CP v2

Tag: Prancūzijos kultūra

  • Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Judėjimas, tapęs nacionaliniu pasididžiavimu

    French Touch kadaise buvo klubų ir nedidelių leidybinių kompanijų scena, o šiandien apie ją kalbama kaip apie Prancūzijos kultūros dalį. Per tris dešimtmečius 1990–2000-ųjų prancūzų elektronika iš nišos virto reiškiniu, kurį atpažįsta ir tie, kurie niekada nebuvo reive.

    Pastaraisiais metais šis virsmas įgavo ir institucinį pavidalą: Prancūzijos Kultūros ministerija pripažino elektroninę muziką nematerialaus kultūros paveldo dalimi. Dossier minimi tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ir Laurent Garnier, kurių darbai padėjo suformuoti atpažįstamą skambesį ir tarptautinę reputaciją.

    Pripažinimas ir ginčai: kas turi teisę į palikimą?

    Valstybinis pripažinimas elektronikai ne visus džiugina vienodai. Scenos dalyviai ir žurnalistai primena senas diskusijas: ar pogrindinės kultūros dvasia suderinama su apdovanojimais, institucijų globojama atmintimi ir politinių lyderių kalbomis apie pasididžiavimą.

    Prancūzijos radijo France Inter žurnalistas Stéphane Jourdain, rašęs apie French Touch istoriją, atkreipia dėmesį į paradoksą, kai valstybė viešai pagerbia didžėjus, bet tuo pat metu griežtina požiūrį į nelegalius renginius.

    „Yra kažkas paradoksalaus, kai Respublikos prezidentas pagerbia didžėjų, o Vidaus reikalų ministerija tuo pat metu griežtai tramdo reivus“, – sakė Stéphane Jourdain.

    Ar French Touch vis dar gyvas?

    Vienas ryškiausių argumentų, kad judėjimas neprapuolė, yra jo muzikinis ilgaamžiškumas. Tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau išlieka matomi pasaulinėje rinkoje, o senesni kūriniai dėl srautinių platformų logikos išgyvena naujas bangas ir pasiekia naują auditoriją.

    Vis dėlto patys scenos stebėtojai pripažįsta, kad French Touch nebėra naujovės sinonimas. Skambesys, paremtas trumpais disco ir soul kilpų semplais, filtrais ir aiškiai „šlifuotu“ šokio formatu, tapo atpažįstamas, bet popmuzikos dinamika remiasi nuolatine kaita.

    „Tipinis French Touch skambesys vis dar egzistuoja, bet nebeturi naujumo jausmo. Tai nebėra tai, ko dabar klauso jaunimas“, – sakė didžėjus Sven Løve.

    Nauja karta: pavardės padeda, bet neužtenka

    Pastaraisiais metais vis dažniau matoma ir tiesioginė „paveldėtojų“ karta: didžėjauti pradeda žinomų scenos vardų vaikai. Tarp aptariamų pavyzdžių minima, kad Bob Sinclar vaikai Paloma ir Raphaël Le Friant bei David Guetta sūnus Elvis vis dažniau pasirodo renginiuose ir festivaliuose.

    Festivalio organizatorius JC Murray, rengiantis „Isabelle“ festivalį netoli Sen Tropez, pabrėžia, kad klausytojai į tokius vardus žiūri dvejopai: viena vertus, veikia pavardės svoris, kita vertus, išlikti scenoje padeda tik realūs įgūdžiai.

    „Jei jie yra programoje, tai pirmiausia dėl to, kuo jie tampa, o ne dėl pavardės“, – sakė JC Murray.

    Kodėl apie French Touch vis dar kalbama?

    French Touch istorija šiandien veikia kaip kolektyvinės atminties dalis: tai laikotarpis, kai Prancūzija elektroninėje muzikoje tapo pasauliniu centru. Šį pasakojimą sustiprina ir simboliniai momentai, tokie kaip French Touch kūrinių skambėjimas didžiausiuose valstybiniuose renginiuose, taip pat netektys, kurios neretai sugrąžina visuomenės dėmesį į sceną.

