Tag: Rusijos ginkluotė

  • Ukrainos žvalgyba įspėja NATO: Rusija paleido pigią, bet pavojingą Filin raketą

    Ukrainos žvalgyba įspėja NATO: Rusija paleido pigią, bet pavojingą Filin raketą

    Ukrainos karinė žvalgyba paviešino detales apie naują Rusijos sparnuotąją raketą Filin, kuri, pasak ukrainiečių vertinimų, gali kelti riziką ne tik Ukrainai, bet ir NATO rytiniam flangui. Pabrėžiama, kad pagrindinis grėsmės veiksnys yra iki 1 200 kilometrų siekiantis nuotolis ir galimybė šią ginkluotę naudoti masiškai.

    Ukrainos pusė Filin apibūdina kaip santykinai nebrangią reaktyvinę konstrukciją, galinčią startuoti nuo mobilių antžeminių paleidimo įrenginių. Toks derinys, kai platforma yra mobili, o kaina mažesnė nei tradicinių sparnuotųjų raketų, didina spaudimą oro gynybai ir apsunkina išankstinį atakų numatymą.

    Ukrainos žvalgybos vertinimu, jei tokie ginklai būtų intensyviau naudojami prieš taikinius vakarų Ukrainoje, išlieka rizika, kad dėl navigacijos paklaidų ar maršruto korekcijų atskiri objektai gali įskrieti į kaimyninių NATO valstybių oro erdvę. Tokie incidentai regione jau ne kartą kėlė įtampą, todėl naujų nuotolio priemonių atsiradimas laikomas papildomu destabilizuojančiu veiksniu.

    Skelbiama, kad raketa yra maždaug 3,5 metro ilgio, o sparnų mojis siekia apie 3 metrus. Korpusas, kaip teigiama, gaminamas iš kompozitinių medžiagų, o dalis komponentų gali būti pagaminta naudojant trimatį spausdinimą, kas leidžia greičiau keisti konstrukciją ir didinti gamybos apimtis.

    Ukrainos žvalgyba nurodo, kad deklaruojamas maksimalus greitis siekia apie 800 kilometrų per valandą, o skrydis galimas tiek labai mažame aukštyje, tiek iki maždaug 6 kilometrų aukščio. Minimos ir kovinės galvutės versijos, kurių masė gali siekti 50 arba 100 kilogramų, o paleidimas vykdomas nuo antžeminės paleidimo sistemos.

    Atskirai akcentuojamas komponentų klausimas. Ukrainos teigimu, raketoje identifikuota reikšminga užsienietiškų detalių dalis, įskaitant amerikietiškos kilmės elektronikos elementus bei kiniškus komponentus, kurie, anot žvalgybos, padeda Rusijai palaikyti gamybos tempą nepaisant sankcijų.

    Ukrainos karinė žvalgyba taip pat pranešė paskelbusi interaktyvų trimatį Filin modelį, konstrukcines schemas ir komponentų duomenų bazę. Tokia praktika, Ukrainos institucijų vertinimu, skirta ne tik informuoti visuomenę, bet ir padėti partneriams bei tyrėjams sekti tiekimo grandines ir identifikuoti sankcijų apėjimo schemas.

    Analitikai pažymi, kad Rusijos pasirinkimas investuoti į pigesnes, masinei gamybai pritaikytas nuotolio priemones atitinka platesnę tendenciją kare prieš Ukrainą. Didesnis pigesnių priemonių skaičius reiškia, kad oro gynybai tenka sudėtingesnė užduotis, nes reikia daugiau perėmimų, daugiau amunicijos ir platesnio sensorių tinklo, ypač saugant infrastruktūrą ir logistikos mazgus.

  • Centrinė Azija vis dažniau renkasi Kinijos ir Turkijos ginkluotę: kas stumia regioną nuo Rusijos?

    Centrinės Azijos šalys vis aktyviau diversifikuoja ginkluotės pirkimus ir dalį užsakymų perkelia į Kiniją, Indiją, Turkiją bei kai kurias Europos valstybes. Tai siejama su noru mažinti priklausomybę nuo Maskvos, taip pat su praktiniais sunkumais, kai rusišką techniką tampa sudėtingiau laiku gauti, prižiūrėti ir remontuoti.

