Tag: Psichiatrija

  • Depresija ir tamsus sezonas: mokslininkai rodo į terapiją šviesa – ką verta žinoti dabar

    Depresija ir tamsus sezonas: mokslininkai rodo į terapiją šviesa – ką verta žinoti dabar

    Kaip šviesa veikia nuotaiką?

    Ryški dienos šviesa padeda sinchronizuoti vidinį biologinį laikrodį, kuris reguliuoja miegą, budrumą ir kai kurių hormonų išsiskyrimą. Šviesos signalai, patekę į akis, perduodami smegenų sritims, atsakingoms už paros ritmo derinimą prie dienos ir nakties ciklo.

    Kai natūralios šviesos trūksta, ypač rudenį ir žiemą, paros ritmas daliai žmonių išsibalansuoja. Tai gali pasireikšti prastesne nuotaika, energijos stoka, mieguistumu dieną ir miego kokybės suprastėjimu naktį.

    Specialistai pabrėžia, kad nuotaikos pokyčius dažnai sustiprina ir gyvenimo būdas: mažesnis fizinis aktyvumas, daugiau laiko patalpose, netaisyklingas miego režimas. Dėl to kai kuriems žmonėms vien pasistengti daugiau būti lauke nepakanka.

    Kas yra šviesos terapija?

    Šviesos terapija, dar vadinama fototerapija, yra metodas, kai žmogus reguliariai būna veikiamas intensyvios šviesos, siekiant stabilizuoti biologinį laikrodį. Manoma, kad tai gali turėti įtakos su miegu ir nuotaika susijusiems procesams, įskaitant melatonino ritmą ir serotonino sistemos aktyvumą.

    Dažniausiai šis metodas taikomas sezoniniam afektiniam sutrikimui, kai depresijos simptomai kartojasi šaltuoju metų laiku ir palengvėja pavasarį. Klinikinė praktika rodo, kad daliai žmonių jis gali būti naudingas ir esant nesezoninei depresijai, tačiau rezultatai nėra vienodi.

    Tipinis režimas dažnai siejamas su 10 000 liuksų šviesos šaltiniu ir maždaug 20–30 minučių trukmės seansais ryte, geriausia per pirmą valandą po pabudimo. Tiesiai į lempą žiūrėti nereikia, svarbu, kad šviesa pasiektų atmerktas akis iš rekomenduojamo atstumo.

    Ką rodo tyrimai ir kam reikia atsargumo?

    Mokslinėje literatūroje geriausiai pagrįstas šviesos terapijos efektyvumas sezoninės depresijos atvejais. Tyrimai rodo, kad reguliari ryški šviesa gali sumažinti simptomų intensyvumą, pagerinti savijautą ir padidinti energijos lygį, nors poveikio stiprumas skiriasi.

    Naujesnėse apžvalgose pabrėžiama, kad nesezoninės depresijos atvejais šviesos terapija kai kuriems pacientams gali būti veiksminga kaip papildoma priemonė, ypač derinant ją su antidepresantais. Vis dėlto tyrimų rezultatai nevienalyčiai, o metodika skiriasi, todėl šviesos terapija ne visada laikoma universaliu sprendimu.

    Šalutiniai poveikiai dažniausiai būna lengvi ir trumpalaikiai: galvos skausmas, akių nuovargis, dirglumas, pykinimas ar miego sutrikimai. Jei simptomai kartojasi, paprastai rekomenduojama koreguoti seanso trukmę, laiką arba intensyvumą.

    Ypač atsargiai šviesos terapija vertinama žmonėms, turintiems akių ligų, pavyzdžiui, tinklainės pažeidimų, glaukomą ar diabetinę retinopatiją. Tokiais atvejais prieš pradedant kursą pravartu pasitarti su gydytoju ir, jei reikia, su oftalmologu.

    Gydytojo konsultacija svarbi ir vartojantiems vaistus, didinančius jautrumą šviesai, nes gali padidėti nepageidaujamų reakcijų rizika. Taip pat akcentuojama, kad sergant bipoliniu sutrikimu reikalinga psichiatro priežiūra, nes netinkamai parinktas režimas gali išprovokuoti hipomanijos ar manijos simptomus.

    Specialistai pabrėžia, kad šviesos terapija neturėtų būti laikoma savarankišku psichoterapijos ar paskirtų vaistų pakaitalu. Jei depresijos simptomai ryškėja, atsiranda minčių apie savižalą ar prastėja kasdienis funkcionavimas, būtina kreiptis profesionalios pagalbos.

