Tag: Saulės spinduliuotė

  • Asteroidas 1998 KY26 „įsibėgėja“ lyg su varikliu, bet mokslininkai abejoja: ledo jame gali nebūti

    Mažytis asteroidas 1998 KY26 kosmose juda taip, lyg jį stumtų nematomas variklis – jo pagreitį sunku paaiškinti vien Saulės ar planetų trauka. Ilgą laiką buvo įtariama, kad akmuo išskiria dujas iš viduje esančio ledo, tačiau nauji skaičiavimai rodo: toks paaiškinimas gali būti klaidingas.

    Kaip rašo „ZME Science“, inžinierių ir astronomų atliktas temperatūrų modeliavimas leidžia manyti, kad šis objektas yra per šiltas, kad jame ilgą laiką būtų išlikęs vandens ledas. Tai svarbu, nes būtent ledo virtimas dujomis dažnai laikomas viena pagrindinių priežasčių, kodėl kometos patiria papildomą „postūmį“.

    1998 KY26 – labai mažas, vos apie 11 metrų skersmens objektas, be to, jis sukasi itin greitai: vieną apsisukimą atlieka maždaug per 5,35 minutės. Dėl tokių savybių net ir nedideli išoriniai veiksniai gali reikšmingai paveikti jo judėjimą.

    Asteroidas siejamas su vadinamųjų „tamsiųjų kometų“ klase: iš išorės jos primena paprastus asteroidus, bet elgiasi tarsi kometos – jų orbitą gali keisti papildomos jėgos, nors matomos uodegos nėra. 2023 metais paskelbtame darbe buvo siūlyta, kad KY26 iš orbitos plokštumos „išstumia“ garuojantis vanduo.

    Modeliavimas: per šilta, kad ledas išliktų

    Aiškindamiesi, ar ledas galėtų slėptis asteroido viduje, Džordžijos technologijos instituto mokslininkai sudarė detalų 1998 KY26 kompiuterinį modelį. Jame įvertinti objekto dydis, forma, atspindėjimas, orbita ir kitos fizikinės savybės.

    Tyrėjai atliko 260 simuliacijų, apimančių 13 skirtingų prielaidų rinkinių – pavyzdžiui, skirtingą sudėtį ar orientaciją erdvėje. Skaičiavimai parodė, kad vidutinė asteroido temperatūra yra apie minus 47 laipsnius Celsijaus, o šalčiausiose vietose ji vidutiniškai siekia bent minus 61 laipsnį Celsijaus.

    Nors tokie skaičiai skamba įspūdingai, vakuume vandens ledas gali palaipsniui „išgaruoti“ net ir gerokai žemesnėje nei nulinė temperatūroje. Skaičiuojama, kad ilgalaikiam išlikimui reikėtų maždaug žemesnės nei minus 128 laipsnių Celsijaus temperatūros, tad KY26 tam paprasčiausiai per šiltas.

    Modelis taip pat nerodė, kad ledas galėtų saugiai „pasislėpti“ giliai po paviršiumi: pagrindiniame scenarijuje asteroido centras buvo vos maždaug vienu laipsniu vėsesnis nei paviršius. Net ir darant prielaidą, kad objektas sudarytas iš laisvesnės, šilumą izoliuojančios „skaldos krūvos“, problema neišsisprendė.

    Tyrėjų publikacijoje žurnale „Icarus“ teigiama, kad tokioje temperatūroje vandens dujų išsiskyrimo sparta būtų per didelė, kad ledas galėtų išlikti užkastas. Skaičiavimai rodo, kad net jei vanduo sudarytų 1 proc. masės, atsargos išnyktų maždaug per 2 065 metus, o jei būtent vandens garai aiškintų neįprastą pagreitį – ledas būtų išeikvotas vos per 62 metus.

    Tai pernelyg trumpas laikotarpis objektui, kuris, kaip manoma, galėjo milijonus metų keliauti iš pagrindinio asteroidų žiedo į dabartinę orbitą arčiau Žemės. Dėl to daroma išvada, kad 1998 KY26 greičiausiai yra gana sausas asteroidas, o ne „aktyvi“ tamsioji kometa.

    Jei ne ledas, kas stumia asteroidą?

    Viena iš alternatyvų – Saulės šviesa. Spinduliuotė sukuria menką slėgį, o įkaitęs paviršius išspinduliuoja šilumą, kuri taip pat gali sukelti silpnas, bet ilgainiui reikšmingas jėgas, keičiančias mažų kūnų judėjimą.

    2025 metais kitame tyrime buvo pasiūlyta, kad būtent Saulės spinduliuotės slėgis ir šiluminė spinduliuotė galėtų paaiškinti KY26 pagreitį be jokio dujų „reaktyvinio“ efekto. Nauji temperatūrų skaičiavimai šią interpretaciją dar labiau sustiprina, nors mokslininkai pabrėžia, kad vis dar neaišku, kiek ilgai asteroidas yra dabartinėje orbitoje.

