CP v2

Tag: Pramonės politika

  • Europos Komisija siūlo Made in Europe principą: kas laimės ir kodėl mažos šalys nerimsta

    Europos Komisija siūlo Made in Europe principą: kas laimės ir kodėl mažos šalys nerimsta

    Siūlymas, galintis keisti žaidimo taisykles

    Europos Komisijos vykdomasis vicepirmininkas ir už pramonę atsakingas komisaras Stéphane’as Séjourné paragino ES bendrojoje rinkoje įtvirtinti vadinamąją Europos pirmenybę. Idėja paprasta: kai naudojami viešieji pinigai, pirmenybė turėtų atitekti Europoje pagamintiems komponentams ir produkcijai.

    Šis kursas pristatomas kaip atsakas į aštrėjančią konkurenciją su Kinija ir Jungtinėmis Valstijomis, kur, ES politikų teigimu, valstybės aktyviau remia strategines pramonės šakas. Briuselis siekia, kad viešieji pirkimai ir parama labiau stiprintų Europos gamybą ir darbo vietas.

    Ką reikštų „Made in Europe“ praktikoje?

    Diskusijose svarstoma, kad viešuosiuose pirkimuose daugiau balų gautų pasiūlymai, kurių tiekimo grandinėse yra Europoje pagamintų dalių. Kartu keliama mintis, jog įmonės, gaunančios valstybės pagalbą ar laiminčios didelius konkursus, turėtų reikšmingą gamybos dalį vykdyti ES.

    Komisaras taip pat sieja šį principą su tiesioginėmis užsienio investicijomis, akcentuodamas, kad strateginiuose sektoriuose Europa turi saugoti technologijas ir pajėgumus. Tai ypač aktualu baterijų, puslaidininkių, gynybos, atsinaujinančios energetikos ir kritinių žaliavų grandinėms.

    „Turime kartą ir visiems laikams sukurti tikrą Europos pirmenybę strategiškiausiuose sektoriuose“, – rašė Stéphane’as Séjourné.

    Valstybės narės nesutaria: atvirumas ar apsauga?

    Siūlymas išryškino seną įtampą ES viduje: kaip suderinti bendrosios rinkos atvirumą ir norą apsaugoti pramonę geopolitinių sukrėtimų laikotarpiu. Dalis valstybių baiminasi, kad griežtesnės kilmės taisyklės labiausiai pasitarnautų didžiosioms ekonomikoms, turinčioms didesnius gamybos pajėgumus.

    Diskusijų ašis turėtų išryškėti ES lyderių susitikime Belgijoje vasario 12 dieną, kur numatyta aptarti konkurencingumo darbotvarkę. Tarp pagrindinių nesutarimų temų išlieka ir reguliavimo supaprastinimas bei tai, kaip finansuoti didesnes investicijas.

    Vokietija ir Italija dažniau akcentuoja administracinės naštos mažinimą ir taisyklių supaprastinimą, o Prancūzija ragina plačiau investuoti inovacijoms ir pramonei, svarstant ir bendro skolinimosi idėją. Mažesnės šalys tuo pat metu primena, kad protekcionizmo rizika gali slopinti inovacijas ir branginti viešuosius pirkimus.

    „Ataskaitos, kurios nebuvo iki galo įgyvendintos, jau spėjo pasenti, nes pasaulis keičiasi sparčiau nei tikėtasi“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Platesnis kontekstas: konkurencingumo krizė ir energetikos kainos

    Diskusijos dėl Europos pirmenybės vyksta tuo metu, kai ES pramonė susiduria su lėtesniu augimu, aukštomis energijos kainomis ir geopolitinėmis rizikomis tiekimo grandinėse. Pastaraisiais metais Europa ieško balanso tarp žaliojo kurso tikslų, pramonės išlaikymo ir investicijų į naujas technologijas, įskaitant DI.

    Politikos kryptį stipriai veikia ir „strateginės autonomijos“ idėja, kuri reiškia siekį kritinėse srityse mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių. Šalininkai teigia, kad be aktyvesnės pramonės politikos ES rizikuoja prarasti technologinę lyderystę, o skeptikai įspėja dėl atsakomųjų priemonių ir prekybos konfliktų.

    Artimiausiais mėnesiais tikimasi konkretesnių pasiūlymų, kaip Europos pirmenybės principą suderinti su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis ir bendrosios rinkos logika. Nuo šių sprendimų priklausys, ar „Made in Europe“ taps realiu viešųjų pirkimų standartu, ar liks politiniu šūkiu.

  • ES planuoja prioritetą gaminiams iš Europos: Briuselyje verda įnirtingas lobizmas

    ES planuoja prioritetą gaminiams iš Europos: Briuselyje verda įnirtingas lobizmas

    Europos Komisijos planas viešuosiuose pirkimuose labiau remti Europoje pagamintus produktus sukėlė intensyvų spaudimą Briuselyje. Pagal svarstomą kryptį, vadinamą europiniu prioritetu, viešosios sutartys ir paramos schemos dažniau atitektų gamintojams, kurių grandinė reikšmingai susieta su Europa.

    Idėja grindžiama siekiu stiprinti Europos pramonės konkurencingumą JAV ir Kinijos atžvilgiu, mažinti priklausomybę nuo rizikingų tiekimo grandinių ir didinti ekonominį atsparumą. Tačiau kritikai perspėja, kad pernelyg griežtos taisyklės gali virsti protekcionizmu ir išprovokuoti atsakomąsias priemones.

