Tag: Sausra

  • „Rice Krispies“ pakeitė sudėtį: vietoj ryžių grūdų – ryžių miltai, priežastis sieja su sausromis

    Pusryčių dribsniai „Rice Krispies“ neteko to, ko iš pavadinimo tikėtųsi daugelis: juose nebeliko pilnų ryžių grūdų.

    Gaminyje ryžiai vis dar naudojami, tačiau nuo šiol pagrindinis ingredientas yra ryžių miltai. Panašų pokytį patyrė ir „Coco Pops“, kurių sudėtyje ryžių miltai maišomi su kukurūzų miltais.

    Kaip nurodo gamintojas „Kellogg’s“, receptūra pakeista dėl besikeičiančių oro sąlygų, kurios sutrikdė tinkamų ryžių kokybę ir tiekimą. Įvardijama, kad dėl ekstremalių reiškinių tapo sudėtingiau užtikrinti reikiamų ryžių veislių prieinamumą.

    Šis pokytis turi ir praktinę pasekmę daliai vartotojų: naujame sudedamųjų dalių sąraše atsirado kviečių glitimas, todėl dribsniai tampa netinkami žmonėms, turintiems alergiją kviečiams.

    Sausra Ispanijoje ir recepto pokyčiai

    Bendrovė teigia, kad ryžiai, naudojami šiems produktams, tiekiami iš Ispanijos, o 2022 ir 2023 metais šalyje fiksuotos sausros ir ekstremalūs orai smarkiai paveikė ryžių auginimą.

    Tekste pabrėžiama, kad dėl vandens trūkumo ryžių pasėlių plotai kai kuriose vietovėse ženkliai susitraukė, o tai dideliais kiekiais žaliavos reikalaujančiam gamintojui tapo rimta problema.

    Naujame „Rice Krispies“ sudėties aprašyme pirmuoju ingredientu įvardijami ryžių miltai, o ne ryžiai (grūdai). Kartu primenama, kad ankstesnėje receptūroje jau buvo miežių salyklo ekstraktas, tad produktas ir anksčiau nebuvo tinkamas sergantiems celiakija.

    Kodėl „spragsėjimas“ gali būti tylesnis

    Pokyčiai, anot straipsnio, gali paveikti ir vieną iš labiausiai atpažįstamų šių dribsnių savybių – garsųjį „spragsėjimą“ piene. Teigiama, kad jis esą tapo tylesnis, o spragsėjimas prasideda lėčiau.

    Paaiškinama, jog tradiciškai gaminant dribsnius iš ryžių grūdų, jų viduje susidaro smulki, porėta struktūra su oro ertmėmis. Užpylus pieno, šios ertmės ima byrėti, todėl pasigirsta traškesys.

    Naudojant ryžių miltus vietoj grūdų, tokia struktūra nebesusidaro taip pat, todėl garso efektas gali kisti.

    Ryžių auginimą vis labiau veikia karštis

    Straipsnyje taip pat aptariama platesnė problema – ryžius kai kuriuose regionuose darosi sunkiau auginti patikimai. Minima 2026 metų metaanalizė, apėmusi 61 tyrimą, kurioje teigiama, kad aukšta temperatūra gali trikdyti ryžių reprodukciją ir mažinti grūdų kokybę, ypač jautriais augimo etapais.

    Pasak apžvalgos, karštis gali lemti „kreidesnius“ ryžių grūdus ir pakeisti jų krakmolo struktūrą – dėl to grūdai tampa trapesni perdirbimo metu, o po lukštenimo gali sumažėti nepažeistų grūdų dalis.

    Kitas darbas, publikuotas žurnale „Communications Earth & Environment“, nagrinėjo ryžių auginimą per maždaug 9 000 metų laikotarpį ir nurodė, kad azijiniai ryžiai retai klestėjo regionuose, kur metinė vidutinė temperatūra viršija 28 laipsnius šilumos.

    Autoriai daro išvadą, kad šylant klimatui ir daugėjant ekstremalių reiškinių, tradicinėms ryžių auginimo teritorijoms gali būti vis sunkiau išlaikyti stabilų derlių ir tiekimą – o tai galiausiai paliečia ne tik pusryčių dribsnius, bet ir platesnę maisto grandinę.

  • Netikėtas posūkis Kolorado upės baseine: viršutinis regionas sausros metu prarado daugiau požeminio vandens

    Nauja analizė rodo netikėtą tendenciją Kolorado upės baseine: 2020–2022 metų intensyvios sausros metu viršutinė baseino dalis neteko beveik dukart daugiau požeminio vandens nei apatinė.

