CP v2

Tag: Psichologija

  • Ne vien nostalgija: psichologas paaiškina, kodėl tėvai saugo vaikų piešinius ir atspaudus

    Psichologas Jamesas Whitfieldas, remdamasis ilgamete praktika, teigia pastebėjęs pasikartojantį motyvą: daiktų saugojimas gali tapti tyliu savęs patvirtinimu. Tokie daiktai tarsi liudija, kad konkretus etapas iš tiesų buvo ir kad žmogus jame dalyvavo.

    „Ši dėžė sako: tai įvyko. Aš čia buvau. Buvo viena spalio antradienio diena, kai mažas žmogus man įteikė šį piešinį, ir jis jį įteikė būtent man. Delno atspaudas nėra vien sentimentas. Tai tarsi kvitas“, – sakė J. Whitfieldas.

    Pasak specialisto, ankstyva tėvystė ar motinystė daugeliui įsimena kaip migla. Įvykius žmonės dažnai gali išvardyti, tačiau jiems sunkiau pajusti, kad jie patys buvo tų dienų centre, o ne tik „atliko pareigas“.

    Šį jausmą sustiprina tai, kaip smegenys apdoroja laiką ir prisiminimus. Kai dienos tampa panašios viena į kitą, smegenys linkusios jas „suspausti“ ir koduoti ne kaip atskirus, ryškius epizodus, o kaip vieną ilgą pasikartojimų seką.

    J. Whitfieldas aiškina, kad su mažais vaikais rutinų būna ypač daug: sauskelnės, maistas, miegas, vizitai pas gydytoją, darželio ritmas. Kai ryškių skirtumų mažai, keli metai atmintyje gali susilieti į vieną sunkiau atskiriamą laikotarpį.

    Psichologai taip pat mini, kad ilgalaikis stresas ir miego trūkumas gali skatinti depersonalizacijos pojūtį, kai žmogus tarsi stebi savo gyvenimą iš šalies. Tokiomis aplinkybėmis materialūs „įrodymai“ tampa atrama, padedančia susigrąžinti aiškumo jausmą.

    Todėl piešinys ant šaldytuvo ar segtuvas su kūrybiniais darbais kai kuriems tėvams yra daugiau nei miela smulkmena. Tai būdas pasakyti sau, kad tie metai ne praslydo nepastebėti ir kad ryšys su vaiku buvo tikras, net jei kasdienybė atrodė monotoniška.

    Specialistas pabrėžia, kad tokie archyvai dažniau reikalingi suaugusiajam nei vaikui. Vaikas užaugęs nebūtinai norės turėti kiekvieną piešinį, tačiau tėvams tai gali veikti kaip emocinis saugiklis ir atminties „inkaras“.

    Galiausiai, pasak J. Whitfieldo, žmonės linkę saugoti tai, ką bijo prarasti. O ankstyvieji vaiko metai praeina itin greitai, todėl aplankai, dėžės ir stalčiai neretai tampa paprastu būdu sulėtinti laiką bent prisiminimuose.

  • Motinos dienos sveikinimas: ką verta pasakyti mamai šiandien ir ko geriau vengti, pataria psichologai

    Motinos dienos sveikinimas: ką verta pasakyti mamai šiandien ir ko geriau vengti, pataria psichologai

    Motinos diena Lietuvoje minima pirmąjį gegužės sekmadienį, todėl daugeliui tai proga sustoti ir padėkoti mamai už rūpestį, laiką bei kasdienius darbus. Nors dažniausiai pakanka trumpo palinkėjimo, vis daugiau žmonių ieško žodžių, kurie skambėtų asmeniškai ir tikrai.

    Psichologai pabrėžia, kad nuoširdžiausias sveikinimas paprastai yra konkretus ir paremtas realia patirtimi. Vietoj bendrų frazių labiau veikia paprastas pastebėjimas apie tai, ką mama padarė, ko išmokė ar kaip prisidėjo prie jūsų gyvenimo.

    Ką pasakyti, kad skambėtų nuoširdžiai?

