Tag: Sausros

  • Tyrimas: iki 2100-ųjų daugiau nei ketvirtadalis kaktusų gali prarasti 80 proc. buveinių

    Kaktusai dažnai laikomi vienais atspariausių augalų pasaulyje, tačiau naujas tyrimas rodo, kad net ir jie gali neatlaikyti vis dažnėjančių sausrų. Mokslininkų skaičiavimais, daugiau nei ketvirtadalis kaktusų rūšių iki 2100 metų gali prarasti mažiausiai 80 proc. savo tinkamų buveinių.

    Apie tai rašoma žurnale „Nature“ publikuotame darbe, kuriame modeliuoti ne tik kylantys temperatūrų vidurkiai, bet ir su klimato kaita siejami ilgesni bei intensyvesni sausrų laikotarpiai. Tyrėjai vertino beveik 1 000 kaktusų rūšių ateitį ir daro išvadą: daugumos jų buveinės trauksis.

    Pagrindinis tyrimo autorius, Pietų Floridos universiteto gamtosaugos ekologas Michielis Pilletas pabrėžia, kad visuomenėje kaktusai neretai suprantami kaip augalai, galintys „ištverti viską“. Vis dėlto, pasak jo, kaktusams – kaip ir kitiems augalams – būtinas vanduo, o jų prisitaikymai veikia tik iki tam tikros ribos.

    Kaktusai svarbūs ne tik kaip dykumų simbolis: jie kuria buveines įvairiems gyvūnams, o jų žiedai maitina apdulkintojus. Todėl buveinių nykimas reiškia platesnes pasekmes dykumų ekosistemoms, kurios, nors ir atrodo „kietos“, iš tiesų gali būti itin trapios.

    Kodėl kaktusams svarbios net sezoninės liūtys

    Nors kaktusai turi vaškinius paviršius ir kitas savybes, padedančias kaupti drėgmę, jie evoliuciškai prisitaikė prie konkrečių sąlygų. Pavyzdžiui, JAV pietvakarių dykumose kaktusai remiasi sezoninėmis musoninėmis liūtimis, kurios kai kuriose vietovėse padaro liepą ar rugpjūtį drėgniausiais metų mėnesiais.

    Tyrime pabrėžiama, kad klimato pokyčiai reikšmingi ne vien dėl karščio: sausros sukelia kompleksinį stresą. M. Pilletas tai lygina su pacientu, kurį vienu metu gali alinti ir perkaitimas, ir dehidratacija – panašiai kaktusams vienu metu tenka susidurti su šilumos ir vandens trūkumo poveikiu.

    Siekiant tiksliau įvertinti rūšių pasiskirstymą, tyrėjai pasitelkė piliečių mokslo platformą „iNaturalist“. Joje žmonių įkeltos nuotraukos ir stebėjimai suteikė apie 650 000 kaktusų aptikimų laukinėje gamtoje, o tai padėjo geriau suprasti, kur ir kokiomis sąlygomis rūšys gyvena dabar.

    Ne tik žūtys: sausra gali stabdyti dauginimąsi

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad problema nebūtinai pasireikš tik masiniu kaktusų „nudžiūvimu“. Vandens trūkumas gali veikti ir subletaliai – augalai gali išlikti gyvi, bet prasčiau augti, dažniau žūti tam tikrose gyvenimo stadijose arba nebežydėti.

    Tai itin svarbu, nes jei kaktusai nebesidaugina, jų populiacijos ima mažėti net ir tada, kai suaugę augalai dar kurį laiką išsilaiko. Kaip pavyzdys minimas Sonorano dykumos saguaro kaktusas, kuris per užsitęsusias sausras gali rečiau daugintis, nes ne visada žydi.

    Ekologai taip pat primena, kad dykumų ekosistemos atsistato lėtai. Mažas vandens kiekis ir aukštos temperatūros reiškia, kad sutrikdytiems plotams gali prireikti dešimtmečių atsigauti, o kai kuriais atvejais tai gali ir neįvykti.

    Ką galima padaryti: nuo apsaugos iki perkėlimo į botanikos sodus

    Prie sausrų poveikio prisideda ir kiti spaudimo veiksniai – buveinių nykimas bei retų rūšių brakonieriavimas kolekcijoms. Be to, kai kur kaktusams kenkia ir vandens perteklius: tekste minimas atvejis Floridoje, kur dėl kylančio jūros lygio vietoje išnyko Key Largo medinis kaktusas.

