CP v2

Tag: Savarankiška veikla

  • Lenkija ruošia Mokesčių ordino pataisas: ryczałt riba kris iki 250 000 eurų, laukia permainos

    Lenkijos Finansų ministerija artimiausiu metu ketina Seimui pateikti Mokesčių ordino pakeitimų projektą. Viceministras Jarosławas Nenemanas teigia, kad siūlomos pataisos yra deregulacijos etapas, kurio tikslas – daugiau aiškumo ir didesnė mokesčių mokėtojų teisinė apsauga.

    Vienas plačiausiai aptariamų pokyčių susijęs su fiksuoto tarifo apmokestinimu (ryczałt). Ministerija palankiai vertina kryptį mažinti ribą, nuo kurios nebegalima taikyti šio režimo, nuo 2 000 000 eurų iki 250 000 eurų, argumentuodama, kad taip mažinami skirtumai tarp skirtingų apmokestinimo formų.

    Pasak J. Nenemano, dabartinė sistema kai kuriais atvejais sukuria labai dideles disproporcijas, ypač kai lyginami aukštesnių pajamų savarankiškos veiklos režimai su apmokestinimu pagal bendrąsias taisykles. Jo teigimu, susidaro situacijų, kai mokestinė našta taikant bendrąsias taisykles gali būti kelis kartus didesnė nei fiksuoto tarifo atveju, ir tai, ministerijos vertinimu, sunkiai pateisinama.

    Viceministras pripažįsta, kad Lenkijos pajamų mokesčių sistema per dešimtmečius buvo keičiama daug kartų, o dalis sprendimų, anot jo, buvo priimti prieš rinkimus, siekiant greito politinio efekto. Dėl to, ministerijos vertinimu, susiformavo nenuosekli taisyklių visuma, kurioje verslas gali rinktis progresinį, linijinį ar fiksuoto tarifo apmokestinimą, o pastarasis pastaraisiais metais tapo ypač patrauklus.

    Kartu pabrėžiama, kad ryczałt privalumas yra paprastumas, nes apskaitomas tik pajamų dydis. Vis dėlto Finansų ministerijos pozicija – šį režimą tikslinga išlaikyti labiausiai paprastoms veikloms ir mažesniems mastams, kur papildoma buhalterinė našta būtų neproporcinga, o itin didelių pajamų atvejais logiškesni kiti apmokestinimo modeliai.

    Ministerija taip pat akcentuoja ryczałt trūkumą: nevertinama sąnaudų pusė. Pasak viceministro, tai gali didinti paskatas šešėliui, kai sąskaitos faktūros netampa reikšmingu elementu mokesčių apskaičiavime, o dalis išlaidų gali būti slepiamos arba neskaidriai formuojamos. Dėl šių priežasčių siūloma, kad fiksuotas tarifas būtų labiau nukreiptas į mažiausias veiklas, o didesniems verslams būtų taikomi režimai, reikalaujantys išsamesnės apskaitos.

    Naujajame Mokesčių ordino pataisų projekte numatomi ir konkretūs pokyčiai, susiję su vadinamosiomis tikrinamosiomis (patikrinimo pobūdžio) procedūromis. Finansų ministerija siūlo aiškiau apibrėžti šių veiksmų taikymą, įskaitant trijų mėnesių terminą tokioms procedūroms bei principą, kad mokesčių administratoriaus patvirtintas mokesčių mokėtojo veiksmas tokios procedūros metu turėtų sumažinti vėlesnių sankcijų ir delspinigių riziką.

    Pasak J. Nenemano, pastaraisiais metais mokesčių administravimas smarkiai pasikeitė dėl skaitmenizacijos ir duomenų apimties augimo. Nacionalinė mokesčių administracija remiasi elektroninių sąskaitų infrastruktūra, standartizuotais kontrolės duomenimis ir elektroninėmis deklaracijomis, todėl dalį neatitikimų gali identifikuoti be klasikinės kontrolės, pavyzdžiui, operatyviai susisiekdama su mokesčių mokėtoju.