    Tačiau esminis klausimas lieka atviras: ar palikimas yra garsiai minimas todėl, kad scena šiandien iš tiesų formuoja ateitį, ar todėl, kad ji tapo patogiu pasididžiavimo ženklu. Viena aišku: French Touch kaip kultūrinis kodas neišnyko, net jei jo „naujumo“ etapas jau seniai praeityje.

  • Mirė Catherine Ringer: Prancūzijos muzikos ikoną prisimena Emmanuelis Macronas ir scena

    Mirė Catherine Ringer: Prancūzijos muzikos ikoną prisimena Emmanuelis Macronas ir scena

    Prancūzijos muzikos pasaulis neteko vieno ryškiausių savo balsų: rugsėjo 14 dieną, būdama 68-erių, nuo vėžio mirė dainininkė Catherine Ringer. Ji buvo grupės Les Rita Mitsouko lyderė, išgarsėjusi unikaliu tembru, teatrališku atlikimu ir drąsa nepaklusti žanrų rėmams.

    Žinia apie atlikėjos mirtį sukėlė plačią užuojautos ir pagarbos bangą ne tik tarp muzikantų, bet ir politikoje bei kultūros lauke. Catherine Ringer viešasis įvaizdis Prancūzijoje daugelį metų siejosi ne vien su populiariais hitais, bet ir su ryškia laikysena visuomenės klausimais.

    Reakcijos iš Eliziejaus rūmų

    Užuojautą pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pabrėžęs, kad Catherine Ringer buvo sunkiai apibūdinama ir neįspraudžiama į rėmus asmenybė. Prezidento žinutė socialiniuose tinkluose priminė ir vieną iš pastarųjų metų ryškesnių atlikėjos pasirodymų valstybiniuose renginiuose.

    Eliziejaus rūmai taip pat paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame apžvelgtas jos kelias nuo ankstyvų scenos patirčių iki proveržio, įvykusio po pažinties su Fred Chichin. Kartu jie sukūrė Les Rita Mitsouko – duetą, kurio estetika derino roko energiją, pop melodiką ir avangardo elementus.

    Les Rita Mitsouko fenomenas

    Platesnę auditoriją duetas pasiekė 1980-ųjų viduryje, kai daina Marcia Baïla tapo vienu atpažįstamiausių Prancūzijos poproko kūrinių. Grupės skambesys ir vaizdinė kalba išsiskyrė ironija, provokacija ir stipria scenine charizma, kurią įkūnijo Catherine Ringer.

    Po Fred Chichin mirties 2007 metais atlikėja tęsė solinę veiklą ir periodiškai grįždavo prie Les Rita Mitsouko repertuaro, išlaikydama ryšį su gerbėjais per koncertus ir naujus projektus. Prancūzijos kultūros erdvėje ji buvo apibūdinama ir kaip populiariosios muzikos žvaigždė, ir kaip menininkė, kuri nevengė rizikos.

    Atminimas už muzikos ribų

    Užuojautos žinutės pasirodė iš įvairių politinių stovyklų atstovų, pabrėžusių jos aktyvumą ir principingumą, ypač kalbant apie lyčių lygybę ir viešą kovą su seksizmu. Catherine Ringer dažnai buvo minima kaip asmenybė, kuri feminizmą demonstravo veiksmais dar tuomet, kai šis terminas nebuvo kasdienės politinės darbotvarkės dalis.

    Muzikos bendruomenėje ją prisiminė skirtingų kartų atlikėjai, o socialiniuose tinkluose netrūko asmeninių istorijų apie tai, kaip jos dainos tapo tam tikrų laikotarpių simboliu. Užuojautos žinutės ir prisiminimai sklido ir iš aktorių, televizijos veidų bei kitų kultūros atstovų, rodydami, kad jos įtaka gerokai peržengė vien sceną.

    Catherine Ringer palikimas siejamas su laisve kurti, drąsa kalbėti ir gebėjimu populiariojoje muzikoje išlaikyti savitumą. Jos kūryba ir šiandien laikoma vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip prancūziškas poprokas gali būti kartu masiškas ir nepatogus, elegantiškas ir aštrus.