CP v2

Tag: Rudeninis sezonas

  • Triukas grybams džiovinti be džiovyklės: tiks šaldytuvas, o ne orkaitė – štai kaip

    Triukas grybams džiovinti be džiovyklės: tiks šaldytuvas, o ne orkaitė – štai kaip

    Rudeninis grybavimas neretai baigiasi pilnu krepšiu, kurio neįmanoma sunaudoti per vieną vakarienę. Dalį grybų galima marinuoti ar šaldyti, tačiau džiovinimas išlieka vienu patikimiausių būdų ilgesniam laikymui. Jei neturite elektrinės džiovyklės ir nenorite naudoti orkaitės, išeitis gali būti netikėta – šaldytuvas.

    Šis būdas labiausiai tinka nedideliam kiekiui grybų, nes džiovinimas trunka kelias dienas ir reikia laisvos lentynos. Pagrindinis principas paprastas: plonai supjaustyti grybai, laikomi vėsioje ir palyginti sausoje aplinkoje, pamažu netenka drėgmės. Vis dėlto sėkmei svarbios detalės ir higiena.

    Kaip paruošti grybus džiovinimui

    Pirmiausia grybus reikia kruopščiai nuvalyti nuo smėlio, žemių, spyglių ir kitų nešvarumų. Patogiausia tai daryti minkštu šepetėliu arba vos drėgna šluoste, nes mirkymas vandenyje apsunkina vėlesnį džiovinimą. Jei grybai labai šlapi, jie džiūs ilgiau ir didės gedimo rizika.

    Nuvalytus grybus supjaustykite maždaug 0,5 centimetro storio riekelėmis. Svarbu, kad gabalėliai būtų panašaus storio, tuomet jie džiūs tolygiau. Kuo riekelės storesnės, tuo didesnė tikimybė, kad viduje liks drėgmės.

    Šaldytuve svarbiausia oro tarpai

    Džiovinimui pasirinkite lentyną, kurioje grybus galėsite išdėlioti vienu sluoksniu. Lentyną patieskite kepimo popieriumi ir sudėkite riekeles taip, kad jos nesiliestų ir nebūtų sukrautos viena ant kitos. Oro tarpai čia kritiškai svarbūs, nes suspausti grybai džiūsta lėtai ir gali pradėti gesti.

    Praktiška rinktis viršutinę lentyną, nes ten paprastai būna stabiliausia temperatūra ir mažiau kondensato. Taip pat verta parinkti vietą toliau nuo produktų, kurie skleidžia ryškius kvapus, nes grybai juos gana lengvai sugeria.

    Ką daryti, jei šaldytuve daug drėgmės?

    Jei šaldytuve susidaro daug kondensato, procesas gali užsitęsti. Tokiu atveju gali padėti drėgmės sugėriklis arba paprastesnės priemonės, pavyzdžiui, dažnesnis šaldytuvo atidarymas trumpam ir tinkamas produktų išdėstymas, kad neužsikimštų oro cirkuliacija. Taip pat verta patikrinti, ar šaldytuvo durelių tarpinės sandarios.

    Grybus reikėtų apžiūrėti kasdien: ar riekelės tolygiai sausėja, ar neatsiranda slidumo, nemalonaus kvapo ar pelėsio požymių. Jei bent dalis gabalėlių ima kelti įtarimų, saugiau juos išmesti, o likusius perrikiuoti, kad geriau vėdintųsi.

    „Grybai turi džiūti, o ne šusti: jei jaučiate drėgmę ar matote gleivėtumą, toks džiovinimas nebetinka“, – sako maisto saugos specialistai, pabrėžiantys švaros ir tinkamų laikymo sąlygų svarbą.

    Kaip suprasti, kad grybai jau paruošti laikymui?

    Po kelių dienų įvertinkite rezultatą: gerai išdžiovinti grybai būna sausi, lengvi, nelimpa, o sulenkus labiau lūžta nei lankstosi. Jei riekelės dar minkštos ir viduje jaučiasi drėgmė, jų dar negalima sandarinti. Skubėjimas šiuo atveju dažniausia klaida, nes likusi drėgmė gali sugadinti visą partiją.

    Paruoštus grybus sudėkite į sandarų indą ar stiklainį ir laikykite sausoje, tamsioje vietoje. Taip jie ilgiau išlaikys aromatą ir bus patogūs naudoti sriuboms, padažams ar troškiniams. Jei norite papildomos kontrolės, pirmąsias dienas indą verta retkarčiais atidaryti ir patikrinti, ar nesikaupia drėgmė.

