CP v2

Tag: Ričardas Liūtaširdis

  • Henrikas Jaunasis karalius: karūnuotas šalia tėvo, bet taip ir negavęs realios valdžios

    Henrikas Jaunasis karalius į Anglijos istoriją įėjo kaip valdovas, kuris turėjo karūną, bet neturėjo realios galios. Jis buvo karūnuotas dar tėvui Henrikui II esant gyvam, tačiau taip ir negavo nei žemių, nei tikros politinės įtakos.

    Tokia neįprasta dinastinė schema turėjo užtikrinti sklandų sosto paveldėjimą, bet galiausiai prisidėjo prie vieno garsiausių šeimos konfliktų viduramžių Anglijoje. Jaunasis karalius, jausdamasis nustumtas į šalį, tapo svarbia 1173–1174 metų sukilimo prieš tėvą figūra.

    Henriko II sprendimas dalytis karūna, bet ne valdžia buvo apgalvotas: perleidus žemes sūnui, susilpnėtų vadinamoji Anžu imperija – platus valdų junginys, apėmęs Angliją ir reikšmingas teritorijas dabartinėje Prancūzijoje. Tačiau sūnui toks vaidmuo reiškė praktiškai „tuščią titulą“.

    Neturėdamas savarankiško politinio vaidmens, Henrikas Jaunasis karalius ieškojo pripažinimo kitur – jis pasinėrė į riterių turnyrų pasaulį, kuriame greitai įgijo šlovę. Vis dėlto reprezentacijai reikėjo pinigų, o ribotos pajamos ir augančios skolos dar labiau aitrino santykius su tėvu.

    Karūna be žemių ir įtakos

    Henrikas Jaunasis karalius gimė 1155 metais ir, mirus vyresniajam broliui Williamui, tapo vyriausiu išlikusiu Henriko II sūnumi. Tėvas jam parinko politiškai svarbią santuoką – su Prancūzijos karaliaus Liudviko VII dukra Margarita.

    1170 metais įvykusi karūnacija suteikė jam „jaunesniojo karaliaus“ statusą. Nors formaliai jis buvo siejamas su būsimu Anglijos, Normandijos ir Anžu palikimu, praktiškai visus sprendimus ir finansus toliau kontroliavo Henrikas II.

    Tėvas sūnui skyrė metines pajamas, bet neperdavė valdų. Tai reiškė, kad Henrikas Jaunasis karalius negalėjo telkti šalininkų, dalyti globos ar kurti savarankiško dvaro – to, kas viduramžių politikoje buvo būtina autoritetui.

    Turnyrai, šlovė ir skolos

    Negalėdamas vadovauti savoms karinėms kampanijoms, Henrikas Jaunasis karalius savo ambicijas nukreipė į turnyrus, kurie XII amžiuje tapo itin populiaria aristokratų varžybų forma. Čia buvo galima pelnyti vardą, reputaciją ir net užsidirbti.

    Jo motina Eleonora Akvitaniškė rūpinosi sūnaus kariniu lavinimu ir dar 1170 metais paskyrė jį mokyti garsų riterį Vilhelmą Maršalą. Duetas aktyviai dalyvavo turnyrų gyvenime Prancūzijoje, o Jaunasis karalius pelnė savotišką žvaigždės statusą.

    Tačiau šlovė kainavo: dosnios dovanos palydai, įvaizdžio palaikymas ir nuolatinės kelionės didino skolas. Kai titulas neatnešė realios galios ir tvarių pajamų, nusivylimas tėvu tik augo.

    Sukilimai šeimoje ir ankstyva pabaiga

    Įtampą didino ir tai, kaip buvo tvarkomas valdų paskirstymas tarp brolių. Jaunesni broliai – Ričardas (vėliau pramintas Liūtaširdžiu) ir Geoffrey – gavo daugiau savarankiškumo savo valdose, o tai ryškiai kontrastavo su Henriko Jaunojo karaliaus padėtimi.

