CP v2

Tag: Sausros

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai teigia atskleidę vieną seniausių Ramiojo vandenyno istorijos mįslių: kas paskatino staigią polineziečių plėtrą po ištisų šimtmečių santykinės pauzės. Nauja analizė rodo, kad lemiamu postūmiu galėjo tapti staigūs klimato pokyčiai, ypač itin stipraus sausros laikotarpio pradžia Samoa ir Tongos regione.

    Archeologai seniai kėlė klausimą, kodėl polineziečiai, maždaug prieš 3 000 metų pasiekę Samoa ir Tongą, ilgai neskubėjo toliau į rytus, nors garsėjo jūriniais įgūdžiais. Vis dėlto maždaug 900–1 050 metais plėtra suintensyvėjo, o per kelis šimtmečius pasiektos tolimos salos, įskaitant Tahitį, Havajus, Velykų salą ir Naująją Zelandiją.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjai klimatines sąlygas atkūrė analizuodami ežerų ir pelkių nuosėdas Ramiojo vandenyno salose. Tokiuose sluoksniuose išlieka biomarkeriai ir vandenilio izotopų signalai, kurie padeda nustatyti, kaip kito kritulių kiekis per pastaruosius maždaug 2 000 metų.

    Rezultatai rodo, kad prieš pat vadinamąją didžiąją polineziečių ekspansiją Samoa ir Tonga patyrė stipriausią sausrą visame tirtame laikotarpyje. Skaičiuojama, kad metinis kritulių kiekis Samoa galėjo sumažėti iki 28 proc., o kai kuriose vietovėse poveikis buvo dar ryškesnis.

    Kodėl sausra galėjo pakeisti istoriją

    Ilgalaikis lietaus trūkumas tikėtina smogė kasdieniam gyvenimui: mažėjo gėlo vandens atsargos, prastėjo žemdirbystės sąlygos, o augant gyventojų skaičiui didėjo konkurencija dėl ribotų išteklių. Tokiose aplinkybėse kelionės į naujas, dar neapgyventas salas galėjo tapti ne vien pasirinkimu, bet ir būtinybe.

    Tuo pat metu į rytus nuo Samoa ir Tongos klimatinės sąlygos, kaip teigiama, galėjo būti palankesnės, nes ten daugėjo kritulių. Tai reiškia, kad migracija galėjo būti dvigubo impulso pasekmė: bėgimas nuo prastėjančių sąlygų ir kryptingas judėjimas link regionų, kuriuose išgyventi lengviau.

    Ne tik klimatas: prisidėjo ir technologijos

    Mokslininkai pabrėžia, kad klimatas greičiausiai nebuvo vienintelis veiksnys. Tuo laikotarpiu tobulėjo polineziečių kanojų konstrukcija ir buriavimas, o geresnis stabilumas bei greitis didino kelionių saugumą ir galimybes įveikti didelius atstumus.

    Šiandien tokie tyrimai laikomi svarbiais ir platesniame kontekste, nes leidžia geriau suprasti, kaip staigūs klimato svyravimai gali paveikti žmonių judėjimą, politinius sprendimus ir technologinę raidą. Ramiojo vandenyno kolonizacija išlieka vienu įspūdingiausių jūrinės navigacijos pasiekimų žmonijos istorijoje, o nauji duomenys rodo, kad ją galėjo paspartinti klimato sukelta krizė.

  • Šervudo miško legendinis Major Oak nebeatsigavo: paskelbta, kad 1 200 metų ąžuolas mirė

    Šervudo miško legendinis Major Oak nebeatsigavo: paskelbta, kad 1 200 metų ąžuolas mirė

    Šervudo miške, netoli Notingamšyro, mirė legendinis Major Oak, dažnai siejamas su Robino Hudo pasakojimais. Karališkoji paukščių apsaugos draugija (RSPB) pranešė, kad šį pavasarį medis neišleido lapų, todėl jo būklė pripažinta nebeatkuriama.

    Šis ąžuolas ne kartą buvo vadintas „mirštančiu“, tačiau ankstesniais metais dar sugebėdavo sužaliuoti. Šįkart, pasak gamtosaugininkų, aiškių atsigavimo ženklų nebėra, o ilgalaikiai stebėjimai rodo ryškų gyvybingumo kritimą.

    Kas nulėmė ąžuolo žūtį?

    RSPB teigia, kad vienos konkrečios priežasties nėra, tačiau susidėjo keli dešimtmečius veikiantys veiksniai. Medį silpnino sausros, šylantis klimatas ir pasikartojantys ilgi sausringi laikotarpiai, didinantys medžių vandens stokos stresą.

