CP v2

Tag: Runos

  • Nuvirtęs medis Kanados girioje atidengė runas: iššifruota žinia pribloškė net mokslininkus

    Nuvirtęs medis Kanados girioje atidengė runas: iššifruota žinia pribloškė net mokslininkus

    Atradimas prasidėjo nuo audros

    2017 metais Kanados Ontarijo provincijos laukinėje vietovėje nuvirtęs medis atidengė iki tol po žeme slėptą uolienos fragmentą su neįprastais ženklais. Juos pastebėjo sezoninių darbininkų darbą prižiūrėjęs Avelino Pablo Cruzas, apie radinį informavęs sklypo savininką ir vietos tyrėjus.

    Vėliau objektu susidomėjo Ontario Archaeological Research and Education Centre specialistai. Jie nustatė, kad ant uolos iškalti 255 runiniai ženklai, išdėstyti 15 eilučių, o visas įrašas užima maždaug 1,2 x 1,5 metro plotą.

    Toks mastas leidžia svarstyti, kad tai gali būti vienas ilgiausių dokumentuotų runinių įrašų Šiaurės Amerikoje. Netoliese rastas ir antrasis panelis su laivo atvaizdu, primenančiu skandinavišką laivą: jame matyti 16 figūrų bei 14 X formos ženklų, kurių prasmė kol kas neaiški.

    Ne vikingai, o malda

    Iš pradžių runos galėjo sukurti įspūdį, kad radinys susijęs su vikingų kelionėmis į Šiaurės Ameriką. Vis dėlto išsamesnė ekspertizė pasiūlė kitą, žemiškesnį paaiškinimą.

    Runų rašto specialistas, Upsalos universiteto profesorius emeritas Henrikas Williamsas nustatė, kad ženklai sudaro švedišką maldos Tėve mūsų versiją. Pasak jo, tekstas užrašytas runiniu variantu, siejamu su švedų mokslininko Johanneso Bureuso 1611 metais publikuota sistema.

    Tai reiškia, kad įrašas greičiausiai nėra iš vikingų epochos. Tyrėjai tikslios datos nepateikia, tačiau labiausiai tikėtinu laikotarpiu įvardija XIX amžių, nors visiškai atmesti kitų versijų kol kas negalima.

    Kas ir kodėl tai galėjo iškalti

    Vienas svarbiausių kontekstų siejamas su regiono istorija ir Hudsono įlankos kompanijos veikla. XIX amžiuje ši bendrovė buvo sukūrusi platų prekybos postų tinklą dabartinės Kanados teritorijoje, o dalyje jų dirbo atvykėliai iš Švedijos ir Norvegijos.

    Tyrėjų teigimu, būtent tokie darbuotojai galėjo turėti ir įgūdžių, ir priemonių ilgai trunkančiam akmens kalimo darbui. Maldos tekstas gimtąja kalba galėjo būti tikėjimo ženklas, ryšio su namais išlaikymas arba bandymas stiprinti tapatybę toli nuo Europos.

    Įrašo apimtis leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinis grafitis: nacių gylis ir precizika rodo, jog darbas galėjo trukti ne vieną dieną, o gal net kelias savaites. Tai didina tikimybę, kad autoriams įrašas buvo svarbus ir turėjo aiškų tikslą.

    Kodėl dalis uolos buvo po žeme

    Papildoma mįslė yra žemių sluoksnis, ilgą laiką dengęs dalį teksto. Mokslininkai svarsto, kad uola galėjo būti užversta tyčia, nors įrodyti tokį scenarijų sudėtinga be platesnių geologinių ir archeologinių tyrimų.

    Šiuo metu pagrindinis prioritetas yra objekto apsauga nuo tolesnio irimo dėl oro sąlygų. Taip pat svarstoma įrengti apsauginę konstrukciją ir ateityje vietą pritaikyti lankymui, kad radinys būtų išsaugotas, bet kartu taptų prieinamas visuomenei.

  • Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Įprasti sodo darbai Danijoje baigėsi netikėtu archeologiniu atradimu: privačiame sklype rasta itin didelė vikingų laikų sidabro lobyno dalis. Sklypo savininkas, nuiminėdamas velėną ir judindamas akmenis bei žvyrą, įrankiu užkliudė kietą daiktą, kuris suskambo neįprastai.

    Iš pradžių jam pasirodė, kad tai gali būti senas metalo ar keramikos gabalas, tačiau netrukus iš žemės pradėjo lysti vis daugiau vertingų radinių. Tarp jų buvo sidabriniai papuošalai, monetos, lydiniai ir smulkesniais gabalais supjaustyti sidabro dirbiniai.

