CP v2

Tag: Rudens sėja

  • Sėjama vėlyvą rudenį: muskatinė šalavija gali pakeisti levandą ir pritraukti drugelius

    Muskatinė šalavija (Salvia sclarea) – įspūdinga, kvapni sodo gėlė, kurią galima sėti tiesiai į dirvą dar vėlyvą rudenį. Ji žavi pastelinių žiedų debesimi ir šiltu, prieskonius primenančiu aromatu, o vasarą tampa tikru traukos centru vabzdžiams.

    Kaip rašoma WP.pl, šios šalavijos sėkloms į naudą išeina žiemos vėsa: šaltis ir drėgmė padeda joms „prabusti“. Todėl sėjimas lapkritį kai kuriems augalams nėra keistenybė – tai natūraliai jų ciklą atitinkantis sprendimas.

    Nors rudenį dauguma sodininkų labiau galvoja apie darbus ir lysvių paruošimą žiemai, daliai rūšių toks metas gali būti tinkamas startas. Muskatinės šalavijos sėkloms svarbi vadinamoji stratifikacija – peršaldymas drėgnoje žemėje, kuris padeda nutraukti ramybės periodą.

    Reikia įvertinti, kad muskatinė šalavija dažniausiai yra dvimetė: pirmais metais ji daugiausia augina lapų rozetę, o antraisiais – iškelia aukštus stiebus ir pražysta. Tad rezultatas atsiskleidžia ne iš karto, bet vėliau atperka kantrybę.

    Kuo išsiskiria muskatinė šalavija

    Šis augalas gerokai skiriasi nuo įprastos vaistinės šalavijos, kuri daugeliui pažįstama kaip prieskonis ar vaistažolė. Muskatinė šalavija užauga didelė ir tvirta – palankiomis sąlygomis gali pasiekti maždaug metro aukštį.

    Jos stiebai ir didesni, švelniai plaukuoti lapai turi smulkių liaukučių su eteriniais aliejais. Pakanka lengvai paliesti ūglį, kad pasklistų sodrus, šiltas kvapas, dažnai lyginamas su muskato riešutu ir žolelių natomis.

    Kada žydi ir ką pritraukia į sodą

    Didžiausią įspūdį muskatinė šalavija palieka žydėjimo metu – nuo birželio iki rugpjūčio. Tuomet ji suformuoja aukštas, šakotas šluoteles su daugybe smulkių žiedų ir didesniais, tarsi popieriniais pažiedlapiais.

    Žiedynų spalvos dažnai kinta nuo rausvų iki alyvinių, persilieja su kremine balta ar vėsesniais melsvais tonais. Augalas ypač mėgstamas kamanų, bičių ir drugių, todėl tinka tiems, kas nori gyvesnio, vabzdžiams draugiško sodo.

    Dar viena detalė – muskatinės šalavijos eterinis aliejus jau seniai naudojamas parfumerijoje, kur jis pasitelkiamas kvapams „įtvirtinti“. Tai paaiškina, kodėl augalas taip ryškiai kvepia ir sode.

    Kaip sėti rudenį ir kur ją sodinti

    Muskatinę šalaviją galima sėti ir pavasarį, tačiau vėlyvas rudeninis sėjimas dažnai laikomas pranašesniu būdu būtent dėl reikalingo peršaldymo. Sėklos sėjamos tiesiai į dirvą, paliekant jas žiemoti natūraliomis sąlygomis.

    Planuojant vietą verta prisiminti, kad kitą sezoną augalas taps aukštu akcentu gėlyne. Jis dera su rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis, ežiuolėmis, taip pat gali būti auginamas greta levandų ar net laikomas jų alternatyva.

    Įsitvirtinusi gėlyne muskatinė šalavija neretai pasisėja pati: po žydėjimo subrandina sėklas ir gali kasmet „sugrįžti“ naujais kerais. Dėl to ji patinka mėgstantiems natūralesnį, šiek tiek laukinį sodo stilių.

  • Sibirinės aguonos: pasėkite rudenį ir žydėjimu džiaugsitės nuo gegužės iki šalnų

    Sibirinės aguonos: pasėkite rudenį ir žydėjimu džiaugsitės nuo gegužės iki šalnų

    Sibirinės aguonos (Papaver nudicaule) vertinamos dėl atsparumo vėsesniam klimatui ir ryškių žiedų, kurie gali puošti gėlyną nuo gegužės iki vasaros pabaigos. Augalą galima sėti net didžiąją metų dalį, tačiau ypač naudingas laikomas rudeninis sėjimas.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, šios aguonos natūraliai auga atšiauresniuose regionuose, todėl gerai pakelia šaltį, šalnas ir vėją. Jos sudaro žemą pilkšvai žalių lapų skrotelę, o ant plonų stiebų pražysta pavieniai, iki maždaug 8 cm skersmens žiedai.