    Kaip galima išeitis įvardijamas populiacijų „pasitraukimas“ į palankesnio klimato zonas – ne pavienių augalų judėjimas, o palaipsnis rūšių paplitimo kitimas. Tačiau tai ne visada įmanoma, nes tinkamos sąlygos gali neatsirasti pakankamai greitai arba kelią užkirsti žmogaus pakeistas kraštovaizdis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie modeliavimai gali padėti gamtosaugos specialistams nuspręsti, kur koncentruoti pastangas. Vienas iš praktinių sprendimų – perkelti dalį kaktusų į botanikos sodus ir ten išsaugoti populiacijas, kad ateityje, jei sąlygos leis, kai kurias rūšis būtų galima grąžinti į gamtą.

    Kartu akcentuojamas ir valstybių vaidmuo saugant teritorijas, kuriose kaktusams kyla didžiausia grėsmė. Tačiau, kaip pastebi tekste cituojami pašnekovai, politinė valia ir prioritetai skirtingose šalyse gali labai skirtis.

  • El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    El Ninjas stiprėja kartu su klimato kaita: uždaromos lankytinos vietos, nukenčia ūkiai ir rifai

    Ypač stiprus El Ninjas šiemet vis aiškiau persipina su klimato kaita ir didina ekstremalių orų riziką skirtinguose žemynuose. Vienur tai reiškia užsitęsusias sausras ir pašarų stygių, kitur staigias liūtis, potvynius bei laikinai uždaromas turistines zonas.

    El Ninjas yra natūralus reiškinys, kylantis tada, kai rytinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla jūros paviršius. Toks svyravimas paprastai kartojasi kas kelerius metus, tačiau šiltesni vandenynai ir šiltesnė atmosfera sudaro sąlygas, kad jo pasekmės būtų aštresnės ir brangesnės.

    Rifams ir miškams daugėja rizikų

    Kylant vandens temperatūrai, koralai patiria šiluminį stresą ir prasideda balimas, kuris gali baigtis masiniu rifų nykimu. Mokslininkai pabrėžia, kad pastaraisiais metais fiksuojami plataus masto balimo epizodai sutampa su rekordine šiluma vandenynuose, o El Ninjas prie to prisideda papildomu impulsu.

    Rifų nykimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai: žuvininkystė, pakrančių apsauga nuo audrų bei turizmas daugelyje regionų remiasi sveikais rifais. Tuo pat metu sausrų ir karščių fone didėja gaisrų tikimybė tropikuose, o tai apsunkina pastangas stabdyti miškų nykimą.

    Sausra ir liūtys smogia skirtingoms šalims

    Centrinėje Amerikoje, ypač vadinamajame Sausajame koridoriuje, sausra apsunkina žemdirbių ir gyvulininkystės ūkių padėtį. Kai ilgai nėra lietaus, menksta ganyklos, trūksta pašarų, o gyvuliai praranda svorį ir didėja ūkių nuostoliai.

    Kitose vietovėse El Ninjas siejamas su priešingu kraštutinumu: trumpu laikotarpiu iškrenta itin daug kritulių, kyla upės, prasideda staigūs potvyniai. Dėl to gali būti ribojamas eismas, vykdomos evakuacijos, o turistams laikinai uždaromi takai ir apžvalgos aikštelės, kai infrastruktūra tampa nesaugi.

    Pietų Amerikoje smarkios liūtys gali sukelti staigius upių patvinimus ir sutrikdyti kasdienį gyvenimą pasienio regionuose. Tokiomis aplinkybėmis parkų ir savivaldybių sprendimai uždaryti dalį lankytinų objektų dažnai yra prevenciniai, siekiant apsaugoti žmones nuo srovių, nuošliaužų ir staigių vandens lygio šuolių.

    Kodėl poveikis toks platus?

    El Ninjas keičia, kur ir kaip vandenynas atiduoda šilumą atmosferai, o tai per atmosferos cirkuliaciją veikia orus toli už Ramiojo vandenyno regiono ribų. Šie ryšiai gali lemti, kad vienur sezonas tampa sausesnis ir karštesnis, o kitur drėgnesnis, su didesne audrų ir potvynių tikimybe.

    Sinoptikai ir klimatologai pabrėžia, kad El Ninjas pats savaime negarantuoja konkretaus scenarijaus kiekviename regione, tačiau padidina tam tikrų ekstremumų tikimybę. Klimato kaita šią riziką dar labiau sustiprina, nes šiltesnė atmosfera greičiau sausina dirvožemį, bet kartu gali sukaupti daugiau drėgmės, kuri vėliau iškrenta intensyvesnėmis liūtimis.