  • Šaudynės Trape: įtariamasis perkeltas į Paryžiaus policijos psichiatrijos skyrių, aiškėja detalės

    Šaudynės Trape: įtariamasis perkeltas į Paryžiaus policijos psichiatrijos skyrių, aiškėja detalės

    Įtariamąjį stebės iki 48 valandų

    Po šaudynių Trape mieste Prancūzijos Nacionalinė antiteroristinė prokuratūra (PNAT) pranešė, kad įtariamojo sulaikymas laikinai sustabdytas dėl psichikos sveikatos būklės. Vyras perkeltas į Paryžiaus policijos prefektūros psichiatrijos padalinį stebėjimui, kuris gali trukti iki 48 valandų.

    Pasak prokurorų, ši procedūra taikoma siekiant įvertinti, ar įtariamojo psichikos būklė suderinama su tolesnėmis apklausomis. Tokiais atvejais sprendžiama, ar asmuo gali būti apklausiamas nepažeidžiant jo teisių ir ar apklausos metu jis suvokia savo veiksmų prasmę.

    Auka žuvo, tarp sužeistųjų – vaikas

    Šaudynėse žuvo 26 metų vyras, dar penki žmonės sužeisti. Tarp nukentėjusiųjų yra 12 metų mergaitė, kurios būklė, kaip skelbiama, išlieka kritinė.

    Įvykis sukėlė platų atgarsį ne tik dėl aukų skaičiaus, bet ir dėl tyrėjų nagrinėjamo galimo motyvo. Prancūzijos pareigūnai šį incidentą tiria kaip galimą teroristinio pobūdžio nusikaltimą.

    Narkotinių medžiagų pėdsakai ir kratos radiniai

    PNAT nurodė, kad toksikologinių tyrimų metu įtariamojo kraujyje aptikta kanapių ir kokaino pėdsakų. Tyrėjai taip pat tęsia apklausas: keturi įtariamojo aplinkos žmonės, šeimos nariai ar artimo rato asmenys, vis dar apklausiami.

    Žiniasklaidos cituojami tyrimui artimi šaltiniai teigia, kad per kratą įtariamojo namuose rasta Adolfo Hitlerio knygos Mein Kampf egzempliorius, taip pat Biblija ir Koranas. Pareigūnai taip pat nustatė, kad būstas buvo užminuotas buitinėmis dujų talpomis ir laidais, sujungtais su laikmačio mechanizmu.

    Šaudymas, kaip skelbiama, prasidėjo penktadienį apie 10.30 valandą ryto, kai įtariamasis iš automobilio apšaudė praeivius Trape ir netoliese esančiame La Verrière. Vyras netrukus buvo sulaikytas, o automobilyje, tyrėjų teigimu, rasta Antrojo pasaulinio karo laikų automatinis ginklas ir ašarinės dujos.

    Motyvą vertina kaip rasistinį

    Žuvusysis įvardijamas kaip Pengo Bossio Wangi, kurį dalis Prancūzijos žiniasklaidos pristatė kaip perspektyvų mišrių kovos menų sportininką. Po atakos šimtai žmonių rinkosi į įvykio vietą pagerbti aukos, reikalaudami teisingumo ir atsakymų.

    „Tai galėjo nutikti bet kam. Jis šaudė į juodaodžius, į arabus“, – sakė vietos parduotuvės savininkas.

    Aukos artimieji viešai kėlė klausimą, ar įtariamasis anksčiau buvo žinomas institucijoms ir ar jo elgesys buvo tinkamai stebimas. Tuo metu tyrėjai tikrina informaciją apie galimą iš anksto suformuotą planą ir ideologinę motyvaciją.

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, apsilankęs Trape, incidentą pavadino rasistiniu teroristiniu išpuoliu. Tyrimas tęsiamas, o procesiniai sprendimai dėl įtariamojo apklausų ir jo būklės bus priimami gavus medikų išvadas.

  • ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD vis dar dažnai klaidingai laikomas tik vaikystės sutrikimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad jis neretai tęsiasi ir suaugus. Nors pastaraisiais metais daugėjo besikreipiančių dėl įvertinimo, reali diagnozė dažnai nustatoma tik nedidelei daliai žmonių, kuriems ji būtų reikalinga.

    Psichiatrai atkreipia dėmesį, kad suaugusiųjų ADHD paplitimas dažniausiai vertinamas apie 3–3,5 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad didelėje šalyje tokių žmonių gali būti šimtai tūkstančių, o diagnostikos ir gydymo paslaugų poreikis auga greičiau nei sistemos pajėgumai.

    „Kalbėti apie medicinines diagnozes kaip apie madą yra rizikinga, nes taip nuvertinamos realios žmonių kovos“, – sakė psichiatrė Anna Szczegielniak.