    Žiedų spalvos gali būti įvairios – nuo baltos ir geltonos iki oranžinės ar raudonos. Būtent todėl sibirinės aguonos dažnai pasirenkamos norint į gėlyną įnešti ryškių akcentų, o ne tik žalumos.

    Rudenį pasėtos sėklos pavasarį paprastai startuoja greičiau nei pasėtos pavasarį, nes per žiemą dirvoje patiria natūralią stratifikaciją (peršaldymą). Tai gali paskatinti tolygesnį dygimą ir spartesnį augalo augimą sezono pradžioje.

    Kur ir kada sėti sibirines aguonas

    Sibirinės aguonos pasižymi lanksčiu sėjos kalendoriumi – sėti galima maždaug iki septynių mėnesių per metus, pradedant ankstyvą pavasarį arba rudenį. Vasaros sėjos, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, rekomenduojama vengti.

    Geriausiai jos auga saulėtoje vietoje, kur per dieną yra bent šešios valandos tiesioginės saulės, nors pakelia ir lengvą pusšešėlį. Kadangi stiebai ir žiedlapiai gana trapūs, verta parinkti nuo gūsingų vėjų pridengtą vietą.

    Sėkloms sudygti būtina šviesa, todėl jos sėjamos labai sekliai – ne giliau nei maždaug 0,5 cm, o kartais paliekamos tiesiog ant dirvos paviršiaus. Paaugus daigams, svarbu juos praretinti, kad augalai turėtų vietos skrotelei formuoti.

    Rekomenduojamas atstumas – apie 25 cm tarp augalų ir maždaug 20 cm tarp eilių. Toks išdėstymas sumažina konkurenciją dėl šviesos ir maisto medžiagų.

    Dirva, laistymas ir priežiūra

    Sibirinėms aguonoms labiausiai tinka lengva, derlinga ir labai gerai drenuojama dirva, kurioje netrūksta kalcio. Nurodoma, kad palankiausias dirvos rūgštingumas – šiek tiek šarminis, apie pH 7–7,5.

    Augindami grunte, augalus paprastai laistykite kartą per savaitę, o sausros metu – dažniau. Auginant vazonuose, žemė turėtų būti vidutiniškai drėgna, tačiau nepermirkusi, nes perteklius gali skatinti šaknų puvimą.

    Šios aguonos nėra itin reiklios trąšoms: dažniausiai pakanka kartą per sezoną, ankstyvą pavasarį prieš aktyvų žydėjimą, patręšti kompleksinėmis trąšomis arba įmaišyti komposto. Per dažnas tręšimas gali duoti priešingą efektą – daugiau lapų, bet mažiau žiedų.

    Norint prailginti žydėjimą, verta reguliariai šalinti nužydėjusias galvutes – tai skatina augalą formuoti naujus pumpurus. Dėl žemo augimo jos ypač tinka gėlynų priekiui, taip pat gali būti sodinamos alpinariumuose ar natūralistiškose žydinčiose pievose.

  • Nepražiopsokite iki šalnų: šios kaliforninės aguonos pasėtos rudenį žydi gerokai gausiau

    Nepražiopsokite iki šalnų: šios kaliforninės aguonos pasėtos rudenį žydi gerokai gausiau

    Kaliforninė aguona, dar vadinama ešolcija, – dekoratyvus vienmetis augalas, vertinamas dėl ryškių žiedų ir atsparumo sausrai. Nors ją galima sėti ir pavasarį, sodininkai vis dažniau renkasi rudeninę sėją, nes ji gali duoti vešlesnį ir ilgesnį žydėjimą.

    Rudenį sėklos dirvoje natūraliai pereina vadinamąją stratifikaciją, kai vėsa padeda „pažadinti“ daigumą ir suformuoti stipresnę šaknų sistemą. Toks startas ypač naudingas vasarą, kai augalams tenka atlaikyti sausrą ir karščio bangas, kurios regione pastaraisiais metais kartojasi dažniau.

