Tag: Psichologija

  • Tyrimas su 15 000 žmonių atskleidė, kas lemia, kad apkabinimas įsimena ilgam

    Vieniems apkabinimas – tik mandagus pasisveikinimas, o kiti išlieka atmintyje metų metus. Naujas tyrimas, kuriame dalyvavo 15 049 suaugusieji Jungtinėje Karalystėje, aiškinosi, kas lemia, kad apkabinimas tampa „nepamirštamas“.

    Tyrėjai susiejo tokių prisiminimų tikimybę su keliais veiksniais: empatija, požiūriu į fizinį artumą ir prisirišimo (angl. attachment) ypatumais. Kitaip tariant, ne visiems tas pats gestas reiškia tą patį.

    Pagrindinė mintis paprasta: apkabinimo patirtį formuoja ne vien pats veiksmas, bet ir tai, kaip žmogus apskritai jaučiasi intymumo, prisilietimų ir emocinio artumo situacijose.

    Lietuvos skaitytojui ši tema aktuali bent tuo, kad kasdienėse situacijose – gedint, patiriant stresą ar džiaugsmą – apkabinimas dažnai tampa „universalia“ reakcija, tačiau ne visada yra priimamas vienodai.

    Kaip prisirišimo stilius keičia patirtį

    Viena iš tyrimo išvadų – žmonės, kuriems būdingas didesnis prisirišimo vengimas (polinkis laikytis emocinio atstumo artimuose ryšiuose), rečiau prisimena apkabinimą kaip teigiamai reikšmingą.

    Tuo metu tie, kuriems būdingas prisirišimo nerimastingumas (dažnesnės baimės prarasti artumą), tokius prisiminimus turėjo dažniau. Tai rodo, kad apkabinimas gali būti suvokiamas ir kaip nuraminimas, ir kaip nepatogus artumo „perteklius“.

    Įdomu ir tai, kad reikšmę turi ne vien santykiai su kitais, bet ir paties žmogaus santykis su prisilietimu: tyrime minima, kad žmonės, kuriems fiziškai nepatinka apkabinimo pojūtis arba sunku „pataikyti“ su apkabinimo stiprumu, teigiamą patirtį prisiminė rečiau.

    Empatija taip pat siejosi su didesne tikimybe prisiminti prasmingą apkabinimą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžė: ryšiai statistiškai buvo nedideli, todėl tai nėra vieninteliai veiksniai.

    Kodėl dažnesni apkabinimai nebūtinai reiškia daugiau prisiminimų

    Tyrime pateikiamas ir netikėtas niuansas: vien apkabinimų ar bučinių „dažnis“ nebuvo reikšmingas veiksnys, prognozuojantis, ar žmogus apskritai prisimins apkabinimą, kuris jam sukėlė gerą jausmą – kai įvertinami kiti bruožai.

    Tačiau žmonės, kurie įprastai šeimą ar draugus sveikina apkabinimu, tokius teigiamus prisiminimus turėjo dažniau. Tai leidžia manyti, kad svarbu ne tik kiek kartų apsikabinama, o koks yra bendras žmogaus požiūris į prisilietimą.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį į svarbią ribą: apkabinimų dažnis buvo vertinamas vienu apklausos klausimu (ar dalyviai apkabinimą ar bučinį gauna daugumą dienų), tad tai nėra tikslus realių apkabinimų skaičiavimas.

    Kokie jausmai dažniausiai paverčia apkabinimą „nepamirštamu“

    Apklausos dalyviai dažniausiai įsimintiną apkabinimą siejo su komfortu, supratimu ir palaikymu. Iš 9 703 žmonių, kurie pasirinko vieną iš konkrečių priežasčių, 32,5 proc. nurodė komfortą, 28,7 proc. – supratimą, 20 proc. – palaikymą.

    Kitos priežastys buvo retesnės: laimė sudarė 8,1 proc., draugiškumas – 6,5 proc., o apkabinimas po ilgesnio laikotarpio be fizinio kontakto – 2,7 proc.

    Fizinis susijaudinimas buvo rečiausia priežastis – 1,5 proc. Tyrime nurodoma ir lyčių skirtumų: vyrai beveik penkis kartus dažniau nei moterys įvardijo susijaudinimą kaip pagrindinę priežastį (atitinkamai 3,9 proc. ir 0,8 proc.), o moterys dažniau rinkosi komfortą (34,6 proc. ir 25,3 proc.).

    Tyrėjai pabrėžė, kad dalyviai buvo savanoriai, dauguma – moterys, visi – iš Jungtinės Karalystės, o atsakymai rinkti 2020 metų pradžioje. Be to, rezultatai rodo sąsajas, bet neįrodo, kad asmenybės bruožai „sukelia“ tam tikrus prisiminimus, o tyrime klausta tik apie teigiamus apkabinimus.

    Studija publikuota žurnale „PLOS One“.

  • Po šaudynių Krokuvoje – psichologė paaiškina, kodėl „mandagus kaimynas“ neatskleidžia grėsmės

    Po šaudynių Krokuvoje – psichologė paaiškina, kodėl „mandagus kaimynas“ neatskleidžia grėsmės

    Po šaudynių Krokuvos pagrindinėje aikštėje, per kurias žuvo šeši žmonės ir dar 15 buvo sužeista, visuomenėje vėl kilo klausimas: ar įmanoma iš anksto atpažinti žmogų, galintį ryžtis tokiai tragedijai.

    Incidentas įvyko lapkričio 7 dieną, kai užpuolikas pradėjo šaudyti į atsitiktinius praeivius. Per policijos intervenciją jis buvo sužeistas ir nugabentas į ligoninę, kur lapkričio 9 dieną mirė. Tyrėjai toliau aiškinasi aplinkybes ir jo veiksmų motyvus.

    Po panašių išpuolių dažnai kartojasi tas pats scenarijus: kaimynai ar bendradarbiai prisimena, kad žmogus buvo ramus, mandagus, „visada pasisveikindavo“ ir nekėlė problemų. Vis dėlto, kaip pabrėžia psichologė dr. Natalia Radzimska, toks įspūdis nieko neįrodo.