    Kartu specialistai pripažįsta, kad didesnis viešumas padėjo daliai žmonių suprasti, jog nuolatiniai sunkumai nebūtinai yra tinginystė ar valios stoka. Vis dažniau į gydytojus kreipiasi suaugusieji, kuriems ilgą laiką buvo gydomi nerimo ar depresijos simptomai, nors pagrindinė problema galėjo būti neatpažintas ADHD.

    Vienas ryškiausių pokyčių yra tai, kad daugėja vėlyvų diagnozių, ypač tarp moterų. Vaikystėje jų simptomai neretai būna mažiau pastebimi: dominuoja neatidumas, išsiblaškymas, vidinė įtampa, o ne išorinis hiperaktyvumas, todėl pagalba nepasiekiama dešimtmečiais.

    Suaugusiesiems ADHD dažnai pasireiškia kitaip nei vaikams: vietoje atviro judrumo labiau matomas lėtinis chaosas, minčių šuoliavimas, prokrastinacija, laiko planavimo sunkumai ir emocijų reguliavimo problemos. Specialistai pabrėžia, kad sutrikimo vaizdas gali kisti skirtingais gyvenimo etapais, ypač didėjant atsakomybėms.

    Dažnas kelias iki įvertinimo prasideda tuomet, kai ankstesnės kompensavimo strategijos nebeveikia. Tai gali būti paaukštinimas darbe, perėjimas prie savarankiško darbo, nuosavo verslo kūrimas ar vaiko gimimas, kai staiga prireikia daugiau struktūros ir nuoseklaus planavimo.

    „Gyvenimo lūžiai neretai atskleidžia, kad žmogus ilgus metus funkcionavo milžiniškų pastangų kaina“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai pabrėžia, kad negydomas ADHD gali reikšmingai didinti gretutinių problemų riziką: depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, impulsyvių sprendimų ir nelaimingų atsitikimų. Mokslinėje literatūroje aptariamas ir didesnis traumų bei sužeidimų dažnis, ypač paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, kai impulsyvumas bei rizikos elgsena dažniausiai ryškiausi.

    „Tyrimai rodo, kad tinkamas gydymas gali mažinti nelaimingų atsitikimų riziką ir padėti saugiau funkcionuoti kasdienybėje“, – sakė psichiatras Tomasz M. Gondek.

    Gydymas paprastai apima kelias kryptis: psichoedukaciją, elgesio strategijas, psichoterapiją, o daliai pacientų ir medikamentinį gydymą, kai jis skiriamas pagal indikacijas. Specialistai akcentuoja, kad tikslas nėra pakeisti asmenybę, bet sumažinti simptomų įtaką mokslui, darbui, santykiams ir sveikatai.

    Kita auganti problema, anot psichiatrų, yra greitų diagnozių rinka. Trumpi, keliolikos ar keliasdešimties minučių įvertinimai, neįsigilinant į vaikystės anamnezę ir neatliekant diagnostikos skirtumų analizės, gali lemti klaidas ir netinkamą gydymą.

    „ADHD yra neuroraidos sutrikimas, todėl požymiai turi būti pasireiškę iki 12 metų. Jei simptomai atsiranda epizodiškai ar aiškiai priklauso nuo miego, perdegimo ar laikino streso, būtina plėsti diagnostiką“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai ragina nesiremti vien socialiniuose tinkluose plintančiais simptomų sąrašais ir vengti savidiagnostikos. Patikimas įvertinimas paprastai reikalauja laiko, išsamaus pokalbio, gyvenimo istorijos analizės bei gretutinių sutrikimų atmetimo, nes suaugusiesiems jie dažnai ne tik lydi, bet ir užmaskuoja ADHD.

  • Stresas ar nerimo sutrikimas? Specialistai įvardijo ženklus, kurių ignoruoti neverta

    Stresas ar nerimo sutrikimas? Specialistai įvardijo ženklus, kurių ignoruoti neverta

    Stresas ir nerimo sutrikimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašūs, tačiau tai nėra tas pats. Stresas dažniausiai kyla kaip natūrali organizmo reakcija į konkretų iššūkį ar grėsmę ir linkęs mažėti, kai situacija baigiasi.

    Nerimas neretai išlieka net ir tuomet, kai aiškaus pavojaus nebelieka, arba atsiranda be apčiuopiamos priežasties. Kai jis tampa nuolatinis, neproporcingas aplinkybėms ir pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą, tai gali signalizuoti nerimo sutrikimą.

    Psichiatrai pabrėžia, kad reakcija į stresą yra evoliuciškai „suprogramuota“ ir padeda mobilizuotis sudėtingose situacijose. Ji suaktyvina kūną ir protą, kad žmogus galėtų greičiau priimti sprendimus ir veikti, kai to reikia.

