CP v2

Tag: Sausra

  • Daržininkai ją ravėjo kaip piktžolę, o dabar ji keičia salotas: portulaka grįžta į virtuves

    Daržininkai ją ravėjo kaip piktžolę, o dabar ji keičia salotas: portulaka grįžta į virtuves

    Portulaka daržinė (Portulaca oleracea) ilgą laiką daugelyje daržų buvo laikoma piktžole, tačiau pastaraisiais metais ji vis dažniau prisimenama kaip valgomas, greitai augantis ir karščiui atsparus augalas. Dėl traškių, sultingų lapelių ir švelniai rūgštoko skonio portulaka neretai lyginama su salotomis ar rukola.

    Šis augalas natūraliai prisitaikęs prie sausesnių sąlygų, todėl aktualus ir Lietuvoje, kai vasaros vis dažniau pasitaiko su karščio bangomis ir ilgesniais sausrų periodais. Portulaka kaupia drėgmę mėsingose stiebo dalyse ir lapuose, tad trumpalaikį vandens trūkumą pakelia lengviau nei dauguma lapinių daržovių.

    Kaip sėti ir auginti?

    Portulaka geriausiai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, lengvesnėje dirvoje. Sėklas patogiausia berti tiesiai į dirvą pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai žemė jau sušilusi, nes vėsa ir užmirkimas jauniems daigams gali pakenkti.

    Sėkloms dygti reikalinga šviesa, todėl jas verta įterpti labai sekliai. Augalas greitai išsikeroja, todėl tarp eilučių naudinga palikti maždaug 20–25 centimetrų tarpą, kad vėliau būtų patogu skinti jaunus ūglius ir lapus.

    Kodėl vandens perteklius kenkia?

    Portulakai didesnė rizika yra ne sausra, o nuolat šlapia dirva. Laistyti dažniausiai reikia tik po sėjos, kol susiformuoja šaknys, ir per užsitęsusią sausrą, o įprastomis sąlygomis ji apsieina su minimalia priežiūra.

    Tręšimas taip pat neturėtų būti intensyvus: per daug derlingoje dirvoje portulaka gali auginti vandeningesnius, mažiau ryškaus skonio lapus. Pradžioje svarbu nureguliuoti piktžoles aplink daigus, tačiau vėliau pati portulaka dažnai sudaro tankų kilimą ir slopina konkurentus.

    Skonis ir panaudojimas virtuvėje

    Jauni portulakos lapeliai yra traškūs, šiek tiek rūgštoki, neretai apibūdinami kaip gaivūs. Dėl to ji tinka šaltoms salotoms, ypač derinant su pomidorais, agurkais, sūriu, alyvuogių aliejumi ar sėklomis.

    Portulaka tinka ir šiltiems patiekalams: ją galima trumpai apkepinti su česnaku, dėti į kiaušinių patiekalus, sriubas ar daržovių troškinius. Skynimas paprastai skatina atžėlimą, todėl tą pačią lysvę galima naudoti pakartotinai visą sezoną, pjaunant jaunus ūglius.

    Susidomėjimas portulaka siejamas ir su platesne tendencija rinktis atsparesnius, mažiau priežiūros reikalaujančius augalus. Kai dalis tradicinių lapinių daržovių karštyje greitai sužydi ir sukietėja, portulaka daugeliu atvejų išlieka stabili ir tinkama skinti, todėl ją vis dažniau atranda pradedantieji daržininkai.

  • Vengrijoje sausra smogia rekordiškai: Didžioji lyguma dulkėja, upės ir ežerai traukiasi

    Vengrijoje sausra smogia rekordiškai: Didžioji lyguma dulkėja, upės ir ežerai traukiasi

    Vengrijoje sausra sparčiai gilėja, o labiausiai nukenčia šalies pietryčiuose esanti Didžioji lyguma. Vietos agrometeorologų vertinimu, dirvožemyje trūksta drėgmės, o kritulių kiekis pastaraisiais mėnesiais buvo gerokai mažesnis už daugiametį vidurkį.

