CP v2

Tag: Prancūzijos skola

  • Euro zonos obligacijos siunčia įspėjimą: prancūzų skola, brangi energija ir ECB dilema

    Euro zonos obligacijos siunčia įspėjimą: prancūzų skola, brangi energija ir ECB dilema

    Rinka kol kas neperka recesijos

    Euro zonos obligacijų rinkoje didžiąją metų dalį dominavo infliacija: kainos kilo, o Europos Centrinis Bankas (ECB) didino palūkanų normas. Investuotojai už skolinimą vyriausybėms ėmė reikalauti vis didesnės grąžos, todėl daugelio šalių skolinimosi kaina augo.

    Vis dėlto rudenį diskusijose vis dažniau pasigirsta ir recesijos terminas, nes ekonomikos augimas lėtėja. Eurostat verslo ciklo rodikliai signalizuoja ryškesnį sulėtėjimą, tačiau obligacijų kainos kol kas nerodo klasikinio bėgimo į saugumą scenarijaus.

    Vienas aiškiausių ženklų būtų krintanti Vokietijos obligacijų grąža, nes būtent Vokietija euro zonoje laikoma saugiausiu skolininku. Tačiau Vokietijos 10 metų obligacijų grąža išliko aukšta ir, lyginant su metų pradžia, buvo pakilusi, vadinasi, rinka vis dar labiau bijo infliacijos nei staigaus nuosmukio.

    Kas paprastai išduoda artėjančią recesiją

    Jei investuotojai pradeda tikėti ekonomikos susitraukimu, jie dažniausiai daro du dalykus: perkelia pinigus į saugiausias obligacijas ir pradeda lažintis, kad centrinis bankas netrukus mažins palūkanas. Tokiu atveju trumpalaikių ir ilgalaikių palūkanų lūkesčiai ima keistis, o Vokietijos skolinimosi kaina paprastai smunka.

    Šiame cikle situacija kitokia: trumpesnio laikotarpio obligacijų grąža išlieka aukšta, todėl investuotojai labiau tikisi, kad ECB dar laikysis griežtos linijos. Kitaip tariant, rinkoje kol kas dominuoja scenarijus, kuriame palūkanos išlieka aukštos dėl užsitęsusio kainų spaudimo.

    Infliaciją vėl stumia energijos ištekliai, o geopolitinė įtampa didina naftos ir dujų kainų rizikos premiją. Kai energija brangsta, kainų augimas tampa atsparesnis, o tai apsunkina ECB sprendimus ir neleidžia rinkai lengvai „įkainoti“ greitų palūkanų mažinimų.

    Didžiausias nervingumas – Prancūzijoje

    Ryškiausias spaudimas euro zonos rinkose šiuo metu matomas Prancūzijoje. Investuotojai už Prancūzijos skolą prašo gerokai didesnės grąžos nei už Vokietijos, o skirtumas tarp šių šalių obligacijų grąžų, vadinamasis skirtumas, per trumpą laiką pastebimai išaugo.

    Toks skirtumo didėjimas paprastai reiškia silpnesnį pasitikėjimą šalies fiskaline kryptimi ir politine galimybe įgyvendinti taupymo ar pajamų didinimo priemones. Kai rinkos pradeda abejoti deficito mažinimo planų realumu, skolinimosi kaina kyla greitai, o tai dar labiau apsunkina biudžeto padėtį.

    Prancūzijos problema svarbi visai euro zonai ir dėl šalies dydžio: tai viena didžiausių bendros valiutos ekonomikos narių. Dėl to net ir santykinai nedideli pasitikėjimo pokyčiai gali sukelti platesnį efektą visame regione.

    Stagfliacijos rizika ir ECB dilema

    Dabartinis paveikslas vis labiau primena stagfliaciją, kai ekonomika praranda pagreitį, o infliacija išlieka per aukšta. Tokioje aplinkoje ECB pasirinkimai tampa ypač skausmingi: griežtesnė politika slopina paklausą ir didina skolų aptarnavimo kainą, o per anksti sustabdytas griežtinimas gali įtvirtinti kainų augimo lūkesčius.

    Jei energijos kainų šokas tęstųsi, žiemą rizikos galėtų sustiprėti, nes brangesni ištekliai greitai persiduoda į gamybos ir paslaugų savikainą. Tuomet rinka gali vienu metu reikalauti didesnių palūkanų dėl infliacijos ir labiau baimintis silpnesnio augimo, o tai padidintų svyravimus obligacijų rinkoje.