    Vis dėlto ilgalaikis, nekontroliuojamas stresas gali tapti lėtiniu ir keisti organizmo reakcijų „nustatymus“. Tyrimai rodo, kad ilgai trunkantis stresas siejamas su didesniu budrumu, dirglumu, miego sutrikimais, nuolatiniu nuovargiu ir sunkumais susikaupti.

    Skiriamasis bruožas dažnai yra trigeris ir trukmė: stresas paprastai turi aiškų šaltinį, o nerimas gali būti labiau išplitęs ir sunkiau paaiškinamas. Abu atvejai gali pasireikšti panašiais simptomais, tokiais kaip raumenų įtampa, širdies plakimas, prakaitavimas ar virškinimo sutrikimai.

    Kada tai jau daugiau nei stresas?

    Nerimo sutrikimą specialistai dažniau įtaria tuomet, kai žmogus ima vengti situacijų, vietų ar veiklų, kurios anksčiau nekėlė problemų. Taip pat svarbu, ar nerimas trukdo darbui, mokslams, santykiams, ar blogina miegą ir kasdienę savijautą.

    Reikšmingas ženklas yra ir tai, kad simptomai nesilpnėja kelias savaites, net jei žmogus bando ilsėtis, mažinti krūvį ar keisti rutiną. Ypatingo dėmesio reikalauja staigūs panikos epizodai, kai nerimas „užgriūva“ kartu su stipriais kūno pojūčiais.

    Kas vyksta organizme?

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad stresas ir nerimas iš dalies remiasi tais pačiais smegenų tinklais, susijusiais su grėsmės atpažinimu ir reakcija į ją. Ilgai trunkantis stresas gali didinti šių sistemų jautrumą, todėl „pavojaus signalas“ įsijungia lengviau.

    Tai nereiškia, kad kiekvienas patiriantis įtampą žmogus susidurs su nerimo sutrikimu. Tačiau kuo ilgiau nerimas ar stresas riboja gyvenimą, tuo svarbiau neatidėlioti pokalbio su šeimos gydytoju, psichologu ar psichiatru, kad būtų įvertinta situacija ir parinkta pagalba.

    „Ilgalaikis, nekontroliuojamas stresas primena nuolat rusenantį gaisro židinį. Kad jį suvaldytume, dažnai reikia keisti įsitikinimus ir mokytis įtampos valdymo įgūdžių“, – sako specialistai.

    Praktikoje veiksmingiausios dažniausiai būna kompleksinės priemonės: psichoterapija, miego ir fizinio aktyvumo korekcijos, perdegimo prevencija, o kai kuriais atvejais ir gydymas vaistais. Svarbiausia žinia paprasta: nerimas yra gydomas, o ankstyvas kreipimasis paprastai padeda greičiau grįžti į įprastą ritmą.

  • 93-ejų gydytojas tvirtina 40 metų nesirgęs: kasdieniai įpročiai, kurie stebina

    93-ejų Pietų Korėjos gydytojas ir psichiatras per televizijos laidą papasakojo, kad esą jau 40 metų nėra sirgęs peršalimu. Jis teigia, kad savijautą lemia ne brangūs vaistai, o nuoseklūs kasdieniai įpročiai ir požiūris į gyvenimą.

    Gydytojas sako, kad sąmoningai atsisakė vairuoti dar būdamas 75-erių, kai, jo vertinimu, reakcija pradėjo lėtėti. Vietoje automobilio jis renkasi viešąjį transportą, taip, anot jo, mažindamas riziką sau ir kitiems eismo dalyviams.

    „Jei matau, kad mano reakcija lėtėja, neturiu teisės rizikuoti kitų žmonių saugumu“, – sakė jis.

    Pasak gydytojo, net ir būdamas vyresnis nei 65 metų, kai kai kuriose Pietų Korėjos vietose senjorams taikomos lengvatos, jis dažniausiai už keliones moka pats. Jis aiškina nenorintis būti našta valstybei, kol dar dirba ir gauna pajamų.

    Taip pat jis teigia sąmoningai nesėdantis vietose, skirtose vyresnio amžiaus žmonėms, kad jaunesni keleiviai nesijaustų spaudžiami užleisti vietą. Tokį elgesį jis vadina pagarbos aplinkiniams praktika, kuri, jo manymu, padeda išlaikyti gerus socialinius ryšius ir emocinę pusiausvyrą.

    Kasdienis judėjimas ir rutina

    Gydytojas pabrėžia, kad jo diena prasideda nuo 30–40 minučių mankštos. Į rutiną jis įtraukia tempimo pratimus, atsispaudimus, pritūpimus, treniruotę su stepperiu ir trumpą meditaciją, kad susikoncentruotų dienos darbams.

