Tag: Ramusis vandenynas

  • Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Ramiojo vandenyno gelmėse mokslininkai aptiko didžiausią iki šiol žinomą kempinę, kurios matmenys prilygsta nedideliam šeimos automobiliui. Radinys užfiksuotas 2 130 metrų gylyje, Papahānaumokuākea jūrų nacionalinio paminklo teritorijoje, kai ekspediciją vykdė NOAA komanda.

    Kempinė buvo išmatuota nuotoliniu būdu valdomu aparatu, o tikslumą užtikrino ant įrašo projektuojami du lygiagretūs lazerio spinduliai. NOAA pateikiami duomenys rodo, kad kolonija siekė apie 3,7 metro ilgį, 2,1 metro plotį ir 1,5 metro aukštį.

    Kaip ją pavyko išmatuoti

    Didžiulis gyvūnas pastebėtas tyrimų laive „Okeanos Explorer“ vykdytos ekspedicijos metu, naudojant ROV „Deep Discoverer“. Papildomi vaizdai iš kito įrenginio padėjo įvertinti bendrą ilgį ir kempinės formą, kuri priminė sudėtingai susiraukšlėjusias klostes.

    Toks dydis pranoko ankstesnius aprašytus rekordus, tarp jų ir stiklinės kempinės kolonijas, rastas prie vakarinės Kanados pakrantės. Vis dėlto šis radinys išsiskiria ne tik apimtimi, bet ir tuo, kad jo kilmė iki galo neatskleista.

    Rūšis neidentifikuota iki šiol

    Mokslininkai iš pačios milžiniškos kempinės mėginio nepaėmė, tačiau netoliese surinko mažesnį egzempliorių, kuris, jų vertinimu, galėjo priklausyti tai pačiai rūšiai. Mikroskopu ištyrus skeletines struktūras, vadinamas spikulėmis, nustatyta, kad ji priskirtina Rossellidae šeimai.

    Vis dėlto tiksli rūšis liko neįvardyta, o per 18 nėrimų ekspedicijos metu pastebėti tik du panašūs individai. Tai rodo, kad organizmas gali būti retas, gyventi labai specifinėmis sąlygomis arba tiesiog būti sunkiai aptinkamas dėl didžiulių, menkai ištirtų vandenynų plotų.

    Kiek metų gali būti tokiam milžinui?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka kempinės amžius, nes tiksliai pasakyti, kiek laiko reikia užaugti iki tokių matmenų, kol kas neįmanoma. NOAA pabrėžia, kad giliavandenės ekosistemos dažnai pasižymi lėtais augimo tempais, todėl kai kurie organizmai gali būti itin seni.

    Panašūs tyrimai su kitomis didelėmis kempinėmis rodo įspūdingas ilgaamžiškumo ribas: mokslinėje literatūroje aprašyta, kad kai kurie milžiniškų statininių kempinių individai teoriškai gali siekti daugiau nei 2 300 metų amžių. Ar giliavandenė stiklinė kempinė gyvena panašiai ilgai, kol kas lieka atviras klausimas.

    Specialistai pabrėžia, kad didžioji planetos dalis yra giliavandenės teritorijos, o nemaža jų dalis tebėra praktiškai neištirta. Dėl to tokie atradimai laikomi priminimu, kiek daug biologinės įvairovės ir dar neaprašytų rūšių gali slėptis vandenynų dugne.

    „Didžioji mūsų planetos dalis yra giliuose vandenyse, o didžioji jų dalis dar niekada nebuvo ištirta“, – sakė NOAA jūrų biologas Danielis Wagneris.

    „Tokios didžiulės ir, tikėtina, labai senos kempinės atradimas parodo, kiek daug dar galime sužinoti tyrinėdami gilią ir mažai paliestą aplinką“, – teigė jis.

    Mokslininkų aprašymas apie šį radinį buvo publikuotas 2016 metais žurnale „Marine Biodiversity“. Nors nuo atradimo praėjo daugiau nei dešimtmetis, kempinės rūšis ir amžius vis dar kelia klausimų, o tolesniems atsakymams reikėtų papildomų ekspedicijų ir mėginių.

  • Kinijos beuodegis J-36 jau skraido: analitikai įžvelgia 6-os kartos proveržį, kokio JAV dar nerodė

    Kinijos beuodegis J-36 jau skraido: analitikai įžvelgia 6-os kartos proveržį, kokio JAV dar nerodė

    Virš Čengdu vis dažniau fiksuojamas didelis beuodegis lėktuvas, kurį analitikai sieja su Kinijos 6-os kartos naikintuvo programa. Nors Pekinas oficialiai nepatvirtina nei pavadinimo, nei paskirties, neoficialiai jis vadinamas J-36 ir vertinamas kaip realiai skraidantis demonstratorius.