    HungaroMet skelbia, kad per pastarąsias 90 dienų kritulių kai kuriose teritorijose pritrūko nuo 20 iki 70 milimetrų. Viršutinis 20–30 centimetrų dirvos sluoksnis visoje šalyje yra kritiškai išdžiūvęs, o 30–60 centimetrų gylyje situacija taip pat blogėja.

    Sausra grasina derliui

    Ilgiau nei mėnesį kai kuriose vietovėse nefiksuojamas lietus kelia tiesioginę riziką pasėliams ir gyvulininkystei, nes mažėja pašarų bazė ir didėja laistymo poreikis. Toks fonas reiškia ne tik žemės ūkio nuostolius, bet ir platesnę vandens krizę, kai trūksta resursų tiek gamtai, tiek ekonomikai.

    Praėjusiais metais, vietos vertinimu, nuo sausros nukentėjo apie 550 000 hektarų, o draudikų išmokėtos kompensacijos siekė beveik 100 mln. eurų. Šiemet rizika dar didesnė, nes didelė dalis teritorijos jau laikoma pažeidžiama dėl ilgalaikio kritulių deficito.

    Vandens planai ir raginimai

    Politiniame lauke sausros tema taip pat tapo prioritetu. Tisza partija viešai kalba apie būtinybę skubiai stiprinti vandens sulaikymo priemones, labiau įtraukti gyventojus ir ūkininkus, o infrastruktūrą pritaikyti lankstesniam vandens paskirstymui.

    Vietos vandens ūkio atstovai pabrėžia, kad per pastaruosius penkerius metus susidarė beveik vienerių metų kritulių deficitas. Dėl to vis dažniau akcentuojami sprendimai, susiję su vandens sulaikymu kraštovaizdyje, kanalų priežiūra ir vietinių bendruomenių įsitraukimu.

    Ežerai ir upės traukiasi

    Sausros padariniai matomi ne tik laukuose, bet ir vandens telkiniuose: žemėja upių, ežerų ir požeminio vandens lygis. Ryškus pavyzdys yra Velencės ežeras, kur kai kuriose pakrantės atkarpose sausuma į priekį pasistūmėjo keliasdešimt metrų, o seklumose galima bristi ten, kur anksčiau buvo vanduo.

    Vietos valdžia perspėja, kad turizmo regionui ežeras yra gyvybiškai svarbus, tačiau vandens lygis išlieka gerokai per žemas. Savivaldybės atstovų teigimu, laikini sprendimai galėtų tik trumpam palengvinti situaciją, o ilgalaikiam stabilumui reikėtų naujų vandens tiekimo ir valdymo sprendimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie epizodai regione tampa vis dažnesni, todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik momentinėms priemonėms, bet ir prisitaikymo politikai. Praktikoje tai reiškia investicijas į vandens taupymą, dirvožemio drėgmės išsaugojimą ir atsparumo sausroms didinimą žemės ūkyje.

  • Irako istorinės pelkės vėl prisipildo vandens: po sausros atgyja UNESCO saugoma teritorija

    Pietų Irake po kelerius metus trukusios sausros į istorinę pelkių sistemą grįžta vanduo, o kartu atsinaujina ir vietos bendruomenių gyvenimas. Agentūra „Reuters“ pranešė, kad dalis vandens kelių ir ganyklų šiais metais vėl tapo tinkami gyvuliams auginti ir žvejybai.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad per sausrą neteko bandų, dalis šeimų buvo priverstos išvykti ieškoti pragyvenimo kitur. Dabar, kai vandens lygis pakilo, kai kurie ūkiai vėl plečiasi, o į anksčiau apleistas vietoves grįžta piemenys ir žvejai.