    Specialistė aiškina, kad žmonės, kurie planuoja kryptingą smurtą, kitose socialinio gyvenimo srityse gali neatrodyti pavojingi, todėl vieno „tipinio profilio“ paprasčiausiai nėra. Dėl to didžiausią reikšmę turi ne asmenybės bruožai, o konkretūs elgesio signalai ir situacijos kontekstas.

    Kodėl „profilis“ dažniausiai nepadeda

    Dr. N. Radzimskos teigimu, vien tik tai, kad žmogus yra uždaras, vienišas ar vengia kontaktų, nereiškia didesnės grėsmės. Tokios savybės pačios savaime neleidžia spręsti apie polinkį į smurtą.

    Panašias išvadas, kaip minima tekste, pateikia ir JAV Secret Service struktūroje veikiantis National Threat Assessment Center (NTAC): universalaus smurto viešose erdvėse vykdytojo „portreto“ nėra, todėl svarbiau vertinti elgesį, o ne bandyti „atspėti“, kas gali tapti užpuoliku.

    Kokie signalai kartojosi prieš daugelį atakų

    Nors tiksliai numatyti, kas įvykdys smurtą, neįmanoma, NTAC analizė rodo, kad prieš nemažą dalį išpuolių aplinkiniams būdavo pastebimi nerimą keliantys ženklai. 2023 metais paskelbtoje ataskaitoje, kurioje nagrinėti 173 išpuoliai JAV 2016–2020 metais, nurodoma, kad maždaug trys ketvirtadaliai užpuolikų anksčiau rodė elgesį ar sakė dalykus, kurie kėlė nerimą aplinkai.

    Vienu svarbiausių signalų įvardijamas pasirengimas smurtui: vietos „žvalgyba“, priemonių kaupimas, konkrečių veiksmų planavimas. Nerimą gali kelti ir augantis susitelkimas į konkrečią žmogaus grupę ar asmenį, ypač kai jį lydi stiprus nuoskaudos jausmas ir keršto motyvai.

    Ekspertė atkreipia dėmesį ir į susižavėjimą ankstesniais užpuolikais, tapatinimąsi su jais bei pasisakymus, leidžiančius suprasti, kad „netrukus nutiks kažkas blogo“. Kartais žmonės, planuojantys smurtą, apie ketinimus užsimena net tiesiogiai.

    Tekste taip pat minimi panašūs FBI išskiriami požymiai: smurto planų atskleidimas, pasikartojančios fantazijos apie kitų žalojimą ar įsitikinimas, kad agresija yra vienintelis konflikto sprendimo kelias. Kartu pabrėžiama, jog nė vienas atskiras elgesio bruožas pats savaime dar nereiškia, kad žmogus tikrai puls.

    Kas trukdo laiku pamatyti grėsmę ir kaip reaguoti

    Po tragedijų žmonės neretai „perrašo“ prisiminimus: ima atsiminti keistus komentarus ar epizodus ir, jau žinodami baigtį, juose įžvelgia aiškius perspėjimus. Psichologė tai aiškina vadinamuoju žinojimo po fakto (arba retrospektyvinio tikrumo) šališkumu – kai įvykis atrodo buvęs lengvai nuspėjamas, nors iš anksto trūko esminės informacijos.

    Dar viena problema – signalai gali būti išsibarstę. Vienas žmogus išgirs grasinimą, kitas pastebės susižavėjimą smurtu, trečias – pasirengimo ženklus, tačiau tik po įvykio šie fragmentai susidėlioja į vieną paveikslą.

    Dr. N. Radzimskos teigimu, priežasčių, vedančių į kraštutinį smurtą, taip pat nebūna vienos: tai gali būti kerštas, nuoskaudos jausmas, konfliktai darbe, problemos asmeniniuose santykiuose ar ideologinės nuostatos. Vis dėlto didžioji dalis žmonių, patyrusių sudėtingas situacijas, niekada neperžengia ribos iki realaus išpuolio planavimo.

    Ekspertė pabrėžia, kad dėmesio labiausiai reikalauja konkretūs pavojų rodantys veiksmai: grasinimai, bauginimas, agresijos eskalacija, užuominos apie norą ką nors sužaloti ar elgesys, rodantis pasirengimą smurtui. Esant tiesioginei grėsmei gyvybei ar sveikatai, nurodoma skambinti numeriu 112, o kitas nerimą keliančias situacijas pranešti policijai, mokyklose – ir atsakingiems specialistams.

    Tekste akcentuojama ir tai, kad prevencija veiksmingiausia tada, kai bendradarbiauja institucijos – mokyklos, tarnybos, socialinės pagalbos įstaigos bei specialistai. O paprasti, kasdieniai ryšiai ir didesnis dėmesys šalia esančiam žmogui gali padėti greičiau pastebėti, kad kažkam reikia pagalbos, nors tai ir nėra garantija, kad smurto bus išvengta.

  • Kodėl neprisiverčiame sportuoti: tyrimai rodo, kad svarbiau ne valia, o „autonominė motyvacija“

    Kodėl neprisiverčiame sportuoti: tyrimai rodo, kad svarbiau ne valia, o „autonominė motyvacija“

    Reguliarus judėjimas gerina fizinę formą, padeda širdžiai ir lengviau išlaikyti sveiką kūno masę, tačiau daugeliui vis tiek sunku prisiversti treniruotis. Nors žinome, kad sportas naudingas, geros intencijos dažnai taip ir nevirsta įpročiu.

    Daug metų tai buvo aiškinama paprastai: esą aktyvūs žmonės turi daugiau savidisciplinos ir geriau įveikia tingulį. Visgi psichologiniai tyrimai rodo, kad realybė sudėtingesnė – vien „stiprios valios“ paaiškinimo dažnai nepakanka.

    66 tyrimų apžvalgoje, paskelbtoje „International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity“, mokslininkai išskyrė vadinamąją autonominę motyvaciją. Tai motyvacija, kai judame savo noru – nes matome asmeninę prasmę arba mums tiesiog patinka pats procesas.

    Kitaip tariant, sportas tampa tvaresnis tada, kai jis nėra vien pareiga, bandymas įtikti kitiems, pagerinti išvaizdą ar nuslopinti kaltę. Toks požiūris svarbus visiems, kurie nori ne tik „pradėti nuo pirmadienio“, bet ir iš tiesų išlaikyti reguliarumą.

