CP v2

Tag: Saulės energetika

  • Šri Lankoje saulės elektrinė pastatyta dramblių migracijos kelyje: 450 gyvūnų grįžta ten, kur nyksta maistas

    Šri Lankoje saulės elektrinė pastatyta dramblių migracijos kelyje: 450 gyvūnų grįžta ten, kur nyksta maistas

    Kas vyksta Hambantotoje?

    Šri Lankos Hambantotos regione fiksuojamas didelės, maždaug 450 dramblių bandos judėjimas atgal link teritorijos, kurioje įrengta saulės elektrinė. Vietos bendruomenės ir gamtosaugininkai teigia, kad gyvūnai grįžta į seniai naudotą buveinę, nes aplinkiniuose plotuose mažėja maisto ir saugių kelių judėti.

    Šis atvejis išryškina vis dažniau pasaulyje aptariamą dilemą: kaip sparčiai plečiant atsinaujinančios energijos projektus išvengti konflikto su laukinės gamtos poreikiais. Nors saulės energetika laikoma viena mažiausiai taršių, netinkamai parinkta vieta gali sukelti ilgalaikių pasekmių ekosistemoms.

    Migracijos koridorius ir prarasta buveinė

    Pasak vietos aplinkosaugos organizacijų, elektrinė buvo įrengta teritorijoje, kuri ilgą laiką veikė kaip dramblių migracijos koridoriaus dalis. Tokie koridoriai drambliais naudojami tam, kad bandos galėtų pasiekti ganyklas, vandens telkinius ir sezonines maitinimosi vietas.

    Įrengiant saulės parką dalis augalijos buvo pašalinta, o atviros ganyklos pakeistos infrastruktūra ir aptvėrimais. Dėl to gyvūnai, užuot radę žolę ir krūmynus, susiduria su tvoromis bei modulių masyvais, o bandos judėjimas tampa labiau nuspėjamas ir rizikingas žmonėms.

    Kodėl drambliai grįžta?

    Dramblių elgsena šioje situacijoje aiškinama paprastai: kai tradicinėse maitinimosi vietose mažėja augalijos, banda ieško alternatyvų, dažnai grįždama į anksčiau naudotas teritorijas. Tai nėra atsitiktinis klaidžiojimas, o prisitaikymas prie pakitusios aplinkos, kai saugūs maršrutai ir maisto šaltiniai tampa fragmentuoti.

    Žmonių veikla šiose vietovėse paprastai didina ir konfliktų riziką. Kai stambūs žinduoliai yra priversti judėti siauresniais koridoriais ar apeiti aptvertas zonas, dažniau pasitaiko susidūrimų su transportu, žemės ūkiu ir gyvenvietėmis.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai?

    Šri Lankos istorija rodo, kad net ir švarios energijos projektai privalo būti planuojami atsižvelgiant į biologinę įvairovę. Tarptautinėje praktikoje vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia yra vietos parinkimas, poveikio aplinkai vertinimas ir migracijos koridorių apsauga, o ne vien technologijos pasirinkimas.

    Sprendimai paprastai apima alternatyvių teritorijų parinkimą, ekologinių praėjimų išsaugojimą, tvorų sprendinius, kurie nemažina laukinių gyvūnų judėjimo galimybių, bei nuolatinę stebėseną. Be tokių priemonių, konfliktai tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos gali dažnėti, net jei projektų tikslas yra mažinti klimato kaitą.

    „Drambliai neįžengia į naujas žemes, jie tiesiog grįžta į vietas, nuo kurių buvo atskirti, kai pasikeitė kraštovaizdis“, – teigia vietos aplinkosaugos organizacijų atstovai.

    Kol kas pagrindinis klausimas Hambantotoje yra praktinis: kaip suderinti energetikos plėtrą su vienos svarbiausių Šri Lankos laukinės gamtos rūšių apsauga. Jei maisto bazė ir judėjimo keliai toliau trauksis, bandos spaudimas grįžti į buvusias buveines tik didės.