    Vakare jis, pasak paties, visada išeina pasivaikščioti maždaug pusvalandžiui ir stengiasi nepraleisti šio įpročio jokiomis aplinkybėmis. Net komandiruočių metu pratimus atlieka viešbutyje, nes svarbiausia jam yra tęstinumas.

    Specialistai dažnai pabrėžia, kad reguliari, vidutinio intensyvumo fizinė veikla vyresniame amžiuje siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, geresne raumenų funkcija ir pusiausvyra. Be to, kasdienis judėjimas gali prisidėti prie geresnės miego kokybės ir mažesnio streso.

    Imunitetas ir sveiko proto ribos

    Nors gydytojo teiginys apie 40 metų be peršalimo skamba įspūdingai, tokias istorijas vertėtų vertinti atsargiai, nes jos dažniausiai remiasi asmenine patirtimi, o ne medicininiais įrašais. Peršalimų dažnis priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, kontaktų skaičiaus, aplinkos, miego, streso, lėtinių ligų ir skiepijimo.

    Vis dėlto jo akcentuojami principai atitinka šiuolaikines sveikatos rekomendacijas: reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas poilsis, streso valdymas ir atsakingi sprendimai kasdienybėje. Ekspertai taip pat primena, kad svarbu laikytis rankų higienos, vėdinti patalpas ir, esant indikacijoms, skiepytis nuo sezoninių infekcijų.

    Sunkumai, kurie užgrūdina

    Gydytojas savo ištvermę sieja ir su ankstyvo gyvenimo patirtimis. Jis pasakoja augęs didelio skurdo sąlygomis, o mokykliniais metais patyręs Korėjos karo sukrėtimus, todėl, jo manymu, išsiugdė atsparumą ir discipliną.

    „Sunkūs laikai išmokė mane ištverti ir kasdien pasirūpinti savo kūnu bei protu“, – sakė jis.

    Specialistai sutinka, kad psichologinis atsparumas ir aiški dienos struktūra gali padėti lengviau tvarkytis su įtampa, tačiau pabrėžia, jog tai nepakeičia medicininės priežiūros. Pajutus simptomus ar turint lėtinių ligų, svarbu laiku kreiptis į gydytojus ir nepainioti motyvuojančių istorijų su universaliomis gydymo taisyklėmis.

  • Pavojus kalbantis su DI? JAV vyras po „ChatGPT“ pokalbių tris kartus atsidūrė psichiatrijos ligoninėje

    JAV Viskonsine gyvenantis 30-metis Jacobas Irvinas per kelis mėnesius tris kartus buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę po intensyvių pokalbių su „ChatGPT“. Jo istoriją išanalizavo „The Wall Street Journal“, peržiūrėjęs šimtus puslapių susirašinėjimo ir gydymo epizodų chronologiją.

    Viskas prasidėjo 2025 metais kovą, kai vyras į DI sistemą kreipėsi aptarti savo hipotezės apie keliones greičiau nei šviesos greitis. Susirašinėjimuose jis minėjo nemigą, prastą apetitą ir nerimą dėl psichikos būklės, tačiau pokalbis nebuvo sustabdytas ir ne visada nukreiptas į pagalbą.

    Kai DI patvirtina kliedesį

    Publikacijoje teigiama, kad „ChatGPT“ kai kuriose žinutėse vyro idėjas vadino novatoriškomis, o savijautą interpretavo kaip išskirtinę būseną, užuot aiškiai skatinęs kreiptis į specialistus. Ekspertai pabrėžia, kad tokiose situacijose ypač pavojingas vadinamasis patvirtinimo efektas, kai žmogaus įsitikinimai sustiprinami, o realybės patikra nublanksta.

    Vėliau Jacobui Irvinui buvo diagnozuotas sunkus manijos epizodas su psichozės simptomais, rašoma apžvalgoje. Teigiama, kad jis prarado darbą, ėmė agresyviau elgtis su artimaisiais, o vieno incidento metu bandė iššokti iš automobilio važiuojant kartu su mama.

    Vienas hospitalizacijos laikotarpių truko 17 dienų. Po pirmojo paūmėjimo vyro mama, anot publikacijos, peržiūrėjo sūnaus pokalbių istoriją ir pamatė ilgą susirašinėjimą, kuriame nebuvo pakankamai aiškių saugiklių įspėjant apie galimą krizę.

