CP v2

Tag: Pridėtinis cukrus

  • Šių jogurtų geriau nepirkti: daug cukraus ir tirštiklių, o nauda žarnynui dažnai tik reklamoje

    Jogurtas tradiciškai gaminamas fermentuojant pieną, o pagrindinį darbą atlieka pieno rūgšties bakterijos, pavyzdžiui, Lactobacillus bulgaricus ir Streptococcus thermophilus. Dėl fermentacijos dalis laktozės suskaidoma, o pats produktas tampa baltymų ir kalcio šaltiniu. Tačiau masinėje gamyboje vis dažniau pasirenkama ne paprasta sudėtis, o įvairūs priedai, kurie keičia jogurto maistinę vertę.

    Didžiausia problema dažnai slypi ne pačiame piene, o prieduose, kurie padeda išgauti ryškų skonį ir patrauklią tekstūrą. Skoniniuose jogurtuose neretai daug pridėtinio cukraus, o vaisių dalis gali būti pakeista saldintais ar tirštintais užpildais. Toks produktas labiau primena desertą nei kasdienį maistą, kurį renkamės dėl žarnyno ar bendros sveikatos.

    Karagenas: kodėl dėl jo ginčijamasi?

    Vienas dažniausiai aptariamų tirštiklių yra karagenas, gaunamas iš raudonųjų jūrų dumblių ir maisto pramonėje naudojamas konsistencijai suteikti. Ant pakuočių jis gali būti įvardytas kaip karagenas arba nurodytas kodais E407 ir E407a. Gamintojams tai patogu, nes net ir mažiau riebus produktas gali atrodyti tirštas ir kremiškas.

    Mokslinėje literatūroje karagenas vertinamas nevienareikšmiškai: dalis tyrimų sieja jį su galimu virškinamojo trakto dirginimu ir uždegiminių procesų suaktyvėjimu, ypač jautresniems žmonėms. Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja stebėti savijautą ir, jei žarnynas jautrus, rinktis paprastesnės sudėties produktus. Svarbu atskirti, kad leidžiamas maistinis karagenas nėra tas pats, kas laboratorijose tiriami jo degradacijos produktai, tačiau diskusijų dėl atsargumo išlieka.

    Ne kiekvienas jogurtas veikia vienodai

    Nors dalis jogurtų gali būti labiau panašūs į desertą, pats produktas nebūtinai yra problema. Klinikiniai tyrimai rodo, kad jogurtas su gyvomis kultūromis, o kai kuriais atvejais ir su papildomais probiotikais bei prebiotikais, gali turėti apčiuopiamos naudos žmonėms, turintiems metabolinio sindromo riziką. Tokiuose tyrimuose vertinami oksidacinio streso žymenys ir organizmo antioksidacinės sistemos rodikliai, kurie gali gerėti vartojant kokybiškus fermentuotus pieno produktus.

    Vis dėlto vieno universalaus sprendimo nėra, nes poveikis priklauso nuo bendros mitybos, mikrobiomos būklės, fizinio aktyvumo ir net miego. Jogurtas gali būti geras įprotis, bet jis nepakeis subalansuotos mitybos, jei kasdienėje lėkštėje dominuoja saldūs gėrimai, itin perdirbti produktai ir skaidulų trūkumas.

    Kaip parduotuvėje išsirinkti geresnį jogurtą?

    Praktinė taisyklė paprasta: kuo trumpesnė sudėtis, tuo geriau. Jei renkatės natūralų jogurtą, dažniausiai pakanka dviejų dalių: pieno ir jogurto kultūrų. Jei produktas labai tirštas, turi daug priedų, o riebalų mažai, verta atidžiau pažiūrėti, ar sudėtyje nėra tirštiklių.

    Ypatingo dėmesio reikalauja vaisiniai jogurtai. Juose „vaisiai“ kartais tėra saldintas užpildas, o bendras cukraus kiekis gali būti artimas desertams, todėl tokį pasirinkimą geriau vertinti kaip retą skanėstą, o ne kasdienį užkandį. Patikimiausias orientyras norint jogurto naudos žarnynui yra aiškiai nurodyta informacija, kad produkte yra gyvos ir aktyvios bakterijų kultūros.

    „Jeigu sudėties sąrašas ilgas, o pirmose pozicijose matote cukrų ar sirupus, toks jogurtas greičiausiai labiau skirtas skoniui, o ne sveikatai“, – sako dietistai.

  • Didelė studijų apžvalga įspėja: saldus maistas gali ilgai gadinti atmintį – ar dar įmanoma atstatyti?

    Didelė studijų apžvalga įspėja: saldus maistas gali ilgai gadinti atmintį – ar dar įmanoma atstatyti?

