Tag: Pramonės politika

  • Lenkijos gynybos pramonėje vietinio turinio neužtenka: verslas ragina keisti visą valstybės politiką

    Lenkijoje įsibėgėjanti vietinio turinio politika gynybos pramonėje pristatoma kaip būdas didinti šalies atsparumą ir daugiau vertės palikti vietos ekonomikai. Vis dėlto konferencijoje Katovicuose vykusioje diskusijoje „Pramonė gynybai“ dalis pramonės atstovų įspėjo, kad vien reikalavimų dėl vietinių komponentų nepakaks, jei nebus iš esmės peržiūrėta valstybės pramonės politika.

    Valstybinė Lenkijos ginkluotės grupė PGZ pabrėžė, kad vietinio turinio idėja nėra nukreipta prieš užsienio tiekėjus. Pasak PGZ atstovės, esmė yra įtvirtinti tiekimo grandinėse mažas ir vidutines įmones, kad jos taptų nuolatiniais partneriais, o ne vienkartiniais subrangovais.

    Ne išstumti, o įtraukti

    PGZ atstovai akcentavo, kad gynybos pirkimuose svarbu žiūrėti ne tik į mažiausią kainą, bet ir į ilgalaikį poveikį ekonomikai bei technologiniam savarankiškumui. Vietinio turinio priemonės, jų teigimu, gali sutrumpinti tiekimo grandines ir sumažinti priklausomybę nuo trikdžių, kurie pastaraisiais metais tapo dažnesni visoje Europoje.

    PGZ nurodė, kad jau daugiau kaip metus įvairiuose miestuose rengia susitikimus su vietos verslu ir ieško potencialių tiekėjų. Valstybinė grupė teigė, jog daug jos įmonių po tokių susitikimų pradėjo bendradarbiauti su keliais naujais partneriais, nors patekimas į gynybos sektorių dažnai reiškia griežtus formalius barjerus.

    Verslas mato ploną ledą

    Privataus sektoriaus atstovai kalbėjo, kad vietinio turinio reikalavimai praktikoje gali tapti sunkiai įgyvendinami. PZL Sędziszów vadovas atkreipė dėmesį, jog daug įmonių, norinčių patekti į gynybos tiekimo grandines, susiduria su sertifikavimo, atitikties ir administracinėmis kliūtimis, o dalis jų gali neįvykdyti valstybės nustatytų kriterijų.

    PGZ poziciją ginantys dalyviai pabrėžė, kad vietinis turinys neturėtų būti suvokiamas kaip vartai į rinką, kurie atsiveria tik atitikus visus procentinius rodiklius. Valstybinė grupė akcentavo, jog gynybos pramonė nėra šimtaprocentiškai savarankiška, todėl partnerystė su išoriniais tiekėjais išliks, tačiau siekiama, kad daugiau darbų ir kompetencijų būtų kuriama šalies viduje.

    Raginimai platesnei reformai

    Ponar Wadowice vadovas diskusijoje teigė, kad vien vietinio turinio politika gali neduoti laukto rezultato be „kopernikiškos revoliucijos“ valstybės požiūryje į pramonę. Jo vertinimu, būtini radikalūs biurokratijos mažinimo sprendimai, kitaip mažoms ir vidutinėms įmonėms kelias į gynybos sektorių ir toliau bus pernelyg brangus bei lėtas.

    „Jeigu valstybė nepradės veikti visiškai kitaip, man kyla rimtų abejonių, ar vietinio turinio pastangos mums padės“, – sakė Marekas Warzecha.

    Diskusijoje nuskambėjo ir platesnė mintis, kad gynybos sektorius Lenkijoje turėtų tapti vienu ekonomikos bei technologinės pažangos variklių. Buvęs gynybos srities viceministras Tomaszas Zdzikotas teigė, jog viešajame sektoriuje reikia kultūrinio pokyčio, nes sprendimų priėmėjai dažnai renkasi globalius tiekėjus vien tam, kad išvengtų papildomų klausimų dėl vietinių sprendimų pasirinkimo.

    Kaip galimas sprendimas buvo įvardyta tarpinės institucijos arba „patikimos trečiosios šalies“ idėja, kuri padėtų suderinti kariuomenės poreikius su rinkos galimybėmis ir kartu apsaugotų jautrią informaciją. Kartu pabrėžta, kad tokios priemonės veiks tik tada, jei vietinio turinio kryptis turės ilgalaikį politinį palaikymą, nes gynybos kontraktai paprastai tęsiasi dešimtmečiais.

    Politinis stabilumas, anot dalyvių, yra ypač svarbus tada, kai kalbama apie priverstinės pramoninės partnerystės formas, kurios skirtingais laikotarpiais įgauna naujas išraiškas. Teisininkas Krzysztofas Wiateris pabrėžė, kad be politinio sutarimo vietinio turinio taisyklės gali tapti nepastovios, o tai stabdytų investicijas ir technologijų perkėlimą į šalies vidų.

    Buvęs PGZ vadovas Wojciechas Dąbrowskis priminė, kad panašios krypties politika kitose valstybėse davė rezultatų tik tada, kai buvo nuosekliai tęsiama ir koreguojama pagal rinkos realybę. Kaip pavyzdį jis nurodė Indijos „Make in India“ iniciatyvą, kuri, jo teigimu, per kelerius metus padėjo šaliai pereiti nuo didelio importo prie didesnės vietinės gamybos ir eksporto ambicijų.

    Lenkijos atvejis, pasak diskusijos dalyvių, priklausys nuo to, ar valstybė sugebės suderinti du tikslus: užtikrinti kariuomenei greitą ir patikimą aprūpinimą bei tuo pačiu sukurti sąlygas vietos įmonėms auginti kompetencijas. Jei vietinio turinio reikalavimai virs vien formaliais barjerais, dalis privataus sektoriaus gali likti už borto, o tai sumažintų pačios politikos efektą.