    Toks rezultatas mokslininkus nustebino, nes viršutinis baseinas dėl gausesnių kritulių ir sniego Uoliniuose kalnuose ilgą laiką buvo laikomas atsparesniu užsitęsusioms sausroms, rašo „Live Science“.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta vadinamajam viršutiniam Kolorado upės baseinui, kuris apima Kolorado, Naujosios Meksikos, Jutos ir Vajomingo valstijas, bei apatiniam baseinui, apimančiam dalis Nevados, Kalifornijos ir Arizonos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie duomenys gali būti svarbus signalas vandens valdymui regione: požeminis vanduo dažnai tampa atsarginiu šaltiniu sausros metu, tačiau jo negalima laikyti neišsenkančiu rezervu.

    Kaip buvo vertinami požeminio vandens pokyčiai

    Tyrimas, publikuotas žurnale „Water Resources Research“, rėmėsi palydoviniais ir hidrologiniais duomenimis, vertinant požeminio vandens nykimą Kolorado upės baseine 2004–2023 metais.

    Analizėje įtraukti rodikliai apie paviršinius vandenis, dirvožemio drėgmę ir sniego vandens atsargas, taip pat „GRACE“ misijos ir jos tęsinio „Follow-On“ stebėjimai, leidžiantys matuoti vandens masės pokyčius dideliuose regionuose.

    Rezultatai parodė, kad požeminio vandens nykimas Kolorado upės baseine buvo nuolatinė problema pastaruosius du dešimtmečius, tačiau nuo 2019 metų praradimų tempas paspartėjo.

    Vienu pagrindinių veiksnių įvardyta 2020 metais prasidėjusi trejų metų sausra, kuri mažino sniego dangą Uoliniuose kalnuose, didino garavimą ir didino vandens poreikį visame baseine.

    Skaičiai: viršutinis baseinas prarado daugiau

    Skaičiuojama, kad 2020–2022 metais viršutinis baseinas neteko apie 17,5 kubinio kilometro požeminio vandens, o apatinis – apie 9,4 kubinio kilometro.

    Per visą tiriamąjį laikotarpį nuo 2004 iki 2023 metų Kolorado upės baseine, tyrėjų vertinimu, prarasta apie 58,3 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Kodėl per sausrą viršutinis baseinas prarado tiek daug, kol kas nėra iki galo aišku. Vienas paaiškinimų – didesnė priklausomybė nuo sniego tirpsmo, kuris įprastai prisideda prie vandeningųjų sluoksnių papildymo.

    Taip pat keliama prielaida, kad viršutinis baseinas prieš sausrą galėjo turėti daugiau sukaupto požeminio vandens, todėl kritimas per sausrą statistiškai atrodė ryškesnis.

    Ką rodo ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens

    Tyrėjai taip pat vertino, kaip požeminio vandens pokyčiai siejasi su paviršiniais vandenimis. Viršutiniame baseine jie kito ta pačia kryptimi, tačiau su nedidele laiko „pauze“.

    Toks ryšys leidžia manyti, kad sausros metu mažėjant paviršiniams vandenims, ne tik sumažėja natūralus papildymas, bet ir gali augti vandeningųjų sluoksnių pumpavimas.

    Apatiniame baseine ryšys buvo silpnesnis ir sudėtingesnis: kai kuriais laikotarpiais požeminio vandens nuostoliai netgi pasirodė prasidedantys anksčiau nei pastebimi paviršinių vandenų kritimai.

    Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti, kad požeminio vandens nykimas čia nėra vien tik reakcija į paviršinių vandenų stygių – reikšmingą vaidmenį gali turėti nuolatinis požeminio vandens naudojimas.

    Autoriai pabrėžia, kad požeminis ir paviršinis vanduo turėtų būti valdomi kaip tarpusavyje susiję ištekliai: požeminis vanduo palaiko upių tėkmę, o upės tam tikromis sąlygomis gali papildyti vandeninguosius sluoksnius.

  • Ukrainos vakaruose upės sparčiai seklėja: hidrometeorologai skelbia aukščiausią pavojų

    Ukrainos vakarinėje dalyje fiksuojamas kritinis upių nusekimas, o kai kur vandens lygis artėja prie žemiausių reikšmių per visą stebėjimų istoriją. Dėl situacijos Ukrainos hidrometeorologijos tarnybos įspėja apie aukščiausią pavojų, nes vandens trūkumas jau ima veikti ūkines ir aplinkosaugines sistemas.

