CP v2

Tag: Rūsiai

  • Senelių triukas bulvėms per žiemą: viena klaida rūsyje ir derlius pradeda gesti

    Senelių triukas bulvėms per žiemą: viena klaida rūsyje ir derlius pradeda gesti

    Bulvės dažnai sugenda ne dėl prasto derliaus, o dėl skubėjimo iškart po kasimo jas suversti į dėžes ir nunešti į rūsį. Pirmasis žingsnis turėtų būti atranka: ilgam laikymui tinka tik sveiki, nesuminkštėję ir nepažeisti gumbai.

    Prieš sandėliavimą bulves verta kruopščiai perrinkti ir atskirti tas, kurios turi įpjovimų, stiprių sumušimų, dėmių ar puvinio požymių. Tokios bulvės greitai tampa infekcijų židiniu ir gali sugadinti visą dėžę, todėl jas geriau suvartoti pirmiausia.

    Dar viena svarbi taisyklė, kurią akcentuoja ir agronomijos praktika: bulvių prieš laikymą geriau neplauti. Užtenka švelniai nuvalyti stambesnes žemes, o gumbus 10–14 dienų palaikyti tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje, kad apdžiūtų ir sutvirtėtų odelė.

    Tinkamos sąlygos rūsyje

    Ilgam laikymui bulvėms reikia vėsos, tamsos ir oro judėjimo, o drėgmė turi būti tokia, kad nesikauptų kondensatas. Kai patalpa per šilta, bulvės greičiau pradeda dygti, o užšalus keičiasi jų skonis ir tekstūra.

    Sandėliavimui labiausiai tinka medinės dėžės, ventiliuojami krepšiai ar kitos pralaidžios talpos, kurios leidžia cirkuliuoti orui. Sandarios plastikinės pakuotės paprastai tik pablogina situaciją, nes sulaiko drėgmę ir skatina pelėsį.

    Ne mažiau svarbi ir visiška tamsa. Šviesoje bulvės gali pažaliuoti, o kartu didėja natūralių augalo gynybinių medžiagų, įskaitant solaniną, kiekis, todėl tokios bulvės gali kartėti ir netikti vartoti, jei pažaliavimas ryškus.

    Ko žmonės dažniausiai nepadaro?

    Net ir tinkamai paruoštas atsargas reikia prižiūrėti: bent kartą per kelias savaites peržiūrėti dėžes ir išimti minkštėjančius ar pūvančius gumbus. Viena prastėjanti bulvė gali greitai „užkrėsti“ greta esančias.

    Praktika paprasta: neskubėti po kasimo, leisti bulvėms apdžiūti, laikyti vėsiai ir tamsiai, o svarbiausia – užtikrinti ventiliaciją. Taip žieminės atsargos turi daug didesnę tikimybę išsilaikyti iki pavasario be didelių nuostolių.

  • Per 10 liepos dienų iškrito beveik mėnesio lietus: 7 ženklai namuose, kad liūtys jau padarė žalą

    Per pirmąsias 10 liepos dienų Lietuvoje vidutiniškai iškrito 78,4 milimetro kritulių, tai prilygsta beveik įprastai viso mėnesio normai. Sinoptikai fiksavo pavojingai smarkaus lietaus atvejus daugiau nei pusę šio laikotarpio dienų, todėl daugiabučių stogams ir vandens nuvedimo sistemoms teko neįprastai didelė apkrova.

    Tokia statistika svarbi ne vien dėl nepatogumų lauke. Po intensyvių liūčių dalis pažeidimų paaiškėja ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai vanduo konstrukcijose pradeda „keliauti“ ir išryškėja drėgmės pėdsakai butuose, laiptinėse ar rūsiuose.

    Kur dažniausiai prasideda bėdos

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo turi būti surenkamas ir nukreipiamas: plokščių stogų įlajose, šlaitinių stogų latakuose ir lietvamzdžiuose. Vasarą šios vietos greitai užsineša lapais, samanomis, smulkiomis šakelėmis ar smėliu, o po kelių audrų net ir neseniai valyta sistema gali vėl tapti nepralaidi.

    Kai įlajos ar lietvamzdžio pralaidumas sumažėja, vanduo užsistovi ant stogo, telkiasi prie sujungimų, skverbiasi po danga ar į perdangas. Dėl to drėgmės dėmė ant lubų ar sienos ne visada rodo tikslų pratekėjimo tašką, vanduo gali būti patekęs visai kitoje vietoje.