  • Milijardai viešuosiuose pirkimuose, vietos gamintojai už borto: kas stabdo pramonės augimą?

    Viešieji pirkimai Lenkijoje kasmet paskirsto milžiniškas sumas, tačiau vietos pramonė ne visada iš to laimi. Katovicuose vykusiame Forum Nowego Przemysłu dalyviai kėlė klausimą, ar valstybė geba savo užsakymus paversti ilgalaikiu pramonės stiprinimo įrankiu, o ne vien mažiausios kainos varžybomis.

    Diskusijoje apie vadinamąjį vietos komponentą akcentuota, kad vien įmonės registracijos šalis ar „vietinis“ logotipas dar neatsako į esminį klausimą, kur sukuriama reali vertė. Verslo atstovai kalbėjo apie atvejus, kai pažangi vietos gamyba pralaimi konkursus dėl formalių reikalavimų, sertifikatų ar taip suformuluotų kriterijų, kurie neįvertina tikrosios kilmės ir tiekimo grandinės.

    Kur „vietos komponentas“ dingsta

    Įmonių atstovai pabrėžė, kad viešuosiuose pirkimuose vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai formalūs kriterijai leidžia laimėti bendrovėms, kurių realus tiekimo ir nuosavybės modelis mažai susijęs su vietos ekonomika. Skambėjo argumentas, kad vien formaliai atitikus galutinio naudos gavėjo reikalavimus dar nereiškia, jog produktas ar kritiniai komponentai sukurti europinėje tiekimo grandinėje.

    Taip pat atkreiptas dėmesys į praktiką, kai vietos komponentas vertinamas tik pagrindinio rangovo lygmeniu, tačiau beveik nekontroliuojama, kas vyksta subrangovų grandinėje. Verslo požiūriu tai reiškia, kad valstybė gali mokėti už projektus, kuriuose dalis pridėtinės vertės, mokesčių ir darbo vietų „išteka“ į užsienį.

    „Valstybei turėtų rūpėti, kad mokesčiai liktų Lenkijoje ir kad žmonės būtų įdarbinami čia“, – sakė TELE-FONIKA Kable atstovė Katarzyna Derecka.

    Konsultacijos su rinka – vis dar retenybė

    Urząd Zamówień Publicznych vadovė Agnieszka Olszewska teigė, kad viešieji pirkimai vis labiau vertinami kaip priemonė stiprinti konkurencingumą ir valstybės atsparumą, o ne tik formaliai išleisti biudžeto lėšas. Vienas iš būdų tam pasiekti yra išankstinės rinkos konsultacijos, kai dar prieš konkursą tikrinama, kokie sprendimai realiai prieinami ir kaip suformuluoti reikalavimus.

    Jos pateiktais duomenimis, 2025 metais įvyko 187 000 viešųjų pirkimų procedūrų, iš jų apie 140 000 buvo nacionalinės. Vis dėlto išankstinės rinkos konsultacijos surengtos tik 960 atvejais, tai sudaro apie 0,65 proc. visų procedūrų.

    Diskusijoje skambėjo ir skeptiškas verslo vertinimas: jei konsultacijų metu pateikti argumentai vėliau neatsispindi konkurso sąlygose, įmonės praranda motyvaciją skirti laiką procesui. Tai ypač juntama sektoriuose, kuriuose investicijų ciklai ilgi, o reikalavimų „smulkmenos“ gali lemti, ar vietos gamintojas apskritai turės galimybę pateikti pasiūlymą.

    Daugiau svertų prieš trečiųjų šalių dalyvius

    Dar viena aptarta tema – galimybė viešuosiuose pirkimuose taikyti kitokias sąlygas tiekėjams iš trečiųjų šalių, kurios neturi su Europos Sąjunga susitarimų dėl abipusės prieigos prie pirkimų rinkos. Pasak UZP vadovės, nuo 2025 metų rugsėjo 9 dienos perkančiosios organizacijos tam tikrais atvejais gali riboti tokių tiekėjų dalyvavimą arba nustatyti mažiau palankias sąlygas, įskaitant tiekimo pasiūlymus.

    Tačiau pabrėžta, kad tai nėra automatinė pirmenybė vietos bendrovėms. Sprendimas paliekamas perkančiajai organizacijai, todėl realus poveikis priklausys nuo to, kaip dažnai ir kokiose pirkimų kategorijose ši priemonė bus naudojama.

    Forumo diskusijos išvada buvo aiški: norint, kad viešieji pirkimai realiai augintų vietos pramonę, neužtenka deklaracijų apie vietos komponentą. Reikia skaidresnės kilmės ir tiekimo grandinių patikros, kriterijų, kurie vertina ne tik kainą, ir praktikos, užtikrinančios, kad investicijų vertė būtų kuriama vietos ekonomikoje.

  • Local content be inovacijų nepadės: ekspertai įspėja, kad be B+R liksime Europos uodegoje

    Diskusijose apie local content vis dažniau pabrėžiama, kad vien reikalavimų dėl vietinių tiekėjų ar gamybos dalies nepakanka. Pramonės ekspertai atkreipia dėmesį, jog be aiškios inovacijų ir mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros krypties šalys rizikuoja likti tik surinkimo grandimi, o pridėtinė vertė bus kuriama kitur.

    Tokia mintis nuskambėjo ir Katovicuose vykusiame Forum Nowego Przemysłu, kur aptarta, kaip local content gali stiprinti ekonominį atsparumą. Renginyje akcentuota, kad realią naudą valstybei lemia ne vien tai, kur įmonė registruota ar kur vyksta galutinis surinkimas, o kur kuriami produktai, technologijos ir intelektinė nuosavybė.

    Kur kuriama pridėtinė vertė?