    Cukrus žmonių mityboje ilgą laiką buvo greitas energijos šaltinis, tačiau šiandien jis dažniausiai ateina su itin perdirbtais produktais ir gausiu pridėtiniu cukrumi. Nauja sisteminė apžvalga ir metaanalizė rodo, kad tokia mityba gali kenkti atminčiai, o vėliau pakeitus įpročius pagerėjimas ne visada būna visiškas.

    Tyrėjai apžvelgė 27 ikiklinikinius eksperimentus su žiurkėmis ir pelėmis, kuriuose buvo vertinama, kaip kinta pažinimo funkcijos pereinant nuo daug riebalų ir cukraus turinčios mitybos prie sveikesnės. Rezultatai parodė, kad pakeitus racioną atminties testų rodikliai dažniausiai pagerėdavo, tačiau nepasiekdavo gyvūnų, visą laiką maitintų sveikiau, lygio.

    Kas pagerėja, o kas lieka

    Metaanalizė išskyrė, kad ryškiausias teigiamas pokytis buvo susijęs būtent su atmintimi, ypač su erdvine atmintimi. Kiti vertinti rodikliai, tokie kaip bendras aktyvumas, motyvacija maistui ar nerimą bei depresiją primenantis elgesys, nuosekliai negerėjo.

    Svarbi detalė ta, kad atsigavimo požymiai buvo aiškesni tuomet, kai sveikesnė mityba pakeisdavo daug riebalų turintį racioną. Tuo tarpu dietos, kuriose buvo daug pridėtinio cukraus, įskaitant ir daug riebalų bei cukraus derinius, rodė mažiau įrodymų, kad atmintis grįžta į ankstesnį lygį.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pagerinus mitybos kokybę atmintis gali atsistatyti, tačiau tas pagerėjimas nėra pilnas“, – sakė tyrimo autorė Simone Rehn.

    „Net ir po kelių savaičių sveikesnės mitybos atmintis nepasiekė tokio lygio, kokį rodė gyvūnai, niekada nevalgę nesveikai“, – pridūrė ji.

    Kodėl kalbama apie hipokampą

    Tyrėjai dėmesį sieja su hipokampu, smegenų sritimi, svarbia mokymuisi ir atminčiai bei susijusia su apetito reguliavimu. Ankstesni žmonių tyrimai yra sieję daug riebalų ir cukraus turinčią mitybą su prastesniais hipokampo struktūros ir funkcijos rodikliais, todėl ikiklinikiniai duomenys papildo bendrą vaizdą, kad ši sritis gali būti ypač jautri mitybos pokyčiams.

    Autoriai pabrėžia, kad eksperimentai su gyvūnais leidžia tiksliau atskirti mitybos įtaką nuo kitų veiksnių. Realiame gyvenime mitybos pokyčiai dažnai vyksta kartu su fizinio aktyvumo, miego, streso ir dienotvarkės pokyčiais, todėl vien dietos poveikį žmogaus pažinimo funkcijoms įrodyti sudėtingiau.

    Ką tai reiškia kasdienėje mityboje

    Nors šie rezultatai dar nereiškia, kad kiekvienam žmogui saldumynai neišvengiamai sukels ilgalaikius atminties sutrikimus, jie stiprina žinutę apie pridėtinio cukraus ribojimo svarbą. Specialistų rekomendacijose dažnai akcentuojama, kad pridėtinis cukrus turėtų būti kuo mažesnė paros energijos dalis, o prioritetas teikiamas mažiau perdirbtam maistui.

    Žinutė nėra skirta gąsdinti, o veikiau perspėti dėl viltingos, bet klaidinančios nuostatos, kad nesveikos mitybos pasekmės visada lengvai panaikinamos. Tyrimo autoriai akcentuoja, kad sveikesnė mityba vis tiek yra naudinga, tačiau smegenų sveikatai gali būti ypač svarbu vengti ilgalaikio didelio pridėtinio cukraus vartojimo, o ne pasikliauti tuo, kad vėliau viską pavyks pilnai atstatyti.

  • PRL laikų gatvėse gaivino troškulį: šis gėrimas grįžta ir žarnynui veikia kaip balzamas

    Duonos gira – saldžiarūgštis, lengvai kartokas fermentuotas gėrimas, kurį daugelis prisimena iš senesnių laikų, vėl grįžta į populiarumo viršūnes. Ilgą laiką ją nustelbė saldinti gazuoti gėrimai, tačiau šiandien vartotojai vis dažniau renkasi natūralios fermentacijos produktus.

    Istoriškai duonos gira buvo žinoma plačiame Rytų ir Vidurio Europos regione, o jos šaknys siejamos su senomis slavų fermentacijos tradicijomis. Dėl paprastos gamybos ji ilgai buvo laikoma kasdieniu, prieinamu gėrimu, tinkamu atgaivai po fizinio darbo.