    Geriausias laikas sėti kalifornines aguonas paprastai yra rugsėjį arba spalį, o esant švelniam rudeniui – ir iki lapkričio pradžios. Svarbiausia suspėti iki nuolatinių šalnų, kad sėklos spėtų „įsitvirtinti“ dirvoje, tačiau dar nepradėtų masiškai dygti ir nenukentėtų nuo staigaus atšalimo.

    Sėkmei itin svarbios augimo sąlygos: ešolcijai tinka lengva, smėlinga ir vandeniui laidi dirva. Per daug derlinga, sunkesnė žemė gali skatinti lapijos augimą, bet ne gausų žydėjimą, todėl papildomai tręšti dažniausiai nereikia.

    Vieta turėtų būti saulėta ir pakankamai atvira, nes pavėsyje augalas žydi kukliau. Taip pat verta prisiminti, kad ešolcija nemėgsta persodinimo: jos liemeninė šaknis auga gilyn, todėl patikimiausia sėti iškart ten, kur augalas ir žydės.

    Sudygus daigams, juos reikia praretinti, kai pasirodo pirmieji tikrieji lapeliai. Rekomenduojamas atstumas tarp augalų siekia apie 20 centimetrų, kad suaugę kereliai turėtų vietos plėstis ir neimtų konkuruoti dėl šviesos bei drėgmės.

    Laistymas ešolcijai reikalingas minimalus: ji geriau pakenčia trumpalaikę sausrą nei užmirkimą. Papildomai palieti verta tik tuomet, kai užsitęsia ilgesnis sausas periodas, o dirva ima smarkiai perdžiūti.

    Norint, kad žydėjimas tęstųsi kuo ilgiau, patariama reguliariai šalinti nužydėjusius žiedus. Tokia priežiūra padeda augalui nukreipti energiją naujiems pumpurams, todėl gėlynas gali išlikti dekoratyvus iki pat rudeninių atvėsimų.

  • Roszponkės daigai rudenį nyksta: viena klaida ir derlius žiemą menkas – ką daryti dabar

    Roszponkės daigai rudenį nyksta: viena klaida ir derlius žiemą menkas – ką daryti dabar

    Roszponkė laikoma viena patikimiausių lapinių daržovių vėlyvam sezonui, tačiau rudenį daržininkai dažnai pastebi tą patį vaizdą: daigai pernelyg ištįsta, lapai šviesėja ir ima gelsti. Dažniausia priežastis yra šviesos trūkumas, kurį dar labiau sustiprina trumpėjančios dienos ir apniukęs oras.

    Kai šviesos per mažai, augalas vietoj kompaktiškos skrotelės pradeda auginti ilgesnius lapkočius, tarsi bandydamas pasiekti daugiau šviesos. Tokia roszponkė būna gležnesnė, lėčiau tvirtėja, o lapų kokybė suprastėja, ypač jei lysvė įrengta šešėlyje ar užgožta aukštesnių augalų.

    Antra dažna bėda yra per tanki sėja. Kai daigai auga per arti, jie vieni kitus užstoja, konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų, o šaknys susipina taip, kad vėliau retinant patiriama daugiau nuostolių.

    Lapai gali gelsti ir dėl per gausaus laistymo. Nuolat šlapioje dirvoje šaknims ima trūkti deguonies, silpnėja jų funkcija, o užmirkimas didina puvinių riziką, todėl augalas nebesugeba efektyviai pasisavinti vandens ir maisto medžiagų.

    Kaip išgelbėti per tankius daigus?

    Jei roszponkė pasėta tankiai, svarbiausias žingsnis yra retinimas, kai tik pasirodo pirmieji tikrieji lapai. Praktikoje tai reiškia, kad silpnesni daigai pašalinami, o paliekami stipriausi, kad liktų pakankamai erdvės skrotelei susiformuoti.

    Dažniausiai rekomenduojama palikti maždaug 10–15 cm tarp augalų eilėje ir apie 15–20 cm tarp eilių. Taip augalai mažiau konkuruoja, geriau vėdinasi, o drėgmė ant lapų neužsilaiko taip ilgai, kas svarbu vėsiu ir drėgnu metų laiku.

    Retinant verta stengtis nejudinti paliekamų augalų šaknų, nes rudenį augimas natūraliai lėtesnis. Pašalintus jaunus lapelius galima panaudoti virtuvėje, tačiau tik tuomet, jei jie sveiki ir nepažeisti.