  • Jordanija patvirtino žaliojo amoniako projektą: 550 MW saulės parkas ir 1 mlrd. eurų investicija

    Kas patvirtinta ir kas tai įgyvendins

    Jordanijos Vyriausybė patvirtino žaliojo amoniako ir žaliojo vandenilio gamybos projektą, kurį įgyvendins „Jordan Green Ammonia“ (JGA) – projektinė bendrovė, susijusi su „Hynfra“ ir „Fidelity Group“.

    Susitarimas suderintas su Energetikos ir mineralinių išteklių ministerija, o pats sprendimas įvardijamas kaip pirmasis viešai paskelbtas tokio tipo projektas šalyje, gavęs Ministrų Tarybos pritarimą.

    Apimtis: saulės elektrinės, kaupimas, gamyba

    Projektas planuojamas kaip nepriklausomas nuo nacionalinio elektros tinklo, todėl energija gamybai bus užtikrinama vietoje. Numatyta įrengti apie 550 MW instaliuotos saulės energetikos galios.

    Stabilumui užtikrinti projekte suplanuota 500 MWh energijos kaupimo sistema. Tikslinė gamybos apimtis – apie 100 000 tonų žaliojo amoniako per metus, orientuojantis į neteršiančių produktų eksportą.

    Kaina, terminai ir kodėl tai svarbu regionui

    Skelbiama, kad investicijos vertė siekia apie 1 000 000 000 eurų. Tokie projektai paprastai apima ne tik gamybos įrenginius, bet ir didelės galios atsinaujinančios energijos parkus, kaupimo infrastruktūrą, vandens paruošimą bei logistiką.

    Planuojama, kad projekto finansinis uždarymas įvyks 2027 metų rugsėjį, o komercinės veiklos pradžia numatyta 2030 metų lapkritį. Terminai rodo, kad iniciatyva projektuojama kaip ilgalaikė pramoninė platforma, o ne trumpalaikė pilotinė investicija.

    „Jordanijos vyriausybės sprendimas yra lūžio momentas, kuris pozicionuoja karalystę kaip vieną svarbių žaliųjų vandenilio ir amoniako ekosistemos dalyvių“, – sakė „Hynfra“ vadovas Tomoho Umeda.

    Žaliasis amoniakas laikomas vienu praktiškiausių būdų transportuoti ir kaupti atsinaujinančios kilmės vandenilį, todėl jis vis dažniau įvardijamas kaip strateginė žaliava pramonei ir laivybai. Jordanijai tai taip pat reiškia galimybę didinti mažo anglies pėdsako eksporto portfelį, pasitelkiant saulės energetikos potencialą.

  • Plūduriuojančios saulės elektrinės keičia ežerų gyvybę: po moduliais trūksta deguonies ir mažėja žuvų

    Plūduriuojančios saulės elektrinės keičia ežerų gyvybę: po moduliais trūksta deguonies ir mažėja žuvų

    Kas vyksta po plūduriuojančiais moduliais?

    Plūduriuojančios saulės elektrinės vis dažniau įrengiamos ant ežerų ir tvenkinių, nes taip taupoma žemė, o vandens paviršius gali mažiau įkaisti ir lėčiau garuoti. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad po plokštėmis vandens ekosistema gali keistis greičiau, nei tikėtasi.

    Mokslininkai fiksuoja, kad šalia didesnių plūduriuojančių saulės modulių laukų mažėja žuvų, o kartu smunka ir planktono gausa. Planktonas yra maisto grandinės pradžia, todėl net nedideli pokyčiai jo populiacijoje gali turėti platesnių pasekmių visam telkiniui.

    Tyrimai: vėsesnis vanduo ir mažiau deguonies

    Analizuojant vandens telkinius, kuriuose įrengtos plūduriuojančios saulės elektrinės, vertinama ne tik elektros gamyba, bet ir vandens temperatūra, cheminė sudėtis bei biologinė įvairovė. Vienas dažniausiai minimų pokyčių yra tai, kad po moduliais vanduo tampa pastebimai vėsesnis, nes sumažėja tiesioginės saulės spinduliuotės.