    Naujausi įrašai rodo, kad bandomi ne vienas, o keli skirtingi orlaivio variantai, o tai leidžia spręsti apie intensyvią bandymų kampaniją. Stebėtojai atkreipia dėmesį į neįprastai didelį fiuzeliažą, plačią sparno formą ir sprendimus, orientuotus į mažą aptinkamumą radarais.

    Kas išduoda programos ambicijas

    Viešai matomi egzemplioriai siejami su Chengdu Aircraft Corporation, kuri Kinijoje atsakinga už dalį moderniausių kovinių lėktuvų projektų. Skirtinguose skrydžių vaizduose pastebimi konstrukciniai skirtumai, leidžiantys spėti, kad lygiagrečiai tikrinami keli oro įsiurbimo, valdymo ir išmetimo sistemos sprendimai.

    Analitikai išskiria vadinamuosius DSI tipo oro įsiurbimus, kurie gali mažinti masę ir detalių skaičių, tuo pačiu sumažindami atspindžių nuo radarinių bangų tikimybę. Beuodegė schema taip pat siejama su mažesniu matomumu, tačiau kelia iššūkių stabilumui ir valdomumui, ypač dideliuose greičiuose.

    Didelis orlaivio dydis vertinamas kaip signalas, kad prioritetas gali būti ne manevrinė artima kova, o nuotolis, ištvermė ir didelė vidinė ginkluotės bei įrangos talpa. Tokia platforma teoriškai galėtų gabenti daugiau kuro, didesnes vidines ginkluotės dėtuvės talpas ir galingesnius jutiklius.

    Kodėl tai svarbu Ramiajame vandenyne

    Karinių ekspertų vertinimu, ilgas veikimo nuotolis Ramiojo vandenyno regione yra esminis, nes dideli atstumai lemia priklausomybę nuo degalų papildymo ore ir nuo didelės vertės paramos orlaivių. Tokie taikiniai kaip oro tanklaiviai ar ankstyvojo perspėjimo lėktuvai dažnai laikomi kritiniais visos oro kampanijos elementais.

    Jei tokie paramos orlaiviai būtų priversti laikytis toliau nuo konflikto zonos, mažėtų kovinių lėktuvų veikimo spindulys ir reakcijos greitis. Dėl to dalis analitikų spėja, kad kinų beuodegis projektas gali būti pritaikomas būtent tolimiems smūgiams ir oro erdvės kontrolės trikdymui.

    Tai neišvengiamai siejama ir su įtampomis dėl Taivano, nes būtent ši kryptis dažniausiai minima kaip realistiškiausias scenarijus, kuriame Kinija siektų plataus masto oro dominavimo. Vis dėlto viešai prieinami vaizdai dar neleidžia patikimai įvertinti nei realių slaptumo charakteristikų, nei radarų, elektroninės kovos ar ginkluotės konfigūracijos.

    JAV kryptis ir informacijos kontrastas

    JAV taip pat vysto naujos kartos naikintuvo koncepciją, tačiau apie ją viešai pateikiama mažiau detalių, o realūs skraidantys prototipai viešumoje rodomi itin retai. Dėl to kinų programos atvejis išsiskiria tuo, kad skraidantys aparatai vis dažniau patenka į kadrus, nors oficialių patvirtinimų nėra.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien prototipų skrydžiai dar nereiškia greito įvedimo į rikiuotę, nes iki serijinės gamybos reikia ilgo bandymų, variklių, programinės įrangos ir ginklų integracijos ciklo. Tačiau reguliarus pasirodymas danguje rodo, kad projektas peržengė kompiuterinių vizualizacijų stadiją ir yra tikrinamas realiomis sąlygomis.

  • Rusijos povandeninis laivas paleido raketas: „Kalibr“ taikinį pasiekė už 1 200 km

    Rusijos povandeninis laivas paleido raketas: „Kalibr“ taikinį pasiekė už 1 200 km

    Bandymas Ramiajame vandenyne

    Rusija pranešė Ramiajame vandenyne išbandžiusi sparnuotąsias raketas iš branduoliniu varikliu varomo daugiafunkcio povandeninio laivo „Novosibirsk“. Skelbiama, kad pratybų metu buvo panaudotos dvi skirtingos raketų sistemos, o vienas smūgis esą atliktas į itin tolimą taikinį.