    Prie problemų prisidėjo ir žmogaus poveikis: per pastaruosius du šimtmečius milijonai lankytojų mindė dirvožemį aplink medį, jis tankėjo, blogiau sugėrė vandenį. Dėl to drėgmė ir deguonis sunkiau pasiekdavo šaknų zoną, o šaknų sistema, pasak specialistų, pamažu „badavo“.

    „Net ir sveiki medžiai patiria stiprų sausrų spaudimą, tačiau Major Oak turi ir papildomų sudėtingumų. Per kelis dešimtmečius matėme staigų jo šaknų sistemos gyvybingumo kritimą“, – sakė RSPB Šervudo miško valdų operacijų vadovė Chloe Ryder.

    Kodėl Major Oak svarbus ne tik legendoms?

    Major Oak pavadinimas siejamas su 1790 metais majoro Haymano Rooke’o knygoje paminėtu ąžuolu, po kurios prasidėjo ankstyvasis susidomėjimas šiuo medžiu. Ilgainiui jis tapo vienu atpažįstamiausių Šervudo simbolių, traukusiu ir istorijos, ir gamtos mylėtojus.

    Nors Robino Hudo legenda priklauso folklorui, senieji ąžuolai Šervude yra svarbūs kaip buveinės: jų drevėse ir negyvoje medienoje gyvena vabzdžiai, grybai, kerpės, paukščiai ir šikšnosparniai. Todėl net ir miręs medis gali dar ilgai atlikti reikšmingą vaidmenį ekosistemoje.

    „Major Oak daugiau nei 1 000 metų įkvėpė begalę istorijų, eilėraščių, paveikslų ir žmonių, pats būdamas pilnas gyvybės ir suteikdamas namus daugybei laukinių rūšių“, – sakė aktorė Judi Dench.

    Ji pridūrė, kad žmonės, kuriuos įkvėpė Major Oak ar kiti senieji medžiai, turėtų kreiptis į savo parlamento narius ir prašyti stiprinti teisinę apsaugą. Gamtosaugininkai pabrėžia, kad senųjų medžių apsauga apima ne tik patį kamieną, bet ir šaknų zoną bei aplinkinį dirvožemį.

    Legenda gyva, nors medis mirė

    RSPB tikina, kad Major Oak bus paliktas stovėti kaip natūralus paminklas, o jo teikiama nauda gamtai išliks ir po mirties. Tokia praktika dažnai taikoma seniesiems medžiams, nes jų negyva mediena tampa svarbia grandimi biologinei įvairovei.

    Tuo pat metu Robino Hudo istorijos populiarumas nemažėja: pasakojimai ir ekranizacijos toliau grįžta į kultūrinę apyvartą. RSPB primena, kad iš Major Oak išauginti sodinukai jau anksčiau buvo pasodinti įvairiose vietose, taip simboliškai pratęsiant šio ąžuolo „palikuonių“ liniją.

  • Eufratas sparčiai seklėja: ką apie upės nykimą sako mokslas ir kodėl tai siejama su Apreiškimu?

    Eufrato upė Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais vis dažniau minima dėl sparčiai mažėjančio vandens kiekio. Šis pokytis kelia praktinių grėsmių regionui, kuriame nuo upės priklauso geriamasis vanduo, žemės ūkis ir energetika.

    Kartu Eufratas turi ir ryškų kultūrinį bei religinį krūvį: jis minimas Biblijoje, įskaitant Apreiškimo Jonui knygą. Dėl to dalis visuomenės upės seklėjimą linkę interpretuoti kaip pranašysčių ženklą, nors mokslininkai akcentuoja visai kitokias priežastis.

    Apreiškimo Jonui knygos 16 skyriuje aprašoma scena, kurioje „didžiosios upės Eufrato“ vanduo išdžiūsta. Šis vaizdinys tekste siejamas su vėlyvųjų laikų įvykiais ir simboline kova tarp gėrio ir blogio.

    Istorikų ir religijotyrininkų vertinimu, tokie aprašymai dažnai naudoja to meto žmonėms suprantamus geografinius orientyrus ir simboliką. Eufratas tuomet buvo vienas svarbiausių regiono vandens kelių ir politinių riboženklių, todėl jo „išdžiūvimas“ galėjo reikšti sukrėtimą, o ne tikslią hidrologinę prognozę.