    Investuotojai įdėmiai stebi, ar neatsiras aiškesni recesijos „pirštų atspaudai“: staigesnis trumpalaikių palūkanų kritimas, Vokietijos obligacijų brangimas ir platesnis skirtumų didėjimas tarp branduolio ir labiau įsiskolinusių šalių. Kol kas pagrindinis signalas išlieka kitas: euro zonoje brangūs pinigai ir brangi energija spaudžia augimą, bet infliacijos baimė dar nenusileidžia recesijos baimei.

  • Rekordiniai statymai prieš eurą: Prancūzijos biudžetas ir energijos šokas gąsdina rinkas

    Rekordiniai statymai prieš eurą: Prancūzijos biudžetas ir energijos šokas gąsdina rinkas

    Investuotojų nuotaikos apsivertė

    Metų pradžioje euras buvo viena populiariausių pasaulio rinkų krypčių, nes investuotojai tikėjosi, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) ilgiau laikys aukštas palūkanas. Tačiau rudenį bendra kryptis pasikeitė, o euras patyrė kelias savaites trunkantį spaudimą.

    Silpnėjimą sustiprino du vienu metu užgriuvę veiksniai: brangstanti energija ir didėjantis nerimas dėl Prancūzijos viešųjų finansų. Tai skatino rinkos dalyvius didinti statymus, kad euras dar pigs.

    Energijos kainos ir importo sąskaita

    Europai jautriausia grandis išlieka energetika, nes didelė dalis dujų ir naftos yra importuojama, o kainos tarptautinėse rinkose dažnai nustatomos JAV doleriais. Kai euras silpnėja, importas europiečiams pabrangsta, o tai dar labiau kelia infliacinį spaudimą.

    Dujų ir naftos kainų šuoliai paprastai greitai persiduoda į šildymo, elektros ir transporto sąnaudas, todėl smunka vartotojų perkamoji galia. Dėl to finansų rinkos pradeda abejoti, ar ECB gali agresyviai kelti palūkanas, jei ekonomika jau lėtėja.

    Kodėl infliacija nebepadeda eurui?

    Įprastai didesnė infliacija didina tikimybę, kad centrinis bankas griežtins pinigų politiką, o aukštesnės palūkanos palaiko valiutą. Vis dėlto šį kartą rinkos vis dažniau vertina, kad per didelės skolinimosi sąnaudos gali smarkiai pristabdyti euro zonos augimą.

    Todėl net ir kylant vartotojų kainoms investuotojai nebūtinai perkelia lūkesčius į didesnes ECB palūkanas. Valiutai tai reiškia nepalankų derinį: infliacijos kaina jaučiama, o palūkanų pranašumas prieš JAV dolerį gali nebeaugti.

    Prancūzijos biudžetas ir obligacijų rinkos įtampa

    Antrą smūgį eurui sudavė politinis ir fiskalinis neapibrėžtumas Prancūzijoje, kai biudžeto priėmimas tapo komplikuotas, o rinkos ėmė reikalauti didesnės grąžos už skolinimą. Kai didelės euro zonos valstybės rizika vertinama prasčiau, dalis investuotojų mažina eurais denominuotų aktyvų dalį.

    Tokia įtampa obligacijų rinkoje svarbi ir netiesiogiai: kuo labiau kyla skolinimosi kaštai, tuo mažiau erdvės ECB griežtinti politiką, kad nepadidintų finansinio nestabilumo. Dėl to palūkanų lūkesčiai gali slopti, o euras praranda papildomą atramą.

    Rekordiniai trumpieji statymai ir kiek dar gali kristi

    Vienas aiškiausių nuotaikų pokyčio signalų yra JAV ateities sandorių duomenys, rodantys rekordiškai didelius trumpuosius statymus prieš eurą. Tokia pozicija reiškia, kad dalis spekuliantų uždirba tikėdamiesi euro pigimo JAV dolerio atžvilgiu.

    Analitikų vertinimai išsiskiria: vieni mato erdvės tolesniam smukimui, jei Prancūzijos skolos rinkose įtampa atsinaujintų ir energijos kainos liktų aukštos, kiti įspėja, kad pardavimas gali būti per stiprus. Vis dėlto didelė trumpųjų pozicijų apimtis reiškia ir kitą scenarijų: bet koks palankesnis signalas gali sukelti staigų atšokimą, kai statę prieš eurą skuba uždaryti sandorius.

