CP v2

Tag: Rachel Szor

  • Izraelio ministras grasina atimti pilietybę „NAZA“ režisieriams po pergalės Venecijoje

    Izraelio ministras grasina atimti pilietybę „NAZA“ režisieriams po pergalės Venecijoje

    Izraelio kultūros ministras Miki Zoharas pareiškė sieksiantis, kad iš Izraelio režisierių Yuvalo Abrahamo ir Rachel Szor būtų atimta pilietybė. Politiko reakciją sukėlė dokumentinis filmas „NAZA“, Venecijos kino festivalyje pelnęs Specialųjį žiuri prizą.

    „NAZA“ yra vienintelis dokumentinis filmas, atrinktas į pagrindinį šių metų Venecijos konkursą, o jo premjerą lydėjo itin didelis dėmesys. Pasak kūrėjų pateikiamos informacijos, juosta nagrinėja, kaip per Gazos karą priimami sprendimai dėl smūgių ir kokias pasekmes jie sukelia civiliams.

    Filme remiamasi 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnų, karių ir informatorių liudijimais. Kūrėjai teigia, kad dalis medžiagos buvo filmuota slapta, siekiant apsaugoti šaltinius, o pavadinimas siejamas su kariuomenėje vartojamu terminu, nusakančiu numatomą civilių aukų skaičių per smūgį.

    Politikų reakcija po apdovanojimo

    Po apdovanojimų ceremonijos ministras socialiniame tinkle paskelbė, kad imsis veiksmų režisierių pilietybei panaikinti, o filmo kritiką prilygino valstybės išdavystei. Tokią poziciją jis argumentavo tuo, kad, jo teigimu, filmas kenkia Izraelio įvaizdžiui tarptautinėje erdvėje.

    „Kūrėjų pasiryžimas kenkti savo šaliai dėl plojimų užsienyje yra neįsivaizduojamas ir prilygsta valstybės išdavystei“, – sakė Miki Zoharas.

    Prie kritikos prisidėjo ir Izraelio nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras, viešai užsipuolęs režisierius ir pareiškęs, kad jie esą sulauks palankaus priėmimo Gazos Ruože. Tuo metu teisiniai žingsniai, kuriais pilietybė galėtų būti atimta, viešai nebuvo detalizuoti.

    Palaikymas ir platesnis kontekstas

    Vis dėlto filmas sulaukė ir palaikymo Izraelyje. Buvęs Kneseto narys Yousefas Jabareenas pasveikino kūrėjus su apdovanojimu, teigdamas, kad juosta padeda atskleisti civilių patiriamas kančias Gazos Ruože.

    Izraelio laikraštis „Haaretz“ redakciniame tekste rašė, kad filmo demonstravimas Venecijoje verčia Izraelio visuomenę susidurti su moraliniais klausimais, kuriuos kelia karas. Pastaraisiais metais tokie kultūriniai ginčai Izraelyje tapo dažnesni, o menininkų ir valdžios konfliktai neretai persikelia į finansavimo, cenzūros ir lojalumo valstybei temas.

    Režisieriai Yuvalas Abrahamas ir Rachel Szor anksčiau išgarsėjo dokumentiniu filmu „No Other Land“, kuriame nagrinėtas smurtas prieš palestiniečių bendruomenes Vakarų Krante. Šis darbas pelnė Oskarą kaip geriausias dokumentinis filmas, o naujoji juosta „NAZA“ sustiprino jų kaip politiškai aštrių dokumentikos autorių reputaciją.

    Gazos karo foną toliau temdo didelis civilių aukų skaičius ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijų vertinimai. Šiame kontekste Venecijoje apdovanotas filmas tapo ne tik kino įvykiu, bet ir politiniu katalizatoriumi, išryškinusiu įtampą tarp kūrybos laisvės ir valstybės institucijų reakcijos.

  • Venecijos kino festivalyje dokumentika „NAZA“ aplenkė visus: 24,5 min. ovacijos ir aštri tema

    Venecijos kino festivalyje dokumentika „NAZA“ aplenkė visus: 24,5 min. ovacijos ir aštri tema

    Venecijos kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje parodytas dokumentinis filmas „NAZA“ po premjeros sulaukė 24,5 minutės trukusių ovacijų. Tai ilgiausias iki šiol viešai fiksuotas stovimų ovacijų laikas festivalio istorijoje, o kūrinys iškart įvardijamas kaip realus pretendentas į Auksinį liūtą.