    Laikui bėgant gėrimo skonį ir savybes įvertino ir pasiturintys sluoksniai, o receptai šeimose buvo perduodami iš kartos į kartą. Namuose ruošta gira daugeliui asocijuojasi ir su XX amžiaus kasdienybe, kai ji buvo gaminama virtuvėse ir pardavinėjama kaip greita atgaiva šiltuoju sezonu.

    Kas šiandien traukia pirkėjus?

    Didžiausias duonos giros išskirtinumas – fermentacija, kurios metu susidaro organinės rūgštys ir kiti junginiai, lemiantys skonį bei galimą poveikį virškinimo savijautai. Būtent dėl fermentuotų produktų susidomėjimo augimo rinka pastaraisiais metais mato aiškią tendenciją: žmonės dažniau ieško mažiau perdirbtų, tradicinių alternatyvų.

    Dažnai pabrėžiama, kad fermentuoti gėrimai gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės palaikymo, tačiau svarbu suprasti skirtumą tarp tradicinių fermentuotų produktų ir rinkoje esančių gėrimų su daug pridėtinio cukraus. Jei gira saldinta, jos nauda gali būti mažesnė, o per didelis cukraus kiekis tampa svarbiausiu minusu.

    Ką rodo sudėtis ir mitybos gairės?

    Tradicinėje duonos giroje gali būti B grupės vitaminų pėdsakų, o fermentacija suteikia specifinį rūgštumą, kuris daugeliui atrodo gaivus. Vis dėlto vitaminų ir mineralų kiekiai labai priklauso nuo recepto ir gamybos, todėl šio gėrimo nereikėtų vertinti kaip pagrindinio maistinių medžiagų šaltinio.

    Renkantis girą verta perskaityti etiketę: kuo trumpesnė sudėtis, tuo dažniau tai ženklas, kad gėrimas artimesnis tradicijai. Taip pat aktualu atkreipti dėmesį į cukrų, nes viešosios sveikatos rekomendacijos nuosekliai ragina riboti pridėtinio cukraus vartojimą kasdienėje mityboje.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Duonos gira neretai gaminama namuose iš džiovintos ar paskrudintos ruginės duonos, vandens ir priedų pagal skonį. Praktikoje svarbiausia laikytis švaros, tinkamos temperatūros ir protingo fermentacijos laiko, kad gėrimas būtų saugus ir stabilaus skonio.

    Jei norisi labiau nuspėjamo rezultato, dalis žmonių renkasi pradines kultūras arba patikimus, aiškios sudėties gamintojų produktus. Bet kuriuo atveju, tai gėrimas, kurio populiarumo sugrįžimas aiškiai atspindi bendrą kryptį: daugiau dėmesio tradicijoms, fermentacijai ir mažiau saldintoms alternatyvoms.

  • Atsisakykite nedelsiant: gydytojai įspėja, kas kasdien greitai naikina kepenis

    Печінка виконує ключову роль в організмі: вона фільтрує токсини, допомагає з травленням, зберігає поживні речовини та підтримує імунітет. Однак багато повсякденних продуктів створюють надмірне навантаження на цей орган і сприяють накопиченню жиру. Це підвищує ризик розвитку метаболічної дисфункціональної жирової хвороби печінки, запалення та навіть цирозу.

    Проблеми з печінкою. Ілюстративне фото

    Серед найбільш шкідливих страв і продуктів на першому місці опиняється фастфуд. Гамбургери, картопля фрі та інша їжа з ресторанів швидкого харчування містять багато насичених жирів, солі та цукру. Регулярне споживання такого харчування призводить до накопичення жиру в клітинах печінки.

    Не менш небезпечними є смажені страви. Вони насичені трансжирами та насиченими жирами, які ускладнюють роботу печінки. Постійне вживання картоплі фрі, смаженого курячого м’яса чи пончиків провокує запалення та сприяє рубцюванню тканин. Печінка витрачає багато ресурсів на переробку цих жирів, що з часом призводить до накопичення жирових відкладень.

    Велику загрозу становлять продукти з доданим цукром та напої з високим вмістом фруктози. Печінка майже повністю метаболізує фруктозу, перетворюючи її на жир. Солодкі газовані напої, енергетики, фруктові соки промислового виробництва, десерти та випічка з високофруктозним кукурудзяним сиропом швидко перевантажують орган.

    Ультраоброблені продукти також шкодять печінці. Чіпси, готові сніданки, упаковані тістечка та напівфабрикати містять численні добавки, консерванти, рафіновані вуглеводи та велику кількість солі. Організм змушений переробляти всі ці речовини, що призводить до жирового переродження печінки та запальних процесів. Рафіновані зернові вироби, такі як білий хліб, білий рис та здоба, швидко підвищують рівень цукру в крові та сприяють відкладенню жиру.