    Tvaresniam euro atsigavimui, rinkos požiūriu, reikėtų kelių sąlygų vienu metu: aiškesnio Prancūzijos fiskalinio plano, ramesnių obligacijų rinkų ir mažesnio energijos kainų spaudimo. Kol šie veiksniai išlieka neapibrėžti, euras gali išlikti jautrus net ir nedidelėms neigiamoms naujienoms.

  • Prancūzija ant skolos slenksčio: skolinimasis pabrango iki 5 proc. – kuo tai gresia Europai?

    Prancūzija ant skolos slenksčio: skolinimasis pabrango iki 5 proc. – kuo tai gresia Europai?

    Skolos kaina šoktelėjo

    Prancūzijos 10 metų valstybės obligacijų pajamingumas pastarosiomis dienomis pakilo iki maždaug 5 proc. – aukščiausio lygio nuo 2002 metų. Kartu išaugo ir skirtumas nuo Vokietijos obligacijų, o tai rodo didėjančią investuotojų rizikos baimę.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne vien finansų rinkoms: valstybės skolinimosi kaina daro įtaką būsto paskolų ir verslo kreditų palūkanoms. Ilgainiui brangesnis skolinimasis didina biudžeto išlaidas palūkanoms, kurias dengia mokesčių mokėtojai.

    Kodėl rinka praranda kantrybę?

    Pagrindinė problema – nuolatiniai biudžeto deficitai, kai valstybė išleidžia daugiau, nei surenka mokesčių. Skirtumas dengiama skolinantis, o tai per metus virsta dar didesne skolos našta.

    Remiantis Prancūzijos statistikos tarnybos INSEE duomenimis, viešoji skola 2026 metų antrąjį ketvirtį siekė apie 3,6 trilijono eurų, arba 119 proc. bendrojo vidaus produkto. Deficitas 2026 metais, prognozuojama, sudarys apie 5,4 proc. BVP, kai Europos Sąjungos fiskalinėse taisyklėse orientyras yra 3 proc. riba.

    Rinkose ypač jautriai vertinamas patikimumas, ar planai bus įgyvendinti. Kai tik investuotojai ima abejoti, ar skola bus valdoma politiškai ir ekonomiškai tvariai, jie prašo didesnės grąžos už riziką.

    Biudžetas, politika ir rinkimų šešėlis

    Premjero Sébastieno Lecornu vadovaujama mažumos Vyriausybė pateikė 2027 metų biudžeto projektą, kuriame numatoma apie 54 mlrd. eurų taupymo ir papildomų pajamų priemonių. Tikslas – deficitą sumažinti iki 5 proc. BVP 2027 metais, palyginti su 5,4 proc. 2026 metais.

    Numatoma, kad didesnė korekcijos dalis ateitų iš išlaidų ribojimo, o mažesnė – iš didesnių mokesčių ir įmokų. Tarp aptariamų priemonių minima po maždaug 6 mlrd. eurų sutaupymų pensijų ir sveikatos apsaugos srityse, taip pat kai kurių išlaidų įšaldymas nominaliomis sumomis, kas po infliacijos reiškia realų mažėjimą.

    Vis dėlto rinkas labiau nei patys skaičiai neramina politinė matematika: Vyriausybė neturi tvirtos daugumos parlamente, o biudžeto svarstymas numatytas nuo spalio 13 dienos. Papildomą neapibrėžtumą kursto artėjantys 2027 metų pavasario prezidento rinkimai ir rizika, kad taupymo planai taps politinių mainų objektu.

    „Paryžiaus politinis akligatvis išlieka neišspręstas“, – teigė ekonomistas Enrique Díaz-Alvarez.

    Kas dar didina įtampą?

    Prie spaudimo prisideda ir didelis naujų vertybinių popierių pasiūlos mastas. Prancūzijos iždas planuoja 2027 metais išleisti apie 340 mlrd. eurų skolos vertybinių popierių, nes dalis anksčiau prisiimtos skolos turi būti refinansuojama.

    Kai skolinimosi apimtys didelės, net nedidelis palūkanų normų pokytis smarkiai padidina išlaidas. Be to, kartu auga ir kitos privalomos biudžeto eilutės, įskaitant palūkanų mokėjimus bei gynybos finansavimą, todėl sutaupyti tampa dar sudėtingiau.

    Ar problema gali persimesti į Europą?

    Investuotojai situaciją vertina per euro zonos užkrato rizikos prizmę: kai brangsta vienos didelės ekonomikos skola, rinkos neretai perskaičiuoja riziką ir kitoms šalims. Analitikų vertinimu, įtampos fone kiek padidėjo ir kai kurių kitų valstybių skolos rizikos priedai, nes investuotojai tampa atsargesni viso regiono atžvilgiu.