    Geras Motinos dienos sveikinimas dažnai prasideda nuo padėkos už konkretų dalyką: už kantrybę, palaikymą, pagalbą sunkiu metu ar tiesiog už kasdienį buvimą šalia. Tai leidžia mamai išgirsti ne tik gražius žodžius, bet ir aiškią žinutę, kad jos pastangos buvo pastebėtos.

    Jei santykis artimas, tinka ir trumpas prisiminimas, pavyzdžiui, apie vaikystės situaciją, kai mama padėjo, paguodė ar padrąsino. Net viena detalė gali suteikti sveikinimui šilumos ir išskirtinumo.

    „Man svarbiausia išgirsti, kad vaikai prisimena ne dovanas, o tai, kaip kartu gyvenome ir ką vieni kitiems reiškėme“, – sako psichologė.

    Ko geriau vengti sveikinime?

    Nors Motinos diena dažnai siejama su šventiška nuotaika, jautresniuose santykiuose per daug pompastiški žodžiai gali skambėti dirbtinai. Jei ryšys šiuo metu įtemptas, verčiau rinktis neutralią, pagarbią formuluotę ir vengti pažadų, kurių neketinate įgyvendinti.

    Taip pat verta atsargiai vartoti frazes, kurios gali skambėti kaip spaudimas ar kaltė, pavyzdžiui, užuominos apie tai, kiek mama „turėjo paaukoti“. Daugeliui mamų svarbiau ne priminimai apie auką, o nuoširdus ryšys ir dėmesys šiandien.

    Maži gestai, kurie sustiprina žodžius

    Sveikinimas dažniausiai veikia stipriausiai, kai jį lydi laikas kartu arba apgalvotas dėmesys. Tai gali būti skambutis, apsilankymas, bendri pietūs ar paprastas pasivaikščiojimas, jei mama to nori.

    Jei susitikti nepavyksta, padeda trumpa asmeninė žinutė, kurioje aiškiai parašyta, už ką esate dėkingi, ir kada planuojate pasimatyti. Svarbiausia, kad žinutė būtų skirta konkrečiam žmogui, o ne atrodytų kaip nukopijuota universali frazė.

    Motinos dienos sveikinimas neturi būti ilgas, kad būtų prasmingas. Dažniausiai užtenka kelių sakinių, kurie pasako tai, kas svarbiausia: matau, vertinu, dėkoju ir myliu.

  • Mokslininkai paaiškino, kodėl sapnai neatsitiktiniai: ką apie jus išduoda naktinės istorijos

    Sapnai dažnai atrodo chaotiški ir beprasmiai, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad jie susiję su mūsų emocijomis, asmenybės bruožais ir kasdieniais išgyvenimais. Naktį smegenys ne tiesiog atkuria dienos įvykius, o juos perdirba, sujungia ir kartais paverčia simboliniais siužetais.

    Naujesnėje analizėje tyrėjai rėmėsi kelių šimtų dalyvių sapnų aprašymais ir jų kasdienybės dienoraščiais. Kelių savaičių laikotarpiu žmonės fiksavo, kas nutiko dieną, kaip jautėsi, o taip pat vertino miego kokybę ir psichologinę savijautą.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: kuo labiau žmogaus dienos mintys buvo padrikos, skubios ar persmelktos įtampos, tuo dažniau sapnai būdavo fragmentiški ir nestabilūs. Tuo metu žmonės, kurie sapnams teikia prasmę ir juos prisimena, dažniau apibūdino ryškius, emocingus ir detalius sapnus.

    Kodėl sapnai būna keisti?

    Mokslininkai pabrėžia, kad sapnai retai būna pažodinis realybės atspindys. Smegenys linkusios pažįstamas vietas, žmones ir situacijas perkurti, supaprastinti arba sujungti tarpusavyje, todėl atsiranda siurrealūs posūkiai, netikėti personažų deriniai ir laiko šuoliai.

    Toks „montažas“ siejamas su atminties ir emocijų apdorojimu miego metu. Sapnuose gali susipinti skirtingi gyvenimo laikotarpiai, o nedidelis dienos epizodas virsti didelio nerimo ar džiaugsmo istorija, nes svarbiausia tampa emocinė reikšmė, o ne faktinė logika.