    1173 metais konfliktas pasiekė atvirą lūžį, kai tėvas pažadėjo jaunėliui Jonui perduoti kelias strategines pilis, kurios buvo siejamos su Henriko Jaunojo karaliaus paveldėjimu. Supykęs sūnus pasitraukė į Prancūzijos dvarą, prie jo prisidėjo ir broliai, o motina, bandžiusi prisijungti, buvo sulaikyta ir vėliau kalinta 16 metų.

    Didysis 1173–1174 metų sukilimas apėmė didelę imperijos dalį, o taika galiausiai buvo pasiekta, kai Henrikas II sutiko padidinti sūnaus išlaikymą. Vis dėlto įtampa neišnyko, o nesantaika šeimoje kartojosi.

    Paskutinį kartą Henrikas Jaunasis karalius prieš tėvą sukilo 1183 metais, įsiveržęs į Ričardo valdomą Akvitaniją. Ten jis susirgo dizenterija ir mirė 1183 metų birželio 11 dieną, nespėjęs tapti savarankišku valdovu.

    Kadangi jis mirė nevaldęs savarankiškai, oficialiuose Anglijos monarchų sąrašuose jo vardas paprastai neminimas su karališku numeriu. Po Henriko II mirties 1189 metais sostas atiteko Ričardui Liūtaširdžiui, o Henriko Jaunojo karaliaus istorija liko kaip pamoka, kuo gali baigtis karūna be valdžios.

  • Henriko II sūnūs suskaldė Anžu imperiją: dešimtmečius trukęs šeimos karas

    Viduramžių Anglijos karaliaus Henriko II keturi sūnūs – Henrikas Jaunasis Karalius, Ričardas Liūtaširdis, Džefris Bretanietis ir Jonas Bežemis – per kelis dešimtmečius trukusius konfliktus atsigręžė prieš tėvą ir vienas prieš kitą. Ši dinastinė kova tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl didžiulė Anžu (Angevin) imperija galiausiai subyrėjo.

    Imperija, suformuota Henriko II valdose sujungus Angliją ir plačius žemių plotus Prancūzijoje, aprėpė didelę dalį šiandieninės Prancūzijos. Straipsnyje, kurį publikuoja „The Collector“, pabrėžiama, kad tokiai teritorijai išlaikyti reikėjo šeimos vienybės, tačiau būtent jos ir pritrūko.

    Henrikui II problema buvo dviguba: jis turėjo ir daug žemių, ir daug įpėdinių. Tuo metu pirmagimystės principas dar nebuvo galutinai įsitvirtinęs, todėl valdovas planavo turtą ir titulus paskirstyti keliems sūnums, o ne vienam vyriausiajam.

    Toks sprendimas, nors ir atrodė praktiškas, tapo nuolatinių ambicijų, pavydo bei politinių intrigų šaltiniu. Kartu tai atvėrė galimybių Prancūzijos karūnai, kuri galėjo išnaudoti Plantagenetų šeimos nesantaiką savo naudai.

    Karalius be karalystės ir pirmasis maištas

    1170 metais Henrikas II neįprastai savo gyvenimo metu karūnavo vyriausią išlikusį sūnų Henriką, vadintą Jaunuoju Karaliumi. Tai turėjo sustiprinti dinastinį stabilumą ir užtikrinti sklandų sosto paveldėjimą.

    Tačiau praktikoje Henrikas Jaunasis Karalius liko „karalius be karalystės“: jis neturėjo realios valdžios ir finansinės savarankiškumo, o tai reiškė priklausomybę nuo tėvo. Nepasitenkinimas augo, o išeities jis nematė – tėvas neketino nei pasitraukti, nei dalintis faktine galia.

