CP v2

Tag: Riebalai

  • Alyvuogių aliejus keptuvėje: gydytojai paaiškino, kada jis nepavojingas, o kada virsta kalorijų spąstais

    Alyvuogių aliejus keptuvėje: gydytojai paaiškino, kada jis nepavojingas, o kada virsta kalorijų spąstais

    Alyvuogių aliejus dažnai laikomas vienu sveikiausių pasirinkimų virtuvėje, tačiau klausimas, ar jis tinka kepti, vis dar kelia ginčų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu atskirti aliejaus stabilumą nuo patiekalo kaloringumo: net ir kokybiškas aliejus nepadaro gruzdinto maisto sveiku.

    Didžiausia baimė dažniausiai siejama su vadinamąja dūmijimo temperatūra, kai riebalai pradeda irti ir skleisti dūmus. Ypač tyro alyvuogių aliejaus dūmijimo riba dažnai siekia apie 190–210 laipsnių, o įprastai gruzdinimui naudojama temperatūra dažniausiai būna apie 175 laipsnius.

    Todėl, tinkamai kontroliuojant kaitrą, ypač tyras alyvuogių aliejus paprastai nespėja pasiekti kritinės ribos. Vis dėlto svarbu suprasti, kad aliejų ardo ne vien temperatūra, bet ir oksidacija, kuri stiprėja ilgai kaitinant ir daug kartų naudojant tą pačią porciją.

    Kodėl alyvuogių aliejus atsparesnis?

    Alyvuogių aliejuje vyrauja oleino rūgštis, tai yra mononesočioji riebalų rūgštis, kuri laikoma stabilesne kaitinant nei polinesočiosios. Palyginimui, sėklų aliejai, pavyzdžiui, saulėgrąžų, kukurūzų ar sojų, ilgai kaitinami dažniau greičiau oksiduojasi.

    Prie stabilumo prisideda ir natūralūs antioksidantai, ypač polifenoliai, kurių daugiau būna ypač tyrame alyvuogių aliejuje. Jie padeda lėtinti riebalų oksidaciją, todėl tokio tipo aliejus karštyje kai kuriais atvejais sudaro mažiau nepageidaujamų skilimo produktų nei dalis rafinuotų augalinių aliejų.

    Kepimas vis tiek didina kaloringumą

    Net jei aliejus yra santykinai stabilus, gruzdintas maistas išlieka kaloringas. Įkaitintame aliejuje esantis produkto vanduo ima garuoti, o garams pasišalinus, maiste susidaro ertmės, į kurias įsigeria riebalai.

    Dėl šios priežasties bulvės ar kiti krakmolingi produktai po kepimo aliejuje gali tapti kelis kartus kaloringesni nei prieš tai. Pagrindinė priežastis yra įsigėrę riebalai, todėl mitybos specialistai ragina vertinti ne tik tai, kuo kepama, bet ir kaip dažnai renkamasi gruzdinti.

    Ką verta prisiminti namuose?

    Sveikesniam rezultatui svarbiausia neperkaitinti aliejaus ir nepalikti jo ilgai kaitintis tuščioje keptuvėje. Taip pat rekomenduojama vengti daugkartinio to paties aliejaus naudojimo, ypač gruzdinant, nes kaitinant aliejus pamažu oksiduojasi ir keičia sudėtį.

    Jei tikslas yra sumažinti kalorijų kiekį, geriausiai padeda ne aliejaus rūšies pakeitimas, o kepimo būdo koregavimas, pavyzdžiui, trumpesnis kepimas, mažesnis aliejaus kiekis ar alternatyvos, tokios kaip orkaitė. Alyvuogių aliejus gali būti geras pasirinkimas, tačiau jis nepanaikina pačio kepimo aliejuje poveikio patiekalo energinei vertei.

  • Vanduo iš puodo į kriauklę? Meistrai įspėja: tai gali baigtis įtrūkusiomis jungtimis

    Vanduo iš puodo į kriauklę? Meistrai įspėja: tai gali baigtis įtrūkusiomis jungtimis

    Po makaronų ar daržovių virimo daugelis įpratę verdantį vandenį tiesiog išpilti į virtuvės kriauklę. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo saugu, nes plautuvė paprastai atspari karščiui, tačiau didžiausia rizika slypi ne joje, o po ja esančiose detalėse.