    Emocijos ir stresas palieka pėdsaką

    Atskirai tyrimuose dažnai išskiriami didelio sukrėtimo laikotarpiai, kai sapnų turinys tampa tamsesnis ir labiau nerimastingas. Pavyzdžiui, per COVID-19 pandemiją daugelyje šalių fiksuota, kad žmonės dažniau sapnavo izoliacijos, persekiojimo, suvaržymų ar grėsmės motyvus.

    Vėliau, kasdienybei stabilizuojantis, tokios temos paprastai silpnėjo, o sapnai pamažu grįžo prie įvairesnių, mažiau įtemptų siužetų. Tai laikoma ženklu, kad sapnai atspindi ne tik dienos įvykius, bet ir bendrą psichologinės įtampos foną.

    Ką tai sako apie mūsų psichiką?

    Tyrėjai daro išvadą, kad sapnai gali būti vienas iš būdų, kaip smegenys „perrūšiuoja“ patirtis ir emocijas, stiprina atminties ryšius ir padeda prisitaikyti. Dėl to sapnai dažnai pasako daugiau apie vidinę būseną nei apie konkrečius įvykius, net jei jų turinys atrodo nelogiškas.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno sapno nereikėtų laikyti diagnoze ar pranašyste. Tačiau pasikartojantys košmarai, nemiga ar nuolatinis nerimas sapnuose gali būti signalas atkreipti dėmesį į stresą, miego higieną ir, prireikus, pasitarti su sveikatos specialistais.

  • Smegenys ginčo metu išjungia empatiją: psichologė paaiškino, kaip per 20 minučių atsigauti

    Smegenys ginčo metu išjungia empatiją: psichologė paaiškino, kaip per 20 minučių atsigauti

    Karšti ginčai su artimaisiais dažnai baigiasi tuo pačiu scenarijumi: pasakome tai, ko vėliau gailimės, o pašnekovo jausmai mums tarsi tampa nebesvarbūs. Psichologai šį reiškinį vadina emociniu užtvindymu, kai organizmą užlieja stiprus fiziologinis stresas ir įsijungia išlikimo režimas.

    Tuo metu dažnėja pulsas, kyla kūno temperatūra, atsiranda prakaitavimas, drebulys, o mąstymas tampa siauresnis. Tyrimai rodo, kad pakilus sujaudinimui, žmogui sunkiau išlaikyti vadinamąjį mes mąstymą ir lengviau pereinama prie gynybinio aš mąstymo, kai svarbiausia apsisaugoti, o ne suprasti.

    Kodėl smegenys sureaguoja taip aštriai?

    Smegenys nuolat remiasi ankstesne patirtimi ir bando numatyti, ką reiškia kito žmogaus signalai. Jei praeityje patyrėte daug atstūmimo, konfliktų ar trauminių situacijų, neutralūs gestai, pavyzdžiui, nusisukimas ar atodūsis, gali būti interpretuojami kaip grėsmė.

    Tokiais momentais empatija ne dingsta visam laikui, o tiesiog tampa sunkiai pasiekiama, nes prioritetas atiduodamas greitam reagavimui. Nors atrodo, kad kalta tik nuotaika, iš tiesų veikia visa nervų sistemos grandinė, kurią stipriai veikia ir kito žmogaus tonas, laikysena, net pokalbio tempas.

    Ką daryti, kai kyla emocijų banga?

    Pirmas žingsnis yra realiu laiku pastebėti kūno signalus: padažnėjusį pulsą, karštį, įtampą žandikaulyje ar pečiuose. Vien sąmoningas šių ženklų atpažinimas gali sumažinti automatinę reakciją ir suteikti kelias papildomas sekundes apsispręsti, kaip elgtis.

    Antras įrankis yra kognityvinis pervertinimas, kai sąmoningai ieškoma alternatyvaus paaiškinimo, o ne laikomasi pirmosios, dažnai grėsmę piešiančios interpretacijos. Tai nereiškia jausmų slopinimo, nes slopinimas neretai tik didina įtampą ir sustiprina emocinį užtvindymą.

    Kodėl pertrauka dažnai veikia geriausiai?

    Jei įtampa pasiekė ribą, veiksmingiausia priemonė gali būti trumpas pasitraukimas iš situacijos, bet ne kaip demonstratyvus tylėjimas. Poroms ir šeimoms padeda iš anksto sutarti neutralų žodį ar frazę, kuri reikštų, kad žmogui reikia pauzės, tačiau jis nepasitraukia iš santykio.

