CP v2

Tag: Prancūzų literatūra

  • „Goncourt“ premijos laureatas Philippe Jaenada pripažino romanui pasitelkęs dirbtinį intelektą

    „Goncourt“ premijos laureatas Philippe Jaenada pripažino romanui pasitelkęs dirbtinį intelektą

    Prancūzijos prestižiškiausios literatūros premijos „Goncourt“ 2026 metų laureatas Philippe Jaenada pripažino, kad rašydamas apdovanotą romaną kelis kartus pasitelkė dirbtinį intelektą.

    Apie tai jis kalbėjo radijo „France Inter“ eteryje, praėjus vos parai po apdovanojimo. Rašytojas teigė, kad DI naudojo tris kartus.

    Anot P. Jaenada, pirmąsyk jis į romaną įterpė „ChatGPT“ sugeneruotą sakinį – taip esą norėjo „pažaisti su skaitytoju“. Šią detalę jis sakė atskleidęs ir „Goncourt“ komisijai.

    Autorius pridūrė, kad DI pasitelkė ir norėdamas šiek tiek pasišaipyti iš „ChatGPT“ gebėjimo pateikti absurdiškus atsakymus apie techninius duomenis, taip pat – techninei informacijai susirasti.

    Diskusija apie DI literatūroje

    P. Jaenada pasisakymai greitai paplito socialiniuose tinkluose ir sukėlė ginčus. Vieni komentatoriai DI vadina neišvengiama literatūros pasaulio realybe, panašia į šiandien įprastą rašybos tikrinimą.

    Kiti reagavo skeptiškai: dalis skaitytojų teigė norintys rinktis autorius, kurie kuria savarankiškai, o ne remiasi technologijomis. Pasigirdo ir klausimų, ar 2026 metų literatūros sezone dar įmanoma rašyti „vienam“.

    Ką žinoma apie apdovanotą romaną

    62 metų P. Jaenada, žinomas kaip neatskleistų nusikaltimų tematikos autorius, apdovanotas už romaną „L’Inconnue du quai de Javel“. Knygoje tiriama jaunos moters nužudymo Paryžiuje istorija, siejama su 1940-ųjų pabaiga.

    Šiuo kūriniu rašytojas tęsia intymaus kriminalinio pasakojimo kryptį, kuri jam pelnė ištikimų skaitytojų ratą po ankstesnių knygų „Sulak“, „La Petite Femelle“ ir „La Serpe“.

    Fone – ir kitas atvejis

    DI panaudojimo tema Prancūzijos literatūros lauke paaštrėjo ir dėl kito skandalo. Prieš kelias savaites Thélyson Orélien buvo paviešinta, kad jis DI pasitelkė daliai romano „C’était ça ou mourir“.

    Jo knyga buvo išbraukta iš antrojo „Goncourt“ trumpojo sąrašo ir eliminuota iš kitų premijų, minint įtarimus dėl DI naudojimo bei plagijavimo kaltinimus. Leidykla „Éditions du Boréal“ taip pat pranešė nutraukusi bendradarbiavimą ir nebeperleisianti knygos.

  • 2026 metų Goncourt premija atiteko Philippe’ui Jaenada už romaną „L’Inconnue du quai de Javel“

    2026 metų Goncourt premija atiteko Philippe’ui Jaenada už romaną „L’Inconnue du quai de Javel“

    Prancūzijos prestižiškiausią literatūros apdovanojimą – 2026 metų Goncourt premiją – pelnė rašytojas Philippe’as Jaenada. Jis įvertintas už romaną „L’Inconnue du quai de Javel“.

    Kaip skelbia „Euronews“, sprendimą priėmė Académie Goncourt žiuri, tradiciškai susirinkusi Paryžiaus Drouant restorane. Šiemet verdiktą lydėjo diskusijos apie leidybos grupės „Madrigall“ dominavimą atrankose.

    528 puslapių romane autorius grįžta prie jaunos moters žmogžudystės istorijos: ji buvo rasta negyva Senos krantinėje XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Knyga apibūdinama kaip tyrimu paremta istorija, nagrinėjanti seną nusikaltimą.

    62 metų P. Jaenada nėra naujokas kriminalinių bylų temoje – jis yra parašęs ir daugiau su tikrais nusikaltimais susijusių knygų, tarp jų „Sulak“ (2013), „La Petite Femelle“ (2015) ir „La Serpe“ (2017).

    Kritika dėl „Madrigall“ įtakos

    Šių metų Goncourt finalininkų ketvertas buvo paskelbtas spalio 27 dieną. Visi keturi romanai išleisti leidyklų, priklausančių tai pačiai leidybos grupei „Madrigall“.

    Tarp finalininkų buvo du „Gallimard“ išleisti kūriniai – Yannicko Haenelio „La Solitude des professeurs est infinie“ ir Clémentine Mélois „Choses que je croyais perdues“. P. Jaenada romanas išleistas „Flammarion“, o Sylvaino Prudhomme’o „De l’autre côté du lac“ – Éditions de Minuit.