    Komisijoje rengiamas Pramonės greitintuvo aktas, kuris turėtų apibrėžti, ką praktikoje reiškia pagaminta Europoje. Europos Sąjungos pareigūnų teigimu, dokumento pristatymas gali vėl nusikelti, nors jis buvo numatytas pateikti vasario 26 dieną.

    Kokiems sektoriams taikytų ribas?

    Į viešumą patekęs projekto variantas numato strateginius sektorius, kuriuose būtų taikomas europinis prioritetas. Tarp jų minimi chemijos pramonė, automobilių sektorius, dirbtinis intelektas ir kosmoso pramonė.

    Projekte taip pat įrašyti kilmės slenksčiai, kurie lemtų, ar produktas laikomas pakankamai europietišku. Pavyzdžiui, elektrinėms transporto priemonėms svarstomas 70 proc. kilmės kriterijus, aliuminiui – 25 proc., o plastikams, naudojamiems langams ir durims, – 30 proc.

    Tokios ribos reikštų, kad viešųjų pirkimų konkursuose svarbus taptų ne tik galutinis surinkimas, bet ir tiekimo grandinės dalis, sukurta Europoje. Dėl to ypač jautrus tampa klausimas, kaip būtų vertinamos komponentų kilmės šalys ir tarptautinių koncernų gamybinės grandinės.

    Šiaurės ir Baltijos šalių įspėjimai

    Šiaurės ir Baltijos valstybės kelia riziką, kad griežtas režimas gali atbaidyti investicijas ir susiaurinti prieigą prie pažangiausių technologijų, kurios dažnai kuriamos už Europos Sąjungos ribų. Jų argumentas paprastas: pramonė konkurencinga tik tada, kai turi galimybę greitai įsidiegti geriausias pasaulio inovacijas.

    Kita įtampa kyla Europos Komisijos viduje, nes už prekybą atsakingi padaliniai tradiciškai gina atviros rinkos principą. Būtent todėl dokumente vis dažniau svarstomas kompromisas, leidžiantis europinį prioritetą taikyti lanksčiau ir atverti jį bendraminčiams partneriams.

    Komisija taip pat vertina, ar sistema galėtų būti siejama su abipusiškumu, kai prie europinių konkursų priartinami tie, kurie suteikia panašias galimybes Europos įmonėms savo viešuosiuose pirkimuose. Tokia logika padėtų išvengti kaltinimų, kad Europa vienašališkai užveria duris.

    Jungtinės Karalystės nerimas

    Jungtinė Karalystė yra tarp partnerių, kurie skeptiškai vertina galimą Europos posūkį į protekcionizmą. Londono argumentas remiasi glaudžiais ekonominiais ryšiais, ypač automobilių pramonėje ir tiekimo grandinėse, kurios peržengia sienas.

    „Dabar ne tas metas ardyti tai, kas jau veikia“, – sakė vienas britų pareigūnas.

    Britų pusė pabrėžia, kad Europos Sąjunga išlieka didžiausia Jungtinės Karalystės automobilių eksporto rinka, o dalis Europos gamintojų automobilius gamina Jungtinėje Karalystėje. Taip pat akcentuojama, kad Londono kapitalo rinkos galėtų prisidėti prie investicijų pritraukimo, jei Europos Sąjunga nepasirinktų uždarumo.

    Tuo metu Prancūzija, ilgą laiką rėmusi pagaminta Europoje kryptį, teigia, kad idėja jau įgijo pakankamą politinį svorį ir diskusija persikėlė į įgyvendinimo detales. Už pramonę atsakingas Europos Sąjungos pareigūnas Stéphane’as Séjourné akcentuoja, kad tai reikštų reikšmingą Europos ekonominės doktrinos pokytį.

    Komisija siekia pateikti pasiūlymą iki Europos Vadovų Tarybos diskusijų dėl konkurencingumo, tačiau skirtingos valstybių narių ir partnerių pozicijos didina tikimybę, kad galutinis tekstas bus švelnesnis, nei norėtų griežčiausi šios idėjos šalininkai.

  • Kova dėl „Pagaminta Europoje“: Prancūzija griežtina, Vokietija atveria duris partneriams

    Kova dėl „Pagaminta Europoje“: Prancūzija griežtina, Vokietija atveria duris partneriams

    Europos Sąjungoje įsibėgėja diskusija, ką iš tiesų turėtų reikšti žyma pagaminta Europoje. Prancūzija, Vokietija ir Ispanija išsiskyrė nuomonėmis, kai Europos Komisija rengia taisykles, kurios viešuosiuose pirkimuose suteiktų prioritetą Europoje pagamintiems produktams.

    Numatoma, kad siūlomas Pramonės spartinimo aktas labiausiai paliestų automobilių, plieno ir žaliųjų technologijų sektorius. Briuselis siekia stiprinti Europos pramonės konkurencingumą ir atsparumą tiekimo grandinėse, ypač augant konkurencijai su Kinijos gamintojais.

    Skirtingos sostinių vizijos

    Prancūzija pasisako už griežtą modelį, kuriame europinė pirmenybė būtų taikoma iš esmės tik ES pagamintoms prekėms. Paryžiaus tikslas yra aiški riba, kuri viešuosius pinigus nukreiptų į ES gamybą ir darbo vietas.

    Vokietija siūlo atviresnį principą, kurį apibūdina kaip pagaminta su Europa. Berlynas argumentuoja, kad kilmės taisyklės turėtų apimti ir ES prekybos partnerius, jei šie suteikia Europos įmonėms lygiavertę prieigą prie savo viešųjų pirkimų.

