Henrikas Jaunasis karalius į Anglijos istoriją įėjo kaip valdovas, kuris turėjo karūną, bet neturėjo realios galios. Jis buvo karūnuotas dar tėvui Henrikui II esant gyvam, tačiau taip ir negavo nei žemių, nei tikros politinės įtakos.
Tokia neįprasta dinastinė schema turėjo užtikrinti sklandų sosto paveldėjimą, bet galiausiai prisidėjo prie vieno garsiausių šeimos konfliktų viduramžių Anglijoje. Jaunasis karalius, jausdamasis nustumtas į šalį, tapo svarbia 1173–1174 metų sukilimo prieš tėvą figūra.
Henriko II sprendimas dalytis karūna, bet ne valdžia buvo apgalvotas: perleidus žemes sūnui, susilpnėtų vadinamoji Anžu imperija – platus valdų junginys, apėmęs Angliją ir reikšmingas teritorijas dabartinėje Prancūzijoje. Tačiau sūnui toks vaidmuo reiškė praktiškai „tuščią titulą“.
Neturėdamas savarankiško politinio vaidmens, Henrikas Jaunasis karalius ieškojo pripažinimo kitur – jis pasinėrė į riterių turnyrų pasaulį, kuriame greitai įgijo šlovę. Vis dėlto reprezentacijai reikėjo pinigų, o ribotos pajamos ir augančios skolos dar labiau aitrino santykius su tėvu.
Karūna be žemių ir įtakos
Henrikas Jaunasis karalius gimė 1155 metais ir, mirus vyresniajam broliui Williamui, tapo vyriausiu išlikusiu Henriko II sūnumi. Tėvas jam parinko politiškai svarbią santuoką – su Prancūzijos karaliaus Liudviko VII dukra Margarita.
1170 metais įvykusi karūnacija suteikė jam „jaunesniojo karaliaus“ statusą. Nors formaliai jis buvo siejamas su būsimu Anglijos, Normandijos ir Anžu palikimu, praktiškai visus sprendimus ir finansus toliau kontroliavo Henrikas II.
Tėvas sūnui skyrė metines pajamas, bet neperdavė valdų. Tai reiškė, kad Henrikas Jaunasis karalius negalėjo telkti šalininkų, dalyti globos ar kurti savarankiško dvaro – to, kas viduramžių politikoje buvo būtina autoritetui.
Turnyrai, šlovė ir skolos
Negalėdamas vadovauti savoms karinėms kampanijoms, Henrikas Jaunasis karalius savo ambicijas nukreipė į turnyrus, kurie XII amžiuje tapo itin populiaria aristokratų varžybų forma. Čia buvo galima pelnyti vardą, reputaciją ir net užsidirbti.
Jo motina Eleonora Akvitaniškė rūpinosi sūnaus kariniu lavinimu ir dar 1170 metais paskyrė jį mokyti garsų riterį Vilhelmą Maršalą. Duetas aktyviai dalyvavo turnyrų gyvenime Prancūzijoje, o Jaunasis karalius pelnė savotišką žvaigždės statusą.
Tačiau šlovė kainavo: dosnios dovanos palydai, įvaizdžio palaikymas ir nuolatinės kelionės didino skolas. Kai titulas neatnešė realios galios ir tvarių pajamų, nusivylimas tėvu tik augo.
Sukilimai šeimoje ir ankstyva pabaiga
Įtampą didino ir tai, kaip buvo tvarkomas valdų paskirstymas tarp brolių. Jaunesni broliai – Ričardas (vėliau pramintas Liūtaširdžiu) ir Geoffrey – gavo daugiau savarankiškumo savo valdose, o tai ryškiai kontrastavo su Henriko Jaunojo karaliaus padėtimi.
1173 metais konfliktas pasiekė atvirą lūžį, kai tėvas pažadėjo jaunėliui Jonui perduoti kelias strategines pilis, kurios buvo siejamos su Henriko Jaunojo karaliaus paveldėjimu. Supykęs sūnus pasitraukė į Prancūzijos dvarą, prie jo prisidėjo ir broliai, o motina, bandžiusi prisijungti, buvo sulaikyta ir vėliau kalinta 16 metų.
Didysis 1173–1174 metų sukilimas apėmė didelę imperijos dalį, o taika galiausiai buvo pasiekta, kai Henrikas II sutiko padidinti sūnaus išlaikymą. Vis dėlto įtampa neišnyko, o nesantaika šeimoje kartojosi.
Paskutinį kartą Henrikas Jaunasis karalius prieš tėvą sukilo 1183 metais, įsiveržęs į Ričardo valdomą Akvitaniją. Ten jis susirgo dizenterija ir mirė 1183 metų birželio 11 dieną, nespėjęs tapti savarankišku valdovu.
Kadangi jis mirė nevaldęs savarankiškai, oficialiuose Anglijos monarchų sąrašuose jo vardas paprastai neminimas su karališku numeriu. Po Henriko II mirties 1189 metais sostas atiteko Ričardui Liūtaširdžiui, o Henriko Jaunojo karaliaus istorija liko kaip pamoka, kuo gali baigtis karūna be valdžios.
Leave a Reply