    Šviesa, drėgmė ir apsauga nuo šalčio

    Norint žiemą skinti kokybiškus lapus, roszponkei reikia kuo šviesesnės vietos, apsaugotos nuo vėjo. Pusšešėlį ji pakelia, bet esant nuolatiniam šešėliui dažniau ištįsta, o lapai praranda sodrią spalvą.

    Laistant svarbu vadovautis ne kalendoriumi, o dirvos būkle: ji turi būti lengvai drėgna, bet ne permirkusi. Lietingą rudenį papildomas laistymas dažnai nereikalingas, o perlaistymas tampa viena dažniausių klaidų.

    Roszponkė laikoma gana atsparia šalčiui, tačiau jauniems augalams kenkia šaltas vėjas ir staigūs temperatūros svyravimai. Prieš stipresnius šalčius lysvę galima pridengti balta agroplėvele ar žemu tuneliu, kad lapus būtų lengviau pasiekti ir žiemą.

    Kaip teisingai nuimti derlių?

    Derlių patogu rinkti palaipsniui, skinant išorinius lapus ir paliekant skrotelės centrą tolesniam augimui. Taip vienas augalas duoda ilgiau trunkantį derlių, o lapai būna švieži ir mažiau pažeisti.

    Kitas būdas yra nupjauti visą skrotelę šiek tiek virš dirvos, kai reikia didesnio kiekio vienu metu. Kad ir kurį variantą pasirinktumėte, svarbiausia nepertręšti azotu vėlų rudenį, nes svarbiau išlaikyti šviesą, saikingą drėgmę ir stabilias augimo sąlygas.

  • Dar nevėlu: šias daržoves verta sėti rugsėjo pabaigoje, kad prieš šalnas suspėtumėte nuimti derlių

    Dar nevėlu: šias daržoves verta sėti rugsėjo pabaigoje, kad prieš šalnas suspėtumėte nuimti derlių

    Rugsėjo pabaiga dar nereiškia, kad darže belieka tik išrauti likučius ir sutvarkyti lysves. Jei ruduo išlieka šiltesnis, dalį greitai augančių daržovių dar galima pasėti ar pasodinti taip, kad derlius spėtų subręsti iki pirmųjų rimtesnių šalnų.

    Vis dėlto vėlyvas sėjimas visada susijęs su rizika: dienos trumpėja, dirva greičiau vėsta, o naktinės temperatūros gali smarkiai sulėtinti augimą. Dėl to svarbiausia rinktis trumpą vegetacijos laiką turinčius augalus ir, jei įmanoma, pasitelkti paprastas apsaugos priemones, pavyzdžiui, agroplėvelę ar mini šiltnamį.

    Ridikėliai: greitas derlius

    Vienas patikimiausių pasirinkimų sezono pabaigoje yra ridikėliai. Juos galima sėti tiesiai į dirvą, o esant palankioms sąlygoms šakniavaisiai susiformuoja per kelias savaites, todėl rugsėjo pabaigos sėja dar gali atsipirkti.

    Didžiausia sąlyga yra šiltesnės dienos ir ne per šaltos naktys, nes vėsa lėtina šaknų formavimąsi. Ridikėliai taip pat patogūs tuo, kad gali užpildyti atsilaisvinusias vietas po ankstyvesnių kultūrų ir leidžia išnaudoti lysvę iki pat sezono pabaigos.

    Rukola ir špinatai: derlius lapais

    Rukola rudenį vertinama dėl greitos lapijos ir to, kad nereikia laukti gūžės ar šakniavaisio. Sėjant vėlai, dažniausiai užtenka kelių savaičių, kad būtų galima skinti jaunus lapus, o vėsesnis oras neretai padeda išvengti per greito sužydėjimo.

    Špinatus taip pat dar galima sėti į dirvą, tačiau rudeninis derlius paprastai būna kuklesnis, nes augalui lieka mažiau laiko užauginti didesnę lapų masę. Tokia sėja dažniau pasirenkama norint prasmingai užpildyti tuščią lysvės plotą, o ne siekiant gausaus derliaus.

    Salotos: geriau sodinukai

    Vėlyvam sezonui salotas patikimiau rinktis ne sėjant sėklas, o sodinant jau paaugintus sodinukus. Taip sutaupomas laikas, kurį rudenį „suvalgo“ lėtesnis dygimas ir trumpesnės dienos, o augalas iškart startuoja su lapais.