    Artėjant El Ninjo pikui, valdžios institucijos daugelyje šalių ragina gyventojus ir verslą ruoštis galimiems sutrikimams, nuo vandens tiekimo ribojimų iki potvynių prevencijos. Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia priemonė mažinti žalą yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas ir prisitaikymo investicijos, ypač žemės ūkyje, vandens ūkyje ir pakrančių apsaugoje.

  • Be Kachovkos tvenkinio Ukrainos pietuose daugėja sausros ženklų: valdžia ragina atstatyti užtvanką

    Po karo Ukraina turėtų atstatyti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį, nes be jų šalies pietuose didėja dykumėjimo rizika, teigia Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas. Pasak jo, be stabilaus vandens šaltinio regione nukenčia ir pramonė, ir žemės ūkis.

    Jo vertinimu, Nikopolio miestui ir Nikopolio rajonui vanduo būtinas gamykloms, pramonei ir laukų drėkinimui. Anot pareigūno, vandens stygius didina deindustrializacijos grėsmę, o tai reikštų mažiau darbo vietų ir silpnesnę regiono ekonomiką.

    „Pasibaigus karui turime padaryti viską, kad būtų atstatyta Kachovkos užtvanka ir vandens tvenkinys. Nikopoliui ir Nikopolio rajonui vanduo reikalingas pramonei, gamykloms ir drėkinimui“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Jis taip pat pabrėžia, kad problema neapsiriboja vien pramone: be didelio vandens rezervuaro sudėtinga užtikrinti ir žemės ūkio tęstinumą, nes krenta gruntinio vandens lygis. Pasak jo, po užtvankos sunaikinimo nutiestas naujas vandentiekis padėjo aprūpinti dalį bendruomenių geriamuoju vandeniu, tačiau nepašalino bendros hidrologinės įtampos.

    „Dykumėjimo nereikės laukti, jis jau čia. Oras tapo sausesnis, gruntinio vandens lygis krenta, kai kur jo jau nėra, daugėja sausrų“, – sakė Mykola Lukašukas.

    Kachovkos tvenkinio ateitis tapo vienu jautriausių atkūrimo politikos klausimų: vietos valdžios atstovai ir dalis ūkininkų ragina grąžinti vandens telkinį, kad būtų atkurta drėkinimo ir pramonės infrastruktūra. Jų argumentas paprastas: be vandens sunku planuoti ilgalaikes investicijas, o žemdirbystė tampa pernelyg priklausoma nuo kritulių.

    Tuo pat metu dalis ekologų ragina neskubėti su sprendimu ir vertinti tai, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja natūrali ekosistema. Jie pabrėžia, kad atsiradusios pievos, jauni miškai ir didėjanti biologinė įvairovė gali turėti reikšmingą naudą gamtai ir klimatui, tačiau tam reikia nuoseklaus mokslinio monitoringo.

    Diskusijoje vis dažniau akcentuojama, kad sprendimas bus susijęs ne tik su aplinkosauga, bet ir su energijos sistema, vandens tiekimo saugumu bei regionų atsparumu sausroms. Ilgėjant karščio bangoms ir dažnėjant ekstremaliems orams, vandens ištekliai pietų Ukrainoje tampa strateginiu klausimu, kuriam prireiks kompleksinių, o ne vien politinių sprendimų.

    Po didelio vandens telkinio netekties keičiasi vietos mikroklimatas, o tai gali paveikti dirvožemio drėgmę ir derlingumą, ypač jei regionas ir anksčiau buvo linkęs į sausras. Dėl to dalis ūkininkų, kaip pastebi vietos valdžia, pradeda atsargiau planuoti sėją ir investicijas, nes didėja neapibrėžtumas dėl būsimo derliaus.

    Kartais geriamojo vandens infrastruktūra gali išspręsti kasdienius poreikius, tačiau ji nebūtinai atkuria natūralią gruntinių vandenų pusiausvyrą ar užtikrina drėkinimo mastą, reikalingą stambesniam ūkiui ir pramonei. Būtent todėl Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje išlieka ne tik ekologinė, bet ir ekonominė dilema.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.

  • Per sausrą 16-metė virė apelsinų žieves: pigus biopolimeras dirvoje sulaikė daugiau vandens

    2016 metais Pietų Afrika patyrė vieną skaudžiausių sausrų per stebėjimų istoriją: kritulių kiekis smuko, didžioji dalis regionų skelbė stichinę nelaimę, o ūkininkai stebėjo džiūstančius pasėlius. Tuo metu 16-metė Johanesburgo moksleivė Kiara Nirghin ėmė ieškoti sprendimo ne „kaip iškviesti lietų“, o kaip dirvožemyje ilgiau išlaikyti jau turimą drėgmę.