    Ukrainos hidrometeorologų vertinimu, spalio 31 dieną–lapkričio 13 dieną mažo vandeningumo režimas turėtų išlikti Pripetės subbaseino upėse, taip pat kai kuriose Dniestro baseino atkarpose, Siano ir Vakarų Bugo subbaseinuose. Prognozuojama, kad kai kur vandens lygis gali nukristi žemiau daugiametės normos, o vietomis ir žemiau istoriškai fiksuotų minimalių reikšmių.

    „Išliks mažas upių vandeningumas, vietomis mažesnis už mažo vandens kriterijus; atskirose upėse bus stebimas ryškus vagų apaugimas vandens augalija, o kai kur gali nebelikti nuotėkio“, – teigiama Ukrainos hidrometeorologų perspėjime.

    Trečiasis pavojingumo lygis, žymimas ruda spalva, paskelbtas Žytomyro, Rivnės, Voluinės ir Lvivo srityse. Šis lygis paprastai taikomas tuomet, kai hidrologinės sąlygos gali sukelti reikšmingus sutrikimus vandens ūkyje, didinti riziką ekosistemoms ir apsunkinti vandens paėmimą bei paskirstymą.

    Hidrometeorologai taip pat prognozuoja, kad lapkričio 1 dieną–15 dieną vandens lygis mažės ir Užkarpatėje esančiose Tisos subbaseino upėse. Tai, anot specialistų, gali dar labiau komplikuoti vandens ūkio komplekso darbą, ypač ten, kur vandens ištekliai rudenį tradiciškai būna mažesni.

    Rudens mažo vandens laikotarpis daugelyje Europos regionų nėra neįprastas, tačiau riziką didina užsitęsęs kritulių stygius ir šiltesni orai, spartinantys garavimą. Be to, žemas vandens lygis gali lemti didesnę teršalų koncentraciją, prastesnę vandens kokybę, žuvų neršto trikdžius ir spartesnį upių užžėlimą.

    Tuo pat metu sinoptikai skelbia, kad į Ukrainą artėja vėlyvam rudeniui būdingesni orai, o šiltesnę oro masę turėtų pakeisti vėsesnis oras iš šiaurės vakarų. Krituliai trumpuoju laikotarpiu gali pagerinti situaciją lokaliai, tačiau hidrologai pabrėžia, kad stabiliai atkurti upių debitą dažniausiai padeda tik ilgesnis, tolygus kritulių periodas.

  • Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Kolorado upės baseine baigiasi ir atsarginės atsargos: mokslininkai įspėja dėl požeminio vandens

    Pietvakarių JAV vandens krizė gilėja: mažėja ne tik Kolorado upės debitas ir rezervuarų atsargos, bet ir požeminis vanduo, laikytas svarbiausiu atsarginiu šaltiniu. Nauja analizė rodo, kad dalyje baseino gruntiniai vandenys senka greičiau, nei manyta anksčiau.

    Kolorado upė aprūpina vandeniu apie 40 mln. žmonių ir didelę žemės ūkio dalį keliuose regiono valstijose. Matomiausias deficito ženklas – kritę vandens lygiai Meado ir Paulo ežeruose, nuo kurių priklauso tiek geriamasis vanduo, tiek hidroenergetika.

    Vertinant pagal dabartinius vartojimo tempus, paviršiniai rezervuarai regione turi maždaug 15 mėnesių vandens atsargų. Žemės ūkiui tenka didžiausia dalis – apie 52 proc. Kolorado upės vandens sunaudojama drėkinimui, todėl sausros ir karščio bangos tiesiogiai smogia tiek ūkiams, tiek miestams.

    Požeminis vanduo senka greičiau

    Kai upės ir tvenkiniai nebeatlaiko paklausos, vartotojai atsigręžia į vandeninguosius horizontus. Tačiau Virginia Tech ir Indiana University Bloomington mokslininkai, išanalizavę 2004–2023 metų duomenis, nustatė, kad ir šios atsargos sparčiai traukiasi.

    Ypač ryškūs pokyčiai fiksuoti Aukštutiniame baseine, kuris ilgą laiką laikytas atsparesniu dėl sniego tirpsmo papildymo iš Uolinių kalnų. Per itin sausą laikotarpį nuo 2019 metų spalio iki 2022 metų rugsėjo pabaigos Aukštutinis baseinas neteko maždaug 17,4 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Tuo pačiu laikotarpiu Žemutinis baseinas neteko apie 9,5 kubinio kilometro. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rezultatas nustebino, nes įprastai didesnė rizika būdavo siejama su Žemutiniu baseinu, kur paviršinis vanduo chroniškai ribotas, o siurbimas iš gręžinių tapo kasdienybe.