    „Ayming Polska“ vadovas Piotras Frankowskis pabrėžė, kad dabartiniuose apibrėžimuose trūksta nuostatų, skatinančių įmones kurti inovacijas ir vertės grandinės centrą perkelti į Lenkiją. Pasak jo, vertinant local content, būtina matyti, ar šalyje kuriami tyrimų ir plėtros padaliniai, ar čia gimsta nauji sprendimai, o ne tik vykdomi užsakymai.

    „Labai svarbu yra ne tai, kur įmonė veikia, o kur ji kuria pridėtinę vertę ir kur vyksta B+R. Taisyklės turėtų skatinti sprendimus, kad pridėtinė vertė būtų kuriama Lenkijoje“, – sakė Piotras Frankowskis.

    Ekspertų vertinimu, būtent inovacijų komponentas tampa kritiniu, kai Europos pramonė susiduria su didėjančia konkurencija dėl investicijų, talentų ir technologijų. Jei local content politika apsiribos tik pirkimų ar tiekimo grandinės lokalizavimu, įmonės gali ir toliau palikti aukštesnės maržos veiklas kitose rinkose.

    Ką tai reiškia pramonei ir valstybei?

    Pramonės politikos požiūriu tai reiškia poreikį kurti paskatas įmonėms, kurios šalyje ne tik gamina, bet ir projektuoja, kuria prototipus, vysto programinę įrangą, automatizuoja procesus bei investuoja į darbuotojų kompetencijas. Tokios investicijos paprastai duoda ilgalaikį efektą: auga produktyvumas, atlyginimai, mokesčių bazė, o tiekėjų ekosistema tampa atsparesnė sukrėtimams.

    Forume taip pat kelti klausimai apie energijos kainas, technologinį atsinaujinimą ir tiekimo grandinių saugumą. Šie veiksniai tiesiogiai veikia sprendimus, kur įmonės stato gamyklas ir kur koncentruoja aukštos pridėtinės vertės funkcijas, todėl local content tikslai vis dažniau siejami su platesne konkurencingumo darbotvarke.

    Diskusijų dalyviai sutaria, kad norint išvengti „Europos uodegos“ scenarijaus, local content turi tapti ne tik pirkimų taisyklių rinkiniu, bet ir aiškia strategija, skatinančia B+R, inovacijų ekosistemą ir vietinį vertės kūrimą. Priešingu atveju šalis gali likti priklausoma nuo išorinių technologijų ir sprendimų centrų.

  • Europos Komisija siūlo Made in Europe principą: kas laimės ir kodėl mažos šalys nerimsta

    Europos Komisija siūlo Made in Europe principą: kas laimės ir kodėl mažos šalys nerimsta

    Siūlymas, galintis keisti žaidimo taisykles

    Europos Komisijos vykdomasis vicepirmininkas ir už pramonę atsakingas komisaras Stéphane’as Séjourné paragino ES bendrojoje rinkoje įtvirtinti vadinamąją Europos pirmenybę. Idėja paprasta: kai naudojami viešieji pinigai, pirmenybė turėtų atitekti Europoje pagamintiems komponentams ir produkcijai.

    Šis kursas pristatomas kaip atsakas į aštrėjančią konkurenciją su Kinija ir Jungtinėmis Valstijomis, kur, ES politikų teigimu, valstybės aktyviau remia strategines pramonės šakas. Briuselis siekia, kad viešieji pirkimai ir parama labiau stiprintų Europos gamybą ir darbo vietas.

    Ką reikštų „Made in Europe“ praktikoje?

    Diskusijose svarstoma, kad viešuosiuose pirkimuose daugiau balų gautų pasiūlymai, kurių tiekimo grandinėse yra Europoje pagamintų dalių. Kartu keliama mintis, jog įmonės, gaunančios valstybės pagalbą ar laiminčios didelius konkursus, turėtų reikšmingą gamybos dalį vykdyti ES.

    Komisaras taip pat sieja šį principą su tiesioginėmis užsienio investicijomis, akcentuodamas, kad strateginiuose sektoriuose Europa turi saugoti technologijas ir pajėgumus. Tai ypač aktualu baterijų, puslaidininkių, gynybos, atsinaujinančios energetikos ir kritinių žaliavų grandinėms.

    „Turime kartą ir visiems laikams sukurti tikrą Europos pirmenybę strategiškiausiuose sektoriuose“, – rašė Stéphane’as Séjourné.

    Valstybės narės nesutaria: atvirumas ar apsauga?

    Siūlymas išryškino seną įtampą ES viduje: kaip suderinti bendrosios rinkos atvirumą ir norą apsaugoti pramonę geopolitinių sukrėtimų laikotarpiu. Dalis valstybių baiminasi, kad griežtesnės kilmės taisyklės labiausiai pasitarnautų didžiosioms ekonomikoms, turinčioms didesnius gamybos pajėgumus.

    Diskusijų ašis turėtų išryškėti ES lyderių susitikime Belgijoje vasario 12 dieną, kur numatyta aptarti konkurencingumo darbotvarkę. Tarp pagrindinių nesutarimų temų išlieka ir reguliavimo supaprastinimas bei tai, kaip finansuoti didesnes investicijas.

    Vokietija ir Italija dažniau akcentuoja administracinės naštos mažinimą ir taisyklių supaprastinimą, o Prancūzija ragina plačiau investuoti inovacijoms ir pramonei, svarstant ir bendro skolinimosi idėją. Mažesnės šalys tuo pat metu primena, kad protekcionizmo rizika gali slopinti inovacijas ir branginti viešuosius pirkimus.