    „OpenAI“ pripažįsta riziką

    Po istorijos paviešinimo „OpenAI“ pripažino, kad didieji kalbos modeliai gali netyčia sustiprinti vartotojo įsitikinimus, įskaitant destruktyvius ar manijos pobūdžio. Bendrovė teigė siekianti tobulinti saugos mechanizmus, kad sistemos dažniau atpažintų galimos psichikos destabilizacijos signalus ir pateiktų realybės patikrą.

    Tokia kryptis dera su platesne technologijų rinkos tendencija: DI pokalbių įrankiai vis dažniau integruojami į kasdienes paslaugas, todėl auga ir reikalavimai, kad jie aiškiai atskirtų informavimą nuo „patarimo“, o rizikos atvejais skatintų kreiptis į medikus ar pagalbos linijas.

    Ką sako psichikos sveikatos ekspertai

    Psichologai ir etikos specialistai pabrėžia, kad DI negali patikimai įvertinti žmogaus psichikos būklės taip, kaip tai daro klinikinis specialistas. Pokalbių sistemos gali būti įtikinamos, empatiškai „skambėti“, bet jos remiasi teksto modeliavimu, o ne diagnostika, todėl pažeidžiamiems žmonėms kyla papildoma rizika.

    Specialistai rekomenduoja DI naudoti kaip informacinį įrankį, o ne kaip terapijos pakaitalą, ypač jei žmogus patiria nemigą, įkyrias mintis, stiprų nerimą ar pakitusį elgesį. Tokiais atvejais svarbiausia ne tęsti pokalbį su sistema, o kuo greičiau kreiptis į sveikatos priežiūros profesionalus.

  • Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Asilai kaip terapijos dalis

    Rytinėje Paryžiaus dalyje esančiame Ville-Evrard ligoninės komplekse psichikos sveikatos pacientų terapijoje vis dažniau pasitelkiami asilai. Čia veikiantis gyvūnų asistuojamos terapijos padalinys laikomas išskirtiniu Prancūzijoje, o pacientai sako, kad tokios sesijos padeda nusiraminti ir lengviau ištverti gydymo rutiną.

    Programoje dalyvauja penki asilai, su kuriais pacientai mokosi užmegzti ryšį per paprastus, bet struktūruotus veiksmus: vedžiojimą, kanopų priežiūrą, šėrimą ir kontaktą po užsiėmimų. Ligoninė pabrėžia, kad tai nėra pramoga, o apgalvota intervencija greta įprasto psichiatrijos gydymo.

    Kaip vyksta užsiėmimai?

    Užsiėmimų metu pacientai su darbuotojų priežiūra vedžioja asilus po ligoninės teritoriją, atlieka priežiūros darbus ir palaipsniui prisiima atsakomybę už konkretų gyvūną. Ilgainiui siekiama, kad žmogus turėtų nuolatinį „porininką“: pažįstamas asilas mažina įtampą ir padeda lengviau įsitraukti.

    Viena iš programos dalyvių Nathalie sako, kad kontaktas su gyvūnu veikia panašiai kaip raminamieji vaistai, tik be „atsiribojimo“ jausmo.

    „Kai išgeri vaistus, kurie padeda atsipalaiduoti, poveikis labai panašus. Aš tai vadinčiau gyvūnų medicina: palengvėja ir nustoji galvoti apie visa kita“, – sakė Nathalie.

    Slaugytoja Audrey Seffar pasakoja, kad pradžioje pacientė nedrįso išlipti iš specialaus vežimėlio, tačiau nuosekliai dirbant su gyvūnu situacija keitėsi. Pasak jos, asilas tampa tarpininku, kuris padeda žengti mažus, bet svarbius žingsnius.

    „Po truputį, su padrąsinimu, ji tai padarė. Gyvūnas čia yra mediatorius, ir šiandien ji jau galėjo išlipti iš vežimėlio ir stovėti šalia savo asilo“, – sakė Audrey Seffar.

    Kodėl pasirinkti būtent asilai

    Programos iniciatoriai teigia, kad asilai išsiskiria ramiu temperamentu, socialumu ir gebėjimu „sulaikyti“ žmogaus emocijas, nereikalaujant daug žodinio bendravimo. Dėl to jie ypač tinkami pacientams, kuriems sunku dalyvauti grupinėse veiklose, palaikyti pokalbį ar reguliuoti nerimą.

    François Hadey, prisidedantis prie gyvūnų paruošimo terapijai, sako, kad asilams reikia kantraus, nuoseklaus darbo, tačiau jų reakcijos į žmogų būna labai aiškios. Jo teigimu, dalis gyvūnų į ligoninę atkeliauja iš prieglaudų, patyrę nepriežiūrą, todėl ir jų istorijos pacientams neretai tampa atpažįstamos.

