Tag: Savivaldos rinkimai

  • Artėja 2027 m. savivaldos rinkimai: MRU profesorius įvardijo, kur savivalda nespėja

    Artėjant 2027 metais vyksiantiems savivaldybių tarybų ir merų rinkimams, vis dažniau keliama ne tik kandidatų ir pažadų, bet ir pačios savivaldos sistemos kokybės tema. Mykolo Romerio universiteto Viešosios politikos ir valdymo instituto direktorius prof. dr. Andrius Stasiukynas atkreipia dėmesį, kad gyventojų lūkesčiai valdžiai sparčiai kinta, o institucijų veikimo tempas ne visada spėja paskui kasdienybę.

    Šiandien gyventojai gali greitai pasiekti politikus socialiniuose tinkluose, nuotoliniu būdu įsitraukti į diskusijas ar pasitelkti DI, kad aiškiau suprastų sprendimų projektus ir parengtų argumentuotus kreipimusis. Tačiau skaitmeninės galimybės dar nereiškia, kad atsakomybės mechanizmai savivaldoje tapo aiškesni, o atskaitomybė gyventojams sustiprėjo.

    Vietos savivaldos dienos proga tradiciškai aptariami savivaldybių pasiekimai, tarp jų ir viešųjų paslaugų gerinimas, bendruomenių įtraukimas, pasirengimas krizėms. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad šalia apdovanojimų verta kelti ir nepatogų klausimą: ar gyventojui tapo lengviau suprasti, kas priima sprendimus ir kaip už juos atsako.

    Ar užtenka tiesiogiai rinkti merą?

    Nuo 2015 metų merai Lietuvoje renkami tiesiogiai, o šis pokytis padidino mero politinį matomumą ir sustiprino asmeninę atsakomybės nuostatą. Vis dėlto savivaldos sprendimų kasdienybę dažnai lemia ne vien meras, o savivaldybės taryba, kuri tvirtina biudžetą, nustato strateginius prioritetus ir priima sprendimus dėl paslaugų, infrastruktūros, švietimo, socialinės paramos.

    Dėl to pagrindinis klausimas, kurį kelia prof. dr. A. Stasiukynas, yra paprastas: kiek gyventojas realiai seka tarybos narių veiklą ir ar sugeba įvertinti, ką konkrečiai jo išrinkti atstovai nuveikė per kadenciją. Formaliai tarybų posėdžiai, sprendimai ir balsavimai yra vieši, tačiau praktikoje informacija neretai būna išskaidyta, sunkiai palyginama ir gyventojui nepatogi.

    Kodėl tarybos nariai lieka šešėlyje?

    Savivaldos paradoksas tas, kad tarybos narius renka patys žmonės, bet nemaža dalis rinkėjų po rinkimų nebegalėtų įvardyti, kas jiems atstovauja, ir kuo tie politikai išsiskyrė darbais. Dažniausiai tarybos nariai tampa matomi tik kampanijų metu, o vėliau jų veikla gyventojus pasiekia fragmentiškai.

    Problema nėra vien informacijos stoka, o jos pateikimo logika. Tarybos nario darbas dažnai matuojamas posėdžių lankomumu ar bendrais politiniais pareiškimais, tačiau gyventojui svarbiau suprasti, kas inicijavo sprendimą, kas jį keitė, kaip buvo derinti interesai ir kokį poveikį tai turėjo konkrečiai teritorijai.

    Pasitikėjimui vietos demokratija svarbi ne tik teisė išsirinkti, bet ir galimybė per visą kadenciją įvertinti atstovo veiklą. Kai toks ryšys silpnas, didėja nusivylimas ir atsiranda terpė populizmui, o diskusijos apie sprendimų kokybę užleidžia vietą ginčams dėl asmenybių.

    Teritorinis atstovavimas ir nauji lūkesčiai

    Kaip vieną iš galimų krypčių prof. dr. A. Stasiukynas įvardija stipresnį tarybos narių ryšį su konkrečiomis teritorijomis. Tai galėtų reikšti arba diskusiją dėl dalies tarybos narių rinkimo teritoriniu principu, arba aiškesnį politinį priskyrimą seniūnijoms, mikrorajonams ar kitoms gyvenamosioms teritorijoms, net ir nekeičiant visos rinkimų sistemos.

    Tokiu atveju gyventojui būtų lengviau suprasti, į ką kreiptis dėl vietos problemų, o bendruomenėms ir seniūnaičiams būtų aiškesnis politinio dialogo partneris. Kartu atsirastų daugiau prielaidų vertinti rezultatą: kokius klausimus tarybos narys kėlė, kaip atstovavo interesams ir kokių sprendimų siekė.