    Ji dėmesį sutelkė į superabsorbentus, dar vadinamus hidrogeliais, kurie sugeria didelius vandens kiekius ir vėliau palaipsniui atiduoda juos augalams. Tokie polimerai plačiai naudojami žemės ūkyje, tačiau dažnai gaminami akrilo pagrindu, nėra lengvai suyrantys ir gali būti brangūs, ypač jei reikalingi dideli kiekiai.

    Nirghin iškėlė hipotezę, kad panašų vandens sugeriantį polimerą galima sukurti iš maisto atliekų, kuriose gausu polisacharidų. Pagrindine žaliava ji pasirinko apelsinų žieves, kuriose yra pektino, o papildomu komponentu tapo avokadų žievės.

    Eksperimentų metu moksleivė apelsinų žieves virė, kad išgautų pektinu turtingą skystį, tuomet jį maišė su susmulkintomis ir išdžiovintomis žievėmis bei avokado likučiais. Mišinį ji paliko saulėje, kur šiluma ir ultravioletiniai spinduliai padėjo susiformuoti struktūrai, galinčiai sugerti ir sulaikyti vandenį.

    Pagal projekto aprašymuose minimus bandymus, jos sukurtas biopolimeras sugėrė apie 76,1 proc. skysčio, kai pramoninis akrilinis analogas sugėrė apie 74,7 proc. Taip pat teigta, kad medžiaga gali sulaikyti maždaug 300 kartų didesnį vandens kiekį nei jos pačios svoris, tačiau tokie skaičiai priklauso nuo bandymo sąlygų ir metodikos.

    Vienas svarbiausių projekto argumentų buvo kaina: skaičiuota, kad tokios medžiagos gamyba galėtų kainuoti maždaug 30–60 eurų už toną, kai kai kurių pramoninių sprendimų kaina gali siekti apie 1 800–2 700 eurų už toną. Be to, maisto atliekų pagrindu sukurtas produktas būtų biologiškai suyrantis, o tai mažintų ilgalaikę taršos riziką dirvožemyje.

    Vis dėlto pati idėja neturėtų būti vertinama kaip paruošta masinei rinkai technologija. Projekto rezultatai buvo gauti mokyklinių eksperimentų aplinkoje, todėl prieš realų pritaikymą reikėtų nepriklausomų laboratorinių patikrų, standartizuotų bandymų bei lauko tyrimų skirtinguose dirvožemiuose ir klimato sąlygose.

    Projektas, pavadintas No More Thirsty Crops, 2016 metais pelnė „Google“ mokslo mugės apdovanojimą už socialinį poveikį Artimųjų Rytų ir Afrikos regionui, o vėliau ir pagrindinį prizą. Jo esmė paprasta: panaudoti tai, kas paprastai išmetama, ir paversti medžiaga, galinčia padėti augalams išgyventi sausrų metu.

    Pastaraisiais metais sausros ir karščio bangos vis dažniau siejamos su klimato kaitos poveikiu, todėl auga susidomėjimas sprendimais, kurie mažina vandens sąnaudas ir gerina dirvožemio drėgmės išlaikymą. Tokios iniciatyvos kaip Nirghin darbas rodo kryptį, kurioje susitinka tvarumas, žiedinė ekonomika ir praktiniai žemės ūkio poreikiai.

  • 56 mln. metų senumo miškų pamoka: per spartų atšilimą Žemė pradėjo ruduoti ir tai kartojasi

    Mokslininkai atkūrė, kaip atrodė miškai prieš maždaug 56 milijonus metų, kai Žemę ištiko staigaus atšilimo epizodas, vadinamas paleoceno ir eoceno terminio maksimumo laikotarpiu. Tyrimas rodo, kad tuomet didelės teritorijos tapo pastebimai rudesnės, nes miškų danga retėjo, o ekosistemos patyrė stiprų karščio ir sausros stresą.

    Šis laikotarpis siejamas su didžiuliais anglies išmetimais į atmosferą, tikėtina, dėl intensyvios vulkaninės veiklos. Augant anglies dioksido koncentracijai, kilo temperatūra, o daugelyje regionų mažėjo kritulių, todėl sausros tapo dažnesnės ir ilgesnės, o sausumo poveikis miškams stiprėjo.

    Norėdami įvertinti senovinių miškų tankį, tyrėjai analizavo mikroskopines suakmenėjusių lapų struktūras, išlikusias uolienose dabartinio Vajomingo teritorijoje. Lapų paviršiaus ląstelių forma gali išduoti, kiek šviesos pasiekdavo augalą, o tai tiesiogiai susiję su lajų tankiu ir miško uždarumu.