    Pokyčius lėmė gausesni žiemos krituliai Tigro ir Eufrato baseinuose, padidinę vandens atsargas rezervuaruose. Dėl to Irako Vandens išteklių ministerija galėjo nukreipti daugiau vandens į pelkes, o vietos bendruomenės tikisi, kad vandens nuleidimas bus tęsiamas ir karštais vasaros mėnesiais.

    Vandens grįžimas skaičiais

    Pastaraisiais mėnesiais drėgnesni orai paspartino Išan-Chalabo regiono atsigavimą. Skelbiama, kad užlietų pelkių dalis išaugo iki maždaug 32–36 proc., kai pastaruosius penkerius metus ji tesiekė iki 8 proc.

    Ministerija taip pat nurodė, kad šių metų strateginės vandens atsargos padidėjo maždaug 6 milijardais kubinių metrų. Tai suteikia daugiau lankstumo valdant išteklius, tačiau situacija išlieka priklausoma nuo kritulių ir vandens paskirstymo sprendimų visame baseine.

    Kodėl pelkės buvo išdžiūvusios?

    Ekspertai pabrėžia, kad dabartinis atsigavimas vyksta po itin sudėtingo laikotarpio, kai 2021–2025 metais dalis pelkių vietomis buvo visiškai išdžiūvusios. Ši teritorija neretai siejama su senaisiais Mesopotamijos kraštovaizdžiais ir yra svarbi ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu.

    Irako pelkės XX amžiaus pabaigoje buvo smarkiai nusausintos vykdant infrastruktūrinius ir politinius sprendimus, o tai paveikė biologinę įvairovę ir tradicinį gyvenimo būdą. Pastaraisiais dešimtmečiais atkūrimas tapo vienu iš siekių, tačiau rezultatus dažnai stabdė sausros, karščio bangos ir riboti vandens srautai.

    Šiandien didesnis vandens kiekis prisideda prie laipsniško biologinės įvairovės sugrįžimo: atsigauna žuvų ištekliai, atželia augmenija ir nendrės, kurios vietos gyventojams svarbios statant tradicinius būstus. Vis dėlto specialistai įspėja, kad ilgalaikis stabilumas priklausys nuo klimato tendencijų ir atsakingo vandens valdymo regione.

    Klimato rizikos išlieka

    Irakas laikomas viena labiausiai klimato kaitai pažeidžiamų valstybių: šalyje kartojasi ekstremalus karštis, vandens stygius ir dulkių audros. Tokie reiškiniai ne tik blogina gyvenimo sąlygas, bet ir didina spaudimą vandens sistemoms, nuo kurių priklauso tiek žemės ūkis, tiek gamtinės ekosistemos.

    Dėl to pelkių atsigavimas vertinamas kaip reikšmingas signalas, tačiau kartu ir priminimas, kad vanduo šiame regione yra strateginis išteklius. Vietos bendruomenėms tai galimybė atkurti pragyvenimo šaltinius, o valstybės institucijoms – išbandymas, kaip suderinti gamtos apsaugą ir kasdienius ekonominius poreikius.

  • Neskubkite nupjautos žolės: mulčiavimas gali sutaupyti trąšoms ir apsaugoti veją nuo sausros

    Neskubkite nupjautos žolės: mulčiavimas gali sutaupyti trąšoms ir apsaugoti veją nuo sausros

    Nupjautos žolės išvežimas daugeliui atrodo tvarkingiausias sprendimas, tačiau vis dažniau pasirenkama kita praktika – mulčiavimas. Tai vejos pjovimas taip, kad žolė būtų susmulkinama į labai smulkias daleles ir paliekama vejoje, kur greitai suyra.

    Suirimo procesas svarbus todėl, kad žolės liekanos grąžina dalį maisto medžiagų atgal į dirvą. Pirmiausia tai azotas ir kalis, kurių veja intensyviai naudoja augimo metu, todėl ilgainiui galima mažinti mineralinių trąšų poreikį.