    „NAZA“ yra vienintelis dokumentinis filmas, atrinktas į šių metų Venecijos festivalio pagrindinį konkursą. Juostą sukūrė režisieriai Yuval Abraham ir Rachel Szor, anksčiau pristatę dokumentiką „No Other Land“, kuri buvo įvertinta „Oskaru“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

    Naujajame filme dėmesys sutelkiamas į Gazos karo kontekstą ir į tai, kaip, pasak kūrėjų bei oficialaus pristatymo, veikia sprendimų priėmimo ir taikinių parinkimo sistema. 80 minučių trukmės dokumentika filmuota slapta, daugiausia naktimis, ant Tel Avivo stogų, o pasakojimo ašimi tampa interviu su 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnais, kariais ir informatoriais.

    Filmo pavadinimas „NAZA“ siejamas su kariniu trumpiniu, kuriuo esą apibūdinamas numanomas civilių žūčių skaičius per aviacijos smūgį Gazoje. Kūrinyje aiškinama, kad tai reiškia Nezek Agavi, lietuviškai dažniausiai verčiamą kaip šalutinė žala.

    „Mes tiesiog prašėme šių pareigūnų ir karių detaliai aprašyti, ką jie darė. Pagrindinis klausimas buvo apie detales, parodykite mums, kaip tai veikė“, – sakė Yuval Abraham.

    Režisierius taip pat pabrėžė, kad filmą kūrę autoriai siekė pasinaudoti galimybe pasiekti žmones savo visuomenėje, kurie tarnavo kariuomenėje, ir per jų liudijimus pažvelgti į sistemą iš vidaus. „NAZA“ tęsia ankstesnių žurnalistinių tyrimų liniją, kuri buvo plėtota 2023–2025 metais ir prisidėjo prie platesnių debatų apie karo veiksmų teisėtumą bei civilių apsaugą.

    Iki šiol ovacijų rekordas, kaip skelbta, priklausė režisierei Kaouther Ben Hania ir jos Gazoje vykstantį pasakojimą turinčiam filmui „The Voice of Hind Rajab“, kuris Venecijoje buvo sutiktas 22 minutes trukusiomis ovacijomis. „NAZA“ šią ribą peržengė, o emocinga premjeros reakcija sustiprino spėliones dėl galimo festivalio žiuri sprendimo.

    Filmą prodiusavo „The Guardian“, taip pat James Wilson ir Jonathan Glazer, žinomi dėl darbo su „The Zone of Interest“. Kol kas oficiali kino teatrų premjeros data neskelbiama, o pasaulinių platinimo teisių pardavimus koordinuoja Prancūzijos kompanija „MK2 Films“.

    Po Venecijos „NAZA“ numatyta rodyti San Sebastiano tarptautiniame kino festivalyje rugsėjo 23 dieną, o vėliau ir Niujorko kino festivalyje rugsėjo 26 dieną. Venecijos kino festivalio Auksinio liūto laureatas turėtų paaiškėti rugsėjo 12 dieną.

    Kodėl ovacijų rekordas svarbus

    Nors ilgos ovacijos pačios savaime negarantuoja apdovanojimo, Venecijoje jos dažnai tampa aiškiu signalu apie kritikų ir industrijos dėmesį. Festivalio aplinkoje tai gali reikšti didesnį susidomėjimą tarptautiniu platinimu, papildomus seansus ir spartesnes derybas dėl rodymo skirtingose rinkose.

    Dokumentikai tai ypač reikšminga, nes pagrindinio konkurso erdvė tradiciškai palankesnė vaidybiniams filmams. „NAZA“ atvejis primena, kad dokumentinis kinas vis dažniau vertinamas kaip lygiavertė didžiųjų festivalių konkurso dalis, ypač kai kūrinys remiasi vidiniais liudijimais ir aktualiu geopolitiniu kontekstu.