    Pastaruosius dešimtmečius regiono kariuomenės daugiausia rėmėsi sovietinės kilmės arsenalais, o Rusija atliko pagrindinį vaidmenį tiekdama atsargines dalis, organizuodama apmokymus ir techninį aptarnavimą. Tačiau karo Ukrainoje ir sankcijų kontekste tiekimo grandinės tapo mažiau nuspėjamos, todėl valstybės ieško alternatyvų.

    Nauji pirkimai ir politinė žinutė

    Viešojoje erdvėje daugėja ženklų, kad regionas bando įsigyti skirtingų gamintojų oro gynybos, aviacijos ir bepiločių sistemų. Minimi tiek kiniški sprendimai, tiek turkiški kariniai dronai, o atskirais atvejais ir indiškos oro gynybos sistemos, nors dalis sandorių nėra iki galo patvirtinami oficialiai.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie sprendimai turi ir politinį krūvį: tai signalas, jog šalys siekia daugiau savarankiškumo Rusijos atžvilgiu. Kartu tai tampa derybine priemone, kai norima geresnių aptarnavimo sąlygų ar patikimesnio tiekimo, net ir neatsisakant turimos rusiškos technikos.

    Rusijos eksporto smukimas

    Tarptautiniai ginklų prekybos vertinimai rodo, kad Rusijos dalis pasaulinėje ginkluotės eksporto rinkoje pastaraisiais metais reikšmingai krito. Toks pokytis siejamas su karo poreikiais, gamybos pajėgumų įtampa, logistikos trikdžiais ir ribojimais, kurie paveikia tiek komponentų, tiek aptarnavimo paslaugų prieinamumą.

    Tuo pat metu kai kurių konkurentų, ypač Kinijos, pozicijos tarptautinėje rinkoje stiprėja. Centrinių Azijos valstybių akimis tai reiškia platesnį pasirinkimą, daugiau finansavimo modelių ir didesnes galimybes gauti techniką kartu su mokymais bei aptarnavimo paketais.

    Greito lūžio nebus

    Nors kryptis aiški, analitikai nemano, kad regionas greitai ir visiškai atsisakys rusiškų sistemų. Didelė dalis turimos technikos yra rusiškos kilmės, o jos eksploatacijai reikia suderintų amunicijos standartų, remonto bazės, specialistų parengimo ir atsarginių dalių.

    Ypač sudėtinga oro gynybos srityje, kur vien paleidimo įrenginių įsigyti nepakanka. Reikalingi radarai, ryšio sprendimai, valdymo centrai ir suderinamumas su turima infrastruktūra, todėl dažniau kalbama ne apie vieno tiekėjo pakeitimą kitu, o apie mišrų, kelių partnerių modelį.

    Todėl realiausias scenarijus artimiausiais metais yra laipsniška diversifikacija: dalis naujų pirkimų atiteks Kinijai, Turkijai ar Indijai, o rusiška įranga bus eksploatuojama toliau, kiek leis techninės galimybės ir aptarnavimo prieinamumas. Ši kryptis sustiprina regiono manevro laisvę, bet kartu didina integracijos ir logistikos iššūkius.

  • Ukraina smogė rusų TOS-3 Drakon: pirmasis smūgis naujausiam termobariniam ginklui

    Ukraina smogė rusų TOS-3 Drakon: pirmasis smūgis naujausiam termobariniam ginklui

    Ukrainos 57-osios atskirosios mechanizuotosios brigados kariai paskelbė sunaikinę naujausią Rusijos sunkiąją termobarinių raketų sistemą TOS-3 Drakon. Skelbiama, kad taikinys buvo sunaikintas judėdamas, o smūgio įrašas paviešintas brigados kanaluose.

    Pasak pranešimų, smūgis suduotas kelyje prie Šebiekino Belgorodo srityje, Rusijos pusėje. Tai ne tik taktinis laimėjimas, bet ir informacinis signalas, kad Ukrainos dronai bei žvalgyba vis dažniau pasiekia ir pasienio infrastruktūrą.

    Kas yra TOS-3 Drakon

    TOS serijos sistemos Rusijoje pristatomos kaip priemonė naikinti įtvirtintas pozicijas, apkasus ir uždaras patalpas. Šios sistemos naudoja termobarinius užtaisus, kurių poveikis ypač pavojingas uždarose erdvėse ir tankiai užstatytose teritorijose.