    Tokiu metu didėja spaudimas ir Europos Centriniam Bankui: viena vertus, infliacijos dinamika gali reikalauti griežtesnės pinigų politikos, kita vertus, obligacijų rinkos nervingumas skatina vengti veiksmų, galinčių dar labiau pakelti skolinimosi kainą. ECB turi priemonę, vadinamą Perdavimo apsaugos instrumentu, tačiau jos taikymas siejamas su kriterijais, įskaitant fiskalinės politikos tvarumą.

    Kiek tai pavojinga dabar?

    Trumpuoju laikotarpiu didžiausia rizika – politinis scenarijus, kuriame biudžetas nepatvirtinamas arba smarkiai ištuštinamas kompromisais. Tokiu atveju Prancūzija vėl galėtų remtis laikinais finansavimo sprendimais, o rinkos tai interpretuotų kaip dar vieną signalą apie sprendimų priėmimo silpnumą.

    Kita vertus, Prancūzija kol kas nėra praradusi prieigos prie finansų rinkų. Esminis klausimas – ar Vyriausybė sugebės įtikinti investuotojus, kad deficitas bus mažinamas nuosekliai, o skolos santykis su ekonomika stabilizuosis vidutiniu laikotarpiu.

  • Euras smuko iki 17 mėnesių dugno: Prancūzijos skola ir netikėti rinkimai Ispanijoje kelia paniką

    Euras smuko iki 17 mėnesių dugno: Prancūzijos skola ir netikėti rinkimai Ispanijoje kelia paniką

    Euras savaitės pradžioje nusileido iki žemiausio lygio JAV dolerio atžvilgiu per 17 mėnesių. Rinkas supurtė augančios abejonės dėl Prancūzijos skolos tvarumo ir politinis neapibrėžtumas Ispanijoje.

    Azijos prekybos metu euras buvo nusmukęs iki maždaug 1,12 dolerio už eurą, vėliau Europoje kiek atšoko. Kritimą sustiprino tai, kad euras patyrė keturias iš eilės nuosmukio savaites.

    Investuotojų nerimą didino sparčiai kylantys Prancūzijos skolinimosi kaštai. Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas priartėjo prie beveik 4,9 proc., o atotrūkis nuo Vokietijos analogiškų obligacijų siekė apie 146 bazinius punktus.

    Pastarasis šuolis, remiantis rinkos duomenimis, buvo didžiausias per maždaug 17 metų. Tai sustiprino kalbas apie rizikos premijos augimą eurui ir galimą platesnį finansinį užkrato efektą euro zonoje.

    Kas kelia įtampą Prancūzijoje

    Prancūzijos valdžia sieja rinkų nervingumą su fiskalinės drausmės klausimais ir artėjančiais politiniais sprendimais. Finansų ministras Rolandas Lescure praėjusią savaitę tikino, kad šalis išlieka patikima skolininkė.

    Pristatytas 2027 metais numatomas biudžeto planas orientuotas į deficito mažinimą nuo 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto iki 5 proc. Vis dėlto rinkoms neužtenka vien tikslų, jos vertina ir realias priemones bei politinę valią.

    Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde anksčiau yra pabrėžusi, kad didelė skola, artėjanti prie 120 proc. bendrojo vidaus produkto ir neturinti aiškios mažėjimo trajektorijos, yra rimtas signalas. Kartu ji akcentavo, kad situacija nėra tapati 2008 ar 2011 metų krizių etapams.

    Ispanijos rinkimai ir užkrato baimė

    Papildomą spaudimą eurui sukėlė politinė sumaištis Madride. Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez paskelbė pirmalaikius visuotinius rinkimus, kurie numatyti lapkričio 29 dieną.

    Sprendimas priimtas po to, kai parlamentas atmetė du mažumos vyriausybės būsto politikos dekretus. Nors Ispanijos 10 metų obligacijų pajamingumas išliko santykinai stabilus, investuotojai jautriai reaguoja į bet kokius politinės krypties pokyčius.

    Rinkose taip pat fiksuotas didesnis dėmesys kitų euro zonos šalių skolai. Didėjantis nerimas dėl užkrato efektų paprastai skatina kapitalo srautus į saugesniais laikomus Vokietijos vertybinius popierius ir kelia spaudimą rizikingesniems emitentams.