    Kas yra autonominė motyvacija

    Autonominė motyvacija reiškia, kad veiklą renkamės laisvai, o ne „iš reikalo“. Ji kyla iš vidinių priežasčių: malonumo, smalsumo, prasmės, noro jaustis geriau ar tiesiog patirti pasitenkinimą judant.

    Tyrėjai pastebi, kad pradžioje sportuoti gali padėti ir sveikatos naudos suvokimas – pavyzdžiui, noras sustiprinti širdį ar numesti svorio. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje vis didesnę reikšmę įgauna vidinis pasitenkinimas: kai pati veikla tampa „atsilyginanti“.

    Tai galima įsivaizduoti palyginus du scenarijus. Vienas žmogus verčia save bėgioti, nes nori sulieknėti, o kitas renkasi dviračio pasivažinėjimus, nes jam patinka būti lauke – abu pagerins formą, bet reguliarumo tikimybė gali skirtis.

    Kodėl svarbios emocijos treniruotės metu

    Viena priežasčių – atlygio mechanizmai: tolima nauda (geresnė sveikata ateityje) dažnai „pralaimi“ prieš čia ir dabar patiriamą komfortą, pavyzdžiui, poilsį ant sofos. Todėl itin svarbu, ką jaučiame pačios treniruotės metu.

    Žurnale „Annals of Behavioral Medicine“ publikuotame tyrime mokslininkai stebėjo 82 suaugusiuosius ir analizavo jų emocines reakcijas kasdienės fizinės veiklos metu. Vėliau buvo vertinama, kiek jie judėjo po šešių ir dvylikos mėnesių.

    Rezultatai parodė, kad tie, kurie judėdami jautė daugiau energijos, vėliau buvo fiziškai aktyvesni. O silpnesnės neigiamos emocijos sportuojant siejosi su didesniu aktyvumu po metų – savijauta treniruotės metu gali lemti, ar norėsime tai kartoti.

    Skirtumai tarp žmonių natūralūs: vieniems intensyvesnis krūvis suteikia pakilumo, kitiems pirmiausia asocijuojasi su diskomfortu ir nuovargiu. Todėl tai, kas vienam yra maloni rutina, kitam gali virsti sunkiai pakeliama prievole.

    Įprotis neatsiranda per 21 dieną

    Dažnai kartojama, kad įpročiui susiformuoti pakanka 21 dienos, tačiau tyrimai tokio universalaus termino nepatvirtina. Žurnale „Healthcare“ publikuotoje sisteminėje apžvalgoje ir metaanalizėje, apėmusioje 20 tyrimų ir 2 601 dalyvį, pabrėžiama, kad procesas gali trukti gerokai ilgiau.

    Tose studijose, kur buvo nurodomas įpročio formavimosi laikas, medianos siekė 59–66 dienas. Vis dėlto individualūs skirtumai buvo didžiuliai – nuo kelių dienų iki daugelio mėnesių.

    Svarbu ir tai, kad reikšmės turėjo ne vien kartojimo dažnis, bet ir galimybė pačiam rinktis elgesį bei su juo susijusios emocijos. Vadinasi, keli sėkmingi užsiėmimai dar negarantuoja įpročio, bet gali būti tvirtas startas.

    Praktinis patarimas, kylantis iš šių įžvalgų: verčiau ieškoti tokios veiklos formos ir intensyvumo, kuriuos realiai norėsis kartoti. Mažesni, įveikiami tikslai, palaipsnis didinimas, artimųjų ar draugų palaikymas ir progreso stebėjimas ne vien pagal kilogramus gali padėti judėjimą paversti kasdienybe.

  • Kaip ginčytis, kad santykiai stiprėtų: psichologės taisyklės šeimos konfliktams

    Kaip ginčytis, kad santykiai stiprėtų: psichologės taisyklės šeimos konfliktams

    Konfliktai nebūtinai griauna santuoką – kartais jie gali net sustiprinti ryšį, jei pora moka ginčytis konstruktyviai. Didžiausia rizika dažnai slypi ne pačiuose nesutarimuose, o nutylėtame apmaude, kuris ilgainiui tik auga.

    Daugelis žmonių bet kokia kaina vengia barnio, manydami, kad „blogas taikos palaikymas“ apsaugos santykius. Tačiau toks kelias neretai baigiasi tuo, kad neišspręsti klausimai kaupiasi ir virsta dar aštresniais konfliktais, rašo leidinys „Psychologies“.

    Konfliktų psichologė Jevgenija Negovorova pabrėžia, kad svarbiausia – ne bandyti išvengti ginčų, o išmokti juose elgtis taip, kad būtų išgirsti abu. Jos teigimu, tai padeda ne tik sumažinti įtampą, bet ir greičiau rasti realius sprendimus.

    Patarimai paprasti, tačiau reikalauja įpročių keitimo: mažiau kaltinimų ir interpretacijų, daugiau aiškaus poreikių įvardijimo, pagarbaus „ne“ ir gyvo pokalbio vietoje emocingų žinučių.

    Kalbėkite apie poreikius, o ne vien jausmus

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ilgas jausmų analizavimas padės geriau suprasti save ir partnerį. Vis dėlto praktikoje tai neretai tik labiau įaudrina ir užrakina konfliktą emocijose.

    Psichologė siūlo atpažinti emociją, bet tuomet pereiti prie esmės: ko man šioje situacijoje reikia? Pavyzdžiui, vietoj „aš ant jo taip pykstu“ pabandyti įvardyti: „aš pykstu, man reikia daugiau palaikymo ir dėmesio“.

    Toks perėjimas nuo kaltinimo ar emocijos prie konkretaus poreikio, pasak specialistės, padeda ginčą paversti pokalbiu apie sprendimą. Tuomet lengviau tartis, ką abu galite padaryti kitaip.

    Leiskite sau ir partneriui pasakyti „ne“

    Daugelyje porų žodis „ne“ vis dar skamba kaip draudimas ar atstūmimas, todėl iš karto sukelia įtampą. Tačiau teisė atsisakyti yra normali ribų dalis, o ne santykių grėsmė.