    Termobarinis sprogmuo pirmiausia išsklaido degių aerozolių debesį, o tada jį uždega, sukeldamas itin galingą smūgio bangą ir didelę temperatūrą. Tokie sprogimai gali sukelti sunkius sužalojimus dėl staigaus slėgio pokyčio, karščio ir deguonies trūkumo.

    Apie TOS-3 pradėta kalbėti po to, kai Omsktransmaš 2024 metų vasarį registravo su šia sistema siejamus sprendinius ir viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie modernizaciją. Rusijos šaltiniai TOS-3 apibūdina kaip ankstesnių TOS-1 ir TOS-2 idėjų tęsinį, tačiau su didesniu nuotoliu ir nauja platforma.

    Ką reiškia sunaikinimas

    Ukrainai tokio tipo sistemos sunaikinimas svarbus keliais lygmenimis: mažinamas termobarinių apšaudymų pavojus fronto ruožuose, o kartu smogiamas reputacinis smūgis Rusijos bandymams demonstruoti naujus ginklus. Kuo retesnė ir naujesnė platforma, tuo didesnė jos netekties kaina.

    Analitikai pažymi, kad TOS sistemos dažnai tampa FPV dronų, artilerijos ir žvalgybinių dronų medžioklės taikiniais dėl ryškaus silueto ir poreikio priartėti prie fronto. Jei Drakon išties pasižymi didesniu nuotoliu, jo panaudojimo taktika gali keistis, tačiau judėjimas keliais ir logistika vis tiek išlieka pažeidžiami.

    Tarptautinėje teisėje termobarinių ginklų naudojimas nėra tiesiogiai visuotiniu mastu uždraustas, tačiau galioja griežti principai dėl civilinių ir karinių objektų atskyrimo bei proporcingumo. Tokios amunicijos panaudojimas tankiai apgyvendintose vietovėse kelia ypač didelę riziką civiliams.

    Kokios tendencijos fronte

    Pastaraisiais metais Ukrainos pajėgos vis daugiau dėmesio skiria brangios technikos medžioklei, derindamos žvalgybą, dronus ir greitą ugnies koregavimą. Dronų karas tapo vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių ne tik mūšių baigtis, bet ir tai, kaip greitai priešininkas praranda moderniausius vienetus.

    Ukrainos teigimu, TOS-3 Drakon sunaikinimas rodo, kad net naujos platformos nėra apsaugotos nuo greitų, tikslių smūgių. Vis dėlto nepriklausomas patvirtinimas, kiek tokių sistemų realiai yra fronte ir kokios jų tikslios charakteristikos, išlieka ribotas.

  • Rusai perkėlė LMUR raketą ant sunkvežimio: naujas „Izdelije 347“ kelia klausimų fronte

    Rusai perkėlė LMUR raketą ant sunkvežimio: naujas „Izdelije 347“ kelia klausimų fronte

    Kas yra „Izdelije 347“?

    Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad per pratybas Čebarkulo poligone Čeliabinsko srityje buvo panaudotas „Izdelije 347“ – ant sunkvežimio bazės sumontuotas raketų paleidimo įrenginys. Skelbiama, kad sistema turėjo smogti tariamoms artilerijos pozicijoms, kurias esą anksčiau aptiko oro žvalgyba.

    Pagrindinis šio sprendimo elementas – modifikuota LMUR raketa, dar žinoma kaip „Izdelije 305“ arba Ch-39. Rusijos pusė teigia, kad šioje konfigūracijoje ji gali naikinti tiek stacionarius, tiek judančius taikinius iki 20 kilometrų atstumu.

    Kuo LMUR skiriasi nuo įprastų raketų?

    LMUR išsiskiria tuo, kad starto momentu jai nebūtina turėti tiesiogiai „apšviesto“ taikinio. Raketą galima paleisti pagal nurodytas koordinates, o paskutinėje skrydžio fazėje įsijungia termovizorinė galvutė, leidžianti operatoriui matyti vaizdą ir patikslinti pasirinkimą.

    Toks veikimo principas sujungia didesnį nuotolį ir galimybę taikinį parinkti jau atakos metu, kas ypač aktualu dinamiškame mūšio lauke. Viešai skelbiama, kad standartinė LMUR masė siekia apie 105 kilogramus, o kovinė galvutė – apie 25 kilogramus.

    Kodėl paleidimas nuo žemės keičia situaciją?