    Rudenį svarbu stebėti drėgmės režimą, nes vėsesnėmis dienomis dirva ilgiau išlieka šlapia, o tai gali didinti puvinių riziką. Jei prognozuojami šaltesni periodai, net paprasta priedanga gali pailginti skynimo laiką ir apsaugoti jautresnius lapus.

    Planuojant vėlyvą sėją verta įvertinti vietos mikroklimatą: užuovėją, saulėtumą ir tai, kaip greitai atvėsta dirva. Šiltesniais rudenimis tokios kultūros kaip ridikėliai, rukola ar salotos dažnai leidžia dar kelias savaites džiaugtis šviežiu derliumi.

  • Neuždarykite daržo sezono: ką pasėti rudenį, kad derlius nustebintų dar šiemet ir pavasarį

    Neuždarykite daržo sezono: ką pasėti rudenį, kad derlius nustebintų dar šiemet ir pavasarį

    Rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia dar nereiškia daržo sezono pabaigos. Jei ruduo išlieka šiltas, dalis daržovių spėja užaugti iki pirmųjų šalnų, o kai kurios daugiametės kultūros gerai įsišaknija ir duoda ankstyvą derlių kitąmet.

    Specialistai primena, kad sėkmę labiausiai lemia orų langas ir dirvos temperatūra. Vėsesniais metais verta rinktis greitai augančias lapines daržoves, o norint prailginti sezoną, padeda šiltnamis ar plėvelinis tunelis, kurie saugo nuo staigių naktinių atšalimų.

    Ką dar verta sėti rudenį?

    Vėlyvam sėjimui dažniausiai pasirenkami augalai, kurie greitai sudygsta ir per trumpą laiką užaugina valgomus lapus ar šakniavaisius. Tarp patikimesnių pasirinkimų minimi daržinė sultenė, gražgarstė, krapai, špinatai, taip pat ridikėliai ir ridikai.

    Rudenį galima sodinti ir iš anksto užaugintus daigus, nes taip sutaupoma laiko, kurio jau trūksta trumpėjant dienoms. Pavyzdžiui, salotoms vėlyvuoju laikotarpiu dažniau rekomenduojama rinktis daigus, o ne sėti tiesiai į lysvę, kad augalai spėtų sustiprėti.

    Jeigu rudenį vyrauja permainingi orai, svarbu neperlaistyti, bet ir neleisti dirvai visiškai perdžiūti. Augimas lėtėja, todėl per drėgna dirva didina puvinių riziką, ypač tankiai pasėtuose plotuose.

    Daugiametės daržovės: investicija į kitus metus

    Ruduo taip pat laikomas patogiu laiku sodinti daugiametes daržoves, kurios vienoje vietoje augs kelerius metus. Dažniausiai pasirenkami rabarbarai, rūgštynės ir laiškiniai česnakai, kuriuos galima sodinti daigais arba dauginti dalijant kerą.

    Rabarbarams svarbu parinkti saulėtą ar pusiau pavėsingą vietą ir derlingą, gilesnį dirvos sluoksnį, nes tai ilgaamžis augalas. Pasodinus rudenį, augalas dažnai sėkmingai įsišaknija dar iki didesnių šalčių, o pavasarį startuoja anksčiau.

    Krienai dažnai įvardijami kaip vienas „klastingiausių“ pasirinkimų pradedantiesiems, nes juos vėliau sunku išnaikinti. Net mažas šaknies gabalėlis gali prigyti ir suformuoti naują augalą, todėl vietą verta apgalvoti iš anksto, kad krienai netaptų nepageidaujamu daržo „nuomininku“.

    Kaip prailginti sezoną be didelių išlaidų?

    Didžiausią skirtumą dažnai padaro paprasti sprendimai: daržo agroplėvelė, žema priedanga nuo šalnų ar tunelis. Tokios priemonės sumažina temperatūros svyravimus ir leidžia ilgiau išlaikyti augimą, ypač lapinėms daržovėms.

    Taip pat verta prisiminti sėjomainą ir dirvos būklę sezono pabaigoje. Rudenį ištuštėjusiose lysvėse nereikia daryti didelių naujų įveisimų, dažnai užtenka protingai išnaudoti likusias vietas ir pasirinkti augalus, kuriems pakanka trumpo vegetacijos laikotarpio.

