Tag: Saugumas miške

  • Įžengėte į mišką, o ten medžioklė: VMU įspėja, kokių klaidų nedaryti ir kodėl tai svarbu

    Įžengėte į mišką, o ten medžioklė: VMU įspėja, kokių klaidų nedaryti ir kodėl tai svarbu

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės, todėl miško lankytojams verta iš anksto įvertinti rizikas ir planuoti maršrutą atsakingai. Valstybinių miškų urėdija (VMU) primena, kad miške vienu metu gali vykti kelios teisėtos veiklos, o saugumas priklauso ir nuo pačių lankytojų sprendimų.

    Miškai Lietuvoje daugeliu atvejų yra atviri visuomenei, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje vietoje visada bus ramu. Pamačius įspėjamuosius ženklus apie vykdomą medžioklę, protingiausia rinktis kitą kelią, o ne bandyti praeiti ar apeiti per tankmę.

    Kaip elgtis, jei girdite šūvius?

    VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna pabrėžia, kad aiškūs medžioklės požymiai yra šūviai, šunų lojimas, varovų judėjimas ar matomi medžiotojai. Tokiose situacijose nereikėtų eiti į teritorijos gilumą, nes medžioklė varant apima didesnį plotą, o situacija greitai keičiasi.

    „Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant“, – sakė K. Alekna.

    Svarbu prisiminti, kad prastesnis matomumas padidina nelaimingų atsitikimų riziką, todėl daugiau atsargumo reikia anksti ryte, temstant, esant rūkui ar gausiai sningant. Tokiu metu verta rinktis atviresnes vietas, o miško takus planuoti taip, kad būtų galima greitai grįžti į saugią teritoriją.

    „Einant mišku taip pat nereikėtų garsiai klausytis muzikos per ausines, kad būtų galima laiku išgirsti perspėjimus, šūvius ar kitus netoliese vykstančios medžioklės požymius“, – sakė K. Alekna.

    Ryški apranga gali išgelbėti

    VMU ragina miške rinktis ryškiaspalvius aprangos elementus, ypač liemenę, striukę ar kepurę, kad žmogus būtų aiškiai matomas iš toliau. Tai aktualu ne tik pėsčiųjų žygių mėgėjams, bet ir gamtos fotografams, kurie neretai vilki aplinką maskuojančius drabužius ir ilgiau išbūna vienoje vietoje.

    Ryškūs drabužiai padeda būti pastebėtam ir kitose situacijose, pavyzdžiui, pasiklydus ar patyrus traumą, kai gelbėtojams svarbu žmogų greitai pamatyti. Susitikus medžiotoją, saugiausia pasiteirauti, kuria kryptimi geriausia pasitraukti, užuot bandžius savarankiškai kirsti medžioklės plotą.

    Fotografuojant gyvūnus svarbiausia atstumas

    Norint stebėti ar fotografuoti laukinius gyvūnus, patariama jų nepersekioti ir nebandyti prieiti kuo arčiau, nes tai keičia natūralų elgesį ir didina streso lygį. Jei gyvūnas ima žvalgytis, trauktis ar rodyti nerimo ženklus, tai aiškus signalas, kad atstumas per mažas ir reikia pasitraukti.

    „Gyvūno dėmesio nereikėtų mėginti patraukti maistu, ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais. Taip pat svarbu nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių“, – sakė K. Alekna.

    VMU atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje daugėja pranešimų apie rudųjų lokių pastebėjimus, todėl žmonėms svarbu žinoti bazinius saugaus elgesio principus. Pamačius lokį nereikėtų bėgti ar daryti staigių judesių, rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai trauktis, neprovokuojant gyvūno.

    Judant prasto matomumo vietose patariama neiti visiškoje tyloje, nes žmogaus garsai leidžia gyvūnui pasitraukti iš anksto. Dauguma laukinių gyvūnų vengia žmonių, todėl ramus elgesys ir pagarbus atstumas dažniausiai padeda išvengti konflikto.

    VMU taip pat ragina neviešinti tikslių retų ar jautrių rūšių buvimo vietų, nes koordinatės ar atpažįstami orientyrai gali pritraukti smalsuolių srautą. Didesnis lankytojų judėjimas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą ir jauniklių priežiūrą, o kai kuriais atvejais verčia palikti įprastas buveines.

