesitikima: dalis valstybių narių akcentuoja riziką eksportui ir atsakomosioms Kinijos priemonėms, o verslas Europoje nėra vieningas. Briuselyje vis dažniau kartojama, kad tikslas nėra uždaryti rinką, o turėti patikimą, proporcingą atsaką atvejams, kai konkurencija tampa sistemingai nesąžininga.

    „Tai būtina diskusija vis sudėtingesniu geopolitikos ir geoekonomikos laikotarpiu. Susiduriant su iššūkiais, mums reikia europinio požiūrio“, – sakė Europos Komisijos atstovė Paula Pinho.

  • Uzbekistanas meta žaliavas į šalį: eksportas sprogo, o DI ir pramonė atveria naujas rinkas

    Uzbekistanas meta žaliavas į šalį: eksportas sprogo, o DI ir pramonė atveria naujas rinkas

    Uzbekistanas pastaraisiais metais iš esmės keičia savo eksporto modelį: nuo žaliavų pardavimo pereina prie didesnės pridėtinės vertės gaminių ir paslaugų. Šalies institucijų pateikiami duomenys rodo, kad eksporto struktūroje vis didesnę dalį sudaro apdirbta produkcija, o verslas aktyviai ieško naujų rinkų Europoje ir kituose regionuose.

    Uzbekistano centrinis bankas skelbia, kad pernai bendras eksportas pasiekė apie 28,37 mlrd. eurų. Tiekimas į Europą, pagal tuos pačius duomenis, augo 23 proc. ir sudarė apie 1,93 mlrd. eurų, o tai signalizuoja apie nuoseklesnį šalies įsitvirtinimą aukštesnių standartų rinkose.

    Pokytį skatina ne vien pramonės plėtra, bet ir valdžios taikomos priemonės: nuo dalyvavimo tarptautinėse parodose finansavimo iki eksporto skatinimo ir užsienio rinkodaros. Tikslas aiškus: padėti įmonėms modernizuoti gamybą, sustiprinti tiekimo grandines ir konkuruoti ne kaina, o kokybe bei technologiniu turiniu.

    Pridėtinės vertės šuolis

    Uzbekistano centrinio banko vertinimu, eksportuojamų produktų kategorijų skaičius nuo 2017 iki 2024 metų beveik padvigubėjo ir pasiekė 4 359. Toks augimas dažniausiai siejamas su platesne gamybine baze ir sugebėjimu pasiūlyti rinkai ne vien žaliavas, bet ir galutinį produktą.

    Investicijų, pramonės ir prekybos ministerijos duomenimis, pagaminti ir pusiau pagaminti gaminiai sudaro apie 11,28 mlrd. eurų, arba 52 proc. viso eksporto. Tuo metu žaliavos, anot ministerijos, siekia apie 1,62 mlrd. eurų, arba 7 proc., kas rodo reikšmingą priklausomybės nuo žaliavų mažėjimą.

    Tekstilės sektoriuje akcentuojama, kad šalyje apdirbama visa vietoje užauginama medvilnė, o gaminamas asortimentas išsiplėtė iki kelių šimtų galutinių prekių. Kartu plečiama maisto, chemijos, metalo gaminių ir buitinės technikos gamyba, leidžianti į eksportą nukreipti vis įvairesnius gaminius.

    Įmonės taikosi į regioną

    Vartojimo prekių ir pramonės gaminiai tampa viena svarbiausių eksporto transformacijos atramų. Šią kryptį iliustruoja buitinės technikos gamintoja „Sam-Ferre“, kuri plečia pardavimus kaimyninėse rinkose ir planuoja didinti eksporto apimtis.

    „Eksportuojame į septynias kaimynines šalis, tarp jų Kazachstaną, Turkmėnistaną, Tadžikistaną, Azerbaidžaną, Kirgiziją, Sakartvelą ir Afganistaną“, – sakė gamybos direktorius Atajanas Nažmetdinovas.

    Įmonės skelbiamais skaičiais, 2025 metais ji į užsienį išsiuntė 42 000 vienetų produkcijos už maždaug 6,98 mln. eurų. 2026 metais tikslas didinamas iki 60 000 vienetų, o planuojamos pajamos siektų apie 11,16 mln. eurų.