    Pasak Rusijos pusės, buvo paleistos „Oniks“ ir „Kalibr“ raketos. Teigiama, kad „Kalibr“ sėkmingai smogė į taikinį, kuris buvo maždaug už 1 200 kilometrų, o „Oniks“ atakavo jūrinį taikinį.

    Nurodoma, kad paleidimai vyko vykdant suplanuotą kovinio rengimo programą. Tokie bandymai paprastai skirti patikrinti įgulos veiksmus, laivo sistemų darbą ir realias ginklų panaudojimo procedūras.

    Ką reiškia „Kalibr“ nuotolis?

    „Kalibr“ pavadinimu žinoma visa rusų sparnuotųjų raketų šeima, kuri turi kelias versijas, skirtas skirtingoms užduotims. Dalis modifikacijų gali būti naudojamos smūgiams į sausumos taikinius, todėl jų nuotolis yra vienas iš svarbiausių vertinamų parametrų.

    Viešai skelbiami „Kalibr“ nuotolio vertinimai skiriasi priklausomai nuo varianto ir užtaiso, tačiau tokie pranešimai apie smūgį už 1 200 kilometrų rodo, kad Rusija siekia demonstruoti galimybes veikti dideliu atstumu. Karo Ukrainoje kontekste būtent sparnuotosios raketos tapo vienu dažniausiai minimų toliašaudės ugnies instrumentų.

    Tuo metu „Oniks“ dažniausiai įvardijama kaip priešlaivinė raketa, skirta kovai su antvandeniniais taikiniais. Tokia ginkluotė svarbi laivynui, kai siekiama atgrasyti ar apriboti priešininko veiksmus jūroje.

    Povandeninis laivas „Novosibirsk“

    „Novosibirsk“ priskiriamas 885M projekto „Jasen-M“ klasės daugiafunkciams branduoliniams povandeniniams laivams. Šios klasės laivai laikomi vienais moderniausių Rusijos laivyne, o jų užduotys apima tiek povandeninių ir antvandeninių taikinių medžioklę, tiek smūgius raketomis.

    Skelbiama, kad laivo ilgis siekia apie 120 metrų, o povandeninė vandentalpa gali būti apie 13 000 tonų. Įgulos dydis paprastai nurodomas iki 85 žmonių, o maksimalus greitis po vandeniu gali siekti apie 30 mazgų.

    Rusijos pranešimuose taip pat minima, kad tokio tipo laivai be „Oniks“ ir „Kalibr“ gali būti pritaikyti nešti ir „Cirkon“ raketas. Pastarųjų atžvilgiu tarptautinėje erdvėje nuolat keliami klausimai dėl realių techninių charakteristikų ir operacinio parengimo.

    Bandymų metu, kaip teigiama, Rusijos Ramiojo vandenyno laivyno pajėgos užtikrino poligono saugumą, o atitinkama zona laikinai buvo ribojama civilinei laivybai ir aviacijai. Tokios procedūros yra įprastos vykdant raketinius šaudymus jūroje.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko keistą koralą: jam prireikė naujos gyvybės šeimos

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko keistą koralą: jam prireikė naujos gyvybės šeimos

    Rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje, ant povandeninio kalno netoli Kosta Rikos, tyrėjai aptiko neįprastą geltoną aštuoniakoralį, kurio išvaizda primena švytintį auksinį medį. Jis auga šimtų metrų gylyje, aplinkoje, kur daugeliui organizmų būtų sunku išgyventi.

    Šią rūšį mokslininkų grupė, vadovaujama Kosta Rikos universiteto tyrėjos Odaliscos Breedy, aprašė kaip Laurinque elenya. Pavadinimas įkvėptas J. R. R. Tolkieno sukurta kvenjų kalba ir reiškia auksinį žvaigždžių medį.

    Naujas koralas užfiksuotas 360–529 metrų gylyje, ekspedicijų metu 2019 ir 2023 metais, kai mėginius rinko nuotoliniu būdu valdomas aparatas „SuBastian“. Iš toliau jis atrodo tarsi ryškiai geltonas medis, o priartėjus matyti, kad dugną dengia tankus rausvų trapiaodžių kilimas.

    Mokslininkus nustebino tai, kad rūšies požymiai nesutapo su įprastais aštuoniakorių klasifikavimo rėmais. Kolonijos gali užaugti daugiau nei 1 metro aukščio ir apie 1,2 metro pločio, šakos tankiai šakojasi, o polipai yra neįprastai pailgi ir gali iš dalies įsitraukti į šakas.