    „Per stiprią liūtį ant stogo per keliolika minučių gali susikaupti didelis vandens kiekis. Tikrindami situaciją vertiname visą jo kelią: nuo įlajų ir stogo dangos iki laiptinės, rūsio ir patalpų, kuriose įrengti elektros skydai“, – sakė „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

    Ženklai, kurių nevalia ignoruoti

    Po liūčių pirmieji signalai dažnai atrodo nereikšmingi: patamsėjęs lubų kampas, iškilę dažai, nauja dėmė viršutiniame aukšte ar laiptinėje. Kitas tipiškas požymis yra girdimas lašėjimas prie ventiliacijos ar inžinerinių šachtų, ypač jei jis pasikartoja per kiekvieną stipresnį lietų.

    Rūsyje verta reaguoti į staiga atsiradusį drėgmės kvapą, sudrėkusią sieną ar balas, kurių anksčiau nebūdavo. Lauke dažnai išduoda per latako kraštą bėgantis vanduo, atsikabinusi jungtis, nuolat šlapia vieta ties lietvamzdžiu ar vandens srovė, kuri lietaus metu krenta ne į numatytą vietą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsikimšus stogo įlajoms vanduo per trumpą laiką pasiekia bendrąsias patalpas. Viename „Civinity Namai“ administruojamame name liūties metu vanduo užliejo laiptinę, tačiau greita avarinės komandos reakcija padėjo išvengti didesnių nuostolių.

    Ką daryti gyventojui ir ko nedaryti

    Gyventojui nebūtina pačiam nustatyti gedimo priežasties, tačiau labai svarbu kuo tiksliau užfiksuoti požymį. Administratoriui labiausiai padeda nuotrauka, nurodyta konkreti vieta ir laikas, kada drėgmė pastebėta, pavyzdžiui, laiptinė, aukštas, rūsio patalpa ar konkretus kambarys bute.

    Jeigu vanduo artėja prie elektros skydų, laidų ar kitų elektros įrenginių, jų liesti negalima. Tokiu atveju būtina nedelsiant pranešti avarinei tarnybai ir namo administratoriui, nes vanduo ir elektra kelia tiesioginę grėsmę saugumui.

    Gyventojams patiems lipti ant stogo nerekomenduojama, nes tai yra ir pavojinga, ir dažnai neefektyvu. Stogo dangos, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų bendrųjų konstrukcijų būklę turi vertinti už techninę priežiūrą atsakingas specialistas, o nustatyti defektai turi būti fiksuojami ir šalinami organizuotai.

    Artėjant rudeniui apkrova vandens nuvedimo sistemoms didėja dar labiau, nes prasidėjus lapų kritimui kamščiai formuojasi greičiau. Todėl po intensyvių vasaros liūčių verta pasiteirauti administratoriaus, kada paskutinį kartą tikrintos įlajos ir lietvamzdžiai bei ar po audrų buvo atlikta papildoma apžiūra.

    Net ir nedidelė dėmė ant lubų neatsako į klausimą, kiek vandens pateko į konstrukcijas. Laiku sureagavus technikas gali įvertinti, ar užteks išvalyti įlają, ar reikės taisyti stogo dangą, džiovinti konstrukcijas ir patikrinti šalia esančias inžinerines sistemas.

  • Koridoriuje paliktas dviratis gali kainuoti gyvybę: ką daugiabučiuose privalu pašalinti dabar

    Koridoriuje paliktas dviratis gali kainuoti gyvybę: ką daugiabučiuose privalu pašalinti dabar

    Daugiabučių koridoriai, laiptinės, tambūrai ir rūsių praėjimai dažnai virsta patogia sandėliavimo vieta, kur paliekami dviračiai, vežimėliai, dėžės ar seni baldai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmena, tačiau gaisro ar dūmų atveju toks įprotis gali tapti mirtinai pavojingas.

    Evakuacijos kelias turi būti laisvas, nes kilus gaisrui žmonės privalo kuo greičiau pasitraukti iš pastato. Užstatyti praėjimai susiaurina judėjimą, didina panikos riziką ir ypač pavojingi vaikams, senjorams bei judėjimo negalią turintiems gyventojams.

    Ne mažiau svarbu tai, kad laiptinėse laikomi daiktai dažnai yra degūs. Kartonas, mediena, tekstilė ar plastikas gali paspartinti ugnies plitimą ir smarkiai padidinti dūmų kiekį, o būtent dūmai gaisruose dažnai tampa pagrindine apsinuodijimų ir žūčių priežastimi.