    Сіль у великих кількостях також негативно впливає на печінку. Продукти з високим вмістом натрію сприяють накопиченню жиру та підвищують ризик цирозу. Штучні підсолоджувачі, які часто використовують у дієтичних напоях, можуть порушувати баланс мікрофлори кишківника, що опосередковано шкодить печінці.

    Нагадаємо: портал “Коментарі” писав, який алкоголь найшвидше “вбиває” печінку.

  • Azijos moterų lieknumo paslaptis? Vietoj saldžių gėrimų jos renkasi borichą

    Azijos moterų lieknumo paslaptis? Vietoj saldžių gėrimų jos renkasi borichą

    Boricha, dar vadinama korėjietiška miežinė arbata, iš pirmo žvilgsnio atrodo pernaininga: skrudinti miežių grūdai ir vanduo. Vis dėlto Rytų Azijoje šis gėrimas geriamas ištisomis kartomis, dažnai prie ryžių, kimči ir aštresnių patiekalų. Skonis primena skrudintus riešutus, grūdų kavą ir šviežios duonos plutą, o svarbiausia, kad jis įprastai geriamas be cukraus.

    Nors pavadinime figūruoja žodis arbata, boricha nėra arbatžolių užpilas ir neturi kofeino, todėl tinka ir vaikams, ir jautresniems žmonėms. Japonijoje artimas gėrimas vadinamas „mugicha“, o Kinijoje – „dàmàichá“: dažnai jis atšaldomas ir vasarą geriamas vietoj saldintų gaiviųjų gėrimų. Būtent šis pakeitimas ir yra svarbiausia priežastis, kodėl boricha dažnai siejama su lieknesne figūra.

    Boricha nėra riebalų degintojas, tačiau ji gali padėti sumažinti vadinamąsias skystas kalorijas. Nesaldintas miežių gėrimas paprastai turi tik pėdsakines energetines vertes, kai tuo tarpu saldinti gaivieji gėrimai, sultys ar saldinta šalta arbata kasdien nepastebimai prideda daug cukraus ir energijos. Ilgainiui net vieno įpročio pakeitimas gali tapti reikšmingu svorio kontrolės veiksniu.

    Mitybos tyrimai nuosekliai rodo, kad pridėtinio cukraus ir saldintų gėrimų mažinimas siejamas su geresne kūno masės kontrole ir mažesne metabolinių ligų rizika. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus, o ypač atkreipia dėmesį į cukrumi saldintus gėrimus, nes jie suteikia energijos, bet ne sotumo. Todėl nesaldintas alternatyvas žmonės dažnai išlaiko ilgiau nei trumpalaikes dietas.

    Kas miežiuose vertinga, o kas lieka grūduose

    Daugiausia mokslinių įrodymų sukaupta apie miežius kaip pilno grūdo produktą. Miežiuose gausu beta gliukano – tirpios skaidulos, kuri gali prisidėti prie lėtesnio gliukozės šuolio po valgio ir padėti reguliuoti cholesterolio rodiklius, ypač kai jos suvartojama pakankamai ir reguliariai. Vis dėlto tai labiau taikoma valgant miežius, o ne geriant jų užpilą.

    Tyrimai, nagrinėjantys skrudinimo ir užplikymo poveikį, rodo, kad pačiame gėrime skaidulų ir beta gliukano būna mažai, nes didžioji dalis lieka grūduose. Boricha gali turėti nedidelius kiekius fenolinių junginių, susijusių su antioksidacinėmis savybėmis, tačiau kasdienėje praktikoje jos vertė dažniausiai slypi paprastame pasirinkime: gerti nesaldintą gėrimą vietoj saldinto.

    Kaip gerti, kad būtų naudos

    Skonis ir stiprumas priklauso nuo skrudinimo: šviesiau skrudinti miežiai suteikia švelnesnį, labiau duonišką aromatą, o tamsesnis skrudinimas priartėja prie grūdų kavos kartumo. Gėrimas gali būti patiekiamas šiltas arba atšaldytas, o daugeliui jis tampa patogiu pasirinkimu po pietų ar vakare, kai nesinori kofeino. Dėl natūraliai švelnaus profilio boricha dažnai derinama su aštriais ar riebesniais patiekalais, nes padeda atgaivinti gomurį.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: jei tikslas yra mažiau cukraus, boricha verta gerti be saldiklių, sirupų ar medaus. Norint subtilaus skonio, dažniau pasirenkama citrina, imbieras ar mėta, tačiau tai turėtų išlikti priedu, o ne būdu gėrimą paversti desertu. Tokie maži, kasdien kartojami sprendimai dažnai duoda tvaresnį rezultatą nei trumpi, griežti ribojimai.