    „Mūsų požiūriu, principas turi būti pagaminta su Europa, o ne vien tik pagaminta Europoje“, – sakė Vokietijos ekonomikos reikalų ministrė Katherina Reiche.

    Vokietijos siūlomas modelis galėtų apimti ir Europos ekonominės erdvės valstybes, tokias kaip Norvegija, taip pat Šveicariją. Tarp minimų krypčių yra ir glaudesnis bendradarbiavimas su Kanada, kuri Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pristatymuose įvardyta kaip ypač artima partnerė.

    Ispanijos kompromisas ir „trys lygiai“

    Ispanija pateikė tarpinį variantą, kuriuo bandoma suartinti Prancūzijos ir Vokietijos pozicijas. Madridas siūlo europinę pirmenybę skirstyti į tris grupes, kad būtų išlaikyta ES pramonės apsauga, bet kartu palikta erdvės strateginiam bendradarbiavimui.

    Pirmasis lygis būtų ES 27 valstybės narės. Antrajame atsidurtų Europos ekonominės erdvės šalys ir patikimi partneriai, užtikrinantys abipusiškumą viešuosiuose pirkimuose, o trečiasis apimtų valstybes, su kuriomis ES turi laisvosios prekybos sutartis ar muitų sąjungą, taip pat PPO viešųjų pirkimų susitarimo dalyves.

    „Siūlome aiškiai stiprinti ES 27 gamybinius pajėgumus, tačiau kartu apibrėžiame atvirą strateginę autonomiją bendradarbiaujant su partneriais“, – sakė Ispanijos pramonės ministras Jordi Hereu i Boher.

    Pagal kompromisinę logiką, trečiajame lygyje galėtų atsirasti ir tokios trečiosios šalys, kurios gamina ES ekonominiam saugumui kritiškus komponentus. Tokia išimtis būtų grindžiama tuo, kad šiuo metu ES gali trūkti pakankamų gamybos pajėgumų arba alternatyvių tiekimo šaltinių.

    Kas toliau ir kodėl tai svarbu?

    Kol kas aiškios pozicijos dar nėra suformulavusi Italija, kuri kalba apie pirmenybę Europai, bet atvirą strateginiams partneriams. ES Tarybai pirmininkaujanti Airija tikisi iki metų pabaigos pasiekti kompromisą tarp valstybių narių, kad naujos taisyklės galėtų judėti toliau.

    Ši diskusija praktiškai nulems, kaip ateityje ES leis viešuosius pinigus infrastruktūrai, transportui ir energetikos transformacijai. Kuo griežtesnė bus pagaminta Europoje sąvoka, tuo didesnė apsauga Europos gamintojams, tačiau tuo pačiu gali kilti daugiau trinties su partneriais ir sudėtingėti tarptautinės tiekimo grandinės.

  • Lenkija renkasi technologijų kelią: PIE įspėja, kad sprendimas dabar lems gerovę po 10 metų

    Lenkijos ekonomikos ateitis gali priklausyti nuo to, ar šalis liks pigesnių paslaugų ir gamybos vykdytoja, ar taps aukštesnės pridėtinės vertės technologijų kūrėja. Tokią žinią siunčia Lenkijos ekonomikos instituto PIE parengta analizė apie technologinių priklausomybių valdymą ir ilgalaikes pasekmes augimui.

    Institutas siūlo realistiškesnę kryptį nei dažnai politikoje vartojama technologinio suvereniteto idėja. Vietoje jos akcentuojama technologinė autonomija, tai yra valstybės gebėjimas savarankiškai priimti ir įgyvendinti technologinius sprendimus pagal savo tikslus, net jei dalis grandžių išlieka priklausomos nuo užsienio tiekėjų, licencijų ar kompetencijų.

    Kodėl autonomija, o ne suverenitetas

    PIE argumentuoja, kad pilnas technologinis savarankiškumas pažangiausiose srityse daugeliui valstybių yra sunkiai pasiekiamas dėl kapitalo masto, tiekimo grandinių sudėtingumo ir intelektinės nuosavybės koncentracijos. Todėl praktiškesnis tikslas yra išmokti sąmoningai valdyti priklausomybes ir stiprinti gebėjimus ten, kur tai strategiškai svarbu ir įmanoma.

    Šiame požiūryje technologijos nėra tikslas savaime. Jos laikomos priemone užtikrinti saugumą, didinti konkurencingumą, palaikyti socialinę sanglaudą ir įgyvendinti klimato politikos kryptis, o kartu kurti geriau apmokamas darbo vietas ir didesnę ekonomikos grąžą.

    ES technologinė kryptis atveria duris

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjunga vis aktyviau stiprina savo technologinį atsparumą, o tai atveria rinkas ir projektus valstybėms, kurios geba įsitraukti į konsorciumus. Lenkijos įmonėms tai gali reikšti daugiau galimybių gynybos, skaitmeninimo, kibernetinio saugumo, debesijos sprendimų bei pramonės modernizavimo srityse.

    Kita kryptis yra ES siekis mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų. Turėdama gana didelę pramoninę bazę, Lenkija gali tapti svarbia europinių tiekimo grandinių dalimi, bet tik tuo atveju, jei įsitvirtins ne vien surinkime, o ir inžinerijoje, sistemų integracijoje, komponentų kūrime bei projektuojant.

    PIE taip pat atkreipia dėmesį į augančią viešųjų pirkimų reikšmę kaip pramonės politikos įrankį. Griežtėjant kriterijams dėl tiekimo patikimumo, saugumo ar anglies pėdsako, atsiranda naujų galimybių, tačiau kartu didėja barjerai įmonėms, kurios nėra pasirengusios atitikti naujų reikalavimų.