    Dar daugiau klausimų sukėlė genetiniai tyrimai. Analizuojant kelis DNR žymenis, du mitochondrijų genai rodė skirtingą giminystę su atskiromis aštuoniakorių šeimomis, o ribosominės DNR duomenys aiškaus atsakymo nesuteikė.

    Galiausiai situaciją išsprendė išsamesnė analizė, apėmusi daug platesnį genetinių regionų rinkinį ir naujai surinktus mėginius. Tyrėjai nustatė, kad koralas artimiausias Eunicellidae šeimai, tačiau pakankamai skiriasi, kad jam teko sukurti visiškai naują šeimą Laurinqueidae.

    „Kai 2019 metais pirmą kartą pamačiau šį aštuoniakorių sodą, buvau sužavėta kraštovaizdžio grožiu, kuris vėliau įkvėpė elfišką pavadinimą. Iš pradžių maniau, kad rūšis priklausys žinomai šeimai, bet morfologinė analizė parodė, kad tai visai kas kita“, – sakė Odalisca Breedy.

    Šie koralų sodai auga vandenyse, kuriuose deguonies lygis yra labai žemas, o temperatūra siekia 8–11 laipsnių Celsijaus. Tokios buveinės giliavandeniame vandenyne laikomos ypač jautriomis, nes trimatės koralų struktūros tampa prieglobsčiu ir maitinimosi vieta daugeliui kitų organizmų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai primena, kiek mažai dar žinoma apie giliavandenes ekosistemas ir jų biologinę įvairovę. Be to, mokslinėje publikacijoje minimi galimi šios rūšies pastebėjimai prie Panamos ir Galapagų salų, tačiau kol kas tai dar nėra patvirtinta mėginiais.

    Giliavandeniai koralai vis dažniau atsiduria ir gamtosaugos diskusijų centre, nes jų buveinėms grėsmę kelia dugninė žvejyba, jūrų išteklių gavybos planai ir klimato kaitos sukelti vandenynų deguonies bei temperatūros pokyčiai. Kuo tiksliau identifikuojamos rūšys ir jų paplitimas, tuo lengviau planuoti apsaugos priemones.

  • Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Ramiojo vandenyno dugne esanti Klariono ir Klipertono lūžio zona tapo ne tik giliavandenės kasybos taikiniu, bet ir vieta, kur mokslininkai aptiko stulbinamą biologinę įvairovę. Naujas tyrimas rodo, kad čia slypi milžiniška virusų įvairovė, kurios didžioji dalis iki šiol nebuvo aprašyta.

    Mokslininkai, tyrę šios teritorijos vadinamąjį viromą, nustatė 11 742 skirtingus virusus, o apie 99 proc. jų, remiantis genetiniais palyginimais, anksčiau nebuvo dokumentuoti. Tyrime daugiausia dėmesio skirta tam, kad prieš galimus pramoninius darbus būtų nustatytas pradinis ekologinis fonas, vėliau leidžiantis vertinti poveikį aplinkai.

    Kodėl ši zona traukia kasybą?

    Klariono ir Klipertono zonoje yra didžiausia pasaulyje polimetalinių konkrecijų sankaupa. Šios dugno „gumulų“ sankaupos vertinamos dėl metalų, reikalingų elektronikai ir energetikos technologijoms, todėl teritorija jau kurį laiką yra intensyvių geologinių ir aplinkos tyrimų epicentre.

    Tarptautinė jūrų dugno institucija yra suteikusi dešimtis žvalgybos sutarčių giliavandenei kasybai, o reikšminga jų dalis tenka būtent šiam Ramiojo vandenyno regionui. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ar technologinis ir ekonominis interesas neaplenks pareigos apsaugoti dar menkai pažįstamas ekosistemas.

    Kuo svarbios konkrecijos ekosistemoms?

    Polimetalinės konkrecijos giliavandenėse lygumose atlieka ne tik mineralinio ištekliaus, bet ir buveinės pagrindo vaidmenį. Ten, kur dugną dažnai sudaro smulkus dumblas, kieti paviršiai tampa atrama įvairiems organizmams ir mikrobinėms bendrijoms, todėl bet koks fizinis trikdymas gali pakeisti visą vietos gyvenimo struktūrą.

    Konkrecijos formuojasi itin lėtai, kai metalai sluoksniuojasi aplink mažą branduolį, pavyzdžiui, kriauklelės ar uolienos fragmentą. Tai reiškia, kad sunaikinti plotai natūraliai neatsikurs žmogui suvokiamu laikotarpiu, o pokyčiai gali išlikti labai ilgai.

    Ką virusai gali reikšti giliavandenių procesams?