    Po kriaukle dažnai būna plastikiniai vamzdžiai, sifonas ir įvairios tarpinės, kurių atsparumas karščiui skiriasi. Trumpas kontaktas su labai karštu vandeniu dažniausiai žalos nepadaro, bet nuolatinis kartojimas gali silpninti jungtis ir sandarinimo vietas.

    Ypač jautrios gali būti senesnės arba pigesnės plastiko detalės, kurios nuo temperatūrų svyravimų ilgainiui deformuojasi. Praktikoje tai pasireiškia mikroplyšiais, prasisunkiančiu vandeniu ar nemaloniu kvapu spintelėje, o gedimo paieška neretai kainuoja daugiau nei paprasta prevencija.

    Kaip pilti saugiau?

    Jei nežinote, iš kokių medžiagų sudėta jūsų nuotekų atšaka, verdantį vandenį verta palikti kelioms minutėms atvėsti. Dar saugiau jį praskiesti šaltu vandeniu ir tik tada pilti į kriauklę, ypač jei tai darote dažnai.

    Taip pat verta prisiminti, kad karštas vanduo nėra patikimas būdas atkimšti lėtai bėgantį virtuvės nutekėjimą. Riebalai nuo karščio trumpam suminkštėja ir pasislenka gilyn, bet ataušę vėl prikimba prie sienelių, o prie lipnaus sluoksnio greitai pradeda kauptis maisto likučiai.

    Didžiausia klaida – riebalai į nutekėjimą

    Į virtuvės kriauklę nereikėtų pilti aliejaus ar kitų kepimo riebalų, ypač karštų ir didesniais kiekiais. Saugiausia palaukti, kol jie atvės, supilti į stiklainį ar kitą indą ir išmesti pagal vietines atliekų tvarkymo taisykles.

    Kad nutekėjimas neužsikimštų ir neatsirastų kvapas, padeda paprasti įpročiai: maisto likučius išmesti į šiukšliadėžę, o ne nuplauti į vamzdžius. Profilaktiškai, maždaug kartą per savaitę, pravartu atlikti švelnų valymą, nenaudojant agresyvios chemijos.

    Namų priemonės, kurios dažnai padeda

    Jei kriauklė neužsikimšusi visiškai, dažnai pakanka sodos ir acto. Į nutekėjimą suberkite apie pusę stiklinės valgomosios sodos, supilkite stiklinę acto, palaukite apie 15 minučių ir gausiai praplaukite karštu vandeniu.

    Ši reakcija padeda atlaisvinti apnašas, sumažina nemalonius kvapus ir gali pristabdyti nuosėdų kaupimąsi. Vis dėlto, jei vanduo pradeda kilti ar nutekėjimas užsikemša nuolat, tai ženklas, kad problemą reikėtų spręsti mechaniškai arba kreiptis į santechniką.

  • Tuną renkatės „lengvesnę“? Dietologai paaiškina, kada verta imti tuną aliejuje

    Daugelis pirkėjų automatiškai renkasi konservuotą tuną savo sultyse, nes ją įprasta laikyti lengvesniu pasirinkimu. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad sprendimą verta grįsti ne vien kalorijomis, o ir tuo, kokį sotumą, skonį bei maistinę vertę gaunate iš konkretaus produkto.

    Pagrindinis skirtumas tarp tuno aliejuje ir savo sultyse – riebalų kiekis. Tuna aliejuje paprastai turi gerokai daugiau riebalų ir sočiųjų riebalų rūgščių, todėl tokio paties svorio porcija dažniausiai būna kaloringesnė.

    Vis dėlto didesnis riebalų kiekis ne visada reiškia blogesnį pasirinkimą. Riebalai lėtina skrandžio išsituštinimą ir gali padėti ilgiau jaustis sotiems, o tai kai kuriems žmonėms sumažina norą užkandžiauti tarp valgymų.

    Skonis taip pat svarbus: aliejus veikia kaip skonio nešiklis, todėl tuna aliejuje dažnai būna sultingesnė ir intensyvesnė. Dėl to ji patogesnė salotoms ar greitiems patiekalams, kai norisi ryškesnio skonio be papildomų padažų.