    „60–80 proc. lokalizacijos lygis kuria darbo vietas, stiprina tiekimo grandines ir skatina tvaresnę, energiją taupančią gamybą“, – teigė A. Nažmetdinovas.

    DI ir paslaugos keičia eksportą

    Eksporto geografija plečiasi kartu su reguliacinių barjerų mažinimu ir valiutos liberalizavimu, o registruotų eksportuotojų skaičius, kaip nurodoma, viršija 9 000. Uzbekistano įmonės reguliariai prekiauja su 165 šalimis ir pasiekia iki 190 rinkų, taip mažindamos priklausomybę nuo kelių pagrindinių partnerių.

    Investicijų, pramonės ir prekybos ministerijos atstovas Junusbekas Jusupovas pabrėžė, kad kinta pati eksporto logika: tekstilė vis dažniau reiškia siūtus drabužius, o elektronikos eksporte atsiranda kabeliai, transformatoriai ir kiti gaminiai vietoje vien tik metalų žaliavos.

    „Paslaugos, tokios kaip turizmas, IT ir transportas, 2025 metais sudarė daugiau nei 41 proc. viso eksporto“, – sakė J. Jusupovas.

    Jis taip pat nurodė, kad IT sektorius sparčiai plečiasi, o įmonės vis aktyviau naudoja dirbtinis intelektas ir skaitmeninę rinkodarą, siekdamos augti Europoje, Amerikoje ir Azijoje. Tai atspindi bendrą tendenciją, kai didesnė eksporto dalis kuriama ne vien gamyklose, bet ir technologijų bei paslaugų sektoriuose.

  • DI lenktynėse Europa jau atsilieka: Lietuvos ir Lenkijos šansas – pramonės ir gynybos nišos

    Kur slypi reali konkurencija?

    Ekspertai, diskutuodami apie DI plėtrą regione, pabrėžia, kad Europa, įskaitant Lenkiją ir Lietuvą, vargiai sukurs tiesioginius konkurentus pasaulio lyderiams, tokiems kaip „OpenAI“, „Google“ ar „Meta“. Milžiniškų universalių modelių lenktynėse pranašumą lemia kapitalas, duomenų mastas ir skaičiavimo infrastruktūra, kurią Europai sunku atkartoti tokiu tempu.

    Tačiau tai nereiškia, kad regionas pasmerktas likti vien technologijų vartotoju. Vis dažniau akcentuojama kryptis – mažesni, konkrečioms sritims pritaikyti modeliai ir sprendimai, kurie kuria vertę ten, kur svarbios specifinės žinios, pramoniniai duomenys ir saugumo reikalavimai.

    Nišos: pramonė, energetika, gynyba

    Didžiausias Europos pranašumas – stipri pramoninė bazė ir įmonės, turinčios unikalius procesų duomenis. Dėl to DI sprendimai gamybai, energetikai, sveikatos apsaugai, kibernetiniam saugumui ir vadinamosioms dvejopos paskirties technologijoms gali tapti sritimis, kuriose kuriama apčiuopiama ekonominė grąža.

    Kartu augantis saugumo iššūkių fonas skatina investicijas į gynybos ir civilines DI taikymo kryptis: autonomines sistemas, robotiką, dronų valdymą, logistinių grandinių optimizavimą, situacijos suvokimo sprendimus. Tokie produktai dažnai pritaikomi ir civilinėms reikmėms – nuo gelbėjimo darbų iki žemės ūkio.

    „Mūsų šansas yra nišose: nereikia didžiausių modelių, svarbiau – pritaikyti sprendimai pramonei ir saugumui“, – sakė vienas diskusijos dalyvių.

    Kodėl verslas nusivilia DI?

    Pasak technologijų vadovų, dažna problema – įmonės bando diegti DI tikėdamosi, kad jis savaime „sutvarkys chaosą“. Jei procesai nėra apibrėžti, duomenys išmėtyti, o atsakomybės ir sprendimų grandinė neaiški, DI gali ne sumažinti, o sustiprinti veiklos netvarką.