    Rūsiai nėra sandėlis

    Rūsio koridoriai turi likti laisvi ne tik dėl evakuacijos, bet ir dėl inžinerinių tinklų priežiūros. Užgriozdintos vietos apsunkina avarijų likvidavimą, o gaisro atveju trukdo ugniagesiams greičiau pasiekti židinį ir patikrinti patalpas.

    Praktikoje problema dažnai prasideda nuo vieno daikto, o vėliau bendros erdvės pamažu užpildomos vis daugiau gyventojų turto. Dėl to nukenčia visi, nes bendro naudojimo patalpos pirmiausia yra skirtos saugiam praėjimui, o ne patogesniam laikymui.

    Ką daryti gyventojams?

    Jei laiptinėje ar rūsyje laikote daiktus, verta įsivertinti, ar jie neužstoja praėjimo ir ar neprideda papildomos degios apkrovos. Saugiausia išeitis yra daiktus laikyti bute, sandėliuke ar tam numatytoje patalpoje, o didesnius daiktus apskritai išnešti iš bendrų erdvių.

    Pastebėjus užstatytus evakuacijos kelius, pirmiausia reikėtų informuoti namo administratorių ar bendriją ir ieškoti sprendimo su kaimynais. Tvarkinga laiptinė nėra vien estetikos klausimas, nes nelaimės metu ji gali tapti vieninteliu keliu į saugumą.

    Priešgaisrinės saugos specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: tai, kas trukdo laisvai praeiti, gaisro metu gali sutrukdyti ir išgyventi. Bendras saugumas daugiabutyje prasideda nuo kiekvieno gyventojo sprendimo nepalikti savo daiktų ten, kur prireikus turėtų judėti žmonės ir dirbti gelbėtojai.

  • Nepastebimas kenkėjas jau lenda į pastatus: drėgmė jį vilioja, o nukentėti gali maistas ir knygos

    Nepastebimas kenkėjas jau lenda į pastatus: drėgmė jį vilioja, o nukentėti gali maistas ir knygos

    Iš pirmo žvilgsnio tai menkas, lengvai nepastebimas vabalas, tačiau patekęs į sandėliukus, rūsius ar palėpes gali pridaryti realios žalos. Kalbama apie vadinamąjį „pustosz kradnik“ – sandėliuose ir drėgnose patalpose aptinkamą vabzdį, kurio lervos minta įvairiomis organinėmis medžiagomis.

    Svarbiausia žinia gyventojams – šis kenkėjas paprastai nėra pavojingas žmonėms ir nenaikina pastatų konstrukcijų taip, kaip kartais bandoma gąsdinti antraštėse. Vis dėlto jo pasirodymas dažnai signalizuoja kitą problemą: per didelę drėgmę, prastą vėdinimą ar net paslėptą vandens patekimą į patalpas.

    Kas tai per vabalas?

    Suaugėliai dažniausiai būna nedideli, todėl juos lengva supainioti su kitais smulkiais vabzdžiais. Dažniau dėmesį patraukia ne patys vabalai, o jų paliekami pėdsakai: pažeistos kruopos, prieskoniai, džiovintos žolelės, taip pat apgraužtas popierius ar natūralūs audiniai.

    Didžiausią riziką paprastai kelia lervos, nes jų mityba gerokai platesnė. Jos gali pažeisti grūdinius produktus, įvairius sandėliuojamus maisto likučius, o taip pat organines medžiagas, pavyzdžiui, popierių, knygų lapus, odą, vilną ar plunksnas.

    Ar jis tikrai pavojingas pastatams?

    Nors pasitaiko teiginių, kad kenkėjas esą gali „sugriauti namus“, toks vertinimas dažniausiai yra perdėtas. Lervos kartais pragraužia smulkius kanalėlius medienoje ar kai kuriose izoliacinėse medžiagose, tačiau dažniausiai tai susiję su slėptuvės paieška prieš virtimą suaugėliu.

    Praktiškai dažniau nukenčia sandėliuojami daiktai ir atsargos, o ne konstrukcinė mediena. Jei namuose randama daugybė skylučių gegnėse, balkiuose ar masyviose medinėse detalėse, verta svarstyti ir kitus kenkėjus bei kreiptis į specialistus tiksliam nustatymui.

    Kaip suvaldyti problemą ir kodėl svarbiausia drėgmė?