    Tuo metu tuna savo sultyse dažniau pasižymi neutralesniu skoniu ir tvirtesne tekstūra. Ji ypač tinka užtepėlėms ar patiekalams, kuriuose riebalų šaltinį norite kontroliuoti patys, pavyzdžiui, įmaišydami jogurto, kiaušinio ar nedidelį kiekį majonezo.

    Renkantis konservus svarbiausia atidžiai skaityti etiketę: kuo trumpesnė sudėtis, tuo geriau. Vertėtų įvertinti ir žuvies kiekį skardinėje, nes pigesni produktai kartais turi daugiau skysčio bei smulkintų gabalėlių, o didesnė ištisų gabalų dalis dažnai siejama su geresne tekstūra ir kokybe.

    Jei siekiate mažinti kalorijų kiekį arba ribojate sočiuosius riebalus, dažniau rinkitės tuną savo sultyse. Jei prioritetas yra sotumas, skonis ir patogumas greitam patiekalui, tuna aliejuje gali būti praktiškas pasirinkimas, ypač kai bendras dienos racionas subalansuotas.

    Mitybos ekspertai primena, kad nėra vieno universaliai teisingo varianto: abu produktai gali būti vieta kasdienėje mityboje. Daugeliui geriausiai veikia paprasta taisyklė: rinktis pagal patiekalą, porcijos dydį ir tai, kokius kitus riebalų šaltinius tą dieną jau vartojate.

  • Diabetikų saldumynai lieknėjimui? Specialistė paaiškino, kada tai tik marketingas

    Diabetikams skirti saldumynai dažnai reklamuojami kaip lengvesnis pasirinkimas norintiems sulieknėti, tačiau mitybos specialistai primena: vien cukraus nebuvimas dar nereiškia mažesnio kaloringumo. Tokiuose produktuose cukrus dažnai pakeičiamas saldikliais, bet energinė vertė gali išlikti panaši.

    Ekspertai pabrėžia, kad svorio augimą lemia ne vien cukrus. Didžiausią kalorijų kiekį suteikia riebalai, todėl renkantis šokoladą ar desertą verta pirmiausia žiūrėti ne į užrašą ant pakuotės, o į maistinę vertę ir riebalų kiekį.

    „Jei mėgstate šokoladą ar desertą, atsiverskite etiketę ir pažiūrėkite, kiek ten riebalų. Zefyras ar marmeladas dažnai laikomi lengvesniu pasirinkimu, nes juose beveik nėra riebalų“, – sakė mitybos specialistė.

    Ji atkreipė dėmesį, kad diabetikams skirti saldumynai neretai išlieka kaloringi būtent dėl didesnio riebalų kiekio. Kitaip tariant, cukraus gali būti mažiau arba jo visai nebūti, tačiau bendras kalorijų skaičius nemažėja tiek, kiek tikisi pirkėjai.

    Dar viena dažna klaida, pasak specialistų, yra neįvertinti paslėptų cukrų kasdieniuose produktuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – duona: kai kuriuose gaminiuose cukrų kiekis gali viršyti 5 gramus 100 gramų produkto, nors geru rodikliu dažnai laikoma apie 2 gramus ar mažiau.

    Paslėpto cukraus galima rasti ir perdirbtuose mėsos gaminiuose, pavyzdžiui, dešrose, padažuose ar dešrelėse, kur cukrus naudojamas skoniui subalansuoti. Todėl norint mažinti suvartojamo cukraus kiekį neužtenka atsisakyti vien saldumynų – svarbu peržiūrėti ir kasdienius pirkinių įpročius.

    Kalbėdami apie pieno produktus, specialistai primena, kad laktozės, dar vadinamos pieno cukrumi, paprastai daugiau skystuose produktuose, tokiuose kaip pienas, kefyras ar jogurtas. Tuo metu kietesniuose pieno gaminiuose jos lieka mažiau, todėl dalis „be laktozės“ žymėjimų kietiems sūriams gali būti labiau rinkodaros sprendimas nei realus skirtumas sudėtyje.

    Specialistai pataria lieknėjantiems vertinti ne vien produkto pavadinimą ar reklaminį teiginį, o bendrą racioną: porcijų dydį, bendrą kalorijų kiekį, riebalų ir angliavandenių balansą. Jei siekiama mažinti svorį, svarbiausia išlieka nuoseklus energijos deficitas, o ne vieno „sveikesnio“ deserto pasirinkimas.