    Mulčias veikia ir kaip plonas apsauginis sluoksnis, padedantis dirvai lėčiau įkaisti ir mažinantis vandens garavimą. Karštomis, sausomis vasaromis tai gali būti vienas paprasčiausių būdų stabilizuoti vejos drėgmės režimą ir sumažinti pageltimo riziką.

    Kas yra vejos mulčiavimas?

    Mulčiavimas – tai ne palikta krūva nupjautos žolės, o beveik nematomas smulkių dalelių sluoksnis tarp stiebelių. Šiuolaikinės vejapjovės ar jų priedai sukurti taip, kad žolė būtų pjaunama kelis kartus, kol tampa smulki ir greitai susimaišo su velėna.

    Tinkamai mulčiuojant veja dažnai atrodo tankesnė, nes reguliarus pjovimas skatina krūmijimąsi. Kartu stabiliau išlaikomos šaknų sąlygos, nes dirva mažiau svyruoja nuo staigaus perdžiūvimo po kaitros.

    Mulčiavimas nėra stebuklingas sprendimas apleistai vejai, kurioje daug piktžolių, samanų ar sutankėjusi dirva. Tai veikiau kasdienės priežiūros dalis, kuri veikia geriausiai, kai veja pjaunama dažnai ir tolygiai.

    Kaip mulčiuoti teisingai?

    Pagrindinė taisyklė – pjauti reguliariai ir nešalinti per daug aukščio vienu metu. Praktikoje dažniausiai taikomas principas, kad per vieną pjovimą nereikėtų nukirpti daugiau nei maždaug trečdalio žolės aukščio, nes tuomet liekanos būna smulkios ir greitai suyra.

    Mulčiuoti geriausia, kai veja sausa. Pjaunant šlapią žolę, masė linkusi sulipti į gumulus, prilipti prie velėnos ir uždengti žolės stiebelius, todėl vietoj tolygaus maitinimo galima gauti prastą aeraciją ir didesnę ligų riziką.

    Svarbi ir technika: atšipę peiliai žolę ne pjauna, o plėšo, todėl ji greičiau išdžiūsta, o pjūvis tampa netolygus. Jei po pjovimo matote aiškias žolės juostas ar gumulus, tai ženklas, kad pjauta per retai, per daug vienu kartu arba smulkinimas nepakankamas.

    Dažniausios klaidos

    Didžiausia klaida – palikti per storą nupjautos žolės sluoksnį tikintis, kad taip veja bus labiau patręšta. Perteklinė organinė masė sulaiko drėgmę prie dirvos paviršiaus, blogina oro patekimą ir gali sudaryti palankias sąlygas pelėsiui bei grybinėms ligoms.

    Kita dažna klaida – bandyti mulčiuoti labai aukštą, peraugusią veją. Tokiu atveju žolė suyra lėčiau, ją sunku paskleisti tolygiai, todėl saugiau pirmiausia nupjauti įprastai ir perteklių surinkti, o prie mulčiavimo grįžti per kitą pjovimą.

    Galiausiai, mulčiavimas nepakeičia visų kitų darbų. Net gerai prižiūrimai vejai kartais prireikia velėnos atnaujinimo, pavyzdžiui, oro įleidimo į dirvą ir susikaupusio veltinio pašalinimo, kad šaknys gautų daugiau deguonies.

  • Uždrausta kūrenti ugnį populiariame parke: grilio nebus iki gegužės 14 dienos

    Uždrausta kūrenti ugnį populiariame parke: grilio nebus iki gegužės 14 dienos

    Kampinoso nacionaliniame parke Lenkijoje įvestas laikinas draudimas naudoti atvirą ugnį dėl itin didelio gaisrų pavojaus. Parko administracija nurodo, kad miško paklotės drėgnumas yra mažesnis nei 10 proc., o kritulių, kurie galėtų greitai pagerinti situaciją, kol kas neprognozuojama.