    Didžiausia rizika: įstrigti surinkimo vaidmenyje

    PIE perspėja, kad Europos technologinė „ofensyva“ turi ir kitą pusę. Dalis finansavimo, užsakymų ir pelningiausių projektų gali koncentruotis didžiosiose ES valstybėse, o periferijoje liktų mažesnės maržos darbai, kurie nepastumia ekonomikos į aukštesnį produktyvumo lygį.

    Instituto vertinimu, rimčiausias pavojus yra užsitvirtinti kaip vykdomasis „užnugaris“, kai šalis atlieka mažiau pažangius gamybos etapus, bet nekontroliuoja projektavimo, technologijos, intelektinės nuosavybės ir didžiausią pelną generuojančių grandžių. Tokiu atveju augimas tampa trapus, o atlyginimų konvergencija su turtingesnėmis šalimis lėtėja.

    Dar viena rizika siejama su klimato kriterijų svarba. Jei subsidijos ir konkursai vis labiau bus susiejami su mažu anglies pėdsaku, didesnio emisijų intensyvumo ekonomikos gali atsidurti prastesnėse pozicijose, nebent lygiagrečiai sparčiai modernizuos energetiką ir pramonę.

    Ko reikia, kad Lenkija pakiltų grandinėse

    PIE siūlo technologinės autonomijos siekį grįsti valstybės ir verslo sprendimais, kurie didina vietinę pridėtinę vertę. Viena esminių krypčių yra viešųjų pirkimų panaudojimas tam, kad būtų kuriama paklausa vietoje kuriamiems sprendimams, ypač tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas, energetika ar sveikatos sistema.

    Taip pat akcentuojamas poreikis aiškiau apibrėžti, ką reiškia „vietinė“ technologija ir „vietinė“ įmonė, remiantis pamatuojamais kriterijais, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės kontrole, projektavimo kompetencijomis ir realia gamyba šalyje. Tai padėtų išvengti situacijų, kai skatinama tik platinimo ar surinkimo veikla, bet ne kūrimas.

    Institutas rekomenduoja keisti kapitalo ir technologijų pritraukimo modelį, pirmenybę teikiant investicijoms, kurios kuria mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrus, perkelia kompetencijas ir įtraukia vietinius tiekėjus. Kartu pabrėžiama, kad strateginiams šuoliams gali prireikti instrumentų, kurie padėtų vietos įmonėms įsigyti užsienyje veikiančius technologijų turėtojus ir taip greičiau perimti žinias bei intelektinę nuosavybę.

    PIE taip pat ragina orientuotis į specializaciją ir realistiškas nišas, kuriose šalis jau turi pagrindą arba gali jį greitai sukurti. Minimos tokios kryptys kaip baterijų technologijos, gynybos pramonė, maisto pramonės sprendimai, o taip pat vidutinio technologinio sudėtingumo sritys, pavyzdžiui, automatizavimas, robotika ar generinių vaistų gamyba.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad technologinė autonomija neįmanoma be ilgalaikio politinio susitarimo, nes priemonės dažnai viršija vieną kadenciją ir reikalauja stabilumo. Taip pat siūloma į procesą labiau įtraukti švietimo ir profesinio rengimo institucijas bei darbuotojų atstovus, kad technologinė pažanga reikštų ne tik našumą, bet ir kokybiškas darbo vietas.

    PIE signalas aiškus: jei dabar nebus investuojama į projektavimo, mokslinių tyrimų ir intelektinės nuosavybės kompetencijas, po dešimtmečio Lenkijai gali būti sunku išbristi iš žemesnės pridėtinės vertės modelio. Tačiau kryptingai pasirinkus technologinę autonomiją, ES programos ir rinkos pokyčiai gali tapti tramplinu į didesnę gerovę.

  • Varta krenta į naują krizę: Europos baterijų strategijai tai rimtas signalas ir kaina gali augti

    Varta sunkumai grąžina seną klausimą

    Vokietijos baterijų gamintoja Varta įžengė į dar vieną restruktūrizavimo etapą, o tai atgaivino diskusiją, ar Europa pajėgi išlaikyti savą baterijų gamybą ir technologijas. Bendrovė siekia tęsti veiklą, tačiau pripažįsta, kad didžiausios rizikos susijusios su finansavimo poreikiu artimiausiais metais.

    Šis atvejis tapo simboliniu, nes baterijos yra viena svarbiausių grandžių elektromobilių, energijos kaupimo ir plataus vartojimo elektronikos tiekimo grandinėse. Kai stringa vienas iš žinomų gamintojų, rinkoje iš karto kyla klausimų dėl investicijų, kainodaros ir priklausomybės nuo importo.

    Kas pastūmėjo į krizę?

    Varta problemos nėra vienos dienos įvykis: jas kaupė mažėjantys užsakymai, nepakankamai išnaudojami gamybos pajėgumai ir spaudimas konkuruoti kaina. Esminiu lūžiu tapo tai, kad bendrovė prarado svarbų klientą, kai dalis mažų baterijų užsakymų buvo nukreipta į Azijos tiekėjus.

    Tokiose pramonės šakose mastas dažnai lemia savikainą, todėl vieno didelio užsakovo netektis reiškia ne tik mažesnes pajamas. Tai taip pat reiškia prastesnį gamyklų apkrovimą, lėtesnį investicijų atsipirkimą ir sunkesnį naujų produktų finansavimą.

    Ką tai reiškia Europai?