    Miške svarbiausia laikytis paprasto principo: jei matote įspėjimus apie medžioklę arba gyvūnas rodo nerimą, atsakingiausias sprendimas yra koreguoti planą ir pasitraukti. Toks elgesys saugo ir žmones, ir laukinę gamtą, o miške padeda išvengti situacijų, kurios baigiasi nelaimėmis.

  • Įžengėte į mišką ir išgirdote šūvius? VMU įspėja, ką būtina padaryti nedelsiant

    Įžengėte į mišką ir išgirdote šūvius? VMU įspėja, ką būtina padaryti nedelsiant

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės sezonas, todėl lankytojams verta iš anksto įvertinti rizikas. Valstybinių miškų urėdija (VMU) primena, kad miške tuo pačiu metu gali vykti kelios teisėtos veiklos, o saugumas pirmiausia priklauso nuo budrumo.

    Miškas Lietuvoje dažniausiai atviras lankytojams, tačiau tai nereiškia, kad visose vietose visada saugu. Jei pastebite įspėjamuosius ženklus, girdite šūvius, šunų lojimą ar matote medžiotojus, rekomenduojama nedelsiant keisti maršrutą ir nesileisti giliau į tą teritoriją.

    Kaip elgtis, jei vyksta medžioklė?

    VMU specialistai akcentuoja, kad pavojingiausia situacija susiklosto esant prastam matomumui: anksti ryte, temstant, rūko metu ar gausiai sningant. Tokiu metu žmogų miške sunkiau pastebėti, todėl saugiausia rinktis gerai matomas vietas arba apskritai atidėti išvyką.

    Miško lankytojams patariama nenaudoti ausinių taip, kad negirdėtumėte aplinkos. Gebėjimas išgirsti perspėjimus, šūvius ar artėjančius šunis gali būti lemiamas, ypač jei netyčia priartėjote prie medžioklės zonos.

    Dar viena svarbi rekomendacija yra ryški apranga. Ryškiaspalvė liemenė, striukė ar kepurė padeda būti matomiems tiek medžiotojams, tiek kitiems miško lankytojams, o nelaimės atveju palengvina paiešką gelbėtojams.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti medžioklę varant, kai juda ne tik medžiotojai, bet ir varovai bei šunys. Tokios medžioklės metu išbaidyti gyvūnai gali netikėtai pakeisti kryptį, todėl bandymas apeiti teritoriją per miško gilumą laikomas rizikingu sprendimu.

    Sutikus medžiotoją saugiausia trumpai pasiteirauti, kuria kryptimi geriausia pasitraukti. Praktikoje tai dažnai greičiausias būdas išvengti klaidų, kai žmogus netyčia juda link aktyvios medžioklės ruožo.

    Saugus atstumas nuo laukinių gyvūnų

    VMU primena, kad stebint ar fotografuojant laukinius gyvūnus svarbiausia nekelti jiems streso. Nereikėtų persekioti gyvūno, vilioti maistu, bandyti prieiti kuo arčiau ar užstoti pasitraukimo kelio, nes tai keičia natūralų elgesį ir gali išprovokuoti pavojingą reakciją.

    Jei gyvūnas sunerimo, pradėjo žvalgytis, trauktis ar akivaizdžiai keičia elgesį, tai signalas didinti atstumą. Miškininkai taip pat ragina nesinaudoti ryškia šviesa, garso įrašais ar kitais triukais, kurie gyvūną dirgina ir priverčia elgtis nenatūraliai.

    Atskirai pabrėžiama taisyklė nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių. Net jei jauniklis atrodo vienas, jo liesti ar nešti negalima, nes suaugęs gyvūnas dažnai būna netoliese ir grįžta žmogui pasitraukus.

    Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau fiksuojami rudųjų lokių pastebėjimai, todėl gyventojams primenama ir bazinė elgesio taisyklė susidūrus su stambiuoju plėšrūnu. Panika ir bėgimas gali sukelti gynybinę reakciją, todėl rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai atsitraukti, neatsukant nugaros.

    Einant per tankią augmeniją ar prasto matomumo ruožus patariama nejudėti visiškai tyliai. Net ir keliaujant vienam verta leisti apie save suprasti, nes dauguma laukinių gyvūnų, išgirdę žmogų, pasitraukia iš anksto ir taip sumažėja netikėto susidūrimo rizika.

    Kodėl neverta viešinti tikslių vietų?