    „Ataskaitos, kurios nebuvo iki galo įgyvendintos, jau spėjo pasenti, nes pasaulis keičiasi sparčiau nei tikėtasi“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Platesnis kontekstas: konkurencingumo krizė ir energetikos kainos

    Diskusijos dėl Europos pirmenybės vyksta tuo metu, kai ES pramonė susiduria su lėtesniu augimu, aukštomis energijos kainomis ir geopolitinėmis rizikomis tiekimo grandinėse. Pastaraisiais metais Europa ieško balanso tarp žaliojo kurso tikslų, pramonės išlaikymo ir investicijų į naujas technologijas, įskaitant DI.

    Politikos kryptį stipriai veikia ir „strateginės autonomijos“ idėja, kuri reiškia siekį kritinėse srityse mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių. Šalininkai teigia, kad be aktyvesnės pramonės politikos ES rizikuoja prarasti technologinę lyderystę, o skeptikai įspėja dėl atsakomųjų priemonių ir prekybos konfliktų.

    Artimiausiais mėnesiais tikimasi konkretesnių pasiūlymų, kaip Europos pirmenybės principą suderinti su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis ir bendrosios rinkos logika. Nuo šių sprendimų priklausys, ar „Made in Europe“ taps realiu viešųjų pirkimų standartu, ar liks politiniu šūkiu.

  • ES planuoja prioritetą gaminiams iš Europos: Briuselyje verda įnirtingas lobizmas

    ES planuoja prioritetą gaminiams iš Europos: Briuselyje verda įnirtingas lobizmas

    Europos Komisijos planas viešuosiuose pirkimuose labiau remti Europoje pagamintus produktus sukėlė intensyvų spaudimą Briuselyje. Pagal svarstomą kryptį, vadinamą europiniu prioritetu, viešosios sutartys ir paramos schemos dažniau atitektų gamintojams, kurių grandinė reikšmingai susieta su Europa.

    Idėja grindžiama siekiu stiprinti Europos pramonės konkurencingumą JAV ir Kinijos atžvilgiu, mažinti priklausomybę nuo rizikingų tiekimo grandinių ir didinti ekonominį atsparumą. Tačiau kritikai perspėja, kad pernelyg griežtos taisyklės gali virsti protekcionizmu ir išprovokuoti atsakomąsias priemones.

    Komisijoje rengiamas Pramonės greitintuvo aktas, kuris turėtų apibrėžti, ką praktikoje reiškia pagaminta Europoje. Europos Sąjungos pareigūnų teigimu, dokumento pristatymas gali vėl nusikelti, nors jis buvo numatytas pateikti vasario 26 dieną.

    Kokiems sektoriams taikytų ribas?

    Į viešumą patekęs projekto variantas numato strateginius sektorius, kuriuose būtų taikomas europinis prioritetas. Tarp jų minimi chemijos pramonė, automobilių sektorius, dirbtinis intelektas ir kosmoso pramonė.

    Projekte taip pat įrašyti kilmės slenksčiai, kurie lemtų, ar produktas laikomas pakankamai europietišku. Pavyzdžiui, elektrinėms transporto priemonėms svarstomas 70 proc. kilmės kriterijus, aliuminiui – 25 proc., o plastikams, naudojamiems langams ir durims, – 30 proc.

    Tokios ribos reikštų, kad viešųjų pirkimų konkursuose svarbus taptų ne tik galutinis surinkimas, bet ir tiekimo grandinės dalis, sukurta Europoje. Dėl to ypač jautrus tampa klausimas, kaip būtų vertinamos komponentų kilmės šalys ir tarptautinių koncernų gamybinės grandinės.

    Šiaurės ir Baltijos šalių įspėjimai

    Šiaurės ir Baltijos valstybės kelia riziką, kad griežtas režimas gali atbaidyti investicijas ir susiaurinti prieigą prie pažangiausių technologijų, kurios dažnai kuriamos už Europos Sąjungos ribų. Jų argumentas paprastas: pramonė konkurencinga tik tada, kai turi galimybę greitai įsidiegti geriausias pasaulio inovacijas.

    Kita įtampa kyla Europos Komisijos viduje, nes už prekybą atsakingi padaliniai tradiciškai gina atviros rinkos principą. Būtent todėl dokumente vis dažniau svarstomas kompromisas, leidžiantis europinį prioritetą taikyti lanksčiau ir atverti jį bendraminčiams partneriams.

    Komisija taip pat vertina, ar sistema galėtų būti siejama su abipusiškumu, kai prie europinių konkursų priartinami tie, kurie suteikia panašias galimybes Europos įmonėms savo viešuosiuose pirkimuose. Tokia logika padėtų išvengti kaltinimų, kad Europa vienašališkai užveria duris.

    Jungtinės Karalystės nerimas

    Jungtinė Karalystė yra tarp partnerių, kurie skeptiškai vertina galimą Europos posūkį į protekcionizmą. Londono argumentas remiasi glaudžiais ekonominiais ryšiais, ypač automobilių pramonėje ir tiekimo grandinėse, kurios peržengia sienas.

    „Dabar ne tas metas ardyti tai, kas jau veikia“, – sakė vienas britų pareigūnas.

    Britų pusė pabrėžia, kad Europos Sąjunga išlieka didžiausia Jungtinės Karalystės automobilių eksporto rinka, o dalis Europos gamintojų automobilius gamina Jungtinėje Karalystėje. Taip pat akcentuojama, kad Londono kapitalo rinkos galėtų prisidėti prie investicijų pritraukimo, jei Europos Sąjunga nepasirinktų uždarumo.

    Tuo metu Prancūzija, ilgą laiką rėmusi pagaminta Europoje kryptį, teigia, kad idėja jau įgijo pakankamą politinį svorį ir diskusija persikėlė į įgyvendinimo detales. Už pramonę atsakingas Europos Sąjungos pareigūnas Stéphane’as Séjourné akcentuoja, kad tai reikštų reikšmingą Europos ekonominės doktrinos pokytį.