    Varta istorija parodo, kad vien politiniai tikslai ir subsidijos savaime neužtikrina konkurencingumo, jei gamintojas negali varžytis technologija, našumu ir kaina. Europos baterijų strategija pastaraisiais metais rėmėsi idėja trumpinti tiekimo grandines ir mažinti priklausomybę nuo Kinijos, tačiau realybėje konkurencija vis dar vyksta globaliame mastelyje.

    Jei rinkoje stiprės konsolidacija, dalis Europos pajėgumų gali pereiti į kitų žaidėjų rankas, o technologiniai sprendimai ir inžinierių komandos gali tapti įsigijimų taikiniu. Tai gali padėti išsaugoti kompetencijas regione, bet kartu kelia riziką, kad strateginiai aktyvai atsidurs ne Europos kontrolėje.

    Signalas ir Lenkijai, ir Lietuvai

    Varta atvejis aktualus šalims, kurios siekia tapti baterijų ekosistemos dalimi: vien gamybos ar surinkimo pajėgumai dar negarantuoja ilgalaikės vertės. Daugiausia laimi tie, kas valdo technologiją, svarbiausius komponentus, automatizaciją, medžiagas ir geba pasiūlyti sprendimus visai tiekimo grandinei.

    Europai tai taip pat priminimas, kad baterijų sektoriaus stabilumas priklauso ne vien nuo naujų gamyklų statybų, bet ir nuo tvirtos paklausos, ilgalaikių sutarčių, inovacijų bei prieigos prie kapitalo. Kai kurių žaidėjų problemos gali tapti proga kitiems, tačiau bendra rizika yra ta pati: strateginė technologija vėl gali nutolti nuo žemyno.

  • Subsidijos ir muitai tampa norma: Europa ieško būdų apginti pramonę nuo Kinijos spaudimo

    Europos pramonės konkurencingumo diskusijoje vis dažniau skamba mintis, kad subsidijos ir muitai tampa nauja įprasta priemone, o ne laikinu atsaku į krizes. Ekspertai pabrėžia, jog didžiausias iššūkis šiandien nėra vien Europos Sąjungos klimato politika, o pasaulinėje rinkoje plintantys stipriai subsidijuoti produktai, ypač iš Kinijos.

    Energetikos analitikas Marcin Dusiło iš organizacijos Forum Energii teigia, kad Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) pirmiausia turėtų būti laikoma investiciniu signalu. Pasak jo, sistema skatina įmones mažinti emisijas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau poveikis silpnėja, kai lėšos iš taršos leidimų pardavimo neišnaudojamos modernizacijai.

    Jo vertinimu, problemos prasideda tuomet, kai Europos gamintojai turi konkuruoti su produktais, kurių kaina rinkoje iškreipta valstybės parama ir dempingu. Tokia konkurencija, anot pašnekovo, mažina paskatas investuoti Europoje, net jeigu technologijos emisijoms mažinti jau yra prieinamos daliai sektorių.

    Kinijos strategija ir priklausomybės rizika

    Pastarąjį dešimtmetį Kinija kryptingai stiprino savo pozicijas švarios energetikos technologijų tiekimo grandinėse, nuo saulės modulių iki baterijų komponentų ir dalies kritinių žaliavų perdirbimo. Tai reiškia, kad Europos energetikos transformacija vis labiau remiasi importu, o kartu didėja geopolitinė ir ekonominė rizika.

    „Kinija pasirengusi naudoti eksportą kaip spaudimo įrankį“, – sakė Marcin Dusiło.

    Tokią riziką ypač ryškiai parodė kritinių žaliavų ir retųjų žemių elementų tiekimo ribojimo precedentai, kai valstybės pradeda naudoti prekybą kaip strateginę svertą. Dėl to Europos atsakas vis dažniau siejamas su tiekimo diversifikacija, vietos gamybos skatinimu ir apsaugos priemonėmis nuo dempingo.

    Pašnekovas pabrėžia, kad globalizacija nesibaigė, tačiau persikėlė į realistinių sprendimų etapą. Pagrindinis tikslas, anot jo, yra ne visiška savipakankamybė, o tokia priklausomybių struktūra, kuri neleidžia vienam tiekėjui tapti nepakeičiamu.

    Parama pramonei: ne pinigų dalybos

    Diskusijoje akcentuojama, kad pramonės politika neturėtų virsti vien nuolatine finansine „lašeline“ atskiroms įmonėms. Parama, jei ji taikoma, turėtų būti nukreipta į konkrečių technologinių ar ekonominių barjerų įveikimą, pavyzdžiui, į elektrifikaciją, efektyvesnį energijos vartojimą ar procesų modernizavimą.

    Taip pat pabrėžiama, kad skirtingiems sektoriams reikia skirtingo tempo ir instrumentų. Vienur dekarbonizacijos sprendimai jau komerciškai pasiekiami, kitur technologijos dar brangios arba pramoniniu mastu nepakankamai išvystytos, todėl reguliavimas ir pereinamojo laikotarpio priemonės turėtų atspindėti šiuos skirtumus.

    Pasak M. Dusiło, svarbu, kad vieningoje ES rinkoje nenugalėtų tie, kurie gali sau leisti dosnesnes nacionalines subsidijas, nes tai iškreiptų konkurenciją pačioje Europoje. Todėl vis dažniau kalbama apie bendresnius, horizontalius instrumentus, kuriuose projektai atrenkami konkurencijos būdu, o ne „rankiniu“ politiniu sprendimu.

    Kur Europa dar gali laimėti?

