CP v2

Tag: Psichiatrija

  • Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Asilai kaip terapijos dalis

    Rytinėje Paryžiaus dalyje esančiame Ville-Evrard ligoninės komplekse psichikos sveikatos pacientų terapijoje vis dažniau pasitelkiami asilai. Čia veikiantis gyvūnų asistuojamos terapijos padalinys laikomas išskirtiniu Prancūzijoje, o pacientai sako, kad tokios sesijos padeda nusiraminti ir lengviau ištverti gydymo rutiną.

    Programoje dalyvauja penki asilai, su kuriais pacientai mokosi užmegzti ryšį per paprastus, bet struktūruotus veiksmus: vedžiojimą, kanopų priežiūrą, šėrimą ir kontaktą po užsiėmimų. Ligoninė pabrėžia, kad tai nėra pramoga, o apgalvota intervencija greta įprasto psichiatrijos gydymo.

    Kaip vyksta užsiėmimai?

    Užsiėmimų metu pacientai su darbuotojų priežiūra vedžioja asilus po ligoninės teritoriją, atlieka priežiūros darbus ir palaipsniui prisiima atsakomybę už konkretų gyvūną. Ilgainiui siekiama, kad žmogus turėtų nuolatinį „porininką“: pažįstamas asilas mažina įtampą ir padeda lengviau įsitraukti.

    Viena iš programos dalyvių Nathalie sako, kad kontaktas su gyvūnu veikia panašiai kaip raminamieji vaistai, tik be „atsiribojimo“ jausmo.

    „Kai išgeri vaistus, kurie padeda atsipalaiduoti, poveikis labai panašus. Aš tai vadinčiau gyvūnų medicina: palengvėja ir nustoji galvoti apie visa kita“, – sakė Nathalie.

    Slaugytoja Audrey Seffar pasakoja, kad pradžioje pacientė nedrįso išlipti iš specialaus vežimėlio, tačiau nuosekliai dirbant su gyvūnu situacija keitėsi. Pasak jos, asilas tampa tarpininku, kuris padeda žengti mažus, bet svarbius žingsnius.

    „Po truputį, su padrąsinimu, ji tai padarė. Gyvūnas čia yra mediatorius, ir šiandien ji jau galėjo išlipti iš vežimėlio ir stovėti šalia savo asilo“, – sakė Audrey Seffar.

    Kodėl pasirinkti būtent asilai

    Programos iniciatoriai teigia, kad asilai išsiskiria ramiu temperamentu, socialumu ir gebėjimu „sulaikyti“ žmogaus emocijas, nereikalaujant daug žodinio bendravimo. Dėl to jie ypač tinkami pacientams, kuriems sunku dalyvauti grupinėse veiklose, palaikyti pokalbį ar reguliuoti nerimą.

    François Hadey, prisidedantis prie gyvūnų paruošimo terapijai, sako, kad asilams reikia kantraus, nuoseklaus darbo, tačiau jų reakcijos į žmogų būna labai aiškios. Jo teigimu, dalis gyvūnų į ligoninę atkeliauja iš prieglaudų, patyrę nepriežiūrą, todėl ir jų istorijos pacientams neretai tampa atpažįstamos.

    „Asilas yra labai protingas: jis greitai supranta, bet jam reikia aiškinti lėtai. Jie ramūs, paprastai artimi žmonėms, o įsitraukę į šias sąveikas labai gerai užmezga ryšį su pacientais. Jie tarsi emocijų kempinės“, – sakė François Hadey.

    Specialistai pabrėžia, kad gyvūnų asistuojama terapija neturi pakeisti gydytojo ar vaistų, tačiau gali padėti ten, kur vien medikamentai ne visada atkuria motyvaciją. Psichiatrijoje tai ypač aktualu pacientams, vartojantiems antipsichozinius vaistus ar raminamuosius, kurie kai kuriems žmonėms sumažina energiją ir norą veikti.

    Pasak programos kūrėjų, rūpinimasis gyvūnu veikia „veidrodžio principu“: mokantis šerti ir prižiūrėti asilą, lengviau grįžti prie savęs priežiūros įpročių. Ligoninėje taip pat pasitelkiami ir kiti gyvūnai, o mažesni kartais atnešami į palatas tiems, kurie negali išeiti į lauką.