    Šio vabzdžio gausėjimą dažniausiai skatina drėgnos, prastai vėdinamos vietos: rūsiai, sandėliukai, ūkiniai pastatai, palėpės, taip pat patalpos, kur laikomi birūs maisto produktai. Todėl pirmas žingsnis – pašalinti drėgmės šaltinį: patikrinti, ar nėra pratekėjimų, kondensato, pelėsio židinių, įvertinti ventiliacijos būklę.

    Kartu svarbu peržiūrėti maisto laikymą: kruopas, miltus, prieskonius ir džiovintas žoleles laikyti sandariuose induose, reguliariai tikrinti atsargas, o įtartinus produktus nedelsiant išmesti. Jei kenkėjų daug, gali prireikti profesionalios dezinfekcijos, tačiau dažnai efektyviausia priemonė būna ne chemija, o patalpų išsausininimas ir higiena.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kenkėjai yra tarsi indikatorius: jei jie atsirado, verta spręsti priežastį, o ne tik pasekmę. Kai drėgmė sumažinama ir maisto atsargos tvarkingai izoliuojamos, problema dažniausiai slopsta gerokai greičiau.

  • Smulkus vabalas užvaldo rūsius ir pavėsines: jei jį pastebėjote, nelaukite iki ryto

    Smulkus vabalas užvaldo rūsius ir pavėsines: jei jį pastebėjote, nelaukite iki ryto

    Pustosz kradnik, lietuviškai dažniau apibūdinamas kaip sandėlių kenkėjas, vis dažniau pastebimas rūsiuose, pavėsinėse, sodo nameliuose ir kitose pagalbinėse patalpose. Nors suaugęs vabalas tėra apie 3–5 milimetrų ilgio, jo buvimas gali reikšti nemenkus nuostolius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problema ryškėja dėl paprastos priežasties: žmonės namuose vis dažniau kaupia didesnes maisto atsargas. Birūs produktai, džiovinti gaminiai ir gyvūnų pašarai sudaro palankias sąlygas kenkėjams įsitvirtinti, ypač šiltuoju metų laiku.

    Kur slepiasi ir kodėl sunku pamatyti

    Šis vabalas aktyviausias šiltuoju sezonu ir dažnai laikosi naktinio gyvenimo būdo, todėl jį pastebėti nėra paprasta. Suaugėliai būna rusvai rudi ar rusvai rausvi, o patinai paprastai smulkesni ir, skirtingai nei patelės, gali skraidyti.

    Lervos kelia didžiausią grėsmę, nes būtent jos intensyviausiai minta. Jos šviesios, kremiškai baltos, apaugusios smulkiais plaukeliais ir dažniausiai slepiasi ten, kur yra maisto arba tinkamų medžiagų slėptuvėms.

    Natūralioje aplinkoje rūšis aptinkama trūnijančioje medienoje, drevėse, paukščių lizduose ar senuose aviliuose. Panašias sąlygas ji randa ir žmogaus aplinkoje: tamsesnėse, šiltesnėse, drėgnesnėse vietose, kur netrukdomai gali daugintis.

    Ką gadina ir kuo tai pavojinga

    Suaugę vabzdžiai dažniausiai minta organinėmis liekanomis ir žiedadulkėmis, tačiau problemos prasideda, kai randami maisto produktai. Kenkėjai gali būti siejami su džiovintais mėsos gaminiais, žolelėmis, biriais produktais ir gyvūnų pašaru.

    Nors šis vabzdys nelaikomas pavojingu žmogui ir nekanda, jo buvimas sukelia higienos problemą. Lervos, išmatos, išnaros ir nugaišę individai gali užteršti sandėliuojamus produktus, o tokios atsargos paprastai nebetinka vartojimui.

    Dar viena priežastis sunerimti yra jų gebėjimas skverbtis į įvairias medžiagas ieškant maisto ar vietos vystymuisi. Aprašoma, kad lervos gali graužti angas ne tik medienoje, bet ir minkštesnėse statybinėse medžiagose, todėl ilgainiui nukenčia sandėliavimo patalpų konstrukcijos.

    Kaip mažinti riziką namuose

    Prevencija dažniausiai prasideda nuo sandėliavimo tvarkos: birius produktus verta laikyti sandariuose induose, o atsargas reguliariai peržiūrėti. Rūsiuose ir sandėliukuose svarbu mažinti drėgmę, vėdinti patalpas ir nepalikti atvirų pašarų ar džiovintų produktų.