    Dažnai rekomenduojama bent 20 minučių pertrauka, nes tiek laiko organizmui gali prireikti, kad fiziologiniai rodikliai imtų grįžti į įprastą lygį. Svarbu, kad pauzė būtų skirta nusiraminimui ir dėmesio nukreipimui, o ne ginčo kartojimui mintyse, nes tai palaiko stresą.

    Toks principas tinka ir tėvams bendraujant su vaikais: geriau trumpam atsitraukti ir aiškiai pasakyti, kad tai yra nusiraminimas, o ne bausmė. Ilgainiui vaikai iš to mokosi emocijų reguliavimo, o namuose sumažėja situacijų, kai konfliktas įkaista iki abiem pusėms žalingo lygio.

    Žmonėms, kuriems sunku pajusti, kada sujaudinimas jau per didelis, gali padėti biologinis grįžtamasis ryšys, pavyzdžiui, pulsą matuojantys įrenginiai. Stebint skaičius lengviau suprasti savo ribą ir laiku imtis nusiraminimo veiksmų, kol ginčas dar netapo nevaldomas.

    Konfliktai santykiuose neišnyks, tačiau tikslas yra išmokti juose išlikti pakankamai ramiems, kad grįžtų empatija ir gebėjimas girdėti. Kai kūnas nusiramina, atsiranda daugiau šansų kalbėti ne apie laimėjimą, o apie sprendimą.

  • Publicystyka „Focus“: kasdienės temos apie sveikatą, namus ir santykius, kurios keičia gyvenimo kokybę

    Publicystyka „Focus“: kasdienės temos apie sveikatą, namus ir santykius, kurios keičia gyvenimo kokybę

    „Focus“ skiltis Publicystyka apima tekstus apie kasdienį gyvenimą ir sprendimus, kurie tiesiogiai veikia savijautą bei rutiną. Čia daug dėmesio skiriama sveikatai, namams, kelionėms, kultūrai ir tarpusavio santykiams.

    Tokio tipo publicistika pastaraisiais metais vis dažniau remiasi praktiniais paaiškinimais ir ekspertiniu kontekstu, o ne vien nuomone. Skaitytojai ieško aiškių atsakymų, kaip keičiasi įpročiai, kas daro įtaką emocinei būklei ir kokie kasdieniai pasirinkimai duoda apčiuopiamą rezultatą.

    Temų spektras įprastai apima ir namų aplinką, nes ji tiesiogiai susijusi su poilsiu, produktyvumu bei stresu. Vis daugiau dėmesio skiriama ir santykiams, nes bendravimo kokybė, ribos bei konfliktų sprendimo būdai tampa ne mažiau svarbūs nei fizinė sveikata.

    Kelionių ir kultūros temos publicistikoje dažnai pateikiamos kaip priemonė geriau suprasti save ir aplinką, o ne tik kaip pramoga. Dėl to tokie tekstai paprastai ieško ryšio tarp patirties, vertybių ir realių pokyčių kasdienybėje.

    „Focus“ šią kategoriją pristato kaip dėmesį gyvenimui geru stiliumi, orientuotą į tai, kas iš tiesų daro įtaką gyvenimo kokybei. Tai reiškia turinį, kuris siekia būti aktualus šiandien ir pritaikomas praktiškai, o ne tik trumpalaikė reakcija į dienos temą.

  • Lenkai paskelbė, kas „Focus“ labiausiai skaitoma: nuo psichologijos iki technologijų

    Lenkai paskelbė, kas „Focus“ labiausiai skaitoma: nuo psichologijos iki technologijų

    Lenkijos portalas „focus.pl“ paskelbė santrauką, ką ką tik publikavo ir kokios temos šiuo metu labiausiai traukia skaitytojų dėmesį. Redakcija akcentuoja platų spektrą – nuo psichologijos ir kasdienės savijautos iki technologijų, kultūros bei kelionių.