    Sniego mažėja, atsigavimo ženklų nedaug

    Mokslininkai senkantį papildymą sieja su šylančiu klimatu ir mažėjančiomis sniego atsargomis kalnuose. JAV geologijos tarnyba yra rodžiusi, kad sniego dangos mažėjimas ir ankstėjantis tirpsmas tiesiogiai prisideda prie silpnesnio baseino maitinimo bei mažesnio upių nuotėkio.

    2026 metų kovą sniego danga Jutos ir Kolorado teritorijose buvo mažesnė už 2001–2025 metų vidurkius, o sezoninis pikas pasiektas maždaug keturiomis savaitėmis anksčiau nei įprasta. Tai reiškia, kad vanduo į upes ateina anksčiau, o vasaros pabaigoje, kai paklausa didžiausia, jo pritrūksta dar labiau.

    „Tikėjausi, kad Aukštutinis baseinas dėl sniego tirpsmo bus atsparesnis, tačiau per pastarąją sausrą ten pamačiau gerokai didesnius požeminio vandens praradimus“, – sakė tyrimo autorė geologė Esther Oyedele.

    Kodėl tai svarbu miestams ir ūkiams

    Tyrimas taip pat rodo, kad ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens trūkumo skirtingose baseino dalyse nevienodas. Aukštutiniame baseine paviršinio vandens deficitas glaudžiai siejosi su požeminio vandens sausros tikimybe, o Žemutiniame šis ryšys buvo silpnesnis.

    Tai gali reikšti, kad Žemutiniame baseine požeminio vandens gavyba mažiau priklauso nuo to, kiek vandens tuo metu teka upėse, nes paviršinio vandens ribojimai ten dažnai yra ilgalaikiai. Tokia dinamika apsunkina valdymą, nes net ir pagerėjus paviršinio vandens situacijai gręžinių naudojimas gali nesumažėti.

    „Vien stebėti paviršinį vandenį nebepakanka. Norint apsaugoti Kolorado upės baseiną, reikia valdyti vandenį tiek virš žemės, tiek po ja“, – sakė hidrologė Susanna Werth.

    Mokslininkai perspėja, kad tęstinis požeminio vandens alinimas, ypač Aukštutiniame baseine, gali mažinti požeminio vandens pritekėjimą į upes. Tai sustiprintų užburtą ratą, kai mažėjant upių nuotėkiui didėja siurbimas iš gręžinių, o tai dar labiau silpnina baseino atsparumą sausroms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Water Resources Research“.

  • Mokslininkai nustatė: miestų augalai po sausros atsigauna greičiau nei kaime, labiausiai lemia laistymas

    Miestų augalai po karščio ir sausros periodų dažnai atgauna įprastą žalumą greičiau nei augalai už miesto ribų, rodo plataus masto tarptautinis tyrimas. Mokslininkai analizavo 751 miestą 109 šalyse ir vertino, kaip greitai augmenija grįžta į įprastą būklę po nepalankių sąlygų.

    Tyrėjų komanda iš Honkongo universiteto rėmėsi 2001–2022 metų palydoviniais stebėjimais. Lygintos istorinės centrų teritorijos, naujos statybos rajonai ir gretimos kaimiškos vietovės, o skirtumai vertinti pagal augalijos „atsigavimo laiką“ po žalumos sumažėjimo.

    Rezultatai parodė, kad 78 proc. nagrinėtų miestų augalai miesto sąlygomis atsistatydavo greičiau nei kaime. Geriausi rodikliai fiksuoti centrinėse miesto dalyse, o pakraščiuose augmenija atsigavo lėčiau, bet vis tiek dažnai lenkė aplinkinių teritorijų augalus.

    Vertindami atsparumą, mokslininkai atsižvelgė į temperatūrą, kritulius ir saulės spinduliuotę. Vis dėlto ryškiausias veiksnys, aiškinantis miesto pranašumą, buvo papildomas vandens tiekimas, susijęs su parkų, vejų ir medžių laistymu.

    Didžiausias miesto augalijos pranašumas išryškėjo karštuose ir sausringuose regionuose, įskaitant Afrikos dalį, Australiją ir Šiaurės Amerikos pietvakarius. Tokiose vietovėse net nedidelis papildomas drėkinimas gali reikšmingai sumažinti augalijos stresą ir padėti greičiau atkurti žalumą.

    „Mus nustebino, kaip glaudžiai papildomas vandens tiekimas susijęs su miesto augalijos atsparumo pranašumu, ypač karštuose ir sausringuose regionuose“, – sakė vienas tyrimo autorių Juju Džou.