    Iki šiol LMUR dažniausiai buvo siejama su Rusijos sraigtasparniais Ka-52M ir Mi-28NM, nes ši raketa laikyta viena iš priemonių smūgiams iš oro didesniu atstumu. Tačiau antžeminis paleidiklis keičia logiką: sraigtasparniui nebereikia artėti prie fronto linijos, kad būtų atliktas smūgis.

    Praktiškai tai reiškia, kad taikinių duomenys gali būti perduodami iš kitų žvalgybos priemonių, o pats paleidimo įrenginys lieka ant žemės ir mažina riziką prarasti brangią skraidančią platformą su įgula. Toks modelis primena kelių platformų koncepciją, taikomą ir kitose valstybėse, kai ta pati valdomos ginkluotės šeima pritaikoma skirtingiems nešikliams.

    Vis dėlto Rusija neatskleidė, koks tiksliai sunkvežimis buvo panaudotas, kiek raketų gali gabenti ir paleisti šis sprendimas, taip pat kada jis galėtų pasiekti reguliarios kariuomenės dalinius. Dėl to kol kas sunku vertinti, ar tai bandymų etapas, ar signalas apie platesnį diegimą.

    Ne pirmas bandymas pritaikyti LMUR ant žemės

    Pranešimuose taip pat minima, kad tai nėra pirmasis Rusijos bandymas LMUR integruoti į antžeminę platformą. Anksčiau buvo minėtas projektas „Baikal“, kuriame svarstyta raketas montuoti ant šarvuoto vikšrinio pagrindo, kad būtų galima veikti prieš antžeminius taikinius ir lėtesnius oro objektus.

    Tokie sprendimai paprastai siejami su siekiu išplėsti precizinių smūgių galimybes, ypač kai ore veikiančios platformos patiria didesnę riziką nuo oro gynybos ir bepiločių sistemų. Kartu tai kelia klausimų, kiek efektyviai pavyks užtikrinti taikinių nustatymo grandinę, ryšį su operatoriumi ir raketos valdymą elektroninės kovos sąlygomis.

  • Ukrainos dronai sumedžiojo itin retą 2S44 Hiacynt-K: tai tik antras patvirtintas nuostolis

    Ukrainos dronai sumedžiojo itin retą 2S44 Hiacynt-K: tai tik antras patvirtintas nuostolis

    Ukrainos kariuomenė pranešė sunaikinusi retai fronte matomą Rusijos savaeigę artilerijos sistemą 2S44 Hiacynt-K. Vaizdo įraše, kurį paviešino 151-oji atskiroji mechanizuotoji brigada, matomas tikslus smūgis į už fronto linijos aptiktą taikinį.

    Karo analitikai atkreipia dėmesį, kad tokio tipo technika Ukrainoje fiksuojama itin retai. Pagal viešai prieinamą informaciją, tai gali būti tik antras patvirtintas 2S44 Hiacynt-K praradimas nuo plataus masto invazijos pradžios.

    Ukrainos kariai, komentuodami medžiagą, pabrėžė, kad toliau ieškos ir naikins retus, didelę vertę turinčius artilerijos taikinius. Tokios operacijos dažniausiai remiasi žvalgybinių ir smogiamųjų dronų deriniu, leidžiančiu greitai aptikti, patikslinti koordinates ir smogti net ir toliau nuo tiesioginės fronto linijos.

    2S44 Hiacynt-K yra naujesnės koncepcijos rusiška 152 mm kalibro ratinė savaeigė patranka, sukurta didesniam mobilumui. Sistema sumontuota ant keturašės 8×8 važiuoklės BAZ-6910-027, artimos platformai, naudotai 2S43 Malwa projekte.

    Pagrindinis ginklas – 2A36 Hiacynt-B, anksčiau plačiau žinotas kaip velkamosios artilerijos patranka. Ilgesnis vamzdis ir didesnis pradinis sviedinio greitis paprastai leidžia pasiekti didesnį šaudymo nuotolį nei daugeliui klasikinių haubicų: standartine skeveldrine fugasine amunicija – iki 30,5 km, o naudojant reaktyvinę amuniciją – iki 33,1 km.