    Europos pramonės ateitis siejama ne tik su muitais ar apsauga nuo dempingo, bet ir su aiškiai pasirenkamomis nišomis, kuriose dar nesusiformavo monopolis. Tarp tokių krypčių minimos stacionarios energijos kaupimo sistemos, viešojo transporto bateriniai sprendimai, naujesnės chemijos baterijų technologijos, taip pat kritinių žaliavų perdirbimas ir antrinis panaudojimas.

    Didelį vaidmenį čia gali atlikti žiedinė ekonomika, nes Europa patiria žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas ar manganas, trūkumą. Gebėjimas efektyviau surinkti, perdirbti ir grąžinti šias medžiagas į gamybą leistų mažinti priklausomybę nuo importo ir tuo pačiu kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas.

    Galiausiai pabrėžiama, kad be stabilios teisinės aplinkos ir nuspėjamos paklausos pramonė nesiryš investuoti. Jei valstybės reguliavimas dažnai keičiasi, įmonės sunkiau planuoja gamybos plėtrą ir persiorientavimą į švarias technologijas, todėl prarandamas laikas ir konkurencinis pranašumas.

  • Europa pramonė traukiasi, o Kinijos importas auga: ką tai reiškia ES ekonomikai ir rinkai

    Europos ekonomika susiduria su dviem susijusiais iššūkiais: spartėjančia deindustrializacija ir didėjančiu prekių importu iš Kinijos. Banko „Millennium“ valdybos narė Magdalena Zmitrowicz pabrėžia, kad tai jau daro apčiuopiamą poveikį investicijoms, darbo vietoms ir tiekimo grandinių atsparumui.

    Pasak jos, Europa prieš kelis dešimtmečius uždarė dalį gamybos pajėgumų, o dabar vis dažniau jaučia tokio sprendimo kainą. Nors kai kurios šalys, tarp jų ir Lenkija, turi daugiau paramos priemonių investicijoms skatinti, bendras žemyno pramonės konkurencingumas išlieka jautrus išorės sukrėtimams.

    Deindustrializacija ir konkurencingumas

    Deindustrializacija paprastai reiškia mažėjančią pramonės dalį ekonomikoje, kai gamyba ir kapitalas persikelia į kitus regionus, o vietoje auga paslaugų sektorius. Problema paaštrėja tuomet, kai pramonės nykimą lydi lėtesnės investicijos į technologinį atnaujinimą, o energijos ir reguliavimo kaštai tampa sunkiau pakeliami.

    Pastaraisiais metais ES vis aktyviau kalba apie pramonės politiką, strateginių sektorių stiprinimą ir tiekimo grandinių saugumą. Tačiau verslas dažnai akcentuoja, kad vien deklaracijų nepakanka, jei investicinė aplinka išlieka neapibrėžta, o sprendimai dėl paramos ar apsaugos priemonių užtrunka.

    Kinijos prekių srautas ir rinkos apsauga

    Ekspertė atkreipia dėmesį, kad Europos gamintojams vis sunkiau konkuruoti, kai rinką sparčiai užpildo Kinijoje pagamintos prekės. Toks importo augimas ypač jautrus sektoriams, kuriuose kainos yra pagrindinis konkurencinis veiksnys, o gamybos sąnaudos Europoje didesnės.

    Rinkos apsauga šiuo atveju gali reikšti griežtesnę importo kontrolę, antidempingo priemones ar reikalavimus, susijusius su tvarumu ir kilmės grandinės skaidrumu. Tačiau priemonės turi būti suderintos taip, kad kartu būtų išsaugota konkurencija ir nenukentėtų vartotojai bei Europos įmonės, priklausomos nuo importuojamų komponentų.

    Energetinis saugumas kaip ekonomikos pamoka

    Zmitrowicz taip pat pabrėžia energetinės nepriklausomybės svarbą, kuri ypač išryškėja geopolitinių įtampų metu. Energijos tiekimo sutrikimai ar logistinės krizės greitai persiduoda pramonei, didina gamybos kaštus ir mažina galimybes planuoti ilgalaikes investicijas.

    Jos vertinimu, Europa turi kryptingai diversifikuoti energijos šaltinius, plėsti atsinaujinančios energijos gamybą ir stiprinti infrastruktūrą, įskaitant dujų tiekimo alternatyvas. Tai ne tik energetikos, bet ir pramonės konkurencingumo klausimas, nes energijos kaina tampa vienu svarbiausių faktorių renkantis gamybos vietą.

    „Negalime leisti, kad pramonė Europoje išnyktų, o mes taptume priklausomi nuo importo iš JAV, Kinijos ar Artimųjų Rytų“, – sakė Magdalena Zmitrowicz.

    Ji akcentuoja, kad konflikto ar krizės metu priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tampa ypač rizikinga, todėl investicijos į gamybos bazę ir energijos atsparumą turi būti vertinamos kaip ilgalaikė strategija, o ne trumpalaikė reakcija.

  • Berlynas pritaria griežtesnei ES prekybos gynybai prieš Kiniją: kas keičiasi rinkoje ir verslui?

    Berlynas pritaria griežtesnei ES prekybos gynybai prieš Kiniją: kas keičiasi rinkoje ir verslui?

    Vokietija signalizuoja, kad Europos Sąjunga gali imtis griežtesnių prekybos gynybos priemonių Kinijos prekių srautui suvaldyti. Toks Berlyno tonas laikomas svarbiu postūmiu Europos Komisijos planams stiprinti instrumentus, kurie saugotų ES pramonę nuo nesąžiningos konkurencijos.