    1998 KY26 jau buvo pateikęs ir daugiau netikėtumų: 2025 metų rugsėjį astronomai pranešė, kad jis yra tris kartus mažesnis ir sukasi dvigubai greičiau, nei manyta anksčiau. Tai reiškia, kad jo fizikinės savybės ir elgsena gali būti dar jautresnės išoriniams veiksniams.

    Intrigos šiai istorijai prideda ir tai, kad Japonijos kosminis aparatas „Hayabusa2“ jau pakeliui į 1998 KY26, o susitikimas su asteroidu planuojamas 2031 metų liepą. Būtent šio aparato stebėjimai gali padėti galutinai atsakyti, ar KY26 tikrai yra sausas, ir kas tiksliai lemia jo keistą „įsibėgėjimą“.

    Kol kas stipriausi įrodymai rodo, kad šis objektas nebūtinai elgiasi kaip kometa – tikėtina, tai itin mažas ir greitai besisukantis asteroidas, kurio judėjimą gali pastebimai pakeisti net tokia, atrodytų, menka jėga kaip Saulės šviesa.

  • Atakamos dykumoje užfiksuota rekordinė Saulės spinduliuotė – akimirkomis prilygo Venerai

    Intensyviausia Saulės šviesa Žemėje užfiksuota ne karščio alinamoje dykumoje, o šaltame, didelio aukščio plote Čilės Atakamoje. Chajnantoro plynaukštėje 2017 metų sausį prietaisai trumpam užregistravo tokį stiprų spinduliuotės pliūpsnį, kad jis priartėjo prie Saulės spinduliuotės intensyvumo ties Venera.

    Kaip aprašoma „ZME Science“, tai įvyko daugiau nei 5 kilometrų aukštyje virš jūros lygio esančioje plynaukštėje, kur oras itin sausas, o dangus dažnai būna beveik nepriekaištingai skaidrus. Nors naktimis čia gali būti labai šalta, Saulė šią vietą „atakuoja“ ypač galingai.

    Tą sausio dieną instrumentas užfiksavo 2 177 vatus Saulės energijos kvadratiniam metrui. Palyginimui, Žemę pasiekiančios Saulės spinduliuotės srautas už atmosferos ribų paprastai siekia apie 1 361 vatą kvadratiniam metrui, o atmosfera dalį šios energijos sugeria ir išsklaido.

    Paradoksalu, bet prie rekordinio šviesos pliūpsnio prisidėjo debesys. Įprastai laikomi „skėčiu“ nuo Saulės, tam tikromis sąlygomis jie gali sustiprinti apšvietimą konkrečioje vietoje, nukreipdami papildomai išsklaidytą šviesą į tą patį plotą.

    Kas fiksuota Chajnantoro plynaukštėje

    Mokslininkai šį reiškinį tyrė pasitelkę prietaisą, vadinamą piranometru – jis matuoja, kiek Saulės energijos krenta į paviršių. Skirtingai nei vien regimąją šviesą registruojantys jutikliai, piranometras fiksuoja ir ultravioletinę bei artimąją infraraudonąją spinduliuotę.

    Prietaisas Chajnantoro plynaukštėje buvo įrengtas 2016 metais, maždaug 5 148 metrų aukštyje. Kelerius metus kaupti duomenys parodė, kad ši vietovė išsiskiria ne tik trumpais ekstremaliais šuoliais, bet ir labai dideliais ilgalaikiais rodikliais.

    Skaičiuojant vidurkį per parą (įtraukiant ir nakties valandas), plynaukštė gavo vidutiniškai 308 vatus kvadratiniam metrui. Tai – išskirtinai didelė reikšmė, lyginant su daugeliu kitų regionų, ir viena priežasčių, kodėl šis plotas laikomas vienu intensyviausiai apšvitinamų pasaulyje.

    Kodėl debesys kartais „prideda“ šviesos

    Reiškinys, kai dėl debesų trumpam padidėja į žemę patenkanti Saulės spinduliuotė, vadinamas debesų sukeliamu sustiprinimu. Jis pasireiškia, kai tiesioginiai Saulės spinduliai patenka pro debesų tarpą, o nuo šviesių debesų kraštų dalis šviesos dar papildomai išsklaidoma ir nukreipiama į tą patį plotą.

    Tokiu atveju energija „neatsiranda iš niekur“ – tiesiog pasiskirsto kitaip, todėl vienoje vietoje trumpam gali susidaryti ypač intensyvus apšvietimas. Būtent toks sutapimas, sprendžiant iš matavimų, ir lėmė 2017 metų sausio spinduliuotės rekordą.

    Ne tik debesys: aukštis, sausra ir metų laikas

    Debesys paaiškina tik dalį istorijos. Chajnantoro plynaukštė yra labai aukštai, todėl Saulės spinduliams tenka „pereiti“ per plonesnį atmosferos sluoksnį – mažiau energijos sugeriama ar išsklaidoma.

    Dar vienas veiksnys – ypač sausas oras. Vandens garai sugeria dalį Saulės energijos, ypač infraraudonųjų spindulių ruože, o šiame regione jų labai mažai. Be to, dangaus skaidrumą dažnai palaiko menkas debesuotumas.