    Praktikoje tai reiškia, kad sėkmingas diegimas prasideda nuo procesų suvaldymo, duomenų kokybės, duomenų valdymo taisyklių ir aiškių tikslų. Tik po to DI tampa įrankiu, integruojamu į realų verslo veikimą, o ne atskiru IT eksperimentu.

    Taip pat pabrėžiama, kad DI negali būti vien IT skyriaus projektas. Kai sprendimai neįtraukiami į organizacijos veiklos modelį, neapibrėžiami savininkai ir rodikliai, bandomieji projektai dažnai įstringa ir nepasiekia masto.

    Mokslas, valstybė ir įmonės: be bendro stalo nebus proveržio

    Diskusijose kartojama, kad viena didžiausių regiono kliūčių – institucinis susiskaidymas, kai mokslas, verslas ir viešasis sektorius veikia atskirai. DI projektams reikia ilgalaikių partnerystės mechanizmų: bendrų duomenų iniciatyvų, bandomųjų poligonų, aiškaus viešųjų pirkimų kelio ir finansavimo perėjimui nuo prototipo prie diegimo.

    Kritinė ir vadinamoji „slėnio“ problema: tarp fundamentinių tyrimų ir komercinio produkto dažnai pritrūksta finansavimo bei užsakovo, kuris iškart testuotų sprendimą realioje aplinkoje. Dėl to siūloma daugiau dėmesio skirti taikomiesiems projektams ir stabiliai, keliems metams į priekį numatomai paramai.

    Atskirai akcentuojamas mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo. Jei DI diegimas jose taps masiškesnis, tai gali turėti greitą poveikį produktyvumui, tačiau tam reikia ne tik subsidijų, bet ir praktinės kompetencijų ugdymo sistemos bei aiškių sėkmės pavyzdžių.

  • ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    Investicijų rodiklis smuko iki dugno

    Europos Sąjungos įmonės vis atsargiau leidžia pinigus naujai įrangai, pastatams ir technologijoms. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad verslo investicijų rodiklis 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį smuko iki 21,8 proc. ir pasiekė žemiausią lygį nuo 2015 metų.

    Šis rodiklis parodo, kokią dalį sukuriamos pridėtinės vertės įmonės nukreipia investicijoms. Į statistiką neįtraukiami bankai ir kitos finansų korporacijos, o skaičiai labiau atspindi gamybos, prekybos, transporto, apgyvendinimo ir kitų paslaugų sektorių situaciją.

    Palyginimui, dar prieš pandemiją investicijų intensyvumas buvo gerokai didesnis: 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 26,77 proc. Dabartinis lygis priartėjo prie vieno žemiausių istorinių taškų, fiksuotų po pasaulinės finansų krizės, kai 2010 metų pirmąjį ketvirtį rodiklis buvo 20,93 proc.

    Net didžiausi verslo centrai atsilieka

    Ryškus signalas rinkoms yra tai, kad vienos žemiausių investicijų proporcijų fiksuotos didžiuosiuose Europos verslo centruose. Liuksemburgo, Airijos ir Nyderlandų rodikliai buvo mažesni nei 17 proc., nors šios šalys ilgą laiką laikytos patraukliomis tarptautiniam kapitalui.

    Eurostatas pažymi, kad Liuksemburgo atvejis iš dalies paaiškinamas santykinai mažu pramonės svoriu ekonomikoje. Tuo metu Airijoje investicijų rodiklis per mažiau nei dešimtmetį sumažėjo apie 27 procentiniais punktais, o tai rodo struktūrinius pokyčius ir didesnį jautrumą pasaulinėms tiekimo grandinėms bei mokesčių ir reguliavimo aplinkai.

    Ekonomistų vertinimu, investicijos yra vienas svarbiausių produktyvumo ir BVP augimo variklių, nes jos leidžia įmonėms modernizuoti gamybą, skaitmeninti procesus ir didinti našumą. Tuo pat metu Europos Centrinis Bankas ir tarptautinės institucijos pastaraisiais metais nuosekliai akcentuoja, kad Europos produktyvumo augimas atsilieka nuo JAV, o investicijų vangumas šią atskirtį gali dar labiau padidinti.