    Vis dėlto šis modelis kelia ir rizikų: kaip užtikrinti, kad tarybos narys neapsiribotų vien siauru teritoriniu interesu ir nepamirštų visos savivaldybės poreikių. Dėl to diskusija, anot autoriaus, turėtų būti apie balansą tarp vietos atstovavimo ir bendros strateginės atsakomybės.

    2027 metais vyksiantys savivaldos rinkimai, numatyti kovo mėnesį, taps proga kalbėti ne tik apie kandidatų pažadus, bet ir apie tai, ar savivaldos modelis padeda gyventojams pažinti savo atstovus, juos pasiekti ir vertinti jų darbą kasdien, o ne tik balsavimo dieną.

    Pasak prof. dr. A. Stasiukyno, stipri savivalda nėra ta, kuri laikosi nepakitusių taisyklių, o ta, kuri geba prisitaikyti prie besikeičiančio gyventojo ir kartu užtikrinti aiškią atskaitomybę. Kitaip tariant, moderni komunikacija turi eiti išvien su modernia politine atsakomybe.

    Prof. dr. Andrius Stasiukynas, Mykolo Romerio universiteto Viešosios politikos ir valdymo instituto direktorius.

  • Psichologė įspėja: kai savivaldybėje per daug vienybės, miestui tai gali kainuoti brangiai

    Psichologė Dovilė Bubnienė kelia nepatogų, bet savivaldai ypač svarbų klausimą: ar miesto sprendimai iš tiesų gerėja, kai taryboje vyrauja beveik vieninga dauguma. Jos teigimu, politika nėra vien mandatų matematika ar programų pažadai, nes kasdienėje praktikoje ji reiškia žmonių elgesį grupėse, santykį su galia ir gebėjimą atlaikyti kritiką.

    Autorė pabrėžia, kad savivaldybės taryba veikia kaip organizacija, turinti savo vidinę kultūrą. Ilgainiui vienos politinės jėgos dominavimas gali sukurti aplinką, kurioje nesutikti tampa psichologiškai rizikinga, o skirtingos nuomonės pradedamos suvokti kaip nelojalumas.

    Kas nutinka, kai nesaugu nesutikti?

    Psichologiškai saugi organizacija nėra ta, kurioje visi pritaria. Ji yra tokia, kur žmogus gali pasakyti, kad mato riziką, kad siūlomas sprendimas neveiks, ar kad verta stabtelėti ir persvarstyti, nebijodamas prarasti vietos grupėje ar įtakos.

    Pasak autorės, konformizmas dažniausiai prasideda tyliai: abejonės nutylimos, alternatyvos nebeiškeliamos, o problemos paliekamos kitiems, nes susidaro įspūdis, kad dauguma vis tiek nusprendė. Iš išorės tai gali atrodyti kaip pavyzdinė vienybė, tačiau ji nebūtinai reiškia geresnę sprendimų kokybę.

    Ilgainiui tokia kultūra siaurina požiūrių spektrą ir mažina sprendimų atsparumą. Kuo sudėtingesni klausimai sprendžiami, tuo labiau reikia žmonių, kurie mato kitaip nei dauguma, nes būtent alternatyvūs argumentai leidžia laiku pastebėti klaidas ir rizikas.

    Kolektyvinė atsakomybė gali ištirpti

    Kita įvardijama rizika yra atsakomybės išsisklaidymas. Kai sprendimai priimami grupėje, lengviau pasislėpti už formuluotės, kad taip nusprendė visi, todėl asmeninės atsakomybės jausmas silpnėja, o kritinės savikontrolės lieka mažiau.

    Psichologės teigimu, klysta kiekviena valdžia, tačiau problema prasideda tada, kai klaidą pripažinti tampa sunkiau nei ją tęsti. Vieningai priimto sprendimo korekcija psichologiškai brangesnė, nes reiškia pripažinimą, kad suklydo ne pavienis žmogus, o visa grupė.

    „Brandi institucija geba pasakyti: tai neveikia, suklydome, keiskime“, – sakė Dovilė Bubnienė.

    Kai valdžia gyvena savo informaciniame burbule

    Autorė atkreipia dėmesį ir į informacinio užsidarymo pavojų. Ilgai stabiliai veikiant tai pačiai daugumai, didėja tikimybė, kad sprendimų priėmėjai dažniausiai bendrauja su tais pačiais žmonėmis, remiasi tais pačiais argumentais ir pamažu nutolsta nuo gyventojų patirties.

    Toks nutolimas ne visada reiškia aroganciją, bet jis gali lemti klaidingas prielaidas apie realius bendruomenės poreikius. Todėl viešosioms institucijoms būtini įvairūs balsai, įskaitant bendruomenes, ekspertus, nevyriausybines organizacijas, kritikus ir opoziciją.