    Ką tai reiškia ECB ir rinkoms

    Susidariusi padėtis išryškino ECB dilemą. Bankas per pastaruosius mėnesius kėlė palūkanų normas, siekdamas pažaboti infliaciją, kuri euro zonoje rugsėjį siekė 3,8 proc., tačiau rinkos pradėjo atsargiau vertinti tolesnių kėlimų tikimybę.

    ECB turi 2022 metais sukurtą obligacijų pirkimo apsaugos mechanizmą, skirtą finansinio susiskaidymo rizikai mažinti, tačiau jis dar nebuvo panaudotas. Bundesbank vadovas Joachimas Nagelis yra viešai pabrėžęs, kad centrinio banko prioritetas yra kainų stabilumas, o ne konkretūs obligacijų pajamingumų skirtumai.

    Euro kurso dinamika glaudžiai susijusi ir su JAV situacija. Silpnesni JAV darbo rinkos duomenys sumažino lūkesčius dėl spartesnio palūkanų kėlimo, tačiau investuotojai laukia tolimesnių JAV centrinio banko signalų, kurie gali lemti ir euro bei dolerio santykį.

  • Prancūzijos skola šovė į rekordą: 3 595,5 mlrd. eurų ir 119 proc. BVP kelia nerimą

    Prancūzijos skola šovė į rekordą: 3 595,5 mlrd. eurų ir 119 proc. BVP kelia nerimą

    Prancūzijos viešoji skola 2026 metų antrojo ketvirčio pabaigoje pasiekė rekordinį lygį ir sudarė 3 595,5 mlrd. eurų, pranešė šalies statistikos tarnyba Insee. Santykinai šalies ekonomikos dydžiui skola išaugo iki 119 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o tai laikoma istoriniu rodikliu.

    Insee duomenimis, per ketvirtį skola padidėjo 59,6 mlrd. eurų, o dar prieš tai, 2026 metų pirmąjį ketvirtį, ji augo 75,8 mlrd. eurų. Tuomet skolos ir BVP santykis siekė 117,5 proc., tad didėjimo tempas išliko ryškus.

    Skolos struktūroje labiausiai augo centrinės valdžios ir socialinės apsaugos sistemos įsipareigojimai, kai tuo metu vietos valdžios skola mažėjo. Tai rodo, kad pagrindinis spaudimas viešiesiems finansams kyla nacionalinio lygmens biudžete ir socialinių išmokų sistemoje.

    Brangstantys pinigai keičia žaidimą

    Didžiausias pokytis, lyginant su pandemijos metais, yra palūkanų aplinka: kai skolinimosi kaina buvo itin žema ar net neigiama, skolos aptarnavimas valstybės biudžetui buvo lengviau pakeliamas. Tačiau pastaraisiais metais, augant palūkanų normoms ir didėjant skolai, palūkanų našta sparčiai kyla.

    Skaičiuojama, kad 2026 metais Prancūzija kreditoriams už skolos aptarnavimą turės sumokėti apie 79 mlrd. eurų. Tai viena jautriausių biudžeto eilučių, nes palūkanų išlaidos konkuruoja su finansavimu gynybai, sveikatos apsaugai, švietimui ir kitoms viešosioms paslaugoms.

    Rinkų nuotaikos Prancūzijos atžvilgiu taip pat pastebimai pasikeitė: investuotojai už 10 metų trukmės skolinimą valstybei reikalauja beveik 5 proc. palūkanų. Tokie lygiai nebuvo matyti nuo 2008 metų finansų krizės laikotarpio, o tai didina riziką, kad skolos aptarnavimo išlaidos ir toliau augs.

    2027 metų biudžeto spaudimas

    Prancūzijos vyriausybė anksčiau perspėjo, kad skolos ir BVP santykis 2027 metais gali pakilti iki 121,7 proc. Tai gerokai viršija Europos Sąjungos fiskalinėse taisyklėse įtvirtintą 60 proc. orientyrą, kuris laikomas tvarumo riba ilguoju laikotarpiu.

    Auganti palūkanų našta apsunkina 2027 metų biudžeto projekto rengimą, nes valdžia siekia mažinti deficitą iki 5 proc. BVP, nors planai šią ribą pasiekti anksčiau jau buvo nukelti. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad artėjant prezidento rinkimų kampanijai politinė erdvė struktūrinėms reformoms paprastai siaurėja.

    Jeigu skolinimosi kaina rinkose išliks aukšta arba dar didės, kiekvienas papildomas deficito euras taps brangesnis, o biudžeto korekcijos gali pareikalauti sudėtingų sprendimų. Praktikoje tai dažniausiai reiškia arba išlaidų mažinimą, arba mokesčių peržiūrą, arba abiejų priemonių derinį.