    Rusijos sprendimas derinti esamą platformą su anksčiau gaminta 2A36 sistema siejamas su bandymu greičiau atkurti ir plėsti artilerijos pajėgumus, remiantis turimomis atsargomis ir komponentais. Tačiau Ukrainos dronų veikla, vis dažniau nutaikyta į brangesnius taikinius, rodo, kad net mobilios ir palyginti naujos sistemos išlieka pažeidžiamos.

    Skelbiama, kad ratinė važiuoklė leidžia 2S44 Hiacynt-K keliuose pasiekti iki 80 km/h greitį, o kovinė masė siekia apie 32 tonas. Įgulą paprastai sudaro penki kariai, o didesnis mobilumas turėtų padėti greičiau keisti pozicijas po šūvių, tačiau praktikoje tai ne visuomet apsaugo nuo dronų žvalgybos ir smūgių.

  • Rusija ruošia netikėtą ginklą fronte: jūrinę A-192M patranką kelia ant puspriekabės

    Rusija ruošia netikėtą ginklą fronte: jūrinę A-192M patranką kelia ant puspriekabės

    Rusijoje paviešintas patentas rodo planus jūrinę artilerijos sistemą perkelti į sausumos platformą. Dokumentuose aprašoma, kaip laivams skirta 130 milimetrų patranka A-192M galėtų būti naudojama iš puspriekabės tipo važiuoklės, pritaikytos šaudyti nuo žemės.

    Sprendinys siejamas su Rusijos gamintoju „Arsenal“, kuris anksčiau kūrė ir tiekė kelias laivų artilerijos sistemas, naudojamas kariniame jūrų laivyne. Patento tikslas – sukurti mobilią, keliuose ir dalinai bekelėje perdislokuojamą ugnies priemonę, galinčią veikti nepririšta prie laivo.

    Nuo denio iki puspriekabės

    Pagal schemose aprašytą koncepciją, pabūklo bokštelis montuojamas ant puspriekabės platformos su sukamąja atrama ir apsaugomis įgulai. Numatoma galimybė šaudyti pilnu horizontaliu sektoriumi, o atvykus į poziciją platforma stabilizuojama keturiomis atramomis.

    Dvi iš atramų, sprendžiant iš aprašymo, turi ratų mazgus, kurie palengvina komplekso pertempimą ne tik asfaltu, bet ir prastesniais keliais. Tokia logika panaši į kai kurių velkamų ar pusiau mobilių artilerijos sistemų sprendimus, kai ugnies pozicija keičiama kuo greičiau.

    Kas išskiria šį projektą

    Vienas ryškiausių elementų patente – automatizuota amunicijos padavimo schema. Paruoštų šaudmenų dėtuvė aprašoma kaip uždara kreipiančiųjų kilpa, primenanti vikšrą, įrengta už pabūklo ant sukančios platformos.

    Šaudmenys į užtaisymo mechanizmą būtų tiekiami svyruojančiu transporteriu, judančiu kartu su pabūklo pakėlimo kampu. Numatyti specialūs griebtuvai, kurie paima šaudmenis iš dėtuvės ir perduoda juos užtaisymo sistemai, taip mažinant rankinio darbo poreikį.

    Ką tai gali reikšti kare

    A-192M laikoma lengvesne už kai kurias senesnes sovietines laivų artilerijos sistemas: viešuose aprašymuose nurodoma apie 25 tonų masė. Taip pat minima, kad ji gali pasiekti maždaug 23 kilometrų nuotolį prieš antvandeninius taikinius, tačiau sausumoje realų efektyvumą lemtų šaudmenų tipai, taikinių žvalgyba ir ugnies korekcija.

    Pačios idėjos laivų pabūklus pritaikyti sausumoje istorijoje pasitaikė ne kartą, tačiau šiuolaikinėse kovos sąlygose tokiems sprendimams keliami griežti reikalavimai. Ilgo nuotolio artilerija vis dažniau remiasi tiksliųjų smūgių grandine, kur didelę reikšmę turi dronų žvalgyba, kontrbaterinė kova ir greitas pozicijų keitimas.

    Kariniai analitikai šį patentą linkę vertinti atsargiai: jis nebūtinai reiškia, kad sistema artimiausiu metu bus gaminama ar masiškai diegiama. Tikėtina ir versija, kad „Arsenal“ taip ieško papildomos rinkos jau gaminamam jūriniam pabūklui, siūlydamas sausumos variantą, ypač jei karinis užsakymų portfelis jūrų kryptyje stringa.