    Psichologės vertinimu, konfliktas organizacijoje ne visada yra blogis. Destruktyvūs konfliktai griauna, tačiau konstruktyvus nesutarimas padeda tikrinti idėjas ir laiku pastebėti silpnąsias vietas, o visiškas sutarimas kartais signalizuoja ne brandą, o savicenzūrą.

    Artėjant savivaldos rinkimų ciklui autorė kviečia rinkėjus vertinti ne vien projektų skaičių ar įgyvendintus darbus, bet ir sprendimų priėmimo kultūrą. Jos manymu, institucijos brandą rodo ne sprendimų priėmimo greitis, o tai, kiek joje saugu būti žmogumi, kuris mąsto kitaip ir gali ištarti: pagalvokime dar kartą.

  • Prancūzija tiria galimą Izraelio įmonės kišimąsi į savivaldos rinkimus: taikytasi į kairiuosius

    Prancūzija tiria galimą Izraelio įmonės kišimąsi į savivaldos rinkimus: taikytasi į kairiuosius

    Prancūzijos institucijos pradėjo tyrimą dėl galimo užsienio kišimosi į savivaldos rinkimus, kai valstybinė agentūra, kovojanti su skaitmenine dezinformacija, pranešė aptikusi požymių, kad rinkimų kampanijų metu buvo vykdyta koordinuota informacinė operacija.

    Vidaus reikalų ministras Laurent Nuñez paskelbė, kad bus imtasi teisinių veiksmų, o tyrimo eiga derinama su atsakingomis tarnybomis. Kol kas viešai neatskleidžiama, kas galėjo užsakyti ar finansuoti šią veiklą.

    Ką nustatė Viginum?

    Agentūros Viginum atstovė Anne-Sophie Dhiver parlamente teigė, kad buvo aptikta „privati Izraelyje įsikūrusi bendrovė“, kuri, kaip įtariama, siūlo internetines destabilizavimo paslaugas ir galėjo nukreipti veiksmus prieš dalį kairiųjų kandidatų.

    Anot jos, taikiniais esą tapo politikai iš partijos France Unbowed, kuri savo darbotvarkėje ryškiai akcentuoja palestiniečių klausimą. Viginum taip pat nurodė, kad agentūrai nepavyko patikimai nustatyti operacijos užsakovo, o bandymai paveikti nuomonę reikšmingo atgarsio, vertinant pagal pasiekiamumą ir įsitraukimą, nepasiekė.

    Konkrečios pavardės ir reikalavimai

    Žiniasklaidoje minėta, kad tarp galimų taikinių galėjo būti ir France Unbowed atstovas François Piquemal, dalyvavęs Tulūzos mero rinkimų antrajame ture. Pats politikas viešai svarstė galimybę siekti, kad antrojo turo rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais, jei būtų įrodyta neteisėta išorinė įtaka.

    „Tai itin rimti faktai mūsų šalies suverenitetui“, – sakė François Piquemal.

    Parlamente jis taip pat kėlė klausimą, ar Prancūzijos valdžia turėtų reikalauti paaiškinimų iš Izraelio atstovo. Izraelio ambasada Paryžiuje, remiantis viešai skelbta informacija, į žurnalistų užklausas tuomet neatsakė.

    DI, netikros paskyros ir platesnis kontekstas

    Vidaus reikalų ministras patvirtino, kad tyrime vertinama „akivaizdžiai piktavališka“ kampanija, kurioje esą buvo skleidžiama melaginga informacija, pasitelkiant neautentiškas socialinių tinklų paskyras. Pasak jo, dalis turinio buvo sustiprinta naudojant dirbtinis intelektas, o tai atitinka pastarųjų metų tendencijas, kai automatizuotos priemonės leidžia greitai kurti ir platinti klaidinančias žinutes.

    Ši istorija išryškina augantį Europos valstybių jautrumą rinkimų saugumui: dėmesys krypsta ne tik į tradicinę propagandą, bet ir į naujos kartos informacines operacijas, kuriose derinami netikri profiliai, koordinuotas sklaidos tinklas ir DI įrankiais generuojamas turinys.

    Prancūzijos institucijos žada vėliau paskelbti išsamesnę ataskaitą apie nustatytus veikimo modelius ir požymius, leidžiančius sieti operaciją su konkrečia struktūra. Kol kas svarbiausia tyrimo kryptis išlieka užsakovo identifikavimas ir teisinis įvertinimas, ar buvo pažeisti rinkimų bei nacionalinio saugumo reikalavimai.