    Tyrėjai analizavo 2023 ir 2024 metais paimtus dugno nuogulų gręžinius, iš kurių išskyrė DNR ir RNR bei atliko genetinį sekoskaitos tyrimą. Gautus duomenis jie lygino su kitų giliavandenių vietovių mėginiais ir vertino, kuo ši virusų bendrija išsiskiria.

    Rezultatai leidžia manyti, kad daugelis aptiktų virusų yra prisitaikę užkrėsti bakterijas ir archėjas, kurios dalyvauja anglies, azoto, fosforo, sieros apykaitoje ir susijusiuose metalų cikluose. Tokie mikroorganizmai formuoja biogeocheminius procesus, todėl virusai, veikdami šeimininkų medžiagų apykaitą, gali netiesiogiai keisti ir visos ekosistemos funkcijas.

    „Užkrėsdami svarbiausius funkcinius mikrobus ir turėdami papildomų medžiagų apykaitos genų, virusai gali moduliuoti šeimininko metabolizmą ir išgyvenimą infekcijos metu“, – teigiama tyrime.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad dalis virusų genetinių savybių gali būti susijusi su prisitaikymu prie metalų sukeliamo streso. Vis dėlto pabrėžiama, kad giliavandenių virusų vaidmuo dar menkai išaiškintas, o daug atsakymų priklausys nuo papildomų tyrimų.

    Didžiausia rizika siejama su fiziniu dugno trikdymu: kasyba gali sukelti nuosėdų sujudinimą, jų pernešimą ir persėdimą, o eksperimentai yra parodę, kad tokio pobūdžio poveikis gali išlikti dešimtmečius. Autoriai akcentuoja, kad prieš priimant sprendimus dėl pramoninių darbų būtina gilinti žinias apie virusų, jų šeimininkų ir giliavandenių ekosistemų sąsajas.

  • Mokslininkai įspėja: Ramiojo vandenyno gelmėse vanduo staiga „sensta“, pasekmės gali būti didelės

    Mokslininkai įspėja: Ramiojo vandenyno gelmėse vanduo staiga „sensta“, pasekmės gali būti didelės

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai, pasitelkę supaprastintą vandenynų cirkuliacijos modelį, nustatė netikėtą reiškinį Ramiajame vandenyne: dalyje regionų vandens masių „amžius“ ateityje gali kisti priešingomis kryptimis. Tai svarbu ne tik mokslininkams, bet ir žvejybai, ekosistemoms bei klimato prognozėms.

    Tyrėjų rezultatai publikuoti mokslo žurnale „AGU Advances“. Modeliavimas apėmė maždaug 100 metų laikotarpį ir analizavo, kaip šylantis klimatas gali keisti vandens masių atsinaujinimą ir deguonies kiekį skirtingose Ramiojo vandenyno zonose.

    Vandens „amžius“ šiame kontekste nereiškia, kad vanduo tiesiogine prasme sensta. Taip vadinamas laikas, praėjęs nuo paskutinio vandens masės kontakto su atmosfera, kai ji galėjo pasipildyti deguonimi.

    Šis rodiklis glaudžiai susijęs su deguonies atsargomis: paviršiuje vanduo sugeria deguonį iš oro, o gilesniuose sluoksniuose jis palaipsniui sunaudojamas bakterijų, cheminių reakcijų ir kvėpuojančių organizmų. Kuo ilgiau vanduo izoliuotas nuo paviršiaus, tuo didesnė rizika, kad deguonies jame mažės.

    Šylantis vandenynas susiduria su dvigubu iššūkiu. Šiltesnis vanduo fiziškai gali ištirpinti mažiau deguonies, o tuo pačiu stiprėja stratifikacija, kai šiltesni paviršiniai sluoksniai vis labiau atsiskiria nuo šaltesnių gilesnių, todėl vertikalus maišymasis silpnėja.

    Ypač svarbi yra vadinamoji termoklina, pereinamoji zona maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Būtent joje, kaip rodo modeliavimas, gali ryškėti didžiausi pokyčiai, nes tai riba tarp deguonimi turtingesnių paviršinių vandenų ir gilesnių, lėčiau atsinaujinančių sluoksnių.

    Subtropinėje šiaurinio Ramiojo vandenyno dalyje prognozuojama situacija, kai vanduo vis rečiau bus „vėdinamas“ maišantis su paviršiumi. Dėl lėtesnio vertikalaus judėjimo į gilesnius sluoksnius pateks mažiau šviežio, deguonimi turtingo vandens, todėl vidutinis vandens „amžius“ gali didėti, o deguonies kiekis mažėti.