    Kam boricha gali netikti

    Miežiai turi glitimo, todėl sergantiems celiakija ar turintiems mediciniškai patvirtintą glitimo netoleravimą boricha netinka. Nėštumo metu ar sergant lėtinėmis ligomis šį gėrimą racionaliausia vertinti kaip įprastą maisto produktą ir, kilus klausimų, pasitarti su gydytoju ar dietologu. Jei boricha perkama paruošta, verta patikrinti sudėtį, nes dalis pramoninių variantų gali būti saldinti.

    Azijos moterų lieknumo paslaptis telpa ne viename puodelyje, o kasdieniuose pasirinkimuose: mažiau pridėtinio cukraus, daugiau paprastų gėrimų ir nuoseklumas. Boricha šioje grandinėje veikia kaip lengvas, beveik nekaloringas įprotis, kuris padeda atsisakyti saldintų gėrimų be didelės kovos su savimi. Būtent tokie pakeitimai dažniausiai ir išlieka ilgam.

  • Neurologai įspėja: šie kasdieniai produktai gali silpninti atmintį ir didinti insulto riziką

    Kasdienė mityba daro tiesioginę įtaką smegenų sveikatai, o kai kurie populiarūs produktai gali tyliai bloginti atmintį, kraujotaką ir dėmesio koncentraciją. Neurologai pabrėžia, kad rizika dažniausiai susijusi ne su vienu kąsniu, o su įpročiu: kai tam tikri produktai tampa kasdienio raciono pagrindu.

    Viena dažniausių rekomendacijų siejama su saldintais gazuotais gėrimais ir apskritai dideliu pridėtinio cukraus kiekiu. Ilgainiui tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o kraujagyslių būklė yra itin svarbi ir smegenims, nes jos priklausomos nuo stabilios kraujotakos.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į transriebalus, kurie gali būti aptinkami dalyje itin perdirbtų gaminių. Kai kuriuose tyrimuose didesnis transriebalų vartojimas siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais ir nepalankesniu širdies bei kraujagyslių rizikos profiliu, o tai netiesiogiai didina ir insulto tikimybę.

    Dar viena rizikos grupė yra dažnai vartojami gruzdinti produktai, pavyzdžiui, bulvytės fri. Tokia mityba paprastai reiškia daugiau sočiųjų riebalų ir druskos, o tai gali bloginti kraujospūdžio kontrolę ir kraujagyslių būklę, ypač jei kartu trūksta daržovių, skaidulų ir omega-3 šaltinių.

    Neurologai primena ir apie alkoholį: net ir „saikingas“ vartojimas kai kuriems žmonėms gali turėti apčiuopiamų pasekmių miegui, nuotaikai bei pažinimo funkcijoms. Alkoholio poveikis laikomas neurotoksiniu, todėl rizika didėja didinant vartojimo dažnį ir kiekius.

    Diskusijų kelia ir kai kurie „sveikesni“ pasirinkimai, pavyzdžiui, dalis baltymų miltelių ar gėrimų, kuriuose gausu saldiklių ir priedų. Specialistai pabrėžia žarnyno mikrobiomos svarbą, nes ji susijusi su uždegiminiais procesais ir medžiagų apykaita, o šie veiksniai daro įtaką ir smegenų veiklai.

    Gydytojai ragina ne ieškoti vieno „blogiausio“ produkto, o įvertinti bendrą mitybos modelį. Jei racione daug itin perdirbtų produktų, saldžių gėrimų ir kepto maisto, o mažai žuvies, ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, tai dažniausiai reiškia didesnę ilgalaikę riziką širdžiai ir smegenims.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, gerti vandenį vietoj saldintų gėrimų, o kepimą riebaluose pakeisti kepimu orkaitėje ar troškinimu. Jei kyla klausimų dėl konkrečių papildų ar gretutinių ligų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojami vaistai ar yra padidėjęs kraujospūdis.

  • 10 gėrimų, kurie atrodo sveiki, bet turi daug cukraus: ką pataria riboti dietologai

    Daugelis, bandydami mažinti svorį ar kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje, skaičiuoja kalorijas maiste, bet pamiršta gėrimus. Dietologai pabrėžia, kad būtent gėrimai neretai tampa „nematomu“ pridėtinio cukraus šaltiniu, kuris greitai didina suvartojamą energijos kiekį.

    Gairės paprastai sutaria dėl krypties: pridėtinis cukrus turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. paros kalorijų, o dar geriau siekti mažiau nei 5 proc. Tokia riba svarbi ne tik svoriui, bet ir širdies bei kraujagyslių sveikatai, dantims, kepenų būklei ir 2 tipo diabeto rizikai.