    „Asilas yra labai protingas: jis greitai supranta, bet jam reikia aiškinti lėtai. Jie ramūs, paprastai artimi žmonėms, o įsitraukę į šias sąveikas labai gerai užmezga ryšį su pacientais. Jie tarsi emocijų kempinės“, – sakė François Hadey.

    Specialistai pabrėžia, kad gyvūnų asistuojama terapija neturi pakeisti gydytojo ar vaistų, tačiau gali padėti ten, kur vien medikamentai ne visada atkuria motyvaciją. Psichiatrijoje tai ypač aktualu pacientams, vartojantiems antipsichozinius vaistus ar raminamuosius, kurie kai kuriems žmonėms sumažina energiją ir norą veikti.

    Pasak programos kūrėjų, rūpinimasis gyvūnu veikia „veidrodžio principu“: mokantis šerti ir prižiūrėti asilą, lengviau grįžti prie savęs priežiūros įpročių. Ligoninėje taip pat pasitelkiami ir kiti gyvūnai, o mažesni kartais atnešami į palatas tiems, kurie negali išeiti į lauką.

    Ville-Evrard komanda siekia, kad tokios praktikos būtų plačiau pripažįstamos ir moksliškai įvertintos. Nors kasdienė patirtis ir pacientų liudijimai rodo naudą, specialistai pabrėžia, kad reikalingi nuoseklūs tyrimai, kurie padėtų aiškiau įvardyti, kam ir kokiomis sąlygomis gyvūnų asistuojama terapija veiksmingiausia.

  • Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė, suteikiant psichologinį palaikymą, daliai žmonių su pasikartojančia depresija galėjo greitai sumažinti simptomus. Pagerėjimas buvo fiksuojamas per kelias dienas, o daliai dalyvių išliko kelis mėnesius.

    Tyrimas publikuotas „JAMA Network Open“ ir jame dalyvavo 35 asmenys, turintys pasikartojančios depresijos diagnozę. Dalyviai atsitiktinai buvo suskirstyti į psilocibino ir placebo grupes, o abi grupės gavo paruošiamąjį ir vėlesnį psichologinį palaikymą.

    Placebui pasirinktas vitaminas B3, kuris gali sukelti kai kuriuos laikinius fizinius pojūčius, pavyzdžiui, odos paraudimą, taip bandant priartėti prie tikrojo preparato sukeliamos patirties. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad psilocibinas dažnai sukelia ryškią pakitusią būseną, todėl dalyviai neretai atspėja, kurią priemonę gavo.

    Praėjus 8 dienoms, psilocibino grupėje nuotaikos ir depresijos simptomų rodikliai vidutiniškai gerėjo labiau nei placebo grupėje. Pasibaigus 6 savaičių stebėsenai, daugiau nei pusei psilocibino grupės dalyvių nebeatitiko depresijos diagnostiniai kriterijai, o placebo grupėje panašų pagerėjimą pasiekė vienas žmogus.

    Tyrėjai dalyvius stebėjo vienerius metus, siekdami įvertinti, kiek trunka efektas. Savarankiškai vertinamuose rodikliuose ryškesnis skirtumas tarp grupių išliko kiek ilgiau nei 3 mėnesius, vėliau jis mažėjo, nes dalis placebo grupės dalyvių taip pat ėmė jaustis geriau.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad depresijos simptomai daliai žmonių natūraliai kinta bangomis, todėl vien tik laiko faktorius gali turėti įtakos savijautai. Per stebėseną šiek tiek daugiau nei trečdalis dalyvių abiejose grupėse pradėjo vartoti antidepresantus, vidutiniškai praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo tyrimo pradžios.

    Didžiausia problema – aklinimas

    Vienas svarbiausių psilocibino tyrimų iššūkių yra vadinamasis aklinimas, kai dalyviai neturėtų žinoti, ar gavo aktyvią medžiagą, ar placebą. Šiame tyrime, nepaisant vienodų kapsulių ir aktyvaus placebo, beveik visi dalyviai teisingai atspėjo savo grupę.

    Tokiose studijose tai ypač svarbu, nes lūkesčiai gali keisti savijautos vertinimą ir simptomų reportavimą. Jei žmogus patiria aiškiai atpažįstamą psilocibino poveikį, gali sustiprėti tikėjimas, kad gydymas padės, o placebo grupėje nusivylimas gali veikti priešingai.

    Tyrime gydymas apskritai buvo toleruojamas, tačiau du dalyviai patyrė nerimą, kuris tęsėsi kelias savaites. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios intervencijos klinikinėje praktikoje vertinamos tik kaip mediciniškai griežtai kontroliuojamos, su atranka, saugumo protokolais ir psichologiniu palaikymu.

    Ką tai reiškia gydymui?