  • Rugsėjį vorai veržiasi į namus: kodėl taip nutinka ir paprastas triukas, kaip juos išnešti

    Rugsėjį vorai veržiasi į namus: kodėl taip nutinka ir paprastas triukas, kaip juos išnešti

    Rugsėjis daugeliui tampa mėnesiu, kai vorai namuose ima kristi į akis dažniau nei vasarą. Juos galima pastebėti ant sienų, grindų, vonioje, rūsyje ar garaže, o tai neretai sukelia įspūdį, kad jų staiga padaugėjo.

    Iš tiesų tai ne visada reiškia vorų antplūdį. Ankstyvą rudenį pasikeičia jų elgsena, todėl dalis individų ima daugiau judėti, o dėl to žmonės juos tiesiog dažniau pamato atvirose vietose.

    Kodėl rudenį vorai matomi dažniau?

    Viena priežasčių – vėstantys vakarai ir naktys. Namuose sąlygos dažnai būna stabilesnės, mažiau vėjo ir lietaus, todėl pastatai gali tapti patogia priedanga, ypač jei šalia yra sandėliukai, garažai ar rūsiai.

    Tačiau svarbu suprasti, kad ne kiekvienas voras į patalpas ateina ieškoti šilumos. Daug rūšių ir rudenį sėkmingai gyvena lauke, o pastatuose atsiduria atsitiktinai, migruodami ar ieškodami vietos tinklui.

    Poravimosi sezonas keičia elgesį

    Daugeliui vorų ankstyvas ruduo sutampa su poravimosi laikotarpiu. Tuo metu patinai aktyviau ieško patelių, palieka įprastas slėptuves ir nukeliauja didesnius atstumus, todėl dažniau atsiduria laiptinėse, garažuose ar kambariuose.

    Dėl šios priežasties vienas voras svetainėje dar nereiškia, kad namuose susiformavo didelė populiacija. Dažnai tai būna pavienis klajojantis individas, patekęs į vidų pro plyšį ar praviras duris.

    Paprastas būdas vorą išnešti

    Radus vorą, jo nebūtina nei traiškyti, nei bandyti gaudyti plikomis rankomis. Paprasčiausias ir saugus būdas – stiklinė arba indelis ir standesnis popieriaus lapas ar plonas kartonas.

    Voru uždengiama stikline, tuomet atsargiai pakišamas popierius, kad susidarytų uždaras tarpas. Taip vorą galima ramiai pakelti, išnešti į lauką ir paleisti, vengiant staigių judesių, kurie dažniausiai baigiasi tuo, kad jis pasislepia po baldais.

    Kaip sumažinti vorų patekimą į vidų?

    Jei vorai patalpose pasirodo nuolat, verta ieškoti vietų, pro kurias jie patenka. Dažniausiai tai būna tarpai prie langų ir durų, plyšiai slenksčiuose, angos aplink vamzdžius ar laidus, taip pat ne iki galo sandarios rūsio ir garažo durys.

    Sandarinimas ir paprasti profilaktiniai patikrinimai prieš rudens sezoną dažnai veikia geriau nei nuolatinis vorų šalinimas. Ypač tai aktualu patalpoms, kurios turi tiesioginį kontaktą su lauku ir dažniau paliekamos pravertos.

  • Močiutės muilo triukas spynai: kai raktas stringa, šis paprastas būdas padeda per sekundes

    Močiutės muilo triukas spynai: kai raktas stringa, šis paprastas būdas padeda per sekundes

    Užsikertantis durų užraktas gali sugadinti nuotaiką akimirksniu, ypač rudenį ir žiemą, kai drėgmė, šaltis ir temperatūrų kaita priverčia duris bei spynas „dirbti“ kitaip. Prieš pradedant tampyti rankeną ar purkšti bet kokį po ranka pasitaikiusį skystį, verta prisiminti paprastą seną metodą su sausu muilu.

    Sausas muilas gali veikti kaip laikinas trintį mažinantis sluoksnis. Anksčiau jis būdavo naudojamas ne tik higienai, bet ir smulkiems buitiniams darbams, kai reikėdavo, kad detalės lengviau slystų. Vis dėlto svarbiausia taisyklė čia paprasta: muilu tepamas raktas, o ne pati spynos šerdis.

    Sausas muilas ir raktas

    Jei raktas sunkiai įsistumia arba jį sunku pasukti, paimkite sausą muilo gabalėlį ir kelis kartus lengvai patrinkite metalinę rakto dalį. Storo sluoksnio nereikia, pakanka plonos plėvelės, kad sumažėtų trintis. Tuomet įkiškite raktą į spyną ir atsargiai kelis kartus pasukite, patikrindami, ar judesys tapo sklandesnis.