    Ville-Evrard komanda siekia, kad tokios praktikos būtų plačiau pripažįstamos ir moksliškai įvertintos. Nors kasdienė patirtis ir pacientų liudijimai rodo naudą, specialistai pabrėžia, kad reikalingi nuoseklūs tyrimai, kurie padėtų aiškiau įvardyti, kam ir kokiomis sąlygomis gyvūnų asistuojama terapija veiksmingiausia.

  • Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė, suteikiant psichologinį palaikymą, daliai žmonių su pasikartojančia depresija galėjo greitai sumažinti simptomus. Pagerėjimas buvo fiksuojamas per kelias dienas, o daliai dalyvių išliko kelis mėnesius.

    Tyrimas publikuotas „JAMA Network Open“ ir jame dalyvavo 35 asmenys, turintys pasikartojančios depresijos diagnozę. Dalyviai atsitiktinai buvo suskirstyti į psilocibino ir placebo grupes, o abi grupės gavo paruošiamąjį ir vėlesnį psichologinį palaikymą.

    Placebui pasirinktas vitaminas B3, kuris gali sukelti kai kuriuos laikinius fizinius pojūčius, pavyzdžiui, odos paraudimą, taip bandant priartėti prie tikrojo preparato sukeliamos patirties. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad psilocibinas dažnai sukelia ryškią pakitusią būseną, todėl dalyviai neretai atspėja, kurią priemonę gavo.

    Praėjus 8 dienoms, psilocibino grupėje nuotaikos ir depresijos simptomų rodikliai vidutiniškai gerėjo labiau nei placebo grupėje. Pasibaigus 6 savaičių stebėsenai, daugiau nei pusei psilocibino grupės dalyvių nebeatitiko depresijos diagnostiniai kriterijai, o placebo grupėje panašų pagerėjimą pasiekė vienas žmogus.

    Tyrėjai dalyvius stebėjo vienerius metus, siekdami įvertinti, kiek trunka efektas. Savarankiškai vertinamuose rodikliuose ryškesnis skirtumas tarp grupių išliko kiek ilgiau nei 3 mėnesius, vėliau jis mažėjo, nes dalis placebo grupės dalyvių taip pat ėmė jaustis geriau.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad depresijos simptomai daliai žmonių natūraliai kinta bangomis, todėl vien tik laiko faktorius gali turėti įtakos savijautai. Per stebėseną šiek tiek daugiau nei trečdalis dalyvių abiejose grupėse pradėjo vartoti antidepresantus, vidutiniškai praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo tyrimo pradžios.

    Didžiausia problema – aklinimas

    Vienas svarbiausių psilocibino tyrimų iššūkių yra vadinamasis aklinimas, kai dalyviai neturėtų žinoti, ar gavo aktyvią medžiagą, ar placebą. Šiame tyrime, nepaisant vienodų kapsulių ir aktyvaus placebo, beveik visi dalyviai teisingai atspėjo savo grupę.

    Tokiose studijose tai ypač svarbu, nes lūkesčiai gali keisti savijautos vertinimą ir simptomų reportavimą. Jei žmogus patiria aiškiai atpažįstamą psilocibino poveikį, gali sustiprėti tikėjimas, kad gydymas padės, o placebo grupėje nusivylimas gali veikti priešingai.

    Tyrime gydymas apskritai buvo toleruojamas, tačiau du dalyviai patyrė nerimą, kuris tęsėsi kelias savaites. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios intervencijos klinikinėje praktikoje vertinamos tik kaip mediciniškai griežtai kontroliuojamos, su atranka, saugumo protokolais ir psichologiniu palaikymu.

    Ką tai reiškia gydymui?

    Iki šiol nemažai psilocibino tyrimų buvo orientuoti į gydymui atsparią depresiją, kai įprasti metodai nepadeda. Šis darbas papildo duomenis, kad galimas poveikis pasireiškia ir esant dažnesnėms, pasikartojančioms depresijos formoms, tačiau išvados dėl masto ir ilgalaikės naudos dar reikalauja didesnių imčių.

    Autorių teigimu, svarbiausias ateities uždavinys yra tiksliau atskirti biologinį psilocibino poveikį nuo patirties, terapinio konteksto ir lūkesčių įtakos. Nuo to priklausys, kur tokie metodai galėtų atsirasti būsimose psichikos sveikatos paslaugose ir kokie standartai būtų taikomi.

  • Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Kelionė į pasveikimą: psichodelikų terapija žada proveržį psichiatrijoje, bet kada ji bus legali?