    Viceministro teigimu, būtent todėl senesnės taisyklės ne visada atitinka praktiką, o pats reglamentavimas kai kuriose vietose yra pernelyg neaiškus. Tai, pasak jo, kelia klausimų tiek mokesčių mokėtojams, ar administracija turi teisę atlikti vienus ar kitus veiksmus, tiek pareigūnams, kurie jaučiasi dirbantys ne iki galo apibrėžtoje teisinėje erdvėje.

    Ministerija pabrėžia, kad planuojamas reguliavimas orientuotas į veiksmus, kuriems reikalinga sąveika su mokesčių mokėtoju, o vidinė duomenų analizė ir toliau vyks kaip įprasta. Tikslas – kad didėjantis duomenų panaudojimas tarnautų ne tik administracijos efektyvumui, bet ir mokesčių mokėtojams, suteikiant galimybę greičiau pastebėti klaidas, jas ištaisyti ir išvengti ilgų, resursus eikvojančių patikrinimų.

  • Lenkijoje savarankiškai dirbantieji vis dažniau susimažina mokesčius: kas laimi, kas pralaimi?

    Lenkijos mokesčių sistema vis dažniau kritikuojama dėl to, kad skirtingoms darbo formoms taikomos nevienodos taisyklės. Dirbantys pagal darbo sutartį dažniausiai moka mokesčius pagal tarifų skalę ir turi mažiau teisėtų būdų sumažinti mokestinę naštą.

    Tuo metu savarankiškai dirbantys, ypač vykdantys vieno asmens veiklą, gali rinktis iš kelių apmokestinimo režimų. Praktikoje tai reiškia daugiau lankstumo, galimybę taikyti fiksuotus tarifus ar atskaitymus, taip pat plačiau naudoti leidžiamus atskaitymus veiklos sąnaudoms.

    Kas skatina bėgti iš etato

    Pagrindinis argumentas, kurį kartoja dalis ekonomistų ir mokesčių praktikų, yra skirtumas tarp to, ką sumoka samdomas darbuotojas, ir to, ką gali susiplanuoti savarankiškai dirbantis asmuo. Kai pajamos artėja prie aukštesnio tarifo ribų, didesnes pajamas gaunantys žmonės turi daugiau paskatų keisti darbo formą.

    Ypač tai jaučiama sektoriuose, kuriuose darbas lengvai „perkeliamas“ į paslaugų sutartis, pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje ar konsultacinėse veiklose. Tokiais atvejais riba tarp realaus verslo ir vadinamojo fiktyvaus savarankiško darbo tampa sunkiau apibrėžiama, o kontrolė brangsta.

    Fiktyvus savarankiškumas auga

    Remiantis Lenkijoje viešai aptariamais duomenimis, per kelerius metus smarkiai padaugėjo vieno asmens veiklų, kurių pajamų didžioji dalis gaunama iš vieno užsakovo ir kurios neturi darbuotojų. Tokia struktūra mokesčių ekspertų dažnai vertinama kaip rizikos indikatorius, rodantis, kad dalis rinkos faktiškai atlieka samdomo darbo funkciją, tik kitu teisiniu apvalkalu.

    Jei 2018 metų pabaigoje tokių veiklų skaičius buvo apie 150 000, tai 2025 metų pabaigoje jis jau viršijo 500 000. Šis šuolis rodo ne vien verslumo augimą, bet ir tai, kad mokesčių bei įmokų skirtumai gali veikti kaip stipri paskata „optimizuoti“ darbo formą.

    Ką tai reiškia biudžetui ir darbuotojams

    Viešųjų finansų požiūriu, kuo daugiau aukštesnes pajamas gaunančių žmonių pereina į lengviau optimizuojamus režimus, tuo didesnė našta tenka tiems, kurie lieka tradiciniame užimtume. Tai kelia klausimą dėl sistemos teisingumo ir ilgalaikio socialinio draudimo tvarumo, nes įmokos ir jų bazė gali reikšmingai skirtis.