    Tankioje paunksmėje augantys lapai dažniau turi pailgesnes ląsteles, nes augalas prisitaiko efektyviau sugerti ribotą šviesą. Palyginę šiuos požymius su šiuolaikinių augalų duomenimis, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį iš lapų mikrostruktūros spręsti apie istorinių miškų būklę.

    Rekonstrukcija parodė, kad tuometiniai miškai šiame regione tapo retesni, sumažėjo didelių medžių, o lajos akivaizdžiai praretėjo. Tyrėjų vertinimu, karščio ir sausros derinys kėlė augalams tokį stresą, kad didėjo medžių žūties rizika, spartėjo dirvožemio erozija ir silpnėjo sausumos vandens apytaka.

    Tokie procesai svarbūs ne tik vietos mastu: retėjant miškams, sumažėja jų gebėjimas stabilizuoti mikroklimatą, sulaikyti drėgmę ir apsaugoti dirvožemį. Ilgainiui tai gali skatinti tolesnį sausėjimą ir dar labiau komplikuoti miškų atsikūrimą.

    Tyrėjams nerimą kelia panašumai su dabartinėmis tendencijomis, kurias fiksuoja palydoviniai stebėjimai. Po kelių dešimtmečių, kai dalyje pasaulio buvo matomas bendras „žalėjimo“ efektas, kai kuriuose regionuose vis dažniau registruojamas „rudėjimas“, siejamas su sausromis, karščio bangomis, gaisrais, kenkėjais ir ligomis.

    Miškai yra vienas svarbiausių anglies „sugertuvų“, todėl jų silpnėjimas reiškia ne tik biologinės įvairovės praradimus. Kai miškų danga retėja arba didėja medžių žūtis, silpnėja ir natūrali klimato sistemos apsauga, o tai gali didinti atšilimo pagreitį.

    Tyrimas pabrėžia ir esminį skirtumą: šiandien anglis į atmosferą patenka gerokai sparčiau nei per tą senovinį atšilimo epizodą. Tai reiškia, kad ekosistemoms gali pritrūkti laiko prisitaikyti, o miškų atsakas kai kuriose vietovėse gali būti staigesnis, nei tikėtasi.

    „Kai klimatas šyla ir sausėja, miškai gali pereiti į būseną, kurioje jie nebepajėgia išlikti tokie tankūs kaip anksčiau“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, apibendrindamas pagrindinę išvadą.

  • Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Ilgą laiką mokslininkai laikėsi logiškos prielaidos: kuo medis aukštesnis, tuo jam sunkiau išgyventi sausrą. Vanduo turi būti pakeltas iš dirvožemio į lapus per plonų indų tinklą, o drėgmės trūkumas gali sukelti vadinamąją hidraulinę avariją, kai nutrūksta vandens srautas ir medis ima džiūti.

    Ankstyvieji stebėjimai dažnai šią prielaidą patvirtindavo. Per sausras didesni medžiai kai kuriose ekosistemose augo lėčiau arba dažniau žūdavo, nes jų lajos yra aukščiau, kur stipresnė saulės spinduliuotė, aukštesnė temperatūra ir sausesnis oras.

    Ryškus pavyzdys buvo 2015–2016 metais pasireiškęs stiprus El Ninjo, smarkiai paveikęs Amazoniją. Tyrimuose, apėmusiuose šimtus tūkstančių medžių, fiksuota didesnė medžių mirtingumo banga, o miškas laikinai susilpnino gebėjimą sugerti anglies dioksidą, nes labiausiai nukentėjo būtent stambiausi individai.

    Tačiau vėlesni duomenys parodė, kad ši taisyklė nėra universali. Tropiniuose Afrikos miškuose per panašius klimato svyravimus didžiausi medžiai kai kuriose vietovėse pasirodė esantys atsparesni, o ryškiausias augimo sulėtėjimas fiksuotas mažesnių medžių grupėse.

    Toks kontrastas rodo, kad svarbiausia yra ne vien medžio dydis, o jo rūšis, fiziologija ir aplinkos sąlygos. Tyrimai kituose tropikuose, pavyzdžiui, Puerto Rike, rodo, kad net tos pačios rūšies medžiai gali skirtingai pakelti sausrą priklausomai nuo to, ar jie auga drėgnesnėje, ar sausesnėje buveinėje.

    Ypatingo dėmesio sulaukė Pietryčių Azijos miškuose paplitę dvusparninių šeimos medžiai, tarp jų ir itin aukšti Borneo saloje. Nors jų aukštis įspūdingas, dalis jų išsiskiria anatominiais ir fiziologiniais prisitaikymais, leidžiančiais palaikyti vandens transportą net tada, kai drėgmės trūksta, o karštis ir sausas oras lajų zonoje didžiausi.