    Patente aprašyti sprendiniai taip pat siejami su platesnėmis Rusijos bandymų unifikuoti artilerijos technologijas idėjomis, kurios viešojoje erdvėje minimos jau ne vienus metus. Praktinis rezultatas priklausytų nuo to, ar pavyks suderinti mobilumą, šaudmenų tiekimą, įgulos apsaugą ir integraciją į ugnies valdymo grandinę, kuri šiandien be DI ir dronų duomenų tampa vis mažiau efektyvi.

  • Pirmas vaizdas iš Ukrainos: Rusija paleido naują „Banderol“ raketą, atskleidė detales

    Pirmas vaizdas iš Ukrainos: Rusija paleido naują „Banderol“ raketą, atskleidė detales

    Virš Brovarų Kijevo srityje liepos 2 dieną užfiksuotas naujas Rusijos sparnuotosios raketos tipo ginklas S8000 „Banderol“. Socialiniuose tinkluose paskelbtas vaizdo įrašas laikomas pirmuoju viešu šios raketos skrydžio įrodymu, kuriame matyti ryškus šviesos taškas, dideliu greičiu judantis ryto danguje.

    Ukrainos karinė žvalgyba teigia, kad S8000 „Banderol“ sukurta ir gaminama Rusijos įmonėje „JSC Kronshtad Teknologii“. Skelbiama, kad raketa pirmiausia pritaikyta leidimui iš žvalgybos ir smūgio bepiločių „Orion“, o ateityje gali būti integruojama ir į atakos sraigtasparnius Mi-28N.

    Pagal Ukrainos pateikiamus duomenis, maksimali raketos sparta siekia apie 620–650 kilometrų per valandą, o kreiserinė sparta – 520–560 kilometrų per valandą. Nurodomas ir maždaug 500 kilometrų nuotolis, kuris teoriškai leidžia smogti taikiniams toli už fronto linijos, priklausomai nuo paleidimo vietos.

    Žvalgybos vertinimu, raketa yra apie 5 metrų ilgio, sparnų mojis siekia maždaug 2,2 metro, o korpuso skersmuo – apie 30 centimetrų. Teigiama, kad kovinė galvutė sveria apie 150 kilogramų, iš jų maždaug 49,5 kilogramo sudaro sprogstamoji medžiaga.

    Ukrainos Gynybos ministerijos Pagrindinės žvalgybos valdybos specialistai skelbia nustatę, kad „Banderol“ konstrukcijoje naudojama daug užsienio komponentų, nepaisant Rusijai taikomų sankcijų. Tarp minimų dalių nurodomos „Murata Manufacturing“ baterijos, „RFDesign“ telemetrijos ryšio modulis, „Dynamixel“ pavaros, „STMicroelectronics“ mikrokontroleris ir „Toshiba“ fototranzistorius.

    Taip pat teigiama, kad variklis yra kiniškos kilmės, o kai kurios Vakarų gamybos dalys į Rusiją patenka per tarpininkus. Toks tiekimo modelis pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių iššūkių sankcijų politikai, nes gynybos pramonė neretai naudojasi sudėtingomis tiekimo grandinėmis, reeksportu ir tarpinėmis įmonėmis.

    Analitikai šį ginklą įvardija kaip potencialiai paprastesnę ir pigesnę konstrukciją nei dalis senesnių Rusijos sparnuotųjų raketų, todėl teoriškai gali atsirasti prielaidos didesnei gamybos apimčiai. Vaizdo įrašo pasirodymas rodo, kad Rusija tęsia naujų sistemų diegimą ir ieško būdų palaikyti atakų intensyvumą.

    „Ši raketa yra dar vienas pavyzdys, kaip Rusijos gynybos pramonė, nepaisant apribojimų, naudoja užsienio technologijas ir kuria naujus smogiamuosius sprendimus“, – teigiama Ukrainos žvalgybos vertinime.

  • Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos žvalgyba suskaičiavo „Cirkon“ atsargas: kiek hipergarsinių raketų turi Rusija?

    Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) vertinimu, Rusijos kariuomenė šiuo metu gali turėti iki 120 hipergarsinių sparnuotųjų raketų 3M22 „Cirkon“. Pasak ukrainiečių žvalgybos, 2026 metais Rusija planuoja pagaminti dar apie 30 šių raketų.