    Šis būdas labiausiai tinka tada, kai problema atsirado staiga ir spyna apskritai veikia, tik jaučiamas nedidelis pasipriešinimas. Jei raktą vis tiek reikia smarkiai spausti ar jis „kabina“ tik vienoje padėtyje, tai ženklas, kad priežastis gali būti gilesnė nei vien trintis.

    Kodėl šalčiuoju metu stringa dažniau

    Vėsesniais mėnesiais spynos dažniau pradeda strigti dėl kelių priežasčių. Drėgmė ir šaltis gali pakeisti metalo bei durų konstrukcijų „elgesį“, o smulkios dulkės ir nešvarumai spynos mechanizme ilgainiui didina pasipriešinimą. Dėl to raktas gali sunkiau suktis net ir tuomet, kai spyna nėra sugedusi.

    Tokiose situacijose muilo triukas gali būti greita, kelių sekundžių trukmės pagalba, kai reikia patekti į namus ar užrakinti duris neišlaužiant mechanizmo. Tačiau jis neturėtų tapti nuolatiniu sprendimu, jei strigimas kartojasi vis dažniau.

    Kada muilas nepadės

    Jei raktas neįsistumia iki galo, spyna braška, raktas stipriai stringa arba atsiranda jausmas, kad mechanizmas „kliūva“, durų geriau nebandyti jėga atrakinti. Tokiais atvejais muilas nepašalins susidėvėjimo, deformacijos ar rimtesnio užterštumo. Per didelė jėga gali baigtis nulūžusiu raktu ar sugadintu cilindru.

    Jeigu strigimas kartojasi, saugiau naudoti spynoms skirtą priemonę arba kreiptis į raktininką. Taip pat nereikėtų naudoti šlapio muilo, riebių kremų ar kitų kosmetinių priemonių, nes jos gali prikaupti dar daugiau nešvarumų ir apsunkinti spynos darbą.

  • Pamirštas grybas miške pilnais krepšiais: koks tai piengrybis ir kaip jo nesupainioti

    Miškuose vasaros pabaigoje ir rudenį dažnas praeina pro grybus, kuriuos kiti renka pilnais krepšiais. Vienas tokių yra valgomas piengrybis, kai kur vadinamas karvute, tačiau jis neretai paliekamas dėl išskiriamo balto skysčio ir neįprasto kvapo.

    Šis grybas paprastai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniau po ąžuolais, bukais, pušimis ar eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros iki vėlyvo rudens, o po lietingesnių savaičių jų gali būti ypač gausu.

    Išvaizda nėra „klasikinė“: kepurėlė dažniausiai rusvai oranžinė ar gelsvai ruda, sausa, matinė, stambesni egzemplioriai gali būti šiek tiek įdubę. Lakšteliai šviesūs, kreminiai ar gelsvi, o pažeisti neretai tamsėja.

    Būdingiausias bruožas yra gausios baltos „pienelio“ sultys, ištekančios įpjovus ar nulaužus minkštimą. Jos gali tepti pirštus, o vietos, kur pateko skysčio, po kiek laiko įgauna rusvą atspalvį.

    Dalis grybautojų šį piengrybį atmeta dėl kvapo: subrendę vaisiakūniai kartais turi žuvies ar jūros gėrybių primenantį aromatą. Vis dėlto termiškai apdorojant šis kvapas dažniausiai susilpnėja arba visai išnyksta.

    Virtuvėje piengrybis tinka troškiniams, padažams, įdarams ar kepimui su svogūnais, sviestu, grietine ir prieskoniais. Praktikoje patariama pirmiausia grybus nuvalyti, supjaustyti ir trumpai patroškinti, kad pasišalintų dalis išsiskiriančio skysčio, o tik tada kepti ar gardinti riebalais.

    Didžiausia rizika susijusi ne su pačiu grybu, o su supainiojimu su kitomis piengrybių rūšimis, kurių yra daug ir ne visos laikomos tinkamomis maistui. Kai kurios pasižymi aštriu, deginančiu skoniu, kitos laikomos nevalgomomis, todėl taisyklė paprasta: rinkti galima tik visiškai tiksliai atpažįstamus grybus.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas turi likti miške arba būti parodytas išmanančiam specialistui“, – pabrėžia maisto saugos specialistai, nuolat primenantys, kad klaidos grybaujant gali baigtis rimtais apsinuodijimais.

    Saugiam grybavimui galioja tie patys principai: neimkite senų, sukirmijusių ar pažeistų grybų, neragaukite žalių grybų tapatybei nustatyti ir venkite itin jaunų, dar neįgavusių būdingų požymių. Jei kyla įtarimų dėl suvalgytų grybų poveikio, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.