    Tuo metu tropiniame Ramiajame vandenyne mechanizmas gali veikti priešinga kryptimi. Šiuo metu ten vyrauja procesai, kurie kelia į viršų senesnį, deguonies stokojantį vandenį, tačiau jei šis kilimas sulėtės, į termokliną pateks mažiau „senos“ vandens masės.

    Dėl to tropikų regione vidutinis vandens „amžius“ gali mažėti, o deguonies lygis, remiantis modeliu, išlikti stabilesnis arba net kiek padidėti. Vis dėlto tai nereiškia, kad deguonies stokos zonos tropikuose savaime taps saugios jūrų gyvybei.

    Tyrime išskiriamas ir dar vienas netikėtas veiksnys: nuotolinis Pietų vandenyno poveikis. Modeliavimas rodo, kad Pietų vandenyno šiltėjimas gali per didelio masto cirkuliacijos pokyčius paveikti Ramiojo vandenyno vandenų atsinaujinimą ir deguonies dinamiką net už tūkstančių kilometrų.

    Pasak autorių, toks „nuotolinis ryšys“ gali riboti senų, deguonies stokojančių vandenų kilimą tropiniame ir šiauriniame Ramiajame vandenyne. Tai pabrėžia, kad atskiri vandenynų regionai nėra izoliuoti, o pokyčiai vienoje pasaulio dalyje gali persiduoti kitur per globalią cirkuliaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad deguonies pokyčiai ypač jautrūs ribinėse zonose, kuriose jo ir taip mažai. Net nedideli svyravimai gali keisti rūšių pasiskirstymą, mažinti buveinių plotą ir didinti stresą žuvims bei kitiems organizmams, ypač kai tai sutampa su kylančia temperatūra.

    Kartu pabrėžiama, kad modeliavimas neišvengiamai supaprastina realybę ir gali neapimti visų veiksnių, tokių kaip trumpalaikiai klimato svyravimai ar regioniniai procesai. Vis dėlto bendras signalas aiškus: Ramiojo vandenyno šiltėjimas gali lemti ne tolygų, o sudėtingą, regioniškai nevienodą vandens „amžiaus“ ir deguonies pokyčių paveikslą.

  • Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Vandenyno vanduo, nors to plika akimi nematyti, turi vadinamąjį amžių: kuo ilgiau jis nepasiekia paviršiaus, tuo labiau išeikvojamas jame ištirpęs deguonis. Deguonį sunaudoja jūrų organizmai, bakterijos ir cheminės reakcijos, o atsargos atsikuria tik vandeniui susimaišius su oru.

    Naujas tyrimas rodo paradoksalų scenarijų Ramiajame vandenyne: dalis vadinamojo jauno vandens sensta, o dalis seno vandens tarsi atjaunėja. Mokslininkai šį efektą sieja su šylančio klimato keičiamomis vandenyno cirkuliacijos kryptimis ir maišymosi greičiu.

    Kas yra termoklina?

    Ryškiausi pokyčiai prognozuojami viršutinėje Ramiojo vandenyno termoklinoje, maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Tai pereinamasis sluoksnis tarp šilto, vėjų gerai išmaišomo paviršiaus ir šaltesnių, gilesnių vandens masių.

    Šylant vandenynui, didėja temperatūrų skirtumas tarp viršaus ir gelmės, todėl stiprėja sluoksniavimasis. Paprastai tariant, vandens sluoksniai prasčiau susimaišo, o tai tiesiogiai veikia ir deguonies tiekimą į gilesnius horizontus.

    Kodėl vienur vanduo sensta, o kitur jaunėja?

    Tyrėjai, naudodami idealizuotą vandenyno cirkuliacijos modelį, simuliavo šimtmečio pokyčius ir analizavo, kaip šylantis klimatas lėtina vertikalius srautus. Paaiškėjo, kad poveikis skirtinguose Ramiojo vandenyno regionuose nėra vienodas.

    Šiaurės Ramiojo vandenyno subtropikuose termokliną labiau papildo jaunesnis, deguonies turtingesnis vanduo iš viršaus. Kai vertikalus maišymasis sulėtėja, šio papildymo mažėja, todėl vanduo tampa senesnis ir dažniau siejamas su mažesniu deguonies kiekiu.

    Tuo metu tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje termokliną labiau veikia senesnio vandens priemaiša iš apačios. Jei šis maišymasis taip pat lėtėja, į termokliną patenka mažiau seno vandens, todėl vidutinis vandens amžius gali mažėti.

    „Modeliuodami siekėme atskirti ir aiškiai parodyti, kokie šilimo sukelti cirkuliacijos pokyčiai lemia modelį, kai jaunas vanduo sensta, o senas vanduo jaunėja Ramiojo vandenyno termoklinoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ką tai gali reikšti ekosistemoms?