    „Cirkon“ laikomas vienu moderniausių Rusijos arsenalo ginklų, o jo panaudojimas kare prieš Ukrainą pastaraisiais mėnesiais minimas vis dažniau. Ši raketa kurta kaip priešlėktuvinė ir prieš laivus skirta priemonė, tačiau realiame kare ji naudojama ir smūgiams į sausumos taikinius.

    Kas yra „Cirkon“?

    3M22 „Cirkon“ – manevruojanti hipergarsinė raketa, kuriai priskiriamas itin didelis greitis, paprastai įvardijamas kaip Mach 8–9. Tokie parametrai, kartu su aktyviu manevravimu ir sudėtinga skrydžio trajektorija, apsunkina jos perėmimą.

    Įvairiuose vertinimuose „Cirkon“ nuotolis dažniausiai siejamas su maždaug 1 000 kilometrų riba, nors realus veikimo nuotolis priklauso nuo paleidimo platformos ir profilio. Skelbiama, kad raketa gali gabenti įprastą arba branduolinį kovinį užtaisą.

    Kaip ir iš kur ji paleidžiama?

    Ukrainos pusės duomenimis, „Cirkon“ gali būti paleidžiamas tiek iš laivų, tiek iš pakrantės raketinių kompleksų. Tarp minimų platformų – Rusijos fregatos, taip pat kranto gynybos sistema „Bastion“, kuri kai kuriais atvejais įvardijama kaip pritaikoma šiems užtaisams.

    Ukrainos žvalgyba yra pranešusi ir apie bandymus smogti „Bastion“ infrastruktūrai okupuotame Kryme, siekiant sumažinti riziką atakoms prieš Ukrainos miestus. Tokios operacijos dažniausiai pristatomos kaip prevencinės priemonės prieš smūgius civilinei infrastruktūrai.

    Kodėl tai svarbu oro gynybai?

    Didžiausias iššūkis, kurį kelia hipergarsiniai ginklai, yra labai trumpas reagavimo laikas ir sudėtingesnės perėmimo sąlygos. Net ir turint modernias sistemas, perėmimas priklauso nuo ankstyvo aptikimo, tinkamos trajektorijos prognozės ir pakankamų perėmėjų atsargų.

    Be to, masiniai smūgiai hipergarsinėmis ar kitomis sudėtingomis raketomis paprastai verčia naudoti brangius perėmimo šaudmenis, o tai didina spaudimą oro gynybos logistikai. Ilgainiui tokia dinamika tampa ne tik kariniu, bet ir resursų planavimo klausimu.

    Skirtingi vertinimai dėl „Cirkon“ gamybos tempo viešojoje erdvėje išsiskiria, o priežastys dažniausiai siejamos su sudėtinga technologija, komponentų tiekimu ir sankcijų poveikiu. Dėl to realus pagaminamų raketų skaičius gali skirtis nuo planų, ypač ilgėjant karui ir augant poreikiui ginkluotei.

  • Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Pirmieji F-35 Lenkijoje: ar Rusijos Su-57 tikrai prilygsta, ar tai brangiai kainuojantis mitas?

    Lenkijai pradedant realiai ruoštis pirmųjų „F-35“ įvedimui į rikiuotę, vis dažniau keliama dilema: ar Rusija turi penktosios kartos naikintuvą, kuris galėtų būti lygiavertis šiam pajėgumui. Dažniausiai minimas „Su-57“, tačiau jį lydintys vertinimai svyruoja nuo perdėto nuvertinimo iki mitais paremtos baimės.

    „F-35“ kūrimo logika buvo orientuota į mažą aptinkamumą ir sensorių sujungimą į vieną vaizdą, kad orlaivis galėtų veikti sudėtingoje oro gynybos aplinkoje ir dalintis duomenimis su kitomis pajėgomis. Rusijos „Su-57“ pradėtas kaip PAK FA programos rezultatas, siekiant pakeisti dalį senesnių platformų, tačiau galutinis konceptas iš esmės liko arčiau sunkesnio naikintuvo, kuriam svarbi ir manevringumo idėja.

    Praktikoje tai reiškia, kad tiesioginis „Su-57“ ir „F-35“ lyginimas ne visada teisingas, nes orlaiviai sukurti skirtingoms užduotims ir skirtingai doktrininiai įsivaizduotai kovai. Vis dėlto kritiniai penktosios kartos kriterijai, tokie kaip mažas radarų matomumas ir tinklinis veikimas, yra būtent ta sritis, kurioje „F-35“ dažniausiai laikomas turinčiu aiškų technologinį pranašumą.