    Archeologų vertinimu, lobį sudaro apie 700 atskirų daiktų ir fragmentų. Pranešama, kad vienoje vietoje, moliniame inde, dar buvo likę apie 320 objektų, kurių bendra masė siekė 6,4 kilogramo, o likusi dalis buvo išsisklaidžiusi aplink užkasimo vietą.

    Šis radinys išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir tuo, ką jis pasako apie vikingų laikų ekonomiką. Specialistai pabrėžia, kad sidabras tuomet neretai veikė kaip vertės matas: jis buvo sveriamas, vertinamas pagal prabą, pjaustomas į mažesnius gabalus, kaupiamas lydinių pavidalu arba perdirbamas.

    Ypatingo dėmesio sulaukė monetos, atkeliaudavusios iš tolimų regionų. Lobyje aptikta ir anglosaksiškų monetų, ir arabiškų dirhemų, o tai rodo plačius Danijos ryšius vikingų epochoje – nuo islamo pasaulio rytuose iki Anglijos ir Vakarų Europos.

    Datavimui svarbios ir kelios monetos, siejamos su Anglijos karaliaus Edvardo Vyresniojo valdymo laikotarpiu, tai padeda nustatyti ankstyviausią galimą momento ribą, kada lobis galėjo būti paslėptas. Tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kada ir kokiomis aplinkybėmis žmonės slėpė sukauptą turtą.

    Ne mažiau intriguoja viena sidabrinė lydinio juosta su runomis: joje įrėžti ženklai gali sudaryti užrašą hutu. Archeologai kol kas neatsako, ar tai buvo asmens vardas, nuosavybės žyma, ar kitas simbolinis ženklinimas – tai paaiškės po išsamesnių tyrimų.

    Radimvietės apylinkės archeologams nėra naujiena: regione ir anksčiau aptikta reikšmingų vikingų laikų lobių. Naujausias atradimas dar labiau sustiprina prielaidą, kad ši vietovė buvo svarbi mainų ir kontaktų erdvė, kurioje cirkuliavo didelės vertės metalai ir importuotos monetos.

  • Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Įrašas, kuris ilgai atrodė kaip įbrėžimas

    Hagia Sofijos galerijose, ant marmurinės baliustrados, aptiktas runų įrašas ilgą laiką buvo laikomas atsitiktiniais akmens pažeidimais. Tik išsamesni tyrimai parodė, kad tai skandinaviškas runinis užrašas, paliktas viduramžių laikais.

    Viena žinomiausių inskripcijų, pasak tyrėjų, greičiausiai mini vardą Halvdan. Toks įrašas svarbus ne tik dėl paties teksto, bet ir dėl vietos: viršutinės galerijos istoriškai nebuvo lengvai prieinamos kiekvienam miesto gyventojui ar keliautojui.

    Kas galėjo palikti runas?

    Tiksliai nustatyti, kas buvo Halvdan, neleidžia pats užrašas, nes jame nėra duomenų apie kilmę ar kelionės tikslą. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad Konstantinopolyje nuo IX–XI amžių lankėsi daug skandinavų, kurie į miestą patekdavo prekybos ir upių keliais per Rytų Europą iki Juodosios jūros.

    Viena tikėtinų versijų sieja užrašo autorių su varangais – skandinavų kariais, tarnavusiais Bizantijos imperatoriui. Ypač išskiriama Varangų gvardija, elitarinis dalinys, kuris šaltiniuose minimas kaip imperatoriaus apsaugos branduolys ir ilgainiui tapo Bizantijos kariuomenės simboliu.

    Ne vienas vardas ir ne viena epocha

    Halvdan nėra vienintelis Hagia Sofijoje aptinkamas skandinaviškas pėdsakas. Tyrimuose minimi ir kiti vardai, kuriuos mokslininkai sieja su runiniais įrašais, pavyzdžiui, Árni, taip pat Arinbarðr.

    Skirtingų įrašų datavimas leidžia manyti, kad tokie ženklai galėjo atsirasti ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, tikėtina, XI ar net XII amžiuje. Tai sustiprina prielaidą, kad skandinavų ryšiai su Bizantija buvo ilgalaikiai, o ne vienkartinis epizodas.