    Psichodelikais paremta terapija, kai psichiatro ar specialiai apmokyto terapeuto prižiūrimas pacientas gauna kontroliuojamą medžiagos dozę ir kartu dalyvauja psichoterapijoje, vis dažniau minima kaip galimas atsakas į augančią psichikos sveikatos krizę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad su psichikos sutrikimais gyvena daugiau nei 1 mlrd. žmonių, o daliai pacientų įprasti metodai neveikia.

    Kembridžo universiteto psichiatrijos departamento gydytoja ir mokslininkė Liliana Galindo pabrėžia, kad psichiatrijoje naujų gydymo krypčių diegimas juda lėtai, todėl dėmesys psichodelikams auga. Pasak jos, šios medžiagos gali tapti alternatyva tiems, kurie neatsako į įprastą gydymą, pavyzdžiui, sergant atsparia depresija ar potrauminio streso sutrikimu.

    Kaip tai turėtų veikti?

    Iki šiol psichikos sveikatos gydymas dažniausiai remiasi dviem kryptimis: psichoterapija ir vaistais, tokiais kaip antidepresantai. Moksliniai duomenys rodo, kad derinant šiuos metodus pagerėja gydymo rezultatai, tačiau daliai pacientų simptomai išlieka arba grįžta.

    Psichodelikai yra psichoaktyvių medžiagų grupė, kuri veikia smegenų serotonino receptorius ir gali ryškiai keisti suvokimą bei emocijas. Klinikinėje aplinkoje dažniausiai tiriami psilocibinas, MDMA, DMT ir LSD, o skirtingos medžiagos siejamos su skirtingais taikiniais, pavyzdžiui, depresijos ar potrauminio streso simptomais.

    L. Galindo aiškina, kad dalis sutrikimų palaikomi vadinamųjų kognityvinių įstrigimų, kai žmogus ilgą laiką mąsto ir jaučia pagal tas pačias neigiamas schemas. Psichodelikų sukelta patirtis, derinama su terapija, gali padėti laikinai „atlaisvinti“ šias schemas ir sudaryti sąlygas kitokiam trauminių prisiminimų ar įsisenėjusių įsitikinimų apdorojimui.

    Kas šiuo metu arčiausiai patvirtinimo?

    Daugiausia vilčių kol kas siejama su psilocibinu, kuris yra vienas plačiausiai tiriamų junginių gydant depresiją. L. Galindo teigia, kad sintetinė psilocibino forma COMP360, kurią kuria bendrovė „Compass Pathways“, jau yra užbaigusi trečios fazės klinikinius tyrimus, o artimiausiu metu tikimasi paraiškos JAV Maisto ir vaistų administracijai.

    Jei reguliuotojai nuspręstų, kad nauda viršija rizikas, tai galėtų tapti vienu pirmųjų psichodelikų pagrindu sukurtų gydymo būdų, įteisintų kaip receptinis medikamentas. Europoje galutiniai sprendimai priklausytų nuo atskirų šalių ir Europos vaistų agentūros vertinimų, todėl procesas gali užtrukti.

    Teisinės kliūtys ir stigma

    Viena didžiausių problemų išlieka tai, kad daugelyje šalių psichodelikai priskiriami draudžiamoms medžiagoms, todėl tyrimams reikia specialių leidimų. Tai brangina ir lėtina mokslinius projektus, mažina klinikinių centrų, galinčių atlikti tyrimus, skaičių ir apsunkina medžiagų tiekimą.

    Kita kliūtis yra visuomenės stigma, nes psichodelikai dažnai siejami su pramoginiu vartojimu ir nekontroliuojamomis pasekmėmis. Ekspertai pabrėžia, kad medicininė psichodelikų terapija iš esmės skiriasi: svarbi dozė, paciento atranka, pasiruošimas, saugi aplinka, nuolatinė priežiūra ir vėlesnės terapinės sesijos.

    „Reikia pasirūpinti visomis aplinkos detalėmis, tokiomis kaip garsas ir šviesa, o viso proceso metu žmogų turi lydėti apmokytas specialistas, kuris gali padėti“, – sakė L. Galindo.

    Pasak jos, galiausiai svarbiausias tikslas būtų, kad tokios terapijos netaptų tik privačių klinikų privilegija, o būtų prieinamos pacientams, kuriems jų labiausiai reikia. Tuo pat metu mokslininkai pabrėžia, kad dar būtina tiksliau apibrėžti, kam šis gydymas tinka geriausiai, kokios rizikos grupės ir kokie saugumo protokolai turėtų tapti privalomi.