    Ši tema svarbi ne tik botanikams. Stambiausi medžiai paprastai sukaupia neproporcingai daug biomasės, todėl ir anglies, tad jų išlikimas tiesiogiai veikia miškų gebėjimą mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimą atmosferoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad didžiausi medžiai yra reti, o ilgalaikiuose stebėjimuose jų imtys dažnai per mažos, kad būtų lengva daryti apibendrinimus visiems regionams. Todėl išlieka atviras klausimas, ar Borneo atsparūs miškų milžinai yra išskirtinis atvejis, ar panašūs mechanizmai plačiai paplitę, tik dar nepakankamai ištirti.

    Aiškėja viena: vien medžio aukštis dar nepasako, kaip jis reaguos į sausrą. Atsparumą greičiausiai lemia rūšies savybės, gebėjimas išvengti vandens transporto sutrikimų, toleruoti karštį ir prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, kurios ypač ryškios viršutinėje miško lajų dalyje.

  • COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    COP17 Mongolijoje: kaip JT ieško sprendimų žemės degradacijai, kuri veikia milijardus žmonių

    Kas yra COP17 ir kodėl svarbu?

    Mongolijos sostinėje Ulan Batore vyksta JT Kovos su dykumėjimu konvencijos šalių konferencija COP17, skirta žemės degradacijos ir dykumėjimo problemoms. Tai procesas, kai dėl klimato kaitos, sausrų ir netvaraus ūkininkavimo dirvožemis praranda derlingumą, o teritorijos tampa vis mažiau tinkamos gyventi ir auginti maistą.

    JT Kovos su dykumėjimu konvencija yra viena pagrindinių tarptautinių teisiškai įpareigojančių sistemų, orientuotų būtent į dirvožemio, ganyklų ir žemės išteklių apsaugą. Konvencija priimta 1994 metais, o įsigaliojo 1996 metais, ją yra pasirašiusios beveik visos pasaulio valstybės.

    Skaičiai, rodantys krizės mastą

    Žemės degradacijos poveikį jaučia milžiniška žmonijos dalis: nuo to priklauso maisto gamyba, vandens prieinamumas ir pragyvenimo šaltiniai. Tarptautiniai vertinimai rodo, kad reikšmingą riziką patiria milijardai žmonių, o poveikis dažniausiai smogia regionams, kuriuose gyventojų pajamos mažesnės ir prisitaikymo galimybės ribotos.

    Sausrų dažnėjimas ir intensyvėjimas pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena ryškiausių klimato kaitos išraiškų. Kartu auga konkurencija dėl vandens, o vandens trūkumas tiesiogiai veikia žemės ūkį, energijos gamybą, vidaus ir tarptautinę prekybą bei didina socialinę įtampą.

    „Sausros nebėra tik aplinkosauginė problema. Tai sisteminė rizika maisto ir vandens saugumui, prekybai, energijos tiekimui ir valstybių stabilumui“, – sakė JT Kovos su dykumėjimu konvencijos vykdomoji sekretorė Yasmin Fouad.

    Kodėl konferencija vyksta Mongolijoje?

    Mongolija pasirinkta neatsitiktinai: šalis pati patiria spartėjančios degradacijos padarinius, siejamus su temperatūros kilimu, kritulių pokyčiais ir stiprėjančiais vėjais. Gobi dykumos plėtra ir smėlio audros yra vienas iš regiono pavyzdžių, kaip dykumėjimo reiškiniai tampa tarpvalstybiniais.

    Šalies atstovai akcentuoja, kad didelėje teritorijoje, kur gyventojų tankis itin mažas, pažeidžiamumas ypač didelis: nukenčia ganyklos, tradiciniai pragyvenimo būdai, o spaudimas ekonomikai didėja. Mongolija konferencijoje taip pat pristato nacionalines programas, orientuotas į ekosistemų atkūrimą ir atsparumo didinimą.

    „Mūsų šalyje didelė teritorijų dalis patiria dykumėjimą, todėl mums tai nėra tolima grėsmė. Siekiame, kad priemonės būtų realiai įgyvendinamos ir duotų apčiuopiamą rezultatą“, – sakė Mongolijos ministras pirmininkas Nyam-Osoryn Uchral.

    Kokie sprendimai aptariami ir ko tikimasi?

    COP17 darbotvarkėje svarbiausia vieta skiriama finansavimui, praktiniams projektams ir bendradarbiavimui tarp valdžios, mokslo, nevyriausybinių organizacijų ir verslo. Dalyviai aptaria, kaip žemės atkūrimo planus paversti investuojamais projektais, kurių grąža būtų matuojama ne tik aplinkos, bet ir ekonomikos rodikliais.