    Pasak psichologės, atsisakymo nereikėtų priimti kaip puolimo. Išgirdus „ne“ atsiranda galimybė suprasti, ko žmogus iš tiesų nori, ko bijo arba kas jam šiuo metu per sunku.

    Vietoj kategoriškų teiginių – daugiau klausimų

    Vienas greičiausių kelių į konfliktą – kalbėti taip, lyg tiksliai žinotumėte, kas vyksta kito žmogaus viduje. Kategoriški teiginiai dažnai uždaro partnerį ir skatina gintis.

    Specialistė ragina dažniau klausti ir kviesti kitą pasidalyti tuo, ką jis jaučia ar galvoja. Klausimai sukuria erdvę tikram dialogui, o ne varžyboms, kas teisus.

    Neskubėkite aiškintis žinutėmis

    Susirašinėjimas socialiniuose tinkluose ar trumposios žinutės konfliktuose lengvai išprovokuoja nesusipratimus: tonas perskaitomas kitaip, frazės interpretuojamos aštriau, o emocijos greičiau „užsikuria“.

    Jei partnerio žinutė suerzino, psichologė pataria neskubėti atsakyti iš karto. Verčiau skirti sau laiko nusiraminti ir prisiminti, kas santykiuose yra vertinga, o rimtesnius klausimus aptarti gyvai.

    Pagarba svarbi net ir nesutariant

    Anksčiau ar vėliau nuomonės išsiskirs – tai neišvengiama. Tačiau pagarba nereiškia, kad visada sutarsite: ji reiškia gebėjimą išklausyti ir ieškoti sprendimo, su kuriuo galėtų gyventi abu.

    Pasak specialistės, verta sutelkti dėmesį į bendrą tikslą – rasti variantą, kuris tinka dabartinėmis aplinkybėmis. Tai padeda išvengti kovos dėl „pergalės“ ir labiau skatina bendradarbiauti.

    Neįtraukite į konfliktą tarpininkų

    Dirbtinė diplomatija šeimai dažnai nepadeda, ypač kai vienas partneris bando „sutvarkyti“ kitų žmonių santykius. Pavyzdžiui, jei vyras nesutaria su jūsų mama, neverta perimti atsakomybės už jų konfliktą.

    Psichologė pataria suteikti žmonėms galimybę patiems išsiaiškinti santykius. Galite palaikyti, išklausyti, užjausti, bet neįsivelti kaip mediatorius ir netapti ginčo dalimi.

    Spręskite užduotį, o ne „problemą“

    Kai santykiai pradedami matyti kaip nesibaigiantis problemų šaltinis, pora greitai įklimpsta į kaltinimus ir priekaištus. Produktyviau, anot psichologės, problemas laikyti išsprendžiamomis užduotimis.

    Vietoj „mūsų santykiai – problema“ verta klausti: kaip mes galime rasti išeitį iš šios situacijos? Toks požiūris įjungia racionalesnį mąstymą, mažina įtampą ir padeda atsisakyti lūkesčio, kad partneris kada nors „visiškai pasikeis“.

    Specialistės teigimu, geriausi sprendimai yra tie, kurie tinka abiem čia ir dabar – atsižvelgiant į realias aplinkybes, o ne idealų santykių scenarijų.

  • Po tragedijos Krokuvoje psichologė paaiškina, kodėl kyla nesaugumo jausmas ir kaip sau padėti

    Dramatiški įvykiai Krokuvos senamiestyje sukrėtė ne tik tiesioginius liudininkus, bet ir žmones, kurie tragediją stebėjo per žiniasklaidą. Po tokių naujienų daliai visuomenės išauga nerimas, o kasdienėse situacijose gali atsirasti ryškesnis nesaugumo jausmas.

    Kaip aiškina psichologė Magdalena Hajkiewicz-Mielniczuk, stiprios emocinės reakcijos po panašių įvykių yra dažnos ir nebūtinai reiškia, kad žmogus „per silpnas“ ar su juo kažkas negerai. Nerimas gali suaktyvėti net ir tiems, kurie įvykio vietoje nebuvo.

    Tokį poveikį dažnai sustiprina nuolatinės naujienų srauto detalės, vaizdai ir komentarai. Smegenys linkusios tai interpretuoti kaip ženklą, kad grėsmė yra „arčiau“, nei buvo įprasta galvoti, todėl kyla įtampa ir budrumas.

    Psichologė atkreipia dėmesį ir į svarbią problemą: po rezonansinių tragedijų žmonės gali pradėti vengti viešų vietų, jausti sunkumą susikaupti ar net patirti staigius nerimo šuolius. Tokios būsenos paveikia miegą, darbingumą ir bendrą savijautą.

    Kodėl nerimas kyla net nebuvus įvykio vietoje

    Stebint tragedijas per ekraną, organizmas neretai reaguoja panašiai kaip realaus pavojaus metu: suaktyvėja streso reakcija, stiprėja įtampa, atsiranda noras kontroliuoti aplinką. Tai ypač būdinga, kai naujiena atrodo netikėta ir sunkiai paaiškinama.

    Anot psichologės, nerimą didina ir tai, kad tokie įvykiai sugriauna įprastą saugumo iliuziją. Žmogui natūralu ieškoti aiškaus paaiškinimo, tačiau kai jo trūksta, protas pradeda „pildyti spragas“ įvairiais scenarijais.

    Kaip pasirūpinti savo emocine pusiausvyra

    Viena pirmųjų priemonių – sąmoningai riboti naujienų vartojimą, ypač turinį, kuriame gausu vaizdų ar smulkių detalių. Nuolatinis įsitraukimas į informaciją palaiko įtampą ir neleidžia nervų sistemai nusiraminti.

    Taip pat svarbu grįžti prie kasdienės rutinos: miego režimo, judėjimo, reguliaraus valgymo, įprastų veiklų. Net paprasti, aiškūs dienos rėmai padeda atkurti stabilumo jausmą.

    Jei nerimas užsitęsia, stiprėja arba pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, verta ieškoti profesionalios pagalbos. Pokalbis su psichologu gali padėti suprasti reakcijas ir rasti tinkamus būdus su jomis tvarkytis.