    Politiniu lygmeniu tokios tendencijos dažnai baigiasi bandymais „užlopyti“ spragas, sugriežtinti taisykles ar priartinti skirtingų formų apmokestinimą. Tačiau verslas ir darbo rinka į pokyčius reaguoja greitai, todėl bet kokia reforma paprastai turi šalutinių efektų: nuo didesnės administracinės naštos iki paslaugų brangimo ar dalies veiklų persikėlimo į šešėlį.

  • Antrasis PIT tarifas tyliai „suvalgo“ vidurinę klasę: įšaldyta riba ir algų augimas

    Iki balandžio 30 dienos Lenkijoje baigiasi metinių PIT deklaracijų pateikimo terminas, o daliai gyventojų tai reiškia ir papildomą mokesčio priemoką. Finansų ministerijos vertinimu, apie 10–11 proc. mokesčių mokėtojų per metus peržengė 120 000 zlotų pajamų ribą ir pateko į 32 proc. tarifą.

    Problema ta, kad antroji riba vis rečiau atskiria „labai daug uždirbančius“ nuo visų kitų. Kai riba įšaldyta, o atlyginimai kyla dėl infliacijos ir rinkos spaudimo, vis daugiau vidutines pajamas gaunančių darbuotojų į aukštesnį tarifą patenka automatiškai, net ir be realaus praturtėjimo.

    Kas vyksta su antrąja riba?

    Antroji PIT riba Lenkijoje nuo 2022 metų nebuvo indeksuota, nors kainos ir nominalūs atlyginimai augo. Tokia situacija ekonomikoje žinoma kaip fiskalinis „slinkimas“, kai biudžeto pajamos didėja nekeičiant tarifų, nes mokesčių mokėtojai palaipsniui „įtraukiami“ į aukštesnius apmokestinimo lygius.

    Lenkijos Seime vėl svarstyta iniciatyva kelti antrąją ribą nuo 120 000 iki 140 000 zlotų per metus. Pagal 2026 metų vidutinį kursą tai būtų maždaug nuo 27 500 iki 32 100 eurų, tačiau esminis argumentas slypi ne valiutoje, o realioje ribos vertėje, kuri per kelerius metus nuvertėjo.

    Etatas prieš individualią veiklą

    Įšaldyta riba labiausiai jaučiama dirbantiems pagal darbo sutartį, nes jų pajamos apmokestinamos progresyviai ir kartu apauga socialinio draudimo įmokomis. Dėl to net ir „standartinis“ karjeros augimas, premijos ar papildomi darbai dažniau stumia į 32 proc. tarifą.

    Tuo pat metu savarankiško darbo formos, ypač fiksuoto tarifo modeliai, daugeliu atvejų išlieka už progresijos ribų arba leidžia pasiekti mažesnį efektyvų apmokestinimą. Taip darbo rinka gauna aiškų signalą: specialistui finansiškai palankiau derėtis dėl bendradarbiavimo ne per etatą, o per paslaugų teikimą.

    Kodėl tai tampa politiniu klausimu?

    Finansų ministerija viešai pabrėžia, kad mokesčių ribų koregavimas reiškia tiesioginį biudžeto pajamų sumažėjimą ir reikalauja aiškaus finansavimo šaltinio. Tokia pozicija ypač svarbi, kai pajamų mokestis laikomas reikšmingu valstybės ir savivaldybių finansavimo šaltiniu.

    Kita vertus, neindeksuojamos ribos formuoja ilgalaikę struktūrinę įtampą: vis didesnė vidurinės klasės dalis patiria aukštesnį tarifą, o tai stiprina spaudimą rinktis kitokias darbo formas. Rezultatas gali būti ne tik politinė diskusija dėl „teisingumo“, bet ir praktinis etatų konkurencingumo mažėjimas sektoriuose, kuriuose lengviausia pereiti prie savarankiško darbo.

    Diskusija dėl antrosios PIT ribos iš esmės yra apie tai, kaip valstybė subalansuoja biudžeto stabilumą ir mokesčių sistemos nuspėjamumą. Kol riba neindeksuojama, o atlyginimai kyla, 32 proc. tarifas vis dažniau tampa ne „turtingųjų“, o augančių pajamų vidurinės klasės realybe.