    Skirtingai nei maistas, saldinti gėrimai dažniausiai nesuteikia ilgalaikio sotumo. Dėl to lengva nepastebimai išgerti kelis šimtus kilokalorijų per dieną, o pridėtinis cukrus susikaupia greičiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad „sveikai“ skambantys pavadinimai ar užrašai ant pakuotės ne visada reiškia geresnę sudėtį. Kartais gėrimas gali turėti mažiau riebalų ar būti „su vitaminu C“, bet vis tiek būti saldintas sirupais ar koncentruotomis sultimis.

    1) Vaisių sultys dažnai atrodo kaip geresnis pasirinkimas už limonadą, tačiau net ir 100 proc. sultys gali turėti daug natūralaus cukraus ir mažai skaidulų. Be to, dalis sulčių gėrimų gaminami iš koncentratų, o sudėtyje gali būti pridėtinių saldiklių.

    2) Saldinta šalta arbata neretai prilygsta gaiviesiems gėrimams pagal cukraus kiekį. Net ir „mažiau cukraus“ versijos gali reikšmingai prisidėti prie dienos normos, jei geriamos reguliariai.

    3) Kavos gėrimai su sirupais, saldintais priedais ar plakta grietinėle gali turėti didelį cukraus kiekį. Cukrus slepiasi ne tik šaukšteliuose, bet ir aromatizuotuose sirupuose bei saldintuose pieno pakaitaluose.

    4) Gazuoti gaivieji gėrimai išlieka vienu dažniausių pridėtinio cukraus šaltinių mityboje. Net viena porcija gali viršyti rekomenduojamą dienos pridėtinio cukraus kiekį, ypač jei pasirenkami didesni buteliukai.

    5) Saldintas augalinis „pienas“ gali atrodyti lengvas pasirinkimas, tačiau kai kurios versijos turi nemažai pridėtinio cukraus ir mažai baltymų. Renkantis verta tikrinti, ar produktas yra nesaldintas, ypač jei vartojamas kasdien.

    6) Paruošti alkoholiniai kokteiliai ar saldinti alkoholiniai gėrimai dažnai būna „kalorijų bomba“ dėl sirupų ir kitų saldiklių. Tokie gėrimai gali greitai padidinti bendrą dienos cukraus kiekį, net jei išgeriama viena porcija.

    7) Parduotuviniai glotnučiai gali būti patogūs, bet ne visada subalansuoti. Jei jie gaminami su sulčių baze, sirupais ar saldintu jogurtu, gėrimas gali turėti daug cukraus ir mažai skaidulų, todėl sotumas trunka trumpiau.

    8) Paruošti baltyminiai gėrimai neretai reklamuojami kaip funkcionalus pasirinkimas, tačiau sudėtis gali labai skirtis. Kai kuriuose produktuose cukraus mažiau, bet kitur naudojami saldikliai ir įvairūs priedai, todėl verta vertinti etiketę ir porcijos dydį.

    9) Energiniai gėrimai dažnai turi nemažai cukraus, o kartu ir didelę kofeino dozę. Toks derinys gali skatinti staigius energijos svyravimus, o reguliariai vartojant didėja rizika peržengti tiek cukraus, tiek kofeino ribas.

    10) Sportiniai gėrimai sukurti intensyviai sportuojantiems, kai reikia greitai atkurti skysčius ir elektrolitus. Tačiau kasdieniam vartojimui ar lengvai fizinei veiklai jie dažnai nereikalingi, o pridėtinis cukrus tampa perteklinis.

    Kasdieniam troškuliui malšinti patikimiausi pasirinkimai išlieka vanduo, nesaldinta arbata ar kava, taip pat nesaldintas mineralinis vanduo. Jei norisi skonio, gali padėti vanduo su citrina ar uogomis, tačiau be papildomų sirupų.

    Jei tikslas yra mažinti pridėtinį cukrų, dietologai pataria pradėti nuo paprasto įpročio: savaitę stebėti, ką geriate per dieną, ir įvertinti porcijas. Dažnai net vieno kasdienio saldinto gėrimo pakeitimas nesaldintu variantu duoda greitą ir apčiuopiamą rezultatą.

  • Kardiologas įspėja: šį gėrimą milijardai geria kasdien, o jis veikia kaip skysta mirtis

    JAV kardiotorakalinis chirurgas Jeremy Londonas, turintis apie 25 metų patirtį, socialiniuose tinkluose įspėjo dėl saldintų gazuotų gėrimų. Pasak gydytojo, tai vienas žalingiausių kasdienių įpročių, kurį jis vadina skysta mirtimi.