  • Myli šunį kaip šeimos narį? Psichologė aiškina, kodėl tai kai kuriuos erzina ir išprovokuoja pašaipas

    Šuns ar katės šeimininkai vis dažniau viešai kalba apie savo augintinius kaip apie artimus šeimos narius – ir dėl to neretai sulaukia pašaipų ar net agresijos. Lenkijoje kilusi diskusija parodė, kad daliai žmonių gyvūnui skiriama šiluma ir rūpestis atrodo „pertekliniai“ arba kelia vidinį pasipriešinimą.

    Pedagogas ir sociologas prof. Mariuszas Jędrzejko interviu platformai „Biznes Misja“ teigė, kad žmonės, kurie vietoj vaikų renkasi augintinį, esą vengia atsakomybės, o šunį „auklėti“ yra lengviau. Jis argumentavo tuo, kad gyvūną galima atiduoti ar uždaryti, kai tuo tarpu vaiko „į narvą neįdėsi“.

    Tokie pasisakymai nėra pavieniai – panašus tonas dažnai pasirodo ir komentarų skiltyse po įrašais apie gyvūnų gerovę ar šeimininkų kasdienybę su augintiniais. Kai kategorišką nuomonę išsako akademinį autoritetą turintis žmogus, daliai auditorijos ji gali skambėti kaip faktas, o ne interpretacija.

    Tuo pat metu žmonės augintinius renkasi dėl labai skirtingų priežasčių: vieni užaugo su gyvūnais, kiti ieško draugijos, treti ilgai svajojo apie šunį ar katę. Ne visi planuoja vaikų – ir sprendimą dėl tėvystės ar motinystės taip pat lemia įvairūs asmeniniai, finansiniai, sveikatos ar vertybiniai motyvai.

    Kai rūpestis augintiniu virsta kitų kritikos taikiniu

    31 metų Basia, ketverius metus auginanti kalytę Sali, sako save vadinanti „šuns mama“ ir dėl to nesijaučianti nejaukiai. Jos teigimu, sprendimas įsigyti šunį nebuvo spontaniškas: ji svarstė laiką, finansus, atsakomybę, skaitė knygas, klausėsi elgsenos specialistų tinklalaidžių.

    Pasak jos, daliai žmonių sunku priimti, kad skiriasi gyvenimo pasirinkimai: vieni pirmiausia siekia karjeros, kiti kuria šeimą su vaikais, treti sąmoningai renkasi gyvenimą su augintiniu. Konfliktas dažnai kyla ne dėl paties šuns, o dėl to, kad kažkieno sprendimas neatitinka kito žmogaus lūkesčių.

    Psichologė Katarzyna Łopian pabrėžia, jog kitų motyvų aiškinimas per „baimės“ ar „patogumo“ prizmę paprastina realybę. Jos teigimu, prielaida, kad vienas pasirinkimas būtinai yra lengvesnis ar „mažiau vertas“, gali žeisti ir nuvertinti žmogaus patirtį.

    Psichologė atkreipia dėmesį ir į dar vieną nuostatą: kai kuriems atrodo, kad žmogaus meilės ir rūpesčio „užtenka“ tik vienai būtybei. Tačiau artimas ryšys su gyvūnu, anot jos, nereiškia, kad žmogus nepajėgus kurti gilių santykių su partneriu, šeima ar vaikais – šie ryšiai tarpusavyje nesikerta.

    Ką rodo tyrimai: ryšys su šunimi panašus, bet ne tapatus

    Tekste minimas 2014 metais žurnale „PLOS ONE“ publikuotas Massachusetts General Hospital mokslininkų tyrimas, kuriame mamos, auginančios 2–10 metų vaikus ir turinčios šunį, magnetinio rezonanso metu žiūrėjo savo vaiko ir savo šuns nuotraukas. Abiem atvejais aktyvavosi su emocijomis, atlygiu ir prisirišimu siejamos smegenų sritys.

    Vis dėlto skirtumų taip pat buvo: viena iš sričių, laikoma svarbia ryšio formavimui, reagavo tik į vaiko vaizdą. Išvada buvo tokia, kad prisirišimas prie šuns ir prisirišimas prie vaiko gali būti panašūs, tačiau nėra identiški.

    Kiti ankstesni tyrimai, kuriuos aptaria straipsnis, rodo, kad šunys į šeimininko išėjimą ir sugrįžimą gali reaguoti panašiai kaip maži vaikai klasikiniame prisirišimo teste, o tarpusavio žiūrėjimas į akis gali būti siejamas su oksitocino lygio pokyčiais abiem pusėms.

    Pašaipos, agresija ir „neįteisintas“ gedulas

    K. Łopian aiškina, kad žeminančios replikos dažnai labiau pasako apie vertinantįjį nei apie žmogų, kuris rūpinasi augintiniu. Ji išskiria galimus mechanizmus: vieni turi griežtą „hierarchiją“, kam „priklauso“ švelnumas ir rūpestis, kitiems tokie vaizdai gali paliesti asmenines patirtis, kurių jie patys vaikystėje negavo.

    Tokiose situacijose gali pasireikšti psichologinės gynybos: nuvertinimas („čia tik šuo“), racionalizavimas (ieškoma „protingų“ paaiškinimų savo nepatogumui) ar projekcija, kai kitiems priskiriami savi motyvai ir baimės. Kritika tuomet tampa būdu nesusidurti su vidiniu diskomfortu.

    Ypač skaudūs, anot specialistės, būna komentarai apie gedulą po augintinio netekties. Straipsnyje aprašomas reiškinys vadinamas „neįteisintu gedulu“ – tai gedulas, kurio aplinka nepripažįsta, neleidžia jo atvirai išgyventi ar palaikyti. Toks nepripažinimas gali sustiprinti netekties skausmą.

    Psichologė pabrėžia: ne kiekviena skirtinga nuomonė yra puolimas, bet tikras puolimas neturėtų versti žmogaus abejoti savo jausmais. Jei rūpestis gyvūnu yra sąmoningas pasirinkimas ir atsakinga priežiūra, kitų pašaipos nėra argumentas, kad šis ryšys „mažiau tikras“.

  • Mokslininkai aiškinasi, kodėl žmonės jaučia „vaiduoklių“ buvimą: tai vadinama „jaučiama presencija“

    Būna akimirkų, kai esate vieni, tačiau apima aiškus jausmas, kad kažkas yra šalia. Nors nėra nei garso, nei šešėlio, pojūtis gali būti toks stiprus, kad primena „vaiduoklį“.