    Gamtos fotografams ir aktyviems miško lankytojams primenama atsakingai elgtis socialiniuose tinkluose. VMU ragina neskelbti tikslių retų, saugomų ar jautrių rūšių buvimo vietų, nes tokia informacija gali pritraukti daugiau smalsuolių.

    Nereikėtų prie nuotraukų pridėti koordinačių, miško kvartalo numerio ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Net ir be koordinačių fotografavimo vietą kartais galima nustatyti pagal fone matomus kelio ženklus, informacinius stendus ar išskirtinius kraštovaizdžio objektus.

    Nuolatinis žmonių srautas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą, migraciją ir jauniklių priežiūrą, o jautresnes rūšis gali priversti palikti įprastas buveines. Todėl VMU ragina miške elgtis taip, kad apsilankymas paliktų kuo mažiau pėdsakų, o kilus abejonėms dėl saugumo tiesiog keisti planą.

  • Į mišką per medžioklės sezoną? VMU perspėja: kelios klaidos gali baigtis nelaime

    Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės, todėl Valstybinių miškų urėdija ragina lankytojus elgtis itin atsakingai. Miškai išlieka atviri visuomenei, tačiau tuo pat metu juose gali vykti teisėta veikla, įskaitant medžioklę, todėl svarbiausia yra saugumas ir pagarba aplinkai.

    Miško takus renkasi ne tik grybautojai ar žygeiviai, bet ir gamtos fotografai, neretai ilgiau užsibūnantys vienoje vietoje. Būtent dėl skirtingų veiklų sutapimo padidėja rizika nepastebėti įspėjamųjų ženklų, nepajusti, kad netoliese vyksta medžioklė, arba netyčia patekti į medžiotojų veiklos zoną.

    Atsargumas, kai matomumas prastas

    VMU atkreipia dėmesį, kad pavojingiausios situacijos dažniausiai kyla tada, kai matomumas miške sumažėja. Tam įtakos turi ankstyvas rytas, prietema, rūkas ar gausus snygis, kai žmogų iš tolo pastebėti sudėtingiau.

    Tokiu metu ypač svarbu stebėti aplinką ir reaguoti į požymius, rodančius, kad netoliese vyksta medžioklė. Jei girdimi šūviai, šunų lojimas, matomi medžiotojai ar vyksta medžioklė varant, saugiausias sprendimas yra nedelsiant pasirinkti kitą maršrutą.

    „Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant“, – sakė VMU specialistas Kornelijus Alekna.

    VMU taip pat ragina miške nenaudoti ausinių taip, kad būtų užgožti aplinkos garsai. Galimybė išgirsti perspėjimus, šūvius ar šunų lojimą leidžia anksčiau suprasti situaciją ir laiku pasitraukti.

    Ryškūs drabužiai ir aiški laikysena

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti riziką yra ryškiaspalvė apranga arba aiškiai matomas elementas, pavyzdžiui, liemenė, striukė ar kepurė. Tai ypač aktualu gamtos fotografams, kurie dažnai renkasi neryškias, su aplinka susiliejančias spalvas.

    Ryškūs drabužiai padeda būti pastebėtiems tiek medžiotojams, tiek kitiems miško lankytojams. Be to, prireikus pagalbos tokia apranga gali palengvinti paiešką ir pagreitinti gelbėtojų darbą.

    Medžioklė varant paprastai apima platesnę teritoriją, joje juda medžiotojai, varovai ir šunys, o išbaidyti gyvūnai kryptį gali pakeisti netikėtai. Dėl to bandymas apeiti medžioklės vietą miško giluma gali būti rizikingas, o praktiškiau yra rinktis kitą kryptį arba pasiteirauti sutikto medžiotojo, kur saugiausia išeiti.

    Fotografuojant svarbu netrikdyti gyvūnų

    VMU primena, kad laukinių gyvūnų stebėjimas ar fotografavimas turi vykti iš saugaus atstumo. Nereikėtų gyvūno persekioti, vilioti maistu, užstoti pasitraukimo kelio ar sąmoningai provokuoti jo reakcijų.

    Jei gyvūnas pradeda nerimauti, traukiasi, dažnai žvalgosi ar keičia įprastą elgesį, tai signalas padidinti atstumą. Taip pat pabrėžiama nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių, nes žmogaus įsikišimas gali sukelti papildomą stresą ir sutrikdyti natūralią gyvūnų priežiūrą.