    Konferencijoje akcentuojama, kad sprendimų nėra vienodų visiems, nes skiriasi klimatas, ūkininkavimo tradicijos ir socialinės sąlygos. Vis dėlto bendras principas išlieka tas pats: prevencija ir atkūrimas dažnai kainuoja mažiau nei pasekmių valdymas, kai jau krenta derlius, didėja maisto kainos ir prasideda priverstinė migracija.

    Didelis dėmesys skiriamas ir vietos bei čiabuvių bendruomenėms, kurios dažnai pirmosios pajunta degradacijos padarinius. COP17 renginiuose jos pristato praktikas, kaip atkurti ganyklas, taupyti vandenį ir prisitaikyti prie sausrų, o sprendimai vis dažniau derinami su šiuolaikiniais duomenimis, stebėsena ir DI paremtais prognozavimo įrankiais.

    Organizatoriai skelbia, kad per konferencijos laikotarpį numatyta šimtai diskusijų, mokslo ir kultūrinių renginių, o dalyvių skaičius turėtų siekti dešimtis tūkstančių. Pagrindinis tikslas išlieka praktiškas: sutarti dėl priemonių, kurios mažintų degradacijos mastą ir padėtų šalims greičiau pereiti nuo deklaracijų prie veiksmų.

  • Pinot noir ant ribos: mokslininkai įspėja, kad dažnėjančios sausros gali pakeisti vyną

    Pinot noir ant ribos: mokslininkai įspėja, kad dažnėjančios sausros gali pakeisti vyną

    Vakarų Europoje vasaros karščiai ir sausros vis dažniau verčia vynuogynus skinti derlių anksčiau, o kai kur vynuogės nukenčia ir nuo gaisrų. Klimato šiltėjimas reiškia, kad vynuogininkystės regionams tenka prisitaikyti prie karštesnių ir sausesnių sezonų, kurie tampa nauja norma.

    Naujesni tyrimai rodo, kad populiarios vynuogių veislės į stresą reaguoja nevienodai. Prancūzijos, Vokietijos ir Argentinos mokslininkų komanda analizavo, kaip sausros sąlygos veikia Pinot noir ir Chardonnay, kai artėjama prie scenarijų, susijusių su maždaug 2 laipsnių šiltesniu klimatu nei priešindustriniu laikotarpiu.

    Tyrėjai rinko vynuogių mėginius iš 80 vynuogynų 13-oje regionų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Portugalijoje ir Argentinoje. Buvo lyginami 2019, 2020 ir 2021 metų derliai, o vynmedžių vandens būklė vertinta pagal vynuogių sulčių anglies izotopų rodiklius, kurie laikomi patikimu vandens streso indikatoriumi.

    Rezultatai parodė, kad abi veislės gali atlaikyti gana platų vandens trūkumo diapazoną, tačiau skirtumai išryškėja, kai stresas tampa stiprus. Kai kuriuose sausiausiuose regionuose didžiausi vandens deficitai nebuvo fiksuoti vien dėl to, kad ten plačiau taikomas drėkinimas, kuris sušvelnina ekstremalias sąlygas.

    Didžiausias klausimas vyno mėgėjams susijęs su tuo, kaip sausra keičia vynuogių metabolinį profilį, nuo kurio priklauso skonis, aromatai ir kilmės vietos ypatybės. Tyrėjai nustatė, kad Chardonnay reakcija į didėjantį stresą buvo labiau tolydi, o aiškaus lūžio taško, po kurio kokybės parametrai staigiai prastėtų, jie nepastebėjo.

    Pinot noir atveju situacija sudėtingesnė: aptiktas lūžio taškas, kai pasiekus stiprų vandens deficitą pradeda irti junginiai, svarbūs šios veislės charakteriui. Tai reiškia, kad dažnėjant sausroms ir karščiams rizika prarasti būtent Pinot noir stiliaus stabilumą bei aukščiausios klasės kokybę gali augti greičiau nei Chardonnay atveju.

    Vynuogininkystėje vis dažniau svarstoma selekcija, naujų klonų paieška ar net genų redagavimo kryptys, kurios galėtų padėti kurti atsparesnes veisles. Vis dėlto prestižiniuose regionuose sprendimas keisti veislę laikomas itin jautriu, nes vyno reputacija ir vartotojų lūkesčiai dažnai susieti su konkrečia vynuoge ir kilmės vieta.