    Lūžio tašku tapo 1173 metų vasaris, kai Henrikas II paskelbė ketinantis perduoti jaunėliui Jonui tris strategiškai svarbias pilis. Kadangi tai buvo laikoma dalimi to, ką turėjo paveldėti Jaunasis Karalius, sprendimas įplieskė atvirą maištą.

    Netrukus į konfliktą įsitraukė ir kiti broliai – Ričardas bei Džefris, o Henriko II žmona Eleonora Akvitaniškė buvo sulaikyta, kai bandė išvykti. Sukilimas ypač smarkiai palietė Normandiją – gyvybiškai svarbų tiltą tarp Anglijos ir žemių žemyne.

    Kova truko apie pusantrų metų ir 1174 metais Henrikas II laimėjo, tačiau šeimos taika buvo laikina. Sukilimams kartojantis, imperija silpo, o tėvo ir sūnų santykiai taip ir negrįžo į ankstesnę padėtį.

    Ričardo Liūtaširdžio kaina: kryžiaus žygis ir išpirka

    Po Henriko Jaunojo Karaliaus mirties 1183 metais pagrindiniu įpėdiniu tapo Ričardas. Vis dėlto konfliktai nesibaigė: Henrikas II mėgino perleisti Akvitaniją Jonui, tačiau Ričardas atsisakė – jis ilgus metus stiprino savo įtaką šiose žemėse.

    1189 metais Ričardui perėmus sostą, jis netrukus susitelkė į Trečiąjį kryžiaus žygį. Tam finansuoti Anglijoje buvo įvesti mokesčiai, tapę rimta našta gyventojams.

    Nors Jeruzalės užimti Ričardui nepavyko, jis išgarsėjo kaip karys, be kita ko – prie Akrės apgulties. Tačiau kelionė namo baigėsi nelaisve: 1192 metais Ričardą suėmė Austrijos kunigaikštis Leopoldas, o vėliau jis buvo perduotas Šventosios Romos imperatoriaus globai.

    Už karaliaus paleidimą pareikalauta 150 000 markių išpirkos – tai, kaip nurodoma, sudarė dvigubas metines Ričardo pajamas iš Anglijos. Gyventojams teko dar kartą mokėti, o valstybė liko finansiškai ir politiškai pažeidžiamesnė.

    Jonas Bežemis ir galutinis Anžu imperijos žlugimas

    Ričardui žuvus 1199 metais, sostas atiteko jauniausiam broliui Jonui, pravardžiuotam Bežemiu. Jam teko valdyti jau išvargintą valstybę: ilgus metus trukę šeimos konfliktai, mokesčių našta ir kovos su Prancūzija buvo susilpninę Anžu imperijos pamatus.

    Jonas dar labiau paaštrino padėtį, kai pats vedė turtingą įpėdinę Izabelę iš Angulemo, kuri buvo siejama su Hju IX de Luzinjanu. Pastarasis skundėsi Prancūzijos karaliui Pilypui II, o tai tapo pretekstu puolimui prieš Jono valdas Prancūzijoje.

    Per šiuos konfliktus Jonas prarado svarbias teritorijas, įskaitant Normandiją, kuri Anglijos karūnai priklausė nuo 1066 metų užkariavimo. Pralaimėjimai didino spaudimą didinti mokesčius, o tai skatino nepasitenkinimą ir vidaus konfliktus.

    Galiausiai, augant įtampai su baronais, dalis didikų net kvietė Prancūzijos princo Liudviko pajėgas siekti Anglijos sosto. Jonas mirė 1216 metais, palikdamas savo įpėdiniui gerokai mažesnę ir labiau pažeistą valstybę, nei buvo paveldėjęs pats.

    Pasakojimą apibendrina simbolinė detalė: Henrikui II priskiriama idėja apie kūrinį, vaizduojantį erelį, kurį drasko jo paties jaunikliai. Valdovas esą suprato, kad didžiausią smūgį jo valdžiai suduos ne išoriniai priešai, o šeimos viduje kilęs karas.