    Draudimas galioja iki gegužės 14 dienos, tačiau, jei sausringi orai tęsis, jis gali būti pratęstas. Tai reiškia, kad parko teritorijoje negalima kurti laužų, naudoti grilių, dujinių viryklių, fakelų ir kitų šaltinių, galinčių sukelti gaisrą.

    Parkas atviras, bet taisyklės griežtesnės

    Parkas lankytojams neuždaromas, todėl turistai ir toliau gali vaikščioti maršrutais bei naudotis poilsiui pritaikytomis erdvėmis. Vis dėlto renginiai ir susibūrimai turi vykti be laužų ir grilių, o lankytojai raginami ypač atsargiai elgtis su bet kokiais degiais daiktais.

    Administracija taip pat praneša, kad rezervacijų mokesčiai nesikeičia, tačiau rezervaciją galima atšaukti sistemoje iki renginio datos. Tokiu atveju sumokėtos įmokos grąžinamos.

    Gaisrų rizika auga ir kituose regionuose

    Apie padidėjusią gaisrų grėsmę įspėja ir Bieščadų nacionalinis parkas, ypač aukštesnėse kalnų vietose. Dėl užsitęsusios sausros augalija ten išdžiūvusi, todėl net menka kibirkštis gali sukelti greitai plintantį gaisrą, o parkas stiprina patruliavimą.

    Tuo metu Rostočės nacionalinis parkas po gaisro Solskos girioje laikinai apribojo patekimą į miško teritorijas. Pranešama, kad gaisras Biłgorajaus apskrityje apėmė apie 300 hektarų, o gesinimo metu sudužo gaisrinis lėktuvas „Dromader“ ir žuvo jo pilotas.

    Kodėl tokie draudimai įvedami vis dažniau?

    Miškų ir parkų administracijos pabrėžia, kad sausrų periodai ir aukšta temperatūra vis dažniau lemia situacijas, kai gaisrų rizika tampa kritinė. Tokiais atvejais laikini draudimai yra viena efektyviausių priemonių sumažinti žmogaus veiklos sukeltų gaisrų tikimybę, nes didelė dalis incidentų prasideda nuo neatsargiai panaudotos ugnies.

    Specialistai primena, kad net ir be atviros liepsnos pavojų gali kelti įkaitę paviršiai, nuorūkos ar netinkamai išmestos anglys. Todėl lankytojams rekomenduojama sekti parko pranešimus ir laikytis visų laikinų ribojimų, net jei jie trumpam keičia planus gamtoje.

  • Bieszczadų viršūnėse – padidinta parengtis: sausra išdžiovino žolynus, gaisras bet kada

    Bieszczadų viršūnėse – padidinta parengtis: sausra išdžiovino žolynus, gaisras bet kada

    Bieszczadų nacionalinis parkas perspėja apie itin aukštą gaisrų riziką aukščiausiose kalnų vietose. Dėl užsitęsusios sausros augalija smarkiai išdžiūvusi, o ugnis gali įsiplieksti net nuo menkiausios kibirkšties.

    Parko vadovas dr. Ryszardas Prędkis pabrėžia, kad panaši situacija kartojasi kasmet, tačiau šiemet ji ypač įtempta. Didžiausia grėsmė fiksuojama pietiniuose šlaituose, kuriuos labiausiai įkaitina saulė, todėl žolinė danga ten perdžiūsta greičiausiai.

    „Pietiniuose šlaituose velėna išdžiūsta labiausiai, o šiaurinėse pusėse ilgiau laikosi drėgmė, nes ten daugiau samanų ir paparčių“, – sakė dr. Ryszardas Prędkis.

    Parko tarnybos situaciją stebi nuolat: teritorija reguliariai patruliuojama, pasitelkiamas vaizdo stebėjimas. Parke veikia trys kameros, o prie kontrolės prisideda ir Lenkijos pasieniečiai, su kuriais koordinuojamas reagavimas.