    Liono nepriklausomo knygyno vadovas Gwilherm Perthuis teigė, kad toks trumpasis sąrašas nepadeda ginti nepriklausomų leidėjų ir knygų įvairovės. Jo vertinimu, apdovanojimų sistema neturėtų nuolat atnešti naudos vienai grupei.

    Simbolinis prizas ir reali komercinė nauda

    Nors Goncourt premijos laureatui įteikiamas tik simbolinis 10 eurų čekis, apdovanojimas beveik visada tampa stipriu pardavimų varikliu. Ypač prieš Kalėdas laimėjusi knyga dažnai atsiduria geidžiamiausių metų leidinių sąrašuose.

    Straipsnyje primenama, kad pernai Goncourt laimėjusios šeimos sagos „La maison vide“ (Éditions de Minuit) pardavimai siekė beveik 640 000 egzempliorių.

    Taip pat minima, kad antradienį Renaudot premija atiteko François-Henri Désérable už romaną „Le Palais“, išleistą „Gallimard“. Ši premija istoriškai gimė žurnalistams ir kritikams laukiant Goncourt sprendimo tame pačiame Drouant restorane.

    Literatūros pasaulį supurtęs DI skandalas

    Pastarosiomis savaitėmis nemažai dėmesio sulaukė ir kitas šio literatūrinio sezono favoritas – Thélysono Orélieno romanas „C’était ça ou mourir“. Vis dėlto Goncourt žiuri jį pašalino iš antrosios atrankos rugsėjo 25 dieną, kilus įtarimams dėl plataus dirbtinio intelekto naudojimo ir vėlesnių plagijavimo kaltinimų.

    Autorius vėliau pripažino DI naudojęs „tyrimams“. Ši istorija kurį laiką kėlė diskusijas apie rašymo profesijos ateitį ir kūrybos autentiškumą.

    Goncourt premija įsteigta pagal rašytojo Edmondo de Goncourt valią 1892 metais, o pirmą kartą įteikta 1903 metų gruodžio 21 dieną. Paprastai šį apdovanojimą rašytojas gali gauti tik kartą gyvenime, o istorine išimtimi laikomas Romainas Gary – jis premiją laimėjo 1956 metais, o vėliau dar kartą 1975 metais, pasirašęs Émile’o Ajaro slapyvardžiu.

  • Prancūzijoje startuoja „Prix Pascal“: literatūros premija knygoms, kurtoms su DI, kelia klausimų

    Prancūzijoje startuoja „Prix Pascal“: literatūros premija knygoms, kurtoms su DI, kelia klausimų

    Prancūzijoje pristatyta nauja literatūros premija „Prix Pascal“, skirta kūriniams, parašytiems bendradarbiaujant su dirbtinis intelektas. Organizatoriai pabrėžia, kad tai nėra technologijų varžybos, o bandymas aiškiau apibrėžti, kas šiandien laikytina autoryste ir literatūra.

    Premija paskelbta itin jautriu metu: pastaraisiais mėnesiais prancūzų literatūros lauke netilo ginčai dėl DI naudojimo konkursuose, ypač po garsaus atvejo, kai vienas romanas sulaukė įtarimų dėl plataus tokių įrankių taikymo. Leidėjas vėliau patvirtino, kad DI buvo pasitelktas, o tai dar labiau įkaitino diskusiją apie skaidrumą ir kūrybos ribas.

    Kaip veiks „Prix Pascal“

    Norintys dalyvauti turės pateikti ne tik rankraštį, bet ir techninį aprašą, kuriame nurodoma, kokia algoritminė pagalba naudota rašant. Leidžiama pasitelkti didžiuosius kalbos modelius, o pagrindinis reikalavimas – ne slėpti įrankius, o aiškiai deklaruoti jų vaidmenį.

    Premijos rengėjai teigia, kad jų tikslas – perkelti diskusiją iš spėjimų ir nevienodai veikiančių DI aptikimo priemonių į atvirumo principą. Pasak iniciatorių, DI jau seniai yra rašymo dirbtuvėse, rankraščiuose ir net knygynuose, tik dažnai lieka nepastebėtas.

    Ką gaus laimėtojas

    Kvietimas teikti darbus paskelbtas dabar, o penkių asmenų komisijos sudėtį planuojama paskelbti mėnesio pabaigoje. 2026 metų laureatą numatyta skelbti gruodžio viduryje, o piniginio prizo neplanuojama.

    Vietoje to žadama pagalba leidybos procese, todėl premija labiau orientuota į matomumą ir kelią į skaitytojus, o ne į finansinę paskatą. Tai taip pat atveria duris autoriams be leidėjo, nes dalyvauti gali visi rašantys prancūzų kalba, nepriklausomai nuo pilietybės ar gyvenamosios vietos.