    Tyrime taip pat pastebėta ilgalaikė tendencija: 2001–2022 metų laikotarpiu atotrūkis tarp miesto ir kaimo didėjo 67 proc. analizuotų miestų. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad už miestų ribų augmenija palaipsniui prarado gebėjimą greitai atsigauti, o miestuose žaliosios zonos dažniau išlaikė ankstesnį atsparumą arba jį šiek tiek pagerino.

    Dar vienas svarbus signalas – dalyje, daugiausia sausringų miestų, augalai ne tik greičiau atsistatydavo, bet ir mažiau prarasdavo žaliosios masės nepalankių laikotarpių metu. Tai rodo, kad miesto žaliosios infrastruktūros valdymas kai kuriais atvejais veikia kaip apsauginis buferis.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia rekomendacijos laistyti viską neribotai. Pagrindinė išvada – ne vien didinti želdynų plotą, o kryptingai prižiūrėti miesto augmeniją taip, kad ji išliktų gyvybinga ilgalaikėje perspektyvoje.

    Mokslininkai ragina taikyti taupų drėkinimą, plačiau naudoti lietaus vandenį ar išvalytas nuotekas ir rinktis sausrai atsparesnes augalų rūšis. Kartu pripažįstama ir metodinė riba: vien palydoviniai duomenys ne visada leidžia tiksliai atskirti laistymo poveikį nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, šešėlio, dirvožemio ar augalų rūšinės sudėties.

  • Vanduo grįžta į Tisos upę po neįprastos sausros: kuriose atkarpose vaga jau pagilėjo

    Vasarą Tisos vandens lygis buvo nusileidęs iki itin žemų reikšmių, kai kur fiksuotos hidrologiškai neįprastos sąlygos. Pastarosiomis dienomis krituliai ir padidėjęs prietakas kai kuriose vietose pradėjo pildyti vagą, rodo vandentvarkos institucijų skelbiami žemėlapiai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad situacija išlieka netolygi: dalyje ruožų upė dar tebėra labai nusekusi, o kitur gylis jau siekia kelis metrus. Tokį kontrastą lemia nevienodas kritulių pasiskirstymas baseine, vietiniai intakai ir vandens naudojimas.

    Pagal viešai skelbiamus hidrologinius duomenis, vanduo akivaizdžiau sugrįžo į kai kurias Tisos atkarpas ties gyvenvietėmis Tiszaszőlős, Nagykörű, Tiszavárkony, Martfű, Tiszakécske ir Tiszaug. Šiuose ruožuose vaga kai kur tapo pastebimai gilesnė, palyginti su vasaros pabaigoje fiksuotais minimumais.

    Ekstremalią padėtį šiemet sustiprino ilgalaikis kritulių trūkumas pavasarį ir vasaros pradžioje, o dalis intakų nepernešė įprastų vandens kiekių. Hidrologai atkreipia dėmesį, kad tokiais metais upių režimas tampa jautresnis net ir trumpalaikiams kritulių epizodams, todėl kilimas gali būti greitas, bet ne visada stabilus.

    Rugsėjį, nepaisant lūkesčių, kritulių kiekis dalyje regiono taip pat išliko mažas, todėl atsigavimas gali užtrukti. Ekspertai pabrėžia, kad norint tvariau atkurti baseino drėgmės balansą reikalingas ilgesnis, tolygiai pasiskirstęs lietingesnis laikotarpis, o ne pavienės liūtys.

    Klimato kaitos kontekste Tisos baseinas vis dažniau patiria užsitęsusias sausras ir didesnį garavimą, o tai didina riziką tiek ekosistemoms, tiek vandens ūkiui. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama vandens sulaikymo sprendimams, potvynių lygumų atkūrimui ir atsakingesniam vandens vartojimui, kad upių lygis būtų atsparesnis ekstremaliems svyravimams.

    Šis atvejis taip pat primena apie platesnę problemą regione: teritorijose tarp Dunojaus ir Tisos sausros kartojasi vis dažniau, o dirvožemio drėgmės deficitas kaupiasi. Vandens sugrįžimas į Tisą yra pozityvus signalas, tačiau specialistai ragina jį vertinti atsargiai, kol hidrologiniai rodikliai stabilizuosis ilgesniam laikui.