    Kodėl įmonės traukiasi ir kur ieško išeičių?

    Europos Centrinis Bankas, apklausęs 64 dideles euro zonos įmones dėl jų investicinių planų, nustatė kelias pagrindines stabdančias priežastis. Apie 90 proc. respondentų kaip svarbiausią veiksnį įvardijo silpną paklausą, kuri mažina pasitikėjimą pardavimų perspektyvomis ir atideda plėtros sprendimus.

    Daugiau nei 80 proc. įmonių taip pat minėjo mažesnį pelningumą, didelę reguliavimo naštą ir augančius darbo kaštus. Tokia kombinacija ypač skaudžiai veikia pramonę, kur investicijos dažnai yra didelės, ilgalaikės ir sunkiai atsiperkančios, jei rinkos ciklas pasisuka nepalankia kryptimi.

    „Verslo investicijos yra vienas svarbiausių BVP augimo veiksnių. Investicijos į įrangą, programinę įrangą ir gamyklas iš esmės yra produktyvumo augimo variklis“, – sakė INSEAD ekonomikos profesorius Antonio Fatas.

    Įmonių sprendimus papildomai veikia geopolitinė įtampa, tiekimo grandinių trikdžiai ir prekybos barjerai, ypač ten, kur gamintojai susiduria su tarifais ir neapibrėžtumu dėl eksporto rinkų. ECB taip pat pabrėžia, kad ilgalaikius planus apsunkina ir sunkiai prognozuojamas klimato politikos reguliavimas, kai įmonėms sudėtinga įvertinti, kokių investicijų reikės po kelerių metų, kad jos atitiktų naujus reikalavimus.

    Tuo pačiu atsiranda ir potencialus investicijų katalizatorius. ECB nurodo, kad dalis įmonių tikisi, jog didesnės gynybos išlaidos Europoje artimiausiais metais gali paskatinti naujus užsakymus ir investicijas, ypač pramonės sektoriuje, kuris tiesiogiai dalyvauja tiekimo grandinėse.

    Nors bendras ES vaizdas išlieka niūrus, atskirose šalyse matomi ir priešingi signalai. Eurostato duomenys rodo, kad Graikijoje investicijų rodiklis nuo 2015 metų augo vienu sparčiausių tempų, o Vengrijoje ir Kroatijoje fiksuoti vieni didžiausių investavimo lygių, viršijantys 28 proc. Tai rodo, kad investicijų ciklą smarkiai lemia nacionalinės pramonės struktūra, ES paramos panaudojimas ir konkrečių sektorių plėtros bangos.

  • Po 30 metų Lenkijoje „Garo“ uždaro gamybą: iki metų pabaigos planuoja tvarkingą veiklos stabdymą

    Po 30 metų Lenkijoje „Garo“ uždaro gamybą: iki metų pabaigos planuoja tvarkingą veiklos stabdymą

    Švedų grupei priklausanti įmonė „Garo“ pranešė pradedanti gamybos veiklos uždarymo procesą Lenkijoje. Bendrovės vadovas Marekas Samborskis socialiniuose tinkluose nurodė, kad sprendimas priimtas po maždaug 30 metų veiklos šalyje.

    Pasak jo, artimiausiu metu pradedamas veiklos „vėsaus uždarymo“ etapas turėtų tęstis iki metų pabaigos. Įmonė pabrėžia, kad procesas bus vykdomas planuotai, siekiant užtikrinti verslo tęstinumą ir įvykdyti visus įsipareigojimus partneriams.

    „Sunkia širdimi priėmėme sprendimą užbaigti gamybą Lenkijoje. Šią žinią aš ir visa komanda Lenkijoje priėmėme su didele atsakomybe“, – sakė „Garo“ padalinio vadovas Marekas Samborskis.

    Įmonės teigimu, svarbiausias prioritetas dabar yra darbuotojai, kuriuos palies pokyčiai. Bendrovė žada suteikti jiems paramą ir ieškoti sprendimų, kurie sumažintų socialines pasekmes, tačiau konkrečių skaičių ar priemonių kol kas nepateikė.