  • Nuskynėte paskutinius pomidorus? Štai ką dar verta pasėti ir pasodinti lysvėje šį sezoną

    Nuskynėte paskutinius pomidorus? Štai ką dar verta pasėti ir pasodinti lysvėje šį sezoną

    Rudeniop pomidorų lysvės dažnai greitai ištuštėja, tačiau žemė iki šalnų dar gali duoti antrą derlių. Svarbiausia rinktis trumpą vegetaciją turinčias, vėsesnes naktis pakeliančias kultūras ir nepalikti dirvos plikos.

    Pomidorai per sezoną intensyviai sunaudoja maisto medžiagas ir drėgmę, todėl po jų dirva neretai būna nualinta. Be to, augalų liekanose gali išlikti ligų sukėlėjai, ypač jei vasarą pasitaikė bulvių maras ar kitos grybinės ligos.

    Nuėmus pomidorų krūmus verta surinkti nukritusius vaisius, lapus, kuoliukus bei virveles, o dirvą tik lengvai supurenti. Sveikas liekanas galima kompostuoti, tačiau sergančius augalus saugiau pašalinti, nes įprastas kompostas ne visuomet pasiekia temperatūrą, kuri patikimai sumažintų patogenų kiekį.

    Ką spėti pasėti iki šalnų?

    Jei lysvė atsilaisvino dar rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, verta sėti greitai augančias daržoves ir lapines kultūras. Dažniausiai pasiteisina ridikėliai, rukola ir špinatai, kuriems trumpėjanti diena ir vėsesnis oras netgi palankūs.

    Vėlesnei sėjai tinka ir salotos, sėjamos rudeninei sėjomainai, taip pat avinžirniai čia netiks, bet gali pasiteisinti ankstyvos lapinės azijietiškos daržovės. Rudenį sėklas dažnai verta berti kiek tankiau, nes vėstant orams dygimas gali būti lėtesnis.

    Jei naktys jau vėsios, jauniems daigams praverčia lengva priedanga, pavyzdžiui, balta agroplėvelė arba žemas tunelis. Tai padeda apsaugoti nuo pirmųjų šalnų ir prailgina derliaus langą bent keliomis savaitėmis.

    Ką geriau sodinti daigais?

    Kai laikas spaudžia, daugiau garantijų suteikia ne sėja, o paruošti daigai. Tuomet po pomidorų dažnai sodinama lapinė salota, endivija ar nedideli azijietiškų lapinių daržovių daigai, kuriuos galima skinti palaipsniui.

    Rudenį galima planuoti ir kitą sezoną: spalio mėnesį dalyje Lietuvos į dirvą sodinamas žieminis česnakas, jei lysvė nėra užmirkstanti ir dirva nėra stipriai suslėgta. Vis dėlto prieš sodinant verta įvertinti dirvos struktūrą ir maistingumą, o ne vadovautis vien įpročiu.

    Kokių augalų po pomidorų vengti?

    Po pomidorų geriausia iškart nesodinti tai pačiai šeimai priklausančių daržovių, nes jos dalijasi tomis pačiomis ligomis ir kenkėjais. Dėl to didėja rizika, kad kitą sezoną problemos pasikartos, ypač jei pomidorai šiemet sirgo.

    Daugiausia atsargumo reikia su bulvėmis, paprikomis ir baklažanais, taip pat nerekomenduojama pomidorų sodinti į tą pačią vietą kasmet. Praktikoje saugesnė yra bent 3–4 metų pertrauka, ypač jei sode dažnai pasitaiko grybinės kilmės ligų.

    Jei derliaus nebenorite, sėkite žaliąją trąšą

    Jeigu papildomas rudeninis derlius nebereikalingas, geras sprendimas – posėlis, dar vadinamas žaliąja trąša. Augalų danga saugo dirvą nuo maisto medžiagų išplovimo, slopina piktžoles ir gerina struktūrą, o šaknys sukuria kanalus vandeniui bei orui.

    Po pomidorų dažnai pasirenkama facelija, avižos ar žieminiai javai, kurie gali likti per žiemą ir saugoti dirvą nuo erozijos. Svarbu posėlį nupjauti dar prieš sėklų subrandinimą ir žaliąją masę palikti mulčiui arba įterpti sekliai, kad ji suirtų tolygiai.

    Palikta tuščia lysvė paprastai greičiau užželia, susidaro dirvos pluta, o rudeniniai lietūs lengviau išplauna maisto medžiagas. Todėl net ir be papildomo derliaus posėlis dažnai sumažina pavasarinio darbo kiekį ir pagerina žemės būklę kitam sezonui.