  • Ukrainoje ketinama griežtinti leidimų ginklui tvarką: daugiau psichiatrijos patikrų ir aiškesni kriterijai

    Ukrainos Sveikatos apsaugos ministerija rengia pakeitimus, kurie galėtų sugriežtinti medicininių pažymų išdavimą žmonėms, siekiantiems gauti ar pratęsti leidimą laikyti ginklą. Pagrindinis tikslas – aiškiau apibrėžti psichiatrines kontraindikacijas ir sumažinti riziką, kad ginklą teisėtai įsigys asmenys, kurių būklė kelia grėsmę aplinkiniams.

    Diskusijos suaktyvėjo po šaudymo Kyjive, kai žuvo žmonių, o įtariamasis, kaip skelbta, ginklą turėjo legaliai ir buvo gavęs reikiamus dokumentus. Šis atvejis paskatino institucijas peržiūrėti, ar iki šiol taikyti sveikatos patikrinimai nėra pernelyg formalūs.

    Ministerija planuoja atnaujinti seniai galiojantį reglamentavimą, susijusį su medicininių kontraindikacijų sąrašu, taikomu išduodant pažymas ginklui. Siūloma aiškiau įtvirtinti, kad įvairios psichikos sutrikimų formos, taip pat sutrikimai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, būtų laikomi psichiatrinėmis kontraindikacijomis.

    Taip pat numatoma, kad sprendimą dėl asmens tinkamumo gauti pažymą priimančios gydytojų komisijos privalomai atsižvelgtų į atskirą dokumentą apie psichiatrinės apžiūros atlikimą, įskaitant vertinimą dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Iki šiol, remiantis viešai skelbta informacija, tokio reikalavimo visais atvejais nebuvo.

    Problema, kurią siekiama spręsti, yra spragų interpretavimas: esamuose aprašymuose dažnai paliekama daug vietos subjektyvumui, kai kalbama apie „polinkį į agresiją“ ar „somatinių ligų nulemtus psichikos sutrikimus“. Aiškesni kriterijai ministerijai leistų suvienodinti praktiką ir sumažinti skirtingą vertinimą skirtingose gydymo įstaigose.

    Žiniasklaidos atlikti patikrinimai ir liudijimai rodo, kad kai kuriose vietose medicininę pažymą, reikalingą ginklui, galima gauti labai greitai, o pati apžiūra gali apsiriboti formaliu pokalbiu. Toks modelis didina riziką, kad realūs psichikos sveikatos ar priklausomybių veiksniai liks nepastebėti.

    Ministerijos siūlomi pakeitimai iš esmės signalizuoja kryptį į griežtesnį, labiau standartizuotą vertinimą, kai sprendimai būtų paremti ne bendromis formuluotėmis, o aiškiau apibrėžtais medicininiais pagrindais. Praktikoje tai galėtų reikšti ilgesnį procesą, daugiau dokumentų ir didesnę gydytojų komisijų atsakomybę.

    2026 metais balandžio 18 dieną Kyjive įvyko šaudymas, per kurį žuvo žmonių; buvo pranešta ir apie įkaitų situaciją viename prekybos objekte. Į įvykio vietą atvykusios specialiosios pajėgos su užpuoliku derėjosi dešimtis minučių, o vėliau jis buvo nukautas.

    Po incidento Ukrainos institucijos viešai akcentavo, kad būtina nustatyti tikrąją užpuoliko psichikos būklę ir patikrinti, kaip buvo išduoti dokumentai, leidę jam teisėtai disponuoti ginklu. Tyrėjams kilo klausimų, ar medicininė apžiūra buvo reali ir išsami, ar tik formali procedūra.

    Jei pakeitimai bus priimti, jie gali tapti vienu svarbiausių ginklų kontrolės sistemos elementų sveikatos patikrinimų dalyje. Vis dėlto galutinis poveikis priklausys nuo to, kaip konkrečiai bus suformuluoti kriterijai ir kaip nuosekliai jie bus taikomi visoje šalyje.

