Atradimas prasidėjo nuo audros
2017 metais Kanados Ontarijo provincijos laukinėje vietovėje nuvirtęs medis atidengė iki tol po žeme slėptą uolienos fragmentą su neįprastais ženklais. Juos pastebėjo sezoninių darbininkų darbą prižiūrėjęs Avelino Pablo Cruzas, apie radinį informavęs sklypo savininką ir vietos tyrėjus.
Vėliau objektu susidomėjo Ontario Archaeological Research and Education Centre specialistai. Jie nustatė, kad ant uolos iškalti 255 runiniai ženklai, išdėstyti 15 eilučių, o visas įrašas užima maždaug 1,2 x 1,5 metro plotą.
Toks mastas leidžia svarstyti, kad tai gali būti vienas ilgiausių dokumentuotų runinių įrašų Šiaurės Amerikoje. Netoliese rastas ir antrasis panelis su laivo atvaizdu, primenančiu skandinavišką laivą: jame matyti 16 figūrų bei 14 X formos ženklų, kurių prasmė kol kas neaiški.
Ne vikingai, o malda
Iš pradžių runos galėjo sukurti įspūdį, kad radinys susijęs su vikingų kelionėmis į Šiaurės Ameriką. Vis dėlto išsamesnė ekspertizė pasiūlė kitą, žemiškesnį paaiškinimą.
Runų rašto specialistas, Upsalos universiteto profesorius emeritas Henrikas Williamsas nustatė, kad ženklai sudaro švedišką maldos Tėve mūsų versiją. Pasak jo, tekstas užrašytas runiniu variantu, siejamu su švedų mokslininko Johanneso Bureuso 1611 metais publikuota sistema.
Tai reiškia, kad įrašas greičiausiai nėra iš vikingų epochos. Tyrėjai tikslios datos nepateikia, tačiau labiausiai tikėtinu laikotarpiu įvardija XIX amžių, nors visiškai atmesti kitų versijų kol kas negalima.
Kas ir kodėl tai galėjo iškalti
Vienas svarbiausių kontekstų siejamas su regiono istorija ir Hudsono įlankos kompanijos veikla. XIX amžiuje ši bendrovė buvo sukūrusi platų prekybos postų tinklą dabartinės Kanados teritorijoje, o dalyje jų dirbo atvykėliai iš Švedijos ir Norvegijos.
Tyrėjų teigimu, būtent tokie darbuotojai galėjo turėti ir įgūdžių, ir priemonių ilgai trunkančiam akmens kalimo darbui. Maldos tekstas gimtąja kalba galėjo būti tikėjimo ženklas, ryšio su namais išlaikymas arba bandymas stiprinti tapatybę toli nuo Europos.
Įrašo apimtis leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinis grafitis: nacių gylis ir precizika rodo, jog darbas galėjo trukti ne vieną dieną, o gal net kelias savaites. Tai didina tikimybę, kad autoriams įrašas buvo svarbus ir turėjo aiškų tikslą.
Kodėl dalis uolos buvo po žeme
Papildoma mįslė yra žemių sluoksnis, ilgą laiką dengęs dalį teksto. Mokslininkai svarsto, kad uola galėjo būti užversta tyčia, nors įrodyti tokį scenarijų sudėtinga be platesnių geologinių ir archeologinių tyrimų.
Šiuo metu pagrindinis prioritetas yra objekto apsauga nuo tolesnio irimo dėl oro sąlygų. Taip pat svarstoma įrengti apsauginę konstrukciją ir ateityje vietą pritaikyti lankymui, kad radinys būtų išsaugotas, bet kartu taptų prieinamas visuomenei.
Leave a Reply