    Kodėl premija kelia įtampą

    Teisiniu požiūriu premija kol kas neperžengia ribų: Prancūzijoje DI naudojimas literatūros kūriniui nei aiškiai draudžiamas, nei detaliai reglamentuotas. Vis dėlto kūrybinių industrijų bendruomenė Europoje pastaraisiais metais vis garsiau reikalauja aiškesnių taisyklių, ypač dėl autorinių teisių, mokymo duomenų ir privalomo turinio žymėjimo.

    Premija pavadinta Blaise’o Pascalio vardu, akcentuojant jo indėlį tiek į mechaninių įrenginių istoriją, tiek į mąstymo ir kalbos kultūrą. Tačiau būtent ši simbolika ir sukelia daliai literatūros lauko atstovų klausimą: ar skatinant DI bendrakūrybą neperskirstomos ribos tarp žmogaus stiliaus, atsakomybės ir to, ką skaitytojai tradiciškai vadina literatūriniu originalumu.

    „Svarbiausia – ne medžioti DI pėdsakus, o atvirai įvardyti, kaip buvo kuriama“, – sako premijos organizatoriai.

  • Prancūzijoje kilo ginčas dėl romano C’était ça ou mourir: ar bestselerį parašė DI detektorių „klaida“?

    Prancūzijoje kilo ginčas dėl romano C’était ça ou mourir: ar bestselerį parašė DI detektorių „klaida“?

    Prancūzijoje įsiplieskė diskusija, ar sparčiai išpopuliarėjęs Thélysono Orélieno romanas C’était ça ou mourir galėjo būti parašytas pasitelkus dirbtinį intelektą. Įtarimus socialiniuose tinkluose paskleidė anoniminė paskyra „Balance ton Claude“, teigusi, kad teksto ištraukos esą rodo labai didelę DI tikimybę.

    Autorius, kilęs iš Haičio ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, kaltinimus atmeta. Leidykla „Grasset“ savo ruožtu pabrėžė pasitikėjimą rašytoju ir kritikavo DI atpažinimo įrankių patikimumą, primindama, kad tokios sistemos pačios remiasi statistiniais modeliais ir gali klysti.

    Kas tapo ginčo kibirkštimi?

    Kontroversija prasidėjo, kai internete pasirodė teiginiai, jog keli tekstų analizės įrankiai romaną įvertino kaip galimai sukurtą DI. Anoniminės paskyros šalininkai citavo detektoriaus rezultatus kaip beveik galutinį įrodymą, tačiau kritikai atkreipė dėmesį į seniai žinomą problemą: tokie testai nėra forensiniai ir dažnai pateikia klaidingai teigiamus atsakymus.

    Ginčas greitai persikėlė į platesnę erdvę, kur dalis komentatorių pradėjo vertinti ne vien technologiją, bet ir autoriaus stilių. Kilo ir antrinė banga: vartotojai bandė tikrinti paties rašytojo paaiškinimus tais pačiais detektoriais, o gauti rezultatai kai kuriais atvejais irgi buvo pateikiami kaip „įrodymai“, dar labiau išryškinant metodų trapumą.

    Autoriaus atsakymas ir stiliaus klausimas

    Thélysonas Orélienas teigė, kad jam priekaištaujami pasikartojimai ir ritmiškos konstrukcijos kyla iš haičių ir Karibų literatūros tradicijų. Pasak rašytojo, tai yra sąmoningos poetikos priemonės, o jų interpretavimas kaip DI pėdsako esą neturi nieko bendra su literatūrine kritika.

    Viešojoje diskusijoje iškilo ir kalbos variantiškumo tema. Komentuojantys rašytojai bei technologijų entuziastai aiškino, kad detektoriai dažniausiai treniruojami su standartinės kalbos pavyzdžiais, todėl nestandartinė sintaksė, mišri leksika ar oralumo ritmika gali būti klaidingai palaikyta generuotam tekstui būdingais „dėsningumais“.

    Ką iš tiesų gali DI detektoriai?

    DI teksto detektoriai paprastai bando nustatyti statistinį „nuspėjamumą“: žodžių pasiskirstymą, sakinių struktūrą, ritmo vienodumą ir kitus požymius. Tačiau tokie signalai nėra vienareikšmiai, nes juos gali lemti ir autoriaus stilius, vertimo įpročiai, redagavimas, žanras ar net sąmoningai pasirinkta pasakojimo maniera.

    Leidyklų ir kultūros lauko atstovams ši istorija tapo priminimu, kad DI aptikimo įrankiai labiau tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne galutinis verdiktas. Praktikoje patikimesni ginčo sprendimo būdai paprastai siejami su redakciniu skaidrumu, rankraščių istorija, darbo procesu ir aiškia politika, kaip deklaruojamas DI naudojimas.

    Tuo pat metu ginčas veikia ir romano reputaciją. Knyga minima tarp kandidatų į svarbiausius Prancūzijos literatūros apdovanojimus, o viešas triukšmas gali tapti tiek rizika, tiek papildomu matomumu, skatinančiu skaitytojus patiems susidaryti nuomonę.