    Kas slepiasi už „Su-57“ mito

    „Su-57“ istorija prasidėjo nuo prototipų bandymų, o oficialus pavadinimas įtvirtintas 2017 metais. 2019 metais Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie planą įsigyti 76 orlaivius, tačiau gamyba ilgą laiką judėjo lėčiau, nei skambėjo deklaracijose, o viešai patvirtinti skaičiai išlieka riboti.

    Skirtingai nei vieno variklio „F-35A“, „Su-57“ yra didesnis, su dviem varikliais ir teoriškai palankesniu traukos ir masės santykiu. Tokia architektūra leidžia siekti didesnių greičių su forsažu, tačiau didesnis dydis ir konstrukciniai sprendimai kelia papildomų iššūkių mažo aptinkamumo tikslui.

    Vienas dažniausiai aptariamų aspektų yra įsiurbimo kanalų architektūra. „F-35“ naudojami sprendimai, mažinantys tiesioginį variklio kompresoriaus „matomumą“ radarui, laikomi vienu svarbiausių elementų, mažinančių aptikimo tikimybę, o „Su-57“ čia dažniau vertinamas kritiškai.

    Technologijos: radarai, jutikliai ir tinklinis karas

    Rusija „Su-57“ pristato kaip platformą su pažangia avionika ir įvairių tipų jutikliais, įskaitant aktyvios fazinės gardelės radarą ir optoelektroninius sensorius. Šie elementai teoriškai didina situacinį suvokimą, tačiau viešai patikrintos informacijos apie realų efektyvumą, programinės įrangos brandą ir patikimumą kovinėmis sąlygomis yra nedaug.

    Tinklinio karo koncepcijoje „F-35“ dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių NATO informacijos „mazgų“, nes platforma sukurta ne vien kovai, bet ir duomenų sklaidai mūšio lauke. Rusijos teiginiai apie „Su-57“ tinklines galimybes skamba ambicingai, tačiau apie realiai veikiančią, masteliui pritaikytą ekosistemą, kuri prilygtų NATO standartams, patikimų detalių beveik nepateikiama.

    Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie dvivietę „Su-57“ versiją, kuri galėtų būti orientuota į kovos valdymą ir sąveiką su bepilotėmis platformomis. Toks žingsnis rodo, kad Rusija siekia didesnės tinklinės integracijos, tačiau kartu kelia klausimą, ar vienvietėje versijoje tam nepakanka automatizavimo ir sensorių duomenų sujungimo brandos.

    Gamybos tempas ir karo įtaka

    Vienas svarbiausių skirtumų tarp „Su-57“ ir „F-35“ yra gamybos mastas ir tiekimo grandinių stabilumas. „F-35“ programa išaugo į masinės gamybos projektą, o „Su-57“ iki šiol dažniau siejamas su ribotesne serija ir lėtesniu diegimu, kurį gali veikti finansiniai ir pramoniniai apribojimai.

    Karo Ukrainoje kontekstas šiuos apribojimus dar labiau išryškina: prioritetų perskirstymas, komponentų prieinamumas ir sankcijų poveikis pramonei gali turėti tiesioginę įtaką naujų orlaivių gamybai, modernizacijai ir aptarnavimui. Dėl to prognozuoti, ar Rusija sugebės sparčiai padidinti „Su-57“ skaičių, išlieka sudėtinga.

    Vis dėlto būtų klaida „Su-57“ vertinti vien per gamybos apimtis. Net ir ribotas penktosios kartos orlaivių skaičius, naudojamas kartu su oro gynybos sistemomis ir ilgo nuotolio ginkluote, gali kelti rimtų taktinių iššūkių, ypač jei platforma veikia pagal jai palankų scenarijų.

    Galutinis vertinimas šiandien aiškus: „F-35“ daugelyje sričių laikomas brandesne, sisteminiu požiūriu stipresne platforma, tačiau „Su-57“ nėra vien propagandinis maketas. Jis greičiau yra riboto masto, dar vystomas projektas, galintis būti pavojingas ten, kur Rusija sugeba kompensuoti technologinius skirtumus taktika ir integracija su kitomis pajėgomis.