    Tokio tipo „naujausių“ turinio skydelis nėra vien formalumas: jis parodo, kaip keičiasi skaitytojų prioritetai ir kokiomis kryptimis juda gyvenimo būdo žiniasklaida. Pastaraisiais metais ypač išaugo praktinių patarimų, aiškių paaiškinimų ir mokslo populiarinimo poreikis.

    Redakcija pristato „Focus“ kaip gyvenimo būdo žurnalą apie sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius, pabrėždama kasdienį publikavimo ritmą. Tokia pozicija atitinka platesnę Europos žiniasklaidos tendenciją, kai gyvenimo kokybės temos jungiamos su ekspertiniu turiniu ir patikrintais faktais.

    Ryškėja ir dar viena kryptis: technologijos vis dažniau nagrinėjamos per realią jų įtaką kasdienybei, o ne vien per naujienų ar įrenginių pristatymus. Daug dėmesio skiriama skaitmeniniams įpročiams, privatumo klausimams, informacijos patikimumui ir tam, kaip dirbtinis intelektas keičia darbą bei mokymąsi.

    „Kasdien rašome apie tai, kas realiai veikia gyvenimo kokybę“, – teigiama „focus.pl“ pristatyme.

    Trumpa žinutė su aiškia kryptimi leidžia suprasti ir konkurencinį siekį: pritraukti platesnę auditoriją, kuri nori ne tik pramogos, bet ir patikimų atsakymų. Tokiu formatu skaitytojui greitai pasiūlomas turinio žemėlapis, o redakcijai – galimybė išryškinti savo prioritetus.

  • Motinos diena 2026 metais: prasmingi sveikinimai ir tradicija, kuri kasmet suartina šeimas

    Motinos diena Lietuvoje kasmet minima pirmąjį gegužės sekmadienį, todėl 2026 metais ji bus švenčiama gegužės 3 dieną. Ši proga daugeliui tampa ne tik simboliniu pasveikinimu, bet ir priminimu skirti laiko artimiausiam žmogui.

    Viešojoje erdvėje Motinos dienos išvakarėse tradiciškai daugėja sveikinimų ir atvirukų, o bendruomenės, mokyklos bei kultūros įstaigos rengia koncertus ir iniciatyvas, skirtas mamoms. Tokie sveikinimai dažnai paprasti, tačiau jų vertė matuojama dėmesiu ir nuoširdumu.

    Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, populiarėja personalizuoti sveikinimai, kai trumpa žinutė papildoma konkrečiu prisiminimu, padėka ar linkėjimu. Dalis žmonių renkasi ir praktines dovanas, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia yra laikas kartu ir realus įsitraukimas.

    Psichologai pabrėžia, kad prasmingiausiai veikia ne formalūs žodžiai, o aiškiai įvardyta padėka ir pripažinimas. Net trumpas pasakymas, už ką esate dėkingi, gali tapti stipriu emociniu akcentu ir sustiprinti ryšį šeimoje.

    Jei šią dieną negalite būti šalia, vertinga alternatyva yra iš anksto sutartas skambutis ar susitikimas kitu metu. Motinos dienos esmė išlieka ta pati: nuoširdus dėmesys, pagarba ir paprastas žmogiškas buvimas kartu.

  • Ne tik genai ar valia: psichologai paaiškino, kas iš tiesų padeda išlikti sveikiems iki senatvės

    Ilgą laiką buvo patogu manyti, kad vieni žmonės sensta „geriau“ dėl sėkmės, genų ar greitesnės medžiagų apykaitos. Vis dėlto psichologai vis dažniau pabrėžia, kad lemiamas veiksnys dažniausiai yra ne disciplina, o vidinė priežastis, dėl kurios žmogus apskritai juda ir rūpinasi savimi.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad genetika svarbi, bet ji nėra viską nulemianti. Tyrimai apie ilgaamžiškumą rodo, kad paveldimumas paaiškina tik dalį gyvenimo trukmės skirtumų, o likusi dalis labiau siejama su gyvenimo būdu, aplinka ir įpročiais, kurie susiformuoja per dešimtmečius.

    Daugelis pradeda sportuoti dėl išvaizdos: numesti svorio, „įtilpti“ į drabužius ar greitai pamatyti rezultatą veidrodyje. Tokia motyvacija gali veikti trumpai, bet dažnai išsikvepia, kai progresas sulėtėja, atsiranda stresas, nuovargis ar pasikeičia gyvenimo ritmas.