    Iki šiol nemažai psilocibino tyrimų buvo orientuoti į gydymui atsparią depresiją, kai įprasti metodai nepadeda. Šis darbas papildo duomenis, kad galimas poveikis pasireiškia ir esant dažnesnėms, pasikartojančioms depresijos formoms, tačiau išvados dėl masto ir ilgalaikės naudos dar reikalauja didesnių imčių.

    Autorių teigimu, svarbiausias ateities uždavinys yra tiksliau atskirti biologinį psilocibino poveikį nuo patirties, terapinio konteksto ir lūkesčių įtakos. Nuo to priklausys, kur tokie metodai galėtų atsirasti būsimose psichikos sveikatos paslaugose ir kokie standartai būtų taikomi.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • Ukrainoje ketinama griežtinti leidimų ginklui tvarką: daugiau psichiatrijos patikrų ir aiškesni kriterijai

    Ukrainos Sveikatos apsaugos ministerija rengia pakeitimus, kurie galėtų sugriežtinti medicininių pažymų išdavimą žmonėms, siekiantiems gauti ar pratęsti leidimą laikyti ginklą. Pagrindinis tikslas – aiškiau apibrėžti psichiatrines kontraindikacijas ir sumažinti riziką, kad ginklą teisėtai įsigys asmenys, kurių būklė kelia grėsmę aplinkiniams.

    Diskusijos suaktyvėjo po šaudymo Kyjive, kai žuvo žmonių, o įtariamasis, kaip skelbta, ginklą turėjo legaliai ir buvo gavęs reikiamus dokumentus. Šis atvejis paskatino institucijas peržiūrėti, ar iki šiol taikyti sveikatos patikrinimai nėra pernelyg formalūs.

    Ministerija planuoja atnaujinti seniai galiojantį reglamentavimą, susijusį su medicininių kontraindikacijų sąrašu, taikomu išduodant pažymas ginklui. Siūloma aiškiau įtvirtinti, kad įvairios psichikos sutrikimų formos, taip pat sutrikimai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, būtų laikomi psichiatrinėmis kontraindikacijomis.

    Taip pat numatoma, kad sprendimą dėl asmens tinkamumo gauti pažymą priimančios gydytojų komisijos privalomai atsižvelgtų į atskirą dokumentą apie psichiatrinės apžiūros atlikimą, įskaitant vertinimą dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Iki šiol, remiantis viešai skelbta informacija, tokio reikalavimo visais atvejais nebuvo.

    Problema, kurią siekiama spręsti, yra spragų interpretavimas: esamuose aprašymuose dažnai paliekama daug vietos subjektyvumui, kai kalbama apie „polinkį į agresiją“ ar „somatinių ligų nulemtus psichikos sutrikimus“. Aiškesni kriterijai ministerijai leistų suvienodinti praktiką ir sumažinti skirtingą vertinimą skirtingose gydymo įstaigose.

    Žiniasklaidos atlikti patikrinimai ir liudijimai rodo, kad kai kuriose vietose medicininę pažymą, reikalingą ginklui, galima gauti labai greitai, o pati apžiūra gali apsiriboti formaliu pokalbiu. Toks modelis didina riziką, kad realūs psichikos sveikatos ar priklausomybių veiksniai liks nepastebėti.

    Ministerijos siūlomi pakeitimai iš esmės signalizuoja kryptį į griežtesnį, labiau standartizuotą vertinimą, kai sprendimai būtų paremti ne bendromis formuluotėmis, o aiškiau apibrėžtais medicininiais pagrindais. Praktikoje tai galėtų reikšti ilgesnį procesą, daugiau dokumentų ir didesnę gydytojų komisijų atsakomybę.

    2026 metais balandžio 18 dieną Kyjive įvyko šaudymas, per kurį žuvo žmonių; buvo pranešta ir apie įkaitų situaciją viename prekybos objekte. Į įvykio vietą atvykusios specialiosios pajėgos su užpuoliku derėjosi dešimtis minučių, o vėliau jis buvo nukautas.

    Po incidento Ukrainos institucijos viešai akcentavo, kad būtina nustatyti tikrąją užpuoliko psichikos būklę ir patikrinti, kaip buvo išduoti dokumentai, leidę jam teisėtai disponuoti ginklu. Tyrėjams kilo klausimų, ar medicininė apžiūra buvo reali ir išsami, ar tik formali procedūra.

    Jei pakeitimai bus priimti, jie gali tapti vienu svarbiausių ginklų kontrolės sistemos elementų sveikatos patikrinimų dalyje. Vis dėlto galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip konkrečiai bus suformuluoti kriterijai ir kaip nuosekliai jie bus taikomi visoje šalyje.