    „Gyvūno dėmesio nereikėtų mėginti patraukti maistu, ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais. Taip pat svarbu nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių“, – sakė K. Alekna.

    Atskiro atsargumo reikalauja stambieji plėšrūnai, kurių pasirodymų Lietuvoje pastaraisiais metais fiksuojama daugiau. VMU nurodo, kad susidūrus su lokiu ar kitu pavojingu žvėrimi nereikėtų panikuoti, bėgti ar daryti staigių judesių, o saugiausia yra ramiai atsitraukti.

    „Pamatę lokį, žmonės neturėtų panikuoti ar bėgti. Rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai atsitraukti, neatsukant gyvūnui nugaros“, – sakė K. Alekna.

    Keliaujant per tankmę ar prasto matomumo vietas patariama nejudėti visiškoje tyloje. Net ir einant vienam, tylus pasikalbėjimas ar žingsnių garsas leidžia gyvūnui žmogų išgirsti iš anksto ir pasitraukti.

    Socialiniuose tinkluose neskleiskite tikslių vietų

    VMU ragina miško lankytojus ir gamtos fotografus neviešinti tikslios retų ar jautrių rūšių buvimo vietos. Net ir gera intencija pasidalinti įspūdžiais gali paskatinti smalsuolių srautą į konkrečią teritoriją ir sukelti ilgalaikį trikdymą.

    Rekomenduojama prie nuotraukų nepridėti koordinačių, miško kvartalo numerių ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Prieš skelbiant įrašą taip pat verta patikrinti, ar nuotraukoje neišliko geografinės vietos žymos.

    „Prie nuotraukų nereikėtų pridėti koordinačių, konkretaus miško kvartalo numerio, girininkijos pavadinimo ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų“, – sakė K. Alekna.

    VMU pabrėžia, kad atsakingas elgesys miške reiškia ir gebėjimą pakeisti planus, jei situacija tampa neaiški ar rizikinga. Pastebėjus vykstančios medžioklės požymius ar matant, kad gyvūnai patiria stresą, saugiausias ir gamtai palankiausias sprendimas yra pasitraukti ir pasirinkti kitą maršrutą.

  • Kur slepiasi grybai miške: 6 vietos, kur net pradedantieji dažniausiai prisirenka pilnus krepšius

    Kur slepiasi grybai miške: 6 vietos, kur net pradedantieji dažniausiai prisirenka pilnus krepšius

    Kur grybai dažniausiai auga

    Rudeniui artėjant daugelis traukia į mišką, tačiau net patyrę grybautojai kartais grįžta tuščiomis. Dažniausiai problema ne ta, kad grybų nėra, o kad jie auga ne atvirose vietose, o drėgnose ir priedangoje esančiose miško „kišenėse“.

    Grybų vaisiakūnių gausą labiausiai lemia drėgmė, šiluma ir tinkamas miško paklotės mikroklimatas. Po lietaus verta palaukti, kol miškas „atsigers“, o tada grybai dažniau pasirodo samanose, pakraščiuose ir prie medžių rūšių, su kuriomis sudaro mikorizę.

    6 vietos, kurios dažnai „išduoda“ radinius

    Pirmiausia verta apžiūrėti miško keliukus ir rečiau mindomus takus. Šalia jų esantys žolėti grioveliai, pakraščiai ir šlapesnės vietos neretai slepia grybus, kurių iš tako tiesiog nesimato.

    Geras pasirinkimas yra miško pakraštys, kur medžiai ribojasi su pieva ar lauku. Tokiose zonose daugiau šviesos, bet drėgmė laikosi ilgiau, todėl po lietingesnio laikotarpio pakraščiuose dažnai pasitaiko ištisos grybų juostos.

    Dar viena „auksinė“ vieta yra reljefo nelygumai: šlaitai, įdubos, griovos. Ten kaupiasi drėgmė, o samanos ir paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl grybai gali būti pasislėpę visai šalia, tik žemiau akių lygio.

    Beržynėliai mišriuose miškuose ypač vilioja tų grybų, kurie mėgsta augti šalia beržų. Jei paklotė nėra perdžiūvusi, tokiose vietose grybai dažnai pasirodo bangomis, todėl verta apeiti ne vieną, o kelis panašius plotelius.