    Psichologai šį reiškinį vadina „jaučiama presencija“ (angl. felt presence) – įsitikinimu, kad netoliese yra nematoma esybė ar asmuo. Apie tai rašo „ZME Science“, apžvelgdamas naują tyrimą, publikuotą žurnale „Psychosis“.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokių patirčių pobūdis gali priklausyti nuo žmogaus įsitikinimų ir psichologinės būsenos. Ypač ryškiai nematomą „buvimą“ linkę apibūdinti tie, kurie dažnai jaučia ryšį su Dievu, dvasiomis ar „aukštesne jėga“ ir kartu nurodo turintys daugiau neįprastų suvokimo patirčių, siejamų su psichozės rizika.

    Svarbu pabrėžti: vien pats jausmas, kad kažkas yra šalia, savaime nereiškia psichikos sutrikimo. Tyrėjai akcentuoja, kad šis reiškinys pasitaiko labai skirtingose situacijose – nuo gedulo ir religinių patirčių iki miego paralyžiaus ar ekstremalaus nuovargio.

    Kas yra „jaučiama presencija“

    Skirtingai nei klasikinės regos haliucinacijos, „jaučiama presencija“ nebūtinai reiškia, kad žmogus kažką mato. Dažniau tai – stiprus įsitikinimas, jog kambaryje, už nugaros ar visai greta yra kitas „kažkas“.

    Vieni šį pojūtį apibūdina kaip draugišką ar net saugantį, kiti – kaip grėsmingą. Dėl to jis gali būti ir guodžiantis, ir keliantis baimę.

    2024 metų Nyderlanduose atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 447 žmonės, parodė, kad 1,6 proc. respondentų per pastarąjį mėnesį buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą. Kai kurie jautėsi stebimi, kiti net aprašė įspūdį, tarsi kažkieno ranka būtų palietusi petį, nors šalia nieko nebuvo.

    Įdomu tai, kad pati patirtis gali būti labai panaši, net jei paaiškinimai skiriasi: gedintis žmogus gali jausti mirusio artimojo buvimą, religingas – Dievo artumą, o išsekęs alpinistas – tarsi nematomą palydovą pavojingame kelyje.

    Kada nematomas „buvimas“ tampa bauginantis

    Naujojo tyrimo autoriai analizavo 337 suaugusiųjų atsakymus anoniminėje internetinėje apklausoje, vykdytoje 2020–2022 metais. Dalyvių buvo klausiama apie dvasines patirtis, neįprastus suvokimus (susijusius su psichozės rizika) ir susidūrimus su nematoma „presencija“.

    Tyrėjai vertino ne tik tai, ar žmogus kada nors patyrė tokį jausmą, bet ir kaip dažnai tai nutiko, kiek tai buvo „ryšku“ bei ar sukėlė malonumą, ar stresą. Apie 60 proc. apklaustųjų nurodė, kad bent kartą gyvenime buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą, tačiau patys autoriai pabrėžė: šių duomenų negalima laikyti reprezentatyviais visai populiacijai, nes dalyviai buvo kviečiami per socialinius tinklus ir el. pašto sąrašus.

    Išryškėjo viena grupė: žmonės, kurie dažniau patirdavo dvasinius išgyvenimus ir kartu nurodydavo daugiau psichozės riziką primenančių suvokimo ypatumų, dažniau patirdavo intensyvesnius ir labiau trikdančius „nematomo buvimo“ pojūčius.

    Tyrimas taip pat parodė netikėtą niuansą: tie, kurie turėjo daugiau neįprastų suvokimo patirčių, dažniau aprašė „presenciją“ ir kaip bauginančią, ir kaip malonią – tarsi tas pats reiškinys kartais suteiktų paguodos, o kartais keltų grėsmę.

    Kaip „vaiduoklio“ pojūtis gimsta smegenyse

    Viena iš aiškinimų krypčių susijusi su tuo, kaip smegenys kuria kūno ir „aš“ pojūtį. Kasdien smegenys nuolat integruoja signalus iš raumenų, odos, regos ir kitų jutimų, kad suprastų, kur esame ir ką darome.

    Kai šie signalai nesutampa, smegenys gali „priskirti“ dalį informacijos ne sau, o tariamam kitam šalia esančiam asmeniui. Tokiais atvejais gali atsirasti įtikinamas įspūdis, kad šalia yra kažkas kitas, nors objektyvių ženklų nėra.

    2014 metais žurnale „Current Biology“ aprašytame eksperimente Lozanos Šveicarijos federalinio technologijos instituto mokslininkai robotais sukėlė „vaiduokliškas“ patirtis sveikiems savanoriams: kai rankų judesiai ir tuo pat metu nugarą liečiantys pojūčiai buvo specialiai „išderinti“ nedideliu vėlavimu, dalis dalyvių pradėjo jausti, kad šalia yra kitas žmogus.

    Dar anksčiau, 2006 metais žurnale „Nature“ aprašytu atveju, epilepsijos tyrimo metu moteriai elektriškai stimuliavus tam tikrą smegenų sritį, ji pakartotinai patyrė šešėlinės figūros už nugaros pojūtį – atrodė, kad ši figūra atkartoja jos judesius.

    Kultūra ir lūkesčiai taip pat svarbūs

    Mokslininkai pabrėžia, kad patirčių interpretacijai didelę įtaką gali daryti kultūra ir asmeniniai lūkesčiai. 2021 metų tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 000 žmonių iš skirtingų religinių bendruomenių JAV, Ganoje, Tailande, Kinijoje ir Vanuatu, ryškesnės dvasinės patirtys buvo siejamos su kultūriniais įsitikinimais ir žmogaus polinkiu stipriai „įsitraukti“ į vidinius vaizdinius bei pojūčius.

    Kitaip tariant, tai, ką laikome įmanoma nematomo pasaulio sąveika su žmogumi, gali formuoti ir tai, kaip suvokiame neaiškius pojūčius. Vieniems tai tampa paguodžiančiu ryšiu su netektimi, kitiems – nerimą keliančiu išgyvenimu.