  • Sausra Prancūzijoje: 66 proc. gręžinių žemiau normos, o požeminio vandens lygis vis dar krinta

    Sausra Prancūzijoje: 66 proc. gręžinių žemiau normos, o požeminio vandens lygis vis dar krinta

    Po itin sausos vasaros Prancūzijoje nerimą kelia ne tik upių ar dirvožemio būklė, bet ir tai, kas vyksta po žeme. Naujausi Prancūzijos geologijos ir kasybos tyrimų biuro BRGM duomenys rodo, kad požeminio vandens atsargos spalio pradžioje tebėra neįprastai menkos, o situacija daug kur toliau blogėja.

    BRGM biuletenyje nurodoma, kad spalio 1 dieną 66 proc. požeminio vandens stebėsenos taškų fiksuotos reikšmės buvo žemiau sezoninės normos. Dar labiau iškalbinga tendencija: 81 proc. vietų lygis vis dar leidosi, o kilimo požymiai matyti tik nedidelėje dalyje stebėjimų.

    Kodėl lietus nepapildo atsargų?

    Rudenį įprastai prasideda požeminio vandens papildymo sezonas, kai krituliai skverbiasi gilyn ir pildo vandeningus sluoksnius. Tačiau šiemet šis procesas juda vangiai, nes pirmosios liūtys dažnai pirmiausia sudrėkina smarkiai išsausėjusią žemės paviršiaus zoną ir tik vėliau ima maitinti gilesnius sluoksnius.

    Kita priežastis yra evapotranspiracija, kai dalis kritulių dėl šilumos ir dar aktyvios augalijos tiesiog išgaruoja arba būna sunaudojama augalų. Prie to prisideda ir susikaupęs kritulių deficitas, todėl pavieniai lietaus epizodai nekompensuoja vasaros metu susidariusių nuostolių.

    Palyginimas su pernai ir 2022 metais

    BRGM pabrėžia, kad dabartinis fonas prastesnis nei prieš metus: 2025 metų spalio 1 dieną žemiau normos buvo tik 31 proc. stebėsenos taškų, o 2026 metais jų dalis išaugo iki 66 proc. Agentūra situaciją vertina kaip panašiai neraminančią kaip 2022 metais, kai dėl išskirtinės sausros ir menkų kritulių daugelyje regionų fiksuotas ypač ryškus vandens trūkumas.

    Šiemet problema palietė ir vadinamuosius inercinius vandeninguosius sluoksnius, kurie į kritulių pokyčius reaguoja lėtai. Tokiose sistemose atsigavimas gali užtrukti mėnesius ar dar ilgiau, todėl net ir prasidėjus papildymo sezonui matomas efektas dažnai vėluoja.

    Kur padėtis prasčiausia ir kas laukia toliau

    BRGM duomenimis, labai žemi rodikliai fiksuojami kai kuriuose centrinės ir rytinės Prancūzijos regionuose, o dalyje pietryčių kai kur padėtis išlieka palankesnė. Vis dėlto bendra šalies tendencija išlieka neigiama, nes net reaktyvūs vandeningieji sluoksniai, kurie paprastai greičiau pakyla po intensyvesnių lietų, daugelyje vietų dar tebekrenta.

    Artimiausios savaitės laikomos kritiškai svarbiomis: požeminio vandens atsargoms atkurti reikia ne pavienių liūčių, o tolygių ir pakankamai gausių kritulių, kurie spėtų įsigerti į dirvožemį. BRGM prognozuoja, kad lėčiausiai reaguojančių sluoksnių lygis gali kristi iki pat rudens pabaigos, o labiausiai nusekusiuose rajonuose normalizuotis gali prireikti net drėgnesnės nei įprasta žiemos.

    Šių atsargų svarba itin didelė, nes Prancūzijoje požeminis vanduo sudaro reikšmingą geriamojo vandens ir žemės ūkyje naudojamo vandens dalį. Tuo pat metu sezoninės prognozės išlieka neapibrėžtos, todėl, kaip pažymi Météo-France, kol kas nėra pakankamai aiškaus scenarijaus, ar šis ruduo šalyje bus vyraujančiai sausas, ar drėgnas.

  • Bodeno ežeras pasiekė žemiausią lygį per 135 metus: džiūsta uostai, žuvims trūksta deguonies

    Bodeno ežere, laikomame vienu svarbiausių geriamojo vandens šaltinių Europoje, fiksuojamas išskirtinai žemas vandens lygis. Ties Berlingenu Šveicarijoje matavimai pasiekė žemiausią ribą per 135 metus, o tai jaučiama ir pakrantės miesteliuose, ir ežero ekosistemose.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad kai kur uostuose vanduo tiesiog pasitraukė, o pakrantėse atsivėrė dumblėti ruožai. Kartu daugėja skundų dėl nemalonaus kvapo, kuris siejamas su apnuogėjusia augmenija ir dumblu.