    „Mūsų absoliutus prioritetas šiuo metu yra „Garo“ Lenkijos darbuotojai. Dėsime visas pastangas, kad kiekvienas žmogus, kurį palies pokyčiai, gautų tinkamą pagalbą“, – sakė M. Samborskis.

    Lenkijoje veikiantis „Garo“ padalinys regione dirbo nuo 1996 metų. Bendrovė specializuojasi kintamosios srovės sieninėse elektromobilių įkrovimo stotelėse, vadinamuosiuose wallbox įrenginiuose, kurie gali būti montuojami tiek privačiai, tiek viešose vietose.

    Viešai skelbta, kad 2023 metais įmonėje dirbo apie 160 žmonių, o po naujos gamyklos atidarymo buvo planuojama didinti komandą iki maždaug 300 darbuotojų. Tai reiškia, kad sprendimas stabdyti gamybą gali paliesti ne tik esamus darbuotojus, bet ir regiono pramonės bei tiekimo grandinių planus.

    Kas lemia sprendimą?

    „Garo“ pranešime detaliai neįvardijama, kodėl nuspręsta trauktis iš gamybos Lenkijoje, tačiau tokie sprendimai dažniausiai siejami su sąnaudų struktūra, paklausos svyravimais ir gamybos perkėlimu ar konsolidavimu kitose šalyse. Elektromobilių įkrovimo įrangos rinka pastaraisiais metais auga, bet kartu didėja konkurencija ir spaudimas kainoms.

    Europoje įkrovimo infrastruktūros plėtra tebėra vienas pagrindinių elektromobilumo prioritetų, tačiau gamintojai susiduria su nelygiu paklausos pasiskirstymu skirtingose rinkose, viešųjų pirkimų ciklais ir reguliaciniais reikalavimais. Dėl to dalis įmonių peržiūri investicijas ir gamybos geografiją.

    Ką tai reiškia darbuotojams ir rinkai?

    Iki metų pabaigos numatytas „tvarkingas“ veiklos stabdymas paprastai reiškia, kad įmonė sieks užbaigti vykdomus užsakymus, išspręsti tiekimo sutarčių klausimus ir suplanuoti gamybos linijų išjungimą etapais. Tokiu laikotarpiu svarbiausia tampa aiški komunikacija su darbuotojais, vietos institucijomis ir verslo partneriais.

    Rinkai tai gali reikšti dar didesnę konsolidaciją tarp įkrovimo įrangos gamintojų ir daugiau erdvės kitiems tiekėjams regione. Tuo pat metu elektromobilių įkrovimo infrastruktūros plėtra Lenkijoje ir kitose Vidurio Europos šalyse išlieka aktuali, tad paklausa produktams niekur nedingsta, keičiasi tik tiekėjų ir gamybos grandinės.

  • DI agentai pramonėje: kaip mažinti konfabulacijas ir apsaugoti įmonės duomenis

    Pramonės įmonėse vis dažniau diegiami specializuoti DI agentai, kurie veikia kaip pagalbininkai konkrečiose užduotyse, o ne kaip universalūs pašnekovai. Toks modelis leidžia tiksliau valdyti, ką sistema gali daryti, ir sumažina klaidų riziką, kuri dažnai siejama su generuojamais atsakymais.

    Skirtingai nei bendro pobūdžio pokalbių įrankiai, pramonėje DI turi dirbti su jautriais įmonės duomenimis: gamybos parametrais, kokybės rodikliais, įrangos būkle, tiekimo grandinės informacija. Dėl to akcentuojamas ne tik našumas, bet ir griežtas duomenų saugumas bei atsekamumas.

    Kaip mažinamos DI klaidos

    Vienas svarbiausių principų pramonėje yra DI agentų specializacija: kiekvienas agentas turi aiškiai apibrėžtą kompetencijų sritį ir veikimo ribas. Vietoj bandymo atsakyti į viską, agentas dirba su konkrečiais, įmonėje patvirtintais duomenimis ir taisyklėmis, todėl sumažėja tikimybė „prikurti“ netikslių teiginių.