    Nors tyrime daugiausia dėmesio skirta fiziniams procesams, jo išvados svarbios ir biologijai: mažėjant maišymuisi, giliau esantys sluoksniai dažniau susiduria su deguonies deficitu. Tai ypač aktualu žuvims ir kitiems organizmams, kurių paplitimą riboja deguonies kiekis.

    Mokslininkai pažymi, kad didžiausi pokyčiai, tikėtina, bus juntami Šiaurės Ramiajame vandenyne, kur vandens tinkamumas gyvybei gali keistis labiausiai. Tuo pačiu kai kuriuose jau dabar mažo deguonies plotuose prognozuojamas nuostolis per artimiausią šimtmetį gali būti ne toks staigus, tačiau pradinis fonas šiose zonose ir taip išlieka prastesnis.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į vadinamąjį nuotolinį poveikį: Pietų vandenyno ties Antarktida šilimas gali daryti įtaką Ramiojo vandenyno vertikaliems srautams. Tokia sąveika rodo, kad atskiri vandenynų regionai klimato sistemoje yra glaudžiai susieti.

    Autoriai pabrėžia, kad tolesniems vertinimams reikės detalesnių modelių, įtraukiant vėjų laukų pokyčius ir biogeocheminius procesus. Vis dėlto jau dabar aišku, kad šiltėjant planetai, vandenyno cirkuliacijos sulėtėjimas gali nevienodai perbraižyti deguonies ir vandens amžiaus žemėlapį skirtingose Ramiojo vandenyno dalyse.

  • Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.

    Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.

    Kas iš tiesų vyko gelmėse?

    Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.

    Pavėžėjimas, vadinamas forezija

    Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.

    Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.

    „Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

    Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?

    Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.

    Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne nufilmavo retą didžiapelekį kalmarą 3 277 metrų gylyje

    Mokslininkai Ramiajame vandenyne nufilmavo retą didžiapelekį kalmarą 3 277 metrų gylyje

    Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto (MBARI) mokslininkai paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas vienas rečiausių giliavandenių galvakojų – didžiapelekis kalmaras Magnapinna. Gyvūnas nufilmuotas vadinamojoje vidurnakčio zonoje, kur saulės šviesa nepasiekia, o sąlygos žmogui yra itin nepalankios.

    Susitikimas įvyko rugpjūčio 7 dieną, kai komanda nuotoliniu būdu valdomu aparatu „Doc Ricketts“ tyrinėjo dugną netoli Davidson povandeninio kalno, prie Centrinės Kalifornijos pakrantės. Kalmaras buvo pastebėtas 3 277 metrų gylyje, virš dumblėto dugno, lėtai plazdendamas didžiuliais pelekais.

    „Iš pradžių ekrane mačiau tik plonų, lyg siūlai atrodančių čiuptuvų galiukus ir pagalvojau, kad tai medūza, bet kai pasirodė vadinamosios alkūnės, supratau, jog tai kažkas išskirtinio“, – sakė MBARI giliavandenių ekosistemų specialistė Olívia Soares Pereira.

    MBARI lazerinė matavimo sistema leido apytiksliai įvertinti gyvūno dydį: nuo kūno viršaus iki galūnių galų jis siekė apie 1,25 metro. Tai buvo pirmasis patvirtintas šio paslaptingo kalmaro stebėjimas Šiaurės Rytų Ramiajame vandenyne, nors atskiri Magnapinna genties radiniai ir stebėjimai fiksuoti skirtingose pasaulio vandenynų dalyse.

    Didžiapelekiai kalmarai laikomi vienais sunkiausiai sutinkamų galvakojų: per visą stebėjimų istoriją jų užfiksuota tik apie 70 kartų. Dėl tokio retumo mokslininkams vis dar trūksta atsakymų į esminius klausimus, įskaitant jų mitybą, medžioklės būdą, dauginimąsi ir realų paplitimą.

    Šio gyvūno išvaizda iškart išduoda, kodėl jis laikomas vienu keisčiausių giliavandenių organizmų. Jo kūnas palyginti nedidelis, tačiau šonuose išsiskiria neproporcingai dideli pelekai, o aštuonios rankos ir du čiuptuvai baigiasi itin ilgomis, plonomis gijomis, kurios kai kada gali siekti kelis metrus.

