Karui Ukrainoje įžengus į penktą vasarą, Europos Sąjunga vis dažniau susiduria ne tik su ilgalaikės paramos Kyjivui klausimu, bet ir su tiesioginiais saugumo incidentais prie savo sienų. Briuselyje aštrėja diskusija, ką realiai gali pasiekti ES diplomatija, kai Rusijos atakų padariniai vis dažniau persimeta į Europos oro erdvę.
Pastarosiomis savaitėmis Rumunijoje fiksuoti atvejai, kai Rusijos dronai ar jų nuolaužos pateko į šalies teritoriją, vėl iškėlė klausimą dėl greitos ir aiškios reakcijos. Nors viešai skambėjo griežti pasmerkimai, praktiniai sprendimai dėl atgrasymo ir oro erdvės apsaugos vis dar stringa tarp skirtingų sostinių interesų.
Oro erdvės pažeidimai ir atsakas
Rytinio NATO ir ES sparno valstybės pabrėžia, kad pasikartojantys incidentai didina riziką civiliams ir testuoja Aljanso budrumą. Dėl to peržiūrimos gyventojų perspėjimo sistemos, priedangos infrastruktūra ir informavimo procedūros, ypač pasienio regionuose, kur reali grėsmė dažniausiai pasireiškia netikėtai.
Politinis sunkumas slypi tame, kad daugelis šių įskridimų vertinami kaip šalutinis Rusijos atakų Ukrainoje poveikis, o ne sąmoningas smūgis NATO narėms. Todėl ir ES, ir NATO iki šiol vengė tokius atvejus traktuoti kaip tiesioginį pagrindą kolektyviniam kariniam atsakui, tačiau kantrybė dėl pasikartojimo senka.
Ar daugiau gynybos išlaidų išspręs problemą?
Europos Parlamente vis ryškiau matoma kryptis stiprinti oro gynybą rytiniame flange, daugiau investuoti į aptikimo, sekimo ir perėmimo pajėgumus. Kartu auga įtampa dėl to, kaip tokios investicijos turėtų būti finansuojamos ir kas konkrečiai laikytina prioritetu, kai valstybių biudžetai spaudžiami ir kitų krizių.
Diskusijose vis dažniau skiriamos dvi linijos: techninis pajėgumų klausimas ir politinės valios klausimas. Net turint technologijas, sprendžiama, kokiomis taisyklėmis vadovautis perimant taikinius, kaip išvengti eskalacijos ir kaip užtikrinti, kad incidentai nebūtų normalizuoti kaip kasdienybė.
Taika derybomis ir ES vaidmuo
Kita kertinė tema yra galimybė pasiekti paliaubas ar derybinį susitarimą su Rusija. ES čia turi paradoksalią poziciją: ji yra vienas svarbiausių Ukrainos politinių ir ekonominių rėmėjų, todėl neutralios tarpininkės vaidmuo kelia abejonių, tačiau būtent europiečiams tektų didelė atsakomybė už bet kokį būsimos taikos architektūros įgyvendinimą.
Europos Parlamento diskusijose dalyvauja skirtingų politinių krypčių atstovai, tarp jų Lietuvos europarlamentarė Rasa Juknevičienė ir Suomijos europarlamentarė Merja Kyllönen. Abi pabrėžia būtinybę stiprinti rytinio flango gynybą ir kurti aiškesnę, greičiau veikiančią reakcijos schemą, kai pažeidžiama Europos oro erdvė.
„Turime gebėti aptikti, sekti ir perimti dronus, o rytiniam flangui reikia daugiau realios apsaugos, ne vien pareiškimų“, – sakė Rasa Juknevičienė.
„Jei norime kalbėti apie diplomatiją, ji turi remtis patikimu atgrasymu ir civilinės saugos pasirengimu, nes kitaip rizika tik didės“, – sakė Merja Kyllönen.
Akivaizdu, kad ši tema Briuselyje niekur nedings: tarp siekio išvengti tiesioginės konfrontacijos su Maskva ir poreikio apginti ES teritoriją lieka vis mažiau erdvės dviprasmybėms. Kuo dažniau incidentai kartosis, tuo stipriau ES bus spaudžiama pereiti nuo reakcijų po fakto prie prevencijos ir aiškių veikimo taisyklių.