    Ar „vaiduokliai“ egzistuoja, mokslas nei patvirtins, nei paneigs, tačiau gali tirti, kodėl kartais nematomas buvimas atrodo toks tikras. Šiuo metu tyrimai rodo, kad svarbūs ir smegenų jutimų derinimo mechanizmai, ir žmogaus įsitikinimai bei psichologinis fonas.

  • Blanka prisipažino bijojusi atstūmimo: dėl tikėjimo nesijaučiau priimta – kas pasikeitė?

    Dainininkei Blankai dvasiniai klausimai užima svarbią vietą kasdienybėje. Naujausiame pokalbyje ji atvirai papasakojo apie savo santykį su Dievu ir pripažino, kad anksčiau bijojo, jog žmonės ją atstums dėl tikėjimo. Pasak atlikėjos, laikui bėgant ji išmoko mažiau taikytis prie aplinkinių lūkesčių ir drąsiau kalbėti apie tai, kas jai svarbu.

    Blanka pabrėžė, kad malda jai nėra susieta vien su apsilankymu bažnyčioje ar konkrečiomis apeigomis. Ji teigė tikinti, kad nuoširdus ryšys su Dievu gali būti puoselėjamas bet kur, o svarbiausia yra vidinis nusiteikimas ir asmeninė atsakomybė už savo sprendimus.

    Atlikėja priminė ir vaikystės laikotarpį, kai, jos žodžiais, dvasiniai dalykai traukė labiau nei įprasti bendraamžių užsiėmimai. Ji pasakojo, kad kartais rinkdavosi laiką bažnyčioje vietoje žaidimų, o tai aplinkiniams atrodė neįprasta ir keldavo papildomų klausimų.

    Kas skatina atvirumą dabar?

    Blanka aiškino, kad baimė būti nesuprastai ilgą laiką vertė ją atsargiai rinktis žodžius. Vis dėlto, anot jos, visuomenėje daugėja erdvės skirtingoms patirtims ir tapatybėms, o atvirumas apie vertybes neretai padeda rasti bendraminčių, o ne vien sulaukti kritikos.

    Psichologijos specialistai viešojoje erdvėje dažnai pabrėžia, kad priklausymo grupei jausmas ir baimė būti atstumtam yra vieni stipriausių socialinių veiksnių. Dėl to žmonės neretai slepia religines ar pasaulėžiūrines nuostatas, ypač kai bijo pašaipų ar stereotipų.

    Religija viešumoje: jautri tema

    Religijos tema populiariojoje kultūroje dažnai tampa jautri, nes dalis auditorijos tikėjimą laiko privačiu reikalu, o kitiems tai yra tapatybės dalis. Blanka pabrėžė, kad jai svarbu kalbėti ne apie kitų vertinimą, o apie asmeninę patirtį ir vidinę ramybę.

    Ji pridūrė, kad tikėjimas jai nereiškia tobulumo ar teisumo demonstravimo. Atlikėja teigė labiau akcentuojanti kasdienius pasirinkimus, dėkingumą ir bandymą išlikti sąžiningai sau, net kai dėl to tenka susidurti su kritika.

    Pasak Blankos, šiandien ji nori būti atviresnė, nes tai padeda ne tik jai pačiai, bet ir žmonėms, kurie panašius dalykus išgyvena tyliai. Ji teigė tikinti, kad pagarbus pokalbis apie tikėjimą gali sumažinti susipriešinimą ir suteikti daugiau supratimo.

  • Kasia Tusk jako mama: astrologai aiškina, ką atskleidžia jos svarstyklių ženklas

    Apie Katarzynos Tusk privatų gyvenimą viešumoje informacijos mažai, todėl smalsuolių dėmesys neretai krypsta į lengvesnio žanro interpretacijas, tarp jų ir astrologiją. Ji gimė spalio 16 dieną, tad pagal populiarią Vakarų astrologiją priklauso Svarstyklių ženklui. Tokie apibūdinimai dažniausiai siejami su diplomatija, estetikos pojūčiu ir siekiu namuose palaikyti harmoniją.

    Astrologiniai tekstai apie tėvystę ar motinystę paprastai remiasi simbolinėmis ženklo savybėmis, o ne patikrinamais faktais apie konkretų žmogų. Vis dėlto būtent tokios prielaidos dažnai naudojamos aiškinant, kokį auklėjimo stilių galėtų rinktis Svarstyklių ženklo žmonės. Dažniausiai akcentuojama, kad sprendimai esą priimami per dialogą ir kompromisą, o ne griežtų draudimų keliu.

    Kas siejama su Svarstyklėmis?

    Populiarioje astrologijoje Svarstyklės laikomos ženklu, kuriam svarbiausia pusiausvyra ir santykių kokybė. Dėl to tokio ženklo tėvai ar mamos dažnai vaizduojami kaip linkę raminti įtampą, ieškoti abiem pusėms priimtino susitarimo ir mokyti vaikus įsiklausymo. Tokiose interpretacijose pabrėžiama ir emocinio klimato namuose svarba, kai prioritetu laikomas saugumas bei pagarbus bendravimas.

    Taip pat neretai kartojama mintis, kad Svarstyklių ženklo žmonėms svarbi aplinka, tvarka ir vizualinė dermė. Astrologiniuose aprašymuose tai perkeliama į kasdienybę su vaikais, kai daug dėmesio skiriama jaukiai erdvei, ritualams ir aiškiam, bet švelniam dienos ritmui. Tokie teiginiai labiau atspindi žanro logiką nei tikrus asmeninius pasirinkimus.

    Venera ir estetika kasdienybėje

    Vakarų astrologijoje Svarstyklėms dažnai priskiriama Veneros simbolika, siejama su grožiu, menu ir socialine trauka. Dėl to tokio ženklo mamoms priskiriamas polinkis ugdyti vaikų skonį, domėtis kultūra ir kurti ramią, estetiškai tvarkingą namų atmosferą. Dažnai minima, kad vaikai skatinami mokytis mandagumo ir pagarbos kitiems per kasdienius pavyzdžius, o ne pamokslus.