    Pastarosiomis dienomis patruliavimo intensyvumas padidintas, nes sparčiai auga tikimybė, kad dėl neatsargaus elgesio ugnis gali įsiplieksti per minutes. Parko atstovai primena, kad didžiausias pavojus kyla viršutiniam žolynų sluoksniui, kuris užsidega lengviausiai.

    Parko vadovas priminė ir prieš dvejus metus kilusį gaisrą, kai ugnis apėmė Połonina Caryńska šlaitus. Tuomet sudegė beveik 1,5 hektaro velėnos, o gesinimo darbuose dalyvavo daugiau nei 90 žmonių.

    Šiuo metu parkas labiausiai akcentuoja greitą reakciją. Prie viršutinės miško ribos įrengti penki taškai su rankine gaisro gesinimo įranga, kad užuomazgas būtų galima slopinti iš karto, kol ugnis neišplito.

    Situaciją, pasak parko, iš esmės galėtų pagerinti tik lietus. Sulaukus kritulių, greičiau atželtų nauja žalia žolė, o gaisrų rizika sumažėtų, tačiau kol kas turistų prašoma elgtis itin atsakingai ir nedelsiant reaguoti į pavojingus veiksmus.

    Parko administracija ragina lankytojus saugoti kalnus: vengti bet kokių veiksmų, galinčių sukelti ugnį, ir apie dūmus ar įtartiną elgesį pranešti tarnyboms. Parko žinutė paprasta – gamtą lengva prarasti per akimirką, o atkurti ją prireikia metų.

  • Iki 1 840 eurų už lietaus vandenį: Lenkija ruošia naują paramą, startas jau vasarą

    Iki 1 840 eurų už lietaus vandenį: Lenkija ruošia naują paramą, startas jau vasarą

    Lenkijoje rengiamas naujas paramos mechanizmas gyventojams, planuojantiems įsirengti lietaus vandens surinkimo ir panaudojimo sistemas. Idėja primena anksčiau itin populiarią programą „Moja Woda“, kurios kvietimuose lėšos dažnai ištirpdavo per kelias savaites.

    Naujos priemonės tikslas – mažinti sausros padarinius ir stiprinti vietos vandens išteklių apsaugą, skatinant vadinamąją mikroretenciją prie individualių namų. Praktikoje tai reiškia mažiau nubėgančio vandens nuo stogų ir kiemų, daugiau sukaupto vandens buityje ar laistymui.

    Ką finansuos ir kam skirta

    Pagal viešai aptartas gaires, parama apimtų įrangos pirkimą, montavimą ir sistemos įrengimą ar išplėtimą, jei ji skirta surinkti lietaus ar tirpsmo vandenį nuo nelaidžių paviršių. Tai gali būti stogai, įvažiavimai ar kitos dangos, nuo kurių vanduo greitai nuteka į lietaus nuotekas.

    Finansavimas taip pat būtų taikomas sandariems vandens kaupimo rezervuarams ir sprendimams, leidžiantiems vandenį sulaikyti grunte, pavyzdžiui, infiltracijos elementams. Tokie sprendimai laikomi svarbiais, nes dalį kritulių grąžina į dirvožemį ir mažina staigių liūčių apkrovą tinklams.

    Kiek galima gauti pinigų

    Skelbiama, kad parama galėtų siekti iki 90 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Maksimali dotacija numatoma iki 1 840 eurų vienam projektui.

    Taip pat viešai minėta, kad viso programos biudžetas planuojamas apie 40 mln. eurų, lėšas numatant iš Europos Sąjungos fondų 2021–2027 metų laikotarpiui. Galutinės sąlygos gali kisti, kol dokumentai bus patvirtinti.

    Kada startas ir kaip teikti paraiškas

    Programą planuojama paleisti vasarą, o paraiškų priėmimą vykdytų regioniniai aplinkos apsaugos ir vandentvarkos finansavimo fondai. Būtent per juos gyventojai turėtų teikti dokumentus ir atsiskaityti už įgyvendintas investicijas.