  • Ar paracetamolis nėštumo metu didina autizmo riziką? Psichiatrė paaiškina, kur baigiasi faktai

    Kas žinoma apie ryšį su autizmu

    Diskusijos apie galimą paracetamolio ir autizmo ryšį periodiškai atsinaujina po politikų ar socialinių tinklų pareiškimų, tačiau medicinoje svarbiausia ne antraštės, o įrodymų visuma. Autizmo spektro sutrikimas yra neuroraidos ypatumas, susijęs su ankstyvais smegenų vystymosi procesais, todėl jis nėra liga klasikine prasme ir neturi vienos paprastos priežasties.

    Mokslinėje literatūroje iš tiesų randama tyrimų, kuriuose fiksuojama statistinė sąsaja tarp paracetamolio vartojimo nėštumo metu ir vėliau vaikui nustatomų raidos sunkumų. Vis dėlto tokia sąsaja dar nereiškia priežastinio ryšio, nes rezultatus gali iškreipti vadinamieji klaidinantys veiksniai, pavyzdžiui, pati liga, dėl kurios nėščioji vartojo vaistą, karščiavimas ar uždegimas.

    Didžiausią svorį įprastai turi sisteminės apžvalgos ir metaanalizės, kurios vertina daug skirtingų tyrimų vienu metu. Bendra jų išvada atsargesnė: aiškaus ir patikimai įrodyto priežastinio ryšio tarp paracetamolio vartojimo ir autizmo nėra, o rizikos vertinimas labai priklauso nuo vartojimo aplinkybių, dozių ir tyrimų metodikos.

    Kodėl koreliacija dar nereiškia priežasties

    Vienas dažniausių klaidingų interpretacijų šaltinių yra koreliacijos supainiojimas su priežastimi. Jei du dalykai sutampa statistiškai, tai dar nereiškia, kad vienas iš jų sukelia kitą, nes abu gali būti susiję su trečiu veiksniu, kurio nepavyko tinkamai įvertinti.

    Nėštumo metu svarbus yra ir pats karščiavimas: jis gali būti infekcijos požymis, o infekcijos ir uždegiminiai procesai literatūroje aptariami kaip galimi nepalankūs nėštumo veiksniai. Todėl dalyje tyrimų sunku atskirti, kas labiau siejasi su rezultatu: vaistas, karščiavimas ar priežastis, dėl kurios jis kilo.

    „Yra tyrimų, kurie rodo sąsają, bet didelių apimčių apžvalgos nepatvirtina aiškaus priežastinio ryšio“, – sakė psichiatrė Viktorija Mironiuk-Danko.

    Kas iš tiesų didina riziką ir kodėl diagnozių daugiau

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką autizmo spektro sutrikimui turi genetiniai veiksniai, o rizikos paveikslas paprastai yra sudėtinis. Prie galimų rizikos veiksnių taip pat priskiriamos kai kurios nėštumo ir gimdymo komplikacijos bei prenataliniai veiksniai, tačiau net ir tokiu atveju dažniau kalbama apie tikimybės pokyčius, o ne apie vieną konkrečią priežastį.

    Kita nuolat aptariama tema yra tai, kodėl visuomenėje atrodo, kad autizmo atvejų daugėja. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad autizmą turi maždaug 1 iš 100 vaikų, o augantis matomumas dažnai siejamas su geresne diagnostika, platesniais kriterijais ir mažėjančia stigma, kai tėvai dažniau kreipiasi pagalbos.

    Psichiatrai taip pat primena, kad autizmas neišsivysto staiga suaugus: tai ankstyvos raidos sutrikimas, nors dalis žmonių diagnozę gauna tik suaugę, kai vaikystėje sunkumai buvo menkai atpažinti arba kompensuoti prisitaikymo strategijomis.

    Ką svarbu žinoti šeimoms

    Autizmo spektro sutrikimo „išgydančių“ vaistų nėra, tačiau egzistuoja veiksmingos pagalbos priemonės, kurios gerina kasdienį funkcionavimą ir socialinius įgūdžius. Dažniausiai taikomos elgesio ir ugdymo intervencijos, taip pat logopedinė pagalba, ergoterapija ir individualiai parenkamos raidos skatinimo programos.

    Ekspertai ragina nepasikliauti interneto skleidžiamais „greitais sprendimais“, žadančiais išgydymą dietomis ar papildais. Svarbiausia yra ankstyvas sunkumų atpažinimas, saugios ir įrodymais grįstos intervencijos bei pagarbi aplinka, mažinanti atskirtį mokykloje ir darbe.