  • Obligacijų rinka dreba: Prancūzija atsidūrė po padidinamuoju stiklu, JAV būsto paskolos – 7 proc.

    Obligacijų rinka dreba: Prancūzija atsidūrė po padidinamuoju stiklu, JAV būsto paskolos – 7 proc.

    Europos valstybių obligacijų pajamingumai rugsėjo 25 dieną šiek tiek sumažėjo po itin staigaus išpardavimo savaitės pradžioje, tačiau įtampa rinkose nemažėja. Investuotojai vis labiau vertina infliacijos riziką, energijos kainų šuolį ir didėjančias valstybių skolos aptarnavimo išlaidas.

    Prancūzijos 10 metų trukmės obligacijų (OAT) pajamingumas rytą siekė apie 4,67 proc., o Vokietijos 10 metų obligacijų (Bund) – apie 3,59 proc. Nors tai buvo nedidelis atokvėpis, bendras fonas išlieka nervingas, o kainų svyravimai – vieni didžiausių per kelerius metus.

    Ryškiausias signalas Europoje – Prancūzijos ir Vokietijos 10 metų skolinimosi kaštų skirtumas, šią savaitę perkopęs 110 bazinių punktų. Rinkose tai vertinama kaip aiškus rizikos priedo šuolis, primenantis laikotarpius, kai euro zonoje didėjo abejonių dėl atskirų šalių fiskalinio tvarumo.

    Investuotojų atsargumą kursto ir Prancūzijos politinis neapibrėžtumas bei skolos dinamika, o papildomą spaudimą sustiprino reitingų agentūros „Scope Ratings“ sprendimas sumažinti Prancūzijos kredito reitingą. Kartu brango ir skolos neįvykdymo rizikos draudimas, pasiekęs aukščiausią lygį per beveik dešimtmetį.

    Didžiausias dėmesys – JAV

    Vis dėlto dar didesni pokyčiai fiksuojami JAV, kur iždo obligacijų pajamingumai kilo į naujas daugiametes aukštumas. 30 metų JAV iždo obligacijų pajamingumas šią savaitę buvo pakilęs iki maždaug 5,5 proc., aukščiausio lygio nuo 2004 metų.

    10 metų JAV obligacijų pajamingumas, kuris dažnai laikomas pagrindiniu orientyru skolinimosi kainai ekonomikoje, grįžo į lygius, paskutinį kartą matytus 2007 metais. Šį kilimą rinkos sieja su užsitęsusios infliacijos rizika, brangstančia energija ir augančiu JAV biudžeto deficito finansavimo poreikiu.

    Tai tiesiogiai atsiliepė būsto rinkai: vidutinės 30 metų būsto paskolų palūkanos JAV šią savaitę pasiekė 7 proc. Tai maždaug vienu procentiniu punktu daugiau nei iki konflikto, susijusio su Iranu, eskalacijos, ir aukščiausias lygis nuo tada, kai Donaldas Trumpas 2025 metų sausį grįžo į prezidento postą.

    Kodėl krenta ir obligacijos, ir akcijos?

    Įprastai, akcijoms svyruojant, dalis kapitalo persikelia į obligacijas kaip į saugesnę užuovėją, tačiau šįkart šis mechanizmas neveikia. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad dėl infliacijos ir aukštų palūkanų normų obligacijos praranda dalį apsauginės funkcijos.

    „Obligacijos ir akcijos krenta dėl infliacijos“, – sakė investavimo platformos „Webull UK“ vadovas Nickas Saundersas.

    Pasak jo, energijos kainų šokai ir karas stumia kainas aukštyn, o ekonomikos augimas lėtėja, todėl tradicinis perėjimas į obligacijas tampa mažiau patrauklus, kai rinkos nebetiki greitu palūkanų mažinimu. Tuo pat metu dalis investuotojų ieško alternatyvų, pavyzdžiui, su infliacija susietų vertybinių popierių ar aukso, tačiau visiškas obligacijų atsisakymas, anot jo, būtų klaida.

    Kita vertus, ekonomistai atkreipia dėmesį, kad daugumos Europos šalių biudžetai gali atlaikyti aukštesnes palūkanas, nes skolos vidutinė trukmė ilga, o refinansavimas pasiskirstęs per laiką. Didžiausio dėmesio zonoje išlieka Prancūzija ir iš dalies Italija, kur ilgiau užsilaikęs aukštų palūkanų režimas gali priversti griežtinti fiskalinę politiką.