    Vis dėlto specialistai, vertinantys asmenybės bruožus ir auklėjimo stilius, paprastai remiasi psichologijos tyrimais, o ne horoskopais. Moksliškai pagrįstose rekomendacijose dažniau akcentuojami aiškūs susitarimai, stabilios ribos, tėvų nuoseklumas ir vaikų emocijų atliepimas. Astrologinės interpretacijos išlieka pramoginio pobūdžio skaitymu, kuris gali būti įdomus, tačiau neatstoja patikimos informacijos apie konkretų žmogų.

    Kalbant apie Katarzyną Tusk, viešojoje erdvėje ji ir toliau išlaiko aiškią ribą tarp darbo bei šeimos, todėl bet kokie bandymai apibendrinti jos motinystę dažniausiai virsta spėjimais. Tokiuose tekstuose Svarstyklių ženklas tampa patogia schema pasakojimui, o ne įrodymu, kaip žmogus iš tiesų elgiasi namuose. Galutinis vaizdas labiau priklauso nuo to, kuo nori tikėti skaitytojas, nei nuo patikrinamų faktų.

  • Lėkštė sapne pasako daugiau, nei manėte: dažniausios reikšmės ir įspėjantys ženklai

    Sapnas apie lėkštę dažniausiai siejamas su baziniais poreikiais, saugumo jausmu ir tuo, kiek dėmesio bei paramos leidžiate sau priimti. Tokie vaizdiniai neretai pasirodo, kai kasdienybėje jaučiate emocinį alkį, pervargimą ar vidinį spaudimą atitikti kitų lūkesčius. Aiškinant svarbiausios detalės yra lėkštės būklė, jos turinys ir emocijos, kurias sapne išgyvenote.

    Psichologijoje sapnai vertinami kaip būdas protui apdoroti patirtis ir emocijas, todėl buitinis daiktas gali tapti stipriu simboliu. Lėkštė dažnai atspindi ribas, asmeninę erdvę ir tai, ką įsileidžiate į savo gyvenimą: rūpestį, kritiką, atsakomybes ar net konfliktus. Dėl to vienam žmogui tai gali būti ramybės ženklas, kitam – perspėjimas, kad per daug nešate ant savo pečių.

    Svarbus ir kontekstas: ar buvote vieni, ar sėdėjote prie stalo su kitais, ar lėkštę jums padavė, ar patys ją nešėte. Bendras valgymo stalo motyvas dažnai siejamas su šeimos santykiais, socialiniu palaikymu ir kasdienėmis rutinomis. Jei sapne tvyrojo įtampa, tai gali rodyti neišsakytas nuoskaudas ar konkurenciją dėl dėmesio ir pripažinimo.

    Švari lėkštė ir pilnas turinys

    Jei sapne matėte švarią, sveiką lėkštę, dažnai tai interpretuojama kaip tvarkos, stabilumo ir aiškumo kasdieniuose reikaluose simbolis. Toks vaizdinys gali reikšti, kad turite pakankamai resursų ar pagaliau jaučiate tvirtesnį pagrindą planams, santykiams ir sprendimams. Ypač tai sustiprėja, jei sapne vyravo ramybė.

    Pilna lėkštė su maistu paprastai siejama su pasitenkinimu ir jausmu, kad jūsų poreikiai patenkinti. Kartais tai gali reikšti ir realų džiaugsmą dėl darbo vaisių, užbaigtų užduočių ar gaunamos paramos. Jei sapne jautėte dėkingumą, tai gali būti ženklas vertinti tai, ką jau turite, ir leisti sau tuo pasinaudoti.

    Tuščia, nešvari ar sudužusi lėkštė

    Tuščia lėkštė neretai siejama su trūkumo pojūčiu, tačiau kalba ne vien apie finansus. Dažniau tai signalas apie dėmesio, poilsio, šilumos santykyje ar pripažinimo stoką. Toks sapnas gali pasirodyti, kai ilgą laiką duodate daugiau, nei gaunate, ir viduje kaupiasi nusivylimas.

    Nešvari lėkštė dažnai aiškinama kaip užsilikusios įtampos, atidėliojimo ar nebaigtų reikalų simbolis. Jei sapne kilo šleikštulys ar gėda, tai gali rodyti, kad kažkurioje srityje jums svarbu susitvarkyti ribas, atsakomybės pasidalijimą ar užbaigti seną konfliktą. Tokie sapnai neretai sutampa su perdegimo nuotaikomis ir jausmu, kad viskas kaupiasi greičiau, nei spėjate sutvarkyti.

    Sudužusi ar įskilusi lėkštė dažnai siejama su konfliktais, nutrūkusiais susitarimais ar saugumo jausmo sutrikimu namuose ir santykiuose. Jei po sudužimo sapne jutote palengvėjimą, tai gali reikšti, kad pasąmonė rodo poreikį paleisti situaciją, kuri ilgai slėgė. Kai kuriems tai būna ženklas, kad metas aiškiai įvardyti, ko nebenorite priimti.

    Kaip interpretuoti sapną praktiškai?

    Norint sapną suprasti tiksliau, verta prisiminti tris dalykus: lėkštės būklę, jos turinį ir savo emocijas. Būtent emocijos dažniausiai parodo kryptį, ar sapnas kalba apie poreikių patenkinimą, ar apie trūkumą ir ribų peržengimą. Kartais tas pats vaizdinys skirtingu laikotarpiu reiškia visai ką kita.

    Atkreipkite dėmesį, kam priklausė lėkštė ir kas sprendė, kas joje bus. Jei sapne kažkas atėmė lėkštę, vertė valgyti ar primetė, ką turite priimti, tai dažnai signalizuoja apie spaudimą ir silpniau saugomas ribas. Jei lėkštę gavote kaip rūpestį, tai gali rodyti, kad leidžiate sau priimti pagalbą ir artumą.

    Galutinis sapno apie lėkštę įspūdis dažniausiai susiveda į paprastą klausimą: ar šiuo metu jūsų gyvenime yra pakankamai vietos tam, kas jus stiprina. Jei sapnas kelia nerimą, tai gali būti kvietimas pasirūpinti poilsiu, aiškiau pasiskirstyti atsakomybes ar atviriau kalbėti apie savo poreikius. O jei jis ramus, tai ženklas, kad pusiausvyra, bent šiuo metu, yra jūsų pusėje.