    Gydytojas teigia, kad saldūs gazuoti gėrimai dažnai vartojami kaip įprastas troškulio malšinimo būdas, tačiau iš tiesų didina ilgalaikių sveikatos problemų riziką. Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia bėda yra didelis pridėtinio cukraus kiekis ir menka maistinė vertė.

    Moksliniai tyrimai saldintus gėrimus sieja su didesne 2 tipo diabeto, nutukimo, padidėjusio kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Reguliariai geriant tokius gėrimus, lengva nepastebimai viršyti rekomenduojamą laisvųjų cukrų ribą, o skystos kalorijos prasčiau suteikia sotumo jausmą.

    Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad net ir vadinamieji sportiniai ar energiniai gėrimai neretai turi daug cukraus ir rūgščių. Dėl to gali didėti dantų emalio erozijos rizika, o dažnas vartojimas tampa įpročiu, kuris ilgainiui keičia skonio suvokimą ir skatina rinktis vis saldesnius produktus.

    J. Londonas taip pat dalijosi platesniu požiūriu į ilgaamžiškumą ir teigė vengiantis kelių dalykų, tarp jų rūkymo ir perteklinio alkoholio. Jis ragina sąmoningai vertinti, kas kasdien patenka į mitybą, ir pradėti nuo paprasto žingsnio: saldintus gazuotus gėrimus keisti vandeniu, nesaldinta arbata ar vandeniu su vaisiais.

    Sveikatos institucijos Europoje ir pasaulyje nuosekliai kartoja, kad pagrindinis tikslas yra mažinti pridėtinio cukraus vartojimą. Praktinis patarimas paprastas: perkant gėrimus verta tikrinti maistingumo lentelę ir sudėtį, o jei norisi gazuoto skonio, rinktis nesaldintą gazuotą vandenį.

  • Kas nutinka organizmui atsisakius cukraus: nuo pirmos valandos iki mėnesio ir kaip tai padaryti tvariai

    Atsisakius pridėtinio cukraus pokyčiai dažnai pasijunta greičiau, nei tikimasi: pirmomis valandomis gali keistis energijos lygis, o vėliau – apetitas ir skonio pojūtis. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „detoksas“ klasikine prasme, nes toksinų šalinimą užtikrina kepenys ir inkstai, tačiau organizmas prisitaiko prie mažesnio saldumo.

    Dietologė Tara Collingwood aiškina, kad staiga sumažinus cukraus kiekį daliai žmonių pirmosiomis dienomis pasireiškia galvos skausmas, dirglumas ir stiprus noras suvalgyti ką nors saldaus. Tai labiau susiję su įprasto dopamino atsako pokyčiais ir mitybos rutinos pasikeitimu, o ne su „abstinencija“ medicinine prasme.

    Per pirmą valandą po to, kai atsisakoma saldžių užkandžių ar gėrimų, kai kurie žmonės pastebi vadinamąjį cukraus „kritimą“ – staigesnį energijos sumažėjimą, jei iki tol dažnai rinkdavosi saldumynus. Ilgainiui, mažėjant staigiems gliukozės šuoliams, cukraus kiekis kraujyje gali svyruoti mažiau, o energijos „duobės“ pasitaikyti rečiau.

    Taip pat gali stabilizuotis insulino atsakas, ypač jei mityboje anksčiau buvo daug saldintų gėrimų ir perdirbtų produktų. Vis dėlto pojūčiai labai individualūs ir priklauso nuo bendro raciono, miego bei fizinio aktyvumo.

    Pirmą dieną dažnas tikslas yra išvengti „paslėpto“ pridėtinio cukraus, kuris aptinkamas padažuose, pusryčių dribsniuose ar užkandžiuose. Kai pridėtinio cukraus staiga sumažėja, daliai žmonių pasireiškia galvos skausmas, nervingumas ir stipresnis saldumynų noras.

    „Tai ne tiek abstinencija, kiek smegenų prisitaikymas prie mažesnio dopamino kiekio, kurį anksčiau skatino cukrus“, – sakė Tara Collingwood.

    Po maždaug savaitės neretai silpnėja potraukis užkandžiauti, o skonio receptoriai tampa jautresni. Maistas, kuris anksčiau atrodė neutralus, gali pasirodyti natūraliai saldesnis, todėl mažiau norisi desertų ar saldintų gėrimų.

    Kai kurie žmonės taip pat pastebi stabilesnę energiją dienos metu ir geresnį virškinimo komfortą, pavyzdžiui, mažesnį pilvo pūtimą. Šiuos pokyčius gali lemti ne vien cukraus sumažinimas, bet ir tai, kad dažnai kartu padaugėja skaidulų bei baltymų.