    Vis dėlto didžiausias rūpestis siejamas su ištirpusio deguonies mažėjimu. Deguonis vandenyje būtinas žuvims ir daugeliui kitų organizmų, o jo stoka gali lemti tiek prastesnį augimą, tiek jautresnį reagavimą į ligas, tiek migraciją į kitas telkinio vietas.

    Maisto grandinė prasideda nuo šviesos

    Esminė problema ta, kad plūduriuojantys moduliai užstoja šviesą, kuri reikalinga fotosintezei. Fitoplanktonas ir dumbliai, būdami maisto grandinės pagrindas, priklauso nuo saulės šviesos, todėl dideli uždengti plotai gali sumažinti jų produktyvumą.

    Kai krenta planktono kiekis, poveikis persiduoda aukštyn: mažėja maisto smulkioms žuvims ir bestuburiams, o vėliau tai atsiliepia ir plėšriosioms žuvims. Tokie pokyčiai nebūtinai matomi iš karto, tačiau ilgainiui gali pakeisti viso telkinio biologinę pusiausvyrą.

    „Problema ne ta, kad vanduo būtų nuodijamas, o ta, kad uždengus paviršių sumažėja šviesa, o kartu ir deguonies gamyba bei pirminė produkcija“, – teigiama tyrėjų apibendrinimuose.

    Ekspertai pabrėžia, kad pati technologija nėra savaime bloga, tačiau jai reikia aiškesnių aplinkosauginių taisyklių. Praktikoje vis dažniau kalbama apie ribojamą uždengiamo paviršiaus dalį, modulių išdėstymą paliekant vandens „koridorius“ šviesai ir maišymuisi, taip pat nuolatinį deguonies, temperatūros ir biologinės įvairovės monitoringą.

  • 10 mln. saulės panelių Sacharoje: mokslininkai modeliuoja, kaip tai galėtų pakeisti vietos klimatą

    Sachara laikoma viena saulėčiausių vietų Žemėje, todėl ji dažnai minima kaip ideali erdvė didžiulėms saulės elektrinėms. Tačiau klimato modeliai rodo, kad itin didelio masto saulės panelių parkai gali ne tik gaminti energiją, bet ir keisti vietos orų bei temperatūros režimą.

    Esminis mechanizmas siejamas su paviršiaus spalva ir šilumos sugėrimu. Šviesus smėlis natūraliai atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o tamsios saulės panelės ją sugeria ir dalį energijos paverčia šiluma, kuri sušildo orą virš jų.

    Toks papildomas įšilimas gali sustiprinti oro kilimą į viršų ir pakeisti atmosferos cirkuliaciją lokaliu mastu. Net ir dykumoje ore yra drėgmės, o spartesnis šilto oro kilimas gali padėti jai pasiekti aukštesnius, vėsesnius sluoksnius, kur vandens garai lengviau kondensuojasi.

    Dėl to, kaip rodo modeliavimas, virš didelių saulės panelių masyvų gali dažniau formuotis tankesni debesys ir kai kuriais atvejais padidėti kritulių tikimybė. Svarbu pabrėžti, kad panelės „nesukuria“ naujos drėgmės, bet gali pakeisti tai, kaip esama drėgmė pasiskirsto ir juda atmosferoje.

    Jeigu kritulių padaugėtų, teoriškai galėtų didėti augalijos plotai, o tai dar labiau keistų paviršiaus savybes ir vietos mikroklimatą. Tokia grandininė reakcija klimato moksle vadinama grįžtamojo ryšio kilpa: daugiau augalijos gali keisti drėgmės apytaką ir šilumos balansą, o tai savo ruožtu veikia debesuotumą ir temperatūrą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad saulės energetika išlieka viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Vis dėlto didelio masto projektams vis dažniau keliami papildomi klausimai dėl vietos ekosistemų, dirvožemio, vėjo režimo ir temperatūrinių kontrastų, todėl planuojant tokius parkus reikalingi išsamūs poveikio aplinkai vertinimai.