    Jei kenkėjų aptikta daugiau arba matomi pasikartojantys požymiai, vien tvarkos gali nepakakti. Tokiais atvejais rekomenduojama įvertinti, ar nereikia profesionalios dezinsekcijos, nes nuolatinis židinys dažnai slepiasi giliai plyšiuose, už apdailos ar sandėliuojamose medžiagose.

  • Bėgioja per vonią ir rūsį: iki 7 cm ir daugybė kojų – jų įkandimas primena vapsvą

    Bėgioja per vonią ir rūsį: iki 7 cm ir daugybė kojų – jų įkandimas primena vapsvą

    Kas tai per gyvis?

    Voniose ir rūsiuose pasirodantys ilgakojai nariuotakojai dažniausiai yra naminiai šimtakojai, dar vadinami šimtakojais vijokliais (Scutigera coleoptrata). Suaugę individai paprastai užauga iki 3–5 centimetrų, tačiau kai kuriais atvejais gali siekti ir apie 7 centimetrus.

    Jų kūnas pailgas, o kojos ilgos ir išsikišusios į šonus, todėl gyvūnas atrodo didesnis, nei yra iš tiesų. Nors pavadinimas sufleruoja šimtą kojų, realiai jų būna mažiau, tačiau kojų porų vis tiek daug, todėl vaizdas daugeliui kelia šleikštulį.

    Kodėl jie atsiranda namuose?

    Šie nariuotakojai į pastatus dažniausiai patenka ieškodami drėgmės ir slėptuvių. Būtent todėl jie dažniau pastebimi voniose, rūsiuose, prie nuotekų angų, po kriauklėmis ar vietose, kur susidaro kondensatas.

    Pavienis radinys paprastai nereiškia didelės bėdos, tačiau dažnas jų pasirodymas gali signalizuoti problemą: vandens pratekėjimą, nuolat drėkstančias konstrukcijas arba prastai veikiančią ventiliaciją. Sausose patalpose jie ilgai neišsilaiko, todėl pagrindinis sprendimas dažniausiai yra ne chemija, o drėgmės kontrolė.

    Kaip atskirti nuo krocionogo?

    Šimtakojai vijokliai ir krocionogai dažnai supainiojami, nes abu turi daug kojų ir mėgsta tamsą. Vis dėlto šimtakojų kūnas labiau suplokštėjęs, o kojos aiškiai išsikiša į šonus.

    Krocionogai dažniau būna apvalesnio, cilindriško kūno, jų kojos vizualiai labiau pasislepia po liemeniu. Skiriasi ir mityba: šimtakojai vijokliai yra plėšrūs ir medžioja smulkius vabzdžius, o krocionogai dažniausiai minta yrancia augaline medžiaga.

    Kaip sumažinti jų namuose?

    Ilgalaikį efektą dažniausiai duoda drėgmės šaltinio pašalinimas. Verta patikrinti, ar nėra pratekėjimų po kriaukle, prie vonios, skalbyklės ar vamzdžių sujungimų, taip pat įvertinti, ar veikia ištraukiamoji ventiliacija.

    Padeda sandarinimas: užtaisytos angos prie durų ir langų, tarpai aplink vamzdžių įvadus, plyšiai sienose ar grindjuostėse. Pavienius individus galima tiesiog pašalinti mechaniškai, pavyzdžiui, surinkti arba išsiurbti, o patalpas palaikyti kuo sausesnes.

    Jei jų daugėja, verta apžiūrėti rūsį, pamatus ir medines konstrukcijas, nes nuolatinė drėgmė gali rodyti rimtesnę pastato problemą. Cheminės priemonės laikomos kraštutiniu sprendimu ir turėtų būti naudojamos tik pagal gamintojo instrukcijas, įvertinus vaikų ir augintinių saugumą.

    Ar pavojingi žmogui?

    Šimtakojai vijokliai paprastai vengia žmonių ir agresyvūs nebūna. Įkandimai pasitaiko retai, bet gali būti skausmingi ir kai kam priminti vapsvos įgėlimą.

    Jautresniems ar alergiškiems žmonėms reakcija gali būti stipresnė, todėl atsiradus ryškiam tinimui, bėrimui ar kvėpavimo sutrikimams reikėtų kreiptis į medikus. Kita vertus, šie plėšrūnai gali net sumažinti kitų kenkėjų, pavyzdžiui, tarakonų ar skruzdėlių, kiekį.