    Vienas svarbiausių signalų gyventojams – svarstoma, kad kompensuojamos galėtų būti ir išlaidos, patirtos iki 2024 metų liepos 1 dienos. Tai reikštų, kad dalis jau įsirengusiųjų sistemas taip pat galėtų pretenduoti į paramą, jei atitiks reikalavimus.

    Prieš tai veikusi programa „Moja Woda“ parodė, kad tokios priemonės gyventojams aktualios tiek dėl vandens taupymo, tiek dėl didėjančios sausros rizikos. Pastaraisiais metais Vidurio Europoje dažnėja ekstremalūs reiškiniai, kai trumpi intensyvūs lietūs kaitaliojasi su ilgesniais sausringais periodais, todėl investicijos į vandens sulaikymą tampa ne vien ekologiniu, bet ir praktiniu sprendimu.

  • Kalvarijos savivaldybė renka duomenis apie sausrą: ką turi pateikti nukentėję augalininkystės ūkiai

    Kalvarijos savivaldybė renka duomenis apie sausrą: ką turi pateikti nukentėję augalininkystės ūkiai

    Kalvarijos savivaldybėje fiksuota sausra augalų vegetacijos laikotarpiu, todėl savivaldybės administracija pradėjo rinkti informaciją apie galimai patirtus nuostolius. Duomenys renkami remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Lietuvos žemės ūkio ir konsultavimo tarnybai priklausančių stočių matavimais.

    Savivaldybės pateiktais duomenimis, sausra nuo 2026 metų balandžio 25 dienos iki 2026 metų balandžio 26 dienos buvo užfiksuota Kalvarijos ir Liubavo seniūnijose. Taip pat nurodoma, kad sausra toliau fiksuojama Sangrūdos seniūnijoje.

    Kur kreiptis ir ką pasiruošti?

    Nuo sausros nukentėję savivaldybės augalininkystės ūkiai kviečiami kreiptis į Kalvarijos savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir melioracijos skyrių. Kartu būtina pateikti įrodymus, pagrindžiančius žalą pasėliams ir nuostolių mastą.

    Savivaldybė akcentuoja, kad pateikiamuose dokumentuose turi būti apskaičiuotos sąnaudos, patirtos iki sėklos įterpimo į dirvą. Tai apima visą grandinę nuo žemės dirbimo darbų iki sėjos, kad nuostoliai būtų įvertinti pagal realiai patirtas išlaidas.

    Taip pat būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę valdyti žemės sklypą, kuriame patirti nuostoliai. Tinka nuosavybės dokumentai arba kitas teisėtas pagrindas valdyti žemę, jei sklypas valdomas ne nuosavybės teise.

    Ką daryti dėl įsipareigojimų?

    Ūkiams, kurie dėl susidariusios situacijos gali neįvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, rekomenduojama nedelsti ir kuo greičiau raštu informuoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos. Tai svarbu tais atvejais, kai įsipareigojimų nevykdymas gali turėti įtakos paramos sąlygoms ar terminams.

    Savivaldybė primena, kad informacijos pateikimas ir laiku atlikti veiksmai padeda tiksliau įvertinti situacijos mastą, o institucijoms leidžia operatyviau spręsti dėl galimų tolesnių sprendimų. Gyventojai ir ūkiai raginami kaupti su patirta žala susijusius dokumentus ir fiksuoti pasėlių būklę.

  • Pamirškite laistymą ir trąšas: šis šliaužiantis kadagys ištveria sausras ir vis tiek puošia kiemą

    Pamirškite laistymą ir trąšas: šis šliaužiantis kadagys ištveria sausras ir vis tiek puošia kiemą

    Šliaužiantis kadagys – ištvermingas kiliminis augalas

    Šliaužiantis kadagys (Juniperus horizontalis) – kiparisinių šeimos visžalis krūmas, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Dėl žemo augumo ir plataus išsikerojimo jis dažnai pasirenkamas kaip dirvos danga, ypač ten, kur veja sunkiai prigyja.