    Komisija siekia pateikti pasiūlymą iki Europos Vadovų Tarybos diskusijų dėl konkurencingumo, tačiau skirtingos valstybių narių ir partnerių pozicijos didina tikimybę, kad galutinis tekstas bus švelnesnis, nei norėtų griežčiausi šios idėjos šalininkai.

  • Kova dėl „Pagaminta Europoje“: Prancūzija griežtina, Vokietija atveria duris partneriams

    Kova dėl „Pagaminta Europoje“: Prancūzija griežtina, Vokietija atveria duris partneriams

    Europos Sąjungoje įsibėgėja diskusija, ką iš tiesų turėtų reikšti žyma pagaminta Europoje. Prancūzija, Vokietija ir Ispanija išsiskyrė nuomonėmis, kai Europos Komisija rengia taisykles, kurios viešuosiuose pirkimuose suteiktų prioritetą Europoje pagamintiems produktams.

    Numatoma, kad siūlomas Pramonės spartinimo aktas labiausiai paliestų automobilių, plieno ir žaliųjų technologijų sektorius. Briuselis siekia stiprinti Europos pramonės konkurencingumą ir atsparumą tiekimo grandinėse, ypač augant konkurencijai su Kinijos gamintojais.

    Skirtingos sostinių vizijos

    Prancūzija pasisako už griežtą modelį, kuriame europinė pirmenybė būtų taikoma iš esmės tik ES pagamintoms prekėms. Paryžiaus tikslas yra aiški riba, kuri viešuosius pinigus nukreiptų į ES gamybą ir darbo vietas.

    Vokietija siūlo atviresnį principą, kurį apibūdina kaip pagaminta su Europa. Berlynas argumentuoja, kad kilmės taisyklės turėtų apimti ir ES prekybos partnerius, jei šie suteikia Europos įmonėms lygiavertę prieigą prie savo viešųjų pirkimų.

    „Mūsų požiūriu, principas turi būti pagaminta su Europa, o ne vien tik pagaminta Europoje“, – sakė Vokietijos ekonomikos reikalų ministrė Katherina Reiche.

    Vokietijos siūlomas modelis galėtų apimti ir Europos ekonominės erdvės valstybes, tokias kaip Norvegija, taip pat Šveicariją. Tarp minimų krypčių yra ir glaudesnis bendradarbiavimas su Kanada, kuri Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen pristatymuose įvardyta kaip ypač artima partnerė.

    Ispanijos kompromisas ir „trys lygiai“

    Ispanija pateikė tarpinį variantą, kuriuo bandoma suartinti Prancūzijos ir Vokietijos pozicijas. Madridas siūlo europinę pirmenybę skirstyti į tris grupes, kad būtų išlaikyta ES pramonės apsauga, bet kartu palikta erdvės strateginiam bendradarbiavimui.

    Pirmasis lygis būtų ES 27 valstybės narės. Antrajame atsidurtų Europos ekonominės erdvės šalys ir patikimi partneriai, užtikrinantys abipusiškumą viešuosiuose pirkimuose, o trečiasis apimtų valstybes, su kuriomis ES turi laisvosios prekybos sutartis ar muitų sąjungą, taip pat PPO viešųjų pirkimų susitarimo dalyves.

    „Siūlome aiškiai stiprinti ES 27 gamybinius pajėgumus, tačiau kartu apibrėžiame atvirą strateginę autonomiją bendradarbiaujant su partneriais“, – sakė Ispanijos pramonės ministras Jordi Hereu i Boher.

    Pagal kompromisinę logiką, trečiajame lygyje galėtų atsirasti ir tokios trečiosios šalys, kurios gamina ES ekonominiam saugumui kritiškus komponentus. Tokia išimtis būtų grindžiama tuo, kad šiuo metu ES gali trūkti pakankamų gamybos pajėgumų arba alternatyvių tiekimo šaltinių.

    Kas toliau ir kodėl tai svarbu?

    Kol kas aiškios pozicijos dar nėra suformulavusi Italija, kuri kalba apie pirmenybę Europai, bet atvirą strateginiams partneriams. ES Tarybai pirmininkaujanti Airija tikisi iki metų pabaigos pasiekti kompromisą tarp valstybių narių, kad naujos taisyklės galėtų judėti toliau.

    Ši diskusija praktiškai nulems, kaip ateityje ES leis viešuosius pinigus infrastruktūrai, transportui ir energetikos transformacijai. Kuo griežtesnė bus pagaminta Europoje sąvoka, tuo didesnė apsauga Europos gamintojams, tačiau tuo pačiu gali kilti daugiau trinties su partneriais ir sudėtingėti tarptautinės tiekimo grandinės.

  • Lenkija renkasi technologijų kelią: PIE įspėja, kad sprendimas dabar lems gerovę po 10 metų

    Lenkijos ekonomikos ateitis gali priklausyti nuo to, ar šalis liks pigesnių paslaugų ir gamybos vykdytoja, ar taps aukštesnės pridėtinės vertės technologijų kūrėja. Tokią žinią siunčia Lenkijos ekonomikos instituto PIE parengta analizė apie technologinių priklausomybių valdymą ir ilgalaikes pasekmes augimui.

    Institutas siūlo realistiškesnę kryptį nei dažnai politikoje vartojama technologinio suvereniteto idėja. Vietoje jos akcentuojama technologinė autonomija, tai yra valstybės gebėjimas savarankiškai priimti ir įgyvendinti technologinius sprendimus pagal savo tikslus, net jei dalis grandžių išlieka priklausomos nuo užsienio tiekėjų, licencijų ar kompetencijų.

    Kodėl autonomija, o ne suverenitetas

    PIE argumentuoja, kad pilnas technologinis savarankiškumas pažangiausiose srityse daugeliui valstybių yra sunkiai pasiekiamas dėl kapitalo masto, tiekimo grandinių sudėtingumo ir intelektinės nuosavybės koncentracijos. Todėl praktiškesnis tikslas yra išmokti sąmoningai valdyti priklausomybes ir stiprinti gebėjimus ten, kur tai strategiškai svarbu ir įmanoma.