    Praktikoje tai dažnai reiškia, kad agentas veikia siaurame kontekste: mato konkrečią įrangą, gamybos etapą, partijos parametrus ar broko signalus. Kuo tiksliau suformuluotas klausimas ir kuo aiškiau apribotas kontekstas, tuo mažesnė erdvė interpretacijoms ir tuo patikimesnė išvada.

    „Agentas supranta kontekstą ir mato, kurioje vietoje esame, todėl susiauriname paieškos lauką ir apribojame konfabulacijų galimybę“, – sakė „Dassault Systemes“ atstovas Ireneuszas Borowskis.

    Agentai kaip procesų sargai

    Pramoniniai DI agentai dažnai jungiami su įmonės analitikos ir gamybos valdymo aplinkomis, kad galėtų greitai aptikti nuokrypius. Pavyzdžiui, pastebėjus neįprastą kokybės pablogėjimą ar proceso nestabilumą, agentas gali pažymėti rizikingą vietą, inicijuoti papildomą patikrą ir informuoti atsakingus darbuotojus.

    Esminė sąlyga tokiose situacijose yra žmogaus kontrolė ir aiškus auditas: kas, kada ir kokiu pagrindu pasiūlė veiksmą. Dėl to diegimuose daug dėmesio skiriama ataskaitoms, veiksmų žurnalams ir sprendimų paaiškinamumui, kad rekomendacijos būtų pagrįstos, o ne tik sklandžiai suformuluotos.

    Duomenų apsauga ir tiekimo grandinė

    Pramonėje jautrūs duomenys paprastai atskiriami nuo tos informacijos, kurią būtina dalintis su partneriais. Tokia logika leidžia įmonei išlaikyti kritinių duomenų kontrolę, kartu užtikrinant, kad tiekimo grandinė galėtų veikti skaitmeniškai ir operatyviai.

    Dažnas sprendimas yra hibridinė infrastruktūra: dalis sistemų veikia įmonės valdomuose duomenų centruose, o dalis paslaugų teikiama debesijoje, tačiau su aiškiomis prieigos taisyklėmis ir segmentacija. Taip mažinama rizika, kad jautri informacija taps pasiekiama neįgaliotiems asmenims ar išorės tiekėjams.

    „Jautrūs duomenys lieka įmonėje, o su rangovais keičiamės tik tuo, kas būtina darbui atlikti, išlaikydami fizines ir technologines apsaugas“, – sakė Ireneuszas Borowskis.

    Bendra kryptis rinkoje aiški: DI diegimas pramonėje vis labiau remiasi specializuotais agentais, ribotomis teisėmis ir patikimais duomenų šaltiniais. Tai leidžia didinti efektyvumą, bet kartu išlaikyti svarbiausią principą gamyboje: sprendimai turi būti tikrinami, atsekami ir saugūs.

  • Europos Komisija leidžia subsidijuoti dujas elektrai: kas pasikeis valstybės pagalbos taisyklėse iki 2026?

    Europos Komisija leidžia subsidijuoti dujas elektrai: kas pasikeis valstybės pagalbos taisyklėse iki 2026?

    Europos Komisija patvirtino laikiną valstybės pagalbos sistemą, skirtą sušvelninti Artimųjų Rytų krizės sukeltą poveikį labiausiai paveiktiems sektoriams. Priemonė apima žemės ūkį, žuvininkystę, transportą ir energijai imlią pramonę, o numatytos lengvatos galios iki 2026 metų gruodžio 31 dienos.

    Naujasis laikinasis mechanizmas leidžia valstybėms narėms paramą teikti keliais būdais. Pagalba gali būti siejama su faktiniu vartojimu ir kompensuoti dalį išaugusių degalų ar trąšų kainų, taip pat numatyta supaprastinta tvarka mažesnėms paramos sumoms.

    Kas keičiama elektros kainų šuoliams

    Kartu numatyta laikina jau galiojančios pramonės dekarbonizacijai skirtos valstybės pagalbos sistemos korekcija, kuri suteikia daugiau lankstumo reaguojant į staigius elektros kainų šuolius. Tai reiškia, kad kai kurioms įmonėms gali būti taikomos didesnės paramos intensyvumo ribos, jei tenkinamos nustatytos sąlygos.