    Priklausomai nuo veislės, šis kadagys paprastai užauga maždaug iki 10–50 centimetrų aukščio, o į plotį gali išsiplėsti 1–3 metrus. Dėl tokios formos jis greitai uždengia dirvą, slopina piktžoles ir mažina dirvos išdžiūvimą karščių metu.

    Kodėl jis vadinamas itin atspariu?

    Šliaužiantis kadagys vertinamas dėl gebėjimo pakęsti sausrą, skurdų dirvožemį ir miesto aplinkos taršą. Jis gerai auga saulėtose vietose, ant šlaitų, pakraščiuose ar alpinariumuose, kur kiti augalai dažnai nukenčia nuo karščio ir vėjo.

    Spygliukai smulkūs, dažniausiai žalsvi arba melsvai žalsvi, o kai kurios veislės įgauna plieninį ar net melsvą atspalvį. Rudenį spalva neretai patamsėja, gali atsirasti violetinių tonų, o dekoratyvumą papildo melsvu apnašu pasidengiančios uogos.

    Jo privalumas ir tai, kad krūmas paprastai nekelia daug rūpesčių dėl ligų ar kenkėjų. Vis dėlto atsparumas nereiškia, kad augalui tinka bet kokios priežiūros klaidos, ypač susijusios su drėgmės pertekliumi.

    Kaip sodinti, kad prigytų be vargo?

    Geriausias sodinimo laikas dažniausiai yra pavasaris arba ankstyvas ruduo, kai dirvoje daugiau natūralios drėgmės, bet nebėra ekstremalių temperatūrų. Duobę verta kasti maždaug dvigubai didesnę nei šaknų gumulas, o sunkesnėje dirvoje naudinga įrengti drenažo sluoksnį.

    Tarp augalų paprastai paliekami 50–100 centimetrų tarpai, kad krūmai galėtų laisvai plėstis. Pasodinus būtina gausiai palaistyti, o pirmomis savaitėmis drėgmę palaikyti tolygią, nes svarbiausia, kad augalas gerai įsišaknytų.

    Vėliau, kai krūmas prigyja ir išleidžia naujus ūglius, laistymo poreikis ženkliai sumažėja. Būtent todėl šliaužiantis kadagys dažnai pasirenkamas sodyboms ir sklypams, kuriuose norisi mažiau priežiūros, o vasaromis laistymo galimybės ribotos.

    Priežiūra: mažai darbo, bet svarbios detalės

    Dažniausiai pakanka retkarčiais formuoti krūmą, kad jis neužaugtų ant takelių ar neuždengtų gėlyno kraštų. Intensyvaus vienkartinio karpymo geriau vengti, nes šliaužiantis kadagys gali blogai atsigauti po stipraus pjūvio.

    Tręšimas nėra būtinas, tačiau norint išlaikyti sodrią spalvą ir tankų augimą, kartais naudojamos ilgalaikio poveikio trąšos spygliuočiams, dažniau pavasarį ar vasaros pradžioje. Svarbu nepadauginti, nes per intensyvi priežiūra ne visada duoda geresnį rezultatą.

    Didžiausia rizika – perlaistymas ir užmirkusi dirva, nes tai gali skatinti šaknų ligas, įskaitant fitoftorozę. Ilgų sausrų metu, nors augalas jas pakelia, nusilpę krūmai kartais tampa patrauklesni voratinklinėms erkėms ar amarams, todėl verta stebėti spyglių būklę.

    Senesniuose krūmuose pasitaiko natūralus šakelių džiūvimas krūmo viduje. Tokiu atveju dažnai padeda švelnus sanitarinis genėjimas ir geresnis oro patekimas į lajos vidų, kad augalas išliktų tvarkingas ir dekoratyvus.