    Psichologai šį mechanizmą sieja su išorine arba vadinamąja įkyriai internalizuota motyvacija, kai žmogų į priekį stumia kaltė, gėda ar spaudimas. Tokiu atveju treniruotės lengviau tampa bausme, o ne įpročiu, todėl ilgainiui dažniau nutraukiamos.

    Ilgalaikį efektą dažniau duoda vidinė motyvacija, kai judėjimas tampa prasminga kasdienybės dalimi: pasivaikščiojimas padeda „susidėlioti“ mintis, plaukimas ramina, o jėgos pratimai suteikia energijos darbams. Tuomet fizinis aktyvumas siejamas ne su trumpu tikslu, o su geresne savijauta čia ir dabar.

    Discipliną psichologai neretai apibūdina kaip ribotą resursą, kuris svyruoja priklausomai nuo miego, emocinės būklės, ligų, netekčių ar darbo krūvio. O prasmė ir tapatybė, kai žmogus save mato kaip judantį ir savimi besirūpinantį, išlieka stabilesnis pagrindas net tada, kai gyvenimas tampa sudėtingesnis.

    Žmonės, kurie išlieka aktyvūs ir vyresniame amžiuje, dažnai renkasi ne „tobulą“ režimą, o tokį judėjimą, kurį realu kartoti metų metus. Tai gali būti reguliarūs pasivaikščiojimai, lengvi pratimai namuose, važiavimas dviračiu ar bet kuri veikla, kuri nekelia atmetimo ir nereikalauja nuolat „laužti savęs“.

    Praktinis pokytis dažnai būna paprastas: ne ieškoti, kaip save priversti, o rasti, kas patinka ir tinka konkrečiam žmogui. Kai judėjimas siejamas su geresne nuotaika, aiškesne galva ir didesniu pajėgumu kasdieniuose darbuose, tikimybė išlaikyti įprotį iki senatvės smarkiai išauga.

    Specialistai pabrėžia, kad sveiką senėjimą dažniausiai kuria ne vienas stebuklingas sprendimas, o daugelio mažų pasirinkimų suma. Genai gali suteikti tam tikrą „startą“, tačiau ilgalaikę kryptį dažniau nulemia tai, ar žmogus atranda tvarią priežastį judėti ir rūpintis savo kūnu.

  • Karlas Jungas apie vienatvę: kodėl ji nepriklauso nuo žmonių šalia ir kaip ją atpažinti

    Jungui artima mintis, kad vienatvę kuria atotrūkis tarp vidinių išgyvenimų ir to, ką pajėgiame perteikti kitiems. Žmogus gali turėti aktyvų socialinį gyvenimą, bet jaustis izoliuotas, jei jo mintys, vertybės ar baimės lieka neišgirstos.

    Psichologijoje ši tema dažnai aprašoma kaip subjektyvus ryšio trūkumo jausmas, kuris nebūtinai sutampa su fizine izoliacija. Dėl to vienatvę galima patirti ir triukšmingoje kompanijoje, ir šeimos aplinkoje, ir būnant poroje, kai bendravimas lieka paviršutiniškas.

    Vienatvė ar sąmoninga vienuma?

    Svarbu atskirti vienatvę nuo sąmoningai pasirinktos vienumos. Vienuma dažnai tampa erdve atsigauti, susidėlioti mintis, kurti ar mokytis, kai žmogus pats renkasi būti su savimi ir tai jam teikia ramybę.

    Vienatvė dažniau siejama su stygiumi, kai norisi artumo, bet jo nepavyksta pasiekti. Tuomet net ir bendraujant su kitais gali atrodyti, kad esi tarsi už stiklo, nes svarbiausi dalykai lieka neįvardyti arba nesuprasti.

    Kodėl sunku kalbėti apie tai, kas svarbu?

    Viena dažnų priežasčių yra baimė būti nesuprastam, atstumtam ar pasirodyti pažeidžiamam. Vietoje asmeniškų temų pasirenkami saugūs kasdieniai pokalbiai, tačiau ilgainiui toks bendravimas gali sustiprinti tuštumos jausmą.

