Po įtemptų ir pavojingų dienų Šepetos durpyno gaisro gesinimo darbai pasiekė lūžio tašką, o operacija, pareikalavusi nuolatinio budėjimo ir didelių pajėgų, buvo suvaldyta. Kupiškio rajono bendruomenė ir atsakingos tarnybos viešai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie gaisro stabdymo, žmonių saugumo ir gamtos apsaugos.
Padėka skiriama Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai, Panevėžio, Utenos, Rokiškio, Visagino, Šiaulių ir Vilniaus priešgaisrinėms gelbėjimo valdyboms bei jų pareigūnams, taip pat Utenos priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Prie gesinimo prisidėjo ir Lietuvos šaulių sąjungos Kupiškio Stasio Lozoraičio 505-osios kuopos šauliai, savanoriai, vietos verslo atstovai.
„Šiomis itin sudėtingomis ir pavojingomis dienomis parodėte, kas yra tikroji atsakomybė, vienybė ir meilė savo kraštui“, – sakoma padėkoje gaisrą gesinusiems žmonėms.
Durpynų gaisrai laikomi vienais sudėtingiausių: ugnis gali skverbtis į gilesnius sluoksnius, o iš pažiūros prislopintas židinys vėl atsinaujinti pasikeitus vėjui ar išaugus temperatūrai. Dėl to gesinimo operacijos dažnai trunka ilgai, reikalauja nuolatinės stebėsenos, vandens tiekimo ir pakartotinio perliejimo.
Akcentuojama, kad šiuo atveju teko dirbti ekstremaliomis sąlygomis, kai sprendimus reikėjo priimti greitai, o darbas vyko ištisomis paromis. Dėkojama ir „KN Energies“ padaliniui Subačiaus skystųjų energijos produktų terminalui, taip pat UAB „Durpeta“ vadovams ir darbuotojams už įsitraukimą, koordinavimą ir pagalbą gesinimo metu.
„Kovoti su tokiu gaisru, esant stipriam vėjui, sausrai ir itin sudėtingoms aplinkybėms, buvo nepaprastai sunku“, – pabrėžiama padėkoje, pažymint komandinio darbo ir susitelkimo reikšmę.
Ugniagesių ir talkininkų darbas tokiuose gaisruose paprastai nesibaigia vien užgesinus matomą liepsną: dar kurį laiką vykdomas židinių perkasimas, kaitros stebėjimas ir teritorijos patikra, siekiant išvengti atsinaujinimo. Gyventojams primenama, kad pastebėjus dūmus, degėsių kvapą ar naujus įsidegimo požymius būtina nedelsiant pranešti skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
Padėkos tekste atskirai išskiriamas žmoniškumas ir pasiaukojimas tų, kurie „neskaičiavo darbo valandų, budėjo ištisas paras, dirbo dūmuose, karštyje ir nuovargyje“. Bendruomenei tai tapo ne tik ekstremalios situacijos suvaldymu, bet ir ryškiu solidarumo pavyzdžiu, kai dėl bendro tikslo susivienijo tarnybos, organizacijos ir savanoriai.