    Energijai imlioms įmonėms, kurios atitinka reikalavimus gauti paramą už elektrą, didžiausia pagalbos intensyvumo riba gali didėti nuo 50 proc. iki 70 proc. Praktikoje tai gali sumažinti dalį su elektra susijusios finansinės naštos laikotarpiais, kai rinkos kainos staigiai išauga.

    Iki kiek kompensuojama ir kam

    Žemės ūkyje, žuvininkystėje, vidaus transporte ir trumpųjų nuotolių laivyboje ES viduje valstybės narės gali kompensuoti iki 70 proc. papildomų sąnaudų, atsiradusių dėl pabrangusių degalų ir trąšų. Šiuose sektoriuose taip pat numatyta supaprastinta galimybė, kai vienas gavėjas gali gauti iki 50 000 eurų paramos.

    Šios ribos ir modeliai svarbūs tuo, kad leidžia greičiau nukreipti pagalbą į labiausiai pažeidžiamas veiklas, kai sąnaudas didina išoriniai geopolitiniai veiksniai. Tačiau konkrečias nacionalines schemas dar turės parengti valstybės narės, o jų atitiktį prižiūrės Europos Komisija.

    Subsidijos dujoms elektrai: galimybė su sąlygomis

    Didžiausią dėmesį kelia nuostata, kad Europos Komisija pasirengusi atskirais atvejais patvirtinti laikiną paramą dujomis kūrenamų elektrinių kuro sąnaudoms. Tai nereiškia automatinio ar visuotinio subsidijavimo, nes kiekviena schema būtų vertinama individualiai pagal valstybės pagalbos taisykles.

    „Komisija yra pasirengusi kiekvienu atveju atskirai patvirtinti laikiną paramą dujomis kūrenamos elektros gamybos kuro sąnaudoms“, – sakė Europos Komisijos atstovai.

    Energetikos rinkoje tai gali tapti papildomu įrankiu, kai dujinės elektrinės būtinos sistemos balansavimui ar tiekimo saugumui, tačiau jų gamybos savikaina staigiai išauga. Kartu Europos Komisija pabrėžia laikinumo principą: priemonės turi būti tikslinės, proporcingos ir ribotos trukmės.

  • Pramonėje vis daugiau atleidimų: nyksta tūkstančiai darbo vietų, darbdaviai vertina ir L4 istoriją

    Lenkijos pramonėje ryškėja atleidimų banga, apimanti buitinės technikos, baldų ir automobilių sektorius. Įmonės mažina gamybos apimtis ir peržiūri kaštus, o darbo vietų netekimų skaičiai kai kuriose šakose skaičiuojami tūkstančiais.

    Personalo konsultacijų bendrovės Conperio vertinimu, vien buitinės technikos pramonėje 2024–2025 metais darbą gali prarasti apie 6 000 žmonių. Baldų sektoriuje nurodomas dar didesnis mastas – daugiau nei 22 000 darbo vietų.

    Pokyčiai paliečia ir konkrečias gamyklas. IKEA Industry gamykloje Golenijove pradėta restruktūrizacija, kuri gali reikšti apie 160 darbuotojų atleidimą iš maždaug 580 žmonių kolektyvo.

    Baldų gamintoja Black Red White nusprendė nutraukti gamybą Zamostės padalinyje, todėl iki birželio pabaigos planuojama panaikinti daugiau nei 160 darbo vietų. Tai dar vienas signalas, kad sektoriuje įmonės renkasi ne laipsnišką mažinimą, o aiškų padalinių uždarymą.

    Automobilių pramonėje spaudimą didina paklausos svyravimai ir gamybos planų korekcijos. Stellantis gamykla Tichuose pereina nuo trijų pamainų prie dviejų, o tai siejama su maždaug 320 darbuotojų atleidimu.

    Kas lemia, kas išlieka?

    Darbdaviai, rinkdamiesi, su kuo atsisveikinti, vis dažniau vertina ne tik kompetencijas, patirtį ar rezultatus. Praktikoje vis svarbesnis tampa ir ligos nedarbingumo rodiklis, ypač trumpi, pasikartojantys nedarbingumo laikotarpiai.