    Istorikai pabrėžia, kad runos savaime neįrodo vikingų karinio antpuolio prieš Hagia Sofiją ar miesto užkariavimo. Greičiau tai ženklas, kad Konstantinopolis viduramžiais buvo traukos centras, sutelkęs prekybą, politiką ir karo tarnybą, todėl į jį atvykdavo žmonės iš labai tolimų Europos regionų.

    Pati Hagia Sofija yra vienas ryškiausių istorinių sluoksnių pavyzdžių: pastatyta VI amžiuje kaip Bizantijos šventovė, vėliau tapo mečete, buvo paversta muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Runų įrašai, nors ir sunkiai pastebimi, laikomi reikšmingu skandinavų ir Bizantijos pasaulių kontaktų liudijimu, todėl yra saugomi ir matomi lankytojams.

  • Po viduramžių koplyčia aptiko runų akmenį: užuomina apie kapą sukrėtė Farerų salas

    Po viduramžių koplyčia aptiko runų akmenį: užuomina apie kapą sukrėtė Farerų salas

    Farerų salose archeologai po viduramžių laikų koplyčios grindimis aptiko akmenį, išraižytą runomis. Vietos Nacionalinis muziejus Tjóðsavnið pabrėžia, kad runų akmenys šiame Atlanto regione yra itin reti, todėl radinys iškart patraukė tarptautinį tyrėjų dėmesį.

    Pirmoji apžiūra leido atpažinti dalį ženklų, o kai kuriuos fragmentus mokslininkai sieja su senąja skandinavų kalba. Tarp įskaitomų žodžių minimos reikšmės „čia“ ir „ilsisi“, todėl keliama prielaida, kad įrašas galėjo būti memorialinis ir susijęs su palaidojimu.

    Užuomina apie kapą

    „Tai dar tik pirminė interpretacija, tačiau keli žodžiai gali rodyti antkapinio pobūdžio užrašą“, – nurodė Tjóðsavnið atstovai, komentuodami pirmuosius įrašų atpažinimo rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad akmuo nebūtinai buvo originalioje vietoje. Yra versija, kad jis galėjo būti perneštas ir vėliau antrą kartą panaudotas kaip statybinė medžiaga, pavyzdžiui, įmūrytas į grindų konstrukciją.

    Ką atskleidė pati vieta

    Pastatas, kuriame rastas akmuo, taip pat kelia klausimų: jis orientuotas rytų–vakarų kryptimi, o įėjimas įrengtas vakarinėje pusėje. Toks planas būdingas daliai viduramžių religinių statinių, todėl archeologai tikrina, ar tai galėjo būti sakralinės paskirties vieta.

    Kasinėjimų teritorijoje rasta ir kitų radinių, leidžiančių sieti vietą su religiniu kontekstu: nedidelės figūrėlės fragmentų, vaizduojančių Mariją su kūdikiu, bei lempos liekanų. Šie objektai gali padėti tiksliau datuoti naudoto laikotarpio sluoksnius ir atkurti vietos paskirtį.

    Kaip bus tiriamas runų akmuo

    Radinys jau nugabentas į muziejų, kur bus saugomas tinkamomis sąlygomis ir detaliai ištirtas. Planuojama atlikti ir trimatį skenavimą, nes toks metodas dažnai padeda išryškinti nusidėvėjusias, plika akimi sunkiai matomas įrėžas.

    Rugpjūčio pabaigoje akmenį turėtų įvertinti runinių įrašų specialistas, kuris mėgins perskaityti visą tekstą ir nustatyti, ar užrašas iš tiesų memorialinis. Jei pavyks atkurti pilną įrašą, tai galėtų atskleisti žmogaus vardą ar pateikti užuominų apie tuometes religines praktikas Sandoy saloje.

    Archeologiniai darbai vietovėje Á Sondum turi tęstis iki mėnesio pabaigos, todėl tikimasi ir daugiau radinių. Tyrėjai pabrėžia, kad ši vieta svarbi ir platesniame kontekste: joje fiksuojami žmogaus veiklos pėdsakai nuo laikotarpio iki vikingų epochos, per viduramžius ir vėlesnius šimtmečius.

    Galutines išvadas lems užrašo perskaitymas ir stratigrafinių sluoksnių analizė, tačiau jau dabar aišku, kad net nedidelis akmuo gali tapti vienu ryškiausių Farerų salų viduramžių istorijos liudijimų. Atsakymas į klausimą, kodėl runų akmuo atsidūrė koplyčios grindyse, gali pakeisti supratimą apie vietos bendruomenę ir jos ryšius su Skandinavijos pasauliu.