Rudenį ir žiemą Lietuvos miškuose suintensyvėja medžioklės sezonas, todėl lankytojams verta iš anksto įvertinti rizikas. Valstybinių miškų urėdija (VMU) primena, kad miške tuo pačiu metu gali vykti kelios teisėtos veiklos, o saugumas pirmiausia priklauso nuo budrumo.
Miškas Lietuvoje dažniausiai atviras lankytojams, tačiau tai nereiškia, kad visose vietose visada saugu. Jei pastebite įspėjamuosius ženklus, girdite šūvius, šunų lojimą ar matote medžiotojus, rekomenduojama nedelsiant keisti maršrutą ir nesileisti giliau į tą teritoriją.
Kaip elgtis, jei vyksta medžioklė?
VMU specialistai akcentuoja, kad pavojingiausia situacija susiklosto esant prastam matomumui: anksti ryte, temstant, rūko metu ar gausiai sningant. Tokiu metu žmogų miške sunkiau pastebėti, todėl saugiausia rinktis gerai matomas vietas arba apskritai atidėti išvyką.
Miško lankytojams patariama nenaudoti ausinių taip, kad negirdėtumėte aplinkos. Gebėjimas išgirsti perspėjimus, šūvius ar artėjančius šunis gali būti lemiamas, ypač jei netyčia priartėjote prie medžioklės zonos.
Dar viena svarbi rekomendacija yra ryški apranga. Ryškiaspalvė liemenė, striukė ar kepurė padeda būti matomiems tiek medžiotojams, tiek kitiems miško lankytojams, o nelaimės atveju palengvina paiešką gelbėtojams.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti medžioklę varant, kai juda ne tik medžiotojai, bet ir varovai bei šunys. Tokios medžioklės metu išbaidyti gyvūnai gali netikėtai pakeisti kryptį, todėl bandymas apeiti teritoriją per miško gilumą laikomas rizikingu sprendimu.
Sutikus medžiotoją saugiausia trumpai pasiteirauti, kuria kryptimi geriausia pasitraukti. Praktikoje tai dažnai greičiausias būdas išvengti klaidų, kai žmogus netyčia juda link aktyvios medžioklės ruožo.
Saugus atstumas nuo laukinių gyvūnų
VMU primena, kad stebint ar fotografuojant laukinius gyvūnus svarbiausia nekelti jiems streso. Nereikėtų persekioti gyvūno, vilioti maistu, bandyti prieiti kuo arčiau ar užstoti pasitraukimo kelio, nes tai keičia natūralų elgesį ir gali išprovokuoti pavojingą reakciją.
Jei gyvūnas sunerimo, pradėjo žvalgytis, trauktis ar akivaizdžiai keičia elgesį, tai signalas didinti atstumą. Miškininkai taip pat ragina nesinaudoti ryškia šviesa, garso įrašais ar kitais triukais, kurie gyvūną dirgina ir priverčia elgtis nenatūraliai.
Atskirai pabrėžiama taisyklė nesiartinti prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių. Net jei jauniklis atrodo vienas, jo liesti ar nešti negalima, nes suaugęs gyvūnas dažnai būna netoliese ir grįžta žmogui pasitraukus.
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau fiksuojami rudųjų lokių pastebėjimai, todėl gyventojams primenama ir bazinė elgesio taisyklė susidūrus su stambiuoju plėšrūnu. Panika ir bėgimas gali sukelti gynybinę reakciją, todėl rekomenduojama išlikti ramiems ir lėtai atsitraukti, neatsukant nugaros.
Einant per tankią augmeniją ar prasto matomumo ruožus patariama nejudėti visiškai tyliai. Net ir keliaujant vienam verta leisti apie save suprasti, nes dauguma laukinių gyvūnų, išgirdę žmogų, pasitraukia iš anksto ir taip sumažėja netikėto susidūrimo rizika.
Kodėl neverta viešinti tikslių vietų?
Gamtos fotografams ir aktyviems miško lankytojams primenama atsakingai elgtis socialiniuose tinkluose. VMU ragina neskelbti tikslių retų, saugomų ar jautrių rūšių buvimo vietų, nes tokia informacija gali pritraukti daugiau smalsuolių.
Nereikėtų prie nuotraukų pridėti koordinačių, miško kvartalo numerio ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Net ir be koordinačių fotografavimo vietą kartais galima nustatyti pagal fone matomus kelio ženklus, informacinius stendus ar išskirtinius kraštovaizdžio objektus.
Nuolatinis žmonių srautas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą, migraciją ir jauniklių priežiūrą, o jautresnes rūšis gali priversti palikti įprastas buveines. Todėl VMU ragina miške elgtis taip, kad apsilankymas paliktų kuo mažiau pėdsakų, o kilus abejonėms dėl saugumo tiesiog keisti planą.
Leave a Reply