    Dar mįslingesnė yra elgsena: Magnapinna neretai išskleidžia galūnes beveik statmenai kūnui ir staigiai užlenkia jas arti stačio kampo, suformuodamas vadinamąją alkūnės pozą. Aiškaus šios laikysenos paaiškinimo nėra, tačiau viena iš hipotezių teigia, kad taip kalmaras gali pasyviai gaudyti grobį, išlaikydamas ilgas galūnes išskleistas ir jų nesupainiodamas.

    Pastaraisiais metais tyrėjai vis dažniau remiasi ilgalaikiais giliavandenių aparatų stebėjimais ir suvienodintomis vaizdo duomenų bazėmis, kurios padeda įvertinti, ar tokios rūšys iš tiesų retos, ar tiesiog retai sutinkamos dėl milžiniškų vandenyno erdvių. Naujesnė Magnapinna stebėjimų analizė leidžia manyti, kad potencialiai tinkamos buveinės gali apimti didelę pasaulinio vandenyno dalį, tačiau pačių gyvūnų tankis vis tiek išlieka labai mažas.

    Davidson povandeninis kalnas jau seniai laikomas giliavandenių ekosistemų karštuoju tašku: tokie dariniai keičia srovių dinamiką, koncentruoja maisto medžiagas ir pritraukia įvairias rūšis. MBARI ekspedicija šiame regione ieškojo kitų gyvūnų veiklos pėdsakų jūros dugne, todėl netikėtas didžiapelekio kalmaro pasirodymas tapo viena įsimintiniausių misijos akimirkų.

    „Vandenyno gelmės niekada nenustoja stebinti: tokie susitikimai primena, kodėl darome mokslą ir kodėl svarbu dalintis šiuo smalsumu, kad įkvėptume būsimus vandenynų tyrinėtojus“, – sakė Olívia Soares Pereira.

  • 1956 metais sužieduotas albatrosas vėl grįžo į Midvėjaus atolą: rekordas, stebinantis mokslininkus

    Wisdom istorija išskirtinė tuo, kad ji identifikuojama ne pagal siųstuvą ar GPS, o pagal paprastą metalinį žiedą. Patelė buvo sužieduota 1956 metais, kai biologai ją rado perinčią kiaušinį, todėl daryta išvada, kad ji gimė ne vėliau kaip 1951 metais.

    Kai paukštė buvo sužieduota pirmą kartą, ji jau buvo reprodukciškai subrendusi ir perėjo, tad jos amžių teko vertinti netiesiogiai. Tokia metodika laukinėje gamtoje taikoma dažnai: sužiedavimo momentas tampa patikimu atskaitos tašku, o ankstesnis amžius nustatomas pagal biologinius požymius ir elgseną.

    Per dešimtmečius žiedą teko keisti dėl nusidėvėjimo, tačiau identifikacija buvo išlaikyta. Ypač simboliška, kad vieną kartą paukštę vėl pagavo ir peržiedavo tas pats biologas, kuris ją sužiedavo pirmąsyk, praėjus keliems dešimtmečiams.

    Nors Wisdom amžius žmogui atrodytų sunkiai įsivaizduojamas, mokslininkai pabrėžia, kad ji ir toliau dalyvauja perėjime. Biologų vertinimu, per gyvenimą ji galėjo sudėti apie 50–60 kiaušinių ir užauginti iki 30 jauniklių, nors tikslius skaičius patvirtinti sudėtinga.

    Pastaraisiais metais fiksuota, kad po ilgamečio partnerio dingimo ji rado naują patiną ir sėkmingai susilaukė jauniklio. Tai dar kartą atkreipė dėmesį į albatrosų ilgaamžiškumą ir tai, kaip stipriai jie prisiriša prie perėjimo vietų.

    Wisdom gyvenimo istorijoje minimas ir 2011 metais įvykęs stiprus cunamis, kuris Midvėjaus atole pražudė daugybę jauniklių. Vis dėlto pati paukštė, kaip ir dalis kolonijos suaugėlių, išgyveno, o populiacijos stebėsena buvo tęsiama.

    Albatrosai kasmet migruodami įveikia tūkstančius kilometrų virš Ramiojo vandenyno, todėl per visą gyvenimą Wisdom galėjo nuskristi kelis milijonus kilometrų. Šios kelionės ilgą laiką buvo suprantamos ne iš palydovinių duomenų, o iš sugrįžimų į tą pačią koloniją ir žiedavimo įrašų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad būtent čia slypi istorijos išskirtinumas: labai paprastas žiedas leidžia patikimai atpažinti paukštę po dešimtmečių. Toks ilgalaikis žiedavimas laikomas vienu svarbiausių būdų suprasti jūrinių paukščių ilgaamžiškumą, migraciją ir perėjimo sėkmę.