    Šiame požiūryje technologijos nėra tikslas savaime. Jos laikomos priemone užtikrinti saugumą, didinti konkurencingumą, palaikyti socialinę sanglaudą ir įgyvendinti klimato politikos kryptis, o kartu kurti geriau apmokamas darbo vietas ir didesnę ekonomikos grąžą.

    ES technologinė kryptis atveria duris

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjunga vis aktyviau stiprina savo technologinį atsparumą, o tai atveria rinkas ir projektus valstybėms, kurios geba įsitraukti į konsorciumus. Lenkijos įmonėms tai gali reikšti daugiau galimybių gynybos, skaitmeninimo, kibernetinio saugumo, debesijos sprendimų bei pramonės modernizavimo srityse.

    Kita kryptis yra ES siekis mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų. Turėdama gana didelę pramoninę bazę, Lenkija gali tapti svarbia europinių tiekimo grandinių dalimi, bet tik tuo atveju, jei įsitvirtins ne vien surinkime, o ir inžinerijoje, sistemų integracijoje, komponentų kūrime bei projektuojant.

    PIE taip pat atkreipia dėmesį į augančią viešųjų pirkimų reikšmę kaip pramonės politikos įrankį. Griežtėjant kriterijams dėl tiekimo patikimumo, saugumo ar anglies pėdsako, atsiranda naujų galimybių, tačiau kartu didėja barjerai įmonėms, kurios nėra pasirengusios atitikti naujų reikalavimų.

    Didžiausia rizika: įstrigti surinkimo vaidmenyje

    PIE perspėja, kad Europos technologinė „ofensyva“ turi ir kitą pusę. Dalis finansavimo, užsakymų ir pelningiausių projektų gali koncentruotis didžiosiose ES valstybėse, o periferijoje liktų mažesnės maržos darbai, kurie nepastumia ekonomikos į aukštesnį produktyvumo lygį.

    Instituto vertinimu, rimčiausias pavojus yra užsitvirtinti kaip vykdomasis „užnugaris“, kai šalis atlieka mažiau pažangius gamybos etapus, bet nekontroliuoja projektavimo, technologijos, intelektinės nuosavybės ir didžiausią pelną generuojančių grandžių. Tokiu atveju augimas tampa trapus, o atlyginimų konvergencija su turtingesnėmis šalimis lėtėja.

    Dar viena rizika siejama su klimato kriterijų svarba. Jei subsidijos ir konkursai vis labiau bus susiejami su mažu anglies pėdsaku, didesnio emisijų intensyvumo ekonomikos gali atsidurti prastesnėse pozicijose, nebent lygiagrečiai sparčiai modernizuos energetiką ir pramonę.

    Ko reikia, kad Lenkija pakiltų grandinėse

    PIE siūlo technologinės autonomijos siekį grįsti valstybės ir verslo sprendimais, kurie didina vietinę pridėtinę vertę. Viena esminių krypčių yra viešųjų pirkimų panaudojimas tam, kad būtų kuriama paklausa vietoje kuriamiems sprendimams, ypač tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas, energetika ar sveikatos sistema.

    Taip pat akcentuojamas poreikis aiškiau apibrėžti, ką reiškia „vietinė“ technologija ir „vietinė“ įmonė, remiantis pamatuojamais kriterijais, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės kontrole, projektavimo kompetencijomis ir realia gamyba šalyje. Tai padėtų išvengti situacijų, kai skatinama tik platinimo ar surinkimo veikla, bet ne kūrimas.

    Institutas rekomenduoja keisti kapitalo ir technologijų pritraukimo modelį, pirmenybę teikiant investicijoms, kurios kuria mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrus, perkelia kompetencijas ir įtraukia vietinius tiekėjus. Kartu pabrėžiama, kad strateginiams šuoliams gali prireikti instrumentų, kurie padėtų vietos įmonėms įsigyti užsienyje veikiančius technologijų turėtojus ir taip greičiau perimti žinias bei intelektinę nuosavybę.

    PIE taip pat ragina orientuotis į specializaciją ir realistiškas nišas, kuriose šalis jau turi pagrindą arba gali jį greitai sukurti. Minimos tokios kryptys kaip baterijų technologijos, gynybos pramonė, maisto pramonės sprendimai, o taip pat vidutinio technologinio sudėtingumo sritys, pavyzdžiui, automatizavimas, robotika ar generinių vaistų gamyba.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad technologinė autonomija neįmanoma be ilgalaikio politinio susitarimo, nes priemonės dažnai viršija vieną kadenciją ir reikalauja stabilumo. Taip pat siūloma į procesą labiau įtraukti švietimo ir profesinio rengimo institucijas bei darbuotojų atstovus, kad technologinė pažanga reikštų ne tik našumą, bet ir kokybiškas darbo vietas.

    PIE signalas aiškus: jei dabar nebus investuojama į projektavimo, mokslinių tyrimų ir intelektinės nuosavybės kompetencijas, po dešimtmečio Lenkijai gali būti sunku išbristi iš žemesnės pridėtinės vertės modelio. Tačiau kryptingai pasirinkus technologinę autonomiją, ES programos ir rinkos pokyčiai gali tapti tramplinu į didesnę gerovę.

  • Varta krenta į naują krizę: Europos baterijų strategijai tai rimtas signalas ir kaina gali augti

    Varta sunkumai grąžina seną klausimą

    Vokietijos baterijų gamintoja Varta įžengė į dar vieną restruktūrizavimo etapą, o tai atgaivino diskusiją, ar Europa pajėgi išlaikyti savą baterijų gamybą ir technologijas. Bendrovė siekia tęsti veiklą, tačiau pripažįsta, kad didžiausios rizikos susijusios su finansavimo poreikiu artimiausiais metais.