    Ekspertai pabrėžia, kad situacija neįprasta tuo, jog ryškus nusekimas matomas rudenėjant, o ne žiemą, kai tokie reiškiniai pasitaiko dažniau. Pastarąjį mėnesį į šiaurę nuo Alpių iškrito tik apie 35–50 proc. įprasto kritulių kiekio, o šiltomis dienomis garavimas ežero lygį mažino maždaug 0,5 centimetro per parą.

    „Didžioji vandens dalis prarandama dėl nutekėjimų, garavimo ir vartojimo, o reikšmingo pagerėjimo greitai nesimato“, – sakė vietos gyventojas Timas Hensleris.

    Mažėjantis vandens kiekis kelia rizikų ir gyvajai gamtai. Žuvims kenkia keli veiksniai vienu metu: šiltesnis vanduo, žemesnis lygis ir mažesnis ištirpusio deguonies kiekis, todėl jautresnėse vietose gali daugėti kritinių zonų.

    Praktinių nepatogumų patiria ir gyventojai bei turistai. Kai kuriuose uostuose ribojamas įplaukimas, dalis prieplaukų tampa neprieinamos, o prieš nuomojantis valtis ar planuojant vandens pramogas rekomenduojama pasitikrinti vietos taisykles bei realią padėtį pakrantėje.

    Priežasčių grandinė dažniausiai siejama su keliais sezoniniais faktoriais: menkesniu sniego kiekiu Alpėse praėjusią žiemą, kritulių stoka pastaraisiais mėnesiais ir šiltojo sezono temperatūromis, kurios didina garavimą. Tokie epizodai vis dažniau aptariami ir platesniame klimato kaitos kontekste, kai ilgėja sausringi periodai, o vandens balansą tampa sunkiau prognozuoti.

    Bodeno ežeras telkšo Reino upės baseine ir ribojasi su Vokietija, Šveicarija bei Austrija. Tai didžiausias Alpių regiono ežeras: jo plotas siekia apie 536 kvadratinius kilometrus, o didžiausias gylis vietomis artėja prie 254 metrų.

  • Viena didžiausių Graikijos ežerų traukiasi akyse: Koronejo vandens plotas sumažėjo daugiau nei 10 kartų

    Šiaurės Graikijoje esantis Koronejo ežeras, kadaise laikytas vienu didžiausių šalies ežerų, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai nuseko ir vietomis beveik išnyko. Naujausi stebėjimai rodo, kad buvusi ištisinė vandens akvatorija virto pavieniais drumstais tvenkiniais, o didelę dalį buvusio dugno dabar dengia išdžiūvęs, sutrūkinėjęs dumblas.

    Atėnų nacionalinės observatorijos analizė, paremta palydoviniais duomenimis, fiksuoja itin ryškų pokytį: vandens paviršiaus plotas nuo 34,4 kv. kilometro 2016 metais sumažėjo iki 2,7 kv. kilometro. Tai reiškia, kad ežeras prarado didžiąją dalį savo ploto ir šis procesas vyksta sparčiau, nei tikėtasi dar prieš kelerius metus.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija užsitęsusį kritulių trūkumą ir aukštesnę oro temperatūrą, dėl kurios didėja garavimas. Ekspertų vertinimu, ežero baseine pastaruosius bent penkerius metus vidutinis metinis kritulių kiekis siekė apie 400 milimetrų, tai yra maždaug 150 milimetrų mažiau nei ankstesniais dešimtmečiais.

    Prie nuosmukio prisideda ir karščio suintensyvintas vandens garavimas, kuris, anot specialistų, gali padidėti apie 100–150 milimetrų per metus. Ilgai trunkant sausroms, mažėja ne tik pats ežeras, bet ir silpsta jį maitinę šaltiniai bei paviršiniai intakai, todėl atsistatymo galimybės dar labiau menksta.

    „Mes prisimename šį ežerą geriausiais laikais: buvo žvejų, daug vandens, gražus parkas ir nuostabūs paukščių pilni vaizdai. Tai, ką matome šiandien, nuvilia“, – sakė pakrantės bendruomenės Agios Vasilios vadovas Kostas Chacivulgaridis.

    Koronejo būklę apsunkina ir žmogaus veikla, ypač vandens naudojimas žemės ūkyje. Vietos ūkininkai, siekdami kompensuoti kritulių stygių, ilgą laiką rėmėsi ežero ir apylinkių požeminio vandens ištekliais gyvuliams bei pasėliams, o tai dar labiau didino hidrologinį spaudimą.