    Moksliniai tyrimai, paremti palydoviniais stebėjimais ir hidrologiniais vertinimais, rodo, kad Tigro ir Eufrato baseine vandens ištekliai traukėsi dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Prie jų priskiriami ilgėjantys sausrų periodai, kylanti temperatūra ir didėjantis vandens poreikis.

    Palydoviniai duomenys ir regioniniai vertinimai fiksavo reikšmingus gėlo vandens atsargų mažėjimo mastus dar nuo 2000-ųjų pradžios. Šį procesą sustiprina intensyvus drėkinamas žemės ūkis, požeminio vandens naudojimas ir vandens srautų reguliavimas užtvankomis.

    Eufrato tėkmė priklauso nuo kritulių ir sniego atsargų aukštupiuose, todėl šiltesnės žiemos ir nepastovūs krituliai keičia sezoninį vandens „maitinimą“. Kai kuriais metais tai reiškia mažesnius pavasario potvynius ir menkesnį bazinį debitą vasarą, kai vandens poreikis didžiausias.

    Kita svarbi grandis yra tarpvalstybinis vandens valdymas: upė teka per Turkiją, Siriją ir Iraką, o sprendimai aukštupyje tiesiogiai veikia žemupio šalis. Ekspertai pabrėžia, kad be suderintų taisyklių dėl vandens paskirstymo, efektyvesnio drėkinimo ir infrastruktūros atnaujinimo seklėjimo rizika tik auga.

    Irako institucijos ne kartą viešai įspėjo, kad be sisteminių pokyčių Eufrato būklė gali dar labiau blogėti per artimiausius dešimtmečius. Tai reikštų ne „apokaliptinį“ scenarijų, o labai konkrečias pasekmes: brangesnį geriamąjį vandenį, mažesnius derlius, didesnę migracijos ir socialinės įtampos riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad upės seklėjimas yra pirmiausia aplinkos ir valdymo iššūkis. Religiniai tekstai gali formuoti žmonių interpretacijas, tačiau sprendimai, galintys stabilizuoti situaciją, yra žemiški: vandens taupymas, efektyvesnė žemdirbystė, tarptautiniai susitarimai ir prisitaikymas prie klimato kaitos.

  • Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Juodasis gandras nyksta Biebrzos slėnyje: kas lemia prastą perėjimą ir mažėjančias poras?

    Mažėja porų, prastėja perėjimas

    Biebrzos nacionalinis parkas Lenkijoje ilgą laiką buvo viena svarbiausių juodojo gandro (Ciconia nigra) buveinių regione. Tačiau pastaraisiais metais stebėtojai fiksuoja ryškų nuosmukį: kadaise Biebrzos slėnyje minėta daugiau nei 20 perinčių porų, o dabar parke telikę tik kelios aktyvios poros.

    Problema siejama ne tik su mažėjančiu paukščių skaičiumi, bet ir su itin žemu perėjimo sėkmingumu. Monitoringas rodo, kad dalis porų net nepradeda perėti, o pradėjusios dažnai neaugina jauniklių iki sezono pabaigos, todėl populiacijos atsikūrimas tampa labai lėtas.

    Didžiausia grėsmė: vandens trūkumas

    Ornitologai pabrėžia, kad juodajam gandrui kritiškai svarbios seklios užliejamos pievos, senvagės ir užmirkę miško plotai, kur jis ieško maisto. Dėl dažnėjančių sausrų ir žemėjančio gruntinio vandens lygio tokios vietos traukiasi, o tai reiškia mažiau natūralių maitinimosi plotų per jauniklių auginimo laikotarpį.

    Biebrzos slėnyje šis reiškinys ypač pastebimas: net po sniegingesnės žiemos pavasariniai užliejimai kai kur būna mažesni nei daugiametis vidurkis. Kai vandens mažiau, juodasis gandras patiria didesnį spaudimą rasti pakankamai žuvų, varliagyvių ir kitų smulkių vandens organizmų.

    Plėšrūnai, žmogaus trikdymas ir miškų amžius

    Papildomą riziką kelia plėšrūnai ir žmogaus trikdymas prie lizdaviečių. Nurodoma, kad net trumpas suaugusių paukščių pasitraukimas nuo lizdo, kai jie išbaidomi, gali sudaryti sąlygas varninėms ar kiaunėms pasisavinti kiaušinius ar jauniklius.

    Kita svarbi aplinkybė yra tinkamų lizdaviečių stoka. Juodasis gandras lizdus krauna aukštai medžiuose, dažnai atokesniuose senuose miškuose, o per jauni ar nepakankamai tvirti medžiai didelių lizdų neišlaiko, ypač sustiprėjus vėjui.