    Šis atvejis tapo simboliniu, nes baterijos yra viena svarbiausių grandžių elektromobilių, energijos kaupimo ir plataus vartojimo elektronikos tiekimo grandinėse. Kai stringa vienas iš žinomų gamintojų, rinkoje iš karto kyla klausimų dėl investicijų, kainodaros ir priklausomybės nuo importo.

    Kas pastūmėjo į krizę?

    Varta problemos nėra vienos dienos įvykis: jas kaupė mažėjantys užsakymai, nepakankamai išnaudojami gamybos pajėgumai ir spaudimas konkuruoti kaina. Esminiu lūžiu tapo tai, kad bendrovė prarado svarbų klientą, kai dalis mažų baterijų užsakymų buvo nukreipta į Azijos tiekėjus.

    Tokiose pramonės šakose mastas dažnai lemia savikainą, todėl vieno didelio užsakovo netektis reiškia ne tik mažesnes pajamas. Tai taip pat reiškia prastesnį gamyklų apkrovimą, lėtesnį investicijų atsipirkimą ir sunkesnį naujų produktų finansavimą.

    Ką tai reiškia Europai?

    Varta istorija parodo, kad vien politiniai tikslai ir subsidijos savaime neužtikrina konkurencingumo, jei gamintojas negali varžytis technologija, našumu ir kaina. Europos baterijų strategija pastaraisiais metais rėmėsi idėja trumpinti tiekimo grandines ir mažinti priklausomybę nuo Kinijos, tačiau realybėje konkurencija vis dar vyksta globaliame mastelyje.

    Jei rinkoje stiprės konsolidacija, dalis Europos pajėgumų gali pereiti į kitų žaidėjų rankas, o technologiniai sprendimai ir inžinierių komandos gali tapti įsigijimų taikiniu. Tai gali padėti išsaugoti kompetencijas regione, bet kartu kelia riziką, kad strateginiai aktyvai atsidurs ne Europos kontrolėje.

    Signalas ir Lenkijai, ir Lietuvai

    Varta atvejis aktualus šalims, kurios siekia tapti baterijų ekosistemos dalimi: vien gamybos ar surinkimo pajėgumai dar negarantuoja ilgalaikės vertės. Daugiausia laimi tie, kas valdo technologiją, svarbiausius komponentus, automatizaciją, medžiagas ir geba pasiūlyti sprendimus visai tiekimo grandinei.

    Europai tai taip pat priminimas, kad baterijų sektoriaus stabilumas priklauso ne vien nuo naujų gamyklų statybų, bet ir nuo tvirtos paklausos, ilgalaikių sutarčių, inovacijų bei prieigos prie kapitalo. Kai kurių žaidėjų problemos gali tapti proga kitiems, tačiau bendra rizika yra ta pati: strateginė technologija vėl gali nutolti nuo žemyno.

  • Subsidijos ir muitai tampa norma: Europa ieško būdų apginti pramonę nuo Kinijos spaudimo

    Europos pramonės konkurencingumo diskusijoje vis dažniau skamba mintis, kad subsidijos ir muitai tampa nauja įprasta priemone, o ne laikinu atsaku į krizes. Ekspertai pabrėžia, jog didžiausias iššūkis šiandien nėra vien Europos Sąjungos klimato politika, o pasaulinėje rinkoje plintantys stipriai subsidijuoti produktai, ypač iš Kinijos.

    Energetikos analitikas Marcin Dusiło iš organizacijos Forum Energii teigia, kad Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) pirmiausia turėtų būti laikoma investiciniu signalu. Pasak jo, sistema skatina įmones mažinti emisijas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau poveikis silpnėja, kai lėšos iš taršos leidimų pardavimo neišnaudojamos modernizacijai.

    Jo vertinimu, problemos prasideda tuomet, kai Europos gamintojai turi konkuruoti su produktais, kurių kaina rinkoje iškreipta valstybės parama ir dempingu. Tokia konkurencija, anot pašnekovo, mažina paskatas investuoti Europoje, net jeigu technologijos emisijoms mažinti jau yra prieinamos daliai sektorių.

    Kinijos strategija ir priklausomybės rizika

    Pastarąjį dešimtmetį Kinija kryptingai stiprino savo pozicijas švarios energetikos technologijų tiekimo grandinėse, nuo saulės modulių iki baterijų komponentų ir dalies kritinių žaliavų perdirbimo. Tai reiškia, kad Europos energetikos transformacija vis labiau remiasi importu, o kartu didėja geopolitinė ir ekonominė rizika.

    „Kinija pasirengusi naudoti eksportą kaip spaudimo įrankį“, – sakė Marcin Dusiło.

    Tokią riziką ypač ryškiai parodė kritinių žaliavų ir retųjų žemių elementų tiekimo ribojimo precedentai, kai valstybės pradeda naudoti prekybą kaip strateginę svertą. Dėl to Europos atsakas vis dažniau siejamas su tiekimo diversifikacija, vietos gamybos skatinimu ir apsaugos priemonėmis nuo dempingo.

    Pašnekovas pabrėžia, kad globalizacija nesibaigė, tačiau persikėlė į realistinių sprendimų etapą. Pagrindinis tikslas, anot jo, yra ne visiška savipakankamybė, o tokia priklausomybių struktūra, kuri neleidžia vienam tiekėjui tapti nepakeičiamu.

    Parama pramonei: ne pinigų dalybos

    Diskusijoje akcentuojama, kad pramonės politika neturėtų virsti vien nuolatine finansine „lašeline“ atskiroms įmonėms. Parama, jei ji taikoma, turėtų būti nukreipta į konkrečių technologinių ar ekonominių barjerų įveikimą, pavyzdžiui, į elektrifikaciją, efektyvesnį energijos vartojimą ar procesų modernizavimą.