    Iki šiol Vokietija, turinti didelius eksporto interesus ir jautri Kinijos atsakomųjų veiksmų rizikai, dažniau ragino vengti per griežtų sprendimų. Tačiau dabar Vokietijos vyriausybės atstovai teigia esantys atviri diskusijoms apie priemones, kurios spręstų vadinamąją perteklinės pasiūlos problemą, kai į ES rinką plūsta pigesnės prekės.

    Kas verčia ES griežtinti poziciją?

    Pagrindinis argumentas yra didėjantis prekybos disbalansas ir spaudimas Europos gamintojams. ES prekybos deficitas su Kinija pastaraisiais metais išliko itin didelis, o Europos įmonės skundžiasi, kad kai kuriuose sektoriuose konkurenciją iškraipo valstybinė parama, subsidijos ar palankesnės finansavimo sąlygos Kinijos gamintojams.

    Daugiausia įtampos kelia tokios prekių grupės kaip elektromobiliai, saulės moduliai ir kai kurių kategorijų plataus vartojimo gaminiai. Europos pramonės atstovai teigia, kad agresyvi kainodara mažina investicijų grąžą, didina gamyklų uždarymo riziką ir gali lemti darbo vietų praradimą.

    Kokių priemonių galima tikėtis?

    ES prekybos gynybos priemonės paprastai apima antidempingo ir antisubsidijų tyrimus, papildomus importo muitus ar kitus reikalavimus, skirtus atkurti sąžiningas konkurencijos sąlygas. Praktikoje tai gali reikšti ilgesnius tyrimus, griežtesnį subsidijų vertinimą ir greitesnį laikinojo reguliavimo pritaikymą tam tikriems sektoriams.

    Europos Komisijai vis dėlto reikės suvienodinti pozicijas tarp valstybių narių, nes dalis jų siekia kuo griežtesnės apsaugos, o kitos baiminasi, kad atsakomosios Kinijos priemonės paveiktų eksportuotojus. Vokietijos pozicijos pasikeitimas šioje diskusijoje yra svarbus, nes Berlynas tradiciškai laikomas vienu įtakingiausių žaidėjų formuojant ES prekybos kryptį.

    Ką tai reiškia verslui ir pirkėjams?

    Verslui tai gali reikšti didesnį reguliacinį neapibrėžtumą tiekimo grandinėse ir galimus kainų pokyčius importuojamoms prekėms, ypač jei būtų įvesti papildomi muitai. Europos gamintojams tai galėtų suteikti daugiau erdvės konkuruoti, tačiau importuotojams ir prekybos tinklams atsirastų poreikis persiderėti dėl tiekimo, atsargų ir kainodaros.

    Pirkėjams trumpuoju laikotarpiu svarbiausias klausimas būtų, ar priemonės nepabrangins kai kurių produktų, ypač technologijų ar žaliųjų sprendimų, kurių rinkoje daug importo. Tuo pat metu ES institucijos argumentuoja, kad ilgalaikis tikslas yra ne riboti prekybą, o užtikrinti, kad konkurencija vyktų vienodomis sąlygomis.

    Artimiausiu metu sprendimai priklausys nuo Europos Komisijos politinės darbotvarkės, konkrečių tyrimų eigos ir valstybių narių sutarimo. Tačiau Berlyno signalas rodo, kad ES diskusija apie Kinijos importo suvaldymą pereina į praktiškesnį, priemonių lygmens etapą.

  • Von der Leyen siekia griežtesnių priemonių prieš Kinijos importą: ES šalys dėl atsako skilsta

    Von der Leyen siekia griežtesnių priemonių prieš Kinijos importą: ES šalys dėl atsako skilsta

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen artimiausiomis savaitėmis sieks politinio palaikymo griežtesnei ES prekybos gynybai prieš subsidijuotą Kinijos importą. Briuselyje bręsta sprendimai, kurie gali pakeisti požiūrį į pigių prekių srautą į bendrąją rinką ir sustiprinti pramonės apsaugą.

    Šis posūkis atskleidžia ir augančią įtampą tarp valstybių narių: dalis sostinių, ypač suinteresuotų pramonės apsauga, ragina imtis ryžtingų priemonių, o kitos, kurių ekonomikai svarbi prieiga prie Kinijos rinkos, siūlo atsargiau vertinti galimą atsakomąją reakciją. Diskusijos Europos Komisijoje turėtų tapti atspirties tašku tolesniems sprendimams.

    Kas stumia Briuselį griežtinti kursą?

    Europos Komisijoje vis dažniau akcentuojama, kad Kinijos valstybės parama pramonei ir pertekliniai gamybos pajėgumai daro spaudimą Europos gamintojams. Dėl to, pasak pareigūnų ir analitikų, reikia ne tik reaguoti atskirais antidempingo ar antisubsidijų tyrimais, bet ir stiprinti prevencines priemones, kurios leistų greičiau stabdyti rinkos iškraipymus.

    Diskusijų fone minima ir platesnė rizika: kai kurios Kinijos prekės gali būti perorientuojamos į Europą dėl ribojimų kitose rinkose. Tai didina tikimybę, kad kainų spaudimas ES viduje augs, o politinis poreikis demonstruoti apsaugą strateginėms šakoms tik stiprės.

    Vokietija ir Prancūzija traukia į skirtingas puses

    Prancūzija pastaruoju metu aktyviau kalba apie būtinybę ginti Europos pramonę nuo nesąžiningos konkurencijos ir siekia platesnių instrumentų, kurie turėtų didesnį atgrasomąjį poveikį nei vien pavieniai muitai. Tuo metu Vokietija tradiciškai laikėsi atsargesnės linijos, baimindamasi, kad griežtesni veiksmai pakenks eksportui ir tiekimo grandinėms.