    Juodasis gandras gerokai skiriasi nuo žmonėms įprasto baltojo gandro: jis daug baikštesnis, vengia atvirų vietų ir gyvenviečių, laikosi slaptesnio gyvenimo būdo. Dėl to populiacijos pokyčiai dažnai pastebimi vėliau, o efektyvi apsauga priklauso nuo nuoseklaus monitoringo, buveinių atkūrimo ir trikdymo mažinimo perėjimo metu.

  • Europa fiksuoja rekordinę 2025 metų kaitrą: mokslininkai įspėja, kad El Ninjo gali dar pakelti temperatūras

    Europa fiksuoja rekordinę 2025 metų kaitrą: mokslininkai įspėja, kad El Ninjo gali dar pakelti temperatūras

    Mokslininkai skelbia, kad 2025 metais Europa buvo viena šilčiausių per stebėjimų istoriją, o artėjantis El Ninjo gali paskatinti naują karščio bangą.

    2025 metais beveik visa Europa buvo šiltesnė už daugiametį vidurkį, rodo Pasaulio meteorologijos organizacijos ir ES programos „Copernicus“ vertinimai. Kai kuriuose duomenų rinkiniuose tai tapo pirmu atveju, kai virš vidurkio atsidūrė beveik visas žemynas.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad karščio bangos apėmė ne tik sausumą, bet ir jūras, o aukšta temperatūra prisidėjo prie miškų gaisrų, sausros ir spartesnio ledynų tirpsmo. Tuo pat metu vis dažniau fiksuojami ir šiltesnių žiemų požymiai, mažėjant dienų su šalčiu skaičiui.

    El Ninjo efektas gali sustiprėti

    Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad vėliau šiais metais gali susiformuoti El Ninjo, natūralus klimato reiškinys, kuris paprastai sustiprina žmogaus sukeltos klimato kaitos poveikį. Tokiais metais pasaulinė temperatūra dažnai pakyla dar labiau, o didžiausias efektas neretai juntamas kitais metais.

    Jungtinės Karalystės Met Office taip pat pažymi didesnę tikimybę, kad šis El Ninjo gali būti neįprastai stiprus. Tai reikštų didesnę ekstremalių orų riziką skirtinguose regionuose, priklausomai nuo atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos.

    Kas vyko Europoje 2025 metais

    Ataskaitoje teigiama, kad 2025 metais Europa patyrė ypač intensyvų miškų gaisrų sezoną, išsiskyrusį tiek išdegusiais plotais, tiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis. Šiltesni ir sausesni periodai didino gaisrų plitimo greitį bei gesinimo sudėtingumą.

    Jūrų paviršiaus temperatūros aplink Europą kilo ketvirtus metus iš eilės ir pasiekė aukščiausią lygį pagal turimus stebėjimus. Be to, 2025 metai buvo vieni sausiausių nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios, o tai dar labiau paaštrino vandens trūkumo ir žemės ūkio nuostolių riziką.

    Ledynų masė daugelyje regionų toliau mažėjo, o Grenlandijos ledo skydas, įtrauktas į Pasaulio meteorologijos organizacijos Europos apibrėžtį, taip pat fiksavo reikšmingą tirpsmą. Tai svarbu ne tik vietos ekosistemoms, bet ir pasauliniam jūros lygio kilimui.

    Kodėl Europa šyla sparčiau

    Specialistai pabrėžia, kad Europa šyla greičiau nei pasaulio vidurkis dėl geografinių ir atmosferos cirkuliacijos ypatybių, taip pat dėl mažėjančios sniego dangos, kuri anksčiau atspindėdavo daugiau Saulės spinduliuotės. Prie pokyčių prisideda ir oro taršos mažėjimas, kuris kai kuriais atvejais sumažina atmosferos gebėjimą „užtamsinti“ Saulės spinduliuotę.

    ES institucijų atstovai akcentuoja, kad spartėjant kaitrai būtinos ne tik emisijų mažinimo priemonės, bet ir prisitaikymas: ankstyvo perspėjimo sistemos, atsparios infrastruktūros plėtra, miestų vėsinimo sprendimai ir efektyvesnis vandens išteklių valdymas.

    Ekspertai pažymi, kad net ir trumpalaikiai temperatūros „atšokimai“ po vėsesnių periodų nekeičia bendros tendencijos: šiltesni metai didina ekstremalių reiškinių tikimybę, o El Ninjo gali tapti papildomu veiksniu, pastumiančiu temperatūras į naujas aukštumas.