    Tokia logika dažniau pasitaiko gamybinėse įmonėse, kur vieno darbuotojo nebuvimas gali išbalansuoti pamainos darbą. Tuomet kyla poreikis skubiai perplanuoti grafikus, didėja viršvalandžių apimtis, o tai tiesiogiai veikia savikainą ir našumą.

    „Mažinant darbuotojų skaičių įmonės vertina ne tik kompetencijas, bet ir darbo tęstinumą bei nuspėjamumą. Pasikartojantys trumpi nedarbingumai organizacijai tampa aiškiu, palyginamu signalu“, – sakė Conperio vadovas ir darbo rinkos ekspertas Mikołaj Zając.

    Ekspertai pabrėžia, kad tai nereiškia automatinio sprendimo prieš sergančius darbuotojus, tačiau ekonominio neapibrėžtumo laikais įmonės ieško lengvai pamatuojamų kriterijų. Kartu didėja ir spaudimas vadovams užtikrinti gamybos stabilumą, ypač ten, kur kiekviena prastova ar darbuotojų trūkumas iškart matomas skaičiuose.

  • Suomių „KONE“ už 29,4 mlrd. eurų perka vokiečių TKE: kas laukia lifto rinkos?

    Suomių „KONE“ už 29,4 mlrd. eurų perka vokiečių TKE: kas laukia lifto rinkos?

    Didžiausias sandoris Suomijos istorijoje

    Suomijos liftų ir eskalatorių gamintoja „KONE“ balandžio 29 dieną pranešė sudariusi susitarimą įsigyti Vokietijos konkurentę TKE. Sandoris, apimantis akcijas ir grynuosius pinigus, TKE įvertina 29,4 mlrd. eurų.

    Suomijos žiniasklaida šį žingsnį vadina didžiausiu korporatyviniu įsigijimu šalies istorijoje. Galutiniam įsigijimo užbaigimui dar reikės reguliuotojų ir akcininkų pritarimo.

    Kuo ši jungtis tokia svarbi

    Įmonių teigimu, sujungta grupė būtų beveik dvigubai didesnė nei dabartinė „KONE“. Skelbiama, kad joje dirbtų daugiau nei 100 000 darbuotojų daugiau nei 100 šalių, o metinės pajamos siektų apie 20,5 mlrd. eurų.

    Naujos grupės būstinė turėtų likti Suomijoje, o jai vadovautų dabartinis „KONE“ vadovas Philippe’as Delorme’as. Bendrame pranešime pabrėžiama, kad įmonių geografinė aprėptis ir inovacijų platformos esą yra viena kitą papildančios.

    „Šis sandoris sujungia du išskirtinius pasaulinius verslus, kurių geografinė aprėptis ir inovacijos papildo viena kitą“, – teigiama bendrame įmonių pranešime.

    Pinigai, akcininkai ir planuojamos sinergijos

    TKE priklauso konsorciumui, kuriame yra privataus kapitalo fondai „Advent“ ir „Cinven“. Pagal paskelbtas sąlygas konsorciumas gautų 5 mlrd. eurų ir 270 mln. naujos „KONE“ akcijų, kurios įvertintos 15,2 mlrd. eurų.

    Po sandorio konsorciumas valdytų apie 33,8 proc. naujo subjekto akcijų. Įmonės taip pat skelbia tikinčios kasmet pasiekti apie 700 mln. eurų sinergijų, kurios būtų išreiškiamos papildomu pelnu arba kaštų mažinimu.

    „KONE“ pabrėžia, kad įsigijimas sustiprintų pozicijas Amerikoje ir leistų išplėsti pelningesnę priežiūros bei aptarnavimo sutarčių bazę. Tuo metu TKE tinklas Amerikoje papildytų „KONE“ stiprybę Azijoje, sudarydamas labiau subalansuotą pasaulinį pasiskirstymą.

    Šalys nurodo siekiančios išlaikyti stiprų investicinio lygio kredito reitingą ir generuoti tvirtus pinigų srautus. Sandorio užbaigimas, kaip teigiama, labiausiai tikėtinas 2027 metais.