    Po eglėmis, pušimis ar maumedžiais dažnai galima rasti grybų, mėgstančių spygliuočių paklotę. Ieškant verta įsižiūrėti į vietas po žemai kabančiomis šakomis, nes kepurėlės kartais išlenda tik per kelis centimetrus iš samanų ar spyglių.

    Galiausiai, nuvirtę medžiai ir pūvanti mediena gali būti netikėtas atradimų taškas. Prie supuvusių kelmų ar rąstų neretai auga kuokštiniai grybai, o aplink nuvirtusį kamieną verta apžiūrėti ir šešėlyje esančią paklotę.

    Saugumas ir taisyklės miške

    Grybaujant svarbiausia taisyklė paprasta: rinkite tik tuos grybus, dėl kurių esate visiškai tikri. Jei kyla bent menkiausia abejonė, geriau grybo neimti, o pradedantiesiems pravartu grybauti kartu su labiau patyrusiu žmogumi.

    Taip pat rekomenduojama vengti peraugusių, sukirmijusių ar pradėjusių irti grybų, nes jie greičiau genda ir gali sukelti virškinimo sutrikimų net ir būdami valgomi. Svarbu prisiminti, kad kai kuriose teritorijose grybauti gali būti ribojama, o saugomų rūšių grybų rinkti negalima.

    Planuojant išvyką verta įvertinti ir sezoniškumą: sausros metais grybų gali būti mažiau, o po šiltesnių ir drėgnesnių savaičių derlius dažnai suintensyvėja. Todėl kantrybė ir lėtesnis ėjimas, atidžiai tikrinant paklotę, dažnai duoda daugiau nei skubėjimas pagrindiniais takais.

  • Susidūrus akis į akį su meška: specialistai pataria, ko vengti ir kaip saugiai pasitraukti

    Bieszczadų nacionalinio parko teritorijoje gyvenantys laukiniai gyvūnai dažniausiai vengia žmonių dieną, o aktyviausi būna sutemus ir ankstyvą rytą. Būtent šiuo metu didžiausia tikimybė netikėtai susidurti su meška, todėl lankytojams rekomenduojama laikytis parko darbo laiko ir neklajoti prietemoje.

    Parkų specialistai pabrėžia, kad saugiausia judėti tik pažymėtais maršrutais. Meškos instinktyviai stengiasi laikytis atokiau nuo vietų, kur dažniausiai vaikšto turistai, o nukrypus nuo tako padidėja rizika netyčia patekti į tankmę ar vietą, kur gyvūnas ilsisi ar ieško maisto.

    Kaip sumažinti susidūrimo riziką?

    Einant mišku, ypač jaunuolynuose ar tankiai apaugusiose vietose, patariama būti šiek tiek garsesniems nei įprastai. Paprastas kalbėjimas, dainavimas ar lazdos stuksenimas į šakas padeda gyvūnui iš anksto suprasti, kad artėja žmogus, ir ramiai pasišalinti.

    Ypatingas dėmesys skiriamas maistui ir kvapams. Paliktos maisto atliekos, pakuotės ar net trupiniai gali privilioti mešką ir kitus gyvūnus, nes jie maistą aptinka pagal kvapą net ir nuo toliau.

    Dėl to rekomenduojama visas šiukšles, net ir pačias smulkiausias, išsinešti su savimi. Tai mažina tikimybę, kad gyvūnai pradės sieti žmonių lankomas vietas su lengvai randamu maistu, o tokie įpročiai vėliau dažnai tampa konflikto priežastimi.

    Ką daryti sutikus mešką?

    Netikėtai pamačius mešką, svarbiausia neprovokuoti: nedaryti staigių judesių, nešaukti ir nesiartinti. Saugiausia lėtai trauktis atgal ta kryptimi, iš kurios atėjote, ir aiškiai parodyti, kad nekeliate grėsmės.

    Ypač pavojinga situacija gali būti pastebėjus meškos jauniklius. Tokiu atveju patariama elgtis maksimaliai atsargiai, nes patelė, sauganti jauniklius, gali reaguoti itin jautriai.

    Specialistai primena, kad tikslas tokioje situacijoje yra ne „nubaidyti“ gyvūną, o ramiai padidinti atstumą. Kuo mažiau streso patiria meška ir kuo aiškiau ji mato jūsų atsitraukimą, tuo didesnė tikimybė, kad susidūrimas baigsis be incidentų.