  • Prancūzijos skola šauna į rekordus: ministerija skelbia, kiek viršys ES ribas 2027 metais

    Prancūzijos skola šauna į rekordus: ministerija skelbia, kiek viršys ES ribas 2027 metais

    Prancūzija perspėja dėl sparčiai augančios valstybės skolos: Finansų ministerijos vertinimu, 2026 metais ji pasieks 119,3 proc. bendrojo vidaus produkto, o 2027 metais pakils iki 121,7 proc. Tai būtų aukščiausias lygis nuo 1978 metų, remiantis nacionalinės statistikos tarnybos Insee istorine seka.

    Tokie skaičiai ryškiai viršija Europos Sąjungoje taikomus orientyrus: pagal fiskalines taisykles valstybės skola turėtų artėti prie 60 proc. BVP, o metinis valdžios sektoriaus deficitas neturėtų viršyti 3 proc. BVP. Ministerijos atstovai didėjimą aiškina tuo, kad deficitas išlieka aukštas, todėl skola kyla beveik automatiškai.

    Deficitas lieka per didelis

    Valdžios sektoriaus deficitas pernai, ministerijos duomenimis, sudarė 5,1 proc. BVP, o šiemet prognozuojamas dar didesnis – 5,4 proc. Dėl to Prancūzija jau kurį laiką yra sustiprinto Europos Komisijos fiskalinio stebėjimo lauke, nes rodikliai nesuderinami su ES biudžetinės drausmės kryptimi.

    Vyriausybė tikisi, kad kitais metais deficitas sumažės iki 5 proc. BVP, tačiau tai vis tiek būtų gerokai virš 3 proc. ribos. Finansų politikos kryptį papildomai komplikuoja politinis ciklas, nes šalyje artėja rinkimai, o dalis sprendimų tiesiogiai paveiktų rinkėjų pajamas ir vartojimą.

    Planuojami 54 mlrd. eurų karpymai

    Premjeras Sebastianas Lecornu, pristatydamas 2027 metų biudžeto gaires, nurodė, kad planuojama korekcijų ir išlaidų mažinimo priemonių suma siektų 54 mlrd. eurų. Dalis jautriausių klausimų, įskaitant diskusijas dėl lengvatų mažinimo pensininkams, paliekama spręsti parlamentui.

    Parlamento finansų komiteto vadovas jau perspėjo, kad plataus masto taupymo priemonės gali būti pritaikytos pernelyg vienodai visoms grupėms, todėl labiausiai skaudėtų mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams. Tai didina riziką, kad politinės derybos lėtins sprendimus, o finansų rinkos jautriau vertins Prancūzijos skolinimosi perspektyvas.

    Ekonomikos augimą slopina energijos šokas

    Nepriklausomas fiskalinis prižiūrėtojas, Aukštoji viešųjų finansų taryba, vertina pateiktų priemonių makroekonominį pagrįstumą. Tarybos vadovė Amelie de Montchalin viešai akcentavo, kad kryptį dar galima pakoreguoti, jei sprendimai bus greiti ir atsakingi.

    Tuo pat metu Prancūzijos ekonomikos augimo prognozės buvo peržiūrėtos žemyn dėl silpnesnio vartojimo ir padidėjusio neapibrėžtumo energijos rinkose. Ministerija pažymi, kad naujas energijos kainų šuolis, susijęs su JAV ir Izraelio karu prieš Iraną, didina spaudimą infliacijai ir valstybės išlaidoms, o tai apsunkina skolos stabilizavimą.

    Euro zonoje Prancūzija pagal įsiskolinimą šiuo metu nusileidžia tik Graikijai ir Italijai. Kontrastas ryškėja, nes kai kurios šalys skolos santykį su BVP pastaraisiais metais mažino: Ispanijoje jis, skelbiama, buvo nusileidęs žemiau 100 proc., o Portugalija savo rodiklį buvo priartinusi prie mažesnio nei 90 proc. lygio.

  • Mélenchonas siūlo sudeginti 600 mlrd. eurų skolą: teisininkai įspėja, kas nutiktų Prancūzijai

    Mélenchonas siūlo sudeginti 600 mlrd. eurų skolą: teisininkai įspėja, kas nutiktų Prancūzijai

    Prancūzijos kraštutinių kairiųjų lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas į prezidento rinkimų kampaniją grąžino itin kontroversišką idėją: panaikinti dalį valstybės skolos, kurią šiuo metu laiko Prancūzijos centrinis bankas. Politikas teigia, kad tai leistų atlaisvinti lėšas viešosioms išlaidoms ir investicijoms, tačiau oponentai perspėja apie teisines kliūtis ir pasitikėjimo rinkomis kainą.