    Maždaug po mėnesio gali aiškiau pasimatyti nauda tiems, kurie anksčiau vartojo daug pridėtinio cukraus: geresnė gliukozės kontrolė, didesnis jautrumas insulinui ir mažesnė metabolinių sutrikimų rizika. Jei cukrus buvo reikšmingas kalorijų šaltinis, gali keistis ir kūno svoris.

    Neretai žmonės mini ir stabilesnę nuotaiką bei retesnius energijos „kritimus“. Pasak specialistų, prisitaikymas dažnai trunka apie 3–7 dienas, o ryškesni skonio ir įpročių pokyčiai dažniau pastebimi per 2–4 savaites.

    Dietologai ragina nesiekti „viskas arba nieko“ strategijos, nes ji dažnai baigiasi grįžimu prie senų įpročių. Praktinis kelias – pirmiausia mažinti pridėtinį cukrų: atsisakyti saldintų gėrimų, konditerijos, saldainių ir dažnai užkandžiaujamų perdirbtų produktų.

    Taip pat svarbu reguliariai valgyti, nes praleisti valgiai dažnai sustiprina norą greitai gauti energijos iš saldumynų. Galiausiai verta prisiminti, kad troškulys kartais painiojamas su alkiu, todėl pakankamas vandens kiekis gali padėti lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

  • Lieknėjančių triukas, kai norisi saldaus: 4 alternatyvos, kurių skonis nenusileidžia saldainiams

    Lieknėjančių triukas, kai norisi saldaus: 4 alternatyvos, kurių skonis nenusileidžia saldainiams

    Artėjant vasarai daugelis peržiūri mitybą, tačiau saldumynų atsisakymas dažnai baigiasi persivalgymu. Mitybos specialistai pabrėžia, kad potraukis saldumynams dažnai susijęs ne tik su įpročiais, bet ir su miegu, stresu bei per mažai subalansuotais patiekalais.

    Greitos energijos norisi todėl, kad organizmas ieško lengvai pasisavinamų angliavandenių, ypač po įtemptos dienos. Jei racione trūksta baltymų ir skaidulų, sotumas trumpalaikis, o noras užkąsti saldžiai grįžta dar greičiau.

    Gera žinia ta, kad saldų skonį galima pasiekti ir be gausaus pridėtinio cukraus. Svarbu rinktis produktus, kurie kartu duoda sotumo, skaidulų, baltymų ar naudingųjų riebalų, o porcijas išlaikyti saikingas.

    Keptas obuolys su cinamonu

    Keptas obuolys daugeliui tampa desertu, kuris psichologiškai jaučiasi kaip tikras saldumynas, nors sudėtis paprasta. Kaitinant vaisius suminkštėja, išryškėja natūralus saldumas, o tekstūra primena švelnią tyrę.

    Praktinis variantas paprastas: išimkite sėklalizdį, pabarstykite cinamonu ir kepkite apie 15 minučių, kol obuolys taps minkštas. Norint daugiau sotumo, galima pridėti šaukštą natūralaus jogurto ar varškės, tačiau svarbu vengti sirupų ir cukraus.

    Šaldytas jogurtas su uogomis

    Šaldytas natūralus graikiškas jogurtas su uogomis dažnai tampa ledų pakaitalu, kai norisi šalto deserto. Uogos suteikia skonį ir rūgštelę, o jogurtas prideda baltymų, todėl sotumas paprastai būna didesnis nei valgant įprastus ledus.

    Užtenka sumaišyti tirštą jogurtą be priedų su šaldytomis uogomis ir įdėti į šaldiklį maždaug pusvalandžiui. Jei norisi saldžiau, verta rinktis prinokusį bananą ar kelias datules, bet saldiklius naudoti saikingai.

    Juodasis šokoladas ir vaisių užkandžiai

    Juodasis šokoladas gali padėti patenkinti saldaus skonio poreikį mažesne porcija, nes skonis intensyvesnis. Dažniausiai rekomenduojama rinktis šokoladą su didesniu kakavos kiekiu ir nevalgyti jo nevaldomai, nes tai vis tiek kaloringas produktas.

    Dar viena alternatyva saldainiams yra vaisiniai užkandžiai, pavyzdžiui, džiovintos vaisių juostelės be pridėtinio cukraus ar liofilizuoti vaisiai. Vis dėlto tai koncentruotas produktas, todėl porcijos dydis svarbus, o geriausi rezultatai pasiekiami derinant su baltymais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar varške.

    Norint ilgiau išlikti sotiems ir rečiau jausti potraukį saldumynams, specialistai taip pat primena bazinius dalykus: reguliarus miegas, pakankamas vandens kiekis ir pilnaverčiai valgiai su baltymais bei skaidulomis. Tokiu atveju saldus užkandis tampa planuota smulkmena, o ne vakaro persivalgymo pradžia.