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 metais buvo konstatavęs, kad Graikija neužtikrino pakankamos Koronejo apsaugos nuo per didelio drėkinimo, neteisėto gręžinių įrengimo ir taršos. Pastaruoju metu Graikijos aplinkosaugos institucijos skelbia griežtesnę stebėseną ir kontrolę, siekiant mažinti drėkinimo mastą bei tiksliau vertinti vandens balansą.

    Koronejo istorija tampa vis dažnesnio Viduržemio regiono reiškinio pavyzdžiu, kai klimato kaita ir didelis vandens poreikis sutampa vienu metu. Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, o šiltesnės vasaros didina sausros riziką, trumpina sniego sezoną kalnuose ir keičia upių bei ežerų mitybą.

    Ekologiniu požiūriu ežero nykimas reiškia ir buveinių praradimą: anksčiau Koronejo apylinkės buvo svarbios vandens paukščiams ir migruojančioms rūšims, pritraukdavo turistus, žvejus bei teikė naudą vietos ekonomikai. Kuo ilgiau išlieka mažas vandens lygis, tuo didesnė rizika, kad vandens telkinio ekosistema nebegrįš į ankstesnę būklę net ir pagerėjus kritulių režimui.

  • Du bebrai per metus pastatė 35 metrų užtvanką: kaip tvenkinys padėjo gyvūnams per sausrą

    Dviem į laisvę 2025 metais paleistiems europiniams bebrams per vienerius metus pavyko pastatyti apie 35 metrų ilgio užtvanką ir suformuoti tvenkinį. Pasak gamtosaugininkų, šis vandens telkinys tapo svarbia atgaiva apylinkių faunai, kai regioną spaudė sausringi laikotarpiai.

    Užtvanka sulėtino sraunų upelio tekėjimą, todėl vanduo ėmė kauptis ir ilgiau išsilaikė vietovėje. Stebėjimo kamerose tvenkinio aplinkoje fiksuoti įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žuvis gaudanti ūdra bei medžiojanti pelėda, o tai rodo, kad atsirado nauja maisto ir slėptuvių zona.

    Bebrų statomos užtvankos veikia kaip natūralios vandens sulaikymo sistemos: jos pakelia vandens lygį, drėkina pakrantes ir sukuria mažas šlapynes. Tokios buveinės dažnai tampa kritiškai svarbios per karščio bangas ir sausras, kai mažesni vandens telkiniai išdžiūsta greičiausiai.

    Gamtosaugos organizacija National Trust nurodė, kad atnaujintame 2026 metų rugpjūčio pranešime fiksuota ir daugiau gerų ženklų: bebrų sukurta užtvankų sistema ir toliau išlaikė vandenį net sausringomis savaitėmis. Tai laikoma praktiniu pavyzdžiu, kaip atkurtos šlapynės gali didinti ekosistemų atsparumą klimato kraštutinumams.

    Vietovėje, kur buvo įrengta užtvanka, vanduo ėmė kauptis miško pakraštyje, o nuversti medžiai atvėrė daugiau šviesos anksčiau smarkiai užtamsintoms vietoms. Dėl šių pokyčių pradėjo formuotis šlapynių augalams ir gyvūnams palankesnės sąlygos, o tai paprastai didina biologinę įvairovę.

    „Ekosistemos pokytis per tokį trumpą laiką yra įspūdingas“, – sakė National Trust šlapynių projekto atstovė Jen Crisford.

    Savanoriai taip pat pranešė užfiksavę vandens paukščių, kurie dažniau laikosi šlapynėse ir seklumose. Tuo pat metu pažymima, kad veisimosi rezultatai ne visada matomi iškart: nors kameros fiksavo poros poravimąsi, iki 2026 metų rugpjūčio jauniklių šioje konkrečioje vietoje pastebėta nebuvo.

    National Trust atkreipė dėmesį, kad užtvanka gali turėti ir praktinės reikšmės vietos infrastruktūrai. Organizacijos vertinimu, yra požymių, jog vandens sulaikymas padeda mažinti staigių liūčių poveikį netoliese esančiam keliui, nes srautas tampa ne toks agresyvus.

    Šis atvejis dažnai minimas platesniame kontekste, kai Europos šalyse ieškoma gamta paremtų sprendimų prisitaikymui prie klimato kaitos. Bebrai čia laikomi vadinamaisiais ekosistemų inžinieriais, galinčiais greitai pakeisti kraštovaizdį taip, kad jis geriau kauptų vandenį ir suteiktų prieglobstį įvairioms rūšims.