    Vis dėlto net ir Berlyne didėja nerimas dėl importo poveikio gamybos sektoriui, todėl anksčiau buvęs atsargumas, analitikų vertinimu, silpsta. Klausimas tampa ne vien ekonominis, bet ir politinis: ar didžiosios ES ekonomikos sugebės susitarti dėl bendros krypties, kai rizika ir nauda skirtingoms šalims pasiskirsto nevienodai.

    Kokios priemonės svarstomos ir ko tikėtis toliau?

    ES jau turi klasikinius prekybos gynybos instrumentus, tokius kaip antidempingo ir antisubsidijų muitai, tačiau Briuselyje vis garsiau kalbama apie papildomas apsaugos priemones. Viena iš krypčių yra platesnio masto apsaugos tyrimai, kurie leistų reaguoti į staigų importo šuolį ir mažinti žalą vietos gamintojams.

    Praktikoje diskusijos taip pat apima klausimą, kaip greitai ES geba pritaikyti jau turimus įrankius ir ar institucijos turi pakankamai politinės valios juos naudoti. Tikėtina, kad artimiausiu metu bus siekiama politinio sutarimo aukščiausiu lygiu, o konkretesni pasiūlymai gali pasirodyti vėliau, kai Komisija apibendrins valstybių narių pozicijas ir įvertins galimas pasekmes.

    Šiame etape svarbiausia įtampa išlieka tarp dviejų tikslų: apsaugoti ES pramonę nuo rinkos iškraipymų ir kartu išlaikyti galimybę prekiauti bei derėtis su Pekinu. Nuo to, ar pavyks suderinti šiuos interesus, priklausys ir tolesnis ES santykių su Kinija tonas.

  • Kinijos eksporto banga smogia Vokietijos pramonei: per kelerius metus dingo 400 000 darbo vietų

    Kinijos eksporto banga smogia Vokietijos pramonei: per kelerius metus dingo 400 000 darbo vietų

    Antrasis Kinijos šokas Vokietijai

    Kinijos eksportas vis labiau spaudžia Vokietijos ekonomiką ir ypač jos pramonę, teigiama Londone veikiančio analitinio centro Center for European Reform įžvalgose. Autoriai situaciją lygina su pirmuoju vadinamuoju Kinijos šoku, kuris Vakarų pramonę palietė po Kinijos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją 2001 metais.

    Skirtumas tas, kad dabartinis spaudimas kyla ne tik iš pigesnės gamybos, bet ir iš technologinio proveržio bei didėjančios Kinijos įmonių konkurencijos aukštos pridėtinės vertės sektoriuose. Dėl to Vokietijoje vis dažniau kalbama apie riziką prarasti pramonės svorį ekonomikoje, o tai reikštų silpnesnį augimą ir lėtesnį atlyginimų kilimą.

    „Berlynas nesiima pakankamų veiksmų, nors situacija kelia grėsmę ekonominiam saugumui svarbiausiose šakose“, – teigiama ataskaitoje.

    Kuriose šakose prarandamos pozicijos

    Analitikų vertinimu, Kinijos bendrovės sparčiai didina rinkos dalį ten, kur anksčiau dominavo Vokietijos gamintojai. Dažniausiai minimos automobilių pramonė, mašinų gamyba, chemijos sektorius ir aviacijos pramonė, kur konkurencinis spaudimas juntamas tiek Europoje, tiek trečiosiose rinkose.

    Pramonės gamybos apimtys Vokietijoje jau kelerius metus svyruoja žemyn, o eksportas į Kiniją tampa mažiau patikimu augimo šaltiniu. CER skaičiavimu, šios tendencijos siejamos su maždaug 400 000 darbo vietų sumažėjimu, kai dalis gamybos traukėsi arba buvo išstumta konkurentų.

    Didėjanti priklausomybė ir spaudimo svertai

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad augant priklausomybei nuo Kinijos importo mažėja Vokietijos ekonomikos atsparumas išorės sukrėtimams. Tai reiškia ne tik didesnę riziką tiekimo grandinėms, bet ir platesnes galimybes Kinijai daryti politinį ar ekonominį spaudimą, jei santykiai paaštrėtų.

    Ekspertai taip pat kritikuoja požiūrį, kad problemą išspręs vien vidaus reformos, pavyzdžiui, darbo rinkos ar mokesčių pakeitimai. Jų vertinimu, vien nacionalinių priemonių gali nepakakti, kai konkurencija susijusi su masto ekonomija, valstybinėmis subsidijomis ir strategine pramonės politika.

    „Vokietijai vertėtų aktyviau remti Europos Sąjungos priemones Kinijos atžvilgiu, net jei Kinija išlieka svarbi prekybos partnerė“, – pažymi ataskaitos autoriai.

    Diskusijų centre atsiduria ir Kinijos pramonės rėmimo modelis: dotacijos, lengvatinis finansavimas, palankios sąlygos žemei bei infrastruktūrai, leidžiančios išlaikyti mažesnius kaštus. CER vertinimu, dėl šių veiksnių Kinijos eksportas 2026 metų pirmąjį ketvirtį augo 15 proc. sparčiau nei pasaulinė prekyba, todėl spaudimas Europos gamintojams gali išlikti ilgalaikis.

    Vokietijai ir Europos Sąjungai tai reiškia sudėtingą užduotį: stiprinti konkurencingumą, spartinti inovacijas ir kartu mažinti strategines priklausomybes, neperžengiant atviro pasaulio prekybos principų. Sprendimai, anot analitikų, vis labiau persikelia į bendrą Europos prekybos, investicijų ir pramonės politiką.