    Įtakos turi ir astronominis niuansas: Žemės orbita nėra idealiai apvali, o arčiausiai Saulės planeta priartėja ankstyvą sausį. Kadangi Pietų pusrutulyje tuo metu – vasara, tai gali padidinti į Žemę patenkančią Saulės spinduliuotę, palyginti su šiaurės pusrutulio vasara.

    Kodėl taip šviesu, bet ne karšta

    Nors saulės spinduliuotė čia gali būti ekstremali, tai nereiškia, kad oras tampa panašus į tropikus. Saulės šviesa šildo paviršių, o oras daugiausia šyla nuo žemės – per šilumos mainus ir infraraudonąją spinduliuotę.

    Šilumą „sulaiko“ atmosfera ir joje esantys šiltnamio efektą sukeliantys dujų bei vandens garų kiekiai. Chajnantore oras plonas ir sausas, todėl šiluma lengviau prarandama, ypač nusileidus Saulei, ir temperatūra gali laikytis apie nulį ar kristi žemiau.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktines pasekmes: tokie staigūs spinduliuotės šuoliai gali kelti iššūkių saulės elektrinių darbui, o žmonėms, dirbantiems dideliame aukštyje, reiškia didesnį poreikį saugotis intensyvios spinduliuotės.

  • Vitaminas D vasarą: daugelis daro klaidą nutraukdami papildus – saulė ne visada padeda

    Vitaminas D vasarą: daugelis daro klaidą nutraukdami papildus – saulė ne visada padeda

    Vitaminas D yra riebaluose tirpus junginys, svarbus kaulų mineralizacijai, raumenų funkcijai ir normaliai imuninės sistemos veiklai. Pagrindinė jo užduotis organizme – padėti įsisavinti kalcį ir fosforą, todėl ilgalaikis trūkumas siejamas su kaulų tankio mažėjimu ir didesne lūžių rizika.

    Nors dažniausiai manoma, kad šiltuoju metų laiku vitamino D atsargas „automatiškai“ atstato saulė, realybė sudėtingesnė. Mūsų platumose efektyvi vitamino D sintezė odoje priklauso nuo UVB spinduliuotės intensyvumo, paros meto, debesuotumo, oro taršos ir to, kiek odos iš tiesų būna atidengta.

    Net ir vasarą dalis žmonių nepasiekia pakankamo vitamino D kiekio, ypač jei didžiąją dienos dalį praleidžia patalpose, dirba biure, vengia tiesioginės saulės ar nuolat naudoja aukšto SPF apsaugą. Prie rizikos prisideda ir amžius, nes vyresniame amžiuje oda vitaminą D gamina gerokai prasčiau nei jaunystėje.

    Kodėl saulė ne visada išsprendžia problemą?

    Vitaminas D odoje gaminamas veikiant UVB spinduliams, tačiau procesą stipriai slopina apsauginiai kremai nuo saulės. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad SPF 15 gali labai smarkiai sumažinti vitamino D sintezę, todėl žmonės, sąžiningai saugantys odą, neretai išlieka rizikos grupėje.

    Svarbus ir praktinis aspektas: net jei saulėtų dienų daug, vitamino D gamybai neužtenka vien trumpai išeiti į lauką su ilgomis rankovėmis. Be to, per didelis deginimasis nėra sprendimas, nes UV spinduliuotė didina odos pažeidimų ir vėžio riziką, todėl sveikatos specialistai ragina ieškoti balanso.

    Kam vasarą verta pasitikrinti vitamino D?

    Dažniau vitamino D trūkumą patiria žmonės, turintys antsvorio, vyresnio amžiaus asmenys, taip pat sergantys lėtinėmis kepenų ar inkstų ligomis, turintys riebalų pasisavinimo sutrikimų. Riziką gali didinti ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, gliukokortikosteroidai ar vaistai nuo traukulių.

    Ženklai, kad verta pasitarti su gydytoju, gali būti užsitęsęs nuovargis, raumenų silpnumas, dažnesnės infekcijos, kaulų skausmai, nors šie simptomai nėra specifiniai. Patikimiausias kelias – atlikti 25(OH)D tyrimą ir sprendimą dėl papildų vartojimo priimti pagal rezultatą, o ne pagal sezoną.

    Ar vasarą tęsti papildus?

    Specialistai pabrėžia individualų požiūrį: vieniems šiltuoju metų laiku papildų gali nereikėti, kitiems jų nutraukimas baigiasi tuo, kad rudeniop trūkumas sugrįžta. Mityba paprastai padengia tik nedidelę vitamino D poreikio dalį, todėl vien maistu jo „užsiauginti“ daugeliui sudėtinga.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad vitaminą D galima perdozuoti, ypač vartojant dideles dozes ilgą laiką. Dėl to didesnės dozės turėtų būti parenkamos tik pasitarus su gydytoju ar vaistininku ir, jei reikia, periodiškai stebint kraujo rodiklius.

    Praktikoje vitaminą D dažnai rekomenduojama vartoti su maistu, kuriame yra riebalų, nes tai gerina pasisavinimą. Jei kyla abejonių dėl tinkamos dozės ar vartojimo trukmės, saugiausia remtis tyrimo rezultatais ir gydytojo rekomendacija.