    Kalbėdamas mitinge Mélenchonas siūlymą apibūdino vaizdingai ir tiesmukai, nurodydamas, kad kalbama apie maždaug 18 proc. skolos, esančios centrinio banko balanse. Viešumoje ši dalis dažnai siejama su obligacijomis, kurias institucijos supirko pinigų politikos priemonėmis po krizių, kai euro zonoje buvo aktyviai taikomos turto pirkimo programos.

    „Viskas, ką reikia padaryti, tai paimti tuos 18 proc., kuriuos turi Prancūzijos bankas, ir mesti į ugnį“, – sakė Jeanas-Lucas Mélenchonas.

    Jo idėją viešai palaikė investicijų bankininkas Matthieu Pigasse, žinomas Prancūzijos finansų pasaulyje ir konsultavęs vyriausybes skolų valdymo klausimais. Pigasse teigė, kad skolos „nurašymas“ esą galėtų būti įgyvendintas be realaus ekonominio poveikio, taip sukeldamas papildomą diskusijų bangą tarp ekonomistų ir politikų.

    „Valstybės skola gali būti panaikinta be jokio ekonominio ar finansinio poveikio“, – sakė Matthieu Pigasse.

    Ar tai įmanoma euro zonoje?

    Kritikai pabrėžia, kad Prancūzijos centrinis bankas yra Eurosistemos dalis ir veikia pagal Europos Centrinio Banko taisykles. Dėl to vienpusis sprendimas „ištrinti“ vyriausybės skolą būtų susijęs su euro zonos teisiniu režimu, įskaitant draudimą nacionaliniams centriniams bankams tiesiogiai finansuoti valstybes.

    Prancūzijos ekonomikos ministras Rolandas Lescure’as pareiškė, kad tokia idėja yra neįgyvendinama ir rizikuotų sukelti naują finansinę krizę. Jo argumentas remiasi pasitikėjimo principu: obligacijų rinkos remiasi prielaida, kad valstybės laikosi įsipareigojimų, o bet koks „nurašymas“ gali būti suprastas kaip signalas, kad skolos aptarnavimas tampa politinių sprendimų įkaitu.

    „Jei pasakai: mes ją panaikiname, tu sugriauni pasitikėjimą“, – sakė Rolandas Lescure’as.

    Tuo metu dalis ekonomistų ginčijasi, kad finansinis efektas gali būti mažesnis, nei skamba politiniuose pareiškimuose. Pavyzdžiui, buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard’as argumentavo, kad jei centrinis bankas atsisakytų turimų obligacijų, valstybė sutaupytų palūkanų, bet tuo pat metu netektų centrinio banko pelno pervedimų į biudžetą, todėl grynasis rezultatas gali priartėti prie nulio.

    Skola ir rinkimai: kas ant kortos?

    Diskusija įkaista ne atsitiktinai: Prancūzijos viešoji skola, kaip plačiai pranešama, viršija 116 proc. bendrojo vidaus produkto, o tai riboja valdžios fiskalinę erdvę. Didelės palūkanų normos euro zonoje pastaraisiais metais padidino skolos aptarnavimo kainą, todėl politikams vis sunkiau žadėti didesnes išlaidas nepaaiškinant, iš kur bus gautos pajamos.

    Ši tema, tikėtina, taps viena centrinių artėjant 2027 metais vyksiantiems prezidento rinkimams, ypač kai politinė situacija Prancūzijoje išlieka fragmentuota, o parlamente sudėtinga suformuoti stabilią daugumą. Investuotojų akyse ypač jautrus būtų scenarijus, kuriame į antrą turą patektų Mélenchonas ir Marine Le Pen, nes abiejų stovyklų ekonominiai pasiūlymai vertinami kaip nukrypstantys nuo tradicinio fiskalinio kurso.

    Artėjant ekonominėms debatų laidoms ir kampanijos renginiams, Mélenchono siūlymas dėl skolos panaikinimo tampa patogiu simboliu platesnei diskusijai: ar valstybė gali agresyviau naudoti pinigų politikos laikotarpiu sukauptus instrumentus viešosioms investicijoms į strategines sritis, tokias kaip gynyba ar dirbtinis intelektas, nepažeisdama euro zonos taisyklių ir nepakirsdama pasitikėjimo finansų sistema.