    „Nors prisitaikymo galimybių ieškoma daug, veislės keitimas aukščiausios klasės regionams yra rizikingas, nes jų tapatybė remiasi viena ar keliomis veislėmis“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas greičiausiai vyks keliomis kryptimis vienu metu: efektyvesnis vandens valdymas, kitoks lapijos formavimas, dirvožemio priežiūra, atsargesnis drėkinimo taikymas ten, kur tai leidžiama, ir tikslesnis derliaus nuėmimo laiko parinkimas. Tačiau jei karščio bangos ir sausros kartosis dažniau, būtent Pinot noir regionams teks spręsti, kaip išlaikyti stilių, dėl kurio ši veislė ir tapo pasauline ikona.

  • „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    Vakarų JAV mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamuosius sniego rijikus – specifines karščio bangas, kurios pavasarį ir vasaros pradžioje staigiai paspartina kalnų sniego tirpsmą. Tyrimų duomenys rodo, kad tokių epizodų metu tirpsmo tempas gali būti beveik dvigubai didesnis nei įprastai.

    Šis reiškinys kelia nerimą regionams, kurių upės, ežerai ir vandens saugyklos priklauso nuo lėto, nuoseklaus vandens išsiskyrimo iš kalnuose sukaupto sniego. Kalnų sniego danga veikia kaip natūralus vandens rezervuaras: žiemą sukaupia kritulius, o šiltuoju metų laiku juos palaipsniui atiduoda.

    Kas išskiria šias karščio bangas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad ne kiekvienas pavasario atšilimas tampa sniego rijiku. Pagrindinis kriterijus yra bent trijų dienų laikotarpis, kai temperatūra laikosi mažiausiai 6 laipsniais Celsijaus aukščiau daugiametės normos, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio.

    Būtent šiltos naktys yra kritinis veiksnys, nes įprastai naktinis atvėsimas leidžia sniego paviršiui dalinai vėl sušalti ir pristabdo vandens skverbimąsi į gilesnius sluoksnius. Kai naktimis išlieka šilta, sniego danga netenka galimybės atsinaujinti, todėl tirpsmas pereina į spartesnę, sunkiau kontroliuojamą fazę.

    Beveik dvigubai spartesnis tirpsmas

    Publikacijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science Advances“, pateikiama išvada, kad įprastomis sąlygomis tirpsmo sezono metu sniegas netenka maždaug 9 milimetrų vandens ekvivalento per dieną. Sniego rijikų epizodais šis rodiklis išauga iki maždaug 17 milimetrų per dieną.

    Praktiškai tai reiškia, kad tas pats vandens kiekis, kuris įprastai į upes patektų per ilgesnį laiką, per karščio bangą išsilaisvina gerokai greičiau. Vandens ūkio sistemoms tai sudėtinga, nes infrastruktūra dažnai projektuojama prielaidai, kad tirpsmas bus tolygus ir užsitęsęs.

    Rizika: potvyniai ir sausros vienu metu

    Staigus tirpsmas per trumpą laiką gali padidinti potvynių riziką, ypač jei rezervuaruose nėra pakankamai laisvos talpos priimti netikėtą srautų šuolį. Toks scenarijus tampa dar pavojingesnis, kai sutampa su intensyviomis liūtimis ar jau įmirkusiu dirvožemiu.

    Kita medalio pusė yra sausra: karščio banga nesukuria papildomo vandens, ji tik paankstina jo patekimą į upes. Dėl to vėlyvą vasarą, kai vandens poreikis dažnai didžiausias, jo gali pritrūkti, nes natūralus sniego rezervuaras ištuštėja anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ryškiausi staigaus tirpsmo epizodai buvo fiksuojami ir per dideles sausras, įskaitant Kalifornijoje 2013–2015 metais. Tai rodo, kad ekstremalūs karščio epizodai gali dar labiau aštrinti vandens stygiaus pasekmes.

    Reiškinys dažnėja ir ankstėja

    Analizuojant ilgalaikius stebėjimus Vakarų JAV nustatyta, kad sniego rijikų paplitimas keičiasi šylant klimatui. Nuo XIX amžiaus vidurio šių epizodų arealas plečiasi, o patys reiškiniai pasireiškia anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius.

    Kalnų vakaruose, vadinamajame Mountain West regione, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio per metus paprastai būdavo fiksuojami keli tokie epizodai. Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyvesnė šių karščio bangų pradžia apsunkina planavimą, nes vandens ūkio sprendimai dažnai paremti istorine sezoniškumo logika.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir dar vieną problemą: dalis klimatinių ir hidrologinių modelių ne visada tiksliai atkuria trumpalaikius, bet labai staigius tirpsmo šuolius. Todėl geresnis sniego rijikų atpažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti srautus ir iš anksto paruošti vandens saugyklų valdymo scenarijus.