    Psichologai pabrėžia, kad ryšys paprastai stiprėja ne nuo pokalbių kiekio, o nuo jų kokybės ir abipusio atvirumo. Artumą kuria ne idealūs atsakymai, o aiškiai išsakomi poreikiai, jausmai ir pagarbus kito žmogaus klausymasis.

    „Vienatvė kyla ne dėl žmonių nebuvimo šalia, o dėl to, kad nepavyksta perteikti to, kas tau išties svarbu“, – sakė Karlas Jungas.

    Šiuolaikinė realybė šią įžvalgą dar labiau paryškina: socialiniai tinklai didina kontaktų skaičių, bet ne visada kuria gilesnį supratimą. Dalis žmonių pradeda jaustis vieniši būtent tada, kai lygina savo vidų su kitų viešai rodomu gyvenimu ir neberanda, su kuo saugiai pasidalyti tikrais išgyvenimais.

    Jungo mintis apie žmones, su kuriais esi „toje pačioje bangoje“, atspindi ir šiuolaikinį požiūrį į paramos tinklus. Kartais pakanka kelių patikimų ryšių, kuriuose galima kalbėti be vaidmenų, kad vienatvės jausmas sumažėtų.

    Praktinis kelias dažnai prasideda nuo mažų žingsnių: aiškesnio savęs įvardijimo, daugiau klausymosi ir nuoširdaus domėjimosi kitu. Ne visi supras, ir tai normalu, tačiau nuosekliai ieškant tikro dialogo, ryšys tampa realesnis nei žmonių skaičius aplink.

  • Mokslininkai perspėja: fitneso apyrankės gali demotyvuoti ir sukelti gėdą – štai kodėl

    Naujas tyrimas rodo, kad fitneso apyrankės ir kalorijų sekimo programėlės ne visada skatina sveikesnius įpročius. Daliai žmonių jos gali kelti gėdos jausmą, erzinti nuolatiniais priminimais ir galiausiai sumažinti motyvaciją siekti tikslų.

    Universiteto koledžo Londone (UCL) ir Lafboro universiteto mokslininkai pasitelkė DI, kad išanalizuotų dešimtis tūkstančių įrašų socialiniame tinkle X. Tyrėjai ieškojo pasikartojančių neigiamų patirčių, susijusių su aktyvumo stebėjimu, kalorijų registravimu ir programėlių siunčiamais pranešimais.

    „Žmonės aprašė gėdą, kai užfiksuodavo nesveiką maistą, susierzinimą dėl programėlių pranešimų ir nusivylimą, kai nepavykdavo pasiekti tikslų“, – teigiama tyrimą aptarusioje publikacijoje.

    Mokslininkų vertinimu, problema slypi ne vien pačiuose įrenginiuose, o jų logikoje: algoritmai dažnai remiasi griežtais, siaurais rodikliais ir prastai atspindi realų gyvenimą. Kasdienybėje tikslus veikia miegas, stresas, darbas, liga, finansinės galimybės ar šeimos įsipareigojimai, tačiau tai ne visada įvertinama.

    Dėl šios priežasties daliai vartotojų susidaro uždaras ratas: kuo labiau nepavyksta atitikti nustatytų normų, tuo labiau krenta vidinė motyvacija. Tyrėjai pastebi, kad tokiais atvejais žmonės gali ne tik rečiau sportuoti, bet ir apskritai atsisakyti anksčiau išsikeltų sveikatingumo tikslų.

    „Vietoj labai siaurų, griežtų sėkmės matų, susietų su numestu svoriu, sveikatos programėlės turėtų teikti pirmenybę bendrai savijautai ir vidinei motyvacijai, tai yra pačiam veiklos teikiamam pasitenkinimui“, – pabrėžia mokslininkai.

    Kartu akcentuojama, kad šioje analizėje buvo fokusuojamasi į neigiamus atsiliepimus, todėl tai nėra įrodymas, jog fitneso apyrankės yra žalingos visiems. Daugybei žmonių jos padeda labiau judėti, geriau suprasti įpročius ir nuosekliau stebėti progresą, tačiau tyrimas primena, kad technologijos turi būti pritaikomos žmogui, o ne žmogus technologijai.