    Taip pat pabrėžiama, kad skirtingiems sektoriams reikia skirtingo tempo ir instrumentų. Vienur dekarbonizacijos sprendimai jau komerciškai pasiekiami, kitur technologijos dar brangios arba pramoniniu mastu nepakankamai išvystytos, todėl reguliavimas ir pereinamojo laikotarpio priemonės turėtų atspindėti šiuos skirtumus.

    Pasak M. Dusiło, svarbu, kad vieningoje ES rinkoje nenugalėtų tie, kurie gali sau leisti dosnesnes nacionalines subsidijas, nes tai iškreiptų konkurenciją pačioje Europoje. Todėl vis dažniau kalbama apie bendresnius, horizontalius instrumentus, kuriuose projektai atrenkami konkurencijos būdu, o ne „rankiniu“ politiniu sprendimu.

    Kur Europa dar gali laimėti?

    Europos pramonės ateitis siejama ne tik su muitais ar apsauga nuo dempingo, bet ir su aiškiai pasirenkamomis nišomis, kuriose dar nesusiformavo monopolis. Tarp tokių krypčių minimos stacionarios energijos kaupimo sistemos, viešojo transporto bateriniai sprendimai, naujesnės chemijos baterijų technologijos, taip pat kritinių žaliavų perdirbimas ir antrinis panaudojimas.

    Didelį vaidmenį čia gali atlikti žiedinė ekonomika, nes Europa patiria žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas ar manganas, trūkumą. Gebėjimas efektyviau surinkti, perdirbti ir grąžinti šias medžiagas į gamybą leistų mažinti priklausomybę nuo importo ir tuo pačiu kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas.

    Galiausiai pabrėžiama, kad be stabilios teisinės aplinkos ir nuspėjamos paklausos pramonė nesiryš investuoti. Jei valstybės reguliavimas dažnai keičiasi, įmonės sunkiau planuoja gamybos plėtrą ir persiorientavimą į švarias technologijas, todėl prarandamas laikas ir konkurencinis pranašumas.

  • Europa pramonė traukiasi, o Kinijos importas auga: ką tai reiškia ES ekonomikai ir rinkai

    Europos ekonomika susiduria su dviem susijusiais iššūkiais: spartėjančia deindustrializacija ir didėjančiu prekių importu iš Kinijos. Banko „Millennium“ valdybos narė Magdalena Zmitrowicz pabrėžia, kad tai jau daro apčiuopiamą poveikį investicijoms, darbo vietoms ir tiekimo grandinių atsparumui.

    Pasak jos, Europa prieš kelis dešimtmečius uždarė dalį gamybos pajėgumų, o dabar vis dažniau jaučia tokio sprendimo kainą. Nors kai kurios šalys, tarp jų ir Lenkija, turi daugiau paramos priemonių investicijoms skatinti, bendras žemyno pramonės konkurencingumas išlieka jautrus išorės sukrėtimams.

    Deindustrializacija ir konkurencingumas

    Deindustrializacija paprastai reiškia mažėjančią pramonės dalį ekonomikoje, kai gamyba ir kapitalas persikelia į kitus regionus, o vietoje auga paslaugų sektorius. Problema paaštrėja tuomet, kai pramonės nykimą lydi lėtesnės investicijos į technologinį atnaujinimą, o energijos ir reguliavimo kaštai tampa sunkiau pakeliami.

    Pastaraisiais metais ES vis aktyviau kalba apie pramonės politiką, strateginių sektorių stiprinimą ir tiekimo grandinių saugumą. Tačiau verslas dažnai akcentuoja, kad vien deklaracijų nepakanka, jei investicinė aplinka išlieka neapibrėžta, o sprendimai dėl paramos ar apsaugos priemonių užtrunka.

    Kinijos prekių srautas ir rinkos apsauga

    Ekspertė atkreipia dėmesį, kad Europos gamintojams vis sunkiau konkuruoti, kai rinką sparčiai užpildo Kinijoje pagamintos prekės. Toks importo augimas ypač jautrus sektoriams, kuriuose kainos yra pagrindinis konkurencinis veiksnys, o gamybos sąnaudos Europoje didesnės.

    Rinkos apsauga šiuo atveju gali reikšti griežtesnę importo kontrolę, antidempingo priemones ar reikalavimus, susijusius su tvarumu ir kilmės grandinės skaidrumu. Tačiau priemonės turi būti suderintos taip, kad kartu būtų išsaugota konkurencija ir nenukentėtų vartotojai bei Europos įmonės, priklausomos nuo importuojamų komponentų.

    Energetinis saugumas kaip ekonomikos pamoka

    Zmitrowicz taip pat pabrėžia energetinės nepriklausomybės svarbą, kuri ypač išryškėja geopolitinių įtampų metu. Energijos tiekimo sutrikimai ar logistinės krizės greitai persiduoda pramonei, didina gamybos kaštus ir mažina galimybes planuoti ilgalaikes investicijas.

    Jos vertinimu, Europa turi kryptingai diversifikuoti energijos šaltinius, plėsti atsinaujinančios energijos gamybą ir stiprinti infrastruktūrą, įskaitant dujų tiekimo alternatyvas. Tai ne tik energetikos, bet ir pramonės konkurencingumo klausimas, nes energijos kaina tampa vienu svarbiausių faktorių renkantis gamybos vietą.

    „Negalime leisti, kad pramonė Europoje išnyktų, o mes taptume priklausomi nuo importo iš JAV, Kinijos ar Artimųjų Rytų“, – sakė Magdalena Zmitrowicz.

    Ji akcentuoja, kad konflikto ar krizės metu priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tampa ypač rizikinga, todėl investicijos į gamybos bazę ir energijos atsparumą turi būti vertinamos kaip ilgalaikė strategija, o ne trumpalaikė reakcija.