    Panašios diskusijos vyksta ir Europoje, kur saulės elektrinių plėtra siejama ne tik su elektros gamyba, bet ir su žemės naudojimo pokyčiais. Tyrimai skirtingose šalyse rodo, kad saulės parkai gali keisti dirvožemio drėgmę, temperatūrą prie paviršiaus ir augalijos augimo sąlygas, todėl vietos sprendimai dažnai priklauso nuo konkretaus kraštovaizdžio ir klimato.

  • „Rosi“ pritraukė per 20 mln eurų: Ispanijoje statys 10 000 tonų PV modulių perdirbimo gamyklą

    Fotovoltinių (PV) modulių perdirbimo bendrovė „Rosi“, priklausanti „InnoEnergy“ portfeliui, pritraukė daugiau kaip 20 mln eurų B etapo finansavimą. Į investavimo raundą įsitraukė tiek nauji tarptautiniai investuotojai, tiek esami akcininkai, tarp jų ir „InnoEnergy“.

    Pasak bendrovės, naujas kapitalas skirtas paspartinti pramoninę plėtrą, didinti veiklos efektyvumą ir pasiruošti kitai augimo fazei Europoje. Rinka tam bręsta sparčiai, nes daugelyje šalių artėja pirmųjų didesnių saulės elektrinių komponentų keitimo ciklai.

    Nauja gamykla Ispanijoje

    Didžiausias planuojamas projektas – naujas perdirbimo padalinys Teruelio regione Ispanijoje. Skelbiama, kad jo pajėgumas turėtų siekti 10 000 tonų per metus, o tai leistų apdoroti reikšmingą dalį regione susidarančių atliekų srautų.

    Įmonė nurodo, kad gamykla turėtų tiekti aukšto grynumo antrines žaliavas, tarp jų sidabrą, silicį, varį, aliuminį ir stiklą. Tokios medžiagos yra kritiškai svarbios tiek gamybos grandinėms, tiek Europos siekiui mažinti priklausomybę nuo pirminių žaliavų importo.

    Kodėl PV modulių perdirbimas tampa strateginis

    Europos fotovoltikos rinka pastaraisiais metais augo itin greitai, todėl kartu didėja ir klausimas, kas bus daroma su pasenusiais moduliais. Nors dalis įrangos eksploatuojama 25–30 metų, ankstesni pakeitimai vyksta dėl gedimų, modernizacijos ar parkų atnaujinimo.

    „Šis finansavimas yra svarbus etapas „Rosi“. Jis leidžia mums paspartinti pramoninę plėtrą, didinti veiklos efektyvumą ir pasiruošti kitai augimo fazei Europoje“, – sakė dr. Yun Luo.

    Užuominos apie galimybes Lenkijoje ir regione

    „InnoEnergy“ atstovai akcentuoja, kad „Rosi“ modelis gali būti pritaikomas ir kitose rinkose, kur saulės energetika auga sparčiausiai. Tai ypač aktualu Vidurio Europai, kur per artimiausią dešimtmetį tikėtina ryškesnė perdirbimo infrastruktūros paklausa.

    „Rosi“ turi išskirtinę technologiją, aiškią pramoninio diegimo strategiją ir įrodytą gebėjimą plėstis Europoje“, – sakė Mikołaj Budzanowski.

    Investicijos į tokias gamyklas paprastai vertinamos ir kaip pramonės politikos dalis: perdirbimas padeda mažinti atliekų kiekį, grąžina vertingas medžiagas į apyvartą ir stiprina tiekimo grandinių atsparumą. Augant saulės energetikai, perdirbimo pajėgumai tampa ne papildomu, o būtinu sektoriaus elementu.